Drabužiai IVIII a.

XVIII AMŽIAUS DRABUŽIAI

PRANCŪZIJA

XVIIIa. Europoje feodalizmas perėjo į vėlyvąją stadiją. Kapitalistinis gamybos būdas sudarė sąlygas atsirasti naujiems visuomeniniams ir politiniams santykiams, paspartino kultūros ir meno raidą.
Iki XVIIIa. Karaliaus dvaras turėjo neribotą valdžią, o vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu praturtėjusi buržuazija jau nebenorėjo tenkintis feodaline monarchija.Ji taip pat atkakliai siekė valdžios.Tuo tarpu aristokratija pasitraukė iš ekonominio gyvenimo ir tapo dykinėjančia kasta.Kiekvienoje šalyje šie procesai vyko savaip ir priklausė nuo nacionalinių bei istorinių aplinkybių.XVIIIa. išryškėjo tam tikri prieštaringumai.Viena vertus , daugelyje šalių ekonomika buvo atsilikusi ir ypač sk kurdo valstietyje, antra vertus suklestėjo švietėjų ideologija.Iškilo dešimtys genijų ir daugybė gabių žmonių – filosofų, poetų, muzikų, dailininkų.Svarus vaidmuo teko literatūrai , muzikai , dailei.
XVIIIa. Prancūzų drabužių raidai labai didelę įtaką turėjo meno stilių kaita:barokas , kuris tęsėsi iki 1715m., rokokas (apie 1720 – apie 1770) ir atgimstantis klasicizmas(XVIIIa. II pusė).Klasicizmo bruožus įkūnijo Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789) ir direktorijos (1795 – 1799)laikų moterų apranga.1715 metais ,atėjus į valdžią mažamečiui Liudvikui XV, prasidėjo naujas prancūzų kultūros etapas.
Versalio dvaras žėrėjo prabanga , o pats karalius ir jo dvariškiai gyveno pagal principą: ,,po mūsų – nors ir tvanas”.Dvariškiai be saiko švaistė iždo lėšas, nerūpestingai linksminosi, kėlė ištaigingas puotas. Tarsi norėdami pabėgt nuo realaus gyvenimo, aristokratai užsidarė savo jaukiame, intymiame prabangių interjerų ir daiktų pasaulyje.Mene įsitvirtino vėlyvojo baroko atmanai – rokokas, kuris ypač suklestėjo amžiaus II pusėje.Rokoko ta

apybos pradininkas buvo A.Vato (Watteau).Savo paveiksluose jis vaizdavo galantiškas scenas su laibomis damomis ir su moteriškėjusiais kavalieriais.Madingas buvo ir madam Ž.A.Pompadur (Pompadour) globojamas tapytojas F.Bušė (Boucher) , sukūręs manieringų scenų su įvairiomis pikantiškomis detalėmis.
XVIIIa. II pusėje Prancūzijoje paplito vadinamasis šviečiamasis klasicizmas.Jį formavo švietėjų veikla , iškilusios buržuazijos racionali pasaulėžiūra, siekimas praktiškumo, natūralaus paprastumo.Be to, to meto archeologiniai kasinėjimai leido pažinti antikos paminklus (atkasta Pompėja ir Herkulanas) ir žadino susidomėjimą antikos menu.Dailininkai įkvėpimo ieškojo antikinėje kultūroje. Savo darbuose jie sieke paprastumo, aiškumo, konkretumo.Pirmiausia klasicizmo stilius pasireiškė architektūroje: atsirado iškilmingumas ,simetriška kompozicija, saikingas dekoras.Vėliau jis įsigalėjo ir balduose.Rūmų salės buvo apstatomos antikos maniera, išpopuliarėjo ilgos tiesios kušetės, aukšti šviestuvai, alebastrinės vazos, sienos pradėta dekoruoti raudonmedžiu ir bronzuotais ornamentais.Interjerų puošyboje atsirado tiesesnės linijos, griežtesnis, la akoniškesnis ornamentas, kriauklės motyvą pakeitė lauro lapų pynės, sfinksų atvaizdai, rozetės, palmetės.
Ryškiausias prancūzų klasicistinės tapybos atstovas – Ž.L.Davidas (David).Paskutinis šio amžiaus etapas Prancūzijoje tai revoliuciniai įvykiai kurie tęsėsi nuo 1789 iki 1794m. Jie nušlavė visą feodalinę struktūrą, jos papročius ir privilegijas.Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio drabužiuose žmonės išreiškė politines pažiūras.

Dirbtinumas-pagrindinis
Žmogaus išvaizdos bruožas

XVIIIa. Grožio idealui turėjo įtakos meno stiliai, visuomeniniai politiniai įvykiai,revoliucinės nuotaikos.
Galantiški santykiai atsiradę Liudviko XIV laikas šiame amžiuje pasiekė kulminaciją ir visas aukštuomenės gyvenimas ėmė suktis apie moterį.Ji tapo visų dėmesio ce

entru.Todėl jau nuo mažens aristokratės buvo labai rūpestingai auklėjamos, mokomos gracingumo, šokių bei drabužių dėvėjimo meno.Iš šešerių , septynerių metų mergaitės figūrėlę suverždavo kietais korsetais, kad ji būtų madingų proporcijų : siaurų pečių, apvalių klubų, laibo lankstaus liemens.Visagalė madam Pompadur buvo idealus to laikotarpio prancūzės tipas, jos drabužius kopijuodavo aukštuomenės damos.Anglijos gražuolės buvo kitokios.Apie jas vaizdžiai pasakoja V.Hugo romane Žmogus, kuris juokiasi :,,Džoziana buvo tikro kūno grožis, sunku įsivaizduoti ką nors nuostabesnio.Plaukai šviesūs , purpurinio atspalvio.Aukšto, net kiek per aukšto ūgio.Apkūni, gaivi, tvirta, raudonskruostė gražuolė, nepaprastai drąsi ir sąmojinga.Labai išraiškingos buvo jos akys “.Pasak Hugo, gražuolės damos mokėjo lotyniškai.Nuo XVIIa. Buvo laikoma, kad tai vienas iš moteriško patrauklumo bruožų.Amžiaus grožio idealą susiformavusį aukštuomenėje pakeitė Prancūzijos didžioji revoliucija, iškėlusi naują – moters kovotojos tipą.

Audiniai

XVIIIa. Prancūzijoje buvo audžiami prašmatnūs šilkai, sidabro ir aukso gijomis atausti atlasai, marginti bei vienspalviai aksomai.Amžiaus I pusėje dar vyravo barokiniai ornamentai: stambios gėlės, vaisiai irt lapai, architektūros motyvai , peizažai, mezginių piešiniai.7 dešimtmetyje šilko audinių raštuose atsirado klasicizmo bruožų;gėlių žiedai sumažėjo, linijos darėsi tiesesnė, pamėgti pastoraliniai motyvai.Vėliau, suklestėjus rokoko stiliuj, audinius vėl imta marginti didelio raporto stambiu piešiniu.Madingų audinių raštuose vyravo vainikai ir puokštės, komponuojamos su vazomis, paukščiais, peizažais. Prancūzija pradėjo gaminti pigius, lengvus ir praktiškus medvilninius audiniu, išmargintus dailiu, skoningu smulkių gė

ėlyčių piešiniu.
Amžiaus pradžioje ir moteriški ir vyriški drabužiai buvo siuvami iš tamsiai raudonos, įvairių atspalvių geltonos, mėlynos spalvos audinių, o amžiaus II pusėje labai madinga tapo ruda spalva.Ramūs švelnūs jos atspalviai turėjo net ironiškus pavadinimus:,,jauna blusa” , ,,sena blusa” , ,,blusos šonelis”, ,,blusos pilvelis” ir pan.
Moterų drabužiai buvo siuvami iš švelnių žalio obuolio, gelsvos bei baltos spalvos audinių.
XVIIIa. Labai pamėgti siuvinėti audiniai; iš jų buvo siuvamos moteriškos suknelės, vyriškos liemenės.
Ne mažiau populiarūs buvo mezginiai.Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse standų gipiūrą pakeitė ploni , lengvų raštų mezginiai.Anksčiau jie buvo marginami įmantriomis gėlių puokštėmis , žiedų pynėmis, kriauklės elementais, o į amžiaus pabaigą ornamentas susmulkėjo, pasislinko į mezginio kraštą ir ant likusios plokštumos pabiro drugeliai, smulkios gėlytės, žirniukai ir kt.Šio amžiaus angliškos medžiagos buvo labai įvairios ir neatsiliko nuo prancūziškųjų.Tai puikio kokybės vilnoniai, šilkiniai, medvilniniai audiniai, pastarieji – išmarginti puošniais rokoko stiliaus ornamentais.Anglų fabrikantai audinių marginimui naudojo metalines graviūruotas plokšteles, todėl raštai buvo ypač sudėtingi ir preciziški.Juose daug egzotikos: retos , nebūtos gėlės, kiniški peizažai su figūromis, budistų šventovės ir pan.
XVIIIa. Pabaigoje angliškų, kaip ir prancūziškų audinių raštuose pasireiškė klasicizmo bruožų – ornamentas supaprastėjo, sugriežtėjo.

Vyrų apranga

XVIIIa. Pradžioje ir vyrų, ir moterų drabužiai išliko tokie patys, kokie buvo XVIIa. Pabaigoje.
1715 – 1750m.vyrų aprangoje pamažu atsirado rokoko stiliaus bruožų, pasikeitė drabužio dalių santykiai ir jų iš

šdėstymas.Maždaug nuo amžiaus vidurio vyrų apranga savo puošnumu nustojo rungtyniauti su moters apranga, susiformavo jos stilius ir maniniai principai.
150 –1774m. aukštuomenės vyrų drabužiai beveik nekito, tačiau jie jau nebebuvo mados etalonu,Karaliaus dvaras prarado įtaką šioje srityje, ir mada ėmė plisti kitais keliais:aktyviai pradėjo reikštis aristokratai (atsirado aristokrato pseudomokslininko tipas), jie kūrė naujas drabužių formas.Tuo laikotarpiu drabužiai susiaurėjo, pakito fasonas: priekines žiustakoro dalis siūdavo tokias siauras, kad užsegti sagų jau buvo nebeįmanoma , ir užsegimas liko tik dekoratyvinis elementas.Šio švarko rankovės šiek tiek pailgėjo, o jų atvartai susiaurėjo.Pasikeitus žiustokoro fasonui, liemenė buvo siuvama trumpesnė (maždaug 20 cm žemiau talijos), be rankovių, o nugaroje įsiuvamas drobinio audeklo gabalas.Siauresnės tapo ir kelnės.Šio laikotarpio drabužiai nors ir buvo rafinuoti, tačiau pamažu paprastėjo, darėsi elegantiškesni, subtilesnių spalvų.
Maždaug 8 dešimtmetyje švietėjų propaguojama anglomanija įnešė naujovių į prancūzų madas – tapo madingas angliškas gelumbės frakas.Jis buvo prigludęs ties klubais, sklembtais skvernais, siauromis rankovėmis ir nedidele stačiąja apykakle.Prancūzai jį mėgo siūti iš šilko, o kraštus išsiuvinėdavo. Po fraku vyrai vilkėdavo puošnius marškinius, mūvėdavo sulig kelių ilgumo kelnes, avėjo baltas kojines ir plokščius batelius.Šiuo laikotarpiu paplito angliškas viršutinis drabužis – redingotas (angl.riding coat – raitelio švarkas), kuris anksčiau buvo dėvimas jodinėjant.Jis buvo panašus į dabartinį paltą: ties liemeniu prigludę, į apačią platėjantis, per priekį susagstomas, ilgomis, tiesiomis rankovėmis, didele, pusiau stačiąja įvairių formų apykakle.Dėvėti ir kitokie apsiaustai – platūs, su nedidelėmis apykaklėmis ir daugybe sagų.
1774 – 1783m. vyrų drabužių mados keitėsi skubotu ritmu, kaip ir visas Paryžiaus gyvenimas.Dažniau buvo dėvimas frakas siauromis rankovėmis ir pusiau stačiąja apykakle.Išeiginiai drabužiai vis dar buvo gausiai puošiami nėriniais ir didelėmis dekoratyvi- nėmis sagomis.Jos buvo labai brangios, kartais net kalstytos, skulptūrinės, puoštos emaliu; gausiai puoštos atrodė tarsi miniatiūriniai paveikslėliai.
XVIIIa. 9 dešimtmetyje prancūzai ypač žavėjosi anglų madomis.Dvariškio ir smulkaus buržua drabužiai beveik nesiskyrė.Dvariškiai žaidė lyg ir demokratiška žaidimą, bet iš tikrųjų vyko įvairių luomų drabužių asimiliacija, nyko luominiai skirtumai.
Pats populiarias šio laikotarpio vyrų drabužis buvo angliškas frakas.Jis buvo įvairios paskirties ir skirtingų modelių.Išeiginę madingą vyro aprangą sudarė: siauras, aukšta stačiąja apykakle ir didelėmis sagomis frakas, apsitempusios, kelius dengiančios kelnės, aukštai susagstoma liemenė, marškiniai su puošniu dvipusiu žabo ir smakrą siekianti skepeta, surišta į didoką kokardą. Prancūziškas frakas skyrėsi nuo angliškojo; jis neturėjo elegantiško paprastumo, nes buvo labai siauras, dirbtinai išlenktomis silueto linijomis, nesueinančiais priekyje skvernais ir tokiomis siauromis rankovėmis, kad buvo neįmanoma ištiesti rankų.Taip apsirengęs prancūzas greičiau buvo panašus į porcelianinę statulėlę.
9 dešimtmetyje frakas ir liemenė kartais buvo siuvama iš dryžuotų audinių, o kelnės iš vienspalvių.Labai populiarios buvo baltos liemenės, išsiuvinėtos gėlių puokštėmis ar pynėmis , o vėliau – istorinių siužetų kompozicijomis.Žiustokorą dėvėjo per šventes.Supaprastėjo jodinėjimo apranga. Ją sudarė redingotas arba gelumbės frakas, marškiniai, ilgos zomšinės, be jokios raukšlelės kelnės, gelsvos odos, dengiantys kelius aulinukai su atvartais ir skrybėlė.
9 dešimtmečio pabaigoje jodinėjimo drabužius daugelis pradėjo vilkėti kaip miestietiškus; tokiu atveju kelnes kartais siūdavo iš gelumbės. Taip pat iš gelumbės dažniau ėmė siūti ir kasdieninį fraką.Stambūs finansininkai ir komersantai ypač pamėgo paprastus ir praktiškus angliškus drabužius.Neatsitiktinai baigiantis amžiuj vyrų madų diktatore tapo Anglija, o moterų –Prancūzija.
Be veik visą XVIIIa. buvo madingi šviesių ir ryškių spalvų vyrų drabužiai, bet smulkieji ir vidutinieji buržua šito sau leisti negalėjo. Taupumo sumetimais jie siūdinosi drabužius iš tamsių audinių.Be to, daugelis stengėsi nusipirkti padėvėtus visuomenės apdarus.
Darbininkų ir smulkių prekybininkų apranga, nors bendriausiais bruožais ir buvo panaši į to meto madingus drabužius, dažnai buvo žymiai paprastesnė.

Šukuosenos

Iki 1715 metų vyrai vis dar nešiojo didelius, kaip XVIIa. perukus.Vėliau perukų dydis bei jų forma įvairėjo ir kiekvienas buvo kitaip vadinamas.Vieni perukai buvo ilgi ir gausiai garbanoti, kiti – mažesni, su keliomis garbanomis ties smilkiniais ir uodegyte nugaroje.Suklestėjus rokoko stiliuj, tie perukai, tiek nuosavi plaukai buvo gausiai pudruojami.Amžiaus pabaigoje madingi tapo natūralūs plaukai, tačiau šukuosenos išliko tokios pačios.

Galvos Apdangalai

XVIIIa. buvo populiariausia įvairių dydžių bei fasonų skrybėlė. Amžiaus I pusėje ji nedidelė ir dažniausiai trikampė, o amžiaus II pusėje, sumažėjus perukams, skrybėlės tapo dar įvairesnės. Angliškų madų gerbėjai dėvėjo mažą apvalią skrybėlę smailomis atbrailomis, o su redingotu anglišką cilindrą.

Apavas

Šio amžiaus aukštuomenės vyrų apavas nelabai įvairus: buvo nešiojami atviresni ar uždaresni įvairių spalvų bateliai plokščia žema pakulne, su sagtimi priekyje. Jodinėdami vyrai avėjo iki pusės blauzdų arba ilgus aulinukus iš minkštos plonos odos.

Papuošalai

Daugiausia prašmatnumo vyrų drabužiams teikė brangios, meniškai dekoruotos sagos.Amžiaus viduryje vyrai ėmė žavėtis įvairiausiomis grandinėlėmis. Jas kabindavo liemens pusėse po liemene, o galus ištraukdavo ant kelnių. Dabitos tiek prisikabinėdavo grandinėlių, kad jų skambesys jau ištolo buvo girdėti.Kaip ir moterys vyrai nešiojo laikrodėlius (kartais net po kelis), pakabintus ant plačios pintos juostos.

Moterų Apranga

Iki 1715 metų Prancūzų aprangoje išliko barako stiliaus bruožų, tačiau netrukus sunkios barokines formos ėmė lengvėti ir švelnėti, atsirado vientisesnis siluetas,sumažėjo puošybos. Suknelės pradėtos siūti iš šilkiniu, lengvai drapiruojamų audinių.
Jau 1718 metais pasirodė naujas moteriškų drabužių tipas.Šio laikotarpio aristokratės dėvėjo dvi sukneles: apatinė buvo įimta, o jos platus sijonas užmaunamas ant specialaus karkaso. Ant apatinės moterys vilkėdavo (pranc. Battante), kurios plotis priklausydavo nuo apatinio karkasinio sijono pločio. Ši suknelė buvo nekirpta per taliją ir nuo pečių laisvai krisdavo, sudarydamos vadinamąsias ,, Vato klostes “.Gili priekio iškirptė atidengdavo kaklą ir krutinę, o nuo talijos suknelė prasiskleisdavo kaip apversta V raidė.Pro iškirptę buvo matyti nemažiau prašmatni apatinė suknelė.Tokios suknelės buvo įvairių modelių. Pavyzdžiui, kartais laisvąją nugaros dalį, krintančią ,,Vato klostėmis”, prisegdavo prie liemens ties talija.Trikampio ar suapvalintos kvadrato formos kaklo iškirptė ir siauros iki alkūnių rankovės, užsibaigiančios keliomis eilėmis nėrinių, primenančių gėlės žiedą, suteikdavo drabužiui šventiškumo ir puošnumo.Šį moterišką apdarą siūdavo iš vienspalvių ir stambiais raštais išmargintų audinių.Suknelių, pasiūtų iš vienspalvių audinių, priekinius skvernus, apačią , o dažnai ir apatinį sijoną išsiūvinėdavo.
Karkasai suknelių sijonams buvo gaminama iš metalinių ar medinių plokštelių, kurios, moteriai judant, barškėdavo, todėl kartais tokias sukneles vadindavo ,,barškalėmis”. Vėliau karkasus imta gaminti iš baginio ūsų. Puošeivoms pageidaujant, 1722 metų Olandijoje buvo įkurta banginių medžioklės akcinė bendrovė. Pačius didžiausius sijonų karkasus darydavo tik aristokratėms. Jaunos merginos sijoną su karkasu pradėdavo dėvėti sulaukusios nuotakos amžiaus. Buržuazijos luomo moterų drabužiai buvo paprastesni. Suknelių sijonus jos siūdindavosi su siauresniu karkasu, o nedidelę kaklo iškirptę pridengdavo skepetaitė.Namuose dėvėjo neplatų sijoną su pakietintu pamušalu, prijuostę ir apsitempusį, ilgomis rankovėmis ir plačiu prieduru švarkelį (pranc. casaquin ;XI pav.)
Populiariausias, iki 6 dešimtmečio dėvėtas viršutinis drabužis – manto.Tai ilgas, priekyje susagstomas apsiaustas su gobtuvu ir nedidele apykakle – pelerinas.Jo šoninėse siūlėse buvo paliekamos prakarpos rankoms iškišti.Žiemą turtingos damos vilkėjo manto, pamuštą kailiu.
1774 – 1783 metais vyrų drabužiai labai susiaurėjo, o moterų atvirkščiai, ypač išplatėjo. Pagal prancūzų dvaro etiketą suknelės sijonas turėjo būti kuo platesnis ties klubais, su ilgu nukarusiu kraštu – šleifu.Dėl naujojo sijono karkaso damos patyrė begales sunkumų, tačiau greitai išradingi verslininkai sukonstravo jį su lankstomis ir, sėdantis arba einant pro duris, tokį karkasą buvo lengviau reguliuoti rankomis.Karkasas patobulėjo, o suknelių fasonas beveik išliko ankstesnis.
Pats būdingiausias tuometinių drabužių bruožas – dar gausesnė puošyba. Be mezginių, raukinių, kokardų, sukneles imta dabinti dirbtinėmis gėlėmis bei jų vainikais. Anksčiau tokias gėlas darė tik vienuolynai bažnyčių paveikslams puošti, o dabar paklusta madai ir net pradėta jų masinė gamyba. Gėles įvairiai išdėstydavo, o iš vainikų sudarydavo horizontalių mažų bei didelių puslankių kompozicijas ir tokiu būdu dabindavo sijoną.
Labiausiai paplitęs suknelių modelis buvo vadinamas ,, polonezu”; jo būta aibė variantų. Be gausios puošybos, šioms suknelėms būdinga labai susiaurintas liemuo ir specialiomis, vertikaliai įvertomis virvelėmis sudrapiruotas viršutinis sijonas. Nuo drapiravimo būdų priklausė ir suknelių pavadinimai:,, panaši į fraką”, ,,polonezas su sparnais” ir pan. Per šventes kilmingos moterys vilkėjo itin įmantrias tokias sukneles.
8 dešimtmetyje moterų apdarai paįvairėjo. Vėlyvą rytą, aukštuomenės vadinamą ,,dienos jaunyste”, moterys dėvėjo negližė, eidamos pasivaikščioti apsirengdavo dar kuklesniais drabužiais, motyvuodamos tai ,,bloga nuotaika” ar ,,prasta savijauta”. Mat viena svarbiausių to meto paplitusių nuostatų – neatrodyti nuobodžiai.
Moterų drabužių raidoje išskirtinas ikirevoliucinis laikotarpis (1783 – 1788m.), kai prancūzai pradėjo mėgdžioti anglų madas. Moterų suknelės labai supaprastėjo: susiaurėjo sijonas, sutrumpėjo šleifas, išnyko gausybė raukinių, nėrinių, nesuskaičiuojamos gėlių pynės; siluetuose ir detalėse įsivyravo ramesnės linijos, vienspalviai ir siauradryžiai audiniai.Tačiau prancūzės vis dar stengėsi paryškinti ,,vapsvos taliją”, mėgo įmantrų siluetą, vietoj trumpų siuvo ilgas siauras rankoves.
Šioje amžiaus atkarpoje moterys pradėjo kopijuoti vyriškus drabužius. Jos ėmė dėvėti prigludusį prie liemens, dvieilį, ilgomis siauromis rankovėmis ir didele apykakle redingotą, didelę puošnią skrybėlę.Vykdamos į medžioklę, moterys kartais apsirengdavo redingotu ir užsimaudavo zomšines kelnes. Pirmoji moteris , išdrįsusi pasirodyti tokiais drabužiais, buvo karalienė Marija Antuanetė.
9 dešimtmetyje moterų drabužių mados, kaip ir vyrų, dažnai keitėsi, atsirado iki tol nematytų pastoralinių elementų bei liaudiškų motyvų.Keičiantis drabužių stiliui, keitėsi ir aksesuarų forma bei dekoras. XVIII a. apatiniai drabužiai taip pat buvo itin puošnūs. Juos siūdavo iš šilko, puošdavo auksu , sidabru, gausybe nėrinių. Labiausiai paplitę prastuomenės apdarai – korsažas, ilgomis rankovėmis palaidinė, rauktas sijonas, švarkelis ir prijuostė. O suknelės, jei ir buvo panašaus kirpimo , kaip aukštuomenės moterų, tai pasiūtos iš paprastų, nebrangių audinių.

Šukuosenos

XVIII a. pradžioje aukštuomenės moterų šukuosenos buvo nesudėtingos: kaktą palikdavo atdengtą, plaukus lengvai sugarbanodavo, įvairiai susegdavo ir šiek tiek papudruodavo. Šukuosenas puošdavo gėlėmis, nedidelėmis mezginiuotomis skepetaitėmis. Kiekviena šukuosena turėjo savo pavadinimą – ,,drugelis” , ,,lepūnėlė” ir pan.
6 – 7 dešimtmetyje, pagausėjus drabužiuose įvairių klosčių bei puošybos, šukuosenos pasidarė sudėtingesnės, tapo madingi perukai bei šinjonai (pranc. Chignon). Nuo 8 dešimtmečio damų šukuosenos vis didėjo ir tapo savotiškais meno kūriniais. Įžymūs to meto šukuosenų meistrai buvo prilyginami mokslininkams ir dailininkams , nes šukuosenų konstrukcijoms padaryti reikėjo inžinerijos žinių, o sudėtingai, manieringai puošybai – meninių sugebėjimų.Kiekviena šukuosena buvo individuali ir nepakartojama, jų sukurta labai daug; tik per vienerius metus Paryžiaus madų žurnalas pasiūlė apie 400 įvairių šukuosenų modelių. Madingiausios iš jų tai didžiulės plaukų ir įvairių puošmenų kupetos, kurių aukštis buvo nuo 30 iki 60 cm , kartais dar daugiau, o skersmuo – nedaug didesnis už veidą.Darydami tokias šukuosenas priekyje plaukus ištepdavo ir sukeldavo aukštyn, o po to dekoruodavo neįtikėtinais būdais.Į šukuosenas įkomponuodavo gamtovaizdžių, vazose pamerktų gėlių, daržovių ir kitokių kompozicijų.Puošniai šukuosenai prireikdavo apie dviejų svarų (1 svaras – 409,5 gr. ) dažų, apie trijų svarų pudros, begalės metrų tiulio ir apie 100 smeigtukų. Madingos šukuosenos buvo labai nepatogios ir pernelyg sunkios, todėl damos, norėdamos išlaikyti pusiausvyrą, turėdavo pasiramsčiuoti lazdele, o važinėjantis karieta joms tekdavo klūpėti.Nemažai vargo damos patirdavo ir namuose: kad šukuoseną išsaugotų bent keletą savaičių, miegant po sprandu tekdavo pasikišti specialią pagalvėlę.
9 dešimtmetyje, kai Prancūzijoje paplito anglų mados, ėmė keistis ir šukuosenos. Nors jos vos dar buvo palyginti aukštos, tačiau pamažu žemėjo ir paprastėjo; plaukus sugarbanodavo ir nepudruodavo.

Galvos apdangalai

Keičiantis drabužių stiliuj, galvos apdangalai irgi nuolat kito. Amžiaus pradžioje jie buvo panašūs į dėvėtuosius XVII amžiuje – didoki , keistai įmantrūs, papuošti kaspinais ir mezginiais.
Tačiau apie amžiaus vidurį jie sumažėjo ir tapo dailiomis kepurėlėmis. Vasarą moterys gobdavosi lengvomis nėrinių skarelėmis – mantijomis, o jų kampus surišdavo ant krūtinės. Kartais skarelėmis užsisiausdavo pečius, kampus sukryžiuodavo ant krūtinės ir surišdavo ant nugaros.8 dešimtmetyje prancūzės susižavėjo angliška šiaudine plačiakrašte skrybėle; jos kraštus įmantriai užlankstydavo, papuošdavo kaspinais ir dėvėdavo kaip priedą pire šukuosenos. Su tokia skrybėle damos eidavo į teatrą, pasivaikščioti ir pan. Blogu oru dėdavosi apvalų, šukuoseną gaubiantį galvos apdangalą, sutvirtintą specialiu karkasu.
9 dešimtmetyje, sumažėjus šukuosenoms, prancūzės, lyg norėdamos atsisakyti gremėzdiškų tvarinių, pradėjo dėvėti didžiules plačiakraštes skrybėles iš šilko ar aksomo.

Apavas

XVIII a. aukštuomenės moterų balteliai buvo įmantrūs. Madingi bateliai buvo smailianosiai, su aukšta pakulne ir gilia priekio iškirpte, pagaminti iš įvairiausių medžiagų: brokato, aksomo, atlaso. Kasdieninius batelius puošė priekyje susegta sagtimi, išeiginius – kokarda vietoj sagties, siuvinėjo sidabro, aukso gijomis.7 – 8 dešimtmetyje, šiek tiek patrumpėjus darbužiams, apavas tapo kokečių atributu, todėl batelius imta siūti itin išraiškingus. Kartais jie būdavo įsispiriami, su manieringai išlenkta pakulne. Tuo laikotarpiu buvo susiklosčiusios griežtos tradicijos, kokios spalvos bateliu kada galima avėti: juodus – per šventes, rudus – pasivaikščiojimų metu, o raudonus ir baltus galėjo avėti tik aukštuomenės damos.Prastuomenės apavas buvo paprastesnių formų, su žemesne pakulne.

Papuošalai

Beveik visą XVIII a. moterų drabužiuose buvo apstu įvairiausių pagražinimų, todėl papuošalams tarsi nebeliko vietos. Brangenybės buvo aukštuomenės damų privilegija; jomis puošė šventines šukuosenas, nešiojo auskarus, apyrankes, žiedus bei dailius vėrinius.
XVIII a. II pusėje buvo ypač madingos dirbtinių gėlių puokštelės, prisegtos prie krūtinės, bei miniatiūriniai, ant grandinėlės pakabinti laikrodėliai. Šiuo laikotarpiu damos ant kaklo rišdavosi įvairių kaspinų ar nėrinių juosteles.

Kosmetika

XVIII amžiuje – kosmetikos klestėjimo laikotarpis. Jau nuo XIV a. Prancūzija pirmavo kosmetikos priemonių gamyboje. XVIII a. Europos šalių diduomenė dažėsi kaip niekada gausiai. ,,Antakiai paryškinti kinišku tušu, o rankos, alkūnės, pečiai, pasmakrė, šnervės, vokų viršus, ausų speneliai, galai, pirštų galiukai parausvinti, ir tas raudonumas atrodė kažkoks raižus iššaukiantis”(Hugo ,,Žmogus kuris juokiasi”) Tiek vyrai, tiek moterys, kurie laikėsi etiketo, gausiai pudravo veidą ir plaukus, grimavosi. Dama kuri išdrįsdavo pasirodyti Liudviko XV rūmuose negrimuotu veidu, tuoj pat būdavo išbarta. Taip pat ant veido, kaklo ir net uždengtų kūno vietų damos ir kavalieriai klijavo ,,museles” – tamsaus, dažniausiai juodo šilko ar taftos lipdukus – meilės simbolį.Jie buvo įvairiausių pavidalų.Kiekvienas lipdukas turėjo jam paskirtą vietą.Jų būta net iki aštuoniolikos. Dvariškiai berdavosi ant savęs kilogramais pudros, pagamintus iš miltų, o tuo tarpu valstiečiai badavo.Tuo tarpu Anglija net išleido įsaką nenaudoti kosmetikos kitai jie bus baudžiami raganavimu. Tokius budus bandė ir kitos šalys tačiau uždrausti kosmetikos plitimą buvo neįmanomą.Tik amžiaus pabaigoje, kai supaprastėjo drabužiai, sumažėjo šukuosenos, imta naudoti mažiau kosmetikos.
9 dešimtmetyje tapo nebemadinga balta pudra, todėl veidas buvo pudruojamas vienodo sluoksnio šviesia, o plaukai šiek tiek pabarstomi auksine ar kaštonine pudra. Atsisakyta ir skruostų rausvinimo.

Prancūzija didžiosios buržuazinės revoliucijos ir
Direktorijos laikotarpio apranga

Vyrų apranga

Svarbiausia ir būtina šio laikotarpio vyrų drabužių detalė tapo trispalvė kokarda. Tai buvo naujas visų revoliucingai nusiteikusių žmonių simbolis.
Visas nacionalines spalvas , prancūzai su jiems budingu ekspansyvumu plačiai naudojo buityje, savitai derino jas drabužiuose ir net papuošaluose.
Pirmaisiais revoliucijos metais savo apsirengimu ėmė išsiskirti tam tikros žmonių grupės. Kontrrevoliucionieriai stengėsi pabrėžti protestą prieš vykstančius įvykius ir apdarus siūdindavosi iš juodo audinio. Tik maždaug nuo 1791m., dar labiau sustiprėjus revoliucinėms nuotaikoms, jie atsisakė juodos spalvos ir pradėjo dėvėti žalios spalvos švarką su rožine apykakle, lelijomis margintą lemenę, baltą kaklajuostę su balta kokarda. Avėjo batelius su sagtimi, revoliucionieriai – surišamus raišteliais.
Revoliucionieriai savo aprangoje stengėsi pabrėžti paprastumą, dalykiškumą. Jie dėvėjo fraką su siaura ,,uodega”, trumpais atvartais liemenę, apsitempusiais, į apačią siaurėjančias kelnes iš vilnonio audinio, avėjo aulinukus su atvartais arba batelius be pakulnės. Tokią aprangą papildė aukšta apvali skrybėlė, papuošta mezginiuota kokarda. Kojine ir pirštine puošė trijų spalvų juostelėmis.
Didžioji dalis miestiečių drabužius dėvėjo kaip ir anksčiau tik pasirišdavo spalvingesnę kokardą. Nuo 1792m. revoliucionieriai jau nebesitenkino įprastiniais simboliais ir pradėjo dėvėti naujo tipo aprangą iš valstiečių, darbininkų ir jūreivių atskirų drabužių. Tai neilgas švarkelis karmanjolė, ilgos jūreiviškos kelnės, paprasti marškiniai su laisvai užrištu kaspinu – kaklajuoste ir raudona frygiška kepurė su tautiška kokarda. Šiuo metu atsirado kelnės su petnešomis. Žiemą revoliucionieriai užsisiausdavo apsiaustą iš storos rudos ar pilkos spalvos gelumbės su raudono aksomo apykakle ir atvartais.
Revoliucijos metais atsirado daug visuomeninio gyvenimo bei žmonių tarpusavio bendravimo naujovių pvz. Siūloma kreiptis į pašnekovą ,,pilieti” ar ,,piliete” ir pan. Šie reiškiniai turėjo įtakos, aprangos raidai, naujų formų atsiradimui. Daugelis vyrų ėmė kurtis sau drabužius su revoliuciniais simboliais arba antikinės aprangos elementais. Toks chaosas ir margumynas sukėlė Konvente nerimą.Direktorijos laikotarpiu tam tikra buržuazijos dalis, o ypač jaunimas, savo išvaizda ir elgesiu vis dar demonstravo prieš revoliucingai nusiteikusią liaudį. Jie daug laiko skyrė savo gyvenimo būdo, aprangos stiliaus ieškojimams. Jie net savo įmantrybėmis buvo pavadinti ,,nepripažintieji”. Jie dirbtinai iškraipydavo drabužių proporcijas: liemenę dėvėjo dvigubai trumpesnę nei įprasta, apykaklę – tokią aukštą, kad ji uždengdavo beveik pusę galvos ir pan.

Moterų drabužiai

Patriotinis žemiausio luomo moterų aktyvumas ir paryžiečių solidarumas sukėlė galingą moterų revoliucinio pakilimo bangą visoje Prancūzijoje. Moterų drabužiai buvo labai įvairūs.
Vienos moterų grupės apranga buvo panaši į vyrų; jos dėvėjo mėlyna redingotą su raudonais apvadais, rauktą sijoną,palaidinę. Ypač spalvingi buvo galvos apdangalai, papuošti trispalve kokarda ir kaspinais. Kita grupė moterų, ypač aktyviai dalyvavusių revoliucinėje kovoje, rengėsi trumpu dvieiliu švarku be korseto, palaidinę, pusilgiu sijonu ir stabdžiai susijuosdavo plačiu diržu, užkurio užsikišdavo pistoletus ir pakabindavo durklą. Jos nešiojo palaidus, ant pečių užkritusius plaukus, dėvėjo fetrinę skrybėlę, papuošta nacionaline kokarda ir stručio plunksnomis. Taip atrodė viena iš Bastilijos šturmo organizatorių.
Tokią iki tol nematytą aprangą ėmė kopijuoti daugelis moterų.
Kitos aktyvios revoliucijos dalyvės – priemiesčių moterys – dėvėjo dryžuotus trispalvius sijonus ir švarkelius. Revoliucijos metais moterys beveik nenešiojo papuošalų, tačiau po Bastilijos paėmimo ėmė puoštis sugriautos tvirtovės akmenimis, kuriuos kartais įstatydavo į žiedus, apyrankes, seges. Kai kurios puošeivos šiuos akmenis dar dabindavo briliantais.
Sutriuškinus jakobinų diktatūrą ir įsigalėjus buržuazijai, gyvenimo stilius vėl keitėsi. Buvo stengiamasi pamiršti revoliucijos laikų papročius ir mėgautis gyvenimu. Pamažu Paryžiuje vėl pradėta gaminti prabangos daiktus, vis dažniau grįžtama prie antikinės dailės. Atgimęs klasicizmas kartojo antikos meno tradicijas. Moterų drabužiuose tarsi atgimė graikiški chitonai; jie buvo juosiami kaspinu aukštai po krūtimis, o klostės laisvai, plastiškai krito apie figūrą. Dingo karkasai , o elegantiškiausias drabužis buvo labai paprasto fasono. Vietoj prabangių papuošalų imta nešioti apyrankes ir gemas. Moterų apdarai buvo siuvami iš lengvų, plonų, dažniausiai baltų audinių, ant jų užsiaučiama plačiais standesnių audinių šaliais, krintančiais giliomis klostėmis. Modernios moterys, manydamos, kad marškiniai trukdo klostėms, atsisakė jų, taip pat korseto.Nuo šiol imta dėvėti siaurus berankovius marškinėlius.
Direktorijos laikotarpiu madas diktavo jaunos, įtakingos aristokratės. Pavyzdžiui, ispanė T.Taljen sukūrė naujas šukuosenas, pirmoji pradėjo dėvėti baltą peruką ir pan. Ponios T.Taljen ir Ž.Bogarnė (pirmoji Napoleono I žmona) pirmosios pradėjo dėvėti permatomo audinio drabužius be pamušalo arba vietoj jo užsivilkdavo švelniai rožinį triko. Paryžiečiai juokavo, kad jų damoms, trokštančioms būti madingomis, užtenka vienų marškinių. Šio laikotarpio mados vadinamos ,,nuogalių madomis” arba ,,Vienadienėmis madomis”, kadangi drabužių fasonai keitėsi labai dažnai, nuolat atsirasdavo vis nauji ir nauji.
Didžiausias to meto drabužių trūkumas – kad žiemą jie neapsaugodavo nuo šalčio, nes kailiu pamuštą redingotą siūdavo trumpomis rankovėmis (tuo laikotarpiu merginos žūdavo jaunos nuo šalčio).
Tiek Direktorijos laikotarpiu, tiek įsigalėjus klasicizmui, prie aprangos buvo derinamos ir moterų šukuosenos. Tuo metu buvo madingas ilgas kaklas, todėl moterys plaukus sukeldavo aukštai ant pakaušio ir susukdavo į ,,graikišką mazgą” arba plaukus kirpdavo trumpai ir garbanodavo. Namuose plaukus perrišdavo įvairiomis antikinio stiliaus juostelėmis arba dėvėdavo mažas kepurėles. Per šventes galvą pasidabindavo auksinėmis diademomis, aksominėmis juostomis arba tinkleliais.
Gatvėje dėvimi moterų drabužių apdangalai keitėsi labai dažnai. Didelės skrybėlės, surauktos bei įvairiai sudrapiruotos kepurėlės,išpuoštos plunksnomis ir gausybe kaspinų. Paryžiuje viešinčius užsieniečius stebindavo moterų galvos apdangalų įvairovė.
Kasdieniai moterų bateliai buvo paprasti, šventiški – prašmatnesni, dažniausiai šviesūs, su neaukšta pakulne, išsiuvinėti.
Motery mėgo baltas kojines su išsiūvinėta siūle, o kai kurios drąsuolės jas dėvėjo kūno spalvos.
XVIII a. pabaigos prancūzų valstiečių ir miestelėnų drabužius aprašė įžymus rašytojas O. de Balzakas romane ,,Šuanai”: ,,Viena dalis valstiečiai ėjo basi; apdaro jie teturėjo tik podidelę ožkeną, dengiančią juos nuo kaklo ligi kelių, ir kelnės labai šiurkščios baltos drobės.ant galvų jie turėjo nešvarias raudonos vilnos kepures. kiti viršum kepuraitės dar buvo užsimovę nedailią veltinę skrybėlę plačiais kraštais, papuošta savotišku įvairiaspalviu vilnoniu apvadu.Šių valstiečių drabužiai buvo iš tokios pat drobės, kaip ir pirmųjų kelnės ir maišai. ilgi jų plaukai dribo ant apykaklės trumpo, vos šlaunis siekiančio švarkelio su apvaliais skvernais ir keturkampėmis kišenaitėmis šonuose. Iš po užsegto švarkelio matėsi tokios pat drobės liemenė su stambiomis sagomis”.

Anglija

,,Nors šioje epochoje Anglija vaidijasi ir kariauja su Prancūzija, ji seka ja ir skolinasi iš jos šviesią; visa, kas puošia Anglijos fasadą, nušviesta Prancūzijos spindulių .
.Ona iškyla 1702m. , kai Liudviko XVI saulė jau leidžiasi. Keistas istorinis sutapimas, kad šio blyškaus šviesulio patekėjimas sutampa su purpurinio šviesulio nusileidimu ir kad tuo metu, kai prancūzai turėjo karalių Saulę, Anglija turėjo karalienę Pilnatį.”(V.Hugo)
XVIII a. Anglijoje vyko ekonominis perversmas. Ypač sparčiai augo vilnos manufaktūros, akmens anglies kasyklos, plėtojosi geležies pramonė.
Prancūzai daugiausiai gamino prabangos daiktus, o anglai – puikius vilnonius, vėliaus šilkinius bei medvilninius audinius.
XVIII a. anglų taikomosios dailės dirbiniai buvo pritaikyti prie interjero ir turėjo savitą nacionalinį pobūdį: vyravo praktiškos, logiškos formos ir tauri, subtili puošyba.
Meno stilių kaita, konservatyvios feodalinės ir progresyvios buržuazinės tendencijos turėjo didelę įtaką anglų aprangai. Beveik visą amžių anglai dėvėjo panašius drabužius kaip ir prancūzai, skyrėsi tik jų detalės. Tačiau amžiaus pabaigoje juose vėl atsirado ryškesnių nacionalinių bruožų, išsirutuliojo savitas ,,angliškasis stilius”.

Vyrų apranga

XVIII a. anglų ir prancūzų apranga veikė viena kitą: čia anglai žavėjosi prancūzų, čia prancūzai – anglų madomis. Amžiaus pradžioje anglų vyrų drabužiai buvo labai panašūs į prancūzų. Dažniausiai buvo dėvimas švarkas, labai primenantis prancūzų žiustoką. Beveik iki amžiaus vidurio švarkas buvo siuvamas su dideliais rankovių atraitais, sagomis prisegamais prie rankovės, o rankogaliai siuvinėjami.
9 dešimtmetis – tai angliškų madų klestėjimo laikotarpis. Naujų modelių kūrėjai buvo lordai, artistai ir dendi (tam tikra aukštuomenės dalis). Dendi klubai diktavo madas; siūlė naujus spalvų derinius, naujas drabužių detales, šukuosenas.
9 dešimtmetyje švarkas buvo dėvimas per šventes, o frakas kasdien. Šiuo laikotarpiu vyrų drabužiai dažnai buvo siuvami iš gelumbės. Dešimtmečio pabaigoje Anglija tapo vyrų madų diktatore visoje Europoje.
Kaip ir visoje Europoje, Anglijoje buvo žavimasi perukais. Tačiau jau XVIII a. pradžioje būta netikėtumų daug kas priešinosi perukų nešiojimui .
Anglai perukus savitai šukuodavo: plaukai ant viršugalvio buvo lygūs, jų galai sugarbanoti ir perskirti į tris dalis. Vidurinioji jų gulėdavo ant nugaros, o dvi kitos priekyje. Tokius perukus galėjo nešioti tik turtingieji; kuo turtingesnis asmuo tuo perukas jo brangesnis. Amžiaus gale, kai perukai tapo nebemadingi, pakito ir galvos apdangalai. Vietoj trikampės vyrai pradėjo dėvėti aukštą skrybėlę kuri tapo cilindro pirmtaku.
Anglų prastuomenės drabužiai buvo labai eklektiški. Kai kas dėvėjo net pėdkelnes. Patys populiariausi varguomenės drabužiai buvo marškiniai, kelnės iki kelių ir trumpas švarkas. Į žiustokorą panašų švarką jie dėvėjo kaip viršutinį drabužį. Neturtingi fermeriai siūdinosi jį iš šiurkščios gelumbės.
Anglų apavas buvo panašus į prancūzų: tai bateliai plokščia žema pakulne, su sagtimi priekyje. Jodinėdami anglai avėjo aulinukus.

Moterų apranga

XVIII a. pradžioje anglių drabužiai tebebuvo siuvami pagal prancūzių madas. Vėliau sukneles imta siūti su lengvu karkasu iš banginio ūsų arba karklo vytelių; juos kartasi prisiūdavo tiesiog prie audinio. 1720m. imtos siūti naujo fasono suknelės, panašios į prancūziškąsias, vadintas ,,battante”. Anglės suknelių sijoną kartais su peltakiuodavo, todėl jis buvo reljefiškas.
1732m. Anglijoje įsteigta antikos mylėtojų draugija (centras Londone), propaguojanti,,graikų skonį ir romėnų dvasią”. Jos nariai įvairiose iškilmėse dalyvaudavo apsirengę antikiniais drabužiais.
4 dešimtmetyje anglių drabužiai pasižymėjo savitu paprastumu, subtilumu, lakoniškumu bei proporcijų darnumu ir tokie išliko iki amžiaus vidurio. 8 – 9 dešimtmečiais, suklestėjus klasicizmui, karkasai galutinai išnyko.
Amžiaus pabaigoje Anglijoje buvo populiari ilga suknelė su trumpu, ant viršaus užsivelkamu, ilgą priedurą primenančiu sijonėliu, kuris suteikdavo drabužiui vyriško švarko išvaizdą.Moterų drabužiai buvo siuvami iš lengvų šviesių audinių – šilko, batisto, muslino. Jie buvo vienspalviai arba išmarginti dailiomis gėlių puokštelėmis.
Šukuosenos, galvos apdangalai, apavas bei įvairūs pagražai atitiko būdingiausius XVIII a. stilistinius bruožus ir taip pat, kaip ir Prancūzijoje, buvo taikomi prie aprangos.
Labai mėgstamas anglių galvos apdangalas buvo valstietiška šiaudinė, kaspinais puošta skrybėlė, kuri teikė aprangai romantiškumo. Šių skrybėlių pasirodymas aukštuomenės kostiume reiškė norą priartėti prie gamtos.

Mados plitimas

XVIII a. po Europą vis dar tebekeliavo vaškiniai manekenai, aprengti madingais drabužiais. Tačiau greitai jie jau nebegalėjo būti paskutinio mados šauksmo platintojais. Kol manekenus atveždavo iš vienos šalies į kitą, kai kurios drabužių detalės jau tapdavo nebemadingos.
1717m. Prancūzijoje pradėtas leisti informacinis žurnalas Mercure de France, kuris supažindino visą šalį ir kitas Europos valstybes su tuo, kas vyksta Versalyje. Buvo aprašomos įvairios šventės, damų ir kavalierių tualetai ir pan.
1778 – 1787m. buvo leidžiamas žurnalas Galerie des modes.Šiuo laikotarpiu išgarsėjo prancūzų madų kūrėja madmuazelė R.Berten. Buvusi paprasta ,,madų pardavėja”, ji greitai tapo karalienės Marijos Antuanetės konsultante ir buvo vadinama ,,madų meistre”. Ši gabi menininkė išgarsėjo netik Paryžiuje , bet ir kitose šalyse. Jos suorganizuota verslovės tapo prancūzų modelių namų pirmtaku.
1785m. išėjo pirmasis prancūzų madų žurnalas. Puikiose spalvose graviūrose buvo vaizduojama ir tekstuose aprašoma viskas, kas naujausia madų pasaulyje: drabužiai, jų priedai, papuošalai ir kt.
Šiame amžiuje nyko feodalinis valstybių uždarumas, stiprėjo kultūriniai ir prekybiniai ryšiai, todėl prancūzų mados sparčiai plito visose Europos šalyse.
XVIII a., padidėjus skirtumui tarp miesto ir kaimo gyvenimo, ypač tolimesnėse provincijose, kaimiškoje aprangoje pamažu ryškėjo bendri bruožai: panašus kirpimas, savitas ornamentas, apdaila, ryškūs spalvų deriniai. Formavosi tautiniai drabužiai.

Leave a Comment