Sociologinis poži?ris ? visuomen?

VILNIAUS UNIVERSITETO
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Sociologijos katedra

SOCIOLOGINIO POŽIŪRIO Į VISUOMENĘ
SPECIFIKA

Sociologijos referatas

Sociologijos neakivaizdinių studijų programos studentė ________________ A. Kazickienė, 1 gr.

Darbo vadovas ____________________________ asist. R. Freitakienė

Darbo atlikimo data 2001 12 05

KAUNAS 2001

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1. ŽMOGUS VISUOMENĖJE .............................. 3
1.1. Socialinė kontrolė. .............................. 3
1.2. Socialinė stratifikacija. .............................. 4
2. VISUOMENĖ ŽMOGUJE .............................. 5
2.1. Vaidmenų teorija. .............................. 5
2.2. Žinojimo sociologija. .............................. 6
2.3. Referentinių grupių teorija. .............................. 8
3. VISUOMENĖ KAIP DRAMA ........................... 9
IŠVADOS .............................. 11

Šio darbo tikslas pateikti sociologinio požiūrio į visuomenę specifiką.
Kiekvienas mokslas turi nubrėžtas tam tikras gaires sampratos apie jį dominantį ar su juo sietiną objektą. Politologija, teisės mokslai, istorija žiūri į visuomenę savo aspektu. Sociologijos samprata apie visuomenę taip paat turi savo specifiką.
Šiame darbe pateikiamas sociologinis požiūris į visuomenę pasitelkiant vieno žymiausių JAV sociologų, profesoriaus Peter L. Berger knygą “Sociologija”.
Požiūris į visuomenę mums, individams, yra labai svarbus ir aktualus, kadangi kiekvienas iš mūsų esame visuomenės dalis, esame visuomenėje, o visuomenė yra mumyse. Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame. Sociologija ypač vaizdžiai atspindi ir modeliuoja mūsų egzistenciją, mūsų tarpusavio santykius.
1. ŽMOGUS VISUOMENĖJE
Daugumos žmonių padėtį visuomenėje nustato moralės normos, tradicijos, taisyklės, kurioms privalu paklusti. Sociologas nepaneigia šios saampratos. “Priešingai, jis konkretina šį suvokimą, analizuoja jo ištakas, kartais modifikuoja ar išplečia jo ribas”. Sociologinė perspektyva aprėpia daugiau nei “sistemos” suvokimas ir mūsų nelaisvė joje. Analizuojant tipines socialines situacijas visuomenėje, pasitelkiamos dvi svarbios tyrimų sritys – socialinė kontrolė ir socialinė stratifikacija.
1.1. Socialinė ko

ontrolė
Socialinė kontrolė aprėpia daugybę būdų bei priemonių, kuriuos nustato ir naudoja visuomenė nepaklusniems, neatitinkantiems nustatytų normų nariams sutramdyti. “Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės kontrolės”. Nors socialinės kontrolės priemonės bei metodai yra skirtingi įvairiose socialinėse situacijose, tačiau bet kokiu atveju kontrolės sistemos tikslai yra vienodi.
“Kraštutinis ir, be abejo, seniausias socialinės kontrolės būdas- fizinė prievarta”. Demokratinėse valstybėse šis būdas oficialiai nėra akcentuojamas, tačiau žinoma, kad po sekos kitų drausminių priemonių gali būti panaudotas ir pastarasis. Šalyse, kurioms nėra būdingos demokratijos ir humanizmo ideologijos, šią kraštutinę priemonę taiko be jokių skrupulų, pvz.mirties bausmė.
Socialinės kontrolės sistema apima ir tokius būdus kaip ekonominės sankcijos; mažesnėse visuomenės grupėse – pašaipa, pajuoka, ištrėmimas iš būrio; atskiram individui – moralė, papročiai, elgsenos normos.
Apžvelgus socialinės kontrolės sistemą suvokiama, kad “padėtis viisuomenėje – tai individo vieta daugelio ribojančių bei varžančių veiksnių atžvilgiu”. Sociologai linkę stiprinti požiūrį, kad visuomenė susimokiusi prieš žmogų, kuris turi įtikti kiekvienam, pradedant šeimos nariu ir baigiant valstybės pareigūnu.
1.2. Socialinė stratifikacija.
Padėties visuomenėje prasmę atskleidžia kita sociologinės analizės sritis – socialinė stratifikacija. Stratifikacijos sąvoka apima visuomenę kaip rangų sistemą,kurie yra žemesni ir aukštesni visuomenės sluoksnių požiūriu. Jų visuma sudaro visuomenės stratifikacijos sistemą. Individas atsineša į visuomenę savo padėtį kaip paveldimą ar ją įgyja. Demonstruodamas įvairią simboliką parodo kitiems individams, kokią visuomeninę padėtį kis už
žima.
Visuomenei būdingas didelis socialinis mobilumas, tai yra vyksta kova dėl padėties įsitvirtinimo, gerovės sukūrimo, perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą. Visuomenė suinteresuota išlaikyti nelygybę, kuri kaip varomoji jėga veikia individus siekiams, progresui, gerovės kūrimui.
Tačiau visuomenėje yra ir tokia stratifikacinė sistema, kurią sociologai vadina “kastų sistemos variantu”. Tokioje sistemoje nulemiamas individo gyvenimas jo gimimo momentu. “Žmogus gimsta priklausydamas savo kastai ir privalo nugyventi visą gyvenimą neperžengdamas jos ribų bei visų jos sąlygotų elgsenos apribojimų”.
Visuomenė apriboja individų asmeninį gyvenimą, profesinę veiklą, suvaržo pasirinkimo laisvę. Tam įtakos turi ir priešistoriniai laikai. Kai šiuolaikinė visuomenė nededa jokių sąmoningų pastangų apriboti individų pasirinkimą, iš senų laikų išlikusių normų atšvaitai tam turi įtakos. Pavyzdžiui piršlybų forma bei pati santuoka. Partneriai tik pasirenka vienas kitą, kur ir pasirinkimas vyksta ne be visuomenės įsikišimo, ir “jiems belieka žaisti šį žaidimą”. “Šeima, draugai, dvasininkija, juvelyrai ir gyvybės draudėjai, gėlių komponuotojai ir interjero meistrai užtikrina, kad likusi žaidimo dalis būtų žaidžiama pagal nustatytas taisykles”. Tačiau ir “žaidėjų” norai sutampa su tuo, ko iš jų tikisi visuomenė.
Sociologinė samprata padeda identifikuoti visus – ir gyvuosius, ir mirusiuosius, – kurie turi privilegijų reguliuoti mums gyvenimą. Emile Durkheim teigė, kad „socialiniai faktai yra „dalykai“, objektyviai egzistuojantysnepriklausomai nuo mūsų kaip gamtos reiškinai“. „Dalykas“ primena, pvz. uolą, kurią netyčia ap
ptinka žmogus ir kurios egzistavimas bei pavidalas nepriklauso nuo jo norų. „Dalykas“, kuris yra, ir viskas, nepaisant mūsų troškimų bei vilčių, jis gali kada nors nukristi ant mūsų galvų ir užmušti mus. Ta prasme visuomenė yra „dalykų“ kolekcija“.
Pagal diurkheimišką koncepciją, visuomenė iškyla prieš mus kaip objektyvus faktiškumas. Tai kažkas, ko negalima paneigti, su kuo reikia skaitytis. „Visuomenė yra mūsų pačių išorė. Ji supa mus, gaubia mūsų gyvenimą iš visų pusių. Mes esame viduje visuomenės, lokalizuoti tam tikrose socialinės sistemos vietose. Ši lokalizacija iš anksto nustato ir apibrėžia beveik viską, ką mes darome: nuo kalbos iki etiketo, nuo išpažįstamos religijos iki ikimybės užbaigti gyvenimą savižudybe“. „Visuomenė kaip objektyvus ir išorinis reiškinys, aiškiausiai stoja prieš mus kaip prievartos forma. Jos institucijos modeliuoja mūsų veiksmus ir net formuoja mūsų lūkesčius. Institucijos atlygina mums, jei išliekame apibrėžtos veiklos ribose. Jeigu jas peržengiame, visuomenė turi daugybę įvairių kontrolės bei prievartos priemonių. Bet kuriuo momentu visuomenės sankcijos pajėgios mus izoliuoti nuo draugų, pasmerkti pajuokai, atimti pragyvenimo šaltinį, laisvę ir – blogiausiu atveju – gyvybę. Visuomenės įstatymai ir moralė gali atrasti įmantriausių pateisinimų kiekvienai iš sankcijų, kurioms pritars dauguma mūsų bendrapiliečių, jei jomis baudžiama už nukrypimus nuo normų. Be to mes esame lokalizuoti viesuomenėje ne tik erdvės, bet ir la
aiko atžvilgiu. Mūsų visuomenė yra istorinis esinys, savo gyvavimo trukme pralenkiantis kiekvieno žmogaus gyvenimą. Visuomenė gyvavo iki mūsų ir pergyvens mus. Ji buvo čia iki mums gimstant ir liks čia po mūsų mirties. Mūsų gyvenimai tėra tik epizodai jos didingame žygyje per laiką. Taigi – visuomenė yra mūsų ikalinimo istorijoje sienos“.
2. VISUOMENĖ ŽMOGUJE
Aukščiau paminėtoje sociologinio požiūrio į visuomenę specifikoje individas ir visuomenė buvo pateikti kaip du konfrontuojantys vienas su kitu esiniai. Visuomenė parodoma kaip išorinė tikrovė, taikanti prievartą ir daranti spaudimą individui. Atrodytų, kad iš tokių nelaisvės gniaužtų daug žmonių kasdien stengiasi ištrūkti. Jų paklusnumą lemia tik baimė veikiančių kontrolės sistemų. Tačiau sociologinė analizė bei kasdienis visuomenės supratimas patvirtina, kad taip nėra. Dauguma žmonių nesunkiai pakenčia visuomnės reglamentą. Sosiologija tai paaiškina kaip mūsų pačių troškimą to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. „Mes norim paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė“. Tai yra ne dėl to, kad visuomenės galia silpnesnė, bet kad ji daug kartų stipresnė. „Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame“.
Šią sociologinę perspektyvą apima trys tyrinėjimo ir interpretacijos sritys: vaidmenų teorija, žinojimo sociologija ir referentinių grupių teorija.
2.1. Vaidmenų teorija.
Vaidmenų teorija atspindi socialinę situaciją kaip tam tikrą tikrovę, dėl kurios susitaria tie, kurie joje dalyvauja apbrėždami situaciją. Iš dalyvaujančio individo reikalaujama atitinkamų reakcijų į tam tikrus lūkesčius. „Visuomenė gali egzistuoti todėl, kad beveik visada dauguma žmonių bent apytiksliai vienodai apibrėžia svarbiausias situacijas. Kadangi individas susiduria su skirtingais lūkesčiais skirtingose gyvenimo visuomenėje srityse, šiuos lūkesčius sukūrusios situacijos išsisklaido į kelias grupes. Tokiu būdu individas sugeba pakankamai gerai reaguoti. Skirtingose situacijose jis vis tiek gali atlikti savo vaidmenį. „Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius‘. „Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje. Visuomenėje kaip ir teatre, vaidmenys skiriasi tuo, kaip tiksliai yra aktoriui pateikiami nurodymai“. „Vaidmuo apima tam tikrą veiklą, emocijas ir nuostatas, kurios susijusios su ta veikla“. „Vaidmuo ugdo, kuria formuoja ir veiksmą ir veikėją“. Dažniausiai žmogus tampa tuo, ką vaidina.
Kiekvienas vaidmuo visuomenėje susietas su tam tikru identitetu. Identitetas yra socialiai įgyjamas, palaikomas ir socialiai transformuojamas.
Sociologas Mead atskleidžia teoriją, kuri savojo „aš‘ vystymąsi tapatina su visuomenės atsiradimu. Vaikas ugdosi vaidinti jam priklausančius išmokti vaidmenis, „perimdamas kitų vaidmenis“. Žaisdami vaikai mėgdžioja daugybę socialinių vaidmenų ir taip suvokia savo vaidmenis visuomenėje. Jis „patiria, kad „aš“ ir „visuomenė“ yra dvi tos pačios monetos pusės“. Iš to seka, kad identitetas įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame,tokie, kokiais mus laiko visuomenė. „Žmogus negali būti žmogumi pats sau, ir, žinoma, pats sau negali turėti jokio identiškumo“. Identitetai yra socialiai įgyjami.
„Vaidmens teorija ir jos logiškos išvados pateikia mums patogų,stenografišką būdą įvairiai socialinei veiklai aprašyti. Maža to, ši teorija suteikia mums sociologinės antropologijos žinių – požiūrį į žmogų, grindžiamą jo egzistencija visuomenėje. Toks požiūris leidžia mums suvokti, kad žmogus vaidina draminius vaidmenis grandioziniame visuomenės vaidinime ir, kalbant sociologiškai, jis yra ta kaukė, kurią turi dėvėti, kad atliktų vaidmenį“.
2.2. Žinojimo sociologija.
„Vaidmenų teorija nupiešia vaizdingą visuomenės žmoguje vaizdą; panašių įžvalgų, tik pasirinkdama visiškai skirtingus išeities taškus, pateikia ir vadinamoji žinojimo sociologija. Skirtingai nuo vaidmenų teorijos, žinojimo sociologija yra europietiškos kilmės. Šį terminą pirmasis pavertojo vokiečių filosofas Maxas Scheleris trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje“. Žinojimo sociologija parodo, kad idėjos, kaip ir žmonės, yra socialiai lokalizuotos. Ši sociologijos sritis domisi idėjų socialine lokalizacija. Žinojimo sociologija stengiasi tiesiogiai susieti mąstymą su mąstytoju ir su jį supančiu socialiniu pasauliu. Tai pastebima tais atvejais, kai idėja padeda įteisinti kokią nors socialinę stuaciją, t.y. ją paaiškina, pateisina ir apgina.
„Paimkime paprastą pavyzdį. Tarkime, kad pirmykštei bendruomenei kokio nors būtino maisto buvo galima gauti tik augavietėje, kurią norint pasiekti, reikia keliauti per pavojingus, rykliais knibždančius vandenis. Dukart per metus genties vyrai savo menkais laiveliais keliauja atgabenti šio maisto. Dar tarkime, kad šios bendruomenės religija teigia, kad kiekvienas vyras, nedalyvausiantis šioje kelionėje, neteks vyriškumo, išimtis daroma tik žyniams, kurių vyriškumą pededa išsaugoti jų kasdienės aukos dievams. Toks tikėjimas suteikia motyvaciją tiems, kurie, rizikuodami savo gyvybe, leidžiasi į pavojingą kelionę, ir kartu pateisinimą žyniams, kurie visada lieka namie. Aišku, šiuo atveju galime įtarti, kad šią teoriją pirmiausiai sukūrė žyniai. Kitaip tariant, manysime, kad tai žinių ideologija. Tačiau anaiptol nereiškia, kad ji nefunkcionali visai bendruomenei – juk kažkas turi leistis į kelionę, kitaip būtų badas“.
„Mes kalbame apie ideologiją, kai tam tikra idėja visuomenėje tarnauja turo valdymo teisei įteisinti. Labai dažnai, tačiau ne visada, ideologijos sistemiškai iškreipia socialinę tikrovę, kad galetų atsiskleisti ten, kur pajėgios šią funkciją realizuoti. Analizuodami profesinių grupių sukurtas kontrolės sistemas, matėme, kad ideologijos gali įteisinti tokių grupių veiklą. Ideologinis mąstymas gali apimti ir didesnes žmonių bendrijas. Pavyzdžiui, pietinės Amerikos rasinė mitologija padeda įteisinti socialinę sistemą, įprastą milijonams žmonių. „Laisvo verslo“ ideologija padeda užmaskuoti didžiųjų Amerikos korporacijų, kurias su seno tipo verslininku sieja bendras bruožas – tvirtas pasiryžimas apgaudinėti žmones, monopolistines tendencijas Marksistinė ideologija padeda įteisinti komunistų partijos aparato, kurio interesai tiek turi bendro su Karlo Marxo, kiek Elmero Gantry su Apaštalo Pauliaus, neribotą valdžią. Kiekvienu atveju ideologija pateisina grupės, kurios valdymo teisėms atstovauja, veiksmus ir taip interpretuoja socialinę tikrovę, kad šis pateisinimas tampa visai įtikimas“.
Būtina akcentuoti, kad tokius požiūrius skleidžiantys žmonės yra visiškai nuoširdūs. Moralinės pastangos meluoti yra per sunkios daugumai žmonių. Daug lengviau apgaudinėti save. Todėl svarbu ideologiją atskirti nuo melo, apgaulės ar triuko sampratų. Melagis žino, kad meluoja, o ideologas to nežino. Aukščiau minėtais smprotavimais akcentuojamas įprastinis visuomenės gyvavimo būdas.
„Ideologų analizė paaiškina, kas gi yra idėjų socialinė lokalizacija, tačiau to nepakanka norint atskleisti visą žinojimo sociologijos esmę. Ši disciplina domisi ne vie tik idėjomis, padedančiomis išsaugoti įstatymines turto valdymo teises ar iškreipiančiomis socialinę tikrovę. Žinojimo sociologija veikiau visą minčių karalystę laiko savo sritimi, aišku, ji nepretenduoja į teisingumo arbitrus (tai jau būtų didybės manija); ją domina bet kokių idėjų susiformavimas visuomenėje. Tai reiškia, kad visos idėjos yra kruopščiai nagrinėjamos, kad būtų aiški jų lokalizacija jas generavusiųjų socialiniame gyvenime. Ta prasme būtų teisinga teigti, kad žinojimo sociologija šia savo tendencija yra antiidealistinė“.
„Raktas pažinti kiekvieną visuomenę gali būti jos socialinė struktūra, jos sociopsichologiniai mechanizmai, taip pat pasaulėžiūra, kurianti bendrą jos narių gyvnamą erdvę. Pasaulėžiūros yra socialiai skirtingos – vienos visuomenės nuo kitos ir tos pačios visuomenės skirtingų segmentų“. Skirtumai akivaizdūs tokiose srityse kaip politinė filosofija, religija ar etika.
„Individas įgyja savo pasaulėžiūrą socialiai labai panašiai, kaip jis įgyja savo vaidmeni ar savo identitetus. Kitaip tariant, jo emocijas bei savivaizdį, kaip ir jo veiksmus, visuomenė iš anksto jam yra apibrėžusi, ir tokia yra pažintinė nuostata į supantį pasaulį. Tai Alfredas Schuetzas kaip tik nusakė fraze “pasaulis kaip savaime suprantamas“, t.y. neabejotinai savaime aiškių ir save įteisinančių prielaidų apie pasaulį sistema, kurią kiekviena visuomenė susikuria istorijos raidoje. Ši visuomenės determinuota pasaulėžiūra, bent iš dalies, jau glūdi visuomenės vartojamoje kalboje. Kai kurie lingvistai gal ir pervertina šio faktoriaus svarbą formuojantis pasaulėžiūrai, tačiau beveik neabejotina, kad žmogaus kalba bent jau sąlygoja jo santykius su tikrove. Aišku, mes patys nepasirenkame savo kalbos, ją mums primeta ta socialinė grupė, kuri vadovauja mūsų pradinei socializacijai. Visuomenė mums jau pateikia tą pamatinę simbolių visumą, kurios dėka suvokiame pasaulį, įvardijame savo patyrimą ir interpretuojame savo pačių egzistenciją“.
„Taip pat visuomenė pateikia mums ir vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos (gal teisingiau – dezinformacijos) – tai sudaro mūsų „žinojimą“.
2.3. Referentinių grupių teorija.
Vaidmenų teorija ir žinojimo sociologija atstovauja visiškai skirtingoms sociologinės minties sritims. Nesudėtingu ryšiu šias abi linkmes susieja referentinės grupės teorija. Referentinės grupės skirstomos į grupę, kurios narys yra individas, ir grupę, į kurią orientuojasi individas. Pastaroji referentinė grupė yra bendruja, kurios nuomonės, vertybės ir veikla lemia mūsų nuomonių, vertybių ir veiklos formavimąsi. Referentinė grupė yra modelis, su kuriuo lyginame save. Ji ir suteikia mums nuostatą į socialinę tikrovę. Ši nuostata gali būti ideologinė arba ne, tačiau ji visais atvejais bus mūsų atsidavimo šiai grupei šerdis. Individas pats pasirenka grupelę prie kurios jam jungtis. Ir kiekviena grupelė iškelia tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi patenkinti į ją įsiliejantis asmuo.
„Referentinės grupės teorija teigia, kad socialinė afiliacija ar disafiliacija paprastai sąlygoja pažintines nuostatas“. „Kiekviena grupė, į kurią orientuojasi individas, turi savo poziciją pasaulyje. Už kiekvieno vaidmens slypi atitinkama pasaulėžiūra. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Žinojimo sociologija pateikia išsamų socialinio tikrovės konstravimo vaizdą, o referentinės grupės teorija leidžia pažvelgti mums į daugybę mažų dirbtuvėlių, kuriose pasaulio kūrėjų pulkeliai kala savo visatos modelius. Sociopsichologinis šio proceso variklis yra beveik toks pat, kaip ką tik matėme ir vaidmenų teorijos atveju – pirminis žmogau poreikis būti pripažintam, priklausyti ir gyventi kartu su kitais.
Sociologinės minties kryptys, sukuriančios visuomenės žmoguje vaizdą, papildo ankstesnę žmogaus visuomenėje perspektyvą. Dabar individo įkalinimas visuomenėje atrodo daugiau nulemtas vidinio balso negu išorinės jėgos poveikio. „Socialinė tikrovė dabar panašiausia būtų į lėlių teatrą: pakilus uždangai, nematomų virvelių tampomos mažos marionetės džiaugsmingai vaidina joms skirtus nedidelius vaidmenis pastatytoje tragikomedijoje. Tačiau analogijos negalime tęsti per daug toli. Lėlių teatro Pjero neturi nei norų, nei proto. O socialinio spektaklio Pjero nenori nieko daugiau negu jam pagal scenarijų numatytos lemties, ir jis susikūręs ištisą filosofijos sistemą, kad patvirtintų tai“.
3. VISUOMENĖ KAIP DRAMA

Aukščiau aptartame sociologiniame požiūryje buvo teigta, kad idividai savo noru ir dėdami tam pastangų žengia į socialinę nelaisvę. Kokia to savanoriškumo esmė? Pasitelkus Thomaso situacijos apibrėžties koncepciją, galima teigti, kad kokie bebūtų visuomenės vidiniai ir išoriniai varžymaim daugeliu atvejų mes patys turime būti bent jau socialinės apibrėžties bendrininkai. Mes patys stengiamės išlaikyti tą apibrėžtį. Tačiau pasitelkus Weberio nuostatas išryškėja kitas požiūris į socialinę egzistenciją. Weberis pabrėžia subjektyvias prasmes, veiklos motyvus ir interpretacijas – visa tai, kuo gaubia kiekvieną socialinę situaciją joje dalyvaujantys veikėjai. „Weberis, žinoma, taip pat nurodo, kad tai, kas iš tikrųjų vyksta visuomenėje, gali labai skirtis nuo veikėjų norų ar tikrųjų ketinimų. Tačiau jis tvitina, kad būtina atsižvelgti į šią subjektyvumo dimensiją, norint įgauti adekvačią sociologinę sampratą. Taigi sociologinė samprata apima ir visuomenėje įsigalėjusių reikšmių bei prasmių interpretavimą“.
Kiekviena socialinė situacijayra palaikoma prasmių, kuriomis ją gaubia jos dalyviai, struktūros. Pavienis individas siūlydamas keisti apibrėžtį, negali smarkiai pakeisti situacijos, jei jos prasmė jau įtvirtinta tradicijų ir visuotinio susitarimo. Ir jis gali pasitraukti iš situacijos, gyventi nusišalinus nuo visuomenės. Tai rodo, kad visuotinai priimtos prasmės nėra visagalės ir jų prievarta ribota. Yra ir atvejų, kai individams pasiseka pasiekti, kad jų visai skirtingos nusistovėjusio pasaulio interpretacijos prigyja šalininkų gretose.
„Tokią galimybę sugriauti visuomenės priimtą „savaime suprantamą pasaulį“ rutulioja Weberio charizmos teorija“. Šis terminas žymi visuomeninį autoritetą, grindžiamą individualaus lyderio nepaprasta įtaka. Tai tokios istorinės figūros kaip Buda, Jėzus, tokie veikėjai kaip Cezaris ar Napoleonas. Charizma meta iššūkį ir pakeičia senąsias prasmes naujomis ir visiškai naujai apibrėžia žmogiškosios egzistencijos prielaidas. Tačiau pasibaigus didiesiems religinių ar politinių revoliucijų kataklizmams ir žmonėms ėmus gyventi pagal naujai nustatytą tvarką, pasirdo, kad pokyčiai nebuvo tokie jau radikalūs. Naujoji tvarka ima panašėti į anksčiau nuverstąją. Iš laiko perspektyvos galima suvokti, kokie jie buvo gilūs.
Aukščiau aptarti požiūriai į visuomenę yra riboti, nes remiantis jų teiginiais sunku paaiškinti pokyčius. Bet Weberio, kuris daug dėmesio kreipė į istorijos procesą, nubrėžtos krypties istorinė orientacija padeda nustatyti pusiausvyrą.
„Diurkheimo ir Weberio suformuluotos požiūrio į visuomenę nuostatos nėra logiškai prieštaringos. Jos yra antitezinės, nes akcentuoja skirtingus socialinės tikrovės aspektus. Visai teisinga teigti, kad visuomenė yra objektyvus faktas, verčiantis paklusti ir net kuriantis mus. Tačiau yra taip pat teisinga teigti, kad mūsų prasmingi poelgiai paremia visuomenės statinį ir kartais prireikus padeda pakeisti jį. Tiesą sakant, abu teiginiai drauge atskleidžia socialinės egzistencijos paradoksą: visuomenė apibrėžia mus, bet savo ruožtu ji yra apibrėžta mūsų“. „Kad galėtume jaustis iš tiesų esą žmonėmis, kad turėtume savo įvaizdį ir identiškumą, mums būtina, kad visuomenė pripažintų mus. Tačiau visuomenei, kad ji apskritai galėtų egzistuoti, būtina, kad ją pripažintų daugelis panašių į mus. Kitaip tariant, ne tik mes patys, bet ir visuomenė egzistuoja apibrėžtumo dėka“.
Charizma, kuri nėra vienintelis veiksnys, galintis sukelti pokyčius visuomenėje, parodo, kaip gali atsirasti socialinių apibrėžčių transformacijos. Tačiau jei individas neglali transformuoti ar sabotuoti visuomenės, jis dar gali viduje nuo jos atsiriboti. Atsiskyrimas tai pasipriešinimo socialinei kontrolei metodas. „Žmogus, kuris pasitraukia iš socialinės scenos į savo susikurtą intelekto, religijos ar meno pasaulį, nusineša į šią savanorišką tremtį kalbą, identiškumą ir žinių bagažą – visa tai, ką jis anksčiau gavo iš visuomenės“.
Individą atpalaiduoti nuo jo visuomenės apibrėžčių sistemos gali ir ne maištinga mąatysena. Pavyzdžiui atsidavimas ir gyvenimo paskyrimas kokio nors mokslo aistringoms studijoms. Pasinėręs į tyrimus žmogus gali beveik visai nekreipti dėmesio į kasdienius visuomenės reikalavimus.
Taip pat vienas iš būdų, kuriuo galima išvengti visuomenės priespaudos yra manipuliavimas. Individas nebando pakeisti socialinių struktūrų ar nuo jų atsiriboti, bet jis bando apgalvotai pasinaudoti jomis įstatymų saugotojų nenumatytais būdais.
Taigi trečiasis sociologinis visuomenės vaizdinys – tai visuomenė kaip scena, kurioje veikia gyvi aktoriai. Šis trečiasis paveikslas nesunaikina aukščiau pavaizduotų visuomenės vaizdinių kaip kalėjimas, kaip lėlių teatras. Jis tik dar tiksliau atspindi visuomenę. „Naujasis visuomenės, kaip dramos, modelis, neneigia kad dramos aktorius scenoje varžo visos galimos išorinės kontrolės sistemos, nustatytos impresarijaus, ir vidinė paties vaidmens kontrolė. Vis dėl to jie turi pasirinkimą: atlikti vaidmenį su entuziazmu ar niūriai, su vidiniu įsitikinimu ar išlaikant „vidinį atstumą“, arba kartais visai atsisakyti vaidinti. Į visuomenę žvelgiant per draminio modelio prizmę, ženkliai pakinta mūsų pagrindinė sociologinė perspektyva. Dabar atrodo, kad socialinė tikrovė yra atsitiktinai sukurpta bendradarbiaujant daugeliui paskirų aktorių, o turbūt dar geriau būtų – daugeliui akrobatų, atliekančių rizikingus akvilibristinius veiksmus, stengiantis išlaikyti siūbuojančią socialinio pasaulio struktūrą“.
„Scena, teatras, cirkas ar net karnavalas – štai vaizdiniai mūsų darmos modeliui, suvokiant visuomenę kaip sunkiai prognozuojamą, kupiną atsitiktinumų ir netikrumo. Visuomenės institucijos, nors jos mus iš tiesų varžo bei verčia paklusti, atrodo sančios tik dramos susitarimai, netgi fikcijos. Jas sugalvojo praeities impresarijai, o eteities impresarijai gaki nublokšti į nebūtį, iš kur jos iškilo. Vaidindami socialinę dramą mes nuolat apsimetinėjame, kad šie netvarūs susitarimai yra amžinos tiesos. Mes vaidiname taip, lyg nebūtų kitų būdų būti žmogumi, politikos subjektu, tikinčiuoju ar tam tikros profesijos atstovu, nors kartais kiekvienam iš mūsų, netgi bukiausiam, šmėkšteli mintis, kad galėtume užsiimti visiškai kitais dalykais. Jei socialinė tikrovė yra kuriama pagal dramos principus, tai ji turi būti ir kaip drama lanksyi, lengvai formuojama. Taigi dramos modelis suteikia galimybę ištrūkti iš griežto determinizmo, į kurį mus iš pradžių atvedė sociologinė mintis.
Vienas žymiausių JAV sociologų Peter L. Berger savo knygoje sociologinį požiūrį į visuomenę perteikia pasitelkdamas aukščiau minėtas sociologines perspektyvas tokias kaip žmogus visuomenėje, visuomenė žmoguje, isuomenė kaip drama. Prieš mus iškyla visuomenės vaizdinys, kuris apibūdinamas tokiais pagrindiniais epitetais: visuomenė kaip kalėjimas, kur veikia socialinės kontrolės ir stratifikacijos sistemos; visuomenė kaip lėlių teatras, kur kiekvienas atliekame skirtingus vaidmenis viename asmenyje ir skirtingai nuo kitų mus supančių individų; visuomenė kaip scena, kurioje veikia gyvi aktoriai ir kurią galime dalinai pakeisti ar pasitraukti iš jos. Sociologinio požiūrio į visuomenę specifikos pateikimą norima užbaigti analizuojamos knygos „Sociologija“ autoriaus žodžiais:
„Dar kartą prisiminkime lėlių teatro įvaizdį, kuris mums susidėstė. Mes matome lėles, šokančias miniatiūrinėje scenoje: traukomos virvelių jos šokinėja aukštyn ir žemyn – taip atlieka joms skirtus įvairius nedidelius vaidmenis. Mes išmokstame suprasti šio teatro logiką ir patys pasijuntame dalyvaujantys jame. Mes lokalizuojame save visuomenėje ir supančioti jos nematomų virvelių pripažįstame savo padėtį. Kurį laiką iš tikrųjų jaučiamės esą lėlės. Bet po to pagauname įtikinantį skirtumą tarp lėlių teatro ir savosios dramos. Skirtingai nuo lėlių, mes galime patys sustoti judėję, pamatyti ir suprasti mechanizmus, mus verčiančius judėti. Šis mūsų poelgis – tai pirmasis žingsnis į laisvę“

Leave a Comment