DEEPAKO LALO NEOKULTŪRALISTINIS VAKARŲ EKONOMINIO IŠKILIMO AIŠKINIMAS

DEEPAKO LALO NEOKULTŪRALISTINIS VAKARŲ EKONOMINIO IŠKILIMO AIŠKINIMAS

Deepakas Lalas – indų kilmės ekonomistas, gyvenantis ir dirbantis JAV. Pagrindinis jo darbas – ‘’The Hindu Equilibrium’’, kuriame jis pateikė ekonominį Senovės Indijos kastinės socialinės santvarkos kilmės ir stabilumo aiškinimą. Kitoje savo knygoje, kurią aš ir pabandysiu pristatyti, – ‘’Unintended Consequenses. The Impact of Factor Endowments, Culture, and Politics on Long-Run Economic Performance’’, jis bando reabilituoti kultūralistinį Vakarų iškilimo aiškinimą, siedamas jį su Rytų ir Vakarų ‘’kosmologinių tikėjimų’’ ypatumais ir vakarietišku individualizmu.

Pats Lalas rašo, kad savo darbe baandys paaiškinti, kaip ekonomika ir politika, gali būti puikus įrankis kalbant apie kultūros įtaką kasdieninėje žmogaus veikloje. Tai tapo ypatingai aktualu pasibaigus ‘’šaltajam karui’’, kuomet atsirado įtampa tarp didžiųjų civilizacijų : Vakarų ir visų kitų. Ši įtampa kyla dėl įtakos ir valdžios ir kiekviena civilizacija gina savo gyvenimo būdą, normas ir tradicijas. Štai tada ir prireikia kultūros, be to, net ir ekonomistams tenka ją prisiminti, kai reikia paaiškinti tokius ekonominius stebuklus, kaip kelių Rytų Azijos šalių ekonomikos pakilimą. Tuomet, kai neišeina viisko paaiškinti vien ekonominiais faktoriais, prasideda kalbos apie kultūrą, konfucionistinį palikimą ir t.t. ir t.p. Taigi, tuom Lalas ir užsiima.

Lalo darbo tikslas, kaip jis pats prisipažįsta, -tai išryškinti esminius ryšius tarp pagrindinių išteklių, kultūros ir politikos, taip pat, pasižiūrėti, kaip į

tai žiūri kiti tyrinėtojai, jei jie į tai iš viso žiūri. Ir paskutinis, pats svarbiausias jo tikslas – nustatyti ar jie lėmė, o jei lėmė, tai kaip skirtumus tarp dabartinės tautų gerovės, turtingumo.

Rašydamas šį darbą, Lalas rėmėsi keturiais teoriniais modeliais. Pasakojimą apie pagrindinius išteklius (‘’factor-endowments’’) jis rašė remdamasis Ester Boserup modeliu. Politinė-ekonominė istorija – iš jo paties knygos ‘’Hindu Equilibrium’’, kur aprašomas ,,grobikiškos’’ valstybės (,,predatory state’’) modelis; pasakojimas apie kultūrą – pagal Timur Kuran modelį; institucijų evoliucija, ,,pririšant’’ darbą prie žemės, yra paremta Domar’o darbo jėgos trūkumo ekonomikos (,,labor-scarce economy’’) modeliu. (Jei kam įdomu, tai visi šie modeliai pateikiami Lalo knygos pabaigoje, t.y prieduose.).

Taigi, D.Lalas pradeda savo darbą skyriumi apie kultūrą (,,On Culture’’), vėliau pereina prie senųjų Egipto, Mesopotamijos ir judėjiškosios civilizacijų. Iš čia, joo manymu, ir kilo visi kosmologinių tikėjimų bei valdymo formų skirtumai. Taip pat jis aprašo Senovės Indijos, Kinijos ir Islamo civilizacijas, jų ekonominius pakilimus ir ekonominę stagnaciją ir tik tada pereina prie Vakarų ekonominio iškilimo aiškinimo, tai yra jų kosmologinių tikėjimų išskirtinumo bei individualizmo raidos. Paskutiniai knygos skyriai skirti dabartinės situacijos Vakaruose ir kitur (angliškai ši frazė skamba kur kas gražiau: ,,The West and the Rest’’), apibūdinimui, bei pasvarstymams apie ateitį. Taigi jo darbo chronologinės ribos labai plačios: nuo amžių am
mžinųjų iki ateities.

Apžvelgęs visas buvusių ir esamų civilizacijų politinę, ekonominę bei kultūrinę raidą ir jų kosmologinius tikėjimus, D.Lalas daro išvadą, kad tai, kas Vakarams padėjo ekonomiškai iškilti, būtent krikščionybė ir individualizmas, dabar po truputį juos ir žlugdo. Be to, tos Rytų kultūros ypatybės, kurios sutrukdė jiems pirmiems žengti intensyvaus augimo keliu, suteiks Azijos šalims pranašumus ateityje.

APIE KULTŪRĄ

Tai įvadinis skyrius, kuriame autorius pateikia pagrindines jo darbe vartojamas sąvokas ir trumpai jas apibūdina. Čia kalbama apie socialinę pusiausvyrą, individualizmą ir kolektyvizmą (,,communalism’’), jausmus – gėdą ir kaltę, kosmologiją ir t.t.

Socialinė pusiausvyra. Svarbiausiu dalyku, paaiškinančiu daugelį netikėtų ekonominių, politinių bei kultūrinių reiškinių prigimtį, Lalas laiko pagrindinius išteklius – darbą, žemę ir kapitalą. Jis pabrėžia, kad šie pagrindiniai ištekliai yra jo pasakojamos istorijos DNR.

Kalbėdamas apie kultūrą Lalas pateikia kelis apibrėžimus. Vienas iš jų, tai E.Gellner’io kultūros apibrėžimas:,,Kultūra yra išskirtinis daiktų gamybos būdas, kuris charakterizuoja tam tikrą visuomenę’’ , tačiau tuoj pat sako, jog toks apibrėžimas yra per grubus jo tikslams ir pateikia ekologų pateikiamą kultūros paaiškinimą. Jie sako, kad žmogus yra išskirtinis savo protu gyvūnas, protas jam suteikia galimybę besimokant keisti aplinką. Žmogui nereikia, prisitaikant prie besikeičiančios aplinkos, keistis į kitą rūšį. Jis išmoksta naujų būdų išgyventi naujoje aplinkoje ir tuomet tai įtvirtina socialiniuose papročiuose. Šis apibrėžimas, La

alo nuomone, labiau tinka ekonomistams dėl pusiausvyros sąvokos. F.Hahn’as pusiausvyros būseną apibūdina kaip tokią būklę, kai savanaudiškų tikslų siekiantys veikėjai ,,nebeišranda’’ nieko naujo ir jų veikla tampa rutinizuota, tai yra nebekuriamos naujos teorijos, nebekeičiama politika ir panašiai. Besikeičianti aplinka reikalauja naujų teorijų bei veiklos būdų, kad būtų galima prie jos prisitaikyti, ir taip pusiausvyra yra pažeidžiama. Tokiu būdu susikuria nauja socialinė pusiausvyra, susijusi su nauja socialine ir ekonomine būkle, prie kurios reikia prisitaikyti. Tačiau, kai surandamas optimaliausias pusiausvyros variantas, ji tampa stabili, kadangi nelieka priežasčių ką nors radikaliai keisti.

Kitas dalykas apie kurį kalba Lal’as – tai tikėjimai. Jis išskiria dvi tikėjimų rūšis, priklausomai nuo skirtingų aplinkos aspektų. Pirmieji tikėjimai susiję su materialiomis kultūros formomis; antrieji – su pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimu. Pirmuosius Lal’as vadina materialistiniais tikėjimais, antruosius – kosmologiniais arba ideologijomis. Dabartiname mokslo pasaulyje, pagal vienų ar kitų įsitikinimų vyravimą, galima išskirti materialistines ir idealistines kryptis. Pats Lal’as pabrėžia savo vidurinę poziciją – jis, kaip geras induistas, tiki, kad tiesa slypi kažkur anapus, tai yra per vidurį. Lal’as mano, kad materialūs interesai veikia žmonių veiksmus, ir kad idėjos gali būti paaiškintos žmonių interesais.

Grįžtant prie tikėjimų, reikia pasakyti, kad materialistiniai tikėjimai keičiasi greičiau už kosmologinius ir taip atsiranda skirtingos socialinės pusiausvyros. Ja
as galima skirstyti pagal laiko periodą, per kurį pasikeičia pusiausvyrą lemiančios jėgos. Greičiausiai veikia rinkos procesai – pasiūla ir paklausa – kurie veda prie rinkos pusiausvyros. Kitas greičiausiai besikeičiantis procesas – tai materialistinių tikėjimų pusiausvyra, kuri apima organizacinę struktūrą. Šioje plotmėje veikia ir rinkos procesai (arba neveikia – kada ekonomika yra kontroliuojama). Materialistinė pusiausvyra gali pasikeisti per vienos kartos gyvenimo laikotarpį. Lėčiau keičiasi kultūrinė pusiausvyra, susijusi su kosmologiniais tikėjimais – tai gali tęstis per kelias kartas ar ilgiau. Lėčiausiai keičiasi evoliucinė pusiausvyra, kurią savo darbe Lal’as gali ramiai ignoruoti, nes kad ir kokios plačios bebūtų darbo chronologinės ribos, vis tiek tokio laikotarpio jis neapima.

Individualizmas ir bendruomeniškumas. Jei didžiąją dalį mūsų evoliucinio biologinio palikimo galima grubiai apibūdinti kaip egoistinį individualizmą, sudarantį žmogaus prigimties esmę, tai kosmologinius tikėjimus taip pat grubiai galima apibūdinti kaip bendruomeniškus, kolektyvistinius (,,communalist’’), skleidžiančius broliškos meilės idėją tarp savanaudžių oportunistų. Taigi ,galima teigti, kad iškylant didžiosioms civilizacijoms, ir individualizmas ir bendruomeniškumas jau buvo žmogaus charakterio dalimi. Tačiau kai kurie socialiniai psichologai pabrėžia, kad atskirose kultūrose yra labiau paplitęs vienas arba kitas jausmas. Šiuo požiūriu Vakarų kultūra yra individualistiškesnė nei kitos. Taip Vakarai yra artimesni medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms nei agrarinėms civilizacijoms, kurios savo prigimtimi yra daugiau bendruomeniškos.

Jausmai: gėda ir kaltė. Daugelis mokslininkų sutaria dėl jausmų vaidmens užpildant ,,moralinius kodus’’, kurie yra skirtingi atskirose kultūrinėse tradicijose. Tačiau neaišku, ar jausmai yra dalis žmogiškos prigimties, ar jie yra socialiniai konstruktai. Lal’as ir vėl pasilieka vidurinėje pozicijoje, teigdamas, kad dalis jausmų yra bendri visai žmonijai, o kita priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Iš pastarųjų išsiskiria du jausmai, kurie yra itin svarbūs ,,moralės jausmo’’ vystymuisi – tai gėda ir kaltė. Šie jausmai yra skirtingi atskirose kultūrose ir Lal’as atskiria gėdos ir kaltės kultūras. Tyrinėdamas Rytų ir Vakarų civilizacijas, Lal’as atkreipia dėmesį į šių jausmų vaidmenį socializacijos procesui. Jis teigia, kad gėda arba kaltė yra socializacijos ,,varomoji jėga’’ ir formuoja ,,cementą’’ jungiantį visuomenes.

Taigi, kaip apibrėžti šiuos jausmus? ,,Gėda yra socialinis jausmas, kylantis iš savo veiksmų vertinimo, kuomet vertinama iš kito žmogaus pozicijos’’ Gėdos atveju nėra baimės, kad kas nors užpyks, čia yra tik stebėtojas, tačiau kaltės atveju yra baimė dėl pykčio, o veikėjai čia jau budelis ir auka. Gėdos jausmu yra paremtos visos Rytų civilizacijos ir tik krikščionybė sukūrė kalte paremtą socializacijos procesą. Tam labai didelį vaidmenį turėjo nuodėmės samprata, kurios nerasime kituose tikėjimuose. Ypač svarbi yra įgimtosios nuodėmės doktrina: visi krikščionys jau gimdami atsineša nuodėmę, kuri prasidėjo nuo Ievos ir Adomo ir iki šiol nesibaigia, be to ji stumia į vis naujas ir naujas nuodėmes. Taigi, aišku, kad žmogus, kuriam nuo mažens aiškinami tokie dalykai, jaučiasi visą gyvenimą kaltas dėl savo ir dar prieš jį padarytų nuodėmių. Aiškindamas šių jausmų prigimtį, Lal’as pateikia labai gražų pavyzdį: ,,Robinzonas Kruzas be Penktadienio nebūtų jautęs gėdos, tačiau jei būtų tikėjęs Judėjų-Krikščionių Dievu, būtų jautęs kaltę.’’

Kosmologija, politika, ekonomika. Galima kelti klausimą, ar kosmologiniai tikėjimai, ideologijos tiesiogiai veikia politiką ir ekonomiką, ar tai yra visai atskiras dalykas. Lal’as į šį klausimą atsako, kad atskiri kosmologinių tikėjimų principai, o būtent pasaulėžiūra, gali tiesiogiai veikti materialistinius tikėjimus, o per tai ekonomiką ir ypač politiką. Nors egzistuoja daug politikos, kurią galima paaiškinti asmeninių interesų siekimu – materialiniais faktoriais, tačiau yra dalykų, kurių taip paprastai nepaaiškinsi. Tai gali būti ir politinių režimų kaita.(Valstybė yra institucija, negalinti veikti be žmonių, bet kokia valstybė turi remtis tuo, kad piliečiai pripažįsta jos valdžią; tai priklauso nuo piliečių požiūrio į valdžią, o požiūris priklauso nuo kosmologinių tikėjimų.)

Apie politikos įtaką ekonomikai galima ir nekalbėti – tai akivaizdus faktas. Su tuo sutinka beveik visi ekonomikos istorikai. Panašiai galima sakyti ir apie atvirkštinį atvejį – ekonomikos įtaką politikai. Taigi galima teigti, kad egzistuoja visa pusiausvyrų sistema, kurioje viskas susiję.

SENOVĖS CIVILIZACIJOS: EGIPTAS, MESOPOTAMIJA, JUDĖJA.

Taigi, norint suprasti ir paaiškinti dabartinių kultūrų skirtumus, reikia apžvelgti materialinės ir kosmologinės aplinkos keitimosi istoriją. Tam Lal’as grįžta prie senųjų civilizacijų, kuomet atsirado dabar egzistuojančios pasaulėžiūros ir bando parodyti jų įtaką ekonomikai bei kaip kultūriniai ir politiniai didžiųjų civilizacijų skirtumai gali būti paaiškinti materialistiniais veiksniais, arba, jei tai įmanoma, kosmologiniais tikėjimais. Jis pabrėžia, kad bandys išskirti materialinių sąlygų ir kosmologinių tikėjimų skirtumus tam, kad pagrįstų savo vidurinę poziciją tarp materializmo ir idealizmo.

Prieš pradėdamas pasakojimą apie atskiras civilizacijas bei jų augimą, autoriusiš pradžių bando paaiškinti intensyvaus vystymosi sąvoką. Čia jis remiasi ekonomikos istoriku E.A.Wrigley, kuris išskyrė du intensyvaus vystymosi tipus: organinė ekonomika – kuomet augimas visiškai priklauso nuo žemės derlingumo. Čia intensyvaus augimo yra nedaug, pajamos vienam žmogui yra visai nedidelės, tačiau viskas gali būti paskatinta prekybos. Antrasis tipas – tai irgi žemės ūkiu paremta ekonomika, tačiau atsiranda mineralinėmis medžiagomis paremtos energijos ekonomika (,,mineral-based energy economy’’) , tai yra plačiai pradedama naudoti akmens anglis, atsiranda garo variklis, padidėja pajamos vienam žmogui, vienu žodžiu prasideda Industrinė revoliucija.

Iki Industrinės revoliucijos vienintelė intensyvaus vystymosi viltis buvo griežtas darbo pasidalijimas – apie tai rašė A.Smith’as. Todėl šį intensyvaus vystymosi tipą, kurio vienas iš pagrindinių variklių buvo tarptautinės prekybos plitimas, Lal’as vadina smitiškuoju vystymusi. Kitas, šiuolaikiškesnis, tipas, paremtas technologijos augimu, yra vadinamas prometėjiškuoju vystymusi.

Taigi, Lal’as pradeda savo pasakojimą nuo žemdirbystės atsiradimo, kuris atnešė svarbius pokyčius žmonių gyvenime. To pasekoje atsirado ir senosios civilizacijos Tigro, Eufrato ir Nilo slėniuose. Dėl žemdirbystės ypatumų šiuose regionuose atsirado socialinė stratifikacija ir urbanizacija. Atsiradus arklui žemdirbystė paplito ir Viduržemio jūros pakrantėse – susikūrė Graikų pasaulis.

Tačiau buvo ir kiti regionai, kur sąlygos žemdirbystei buvo nepalankios. Čia atsirado klajojančių piemenų bendruomenės, kurios išlaikė daugiau panašumo su ankstyvosiomis medžiotojų-rinkėjų bendruomenėmis. Tokios visuomenės atsirado šiauriau ir piečiau nuo senųjų civilizacijų ir, Lal’o teigimu, buvo viena iš pagrindinių dinamiško proceso, kuris sukūrė šiuolaikinį pasaulį, dalių. Klajojančių piemenų gyvenimo būdas, skirtingai nuo taikių sėslių žemdirbių bendruomenių, reikalavo karinės organizacijos ir stipraus vado, kuris galėtų vadovauti kelionėse ir apginti nuo kitų genčių ir laukinių žvėrių puolimų. Tai jiems suteikė pranašumą prieš taikius fermerius, kuriuos puldavo ir bandydavo ,,prijaukinti’’, kaip kad savo avis. Taigi, senasis pasaulis tapo žaidimų tarp didesnio skaičiaus fermerių ir geresnės piemenų politinės karinės organizacijos arena. Ir kai jie galų gale sumetė savo žaislus į vieną vietą, gimė senosios civilizacijos.

Kuo Lal’ui svarbios senosios civilizacijos? Jis išskiria tris pagrindinius dalykus:

I. Rašto išradimas Šumere. Raštą sukūrė biurokratiški Šumero šventikai, kai reikėdavo siųsti derlių iš šalies pakraščių į miestus. Šis įvykis parodo, kaip materialiniai interesai gali nuvesti prie aukštesnės kultūros susikūrimo.

II. Centralizuotų valstybių su valstybine ideologija atsiradimas ir skirtingų jos tipų išsiskyrimas. Čia kalbama apie Egipto ir Mesopotamijos valstybes su skirtingais valdovų statusais. Egipte valdovas – dievas, Mesopotamijoje – ,,didis žmogus’’. Tai nulėmė skirtingi šių šalių kosmologiniai tikėjimai, kuriuos savo ruožtu nulėmė materialiosios priežastys – skirtinga ekologinė-geografinė padėtis.

III. Judaizmo atsiradimas, pakeitęs pasaulį. Čia atsirado trečias požiūris į valdovą. Tikrasis žmonių valdovas yra pats Dievas. Su judaizmu atsiranda transcendentinis monoteizmas bei kitas labai svarbus dalykas – tikėjimo užrašymas į knygą. Parašius Senąjį Testamentą, judaizmas prarado savo lokalumą ir galėjo plisti.

SENOSIOS INDIJOS, KINIJOS IR ISLAMO CIVILIZACIJOS

Kitas žingsnis, kurį žengia Lal’as, norėdamas paaiškinti Vakarų iškilimą, tai pasakojimas apie senąsias Indijos, Kinijos ir Islamo civilizacijas, jų atsiradimą, ekonominį, kultūrinį ir visokį kitokį iškilimą, intensyvų vystymąsį ir po jo sekusią ekonominę stagnaciją, kada Vakarai jas pavijo ir aplenkė.

Lal’as pradeda nuo Indijos civilizacijos ir jos socialinės struktūros. Taigi, Indijos socialinei struktūrai būdingi trys pagrindiniai bruožai: a) atskiros autarkinės kaimo bendruomenės; b) kastų sistema; c) jungtinės šeimos (,,joint undivided families’’) . Šie trys dalykai ir nulėmė Indijos raidą. Kaimo bendruomenių atskirumas neleido sukurti stiprios centralizuotos valstybės; darbo pasidalinimas tarp kastų neleido kurti naujų gyvenviečių dėl įgūdžių stokos (jei nori naujos gyvenvietės, tai ten reikia kelti visų kastų atstovus, nes pačiam persikvalifikuoti vargu ar pavyks) ir užtikrino stabilumą. Jungtinės šeimos, kurios buvo pagrindinė visuomenės ląstelė (ne individas, o šeima), irgi neskatino noro judėti pirmyn, o palaikė stabilumą. Indų tradicinis kosmologinis tikėjimas – brahmanizmas, palaikė šį stabilumą. Lal’as išskiria du pagrindinius indų kosmologinio tikėjimo bruožus: a) neatitikimas tarp galios ir statuso, tai pasireiškė kastų sistemoje, kur šventikai buvo aukščiau už karius; b) išganymo samprata. Išganymo samprata Indijoje buvo individualistinė, tačiau čia individualizmas, ne taip kaip Vakaruose, yra ,,anapusinis’’. Ir dar vienas dalykas, kurį pabrėžia Lal’as kalbėdamas apie indų visuomenę – tai socializacijos procesas, kuris yra pagrįstas gėdos jausmu: Indijos visuomenė visada buvo ir tebėra gėdos visuomenė. Taip pat reikia pažymėti ir neigiamą brahmanizmo nuostatą prekybos ir pirklių atžvilgiu. Prekyba čia vystėsi tose vietose, kur įsivyravo dvi pagrindinės antikastinės sektos – budizmas ir džainizmas. Šiose šalyse ekonomika vystėsi, tačiau tai joms nesuteikė politinės įtakos.

Indija pasiekusi ekonominį stabilumą ir galų gale suvienyta Maurijų dinastijos (324 – 187 m.pr.Kr.) tapo labai stipria ir turtinga valstybe, pragyvenimo lygis joje buvo aukštesnis nei kitur. Lal’o nuomone Indija tuo metu išgyveno smitiškojo intensyvaus vystymosi periodą, tačiau būtent dėl savo stabilumo palaikymo ir pateko į ,,aukšto lygio pusiausvyros spąstus’’(,,high level equilibrium trap’’). Prasidėjo ekonominė stagnacija, trukusi iki XX amžiaus.

Kinija. Kinijos civilizacija pasižymėjo atskirumu ir uždarumu. Nuo IIa.pr Kr. čia prasidėjo ekonominis pakilimas, nes pradėti sodinti ryžiai. O XI a.prasidėjo intensyvus vystymasis, kuris, tačiau, irgi pateko į tuos pačius spąstus kaip ir Indija. Tačiau tam čia buvo kitos priežastys. Viduramžių Kinija, ne taip kaip Europa, išlaikė stiprią centralizuotą valdžią ir nesusiskaldė. Taip buvo dėl to, kad valstybė turėjo pakankamai resursų organizuoti centralizuotą gynybą. Kinija savo centralizuotą valstybę sugebėjo išlaikyti iki pat XIX amžiaus. Kitas išskirtinis dalykas – tai miestai. Kinija viduramžiais buvo labiausiai urbanizuota valstybė, tačiau miestai čia nevaidino tokio vaidmens, kaip Vakaruose. Taip pat tuo metu atsirado ir daug technologinių naujovių, pradėta naudoti akmens anglis, atrodė, kad prasideda prometėjiškasis intensyvus vystymasis. Tačiau Kinija nustojo vystytis ir irgi pateko į ,,aukšto lygio pusiausvyros spąstus’’. Ši ekonominė stagnacija, trukusi iki XX amžiaus, iki šiol yra mįslė istorikams. Lal’as pateikia paaiškinimą, kuriame kaltė suverčiama Kinijos kosmologiniams tikėjimams. Tai Konfucijaus mandarinato įkūrimas, kuriame valdovas su visa imperija tvarkėsi kaip su savo asmeniniu ūkiu, taip pat ir pirklių bei karių niekinimas. Taigi, Mingų dinastijos laikais Kinija pasiekė pusiausvyrą ir pateko į ekonominį stagnaciją, kurią padidino neigiamas požiūris į prekybą. Šį požiūrį galima paaiškinti ir per kosmologinius tikėjimus, ir materialiosiomis ekologinėmis-geografinėmis priežastimis: vientisa visuomenė, dideli žemės plotai, kur auginamos tokios pačios kultūros, todėl nėra reikalo prekiauti. Įsivyravus neigiamam požiūriui buvo uždrausta užsienio prekyba ir šalis pateko į visišką izoliaciją.

Kalbant apie kosmologinius tikėjimus, tai Lal’as išskiria tris pagrindinius jų bruožus: a) optimizmas; b) šeimyniškumas; c) biurokratinis autoritarizmas. Visus šiuos bruožus randame konfucionizme, kuris Lal’o teigimu yra materialistinis ,,šiapusinis’’ tikėjimas.

Islamas. Kinija, būdama ekonominio pakilimo viršūnėje, turėjo tik vieną konkurentę – Islamo civilizaciją. Ją sukūrė arabai – klajojantys piemenys, kartu su nauja religija – islamu. Kad galėtų apsiginti islamo religinė bendruomenė – umma – turėjo būti ir kongregacija ir valstybė. Tai vienas šios civilizacijos išskirtinumas, kitas, skirtingai nuo Indijos ir Kinijos, yra tas, kad įsikūrusi buvusių civilizacijų vietoje ji paveldėjo turtingą žemdirbystės patirtį. Tačiau antru pagrindiniu verslu dėl palankios geografinės padėties – pagrindiniai sausumos ir jūrų keliai tarp Europos ir Azijos – tapo prekyba. Abasidų kalifato laikotarpiu (632 – 1258) šalis prekybos dėka pasiekė smitiškąjį intensyvų vystymąsį. Tuo metu augo prekyba, specializavosi amatai. Tai stimuliavo industrijos ir technikos augimą. Tačiau šis ,,Abasidų ekonominis stebuklas’’ nebuvo pagrįstas žemės ūkio gerinimu, atvirkščiai – žemės ūkis smuko ir nuo XIII amžiaus šalis geriausiu atveju vysėsi tik ekstensyviai. Reikia pasakyti, kad Islamo ekonominei stagnacijai turėjo įtakos turėjo ir teisinės sistemos trūkumai – buvo tik ,,šventieji’’ įstatymai, kuriais remiantis buvo sprendžiami visi klausimai. Taigi, islamas irgi pateko į spąstus ir toliau viskas buvo daroma tik tam, kad palaikyti ekonominį stabilumą.

VAKARŲ IŠKILIMAS

Taigi, visos Rytų civilizacijos yra išgyvenusios smitiškojo vystymosi periodus, tačiau prometėjiškasis intensyvus vystymasis buvo tik Europoje. Tai Lal’as bando paaiškinti išskirtiniais Vakarų kosmologiniais tikėjimais, tačiau pabrėžia, kad ,,paradoksalu, tačiau tie patys tikėjimai, kurie leido atsirasti prometėjiškajam augimui, suardė šios civilizacijos visuomenę jungusį ,,cementą’’.

Materialinis pagrindas. Daugelis ekonomikos istorikų sutaria, kad geografinė padėtis buvo vienas iš svarbiausių faktorių iškilti prekybos miestams Viduržemio jūros pakrantėse. Dėl skirtingų šių vietų pagrindinių išteklių prekyba tapo pagrindiniu smitiškojo vystymosi varikliu. Sugriuvus Romos imperijai, dėl ligų, karų, badų atsirado darbo jėgos trūkumas, kuris leido atsirasti Europos feodalizmui su jo teisėmis ir pareigomis.

Taigi, dėl geografinių sąlygų ypatumų pasaulyje atsirado trys skirtingos valdymo formos: a) jungtinė imperinė valstybė Kinijoje; b) nestabilios grobikiškos, atsietos nuo visuomenės, valstybės Indijoje; c) daug besivaržančių valstybių Europoje.

Nuo XV amžiaus Europos populiacija ir ekonomika atsigavo po Romos imperijos žlugimo. Besitęsianti žemės ūkio ir beįsibėgėjanti Industrinė revoliucija sumažino poreikį ,,pririšti’’ darbą prie žemės, nes atsirado daugiau darbo jėgos. Taigi, beveik visoje Europoje, išskyrus rytinę, išnyko baudžiava.

Industrinė revoliucija pamažu pakeitė tradicinę žemės ūkio ekonomiką į mineralinėmis medžiagomis pagrįstą industrinę ekonomiką, o tai leido prometėjiškajam intensyviam vystymuisi tapti Vakarų vystymosi norma. Šis vystymasis per susikūrusį pasaulinės prekybos tinklą paplito visame pasaulyje.

Institucinis pagrindas. Pagrindiniai skirtumai nuo kitų civilizacijų yra tokie:
I. Ypatinga miestų – valstybių svarba. Tai sudarė palankias sąlygas pirkliams ir prekybai. Pirkliai buvo pagrindinis elementas, kuris kūrė ,,kapitalizmo dvasią’’ ir turėjo ypatingos svarbos racionalumo atsiradimui, nes juo ir yra pagrįsta prekyba. Prekybos vaidmuo Vakaruose buvo daug svarbesnis nei Kinijoje ar Indijoje.
II. Labai svarbus rinkos ekonomikai bei darbo pasidalinimo vystymuisi dalykas yra komercinių kontraktų įteisinimas. Tai tapo ir tarptautinės prekybos pagrindu.
III. Privačios nuosavybės teisių pripažinimas, kas surišo rankas valdovams.
IV. ,,Smalsios graikų dvasios’’ pavertimas mokslu. Šiam dalykui Lal’as skiria daugiau dėmesio ir graikų palikimą įvertina atskirai. Jis svarbus dėl trijų dalykų: a)demokratinių valstybių susikūrimas Graikijoje Vakarams paliko svarbų institucinį politinį palikimą; b)socialinės kontrolės nebuvimas leido išaugti didesniam mąstymo laisvumui, ko nebuvo kitur, graikai leido sau kalbėti apie gamtos dėsnius, kaip apie visatos valdančiąją jėgą. Iš čia kilo ir Vakarų mokslas; c)socializacijos procesu ir etniniais įsitikinimais graikai dar buvo panašesni į Indijos ir Kinijos civilizacijas. Tai dar buvo gėdos, o ne kaltės visuomenė, ir jų individualizmas buvo dar ,,anapusinis’’.

Krikščioniškosios Europos iškilimas ir individualizmas. Individualizmo sąvoką Lal’as vartoja antropologo A.MacFarlane’o pateikta prasme. Jis individualizmą nusako kaip ,,požiūrį, kad visuomenė yra sukonstruota iš autonomiškų, lygiaverčių dalių, būtent atskirų individų ir kad tokie individai yra svarbesni nei kokia kita didesnė jungtinė grupė. Tai atsispindi individualios nuosavybės sąvokoje, politinėse ir teisinėse individo laisvėse, individo tiesioginio bendravimo su Dievu idėjoje’’ XIII amžiuje ši bendravimo su Dievu idėja buvo paplitusi visoje Vakarų Europoje ir įsikūnijusi unikalioje žmonijos istorijoje ,,asmens’’ sampratoje. Tokiai sampratai atsirasti ir įsitvirtinti padėjo krikščionybė, sujungusi judėjiškąjį monoteizmą su universalumo siekiu.

Šį individualizmo per religiją įtvirtinimą Lal’as bando pagrįsti dviem požiūriais, tarp kurių jis balansuoja – idealizmo ir materializmo.

Idealistinis įvertinimas. Vakarų individualizmas gavo postūmį iš bažnyčios tėvų periodo. Kaip teigia L.Dumont ir E.Troeltsch, Šv.Augustino dviejų valstybių idėja privedė prie to , kad Dievas valdo žmones per bažnyčią, kurios valdžia yra aukštesnė už valstybės valdžią. Tokiu būdu bažnyčia tapo ir pasaulietine galia. Taigi, buvo žengtas žingsnis nuo graikų anapusinio į šiapusinį individualizmą, šį procesą pratęsė Kalvinas. M.Weber’is Vakarų savitumo atsiradimą siejo su protestantizmo atsiradimu, tačiau Lal’as teigia, kad čia jis suklydo. Lal’as sako, kad Weberis klydo dėl chronologijos. Kapitalizmo atsiradimui lemiamą įtaką turėjo bankų ir bankininkystės kaip profesijos susidarymas, o tai atsirado daug anksčiau nei protestantizmas. Be to, jei individualizmas atsirado kartu su šv.Augustino idėjomis, tai ir kapitalizmo atsiradimą reikės datuoti anksčiau nei protestantizmą.

Materialistinis požiūris. Lal’as pritaria M.Mann’o požiūriui, kad Europos iškilimą lėmė ne ekologiniai, o socialiniai faktoriai, ir kad reikia kalbėti ne apie patį kontinentą, o apie religiją. Juk būtent religija kultūriškai sujungė politiškai susiskaldžiusį kontinentą. Tačiau jo nuomone tokio paaiškinimo neužtenka, nes ir Indijoje buvo panašios sąlygos, tačiau ten neprasidėjo prometėjiškasis vystymasis. Taigi, Lal’as siūlo atsižvelgti į ideologinius skirtumus. Vienas iš Europos išskirtinumų – tai bažnytinės valstybės (,,ecclesiastical states’’) kontroliuojančios prekybos kelius. Viena iš šio išskirtinumo priežasčių – tai skirtumas tarp ,,homo hierarchicus’’ ir individualizmo kosmologijų. Taip pat prie to prisidėjo ir Popiežių revoliucija, kuomet popiežius Grigalius VII paskelbė politinę ir teisinę popiežių valdžią visai bažnyčiai ir dvasininkijos nepriklausomybę nuo pasaulietinės kontrolės bei popiežių viršenybę prieš pasaulietinę valdžią. Nuo to laiko katalikų bažnyčia tapo bažnytine valstybe su savo valdymo institucijomis, biurokratiniu aparatu bei teisine sistema. Šios revoliucijos unikalumas buvo tame, kad ji bažnyčią virš valstybės iškėlė ne tik anapusiniuose, bet ir pasaulietiniuose reikaluose. Ir tai tęsėsi iki pat nacionalinių valstybių atsiradimo.

Branduolinė (,,nuclear’’) šeima. Branduolinės šeimos susidarymas irgi turėjo nemažos reikšmės Vakarų iškilimui. Bažnyčios vaidmuo tokios šeimos susidarymui buvo labai svarbus. Labai didelės įtakos Vakarų šeimos atsiradimui turėjo Grigaliaus I vedybų tarp giminaičių draudimas (597 m.). Tokios vedybos buvo sudaromos norint išlaikyti šeimos turtą savo rankose ir taip pat sustiprina šeimos ryšius. Ištekėjus moteriai už giminaičio turtas neišeina iš šeimos rankų, net jei ir nėra paveldėtojo sūnaus. Ši Grigaliaus I reforma neleido šeimoms išlaikyti savo nuosavybės ir pradėjo turto nusavinimą Bažnyčios naudai . Taip pat ji turėjo įtakos individualizmo augimui: jaunimas turėjo teisę pats pasirinkti vedybų partnerius, kurti savo atskirus ūkius ir tuo pačiu pradėjo silpninti šeimos ryšius. Taip susikūrė branduolinė Vakarų šeima, kur užaugę vaikai išeina iš tėvų namų. Trys išskirtiniai Vakarų šeimos bruožai tai a) vėlyvos vedybos; b) nevedusiųjų įsidarbinimas už šeimos ūkio ribų; c) ūkio skaldymas per vedybas. Tai leido kontroliuoti žmonių skaičiaus didėjimą ir leido Europai turėti ekonominį perteklių, kurį buvo galima investuoti į pagerinimus.

Kitas svarbus dalykas, susijęs su šeima, atsirado Anglijoje XII amžiuje – tai pensijos ir valstybinis vargšų aprūpinimas. Tai kilo iš to, kad užaugę vaikai palikdavo tėvų namus ir dalis jų pajamų buvo skiriama seniems žmonėms išlaikyti. Taigi, ši Vakarų sistema nepriklausė nuo vaikų atsakomybės tėvams ir atvirkščiai. Atsirado susvetimėjimas, tačiau tai buvo kaina už ekonominį ir politinį individualizmą. Visi šie pokyčiai vyko gerokai anksčiau nei Industrinė revoliucija, todėl negalima sakyti, kad šeimoje atsiradę pokyčiai buvo nulemti industrijos vystymosi.

Meilė, seksas, nuodėmė ir kaltė. Šiame skyriuje Lal’as bando paneigti nuomonę, kad romantinė meilė yra unikalus Vakarų šeimos bruožas. Tai jis labai gražiai paaiškina remdamasis psichologo Liebowitz’o atliktais tyrimais, kuriais jis parodo, kad bet kokia meilė yra grynai fiziologinis dalykas, nulemtas biocheminių reakcijų ir išsisemiantis per tris metus. Taigi tai yra universalus žmogiškas jausmas. Kitas dalykas yra Bažnyčios vaidmuo pakeičiant europinę šeimą, bandant meilę ir kitas aistras paimti savo kontrolėn. Iš pradžių Bažnyčia atskyrė meilę nuo sekso, vėliau, kurdama kaltės jausmo visuomenę, paremtą įgimtosios nuodėmės doktrina, ji sukūrė griežtas moralės normas nukreiptas prieš skyrybas. Taigi, meilės deseksualizavimas ėjo kartu su kaltės kultūros kūrimu, kas vedė prie ,,nerimo ir susirūpinimo’’ religijos, kuri ryškiai kontrastuoja su ,,ramybės ir tylos’’ religijomis Rytuose. Šią kaltės kultūrą dar labiau sustiprino Reformacija. Taigi, Bažnyčia remdamasi žmonių kaltės jausmu bei atpildo už savo darbus baime galėjo vykdyti griežtą socialinę kontrolę.

INDIVIDUALIZMO VYSTYMASIS

Individualizmas Europoje atsirado viduramžiais, kuomet krikščionybė buvo pagrindinis jungiamasis Vakarų veiksnys. Tačiau prasidėjusi Reformacija sukrėtė ideologinį Vakarų krikščionybės vientisumą. Tai turėjo įtakos ir politinei Vakarų minčiai bei veiksmams. Buvo iškeltas klausimas, kas turi teisę kurti ir leisti įstatymus. Anksčiau ir valdovai ir pavaldiniai buvo pavaldūs bendram krikščionybės įstatymui, nes nebuvo aukštesnio valdovo už Dievą ir jo vietininką žemėje. Tačiau dabar kilo klausimas, kas atstovauja dieviškąją valdžią, katalikai ar protestantai? Kieno įstatymams tur paklusti, jei esi katalikas protestantiškoje valstybėje ar atvirkščiai?

Antikoje ir viduramžiais dominavo aristoteliška žmogaus samprata: žmogus – tai politinis gyvūnas. XIII amžiuje Tomas Akvinietis žmogų išskyrė ir kaip politinį ir kaip socialinį gyvulį. Tačiau iki pat XVII amžiaus valstybė ir visuomenė nebuvo atskirtos. Tik tada Vakarų mąstytojai atskyrė šiuos reiškinius ir tai tapo pagrindiniu jų svarstymų objektu – visuomenės pradžia ir valstybės sandara. Vėliau nuo valstybės tapo atskirti ir kiti dalykai, visų pirma ekonomika, vėliau kultūra. Žmonės į save pradėjo žiūrėti kaip tam tikros kultūros nešėjus, kuriuos jungia kalba, papročiai ir t.t. Šis kultūros atskyrimas nuo visuomenės leido atsirasti nacionalizmui.

Reformacija taip pat prisidėjo prie liaudies (,,Demos’’) iškilimo. Jie iškėlė klausimą: jei Bažnyčia yra valdoma savo narių, tai kodėl to negalima pritaikyti valstybei? Taigi reformacija davė impulsą Vakarų pasaulio mąstymo pakitimams, kurie vedė prie intensyvaus ekonomikos augimo. Toliau Lal’as apžvelgia tuos pakitimus nuo Reformacijos iki šių dienų, bandydamas įrodyti, kad nors ir kaip jie keitėsi, tačiau vis tiek nesugebėjo pabėgti nuo pagrindinių krikščionybės idėjų, kurios buvo įkūnytos šv.Augustino darbe ,,Apie Dievo valstybę’’.

Šv.Augustino ,,Dievo valstybės’’ idėjos kaita. Taigi, viduramžiais dominavusi šv.Augustino ,,Dievo valstybės’’ idėja Apšvietos epochoje buvo pakeista. Buvo pradėta sudievinti gamtą, jos dėsnius ir tai leido pabėgti nuo įgimtosios nuodėmės doktrinos. XVIII amžiaus filosofai pakeitė Augustino Dievo valstybę dangiškąja valstybe, valdoma abstrakčios pirminės priežasties. Su Hegeliu pasaulis paniro į transcendentines idėjas ir iš jų išniro su Darvinu, o XIX amžiaus pabaigoje, padedant Nyčei, dievas mirė. Taip visi moraliniai klausimai, priklausę Dievui, perėjo į žmogaus rankas. Tačiau pati Augustino idėja neišnyko, jos atspindžių galima rasti visuose dabartiniuose Vakarų kosmologiniuose tikėjimuose, prie kurių Lal’as priskiria marksizmą, froidizmą ir ekofundamentalizmą. Marksizmo Edeno sodai – tai laikai, kai nebuvo privačios nuosavybės; Paskutinio teismo diena – tai revoliucija ir galų gale – komunizmo rojus. Taip buvo sukurta pasaulietinė Dievo valstybė. Froidizme pasąmonė yra nauja įgimtosios nuodėmės versija ir asmeninis išganymas čia siūlomas per psichoanalizės seansus, taip psichologai tampa tikrais kunigais. Ekofundamentalizme vyrauja požiūris, kad žmonija yra blogis ir tik gyvendama harmonijoje su gamta, ji gali išsigelbėti. Dievo mirtis leido sudievinti gamtą, kas Vakarų pasaulyje dabar labai paplitę. Kaltė dėl savo nuodėmių prieš Dievą pakeista kalte dėl nuodėmių padarytų gamtai. Pats ekofundamentalizmas, Lal’o nuomone, dabar yra pasaulietinė religija, turinti daug panašumų su religiniais fundamentalizmais. Jo atsiradimas yra siejamas su Dievo mirtimi: jei nebėra Dievo Ganytojo (,,God the Shepherd’’), tai žmogus pats turi tapti ganytoju ir turi būti atsakingas už viską, kas vyksta pasaulyje. Šio judėjimo ,,tvirtove’’ tapo protestantiškoji Europos šiaurė ir JAV. Judėjimo šalininkai ypatingai rūpinasi tokiais dalykais, kaip vis didėjantis žmonių skaičius ir mažėjantys gamtiniai ištekliai.

Ekonominio liberalizmo iškilimas ir nuosmukis. Šiame skyriuje Lal’as pasakoja apie politiką, ekonomiką ir t.t. ir naudojasi kelių autorių darbais. Taigi, pasakojimą apie politinės minties vystymąsį jis perėmė iš M.Oakeshott’o; apie politinę ekonomiką nuo Renesanso iki šių dienų – iš ekonomikos istorikės E.Heckscher; nacionalizmo iškilimas – B.Anderson ir tikrumo(,,certainty’’) iškilimas ir nuosmukis – iš St.Toulmin darbų. Remdamasis šiais darbais jis daro išvadą, kad ekonomikai tapus laisvai nuo valstybės, prasidėjo jos globalizacija ir visas pasaulis dabar bando perimti ,,draugiškas rinkai’’ (,,market-friendly’’) institucijas, kuriomis paremtas visas ekonominis Vakarų gerbūvis. Tai reiškia, kad nacionalinė valstybė praranda savo reikšmę ekonomikoje.

INDIJA IR KINIJA MODERNIAISIAIS LAIKAIS

Šios valstybės po šimtmečius trukusio kultūrinio stabilumo ir ekonominės stagnacijos pradėjo atsigauti tik XX amžiaus pradžioje, kai atgavo nepriklausomybę. Dabar jos turėjo galimybę įeiti į pasaulinę rinką ir užimti joms priklausančią vietą, ką ir iki šiol bando daryti. Abi valstybės savo laiku buvo išgyvenusios smitiškojo augimo periodus, tačiau prometėjiškojo augimo čia dar nebuvo. Vėliau abi pateko į ,,pusiausvyros spąstus’’. Tačiau nepaisant šių panašumų tarp jų buvo keli esminiai skirtumai: a) Kinija – etniškai homogeniška; Indija – multietninė visuomenė; b)Kinija – politiškai vientisa, sujungta centralizuoto imperinio valdymo; Indija – politiškai nestabili. Nepaisant šių skirtumų abi šalys turėjo tokią socialinę sistemą, kurioje prekyba užėmė žemesnį statusą ir pirklių turtai nesuteikė jiems jokios politinės įtakos. Ir abi šalys turėjo perimti iš Vakarų prometėjiškąjį vystymąsį, kad ištrūktų iš savo ,,organinės’’ ekonomikos sukurtų pusiausvyros spąstų.

Taigi, po nepriklausomybės gavimo ir Indija ir Kinija ,,įsigijo’’ naujas, modernias ideologijas: Kinija – komunizmą, Indija – socializmą, kurios, tačiau nepakeitė tradicinio nusistatymo prieš prekybą. Tačiau abu režimai darė ką galėjo, kad pavytų Vakarus – tai buvo Vakarų technologijų, pagrinde karinių, perėmimas, bandant išlaikyti savo pasaulėžiūrą. Abiejų šalių vyriausybės rėmė sunkiąją pramonę, tačiau beveik nesirūpino žmonių pragyvenimo lygio kėlimu. Taip pat buvo diskriminuojamas žemės ūkis, apkraunant jį mokesčiais. Visa ekonominė veikla šiose šalyse buvo griežtai kontroliuojama ir tai padarė didelę žalą. Tai buvo suvokta tik apie aštuntąjį dešimtmetį ir teko liberalizuoti ekonomiką. Indija tai padarė lengviau ir greičiau, tačiau Lal’as pabrėžia, kad požiūris į užsienio kapitalą ir Kinijoje ir Indijoje išlieka atavistinis ir nacionalistinis.

TOLIMIEJI RYTAI

Tuo metu, kai Indija ir Kinija bando atsigauti, kelių Tolimųjų Rytų šalių – Korėjos, Honkongo, Taivanio, Singapūro ir Japonijos – ekonomikos pasiekė, arba beveik pasiekė, išsivysčiusių šalių lygį. Taigi ar kultūriniai faktoriai prie to prisidėjo ir ar konfucionistinė bei neokonfucionistinė kultūra atsakinga už šį ekonominį stebuklą?

Lal’as sako, kad sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Šios šalys nebuvo tokios uždaros kaip Kinija, čia vyko intensyvi užsienio prekyba ir panašiai, tačiau egzistavo vienas faktorius, kuris galėjo nulemti šį pakilimą. Tai kiniško tipo šeima. Čia įsivyravo šeimos įmonės – nedidelės, lengvai galinčios prisitaikyti prie daiktų dizaino pokyčių. Tai labai tiko ir Vakarams, kurių didelės firmos tik atlieka projektavimo darbus, o pačias prekes gamina išsibarsčiusiose po visą pasaulį gamyklose, kur yra pigi darbo jėga. Kinijoje irgi buvo didelės šeimos ir šeimų įmonės, tačiau griežta kontrolė neleido joms pasiekti tokių aukštumų, kaip laisvesnės ekonomikos šalyse, be to prisidėjo ir Kinijos uždarumas Vakarų kapitalui.

Japonija. Čia smitiškasis augimas prasidėjo apie XI amžių , kuomet padaugėjo gyventojų ir atsirado su žemės ūkiu nesusijusių žmonių sluoksnis, tai yra valdininkai, prekiautojai, kariai. Išsiskiria ir Japonijos valdymo sistema, kuri užkirto kelią išnaudojimui, tai šalia imperatoriaus esantis renkamas šogunatas. Kitas tik Japonijai būdingas dalykas – tai imperatoriaus dieviškumas, į kurį fokusuojasi visas japonų lojalumas ir nacionalizmas. Taip pat čia vystėsi ir miesto rinka. Nuo Kinijos Japonija skiriasi ir savo požiūriu į Vakarus. Japonai labai entuziastingai priėmė ir įsisavino Vakarų mokslą. Per labai trumpą laikotarpį jie sugebėjo išvystyti prometėjiškąjį augimą, paremtą Vakarų technologija ir sukurti savo unikalią kapitalizmo formą, išlaikydami savo pasaulėžiūrą.

Japonai taip pat sugebėjo perimti Vakarų materializmą be jo socialinių pasekmių. Tam iš dalies padėjo ir jų kosmologiniai tikėjimai, kurie atėjo per Kiniją. Tai konfucionizmas, tačiau Kinijos konfucionizmas yra humanistinis, o Japonijos – nacionalistinis. Kitas tikėjimas – tai daosizmas , kuris savo ruožtu buvo paveiktas budizmo. O budizmas Indijoje buvo pirklių religija. Japonijoe jis žmones privertė pasukti į materializmo pusę. Reikia pabrėžti, kad nors Japonija perėmė Vakarų materializmą, tačiau neperėmė individualizmo. Jie turi išlaikę savo senovinę šeimą ir socialinę hierarchiją, tai Lal’as parodo ir per mažesnį nei Vakaruose skyrybų skaičių. Taigi Japonija yra svarbi savo sugebėjimu perimti Vakarų pasiekimus ir išvengti juos lydinčius praradimus.

VAKARAI IR KITI

Taigi iškyla du pagrindiniai skirtumai tarp Vakarų ir kitų a) tai skirtingas visuomenės jungiamasis elementas (Lal’as jį vadina visuomenės ,,cementu’’, tai yra socializacijos procesas pagrįstas gėdos ar kaltės jausmu); b) individualizmo skirtingumas (šiapusinis ir anapusinis). Pasaulietinis Vakarų individualizmas leido jiems iškilti ir mokslo ir ekonomikos prasme. Šis individualizmas buvo susijęs su religiniu tikėjimu, paremtu kaltės jausmu. Kitos visuomenės nebuvo individualistinės, jų socializacijos procesas nebuvo pagrįstas kalte ir pagrindinis jas jungiantis jausmas buvo gėda. Jų socialinė struktūra nebuvo pažeista Dievo mirties, atėjusios iš racionalizmo idėjos, kuri savo ruožtu kilo iš individualizmo.

Kalbėdamas apie gėdos ir kaltės jausmą, Lal’as prisimena N.Elias’ą, kuris įrodinėjo, kad Vakarų civilizacijos vystymosi procesas buvo įtakotas tiek gėdos tiek ir kaltės jausmo. Tačiau, prasidėjus mokslinei revoliucijai, Dievas mirė. To pasekoje buvo išjudinta ir krikščioniškoji moralė su kaltės suvokimu. Dar blogiau, Lal’o nuomone, kad individualistiniai principai privedė Vakarus prie reliatyvizmo moralės srityje. Vėliau sekė postmodernizmas, kuris sugebėjo sugriauti ir kitą Vakarų visuomenę jungusį elementą – gėdos jausmu paremtas elgesio normomas.

Pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos. Paradoksalu, tačiau Lal’as tvirtina, kad Vakarų pragyvenimo lygis ir valstybės teikiama socialinė parama irgi ardo visuomenę. Tai jis įrodinėja remdamasis padaugėjusiu skyrybų, vienišų motinų skaičiumi, narkotikų paplitimu ir t.t. ir t.p. Seksualinė septintojo dešimtmečio revoliucija ,,pribaigė’’ kaltės jausmą susijusį su įgimtąja nuodėme. Vienu žodžiu, jo nuomone Vakarai išgyvena ne patį geriausią savo istorijoje laikotarpį, tačiau jis pabrėžia kad daugelis trečiojo pasaulio šalių turi imunitetą šiems ,,blogiems’’ Vakarų pasaulio reiškiniams. Dievo mirtis padarė didelę įtaką ardant moralę ir šeimą Vakaruose, tačiau nepalietė indų ar kinų civilizacijų. Jų religija nėra ,,knygos religija’’, jie neturi organizuotos bažnyčios ir jų religijos yra daugiau gyvenimo būdas nei tikėjimas. Jų moralė yra įrašyta pačiame kultūriniame socializacijos procese, pagrįstame gėdos jausmu. Todėl Dievo mirtis ir nepadarė įtakos jų moralei, negriovė socialinės struktūros. Be to, šalyse, kur vis dar yra didžiosios šeimos, socialinės garantijos yra daugiau šeimos reikalas, todėl ten nėra reikalo kurti taip vadinamų ,,gerovės valstybių’’(,,welfare state’’), kaip Vakaruose.

Literatūra
Lal D. Unintended consequences. The Impact of Factor Endowments, Culture, and Politics on Long-Run Economic Performance. Cambridge, Mass.: The MIT Press, 1998.

Leave a Comment