Didieji geografiniai atradimai

Skuodo rajono
Ylakių vidurinės mokyklos
11 klasės mokinės
Viktorijos Bunkutės
Didieji geografiniai atradimai
Istorijos mokytoja
Lidija Drukteinienė
2006 03 0
Ylakiai
Turinys
Įvadas 3
I. Atradimų amžius. Portugalijos laimėjimai. 4
1. Didžiųjų atradimų techninė prielaidos. 4
2. Portugalų ieškojimų rezultatai 4
3. Henrikas Jūrininkas 4
II. Kristupas Kolumbas 5
1. Biografija 5
2. Kelionės naujų kraštų beieškant 5
3. Kabralas Pedras Alvadaris 7
4. Amerigas Vespučis 8
III. Vasko da Gama 8
IV. Fernando Magelano žygis 9
V. Kolonizacija. Ispanų konkistadorai 12
1. Portugalai kolonizuoja Aziją. 12
2. Ispanų užkariavimai 13
3. Fransiskas Pisaras 13
4. Ernanas Kortesas 14
Išvados 17
Šaltiniai 18

Įvadas
Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Ryytais prasidėjo krizė. Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai, bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos. Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga. Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai. Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo paatekti tik per Aleksandriją, kur juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.
Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis. Besivystantis pr

rekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo brangesnės už europietiškas).
Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema, reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai karštligiškai ieškojo aukso.
Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija.
Be to, keliautojai buvo girdėję, jog kažkur yra šalis, kurioje gyvena paslaptingas krikščionių karalius, didelės valstybės valdovas vyskupas Jonas. Vieni galvojo, jog jiis valdo didelę Afrikos žemyno dalį, kiti jo valstybę manė esant Azijos centre. Europiečiai tikėjosi padėti Jonui kovoti su kitatikiais

I. Atradimų amžius. Portugalijos laimėjimai.
Europiečiai didžiųjų kelionių išvakarėse turėjo nemažą jūreivystės patirtį. Labiausiai patyrę buvo portugalų ir ispanų jūrininkai. Portugalija nuo XI a. pradėjo iš arabų atsikovoti savo teritorijas, esančias Pirėnų pusiasalyje. Nuolatiniai karai suformavo visuomenę siekiančią naujų užkariavimų. Jų jūrininkai turėjo tinkamą patirtį. XV a. portugalai pradėjo veržtis į Afriką. Plaukdami į pietus išilgai Atlanto vandenyno pakrantės kūrė atramos punktus. Ypač keliautojams pa

adėjo naujos techninės priemonės, kurių dėka keliauti tapo lengviau.
1. Didžiųjų atradimų techninė prielaidos.
Iki XIII a. laivai buvo vairuojami laivo gale esančiu irklu, vėliau irklas buvo pakeistas vairu, pritvirtintu prie laivo vyrių. Šis patobulinimas leido padidinti laivų dydį. Kita svarbi atradimų prielaida- naujo tipo laivas- karavelė turėjo 2 ar 3 stiebus. Ant stiebo pagrindo buvo kabinama keturkampė burė, ant kitų- trikampės. Didžioji burė, esant palankiam vėjui, užtikrindavo greitą plaukimą. Trikampės burės, pučiant nepalankiam vėjui , leido manevruoti. XV a. karavelė vidutiniškai buvo nuo 25 iki 30 metrų ilgio ir nuo 6 iki 8 metrų pločio . pradėtas statyti XIII a. Laivo ekipažą sudarė apie 40 žmonių. Šis laivas galėjo įveikti vandenyną, gabenti daug žmonių, karinės technikos, pabūklų.
Taip pat keliones žymiai palengvino kompasas, kuris Vakarus pasiekė per arabus. Patobulintas ir įdėtas į dėžutę tapo nepakeičiamu instrumentu, padedančiu oreantuotis.
2. Portugalų ieškojimų rezultatai

1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį

Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją.

Portugalai įsitvirtino Afrikos ir Indostano pusiasalio pakrantėse bei gretimose jūrose, prasiveržė į Pietų Amerikos rytinę pakrantę ir veržėsi tolyn.

Įkurta daug Portugalijos kolonijų.

Patobulino žemėlapius- portuplanus.
3. Henrikas Jūrininkas

Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi Portugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas skatino jūreivystę, iki 1460 m. pastatė didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. Jis įsteigė locmanų mokyklą, kuri po kiekvienos ekspedicijos gaudavo naujausios informacijos. Čia buvo ruošiamos visos kelionės. Taip kiekviena ek
kspedicija vyko vis labiau į pietus palei vakarinę Afrikos pakrantę.

1445 m. portugalai atrado Žaliąjį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kur pastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie 1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklauso Bartolomėjui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją.
II. Kristupas Kolumbas
1. Biografija
Amerikos atradėjas, Kristupas Kolumbas (1 pav. ), yra gana sudėtinga asmenybė. 1486 metais jis atvyksta į Ispaniją. Apie ankstesniuosius metus, praleistus Portugalijoje, žinių išliko nedaug, bet ir jos labai netikslios. K. Kolumbo gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, skendi paslaptyse. Net ir dabar niekas negali pasakyti, kur K. Kolumbas gimė ir kur tikrasis jo kapas. K. Kolumbas turi kelias gimimo datas, kelias tėvynes ir net du kapus. Į K. Kolumbo gimtinę pretenduoja gausybė Italijos miestų: Genuja, Savoja, Kukaras, Nervis, Kvintas, Kočerija ir kt. Ispanų istorikai teigia jį buvus ispanu. Iš viso priskaičiuojama net 14 Kolumbo gimtinių.
2. Kelionės naujų kraštų beieškant
K. Kolumbas jau seniai rinko žinias apie žemes, esančias už Atlanto vandenyno. Jis neabejojo, kad Žemė yra rutulio formos, bet jam atrodė, kad tas rutulys žymiai mažesnis. Štai kodėl jis galvojo, kad Indija yra palyginti netoli nuo Azorų salų, ir plaukiant į vakarus galima ją pasiekti. K. Kolumbas nusprendė nusigauti į Indiją vakarų keliu, ir jau 1484 metais pateikė planą Portugalijos karaliui. Tačiau negavęs pritarimo jis pabėga į Ispaniją, ka
ad pasiūlytų savo projektą karaliui Ferdinandui. Po ilgų pastangų projektas buvo patvirtintas. K. Kolumbas gavo tris nedidelius laivus: “Santa Marija”, “Ninja”, “Pinta”; sukomplektavo komandą ir 1492 metų rugpjūčio 3 dieną išplaukė iš Ispanijos Paloso uosto ieškoti Indijos.
Eskadra plaukė ramiu ir tuščiu vandenynu ilgiau kaip mėnesį. Rugsėjo 15 dieną Kristupas Kolumbas ir jo bendrakeleiviai išvydo tolumoje žalią ruožą. Tačiau jų džiaugsmą pakeitė liūdesys. Tai nebuvo ilgai lauktoji žemė, o tik Sargaso jūra – milžiniškas dumblių telkinys. Plaukdamas K. Kolumbas vedė du laivo žurnalus. Viename – sumažindamas nuplauktus atstumus, o antrame žymėjo tikruosius. Pirmąjį žurnalą matydavo ir jūreiviai. Ilgai plaukiant ir neatrandant žemės jūreiviai buvo sukilę, tačiau K. Kolumbui maištą pavyko numalšinti.
Spalio 11 dieną dešimtą valandą ryto K. Kolumbas, įdėmiai įsižiūrėjęs į nakties miglą, pastebėjo tolumoje mirgančią šviesą, o 1492 metais spalio 12 dieną paryčiu, dar tebešviečiant mėnuliui, vienas priešakinio laivo jūreivis sušuko: „Žemė!”. Laivuose nuėmė bures, ir rytą keliautojai pamatė nedidelę salą, apaugusią palmėmis. Tai buvo Bahamų grupės sala. Vietiniai gyventojai ją vadino Guanahaniu, o K. Kolumbas pavadino San – Salvadoru. Taip buvo atrasta Amerika!
Tačiau pats K. Kolumbas iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad naujos žemės jis neatrado, o tik surado kelią į Indiją. Tad ir vietinius gyventojus, kuriuos jie rado saloje pavadino indėnais. K. Kolumbas greitai įsitikino, kad atrasta sala ne viena – tai buvo ištisas salynas. Plaukdamas į pietus, K. Kolumbas kitas salas pavadino Santa Marija ir Ferdinandu (dabar Long Ailendas). Spalio 28 dieną K. Kolumbas pasiekė Kubą. Kubos gyventojai buvo kultūringesni už Bahamų salų gyventojus. Ten K. Kolumbas rado statulų, namų, suręstų iš šakų ir nendrių, krūvas medvilnės ir pirmą kartą pamatė kultūrinius augalus – tabaką, kukurūzus ir bulves, vėliau paplitusius po visą pasaulį. Vietiniai gyventojai taip pat turėjo ir aukso, kurį ispanai įvairiausiais būdais pasisavindavo. Lapkričio 20 dieną paslaptingai dingo „Pintos” laivas. Kolumbas įtarė išdavystę. 1492 metų gruodžio 4 dieną K. Kolumbas atrado Haičio salą (tada ispanai ją pavadino Espanjola). Gruodžio 25 dieną didžiausias jo laivas „Santa Marija” sudužo užplaukęs ant rifų. Visas jos ekipažas negalėjo tilpti į „Ninjos” laivą, todėl šioje saloje K. Kolumbas pastatė La Navidada fortą ir, palikęs ten keturiasdešimties vyrų įgulą, 1493 metų sausio 16 dieną pasuko atgal į Europą (tuo metu jis jau buvo susitikęs „Pintos” laivą). Tačiau kilusi audra išblaškė laivus. Tik 1493 metų vasario 18 dieną iškankinti jūrininkai išvydo Azorų salas, o kovo 15 dieną įplaukė į Paloso uostą.
1493 metų rugsėjo 25 dieną skubiai buvo organizuota antroji ekspedicija. Šį kartą K. Kolumbas vedė 17 laivų. Su juo išplaukė daugiau kaip tūkstantis penki šimtai žmonių. Lapkričio 3 dieną po labai varginančio plaukimo jūreiviai pamatė tolumoje aukštą kalną. Tai buvo Dominikos sala. Kitą dieną buvo atrasta kita kalnuota sala, Gvadelupa. Čia ispanai vietoj taikių ir malonių Bahamų salų gyventojų sutiko karingus ir žiaurius žmogėdras, karibų genties indėnus. Įvyko kautynės. Atradęs Puerto – Riko salą, K. Kolumbas 1493 metų lapkričio 22 dieną priplaukė prie Espanjolos. Naktį laivai pasiekė tą vietą, kur buvo fortas. Aplinkui buvo tylu, ant kranto nesimatė nė vieno žiburėlio. Atvykusieji iššovė, bet tik aidas atliepė tolumoje. Rytą K. Kolumbas sužinojo, kad savo žiaurumu ir godumu ispanai taip sukiršino prieš save indėnus, kad vieną naktį jie netikėtai užpuolė tvirtovę ir, išžudę ispanus, ją sudegino.
Antroji K. Kolumbo kelionė buvo ne tokia sėkminga. Buvo atrastos Mažosios Antilų salos, Puerto – Rikas, pietinis Kubos krantas, tačiau ieškomo aukso buvo labai mažai. K. Kolumbui išplaukus ieškoti naujų žemių (tos kelionės metu jis atrado Jamaikos salą), indėnai Espanjoloje, pasipiktinę ispanų priespauda, sukilo. Tačiau jie pralaimėjo: šimtai jų tapo vergais, buvo išsiųsti į Ispaniją ir priversti dirbti labai sunkius darbus.
1496 metų birželio 11 dieną K. Kolumbas sugrįžo į Ispaniją. Po Antrosios kelionės K. Kolumbas buvo sutiktas ne tik labai šaltai, bet ir neteko daugelio privilegijų. Tik po ilgų vargų jam pavyko 1498 metų vasarą paruošti šešis laivus trečiajai kelionei. Nors jau buvo žinomas Vasko da Gamos kelias į Indiją, K. Kolumbas norėjo atrasti dar vieną kelią nuo savo naujų žemių į Pietų Aziją. Todėl jis jau 1501 metų rudenį pradėjo ruošti keturis laivus (150 žmonių) ekspedicijai.
1502 metų balandžio 3 dieną K. Kolumbas išplaukė į savo ketvirtąją, paskutinę kelionę. Šį kartą praplaukė išilgai Centrinės Amerikos krantų, nuo Hondūro ligi Panamos. Panamoje iš indėnų K. Kolumbas sužinojo, kad jo laivai yra siauroje žemės juostoje tarp dviejų vandenynų, bet kelią tarp jų pastoja aukšti kalnai. Kristupą Kolumbą nuo Ramiojo vandenyno skyrė tik 65 km, tačiau jis to nežinojo. Taip ir neradęs ieškomo sąsiaurio, kuriuo būtų galima nuplaukti į Pietryčių Aziją, K. Kolumbas pasuko į Jamaiką. 1504 metais birželio 29 dieną jis visam laikui paliko Jamaiką. Dėl stiprių ir nepalankių vėjų tik po 1,5 mėnesio jis pasiekė Espanjolą, o lapkričio 7 d. parplaukė į Ispaniją. Sunkiai sergantis jis buvo parvežtas į Seviliją. 1506 metais mirė Valjadolide (Ispanijoje), neaukštame name dulkėtoje gatvėje, dabar vadinamoje jo vardu.
Tik XVI amžiuje buvo įvertinti K. Kolumbo atradimai, kai auksas ir sidabras iš Meksikos ir Peru ėmė plaukti į Europa
3. Kabralas Pedras Alvadaris
Portugalijos jūrininkas, keliautojas. 1500 metais vadovavo į Indiją plaukusiai flotilei. Nuplaukę į pietus nuo Žaliojo Kyšulio salų, nuklydo į vakarus ir 1500 metų balandžio 22 atrado Braziliją.
Indiją priplaukė 1500 gruodžio mėnesi.
4. Amerigas Vespučis
Italų jūrininkas, keliautojas. Su Ispanijos ekspedicija priplaukęs Gvianą (P. Amerika). Savarankiškai nuplaukė iki Amazonės žiočių, ištyrė Brazilijos krantą iki 6 laipsnių pietų platumos; grįždamas nuplaukė iki Orinoko žiočių ir Keiraso bei Arubos salų. 1501- 1502 su Portugalijos ekspedicija apiplaukė Pietų Amerikos rytinius krantą nuo San Rokio kyšulio iki 25 laipsnių (o gal iki 50 laipsnių) pietų platumos. Atrastus kraštus pavadino Naujuoju Pasauliu ir laikė juos nauja pasaulio dalimi. .
Dėl šios priežasties Kolumbo atrastas žemynas buvo pavadintas Amerika, Amerigo Vespučio vardu . Jis 1507 m. išleido savo kelionių po jūras ir Pietų Ameriką aprašymą, kuris tapo labai populiarus. Kartografai suklydo ir visas Amerikos žemyno žemes ėmė vadinti ne Kolumbo, o „Amerigo žemėmis”.
III. Vasko da Gama
K. Kolumbo ekspedicijai atradus „Vakarų Indiją”, portugalams reikėjo skubėti atrasti Rytų Indiją. 1497 metais buvo parengta laivų eskadra ieškoti jūrų kelio iš Portugalijos aplink Afriką į Indiją. Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas Vaskas da Gama (2 pav.). Jo žinioje buvo trys laivai ir vienas transporto laivas su maisto atsargomis. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo 170 žmonių .
1497 m. liepos mėnesį iš Lisabonos uosto išplaukusi keturių gerai paruoštų burlaivių flotilė apiplaukė Afrikos žemyno vakarų krantą, ištyrinėtą ankstesnių portugalų kapitonų. Piečiausias žinomas Afrikos taškas – Gerosios Vilties kyšulys – 1488 m. buvo surastas ir aprašytas portugalų kapitono Bartolomėjaus Djašo.
1497 metų gruodžio pabaigoje laivai plaukė jau rytinėmis Afrikos pakrantėmis. Vietiniai gyventojai portugalus sutiko palankiai. Mozambiko krante V. da Gama savo karaliaus pavedimu pastatė kelis akmeninius stulpus, vadinamus padranais. Tokie stulpai buvo statomi aiškiai iš jūros matomose vietose kaip orientyrai. Vienoje padrano pusėje buvo iškaltas Portugalijos herbas ir karaliaus vardas, kitoje – statytojo vardas ir padrano pastatymo data.
Da Gama Indijos krantus pamatė 1498m. gegužės 18 d. ir po dviejų dienų nuleido inkarus Kapokatės uoste, kuris buvo už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kalikuto miesto. Dabar ši teritorija priklauso Indijos Keralo valstijai. Tik mėnesio pabaigoje vietinis Kalikuto valdovas priėmė kapitoną. Dovanos, kurias atnešė Vaskas da Gama, nepadarė reikiamo įspūdžio. Bet laiškai, atvežti nuo Portugalijos karaliaus, buvo aukštai įvertinti. Taip buvo užmegzti diplomatiniai ir prekybos ryšiai. Tačiau prekyba Indijoje sekėsi sunkiai, todėl nedaug pavyko įsigyti gvazdikų, cinamono ir brangakmenių.
Iš išlikusių V. da Gamos dienoraščių galima spręsti, kad kelionė atgal buvo labai sunki. Laivuose buvo daug sunkiai sergančių jūreivių. 1499 metų vasario 1 dieną du laivai pasiekė Mozambiką ir tik rugpjūčio pabaigoje V. da Gamos laivas įplaukė į Lisabonos uostą. Iš keturių laivų sugrįžo du, kuriuose buvo ne daugiau kaip pusė įgulos narių.
Sugrįžusį jūrų keliautoją Vasko da Gamą Portugalijos karalius Manuelis I (1495-1521) apdovanojo Vidigeiros grafo ir Rytų Indijos admirolo titulais.
Vaskas da Gama suorganizavo dar dvi keliones į naujai atrastas žemes.
1502-1503 m. admirolas Vasko da Gama vadovavo į Indiją plaukiančiai 20 laivų eskadrai. Įkūrė Portugalijos faktorijas Mozambike ir Indijoje . Malšino vietinės valdžios pasipriešinimą ir įtvirtino Portugalijos valdžią Indijoje. Iki šiol prisimenamas V. da Gamos jūrininkų atsakymas, kai indai klausinėjo, kas paskatino portugalus vykti į tokias tolimas keliones. Atsakymas buvo: „Krikščionybė ir prieskoniai”.
1524 m. Vasko da Gama buvo paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi. Trečią kartą atplaukęs į Indiją mirė Kočino uoste.
Vasko da Gamos ekspedicija nebuvo labai sėkminga, tačiau išsiaiškinta, kokios pelningos prekybos galima tikėtis ateityje. Jūrų kelio į Indiją atradimas buvo vienas didžiausių įvykių pasaulinės prekybos istorijoje. Nuo tada prekybos laivai į Indijos vandenyno šalis ir Kiniją plaukdavo aplink Gerosios Vilties kyšulį. Portugalija XVI a. tapo viena stipriausių pasaulio jūrinių valstybių.
1898 metais, minint jūrų kelio į Indiją atradimo 400-ąsias metines, Vasko da Gamos palaikai buvo perlaidoti Jeronimo ordino vienuolyne Belene, Portugalijoje. Balto marmuro sarkofagą, kuris ilsisi ant šešių marmurinių liūtų nugarų, puošia herbų ir burlaivių reljefai. Sarkofago autorius – Simonas Žuzė da Lušas Surianu.
IV. Fernando Magelano žygis
1493 metų gegužės 3 dieną popiežius išleidžia bulę „Intercaotera” , kuria pirmą kartą padalintas pasaulis. Šiuo pagrindu 1494 metų birželio 7 dieną prasidėjo Portugalijos ir Ispanijos valstybių derybos. Po ilgų ginčų linija buvo nubrėžta vakariau Žaliojo Kyšulio salų. Į rytus nuo šios linijos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, o į vakarus – Ispanijos. Tačiau demarkacinė linija kitoje pusrutulio pusėje buvo nenustatyta. Todėl, kai portugalai keliaudami į vakarus pasiekė Molukų salas – sienų klausimas vėl iškilo į viešumą.
Tuomet F. Magelanas ( 3 pav.) pasiūlo planą, pagal kurį, jis nuplauks į Molukų salas ir išsiaiškins ar tos žemės neturi priklausyti Ispanijai. Jo nuomone, kelionėms į Molukus reikėjo atrasti sąsiaurį, jungiantį Atlanto vandenyną su Ramiuoju. F. Magelanui pavyko įrodyti karaliui Karlui I, kad kelionė bus sėkminga ir duos didelę naudą Ispanijai. Buvo paruošti penki laivai ir aprūpinti maisto produktais dvejiems metams. F. Magelanas plaukė „Trinidado” laivu, o kiti laivai buvo pavadinti „San Antonio”, „Konsepsjon”, „Viktorija” ir „Santjago”. Kelionė prasidėjo 1519 metų rugsėjo 20 dieną.
1519 metų rugsėjo 20 dieną flotilė išplaukė iš San Lukaro uosto , esančio Gvadalkviviro žiotyse. Po dviejų mėnesių jie pasiekė Brazilijos krantus. Niekas nežinojo ar sąsiauris, kurio ieško iš vis egzistuoja. F. Magelanas manė, kad jo reikia ieškoti 35° p.pl. Tačiau, jų didžiam nusivylimui, po beveik du mėnesius trukusių tyrinėjimų paaiškėjo, kad tai La Platos upės žiotys. Toliau buvo plaukiama tik dieną ir labai arti pakrantės. Taip juos užklupo ir žiema. Kovo 31 dieną vienoje iš įlankų, kurioje buvo gausu žuvies, šaltinių, nusprendė žiemoti.
Beveik penkis mėnesius šaltis išlaikė flotilę niūrioje, nelemtoje San Chuliano įlankoje. Tačiau vos tik aprimus žiemos audroms, F. Magelanas išsiuntė mažiausią, bet greičiausią laivą „Santjagą” į žvalgybą. Kapitonui Seranui buvo liepta plaukiant į pietus ištyrinėti visus užutekius ir praėjus tam tikram laikui – sugrįžti su pranešimu. Tačiau sutartam laikui prabėgus F. Magelanas nesulaukė laivo. Žinia jį pasiekė ne iš jūros, o iš sausumos. Kartą nuo vienos pakrantės kalvos, svyruodamos ir vos besilaikydamos ant kojų, leidosi žemyn kažkokios dvi keistos žmogystos. Nuogi, pusiau sušalę, bado iškamuoti ir sulaukėję žmonės – vaiduokliai, buvo du jūreiviai iš „Santjago”. Jie atnešė blogą žinią. Laivas sudužęs, o jūreiviai laukia jo pagalbos vienoje iš įlankų. Tai buvo didelis praradimas – nors žmonės ir grįžo, tačiau vienas iš greičiausių laivų buvo prarastas.
1520 metais spalio 18 dieną, po dviejų mėnesių nuobodaus, nereikalingo laukimo, F. Magelanas įsakė pakelti inkarus.
1520 metų spalio 18 dieną F. Magelanas išplaukė toliau ieškoti sąsiaurio. Po kelių dienų jie priplaukė niūrų iškyšulį – stačios kalvos, kalnai su snieguotomis viršūnėmis, jokios gyvos būtybės ir tik nenutylantis vėjas. F. Magelanas vylėsi, kad tai ir bus ieškomas sąsiauris. Su apmaudu jūreiviai vykdė F. Magelano įsakymus: jie visi manė, kad tai iš visų pusių uždara įlanka. Du laivai liko vietoje, kad ištirtų su atvira jūra besiribojančią įlankos dalį, dviem kitiems – „San Antonio” ir „Konsepsjon” – buvo įsakyta kiek galima toliau nusigauti į įlankos gilumą, bet grįžti ne vėliau kaip po penkių dienų. Laikas jiems buvo labai brangus, be to seko ir maisto atsargos. Šį kartą F. Magelano viltys pasiteisino. Grįžę laivai pranešė, jog tai iš tikrųjų sąsiauris.
Keturi laivai, pirmą kartą žmonijos istorijoje, lėtai ir tyliai įplaukė į negyvenamą, niūrų sąsiaurį, kur nuo amžių nebuvo patekę europiečiai. Aplinkui nebuvo matyti nė vienos gyvos būtybės, ir vis dėlto aplinkui turėjo būti žmonės, nes nakties tamsoje tvyksčiojo ugnys, todėl F. Magelanas ir pavadino šį kraštą Tierra del Fuego (Ugnies Žeme).
Šias negęstančias ugnis matė ir vėlesni keliautojai. Tai aiškinama tuo, kad Ugnies Žemės gyventojai, būdami žemiausioje kultūros pakopoje, nežinojo ugnies gavimo meno, todėl jie ir dieną, ir naktį degindavo savo būstuose sausą žolę ir šakas.
F. Magelano laivai plaukdami sąsiauriu visą laiką turėjo saugotis seklumų, aplenkti uolas. Priešinis vėjas plėšė laivų bures. Po 38 dienų jūreiviai pamatė Ramujį vandenyną. Taip buvo atrastas sąsiauris, kuris buvo pavadintas Magelano vardu.
Tačiau ne visi laivai pasiekė Ramųjį vandenyną. „San Antonijo” laivo įgula sukilo, suėmė ir surakino grandinėmis kapitoną, ir 1521 metų kovo mėnesio pabaigoje grįžo į Ispaniją. Dezertyravusio laivo komanda apkaltino Magelaną išdavyste, todėl jo žmona ir du vaikai greitai mirė skurde.
Tik išplaukę į Ramųjį vandenyną F. Magelano laivai pasuko į šiaurės vakarus. Tris mėnesius ir 20 dienų laivai plaukė neturėdami nei šviežio maisto, nei tinkamo gerti vandens. Beveik visa įgula sirgo skorbutu, o 19 žmonių mirė. Laimė, kad vandenynas buvo labai ramus, todėl F. Magelanas jį ir pavadino Ramiuoju. Jo vandenimis ekspedicijos dalyviai nuplaukė 17 tūkstančių kilometrų, tačiau neįtikėtina, jog pakeliui nesurado nei vienos salelės. Istorikai iki šiol negali paaiškinti, kodėl F. Magelanas nuplukdė laivus už 10° š. pl., nors žinojo, kad Molukai yra prie pusiaujo.
Pagaliau 1521 m. kovo 6 dieną pasirodė salos.
1521 metų kovo 6 dieną F. Magelanas pasiekė dvi gyvenamas salas. Tai buvo Filipinų salų grupė. Laivai plaukė tarp salų, kartas nuo karto sustodami. Būdami labai pamaldūs ir tikri krikščionys, stengėsi pakrikštyti ir čionykščius. Atrodė, kad jiems pradėjo sektis. Tačiau vienos salos valdytojas atsisakė paklusti. Kilo kivirčas, kurio metu 1521 m. balandžio 27 dieną F. Magelanas žuvo. Vėliau žuvo dar keliolika jūreivių. Laivuose liko 115 žmonių. Valdyti tris laivus buvo neįmanoma, todėl „Konsepsjonas” buvo sudegintas. Atradę Lusono salą, pabuvoję Kalimantano saloje, jūreiviai nuplaukė į Molukų salas. Pigiai prisipirko prieskonių ir kitokių gėrybių.
Reikėjo galvoti apie grįžimą į Ispaniją. Plaukti toliau į vakarus buvo pavojinga, nes tai jau buvo portugalų žemės, o bet koks susitikimas su portugalais grėsė nelaisve. Buvo nuspręsta, kad „Trinidadas” po remonto išplauks vėliau, o „Viktorija” vakarų keliu plauks aplink Gerosios Vilties kyšulį. „Viktorijos” kapitonu tapo Chuanas Sebastianas El – Kanas. 1522 metų vasario 13 d. laivas išplaukė link Afrikos. Stengdamasis išvengti susitikimų su portugalais, kapitonas įsakė plaukti kuo toliau į pietus, kuo toliau nuo pagrindinių jūrinių kelių. Ispanai, už prieskonius pardavę netgi savo asmeninius drabužius, kentė didžiulį šaltį. Vakarų vėjai trukdė sparčiai irtis į priekį. Gėlo vandens jie turėjo užtektinai – tuo pasirūpino kapitonas. Tačiau maisto trūko. Vienas po kito iš bado ir varginančio darbo mirė jūreiviai. Dalis komandos, netgi siūlė plaukti į Mozambiką ir pasiduoti portugalams į nelaisvę. Tačiau kiti pareiškė, jog geriau prarasti gyvybę, negu garbę. Tad buvo nuspręsta toliau plaukti į Ispaniją.
1522 metų rugsėjo 6 dieną „Viktorija” nuleido inkarą Gvadalkviviro žiotyse. Beveik septynis mėnesius užtruko kelionė iš Molukų į Ispaniją. Iš penkių laivų sugrįžo tik vienas, o iš 265 įgulos narių – tik 18. Tačiau „Viktorija” parvežė tiek prieskonių, kad lėšos, išleistos ekspedicijai, atsipirko.
„Trinidado” remontas užtruko. Nepalankūs vėjai neleido jam nuplaukti į Panamą. Molukuose jų laivą surado portugalai, kurie atėmė visas navigacijos priemones, instrumentus, žemėlapius. Tik 1526 metais į Ispaniją grįžo keturi jos jūreiviai.
F. Magelano kelionė (4 pav.) įrodė, kad Žemė yra apvali, kad ją galima apiplaukti vandenynais, kurie užima didesnę mūsų planetos dalį. Taip pat atrado pietinę Amerikos žemyno ribą ir sąsiaurį tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų.
4 pav.
V. Kolonizacija. Ispanų konkistadorai
1. Portugalai kolonizuoja Aziją.
Po Vasko da Gamos kelionės į Indiją, portugalai norėdami gauti didžiausią naudą iš prekybos prieskoniais, stengėsi ją perimti į savo rankas. Nepajėgdami užkariauti Indijos ir kitų Azijos šalių, jie užgrobdavo tik svarbiausias tvirtoves Indijos vandenyno pakrantėje. Norėdami įsitvirtinti pakrantėse jie ėmė statyti atramos punktus- tvirtoves. Būdami geriau ginkluoti ir turėdami geresnį laivyną jie išstūmė iš Indijos vandenyno arabus, užgrobė jūros kelius į Indiją ir ėmė kontroliuoti prekybą. Verždamiesi į rytus jie pasiekė Zondo ir Molukų salas, vėliau Kinijos ir Japonijos krantus. Užkariautas teritorijas portugalai siekė paversti kolonijomis. Užkariautojai iš gyventojų pusvelčiui supirkinėjo prieskonius, Indijos valdovus vertė prieskoniais mokėti duoklę. Portugalai įsitvirtino kai kuriose Afrikos ir Azijos pakrantėse ir pradėjo šių žemių kolonizaciją .
2. Ispanų užkariavimai
Amerikos užkariavimą pradėjo F. Kortesas, kuris 1519 metais su 400 konkistadorų būriu išsikėlė į Meksikos pakrantę. Ispanams padėti atskubėjo gentys, ketusios actekų, viešpatavusių tuo metu Meksikoje , priespaudą. Actekams kėlė baimę pirmąkart į žemyną atgabenti arkliai ir patrankos. Užėmęs actekų sostinę ir sučiupęs šalies valdovą, Kortesas ėmė valdyti actekų šalį, Jis apiplėšė valdovo rūmus ir visi actekų lobiai- auksiniai daiktai ir brangakmeniai atiteko Ispanijos karaliui ir Kortesui.
Pietų Amerikos užkariavimą pradėjo Pisaras.
3. Fransiskas Pisaras
Ieškodamas inkų turtų ispanų konkistadoras Francisco Pizarro (Fransiskas Pisaras) su 200 žmoių būriu, atvyko į Peru teritoriją po inkų imperiją susilpninusio pilietinio karo, 1533 m. užėmė inkų sostinę Kuską. Suėmė inkų valdovą ir pareikalavo didžiulės išpirkos. Gavę milžinišką išpirką išpirką- kambarį aukso, ispanai nepaleido belaisvio. Inkų valdovas buvo nuteistas myriop. Ispanai toliau šeimininkavo Peru sostinėj. Jie plėšė šventyklas. Dalydamiesi grobį, visus auksinius ir sidabrinius dirbinius išlydė, šitaip sunaikino vertingus inkų meno dirbinius.
Stabilios kolonijinės vyriausybės sukūrimui kurį laiką trukdė vietinių gyventojų maištai ir tarpusavyje kariaujančios konkistadorų gaujos. Užkariautojai pradėjo valdyti šalį pagal enkomjendos sistemą, iš vietinių indėnų rinkdami duoklę, kurios dalis buvo persiunčiama į Seviliją. Indėnai taip pat buvo krikštijami. Pagal enkomjendos sistemą, Pisaras savo kovos draugams suteikdavo žemės plotus ir neribotą valdžią juose gyvenusiems indėnams, taip kūrėsi feodalinė žemėvaldos struktūra. Pasipriešinimas buvo žiauriai malšinamas.
1541 m. Pisarą nužudė Diego de Almagro vadovaujama grupuotė, ir kolonijoje kilo pilietinis karas.
4. Ernanas Kortesas
Kortesas atvyko į Naująjį pasaulį 1506 m . Jis dalyvavo Kubos ir Espanjolos užkariavime, už tai gavo didelę žemės valdą ir indėnų vergų. Ūkis buvo tvarkomas pagal enkomjendos sistemą, kuri puikiai veikė ispanams užkariavus Kanarų salas (kur buvo išnaikinti vietiniai gvančiai), tačiau Naujajame pasaulyje ji pasirodė pražūtinga vietiniams gyventojams. Kubos kampanijos brutalumas, ir po to sekęs masinė indėnų žūtis (nuo užkrečiamųjų ligų, sunkaus darbo ir nevilties) įtakojo E. Korteso požiūrį į indėnus. Dėl vėliau, jau tapęs Naujosios Ispanijos generalkapitonu jis švelniau elgėsi su meksikiečiais (tai tapo viena iš priežasčių, kodėl Meksikoje iki šiol išliko daug grynakraujų indėnų).
1517 m. Francisco Hernández de Córdoba ir 1518 Juan de Grijalva ekspedicijos link Jukatano krantų grįžo aptikusios labai mažai aukso, tačiau jos išgirdo pasakojimus apie tolimesnę šalį, kurioje esą labai daug aukso. E. Kortesas skubiai pardavė arba išnuomojo savo žemes, o už gautus pinigus įsigijo laivų ir atsargų, bei Kubos gubernatoriaus Diego Velázquez de Cuéllar (kuris buvo tolimas E. Korteso giminaitis) buvo paskirtas ekspedicijos vadu. Oficialus kelionės tikslas buvo ištirti tariamas žemes vakaruose ir prekiauti su jomis. E. Kortesui buvo uždrausta imtis kolonizacijos, tačiau jis (anksčiau studijavęs teisę) įtikino gubernatorių įtraukti nuostatą dėl nenumatytų priemonių, kurių galima imtis be leidimo iš aukčiau, vadovaujantis „tikraisiais karūnos interesais“. Tačiau paskutinę minutę gubernatorius, laikęs E. Kortesą per daug ambicingu, apsigalvojo.
1519 m. Kortesas išplaukė iš Kubos su 11 laivų, 500 vyrų ir 15 žirgų. Ekspedicija trumpam sustojo prie Jukatano krantų. Nors ten buvo labai mažai aukso, bet ekspediciją papildė 2 vertėjai – iš sudužusio ispanų laivo išsigelbėjęs ir 7 metus tarp majų gyvenęs jūreivis (mokėjęs majų kalbą), bei vergė, vėliau tapusi E. Korteso meiluže, La Malinche (mokėjusi nahuatlių ir majų kalbas).
1519 m. kovo 4 d. E. Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantės vietovėje, kurią pavadino Vera Cruz („Tikrasis kryžius“; dabar toje vietoje yra Verakruso miestas). Įkurdamas miestą, jo gyventojų (t.y. savo kareivių) vardu jis galėjo skelbti tą žemę Ispanijos karaliaus Karolio V valda.
Vietiniai Sempoalos miesto gyventojai totonakai sutiko atvykėlius su dovanomis, maistu ir auksu, o taip pat moterimis, kurios pirmiausia būdavo pakrikštijamos, o tik tuomet prie jų buvo prileidžiami ispanų kareiviai. Iš totonakų E. Kortesas sužinojo, kad ši šalis valdoma Tenočtitlano miesto valdovo. Netrukus atvyko actekų (mešikų) imperatoriaus Moktesumos II (kitaip – Montesumos) atstovai, atvežę daugiau dovanų – tikriausiai, buvo tikimasi išlaikyti ispanus atokiau nuo šalies, patenkinant juos auksu. Tačiau efektas buvo priešingas – tai dar labiau pakurstė ispanų troškimą žengti toliau. E. Kortesas taip pat sužinojo, kad jis yra laikomas dievu Kecalkoatliu arba Kecalkoatlio atstovu (pagal actekų mitologiją, šis dievas išvyko į rytus, bet buvo pažadėjęs sugrįžti. Sutapimo dėka, 1519 m. buvo metai, kuriais, pagal actekų ciklinį kalendorių, tas sugrįžimas ir turėjo įvykti). E. Kortesas pilnai išnaudojo šį actekų tikėjimą savo naudai.
Nors kai kurie ekspedicijos dalyviai norėjo kuo greičiau (prekybos arba vagystės būdu) gauti kuo daugiau aukso ir grįžti į Kubą, E. Kortesas tokius rezultatus laikė per mažais, ir siekė sukurti imperiją ir tapti jos valdovu. Jis įsakė nuskandinti visus laivus (išskyrus vieną mažą laivą susisiekti su Ispanija), taip atkirsdamas galimybes atsitraukti ir panaikindamas dvejones tarp lojalumo jam ir Kubos gubernatoriui. Tuomet E. Korteso armija pradėjo žygį link legendomis apipinto Tenočtitlano.
Kortesui atvykus į Tlaskalą (mažą nepriklausomą valstybė actekų imperijos įtakoje), tlaskaliečiai sutiko ispanus su ginklu, tačiau ispanai, ginkluoti šaunamaisiais bei plieniniais ginklais bei turėję žirgus, tlaskaliečius nugalėjo. E. Kortesas tlaskaliečiaims pažadėjo, kad jei jie apsikrikštys, taps jo pavadiniais ir Ispanijos karaliaus vasalais, jis atleis jiems už jų pasipriešinimą ir nuvers pagrindinį jų priešą, imperatorių Moktesumą. Kitu atveju, visi tlaskaliečiai būsią išžudyti. Tlaskaliečiai sutiko su ultimatumu, tuomet E. Kortesas tęsė savo žygį, papildęs armiją maždaug 2000 tlaskaliečių karių bei nešikais. Taip pat buvo įsigyta medvilninių šarvų, kurie pasirodė besą efektyvesni prieš strėles nei ispanų turimi grandininiai šarvai.
Pabrėžtina, kad E. Kortesas savo valdovu skelbė tiesiogiai Šventosios Romos imperijos imperatorių Karolį V, taigi jis veikė nepaisydamas subordinacijos Velaskesui (tiesa, pastarasis irgi bandė nustumti Diegą Koloną, Kristupo Kolumbo sūnų, kuriam priklausė tėvo titulai, taigi ir „Okeano jūros admirolo“ titulas).
E. Kortesui atvykus į Čolulą (antrą pagal dydį imperijos miestą), La Malinche (turbūt vienintelė iš visos armijos supratusi nahuatlių kalbą), paskleidė gandą, kad vietiniai naktį planuoja nužudyti ispanus jiems bemiegant. E. Kortesas, nors ir nežinojo ar tai tiesa, įsakė smogti prevencinį smūgį – ispanai suėmė ir nužudė visą vietos diduomenę, padegė miestą ir išžudė gyventojus. Tuomet actekų imperatoriui Moktesumai E. Kortesas pasiuntė žinią, kad Čolulos valdovai su juo nepagarbiai elgėsi ir dėl to buvo nubausti, bet jei Moktesuma su juo elgsis gerai, actekams nereiksią jo bijotis.
1519 m. lapkričio 8 d. ekspedicija pasiekė Meksiko slėnį ir jame stovinčią actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną. Moktesuma pasitiko E. Kortesą ant pylimo, vedusio į sostinę, (kuri buvo įsikūrusi ežero, apsupto ugnikalnių, saloje). Šis susitikimas kartais vadinamas tikruoju Naujojo pasaulio atradimu – čia susitiko civilizacijos, kurios tūkstančius metų vystėsi be jokio tarpusavio kontakto.

Išvados
Geografiniai atradimai turėjo milžinišką reikšmę ekonominiam Europos gyvenimui. Visų pirma milžinišką šuolį padarė prekyba. Įvyko grandiozinis prekybos centrų ir kelių persikėlimas. Viduržemio jūra, iki tol vaidinusi itin svarbų vaidmenį, dabar neteko savo reikšmės. Pagrindiniai prekybos keliai persikėlė į Atlanto vandenyną ir Šiaurės jūrą. Italijos vietą dabar užėmė Portugalija, Nyderlandai, Anglija. XVI a. labai svarbią reikšmę turėjo Nyderlandai–Antverpeno uostas tapo pasaulinės prekybos centru.
Viena iš atradimų pasekmių buvo taip vadinama kainų revoliucija. Į Europą paplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro. Savaime suprantama, spalvotieji metalai atpigo, labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–du kartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistinius santykius.
Tiesioginė atradimų pasekmė buvo naujos sistemos–kolonializmo–susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, o vėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasaulio dalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiau kolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo ir naikinimo
.Žinoma. geografiniai atradimai turėjo ir kitokios reikšmės :
a) krito pinigų vertė;
b) sumažėjo prekybinių miestų Genujos ir Venecijos reikšmė;
c) iškilo prie Atlanto vandenyno prieinančios valstybės;
d) iš Amerikos į Europą atvežti nauji augalai (bulvės, kakava, kukurūzai, tabakas, cukranendrės), iš Europos į Ameriką – naminiai gyvuliai (arklys, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai) .
e) susidarė sąlygos krikščionybei ir Europos kultūrai plisti;
f) spartėjo geografijos ir kitų mokslų raida, pasidarė platesnis ir atviresnis tautų bendravimas;
g) europiečių skverbimasis atnešė nelaimes Amerikos, Azijos ir Afrikos tautoms, griovė jų kultūrą, iškreipę natūralią jų visuomenės ir ūkio raidą
Taigi, Didieji geografiniai atradimai pradėjo ir naują istorinę žmonijos epochą–Naujuosius Laikus.

Šaltiniai
http://www.rimutija.com/didieji_geografiniai_atradimai.htm
http://lt.wikipedia.org/wiki/Geografiniai atradimai
http://www.vigvamas.org/a-z/index.php/Kristupas_Kolumbas
R. Jokimaitis, A. Kasperavičius, E. Manelis, B. Stukienė 8 klasės vadovėlis ,,Pasaulio ir Lietuvos istorija” VI-XVIII amžiai. V: ,,Kronta“. 1999
http://rimutija.com/
Lietuvos Tarybinė enciklopedija. 5 tomas.-V:,,Vyriausioji enciklopedijų redakcija“. 1979m
Lietuvos Tarybinė enciklopedija 12 tomas.- V:,,Vyriausioji enciklopedijų redakcija“.1984m.
http://rimutija.com/kristupas_kolumbas.htm
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/4/04istor.html
http://straipsniai.lt/articles.php?id=2659

Leave a Comment