Žmogaus būties prasmė pagal Platoną ir Aristotelį

Žmogaus būties prasmė pagal Platoną ir Aristotelį

TEZĖ

Aristotelis pirmasis išskyrė “Etiką kaip filosofinę discipliną (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.249). Jis yra pasakęs: ”Mokslas, kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslus, yra mokslas, pažįstantis tikslą, dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju; šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris, o visos gamtos mastu – aukščiausias gėris” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.39).
“Etika yra praktinė filosofija. Jos objektas yra žmogus” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.262).

Kasdieniniame gyvenime bendraudami su kitais žmonėmis mes re emiamės bendru išankstiniu supratimu apie dorovės dalykus. Savo ir kitų žmonių poelgius vertiname kaip gerus ar kaip blogus, jiems pritariame arba smerkiame. Visus sutiktus žmones taip pat vertiname moraliniu požiūriu ir skirstome juos į gerus ir blogus, sąžiningus ir nesąžiningus. Šis mūsų moralinis vertinimas priklauso nuo mus supančių žmonių poelgių. Todėl, mano nuomone, svarbiausia etikos prasmė – gėrio skleidimas ir vadovavimasis juo kasdieniniame gyvenime. Tik suvokus gėrio esmę bei prasmę, galima teisingai vertinti savo ir kitų poelgius.

ARGUMENTAI

Žmogaus elgesį padiktuoja jo są ąžinė. Mano nuomone, tai – vidinis kiekvieno žmogaus proto balsas, įvertinantis gėrį ir blogį, ir padiktuojantis jam elgesio atsakymą. Kiekvienam žmogui jo sąžinė – tai jo moralės matas. Tačiau ne visi žmonės tą patį dalyką laiko geru arba blogu. Dėl to nuolat gy

yvenime iškyla etinės diskusijos. Į klausimą: kas yra gera iš dalies atsako visuotinai galiojančios normos, kartais dar vadinamos etikos kodeksais. Įvairių profesijų atstovai, pavyzdžiui, žurnalistai, auditoriai, politikai, yra parengę savo etikos kodeksus, kuriais vadovaujasi savo profesinėje veikloje. Moralinės normos apsprendžia dorumo matą. Bet kurioje žinomoje kultūroje galime rasti formuluočių, kurios pateikiamos kaip visuotinai galiojančios. Pavyzdžiui, visas krikščioniškasis pasaulis vadovaujasi Senajame Testamente pateiktais dešimtimi dievo įsakymų. Jų nesilaikyti, reiškia gyventi nedorai, nuodėmingai. Testamente taip pat pasakyta, kad visa, kas yra bloga, yra iš paties žmogaus , o ne iš aplinkos. Bet kokius žmogaus veiksmus įtakoja jo mintys, idėjos. Geros, pozityvios mintys gimdo gerus darbus ir aukštus siekius, blogos mintys gimdo nusikaltimus. Žmonės privalo kovoti su blogomis mintimis bei darbais ir ugdyti gerąsias savo sa avybes.
Kiekvienas žmogus gyvenime privalo atlikti vienas ar kitas pareigas. Kantas pareigas skirstė tris plotmes: pareigas sau pačiam kaip gyvai būtybei, pareigas sau pačiam kaip moralinei būtybei ir pareigas kitiems žmonėms. “ Vadinasi, artimo meilės pareigą galima išreikšti ir taip: ji yra padaryti kitų tikslus (jeigu tik jie nėra nedori) savaisiais; pagarbos artimui pareiga slypi maksimoje nežeminti jokio kito žmogaus.” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.272).
Amoraliai arba moralės požiūriu blogai žmonės elgiasi tada, kai neatlieka ar blogai atlieka savo pareigas, kai nesilaiko vi
isuotinai priimtų moralės normų. Moraliai blogas poelgis verčia mus prieštarauti tam, kas sudaro mūsų žmogiškąjį orumą. Blogai elgdamasis žmogus tampa blogas. Tokiu atveju jis pajaučia “sąžinės graužimą”. Pareiga ir polinkis dažnai sutampa. Tada žmonės su malonumu daro tai, kas yra gera. Kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas kurti, svarbu tai suvokti, pasinaudoti ir nuolat lavinti šiuos sugebėjimus.

Anot Aristotelio, “geras žmogus tas, kuris pareigą harmoningai suderina su malonumu daryti gera. Tokia samprata pagrįsta klasikinė dorybės sąvoka. Dorybė yra įgytas (moralinėmis pastangomis išugdytas) gebėjimas su malonumu daryti tai kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Todėl dorybingas žmogus yra laimingiausias žmogus, kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu (polinkiu) (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.260). Taigi dorovinis gėris yra tai – kas vadinama žmogiškumu.

Jau filosofas Sokratas visą dėmesį buvo sutelkęs į gėrio problemą, tačiau nepalyginamai erdvesniame Platono mąstyme ši idėja buvo taip sureikšminta, kad peraugo etiką ir virto visos būties tikslu ir ištaka. Gėris čia – svarbiausia gnoseologijos ir ontologijos problema. Platono dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai. Vidinis ryšys tarp aukščiausio gėrio pasiekimo ir savęs pažinimo sudaro centrinį tašką, apie kurį sukasi visa Platono filosofija. Juo remiasi Platono pažiūra į pažinimo eigą, juo pagrįsta ir visa Platono etika.

Platonas kūrinyje “V

Valstybė” pateikia gėrio formos viziją. Anot Platono, gėrio galima pasiekti tik tam tikros rūšies švietimu tam sukurtoje švietimo institucijoje. Galutinis visų daiktų tikslas, anot Platono, yra gėrio idėja. Jos kaip tikslo žmogus turi siekti laisvu noru. Veržimas idėjų link yra dorybė. Gėrio pažinimas pasiekiamas ypatingu religiniu apreiškimu arba ilgai trunkančiu intelekto lavinimu, kuriam turi vadovauti autoritetingi mokytojai. Platonas “Valstybėje”, atsigręždamas į Sokratą, tvirtina, kad geriau iškęsti kančias ant kankinimų suolo nei apsunkinti sielą blogio kalte. Kūrinyje pateikiamas labai religingas požiūris į aukščiausią formą – gėrio formą, kuri priklauso nekintančios būties sričiai.

Platono kūrinyje “Įstatymai” dievybės egzistavimas prilyginamas aukščiausiajam gėriui, todėl jis tampa kertiniu dorovės ir politikos akmeniu. Dievas sutapatinamas su įstatymu, kuriam paklusti, reiškia paklusti dievui.

“Puotoje” – viename iš įtakingiausių ir įspūdingiausių veikalų, Platonas ne tik išdėsto idėjų mokslo pradmenis, bet ir iškelia uždavinį – įrodyti, kad, aukščiausias gėris yra išmintis ir sielos susiliejimas su savo amžinuoju dieviškuoju pradmeniu.
Centrinė vieta dialoge skiriama Sokrato kalbai (kurio lūpomis kalba pats Platonas). Jo vienintelis tikslas – iškelti tai, kas yra teisybė, kad meilė yra troškimas amžinai turėti gėrį, kad Erotas yra instinktyvus gėrio siekimas. Platonas “erotu” vadina akstiną, kuris žmogų nuolat verčia veržtis į tikrosios būties ir gėrio sritį. Ši aukščiausiojo gėrio sritis – filosofinis žinių ir išminties gėrio si

iekimas.

Anot Platono, Erotas nesąs nei dievas nei žmogus, o galingas daimonas, tarpininkaująs tarp žmonių bei dievų ir jungiąs juos. Erotas yra geismas ar troškimas, sąmoningas ar instinktyvus gėrio bei grožio siekimas ir viešpatauja visoje organiškoje gamtoje. Eroto prigimties teigiamą esmę apsprendžia iš tėvo paveldėta galia – nugalėti motinos netobulybę ir pasisavinti trokštamą gėrį. Kiekvienu atveju šis susilietimas virsta tiesioginiu bendravimu. “O tas, kuris – ir pas mus, ir pas dievus santūrumo ir teisybės lydimas veikia vardan gėrio, – tas turi didžiausią galią, iš jo visa mūsų gerovė ir sugebėjimas bendrauti bei draugauti tarpusavyje ir su viršesniais” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.27).

Eroto veikla ir tikslas – “tai siekis gimdyti ir pagimdyti vaisių grožyje” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.52). Tačiau iki šio aukščiausio tikslo – gėrio pasiekimo, Eroto paveiktai sielai reikia praeiti ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią. Šis kelias susijęs su grožio siekimu.
Žmonių gyvenime Erotas pasireiškia grožio meile: “Mat įsimylima tai, kas iš tiesų gražu, švelnu, tobula ir pavydėtinai laiminga” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.48). Grožis – tai vertybė, kuri sugeba pakreipti žmogaus gyvenimą teisinga linkme. “Ką žmonės myli, yra ne kas kita, kaip gėris” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.51). Plėtojamas argumentaciją Sokratas įrodo, kad meilė yra troškimas amžinai turėti gėrį.

Iš pradžių Erotas nukreipia grožio meilę į gražų kūną ir gimdo šiame kūne gyvybę vardan to nemirtingumo, kurį sudaro tolesnis gyvenimas vaikuose: “Jei vedamasis vedamas teisingu keliu, pradžioje jis turi mylėti gražias kalbas, paskui jis turi suvokti, kad bet kuriame kūne esantis grožis giminiškas kitam kūne esančiam grožiui ir, jei ieškoma išvaizdos grožio, būtų labai kvaila visuose kūnuose esančio grožio nelaikyti vienu ir tuo pačiu” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56.). Trokšdamas nemirtingumo, Erotas stengiasi nugalėti pasaulio neigiamybę, pasireiškiančią dvejopu būdu: daiktų praeinamumu ir jų netobulumu. Erotui rūpi pirmojo trūkumo pašalinimas ir jis įvykdo savo tikslą, gimdydamas tai, kas išlieka po individo mirties. Organiškoje sferoje – tai naujoji individų karta, kuri savo ruožtu garantuoja giminės amžinumą.

Prieš iškylant iki grynų idėjų suvokimo, siela pareiškia savo kūrybinį veiksnumą išorinėje aplinkoje, ji gimdo vertybes, kurios įsikūnija amatuose, mene, valstybinėje santvarkoje ir visuomeniniame gyvenime. Kiekvieną iš šių sričių atitinka tam tikra grožio ir dorybės rūšis. Grožis grindžiamas harmonija, todėl priskiriamas kiekvienam daiktui, kur visos jo sudėtinės dalys tinkamai atlieka savo funkciją. Tokiu darnumu remiasi ir žmogaus dorovė. Žmogaus protui, kaip aukščiausiai bei vertingiausiai sielos galiai, tenka vadovaujantis vaidmuo, o kūnas turi klausyti proto ir vykdyti jo nurodymus.

Būdamas tarpininkas tarp dievų ir žmonių, Erotas nukreipia dėmesį į sielos grožį. Tokiu būdu jis pasiekia auklėjimo plotmę kaip vietą, kurioje gimdomas grožis vardan nemirtingumo: “Paskui reikės, kad sielose esantį grožį jis laikytų vertingesniu už kūne esantįjį, ir kad doros sielos, tegu ir nekažinkokios žydinčios išvaizdos žmogaus pakaktų, kad jį mylėtų, rūpintųsi ir gimdytų kalbas, jaunuolius darysiančius geresnius” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56).
Kuo daugiau žmogus kilnėja, tuo labiau jo pastangos nukrypsta ne į gyvybės pratęsimą, o į pačios asmenybės tobulinimą bei taurinimą. Tai paskatina jį pereiti prie poetų ir amatininkų kūrinių, prie meno grožio. Sielai ”ką . dera gimdyti? Pažinimą ir kiekvieną kitą dorybę. Šių dalykų gimdytojai esti visi poetai, o iš amatininkų tie, kurie vadinami išradėjais” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.55). Pažinimas, kuriuo pagrįsta išmintis, būtinai yra paties savęs pažinimas. Pažindamas daiktų esmę bei vertę žmogus įsisąmonina ir iškelia aikštėn, kas slypi jo sielos gelmėse. Tikras pažinimas neapsiriboja paprastu daiktų ar reiškinių stebėjimu bei aprašymu. Stengiamasi suvokti daiktų esmę, tai, kas sudaro visų jų savybių pamatą ir apsprendžia jų prigimtį.

Eroto įkvėptas žmogus gali išskleisti savo kūrybinę galią vien tada, kai bus apvaisintas kito žmogaus kūninio arba dvasinio grožio: ”Jei toks dieviškas žmogus, nuo jaunumės sieloje nešiojasi vaisių ir sulaukęs tinkamo amžiaus įsigeidžia pagimdyti palikuonį, manau, kad ir jis aplinkui ieško grožio, kad jame gimdytų, .o sutikęs dar ir gražią , kilnią bei geros prigimties sielą, jis stipriai prie jųdviejų prisiriša, . ir pradeda jį auklėti.” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.55). Individo moralinės ir intelektualinės jėgos, visa jo asmenybė gręsta ir auga vien per bendravimą su kitais individais. Auklėti save ir tobulintis gali tik tas, kam rūpi ir kitų auklėjimas ir tobulinimas. Sielų bendravimas yra artimesnis už kūniškos giminystės žmonių bendravimą: “Todėl šiuos žmones sieja daug didesnė bendrystė ir stipresnis prielankumas, nei bendra tėvystė, nes gražesni bei nemirtingesni yra ir bendri jųdviejų vaikai”( Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.55).

Kūryba – tai išaugęs iš mąstymo pažinimas. Kūryba aprėpia visą žmogaus gyvenimą ir papildo jį dorovinėmis vertybėmis. Tai yra tas grožis, kurį filosofas, vadovaujamas Eroto, anot Sokrato, gimdo ir išveda į pasaulį. “.Mariai būtybei gimdymas – tai amžinumas ir nemarumas. Sutarėme juk, kad kartu su gėriu būtinai trokštama nemirtingumo, jei tik meilė išties yra siekis amžinai turėti gėrį” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.52). Kūryba aprėpia visą žmogaus gyvenimą ir pripildo jį dorovės vertybių. “.visa, dėl ko iš nebūties kas nors pereina į būtį, yra kūryba, vadinasi, visų amatų darbai yra kūryba, o visi jų darbininkai – kūrėjai” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.50). Visur esminis kūrybos akstinas tas pats: tai – troškimas įvykdyti tobulą tikslą, gimusį sielos gelmėse.

Susivokusi siela, vedama Eroto, ugdo bei lavina savo kūrybines jėgas ir įsikūnija ne tik amatuose ir mene, bet ir visuomeniniame gyvenime: “Bet pats didžiausias ir gražiausias pažinimas – kaip tvarkyti valstybes ir namus: jis turi santūrumo ir teisingumo vardą” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.55).

Erotas nukreipia susivokusios sielos dėmesį taip pat į grožį įstatymų, kuriais valstybės auklėja žmones: “Tada jis būtų priverstas išvysti darbuose ir įstatymuose esantį grožį bei pamatyti, kad jis visur tos pačios prigimties, idant nieku imtų laikyti kūno grožį” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56).

Eroto veikiama siela siekia teorinių žinių: “O po darbų reikės jį atvesti prie mokslų, idant išvystų ir mokslų grožį ir, žiūrėdamas į tokias grožio platybes, liautųsi buvęs menkas, vertesnio žodžio neturės tarnas, vergiškai prisirišęs prie vieno berniūkščio, kokio nors žmogaus ar vieno darbo grožio. Atsigręžęs į plačią grožio jūrą, regėdamas ją nepavydžioje išminties meilėje, jis gimdytų gausias, gražias ir didingas kalbas bei mintis, kol sustiprėjęs ir išaugęs galėtų išvysti vieną vienintelė mokslą – štai kokio grožio mokslą ” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56, 57).

Erotas, kaip išminties meilė, suteikia visam žmogaus gyvenimui dinamišką pobūdį, nepaliaujamą veržimąsi į tikslą – išminties idealą. Išmintis įgyjama per žinojimą, išaugantį iš pačios proto esmės. Idėjų pažinimo šaltinis yra pačios sielos prigimtis, nes siela, pasak Platono, yra dieviškos kilmės, ji giminiška idėjoms. Pažindama idėjas, siela dalyvauja jų būtyje, prisipildo jų tobulumo. Tik neišmanėliai nesiekia aukščiausiojo gėrio ir grožio: “.tuo ir baisus neišmanymas: nebūdamas nei gražus nei geras, nei protingas vaizduojies, kad nieko tau netrūksta; o neįtardamas stokos ir negeidi to, ko, paties manymu, nestokoji.” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.48).

Tik valdomas proto, žmogus įgyja išmintį, t.y. tą pagrindinę sielos dorybę, kuri laiduoja jam tikrą laimę, nes išmintis, leisdama žmogui pasiekti idėjų pasaulį ir su juo bendrauti, sutampa su aukščiausiu gėriu ir aukščiausiu grožiu. “Juk išmintis – vienas gražiausių dalykų, o Erotas – meilė grožiui, tad jis privalo būti filosofu.” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.48.) Todėl Erotas yra išminties mylėtojas, filosofas. Filosofo, vadovaujamo Eroto, anot Sokrato “. siekis gimdyti ir pagimdyti vaisių grožyje” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.52). Pasiekus filosofinį sąmoningumą, vieninteliu tikslu tampa aukščiausio gėrio siekimas. Šis aukščiausias gėris yra išmintis arba bendravimas su idėjų pasauliu, su tobulybės pradmeniu.

Būdamas tarpininkas tarp dievų ir žmonių, Erotas gali skatinti žmones siekti ne vieno ar kito gėrio, o siekti aukščiausio gėrio, kurį teturi visiškai tobulos būtybės – dievai. Todėl Eroto tikslas – dieviškojo gėrio siekimas, kurį galima pasiekti palaipsniui, einant meilės keliu: “Paeiliui bei teisingai regėjęs gražius dalykus ir iki šios vietos meilės keliu vadovo nuvestas žmogus, žengdamas paskutinius šio kelio žingsnius staiga išvys nuostabios prigimties grožį, – tą patį, Sokratai, vardan kurio kentėti visi ligtoliniai vargai: pirmiausia, neatsirandantį ir nežūvantį, neaugantį ir nenykstantį, bet amžinai esantį .. ” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.57).

Anot Platono – grožio mylėtojui, išėjus visus paruošiamuosius pažinimo laipsnius, kai kada pavyksta pasiekti meilės kelio galą: “Kas per teisingą meilę berniukams nuo čia aukštyn žengdamas ima regėti aną grožį, bemaž paliečia tikslą. Mat tai ir bus teisingas kelias meilėn, – ar pats juo eitum, ar kas kitas vestų, jei pradėjęs nuo šių gražių daiktų, vardan ano grožio tarytum laiptais kilsi vis aukštyn: nuo vieno kūno prie dviejų, nuo dviejų – prie visų gražių kūnų, nuo gražių kūnų – prie gražių darbų, nuo darbų – prie gražių mokslų ir baigsi ties anuo mokslu, – ne ko nors kito, bet paties ano grožio mokslu, idant galiausiai pažintum patį tai, kas yra gražu.” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.57,58).

Tik susivokusiai sielai, perėjusiai visas augimo ir tobulėjimo pakopas atsiveria švenčiausia Eroto paslaptis. Tai tie momentai, kur ji staiga išvysta ”tikrąjį dieviškąjį vienalytį grožį, skaistų kaip saulė” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.58). Ir tuo momentu grožio mylėtojas susiliečia su aukščiausiuoju grožiu. Kad ir kokie trumpi būtų tokie momentai, jie su niekuo nesulyginami ir iškyla virš tos laikinumo atmosferos, kurios apribotas kasdieninis žmogaus gyvenimas. Tokių susilietimų metu įvyksta žmogaus sudievėjimas: jo siela susilieja su savo amžinuoju dieviškuoju pradmeniu. Tuo patenkinamas bei numalšinamas sielai įgimtas nemirtingumo troškimas. Bendraudama su dieviškosios būties nekintamumu bei tobulumu, siela dalyvauja ir dieviškosios būties nemirtingume. Tai toji gryniausia sielos būsena, kuri teikia jai galią “gimdyti ne dorybės pamėkles, bet tikrą dorybę, kadangi lies ne pamėklę, bet tikrovę; o pagimdęs ir išmaitinęs dorybę, jis turėtų tapti mielas dievams ir – veikiau nei kuris kitas žmogus – nemirtingas?” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.58).

Tobulybe pagrįstas amžinumas visiškai nepriklausomas nuo laiko. Jis gali tilpti net trumpiausiame akimirksnyje ir todėl pasiekiamas ne tik anapusiniame aukštesniame pasaulyje, bet ir žemiškojo buvimo ribose. Tuo ir nubrėžiamas žmogaus, kaip išminties mylėtojo, pašaukimas ir jo gyvenimo tikslas: “Šioje gyvenimo vietoje . verta gyventi žmogui, regint patį grožį. Sykį išvydęs, nebematysi jį esant aukse, apdaruose, gražiuose berniukuose .” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.58). Eroto veikiamas žmogus ne tik smelkiasi į aukščiausią gėrį , bet sugeba jį pasiekti ir juo džiaugtis.

Aristotelis kūrinyje “Nikomacho etika” išdėsto gėrio ir laimės mokslo pradmenis. Anot Aristotelio, gėris yra tai – ko visi siekia: “Atrodo, kad kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisingai buvo pavadinta gėriu tai, ko visi siekia.” (Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.74).

Aristoteliui gyvenimo tikslas – tai aukščiausiojo gėrio siekimas: “.tas galutinis tikslas bus gėris, tai yra aukščiausias gėris”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.74). Šis aukščiausias gėris glūdi kiekvieno individo viduje ir skatina jį gerai elgtis. Gėris – “Tai bus kiekvienos kiekvienos veiklos ir kiekvieno pasiryžimo tikslas. Juk dėl jo žmonės daro visa kita. Taigi, jeigu visos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir vienas veikla pasiekiamas gėris, jei yra daug tikslų, tai bus daug pasiekiamų gėrybių” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.74). Šis aukščiausias gėris, pasak Aristotelio, yra absoliučiai tobulas tikslas, siekiamas tik dėl jo paties, tai – visos veiklos galutinis tikslas: “Dėl jo pavadinimo beveik visi žmonės sutinka: ir minia, ir išsimokslinusieji jį vadina laime, o laimę jie sutapatina su žodžiais “gerai gyventi” ir “sektis”” (Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.74).

Aristoteliui laimė yra veikla – būtent dorovinga veikla. Dorybė, pasak filosofo, yra dviejų rūšių – intelektinė ir etinė. Intelektinė dorybė, susijusi su proto veikla, dažniausiai kyla ir auga remdamasi mokslais, todėl jai reikia laiko ir patyrimo. Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio į dorybę, jokio sugebėjimo skirti blogį ir gėrį, todėl tik valstybė gali įpratinti žmogų elgtis dorai. Įprotį elgtis dorai suformuoja gero elgesio mokymas: ”.valstybės valdymo menas yra aukščiausias tikslas. Jis labiausiai rūpinasi auklėti piliečius, kad jie būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.82). Gyvendamas ne visuomenėje, žmogus būtų tik “politinis gyvūnas”. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe, kurios tikslas – visų žmonių laimė. Valstybės narių uždavinys yra tapti dorais ir naudingais valstybės piliečiais. Pasak Aristotelio, valstybės uždavinys – vesti piliečius tiesiu dorovingu keliu, remti jų gerovę ir sudaryti jiems sąlygas pasiekti laimę. Todėl Aristoteliui etika yra politikos dalis.

Etinė dorybė – tai narsumas, saikingumas ir teisingumas. Ji nėra įgimta, tai – ugdymo pasekmė. Etinės dorybes galima išugdyti, auklėjant žmones nuo mažumės. Etines dorybes Aristotelis lygina su matininko, laivo vairininko ir panašiais įgūdžiais. Etinės dorybės tobulina žmogų, išlaisvina jame polinkį trokšti gėrio ir gerai elgtis. “Aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme, o jeigu yra daug dorybės formų, tai geriausios ir tobuliausios dorybės prasme” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.82).

Anot Aristotelio, gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva. Siekiant etinių dorybių reikia laikytis vidurio kelio, t.y, saiko. Žmogui nelengva būna apsispręsti aistros, pykčio ir baimės atvejais. Tik tiesus kelias veda į laimę, o daugybė kreivų kelių klaidina žmones.
Intelektinės dorybės, ant Aristotelio, yra tobulesnės už etines dorybes, kadangi jos priklauso praktiniam protui ir yra susiję su menais, taip pat priklauso grynajam protui ir yra susiję su mokslu, išmintimi, inteligentiškumu: “Iš jų sielos gėrybes mes laikome aukščiausiomis ir gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o sielos veiklą ir darbą priskiriame prie sielos gėrybių. Taigi mūsų aukščiausiojo gėrio apibrėžimas yra teisingas.” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.76).

Žmogaus gėris apibūdinamas kaip sielos veikla, paremta dorybe, arba, jei yra daug žmogaus gerų bruožų ar dorybių, – remiantis pačiomis geriausiomis ir tobuliausiomis iš jų.
Pati tobuliausia išminties dorybė – sugebėjimas protu įžvelgti tiesą. Todėl išminties dorybėje glūdi didžiausias laimingumas. Žmogui laimę teikia tik protinga ir naši veikla, jo kūrybinių galių atskleidimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių, – dorovingas veikimas: “ Tačiau net jeigu ji nebūtų dievų siunčiama, o tik atsirastų iš doro elgesio arba mokymosi, arba lavinimosi, vis tiek ji būtų dieviškiausia iš visų gėrybių, nes būdama dorybės tikslas ir atpildas už dorybę, ji vis tiek būtų dieviška ir palaiminga.” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.81).

Anot Platono, “laimė yra aukščiausias, gražiausias ir maloniausias gėris; tos trys sąvokos yra viena nuo kitos neatskiriamos, kaip pasakyta Delo įraše:
Kas teisingiausia – gražiausia, o būti sveikam – naudingiausia.
Bet maloniausia užvis – tai, ką tu myli, laimėt” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.80).

Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai, o tuo pačiu ir pasiekti galutinį tikslą: “Laimė daug kam prieinama; tam tikru būdu mokydamiesi ir stropiai lavindamiesi, ją gali įgyti visi, jei tik jie nebus doroviškai suluošinti” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.81).

Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo galių išplėtojimas, o ypač ta veikla, kuri išskyria žmogų iš kitų būtybių – dorovinga veikla: “Juk jokie žmogaus darbai nepasižymi tokiu pastovumu kaip dorovinga veikla – toji veikla yra net patvaresnė už mokslus, o aukščiausios tos veiklos formos yra pačios patvariausios, nes laimingas žmogus jomis galiausiai ir nuolat vykdo savo gyvenimo paskirtį. Matyt, dėl tos priežasties jos niekuomet neužmirštamos.” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.83).
““Nikomacho etikoje” pateikiamas dorybių sąrašas nėra grindžiamas asmeniškais Aristotelio pasirinkimais ar vertinimais. Jis atspindi tai, ką tuometinėje graikų visuomenėje Aristotelis laikė “džentelmeno kodeksu”. Pats Aristotelis viešai šiam kodeksui pritaria.(”Alasdair MacIntyre, Trumpa etikos istorija, “Charibdė”, Vilnius, 2000, p. 73).

Tik išmintingas žmogus, elgdamasis dorai visą gyvenimą pasiekia laimę ir nusipelno visos visuomenės pagarbos: “Tad kas galėtų kliudyti pavadinti laimingu žmogumi tą, kuris, darbuodamasis pagal tobulos dorybės dėsnius ir būdamas pakankamai aprūpintas išorinėmis gėrybėmis, nugyvena ne kurį nors trumpą laiko tarpą, bet visą savo gyvenimą” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.84).

Aristotelis gėrisi dorais asmenimis ir juos išaukština: “.gyvenime tik tie gauna pergalės vainiką, kurie teisingai veikia.” ”(Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001, p.80).

Anot Aristotelio, “Aukščiausioji žmogaus kaip žmogaus veikla yra bendradarbiavimas valstybės teisingumui palaikyti, vadinasi dalyvavimas socialinėje ir politinėje praktikoje. Bet žmogui, “kaip savyje turinčiam dievišką pradą”, aukščiausioji veikla yra grynoji teorija – proto valdomas kontempliatyvus gyvenimas.” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas , 1992, p.274).

Aukščiausias gėris, anot Kanto, yra “tobulas moralumas, dorybė, realizuojama moraliai elgiantis arba tobulas gėris; šis gėris (visose prasmės plotmėse ir visuose įprasminimo būduose) yra žmogaus laimė (laimingumas), kurios žmogus nusipelno moralumu.” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.277).

IŠVADOS

Platono “Puotoje” gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio iškyla visos idėjos. Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Anot Platono, žmogaus esmė ir prasmė yra tokia, kad jo gyvenimas yra skirtas pasiekti mąstymui, tad nėra geresnio gyvenimo už tą, kuris gyvenamas vadovaujantis protu. “Puotoje” išdėstytas Eroto mokslas apsprendžia Platono pažiūrų į nemirtingumą pagrindą. Iškeldamas Eroto kūrybinę jėgą bei gėrio siekimą, Platonas, rodos, pateisina žmogaus gyvenimą ir priskiria jam teigiamą vertę. Vidinis žmogaus aukščiausio gėrio siekimo ir savęs pažinimo sąryšis parodo, kad pažinimo ir moralinio tobulėjimo keliai sutampa.

Aristoteliui etika – politikos dalis, kadangi etika nurodo kelią kaip visuomenės nariams tapti dorais ir naudingais valstybės piliečiais. Dorybė nukreipta į aukštesnį, transcendentalų, tikslą.

Platono mokslas apie Erotą ir Aristotelio etinė analizė pateikia skirtingus, bet tarpusavyje susijusių žmogaus būties prasmės plotmių pagrindus. Pirmoji prasmės plotmė yra ta, kurioje žmogaus poelgius motyvuoja gamta. Antroji prasmės plotmė – moralumo plotmė, kurioje žmogaus poelgius motyvuoja žmoniškumas. Moralumo plotmėje pasiekiamas aukščiausias gėris.

Taigi, remdamiesi Platono, Aristotelio ir Kanto kūriniais, galime teigti, kad teisingas ir laimingas gyvenimas pasiekiamas tik laikantis nustatytų moralės principų, nuolat save dvasiškai tobulinant. Laimę leidžia pasiekti dora, o dora įmanoma dėl to, kad egzistuoja teisingumas, kurį įkūnija valstybė.

Filosofijos klasikos lobynas padeda žmonėms ugdyti tokias jų gerąsias savybes, kaip gerumą, dvasingumą, kantrybę, atsakomybę, sąžiningumą ir optimizmą. Manau, kad etikos prasmė – skleisti gėrio idėjas ir žmonių veiklą bei elgesį nukreipti jų dvasinio tobulėjimo kryptimi. Etika padeda suprasti, kad tikroji laimė slypi ne turtuose ir piniguose, o mūsų dvasioje. Norėdami būti laimingi, privalome išsaugoti nesuterštą dvasią, nuolat save tobulinti, kasdienybėje turime sugebėti atrasti gėrį bei grožį. Juk visada gyvenime laimi tie, kurie dalina šilumą ir gėrį, kurie moka ne tik imti, bet ir duoti. Privalome atsiminti, kad laimingai ir harmoningai gyventi – tai gyventi pagal amžinuosius gamtos įstatymus ir niekada jų nepažeisti. Taigi manau, kad etikos reikšmė yra nepaprastai didelė, siekiant mūsų gyvenime tvarkos bei harmonijos.

Naudotos literatūros sąrašas

Platonas, Puota, Faidonas, Akcinė “Ryto” bendrovė 1935
Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas , 1992
Arno Anzenbacher, Etikos įvadas , “Aidai” 1998
Platonas, Puota “Aidai”, 2000
Peter Kunzmann, Franz-Peter Burkard ir kt., Filosofijos atlasas, “Alma littera” Vilnius 2000
Alasdair MacIntyre, Trumpa etikos istorija, “Charibdė”, Vilnius, 2000
Filosofijos chrestomatija, “Technologija, Kaunas, 2001

Leave a Comment