egipto civilizacija

Senovės Egiptas.

18 a. pabaigoje, Napoleono žygio į Egiptą metu (1798 m.), prasidėjo sistemingi Egipto tyrinėjimai. Jų metu rastas garsusis “Rozetės akmuo” – pirmasis tekstas egiptiečių kalba. Beje, jis buvo su vertimu į graikų kalbą.
Egipto pavadinimas kilo iš žodžio “Aigiuptos” – taip graikai vadino Egipto miestą Memfį. O patys egiptiečiai savo sostinę vadino “Chikupta” dievo Pta garbei.
Egipto civilizacija yra pati seniausia.
Senovės Egipto istorijos chronologiją tiek pat sudėtinga apibrėžti, kiek ir kitų senovės Rytų valstybių. Tai paaiškinama tuo, kad senovės Rytuose nebuvo nustatytų laiko skaičiavimo sistemų. Egipte raaetų skaičiavimas buvo atliekamas ir atnaujinamas pagal kiekvieno faraono valdymo metus.
Politinė Egipto raida
1. Seniausiosios Karalystės laikotarpis (3000-2800 m. pr. Kr.).
2. Senosios Karalystės laikotarpis (2800-2250 m. pr. Kr.).
3.Pirmosios Suirutės laikotarpis (2250-2050 m. pr. Kr.).
4. Viduriniosios Karalystės laikotarpis (2050-1750 m. pr. Kr.)
5.Antrosios Suirutės laikotarpis (1750-1580 m. pr. Kr.)
6. Naujosios Karalystės laikotarpis (1580-1085 m. pr. Kr.)
7. Nuosmukis
a) tarpusavyje besivaržančios kunigaikštystės (1085-715 m. pr. Kr.);
b) susivienijimas (715-525 m. pr. Kr.);
c) persų nukariavimas (525-332 m. pr. Kr.);
d) Aleksandro Makedoniečk) nukariavimas (332-30 m. pr. Kr.);
e) nuo 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos prpvincija.

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Civilizacijos prradžią lėmė miestai. Egipto valstybė atsirado Šiaurės Rytų Afrikoje. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino ,,Kemet” -,,Juodąja”, tuo pabrėždami žemės derlingumą.
Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai žemdirbiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Senovės egiptiečiai buvo vieninga tauta, kalbėjusi viena kalba, pr

riklausiusia semitų-chamitų kalbų grupei.
Klajoklių ir medžiotojų gentys tapo sėsliais žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Imamas dirbti Nilo slėnis. Susidarė sąlygos pirmykštei bendruomeninei santvarkai irti ir virsti ankstyvąja vergovine visuomene.
Turtinė nelygybė spartino perėjimą nuo gentinės santvarkos prie valstybės. Pradžioje susidarė keletas dešimčių nomų (smulkių valstybinių darinių). Kiekvienas iš jų – tai miestas su aplinkiniais kaimais bei laukais ir svarbiausiojo dievo šventykla.
Pradžioje susidarė dvi valstybės – Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas (IV tūkst. pr. Kr. II p.). Apie 3000 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius ^Menas pajungė Žemutinį Egiptą ir sukūrė vieningą valstybę su sostine Memfiu. Salies suvienijimas sudarė palankias sąlygas išplėsti ir patobulinti irigacijos sistemą. Žemės ūkis pasidarė kur kas našesnis.
Senosios Karalystės laikotarpiu karaliaus valdžia stiprėja ir įgauna despotijos pobūdį. Karalius niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs suu savo dangiškuoju tėvu.
Tokia nepaprasta faraono galybė rėmėsi milžiniškais ištekliais, kurie buvo jo žinioje. Visa dirbama žemė nominaliai buvo jo nuosavybė. Iš gyventojų surenkami mokesčiai dažnai ėjo ne valstybės reikalams, o asmeniniams faraono poreikiams. Faraonas atliko 13 vaidmenų: tarpininko tarp tautos ir Dievo, kūrėjo, gydytojo, architekto, atpirkėjo (išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius) ir t.t. Faraonas šalį valdė per gana sudėtingą biurokratinį aparatą, kuriam vadovavo aukščiausiasis valdininkas (viziris). Viziris kontroliavo valstybines įstaigas ir šventyklas, vadovavo nereguliariosios kariuomenės rinkimui ir buvo vyriausiasis te
eisėjas. Viziris skirdavo patarėjus, kurie vizituodavo vietos valdytojus, vadinamuosius nomarchus. Nomuose, be vietos valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai, per kuriuos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.
Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietos kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotųjų pajėgų neturėjo.
Valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygj geriausiai apibūdina mo-numentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.
Piramidės – tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaikais. Pirmosios piramidės, pastatytos maždaug prieš 5000 m., ir šiandien stebina savo didingumu.
Amžiams bėgant galingųjų despotų ištekliai sumažėjo ir valdovai nebegalėjo statydintis tokių kapaviečių.
Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas. Senovės Egipte jo būta trijų variantų:
1. Hieroglifai – tai ženklai, realistiškai vaizduojantys daiktus, gyvas bū-tybesirpan.
2. Hieratinį raštą vartojo tik Egipto žyniai. Paprastesnis raštas, vartotas užrašams, laiškams, knygoms, sąskaitoms.
3. Demotinis raštas – gerokai paprastesnis nei hieroglifai, vadiriamasis greitraštis. Jis buvo paplitęs visuose liaudies sluoksniuose.
Rašoma buvo ant papiruso (specialios rašomosios medžiagos, gaminamos iš papirusų – meldų).
Apie 2250 m. pr. Kr. prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis, kurio metu pasikeitė valstybės valdymo sistema, smuko amatai, menas, buvo apleisti drė-kinimo įrenginiai ir t.t.
Viduriniosios Karalystės laikotarpio pradžioje (apie 2050 m. pr. Kr.) Egiptas vėl buvo suvienytas. Prasidėjo naujas valstybės pakilimo laikotarpis. Tobulinama irigacijos sistema, plečiama užsienio ir vidaus prekyba. Šalia diduomenės iškilo viduriniai gyventojų sluoksniai (praturtėję žemdirbiai, amatininkai). Faraonai ėmė re
emtis šiais naujais sluoksniais. Taip Egiptas de-mokratizavosi. Užtat sumažėjo valdininkų kompetencija, daugėjo savanaudžių, nesugebančių gerai dirbti žmonių.
Egipto socialinė piramidė
Kuo toliau, tuo mažesnė rolė valstybėje.
1) Faraonas;
2) Žyniai;
3) Kilmingieji
4) Kariai;
5) Valdininkai;
6) Raštininkai
7) Amatininkai;
8) Žemdirbiai;
9) Vergai.
Pirmosios šešios grupės sudarė privilegijuotąją daugumą, o trys paskutinės – engiamąją daugumą.
Didžiausią ekonominį suklestėjimą ir politinę galybę Egiptas pasiekė XII dinastijos valdymo laikais (apie 2000-1888 m. pr. Kr.). Suaktyvėjo užsienio po-litika, rengiami žygiai j Libiją, Palestiną. Egipto galybė pasiekė apogėjų. Tačiau buvo liaudies sukilimai, po kurių šalis vėl suskilo. Tuo pat metu (apie XVIII a. pr. Kr. vid.) iš Rytų Egiptą vėl ėmė pulti hiksai – karingos kalnuotų sričių gentys. Visa tai lėmė Antrosios Suirutės laikotarpį (1750-1580 m. pr. Kr.)- Hiksams pavyko užimti didžiumą šalies. XV ir XVI dinastijos kilo iš hiksų.
Išvijus hiksus, Naujosios Karalystės laikotarpiu ypač suaktyvėjo užsienio politika. Po sėkmingų karo žygių Egipto valstybės teritorija labai išsiplėtė. Tai dar labiau disharmonizavo šalį. Tačiau civilizacijai teko patirti dar vieną smūgį – Echnatono religinę reformą.
Faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, t. y. ,,Nuolankiu Atonui”, įvykdė religinę reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti vieno Saulės Dievo Atono kultu. Be to, buvo siekiama susilpninti Amono žynius, kurių įtaka ir galia buvo labai didelė. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu Dievu, o kitų dievų kultai uždrausti. Tokiam persilaužimui Egiptas dar nebuvo pasiruošęs. Echnatonas atkakliai siekė savo tikslo, bet vo
os tik jis mirė, reforma žlugo. Paskesni faraonai baigė restauruoti buvusią tvarką šalyje.
Reforma nepavyko todėl, kad faraonas pasikėsino į pamatinį Egipto civi-lizacijos akmenį – tradiciją.
Nuosmukio laikotarpiu didelę įtaką įgjja žyniai, vis labiau užsisklendžiantys į izoliuotą kastą. Ramzių valdymo pabaigoje žynys Herichoras nušalino valdovą ir pats tapo faraonu.
Apie 1085 m. pr. Kr. Egiptas vis dažniau tampa kaimynų ekspansijos objektu (puola asirai, etiopai).
XXVI-osios dinastijos laikai pasižymėjo nauju ekonominiu ir politiniu Egip-to suklestėjimu. Jis vėl tapo centralizuota valstybe. Tačiau 525 m. pr. Kr. Egiptą užkariavo Persija, o beveik du šimtus metų trukusį persų jungą pakeitė graikų valdžia. Apie 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Leave a Comment