Didžioji depresija (arba Didžioji krizė) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.Krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos valstijose po juodojo ketvirtadienio (pagal kitus šaltinius – keletą mėnesių anksčiau), po panikos Niujorko vertybinių popierių biržoje Vol Strite 1929 m. spalio 24 d., staiga nukritus akcijų kainoms, po ko prasidėjo bankrotų ir įsiskolinimų virtinė, apėmusi visas kapitalistines valstybes. Krizę mažiau pajuto valstybės, neturinčios plačiau išvystytos pramonės. Po bankrotų ir gamyklų užsidarymo milijonai žmonių tapo bedarbiais, JAV bedarbystė pasiekė 1/3 darbingo amžiaus gyventojų. Darbo netekę gyventojai pirko tik būtiniausias prekes ir taip dar sunkino nelengvą ūkio padėtį. JAV, Lenkijoje pramonės produkcija nukrito apie 50%, taip pat ūkio kritimas atsiliepė ir žemės ūkiui. Lietuva buvo agrarinė valstybė, todėl didžioji krizė Lietuvą palietė mažiau. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą nežymiai prekiavo su kitomis valstybėmis, todėl ir ją Didžioji krizė palietė mažiau. Kai kurių istorikų teigimu, sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti nacistams.JAV didžiąją krizę padėjo spręsti Naujo ūkininkavimo idėjos, (angl. New Deal), ekonominių reformų programa, įvesta JAV prezidento Ruzvelto 1933–1939. Tada išpopuliarėjo idėja, kad valstybė turi kištis į ekonomiką. Ši idėja paskui daugelį metų dominavo [[laisvoji rinka|laisvosios rinkos)) valstybėse.Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikoma spekuliacija akcijų biržoje. Alternatyvą pateikia austriškoji mokykla. Liudvikas von Misesas, Murrajus Rothbardas ir Fridrihas Hayekas kritikuoja Keyneso teoriją. Jie nurodo, kad pagrindinė didžiosios krizės priežastis buvo ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į ūkį, ypač į pinigų ir kreditų sritis. Fridrihas Hayekas 1974 metais gavo Nobelio premiją tame tarpe ir už Liudviko von Miseso ekonominių ciklų teorijos vystymą.