Disidentinis judėjimas

Susilpnėjus tolitariniam režimui 1955-1959 m., Lietuvoje vėl sustiprėjo antisovietinis sąjūdis. Jam turėjo įtakos ir 1955-1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Pirmą kartą po rezistencijos nuslopinimo atvira politinio protesto akcija Lietuvoje įvyko 1955 11 02 Kaune. 1955-1958 m. Valstybės saugumo komitetas (KGB) išaiškino nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausiai jaunimas.
Pasipriešinimo sąjūdžio susiformavimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje yra unikalus reiškinys. Lietuvoje pasipriešinimas niekada nebuvo visai išnykęs. Ginkluotajai rezistencijai išsekus, Lietuvoje ėmė ryškėti nauja pasipriešinimo forma, daugelio autorių vadinama pasyviosios rezistencijos vardu. Tai gan painus terminas, kuris gali būti vaartojamas keliomis prasmėmis. Plačiąja prasme ši sąvoka apima įvairiose visuomenės sferose pasireiškusias visas opozicinės veiklos formas, įvairias antisovietinių, nonkonformistinių nuotaikų raiškas. Siauresnė, tiesioginė pasyviosios rezistencijos reikšmė galėtų būti susijusi, pavyzdžiui, su kultūros inteligentijoje vyravusiomis nonkonformizmo nuostatomis, skatinusiomis netarnauti sistemai, pasyviai (tikrąja žodžio prasme) priešintis jai, vengti bet kokio kolaboravimo.
Tyrinėjant neginkluotąjį pasipriešinimą sovietiniam režimui galima išskirti du jo etapus. Pirmasis apimtų šeštąjį dešimtmetį – septintojo dešimtmečio vidurį, N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpį, antrasis – septintojo dešimtmečio pabaigą – aštuntąjį dešimtmetį, sąstingio periodą. Toks skirstymas nuulemtas Sovietų Sąjungos vidaus politikos, tarptautinės situacijos pokyčių, sukėlusių ir stimuliavusių tam tikrų išskirtinių, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, bruožų atsiradimą rezistencinėje veikloje bei turėjusių įtakos pasipriešinimo sąjūdžio genezei.
Vienas iš svarbiausių uždavinių, kuriuos sovietinė valdžia sau buvo užsibrėžusi – tai izoliuoti vi

isuomenę, išdraskyti ją, sunaikinti ryšį tarp žmonių. Negalima laisvai bendrauti. Nes kai susirenka trys žmonės, kiekvienas žino, kad vienas iš jų gali būti agentas ir pranešti apie tą pokalbį, kuris vyko. Vadinasi, geriau nieko nežinoti, su niekuo nekalbėti, niekur neiti. Buvo baimės, prievartos, saugojimosi, nieko nežinojimo situacija. Žmonėms buvo svarbiausia užsibrėžti ne tikslą, bet nuolatos atsiminti, kad turi saugotis. Buvo gyvenimas nuolatinio pažeminimo būklėje. Po Stalino mirties buvo didžiulis palengvėjimas. Tas palengvėjimas galbūt dirbtinis. Gal ne tiek dirbtinis, greičiau įsivaizduojamas. Nes žmonės vis dėlto nežinojo nieko, kas vyksta. Buvo vienintelė propaganda, vienintelis informacijos šaltinis – oficialusis radijas. Žmonės be kokių nors pastangų negalėjo žinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Niekas nieko nežinojo ir apie disidentinį judėjimą, apie jo pradžią. Žmonės gyveno iškreiptos innformacijos pasaulyje ir turėjo visai iškreiptą vaizdą. Turėjo visą laiką taikytis prie valdžios primestų sąlygų. Žmonės buvo izoliuoti. Kalbėdavosi tarpusavy, bet nenuoširdžiai. Buvo vengiamos bet kokia tema, kuri bent kiek būtų politinė. Ypač jei turėdavo giminaičių Sibire. Istorijos institute, darbo kambariuose po grindimis buvo įtaisyta klausimos aparatūra. Nuo to laiko viskas, kas ten buvo klabama, buvo užrašoma ir patikrinama. Iki tokio laipsnio viskas buvo prižiūrima.
Sovietinė sistema buvo be galo susmuikuota. Nulietuvinimo planai buvo smulkmeniškai parengti ir labai metodiškai vykdomi. Bu
uvo pradėta generalinė rusifikacija. Siekta išstumti nacionalines kalbas iš visur, iš kur įmanoma. Visi buvo įpareigoti siekti, kad kuo daugiau radijo ir televizijoslaidų būtų rusų kalba, kuo mažiau – nacionalinėmis kalbomis.
Sąlyginai buvo tam tikra gerovė. Gyvenimas užtikrintas, nereikėjo galvoti, kur gausi darbą gausi baigęs tuos penkis studijų universitete kursus. Gavai paskyrimą, atbudavai trejus metus, gali paskui eiti, kur nori, grįžti į Vilnių ar dirbti kaime. Gausi visuomet bendrabutį, po kiek laiko butą nemokamai. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kuriomis labai lengva nebesirūpinti kitais dalykais.

Žmonės Lietuvoje aštuntame, o ypač devintame, dešimtmetyje net nesuvokė, kad esam okupuoti. Buvo aišku, kad nėra jokių prošvaiščių, niekas nepasikeis, amžinai būsim okupuoti. Apie jokią atskirą Lietuvos valstybę nebebuvo jokios minties. Niekas nežinojo apie Ribentropo-Molotovo paktą, apie tuos žemėlapius, apie pasidalijimą. Absoliuti dauguma nieko nežinojo. Žinojo tas siauras ratas žmonių, kurie buvo įsijungę į disidentinį judėjimą, kurie gaudavo pogrindžio spaudą, kurie pasiklausydavo užsienio radijo, kurie dirbo pasipriešinimo darbą.
1961 m. SSKP priėmė utopinę komunistinės visuomenės sukūrimo programą. Ji numatė tautų susiliejimą ir išnykimą. Todėl ir Lietuvoje pradėti persekioti bet kokie tautinio protesto, išskirtinumo reiškiniai. Lietuvių slaptų organizacijų veikla ypač suaktyvėjo po 1968 m. SSRS armijos intervencijos į Čekoslovakiją. Skirtingai nuo rusų disidentų, lietuviai pirmenybę teikė ne žmogaus teisėms, o Lietuvos nepriklausoybės ir religijos la

aisvės problemoms. Svarbiausia disidentų organizacija buvo Lietuvos Helsinkio grupė, veikusi 1976-1983 m. be to Lietuvoje susibūrė ir kitos disidentų organizacijos: Lietuvos katalikų sąjunga, Jaunosios Lietuvos sąjunga ir kt. 1978 m. buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL).
Aštuntajame dešimtmetyje galutinai susiformavo pasipriešinimo judėjimas, be to, būtent šiuo laikotarpiu opozicinis sąjūdis labiau diferencijavosi ideologijos ir taktikos atžvilgiu. Galima išskirti kelias opozicinio sąjūdžio kryptis: religinę, tautinę ir tautinę-liberaliąją. Tuo laikotarpiu Lietuvoje susiformavo disidentinis sąjūdis, pasireiškęs atvira vieša veikla; tai skatino kurti naujas rezistencijos tradicijas.
Nepaisant didelių pastangų, disidentai didesnio poveikio komunistiniam režimui neturėjo. Tačiau jų veikla rodė, kad ne visiems Lietuvoje šis režimas priimtinas. Disidentai informuodavo pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.
Septintojo–aštuntojo dešimtmečio opozicijos formavimąsi, rezistencinės veiklos suaktyvėjimą Lietuvoje lėmė tiek Sovietų Sąjungos vidaus politika, tiek tarptautinė padėtis. Sovietų Sąjungos vidaus politikoje N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpį pakeitė dalinė restalinizacija, kuri reiškėsi ekonomikos valdymo centralizavimu, ideologinės kontrolės stiprinimu, griežta nacionaline politika, apribojant nacionalinės kultūros plėtrą.
Tautinės politikos sugriežtinimas turėjo lemiamą reikšmę nacionalinės reakcijos prasiveržimui, pasipriešinimo sąjūdžio susiformavimui. Vien marksistinės-lenininės ideologijos skelbiamas tautų susiliejimas buvo akivaizdi grėsmė nacionaliniam išlikimui, be to, tas galutinis susiliejimas buvo suprantamas kaip paprasčiausias SSRS tautų rusifikavimas.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rusifikacijos pastangas turėjo sustiprinti nauja lingvistinė politika. Buvo rengiamos sąjunginės konferencijos, kuriose sv
varstoma, kaip plačiau vartoti rusų kalbą ne tik švietimo, bet ir visuomeninių reikalų sferoje. Nutarimai respublikas pasiekdavo slaptų instrukcijų pavidalu. Rusifikacijos politika buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjo opozicinis judėjimas. Lietuvos pogrindžio spaudoje bene populiariausia tema buvo rusifikacija, taip pat neretai pabrėžiamas rusiškasis šovinizmas, pasireiškęs viso to, kas rusiška, šlovinimu bei nacionalinės kultūros, istorijos ignoravimu.
Kitas vidaus politikos veiksnys, skatinęs opoziciją, buvo sovietinė religijų politika. Kova prieš religiją pirmiausia buvo susijusi su materialistine marksizmo filosofija, atmetusia bet kokią religinę orientaciją ir propagavusia ateizmą. Be to, Lietuvoje nacionalinio identiteto ir Katalikų Bažnyčios ryšys, Bažnyčios autonomiškumas sudarė geras sąlygas tautinei kultūrai išlaikyti. Kita vertus, tikinčiųjų teisių varžymai, kova su Bažnyčios hierarchais, dvasininkais ypač skatino pasipriešinimą.
Komunistų valdžia varžė Lietuvos Katalikų bažnyčios veiklą. 1956-1960 m. Lietuvoje buvo uždarytos 7 bažnyčios, suimta 11 kunigų. Ypač persekiota bažnyčios vadovybė. 7-ąjį dešimtmetį sustiprėjo religinių paminklų ir šventų vietų niokojimas: buvo griaunami Kryžių kalno kryžiai, trukdoma tikintiesiems ir kunigams lankyti šventas vietas, atlikti religines apeigas.
Dėl religijos laisvės ir katalikiškos spaudos suvaržymo 1972 m. į L. Brėžnevą ir JTO kreipėsi 17 054 Lietuvos tikintieji. 1972 m. buvo įsteigta slapta kunigų seminarija. 1978 m. įsteigtas tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.
Nemažą reikšmę turėjo politinių kalinių grįžimas į Lietuvą. 1958 m. sausio 1 d. duomenimis, atlikę bausmę ar pagal amnestiją iš įkalinimo vietų grįžo 19 000 žmonių Iki 1970 m. iš viso grįžo baustų už „ypatingai sunkius valstybinius nusikaltimus“ (partizanų, antisovietinių organizacijų narių) apie 20 000 žmonių. Tarp jų buvo Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, Viktoras Petkus, Stasys Stungurys ir kiti. Visa tai turėjo įtakos „profesionalių“ rezistentų sluoksnio formavimuisi.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje aktyviausiai opoziciškai nusiteikusi visuomenės dalis buvo Lietuvos jaunimas. Priežastys, skatinusios jaunimo opoziciją, buvo susijusios su 1956 m. įvykiais Vengrijoje, Lenkijoje ir 1968 m. sovietų invazija į Čekoslovakiją. Daugelį tiek pavienės, tiek organizuotos opozicijos veiklos apraiškų inspiravo būtent šie įvykiai. Opozicinės nuotaikos reiškėsi įvairiose kraštotyros, turizmo draugijose, diskusijų būreliuose. Nelegali veikla daugiau buvo susijusi su aktyvių antisovietinių veiksmų, nuostatų demonstravimu, todėl jaunimas telkėsi į pogrindines grupes, organizacijas. Didžiulę reikšmę turėjo pavienių asmenų protesto akcijos. Kadangi jaunimo rezistencija išsiskyrė iš bendro pasyviosios rezistencijos konteksto, tai Lietuvos jaunimo pasipriešinimo problematiką derėtų analizuoti atskirai.
Jaunimo laikotarpio judėjime kaip ir ankstesniais metais aktyviausiai dalyvavo studentai ir moksleiviai. Didelį susirūpinimą Lietuvos KGB kėlė prie mokymo įstaigų, kai kurių įmonių ir organizacijų veikiantys kraštotyros, turistų klubai ir draugijos, literatūriniai, diskusijų būreliai. Juose daugiausia buvo aptariami Lietuvos istorijos klausimai. Oficialusis istorijos mokslas, akivaizdžiai ignoruojantis ir net klastojantis Lietuvos istorijos faktus, Lietuvos jaunimui sukėlė savotišką istorinių žinių „alkį“. Didingos Lietuvos praeities paieškos tapo iššūkiu marksistinės-lenininės istorijos mokymo paneigtam tautiškumui. Kraštotyros klubo „Romuva“ užduotis buvo atgaivinti pagoniškus papročius, šventes, „kurios padės lietuviui išvengti internacionalizmo ir tarybinių idėjų poveikio“. Romuviečiai žavėjosi Vydūno, Gandi idėjomis, siekė „išplėsti nacionalinį judėjimą, sukurti didelę organizaciją be nario bilietų ir ženklų, be konkrečios struktūros, bet turinčią vieną idėją“.1971 m. KGB uždraudė Vilniaus „Romuvos“ klubą.
Septintojo–aštuntojo dešimtmečio jaunimo pasipriešinimą suaktyvino 1956 m. įvykiai Vengrijoje, 1968 m. – Čekoslovakijoje, Lenkijoje bei R. Kalantos politinis protestas 1972 m. Pagrindinė jaunimo pasipriešinimo forma – organizuotas pasipriešinimas. Jaunimo grupių ir organizacijų veikla apėmė antisovietinių lapelių rašymą ir platinimą, tautinių vėliavų kėlimą, SSRS ir LSSR vėliavų niekinimą, antisovietinių šūkių rašymą viešose vietose. Dėl šių radikalių ir šiek tiek drastiškų aktyvumo apraiškų jaunimo organizacijas KGB gana greitai išaiškindavo. Jų veikla tetrukdavo daugiausia dvejus trejus metus.
Visuose be išimties antisovietinių lapelių tekstuose propaguojamos tautinės idėjos, rašoma apie rusifikacijos žalą, „lietuviškos dvasios atėmimą“, Lietuvos didžiosios praeities niekinimą, idealizuojamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Tėvynės nepriklausomybės poreikis yra vienas iš esminių tautinio judėjimo bruožų. Lietuvos jaunimo politinis idealas – nepriklausoma Lietuva. Radikalus ir tiesioginis Lietuvos nepriklausomybės idėjos propagavimas buvo pagrindinė antisovietinių lapelių tema.
Sovietinės Lietuvos inteligentijos tarpe tautinė sąmonė buvo. Buvo sąmoningai vedama politika, reikėjo stengtis išlaikyti lietuviškumą, nes visą laiką buvo Maskvos spaudimas. Inteligentai buvo izoliuojami, jiems atimama galimybė reikštis krašyo gyvenime, kaip nors formuoti jį. Stalino mirtis išgelbėjo nuo tautos sunaikinimo. Chruščiovo laikais Lietuva turėjo truputį savarankiškumo. Patriotiškai nusiteikusi inteligentija savo veikla parodė, kad jie yra būtent tie žmonės, ant kurių laikosi mūsų kultūra, mūsų tautinis gyvenimas.
Organizacijoms būdingi skambūs pavadinimai („Laisvoji Lietuva“, „Lietuvos išlaisvinimo komitetas“, „Laisvę Lietuvai“), kiekviena organizacija turėjo tam tikrą struktūrą, įstatus, programą, prisaikdinimo ritualą ir slapyvardžius. Kartais, jaunatviško maksimalizmo vedami, organizacijos dalyviai kurdavo drastiškus, nerealius kovos užmojus – suorganizuoti perversmą Lietuvoje, apsiginkluoti savigynos tikslais.
Jaunimo pasipriešinimo judėjimas, pasireiškęs aktyviu antisovietinių nuotaikų, politinių siekių demonstravimu, buvo ne mažiau reikšmingas už „profesionalių“ rezistentų, disidentų veiklą. Kiekvienas antisovietinis veiksmas liudijo egzistuojančią opoziciją sovietinei sistemai.

1972 m. įvyko viena iš didžiausių Lietuvoje politinio protesto akcijų. Gegužės 14 d. kauno muzikinio teatro skverelyje, apsipylęs benzinu, dėl Lietuvos laisvės susidegino Romas Kalanta. KGB stengėsi šį įvykį sumenkinti ir paskelbusi R. Kalantą buvus psichiniu ligoniu, slaptai palaidojo. Tai sukėlė protesto akcijas. Kauno įvykių atgarsiai greitai pasklido po Lietuvą, pasiekė užsienį. 8-ąjį dešimtmetį Sovietų Sąjungoje toliau stiprėjantis politinis režimas stengėsi slopinti lietuvių tautos politinį aktyvumą. Nuo 1972 iki 1988 m. reikšmingų tautinio pasipriešinimo akcijų daugiau nebuvo. Nepaisydama griežto politinio režimo, lietuvių tauta išsaugojo tautiškumo idealus.

literatūra:

1. Jasas R. Apie sovietmetį, pasipriešinimą ir save. “Kultūros barai”, 2003 2, P.70-74.
2. Kasperavičius A., Jokimaitis R. Naujausiųjų laikų istorija. V., 1998, P. 224, 226
3. http://www.genocid.lt/Leidyba/4/Zivile.htm

Leave a Comment