Demokratija lietuvoje

by

iVADAS

Freedom House pateikiamuose valstybių demokratizacijos reitinguose Lietuva priskiriama laisvų valstybių grupei. Mūsų valstybė į šiuos reitingus pateko po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ir tuo metu ji taip pat buvo traktuojama kaip laisva demokratinė valstybė, kuriai suteiktas 2,2 F reitingas . Po Konstitucijos priėmimo, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvos reitingas šoktelėjo iki 1,2 F ir toks laikosi iki dabar. Taigi, toks įvertinimas tarsi rodo, kad Lietuvoje gana greitai ir lengvai buvo pereinama iš nedemokratinio režimą į demokratinę sistemą. Kaip teigia politologas G. Sorensenas, toks perėjimas nėra taip paprastai ir neskausmingai įvykdomas. Santvarkos pasikeitimas sąlygoja globalius pakitimus visose gyvenimo sferose, ypač tai charakteringa Rytų Europoje, kur autoritarizmo pakeitimas demokratija demokratija reikalavo didelių pokyčių ekonomikoje, įstatymų leidyboje ir daugėlyje kitų valstybės ir valstybės piliečių gyvenimo sferų. Kalbėdamas apie demokratizacijos etapus Lietuvoje, visą demesį skirsiu į paskutinės dekados įvykius, t.y. laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki dabar, taip pat į paskutinius metus prieš atgaunant nepriklausomybę. Lietuvoje apie valstybėje vykstančius demokratijos procesus rašoma nemažai, tačiau aš didžiąja dalimi remsiuosi Laimono Talat-Kelpšos straipsniu, paskelbtu 1997 metų 27 “Atgimimo” numeryje.

DEMOKRATIZACIJOS ETAPAI LIETUVOJE

Juan’as J. Linz’as ir A. Stepan’as teigia, kad demokratijos konsolidacija neįmanoma, kai nėra valstybės, t.y., kai nėra sąlygų laisviems rinkimams, efektyviai individo apsaugai ir k.t. Taip pat demokratija negali būti laikoma besikonsaliduojančia, kai nėra įvykęs demokratijos tranzicijos procesas – laisvų ir konkurencingų rinkimų vykdymas (būtent tokių rinkimų vykdymas ir įtakojo reiškinį, kai Lietuvos demokratiškumo indeksas Freedom House reitinguose pakilo nuo 2,2 iki 1,2) . Nė vienas režimas negali būti vadinamas demokratišku, kol valdžia valdo nedemokratiškai . Tačiau iki demokratijos konsolidacijos egzistuoja dar du žengimo demokratijos link etapai: pasiruošimo ir įsitvirtinimo fazės (L. Talat-Kelpša prijungia dar ir identifikaciją)

Perėjimo iš autoritarinio ar totalitarinio režimo į demokratinį pradžios ženklas yra esamų pareigūnų bandymas keisti savo pačių elgesio taisykles, didinant individų ir grupių teisių garantijas . Sąlygos tam įvykti susiklostė prasidėjus perestrojkai. Plačiau apie Lietuvos demokratizacijos etapus, griežtai apibrėžtus ir apibūdintus galime pasiskaityti Laimono Talat-Kelpšos straipsnyje “Demokratizacijos etapai Lietuvoje”, išspausdintame dvidešimtseptintajame 1997 metų “Atgimimo” numeryje.Šiame straipsnyje autorius teigia, kad Lietuvoje demokratizacija vyksta keturiais etapais. Remdamasis G. Sorensen’o tripakopiu modeliu, Talat-Kelpša prijungia papildomą elementą. Tokiu būdu, anot straipsnio autoriaus, pirmajame demokratizacijos etape buvo apibrėžiami resursai, t.y. atliekama savotiška identifikacija. Jos pradžia sietina su mano jau minėtu perestrojkos atėjimu į Lietuvą. Čia pat L. Talat Kelpša išskiria du identifikacijos proceso eigos lygmenis – tautiškąjį ir valstybiškąjį. Aišku, šie lygmenys nėra lygiaverčiai, nes apibrėžia skirtingas plotmes demokratijai reikštis. Resursų apibrėžimas, tai lyg tam tikrų ištakų ieškojimas (kaip sako autorius – repspektyvus vyksmas ), ištakų, kurios suformuoja realų ir tvirtą pagrindą demokratijai arba bet kokiai kitai alternatyviai santvarkai atsirasti.

Valstybingumo aspektu vyksmo šaltiniu buvo tarpukario Lietuvos pavyzdys, nė nežvelgiant į dar vėlesnius laikus. Esminis šio aspekto variklis – praeitis, susikristalizavusi į miražinė idilę, labai vaizdingai pateikiamą Sąjūdžio laikų leidiniuose. Šis istorinis idealizmas, kaip sako straipsnio autorius, skatino konsolidaciją prieš esamą, prievarta primestą nedemokratinę sistemą .Galima pasamprotauti apie tai, kad į demokratiją buvo atsigręžta ne todėl, kad ji yra visa galva pranašesnė už autoritarinį ar totalitarinį režimą, o todėl, kad pastarieji budavo prievarta primetami. Galima daryti išvadą, kad kokioje nors valstybėje, prievarta primesta, nors ir turinti geresnes charakteristikas ir labiau patraukli individams, demokratija realiai gali būti taip pat nepriimtina kaip ir prievarta įvestas autoritarizmas.

Dar vienas akstinas identifikacijos mini procesui įvykti – tautiškumo aspektas. Nors tiek valstybingumo, tiek tautiškumo identifikacija yra skirtingi dalykai, Lietuvos atveju jie yra labai susiję. Lietuva, net ir priklausydama TSRS, jos sudėtyje turėjo tam tikrą erdvę tautiniam identitetui reikštis. Lietuva nebuvo kokia nors apskritis, su menkai apibrėžta teritorija, kurioje be kita ko platus nacionalinis koloritas. Tautų draugystės principo pagalba, Lietuva, kaip ir kiekviena kita TSRS respublika turėjo griežtai apibrėžtą teritoriją, ir išskirtinę aukštą tautinių idėjų koncentraciją. Pokarinė rezistencija, ir kiti, prievarta pajungtoje valstybėje vykę antiokupaciniai priocesai stabdė Lietuvos rusifikaciją ir lietuvių tautinio identiteto siplninimą, todėl didžąja dalimi judėjimus devintajame dešimtmetyje lėmė tautiškumo aspektas.Vykstant identifikacijai ir tuo pat metu susiklosčius tokioms palankioms sąlygoms kaip TSRS politikos liberalizacija, atvėrė galimybes pasirengti, kaip teigia L. Talat-Kelpša, demokratizacijos proceso įgyvendinimui – 1988 metais įsteigtas Sąjūdis, kuris ir suvaidino lemiamą rolę alternatyvizuojant ir perimant apibrėžtus resursus. Šį procesą galima suprasti paprastai – pirmajame demokratizacijos etape apibrėžti šaltiniai buvo “ne tose rankose”. Norint pasinaudoti resursų (tiek valstybingumo tiek tautiškumo) galimybėmis, reikėjo kad jie priklausytų tam vienetui, kurio tikslas – daugumos Lietuvos gyventojų troškimas – nepriklausoma Lietuva. Tuos resursus, kuriuos buvo įmanoma perimti – Sąjūdis perėmė. Visų pirma legitimumą, kurį pasiekė su didele visuomenės parama; taip pat Sąjūdis, kaip teigia straipsnio autorius, atėmė iš komunistų rekrūtinę bazę, kas suteikė šansą jauniems žmonėms iškilti politikoje . Taip pat svarbu buvo sugriauti informacijos monopolį, ko ėmėsi pradėtas leisti “Atgimimo” laikraštis. Dar, kaip svarbų pasirengimo proceso reiškinį, autorius išskiria Sąjūdžio poveikį silpninant Lietuvos komunistų partijos vienybę, remiant reformistinį LKP sparną. Pasirengimo laikotarpiu nesąmoningai, tačiau visai dėl to ne netinkamai, vystėsi opozicijos politinis elitas, naujieji lyderiai mokėsi demokratinio, taigi jiems dar menkai žinomo, žaidimo taisyklių. Po LTSR Konstitucijos 6 straipsnio panaikinimo susidarė sąlygos naujoms partijoms kurtis. Bėgant metams šis procesas įgaudavo vis didesnį pagreitį, ir šiuo metu naujų partijų kūrimasis yra vienas dinamiškiausiai bevykstančių demokratijos proceso atributų.
Įvykus resursų perėmimui, arba kitaip – perėjimui į “tas rankas”, buvo prieita prie šių resursų išdėstymo. Kaip teigia Laimonas Talat-Kelpša, “1990 metais, išrinkus naująjį parlamentą, prasidėjo demokratijos įsitvirtinimo arba institucionalizmo etapas” . Autoriaus manymu, šis procesas buvo dvilypis – siekta įtvirtinti demokratinę valstybės sąrangą ir siekta įtvirtinti pačią valstybę tarptautinėje bendrijoje. Vis tik kyla abejonių, ar iš karto buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Lietuva turėtų būti demokratinė. Aišku, Lietuvos gyventojus masino JAV pavyzdys, nes visą okupacinį laikotarpį ši valstybė buvo daugumos lietuvių svajonių žeme, kad ir kokį baisų kapitalizmo veidą piešdavo Maskva. JAV galingumą, o visų pirma – ekonominį stabilumą, didžiąja dalimi lėmė demokratinis režimas, buvęs bene vienintėle alternatyva autoritarizmui. Todėl ir buvo pasirinktas šis kelias ir siekta šį kelią įtvirtinti pasaulinėje visuomenėje, kaip savotišką artumo ir artėjimo aspektą. Tačiau gi buvo kilę minčių, kad tam tikri lyderiai, konkrečiai Sąjūdžio frontmenas Vytautas Landsbergis, buvo linkę į autoritarizmą . Vis tik tokios prielaidos realybėje nepasitvirtino ir Lietuvoje jau visu greičiu vyko institucionalizacijos procesai. Po kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo priimtus įstatymus galime laikyti politinio režimo įsitvirtinimo aktais.

Vėl gi, griežta data apibrėždamas trečiojo demokratinio proceso etapo baigtį, L. Talat-Kelpša teigia, kad tarptautinį statusą, tokį svarbų demokratijai, Lietuva įgavo po to, kai kitos demokratinės valstybės pripažino jos nepriklausomybę. “Vietiniu” lygiu šio etapo baigtis sietina su 1992 metų spalio 25 dieną paskelbta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pabrėžė Lietuvos institucinės sistemos savitumus. Nors vėlgi, po LRK priėmimo šis procesas nesibaigė, o vyko toliau, tačiau ne teoriniame, bet jau praktiniame lygmenyje. Laikotarpį nuo LRK priėmimo iki pirmųjų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą galime laikyti pereinamuoju iš įsitvirtinimo į konsolidacijos etapą. LRK apibrėžtos institucijos palengva įsiliejo į valstybės gyvenimą, todėl susidarė visos reikiamos priemonės, kaip teigia autorius, patikrinimui, ar tos institucijos yra pakankamai gyvybingos. Sunki to meto Lietuvos ekonominė padėtis menkino dabar jau Lietuvos piliečių akyse pasitikėjimą ir tikėjimą esamais lyderiais, tačiau ne esama santvarka. Čia verta pažymėti, kad Rytų Europos valstybės, perėjusios į demokratinį režimą susidūrė su sunkiomis ekonominėmis problemomis. Tapo ypač svarbu perorientuoti rinką – iš lokalinės į integruotą į pasaulinę rinką, iš centralizuotos į laisvą. Taip pat itin svarbu buvo panaikinti kolektyvizmo principus ir sustiprinti privačios nuosavybės pozicijas . Su šiomis problemomis gana sunkiai tvarkėsi Sąjūdžio aktyvas, todėl per pirmuosius Lietuvos respublikos Seimo, o vėliau ir Lietuvos repsublikos Prezidento rinkimus anksčiau valdžioje buvę dešinieji turėjo užleisti vietą kairiesiems. Taip įvyko bene pirmasis taikus naujosios Lietuvos valstybės valdžios perėmimas.

Taigi, kaip teigia L. Talat-Kelpša, resursų perskirstymą konsolidacijos proceso metu lemia valdžios pasislinkimas politiniame spektre. Tačiau tai ne vienintelė prielaida. Esminiu šalies gyvenimui metu vyriausybės nustato prioritetus, pagrindines šalies raidos kryptis. Privatizacija, ūkio reforma, privataus verslo stiprinimas, tarptautinio saugumo siekimas, bankų sistemos reformos, nacionalinės valiutos stiprinimas, žiniasklaidos depolitizavimas – visą tai signalizuoja, kad konsolidacijos procesas vyksta sparčiu, tačiau ne visada rezultatus atitinkančiu, tempu. Dabartinis Lietuvos valdininkų tikslas – sėkminga integracija į tarptautines

organizacijas, būtų puiki Lietuvos demokratizacijos proceso baigtis, vienareikšmiškai charakterizuosianti Lietuvą. Tačiau norint patekti į konsoliduotosios Europos gretas, rekės nudirbti nemažai darbų, išspręsti daugybę problemų, suderinti begalę požiūrių. Politiniu aspektu, integracija į NATO yra didesnis garantas visiškam demokratijos užtikrinimui, tačiau ypač svarbu apibrėžti, nuo kokios – išorinės ar vidinės grėsmės demokratijai norima apsiginti. Jei bijomasi išorės priešų, tai integracija į NATO yra svarbesnis tikslas. Jei norima išvengti valstybės piliečių antipatijos ne lyderiams o režimui, reikia stengtis užtikrinti ekonominę piliečių gerovę, kas realiai taptų daug lengviau sureguliuojama, Lietuvai tapus ES nare. Apibendrinant straipsnio autoriaus mintis, galima pasakyti, kad identifikacijos laikotarpiu, prasidėjusiame su perestrojka, svarbiausias savęs – valstybine ir tautiškąja prasme suvokimas. Šis procesas, persvarstant viską iš naujo, vyksta iki šiol. Antrasis etapas, anot straipsnio autoriaus, prasidėjo nuo 1988 metų vidurio, kai buvo alternatyvizuojami ir perimami resursai. Šis etapas baigėsi po parlamento rinkimų 1990m. ir sekančiame etape procesas vyko dviejose plotmėse – tarptautinėje (iki pripažinimo) ir nacionalinėje (formaliai baigėsi po Konstitucijos priėmimo). Konsolidacijos etape itin svarbi tapo integracija į tarptautines organizacijas. Šio etapo baigtis perspektyviai gali būti siejama su Lietuvos įstojimu į ES ar NATO .

IŠVADOS

Autorius gana aiškiai ir paprastai išdėstė Lietuvos demokratizacijos eigą. Galima nežymiais argumentais paprieštarauti vienai ar kitai Laimono Talat-Kelpšos minčiai, tačiau tai nepakeis požiūrio į demokratijos vystimąsi Lietuvoje. Labai paprastai ir elementariai suvokiama, kad kelią į konsoliduotą demokratiją galima palaipsniui žengiant nuo vienos pakopos link kitos.

Demokratinio proceso ištakose identifikuojama masė, taip vadinami demokratiniai resursai, sąlygojantys demokratijos įsitvirtinimo mechanizmo užkūrimą. Tarkim sukuriama mašina, kuriai paleisti reikalingas kuras. Pradiniame etape siekiama atrasti labiausiai tinkamą ir aptinkamą kurą. Sekančiame etape identifikuoti resursai alternatyvizuojami ir /arba perimami. Taigi, plėtojant mašinos paralelę, rūpinamasi atrasto kuro išgavimu. Trečiąjame etape mechanizmas paleidžiamas – įtvirtinama ankstesniame etape apibrėžta tvarka. Galiausiai, siekiant kuo labiau racionalizuoti mašinos darbą, stengiamasi keisti, gerinti kuro charakteristikas, siekiant kuo labiau sumažinti kuro sąnaudas. Taip ir demokratijos konsolidacija – esamomis priemonėmis siekiama išgauti kuo geresnį rezultatą. Tačiau čia yra dar vienas labai svarbus niuansas – tiek demokratija, tiek jos paralelė mašina, turi būti idealios, kuo arčiau tobulumo, kad vietoje to, kad būtų gerinamas kuras, nereikėtų tvarkyti ar net radikaliai pakeisti pačio mechanizmo. Taigi, demokratizacijos proceso lyginimo su mašina pradžioje aš turėjau pažymėti, kad mašina turi būti pati tobuliausia ir kiek įmanoma labiau priartinta prie tobulos. Tačiau čia vėlgi galima daryti prielaidą, kad su skirtingu režimu derinant skirtingus resursus, galima gauti analogišką rezultatą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

SORENSEN G. DEMOCRACY AND DEMOCRATIZATION. – BOULDER: WESTVIEW PRESS,1993.TALAT-KELPŠA L. DEMOKRATIZACIJOS ETAPAI LIETUVOJE // ATGIMIMAS – 1997 RUGPJŪČIO 8. NR. 27.LINZ, J. J & STEPAN, A. TOWARD CONSOLIDATED DEMOCRACIES.RICHARD J. KRICKUS. DEMOCRATIZATION IN LITHUANIA.

PATVIRTINIMAS

Aš, Gediminas Tarasevičius, tvirtinu, kad anksčiau nerašiau rašto darbo šia tema, taip pat nesinaudojau kito asmens parašytu darbu. Visa literatūra, kuria naudojausi pagal rašto darbų metodinius nurodymus, pateikta literatūros sąraše.

G. Tarasevičius