Derektorato ir Konsulato konstitucijos Prancūzijoje

Po Termidoro perversmo Nacionaliniame konvente sustiprėjusių jėgų buvo parengta ir 1795 m. rugpjūčio 22 d. priimta nauja Prancūzijos Respublikos Konstitucija, dar inoma Trečiosios respublikos metų konstitucijos pavadinimu. Ji įsigaliojo, ratifikuota daugumos pirminių susirinkimų.Konstitucija prasidėjo jau tapusiu tradiciniu dokumentu, kuris įkart vadinosi kiek kitaip – mogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo ankstesniųjų, is aktas skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms jame skiriama maiau dėmesio, nebekalbama apie odio ir spaudos laisvę, teisę sukilti. Pareigų skyriuje greta konkrečių pareigų – laikytis įsstatymų, ginti visuomenę, saugoti nuosavybę ir kt., skelbiamos kai kurios bendrojo pobūdio nuostatos: Visos mogaus ir piliečio pareigos iplaukia i kitų sekančių dviejų principų, i prigimties glūdinčių visų irdyse: nedarykite kitam to, ko jūs nenorite, kad būtų daroma jums; nuolat darykite kitiems tą gera, ką jūs norėtumėte gauti patys.Naujoji Konstitucija, reglamentuodama aukčiausiųjų valstybės organų sistemą, atsisakė tiesioginės demokratijos, įteisino reprezentacinį valdymą, atskyrė įstatymų leidiamąją valdią nuo vykdomosios, taigi iuo atvilgiu grio prie 1791 m. Konstitucijos pagrindų. Tačiau būta ir ne maiau iųų dviejų konstitucijų skirtybių. Svarbiausia -naujoji 1795m.Konstitucija buvo Respublikos konstitucija. Nauja buvo ir tai, kad įkart joje įteisinama dvejų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremiant skirtingų funkcijų leidiant įstatymus kiekvieniems rūmams pavedimu.Įstatymų leidybos korpusas, pagal Konstituciją, susidėjo i Penkių imtų ta

arybos ir Seniūnų tarybos (44str.). Pirmajai suteikta iimtinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė (76str.), antrajai – iimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios nutarimus (86str.), kitaip tariant, Seniūnų tarybai pavedama priimti arba atmesti įstatymų projektus, pasiūlytus Penkių imtų tarybos.Įstatymų leidybos korpusas (abeji rūmai) turėjo būti renkami dviejų pakopų rinkimais. Piliečiai (pasak Konstitucijos 8 straipsnio, kalbama apie vyrus, gyvenančius Prancūzijoje, sulaukusius 21 metų, įraytus į piliečių registrą ir mokančius tiesioginius emės arba profesijos mokesčius), gyvenantys toje pačioje vietoje ne maiau kaip vienus metus, turėjo teisę dalyvauti rinkėjų suvaiavime, kasmet vykstančiame kantonuose (17str.); jame irinkti rinkikų suvaiavime, vykstančiame departamentuose, ir rinko abiejų Įstatymų leidybos korpuso rūmų narius (41str.). Reikalavimai renkamiems rūmų nariams buvo skirtingi: į Penkių imtų tarybą galėjo būti renkami sulaukę 30 metų amiaus asmenys, pragyvenę respublikoje ne maiau kaaip 10 metų (74str.); renkamieji į Seniūnų tarybą turėjo būti sulaukę 40 metų amiaus, pragyvenę respublikoje bent 15 metų, be to, jie būtinai turėjo būti vedę arba naliai (83str.).Vykdomąją valdią Konstitucija pavedė direktorijai (132str.), susidedančiai i penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių imtų taryba ir rinko Seniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai i eilės po 3 mėnesius (141str.). Direktorijai Konstitucija pavedė skirti ministrus, kurie vadovavo valdymo inyboms, bet kolegijos nesudarė.Gyvenimas kuo toliau, tuo akivaizdiau rodė direktorijos nesugebėjimą stabilizuoti politinę padėti. Tuo pat metu bi
ijodama feodalizmo ir monarchijos restauracijos bei naujo revoliucijos sprogimo grėsmės, ji, stengdamasi visiems įtikti, vykdė nenuosekliai, vaizdiai apibudinimą kaip ,,sūpuoklių, politiką, i tikrųjų netenkinusią visų. Direktoratas tapo pasmerktas.Buruazija savo interesams ginti ryosi pasitelkti tą patį savo ygiais jau ipopuliarėjusį generolą Napoleoną Bonapartą. 1799 m. lapkričio 9 d Prancūzijoje įvykdytas perversmas: kariuomenė ivaikė Penkių imtų tarybą.Bonapartui prijaučiantys abejų rūmų nariai valdią perdavė savo i trijų konsulų suformuotai laikinajai vyriausybei ir irinko komisiją naujai konstitucijai parengti.Paskubomis buvo parengta Konstitucija ir 1799 m. gruodio 13 d. tautos ratifikuota. Joje jau nebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos, nors apskritai teisių garantijoms buvo skirti jos 7 skirsnio straipsniai.Prancūzija Konstitucijoje ir toliau vadinama respublika, nors įgavo tam tikrą konsulato pavidalą: vyriausybės valdia jos 39 straipsnis pavedė trims konsulams, Senato renkamiems deimčiai metų ir turintiems teisę būti perrinktiems. Tokia tvarka buvo numatyta ateičiai, nes pačioje Konstitucijoje pirmuoju konsulu personaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, nurodytos ir kitų dviejų konsulų pavardės. I Konstitucijos 25 ir 41 straipsnių matyti, kad pirmasis konsulas buvo visagalis: naudojosi iimtine įstatymų iniciatyvos ir skelbimų teise, teise,,savo valia skirti ir atleisti Valstybės tarybos narius, ministrus, pasiuntinius, karininkus, vietos administracijų institucijų pareigūnus, teisėjus. Tik pirmajam konsului atliekant numatytus veiksmus, kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą (42str.). Ministrai buvo paprasti vykdomosios galios agentai, neturį ryio su atstovaujamąją valstybės in
nstitucija. Prie vyriausybės numatyta Valstybės taryba kaip ekspertinė, patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti i vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus ir provizorikai juos balsuojanti, taip pat teikianti ivadas pagal skundus dėl administracijos aktų neteisėtumo. Leisti įstatymus turėjo dveji rūmai, kiekvieni vykdydami skirtingas funkcijas: Tribunatas vieai svarstė įstatymų projektus, paskui juos priimdavo ar atmesdavo, nors is balsavimas neturėjo lemiamos reikmės. Buvo manoma, kad įstatymo projektas, jau apsvarstytas vyriausybės, toliau svarstomas tautos atstovų. Po to įstatymo projektas patekdavo į Įstatymų leidybos korpusą ir is, iklausęs vyriausybės ir tautos nuomones, pats ginčuose nedalyvaudamas, be diskusijų ir nedarydamas jokių pataisų, juos tvirtino arba jų netvirtino.Jau rengiant 1795m. Konstituciją, buvo norėta sudaryti ,,konstitucinę iuri, bet tai padaryti pavyko, ir tai ikreipta forma, tik 1799m.: Konstitucija įsteigė Senatą sergėtoja, kuris galėjo, motyvuodamas prietaravimu Konstitucijai, vyriausybės arba Tribunato teikimu, naikinti kiekvieną Įstatymų leidybos korpuso priimtą įstatymą (21str.). Konstitucija ivardijo iki gyvos galvos paskirtus Senato narius, o naują Senato narį, į atsiradusią vakanciją turėjo isirinkti pats Senatas i trijų kandidatų, po vieną pasiūlytų Įstatymų leidybos korpuso, Tribunato ir pirmojo korpuso (16str.). Tai buvo institucija, ne tik priklausanti nuo vyriausybės, bet ir visus tris konsulus turinti tarp savo narių, net pirmininkaujama konsulų, todėl faktikai jos veikla buvo reikminga ne tiek saugant Konstituciją, kiek tuo, ka
ad leido vyriausybei utikrinti ir be to jau lemiamą savo įtaką įstatymų leidybai. Be to, ir pats Senatas, vienas pats leisdamas pirmojo konsulo tiesiogiai pasiūlytus aktų projektus, galėjo aktyviai dalyvauti kuriant teisę. Tokie įstatymų galią turintis Senato ikeisti aktai buvo vadinami organiniais senatuskonsultais. Formaliai laikydamasi tautos suvereniteto idėjos, Konstitucija nustatė painią pseudodemokratinę tautos dalyvavimo sprendiant valstybės reikalus sistemą. Rinkimų teisę turėjo 21 metų sulaukę prancūzai vyrai, igyvenę tam tikroje vietoje bent vienus metus. Kiekvienoje komunoje buvo irenkama vienas deimtadalis visų turinčių toje komunoje teisę rinkti piliečių į komunalinius sąraus. Piliečiai, įtraukti į komunalinius sąraus, departamentuose i savo tarpo turėjo irinkti vieną deimtadalį monių. Patekusius į departamento sąraus savo ruotu i savo tarpo rinko vieną deimtadalį i nacionalinius sąraus (7-9str.). Sudarius visus iuos didiulius sąraus, rinkėjams skirtas vaidmuo baigėsi. I piliečių, patekusių į nacionalinius sąraus, Senatas turėjo parinkti Įstatymų leidybos korpusą (300 narių), Tribunatą (100 narių), konsulus (20str.). I monių, patekusių į komunalinius ir departamentinius sąraus, turėjo būti parenkami atitinkamai komunų ir departamentų pareigūnai.Po Briumero 18-osios perversmo Prancūzijoje įsigalėjęs specifinis reimas, pasiymėjęs kratutiniu valdymo centralizavimu, besiremiančiu stipria asmenybe, danai vadinamas bonapartizmu. Naudodamasis valdia, Napoleonas greitai sutriukino jakobinų judėjimo likučius, pakirto rojalistų dar brandintus planus restauruoti ikirevoliucinę tvarką. Tolesnei konstitucinei valstybės raidai labai reikmingi buvo du organiniai senatuskonsultai, ileisti Senato po to, kai referendumai teigiamai atsakė į balsavimui pateiktus atitinkamus klausimus, Pirmasis organinis senatuskonsultas – 1802m. rugpjūčio 4d. – skelbė, kad konsulai Senato yra skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir trečiasis – pirmojo siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Nesunku spęsti, kad pirmuoju konsulu čia laikomas Napoleonas. Antruoju organinio senatuskonsulto straipsnis skelbė, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuris priima Prancūzijos imperatoriaus titulą. Toliau dokumentas Prancūzijos imperatoriumi skelbė ,,dabartinį pirmąjį respublikos konsulą Napoleoną Bonapartą (2str.). Nurodyta, kad imperatoriaus titulas perduodamas paveldėjimo būdu. Stiprindamas valdią, Napoleonas 1807m. panaikino Tribunatą, kuriame ėmė reiktis opoziciniai elementai, Įstatymų leidybos korpusas imtas aukti vis rečiau. Valdia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose.Napoleono valdymo metai teisės raidos atvilgiu pasiymėjo plačiais ir vaisingais kodifikavimo darbais. Jam pavykus kuriam laikui stabilizuoti valstybės vidaus politinę padėti, per trumą laiką pasirodė garsieji pagrindinių teisės akų – penki kodeksai: civilinis (1804), civilinio proceso (1806), prekybos (1807), baudiamojo proceso (1808), ir baudiamasis (1810). LiteratūraM.Maksimaitis Usienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1998.

Leave a Comment