Alpės – aukščiausia ir didžiausia Europos kalnų sistema. Yra Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jugoslavijoje, Lychtenšteine. Driekiasi išgaubtu į š. v. lanku nuo Ligūrijos jūros pietvakariuose iki Dunojaus vidurupio lygumos rytuose. Plotas 220 000 km, ilgis pagal išorinį kraštą apie 1200 km, pagal vidinį apie 750 km, didžiausias plotis 260 km, didžiausias aukštis 4807m (Monblano kln.). Pietvakariuose, prie Genujos įlankos krantų, Alpės jungiasi su Apeninais. Pietiniai šlaitai nusileidžia į Po upės žemumą, vakariniai – į Ronos slėnį, šiauriniai pereina į Šveicarijos ir Bavarijos plynaukštes, rytiniuose – į Dunojaus vidurupio lygumą. Pietryčiuose, prie Savos aukštupio, Alpės jungiasi su Dinarų kalnais.Svarbiausios perėjos: Simplono (2005 m aukštyje, tarp Peninų ir Leponto Alpių ), Sen Gotardo ( 2108 m, Leponto Alpėse ), Brenerio (1371 m, tarp Ectalio ir Cilertalio Alpių ), D. ir M. Sen Bernaro ( Didysis – 2469 m, Peninų Alpių vakaruose; Mažasis – 2188 m, tarp Grajaus Alpių ir Monblano), Mon Senio (2083 m, tarp Kotijaus ir Grajaus Alpių ). Alpių kalnagūbrius ir masyvus skiria daugybė išilginių ir skersinių slėnių. Skersinis tektoninis slėnis tarp Bodeno ir Komo ežeras Alpes Dalija į 2 dalis: Vakarų ir Rytų. Vakarų Alpės aukštesnės už Rytų. Nuo Ligūrijos jūros į šiaurę eina Pajūrio, Kotijaus (aukščiausias – Monte Vizo k., 3841 m ), Grajaus (Gran Paradizo k., 4061 m ), Savojos Alpės; prie jų iš vakarų šliejasi Prancūzijos Klintinės Alpės ( Verkoro kalnagūbris ), Šveicarijos Priešalpiai. Į šiaurės rytus nuo Monblano k. eina dvi lygiagretės aukščiausių kalnų grandinės: šiaurinė – Berno (Finsterarhorno k., 4274 m ), Glaraus Alpės ir pietinė – Peninų ( Monte Rozos k., 4633 m ), Leponto Alpės. Vakarų Alpių kalnagūbriai išlenkti, asimetriški. Aukštikalniai sudaryti iš susiraukšlėjusių kristalinių uolienų ( gneisų, žėručio skalūnų ) ir mezozojaus filitų. Vidutinio aukščio kalnus, arba Priešalpius, arčiau keterų sudaro daugiausia mezozojaus ir paleogeno flišas, š. ir v. pakraštyje – vidutiniškai dislokuoti neogeno smiltainiai, moliai ir konglomeratai. Vakarų Priešalpiai siauri. Rytų Alpės žemesnės ir platesnės, kalnagūbriai simetriški. Viduryje eina aukšti Retijos Alpių, Ectalio Alpių, Aukštojo ir Žemojo Tauerno kalnagūbriai. Abipus jų – vidutinio aukščio kalnai: šiaurėje – Bavarijos Alpės, Tirolio Alpės, pietuose – Norijos, Karnijos Alpės, Karavankai, Julijos, Dolomitinės Alpės ir kiti. Aukščiausias rytų Aalpėse Grosgloknerio k. (3797 m ) yra Aukštajame Tauerne. Centrinė, aukščiausia Rytų Alpių dalis yra siauresnė negu Vakarų Alpės, susidariusi iš senųjų kristalinių ir metamorfinių uolienų; joje yra ir metamorfizuotų mezozojaus uolienų. Iš šiaurės į pietus ją juosia paleozojaus pilkainių juostos, prie jų šliejasi triaso klinčių ir dolomitų gulsčiosios raukšlės bei antstūmiai. Rytų Alpių pakraščiuose, panašiai kaip ir vakarų Alpėse, eina flišo ir molasų juostos.
Jau paleozojaus pabaigoje Alpių vietoje buvo kalnai, kurie mezozojaus pradžioje suiro ir jų vietoje susidarė gili žemės plutos įduba, prisipildžiusi vandens, – Tetidės geosinklinos dalis . Šiame baseine kaupėsi jūrinės nuosėdos; mezozojaus pabaigoje jos ėmė raukšlėtis. Terciaro pabaigoje iškilo dabartiniai kalnai. Jų struktūrai būdinga sudėtinga raukšlėdara – daug raukšlių, anstūmių, pereinančių į šariažus, ir sprūdžių. Kvartero metu Alpės keturis kartus apledėjo ( giunco, mindelio, riso ir viurmo ledynmečiai ). Didžiojo apledėjimo metu ledynai užpildė visus kalnų slėnius, nusileido į priekalnes ir gretimas lygumas; jiems ištirpus, liko galinių monerų ir fliuvioglacialinių nuosėdų. Alpių aukštikalniuose daug aštrių reljefo formų – pikų, karų, gilių troginių slėnių, kabančių ledynų sudarytų slėnių, ledyninės kilmės ežerų. Kalnagūbrių vidiniai šlaitai statūs, išoriniai platūs ir nuolaidūs. Vidutinio aukščio kalnų iš flišo ir molasų viršūnės apvalios, šlaitai nuolaidūs, upių slėniai platūs, su terasomis. Klintiniuose kalnuose gausu karsto padarinių. Naudingųjų iškasenų nedaug: geležies rūda, magnezitas, vario rūda, rusvosios anglys, nafta, akmens druska. Gausu karštų mineralinių versmių.
Alpėse ryškios vertikaliosios klimato zonos: priekalnėse klimatas vidutinio šiltumo, aukščiau – vidutinis ir vidutinio šaltumo (sausio vidutinė temperatūra –4, -8, liepos 15-7°C), o aukštikalniuose šaltas (sausio vidutinė temperatūra –8, -12, liepos 10-4°C). Šiauriniuose ir pietiniuose šlaituose per metus iškrinta 1000-3000 mm kritulių, uždaruose slėniuose ir aukštikalniuose 600-800 mm. Amžinojo sniego riba šiauriniuose šlaituose yra 2500 m aukštyje, pietiniuose 3000-3200 m. Yra apie 2500 ledynų; jie užima 4140 kv.kilometrų (2% Alpių ploto). Didžiausi ledynai: Alečo (26,8 km ilgio, 115 kv.kilometrų ploto), Mer de Glaso (16 km, 55 kv.kilometrai). Kai kurie ledynai nusileidžia iki 1400-1100 m abs.aukščio. Ledynai ir sniegynai maitina nuo Alpių tekančias upes; daugelis jų yra Adrijos jūros (Po ir jo intakai, Adidžė) ir Juodosios jūros baseino (Dunojaus dešinieji intakai – Ileris, Lechas, Inas, Ensas, Drava); kai kurios teka į Šiaurės jūrą (Reinas ir jo intakai) ir į Viduržemio jūrą (Rona). Daug ežerų; didžiausi : Ženevos, Bodeno, Gardos, Madžorės, Ciūricho, Komo, Keturių kantonų.
Alpėse penkios lanšaftinės juostos. Žemutinė yra priekalnėse, iki 800-900 m aukščio. Dirvožemiai kalnų tipo miškų rudieji; yra karbonatinių. Auga bukų, ąžuolų, kaštonų miškai. Šiaurėje vyrauja mišrieji miškai. Pajūrio Alpių pietiniuose šlaituose yra subtropinės augalijos (kamštinis ąžuolas, alepo pušis, garigos krūmai). Rytų Alpių rytiniuose šlaituose yra stepių augalijos. Antrojoje juostoje iki 1800-1900 m, reljefas labiau suskaidytas, moreninis. Miškai daugiausia spygliuočiai (pušų, eglių, kedrų). Dirvožemiai jauriniai. Trečioji, subalpinė, juosta eina iki 2200-2300 m. Reljefas labai suskaidytas. Dirvožemiai puveningi jauriniai. Vyrauja aukštikalnių augmenija (krūmai, krūmokšniai, daugiausia rododendrai). Dar aukščiau, iki sniego linijos, yra alpinė juosta. Alpinės pievos. Aukščiausias Alpių dalis apima nivalinė juosta. Paplitusios ledo ir sniego dykumos, kai kur akmenuotos.
Alpinės pievos yra kalnuose 1500-4000 m aukštyje, virš subalpinės augalijos ir miškų. Alpines pievas sudaro žemaūgiai (10-15 cm aukščio), daugiausia daugiamečiai augalai. Jų lapai standūs, plaukuoti, kartais susisukę vamzdeliu, susitelkę skrotelėmis. Alpinėse pievose vyrauja varpinių (miglių, motiejukų, eraičinų, avižų) alpinės rūšys. Gausiai auga raktažolės, gencijonai, čemeriai, kurpelės, rasakilos, uolaskėlės. Jų žiedai įvairiaspalviai ir didesni už lygumos augalų. Vasarą jose ganomi gyvuliai.
Alpes įvairiomis kryptimis kerta daug kelių ir geležinkelių, pastatyta tiltų per tarpeklius, iškasta tunelių. Svarbiausi geležinkeliai: Turino-Liono (per Mon Senio tunelį, netoli Frežiuso perėjos; nutiestas 1857-1871), Milano – Lozanos (per Simplono tunelį), Milano – Ciūricho (per Sen Gotardo tunelį), Veronos – Insbruko (per Brenerio perėją). Daug kurortų, ypač Šveicarijoje ir Italijoje. Kasmet Alpes aplanko milijonai turistų iš viso pasaulio.