Įmonės veikla ir pelnas

3489 0

TURINYS

1. Įvadas 3 psl.

2. Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 4 psl.

3. Įmonės gyvenimo ciklas 6 psl.

4. Įmonės veiklos ciklas 7 psl.

5. Įmonės finansinės galimybės 8 psl.

6. Pelnas ir jo formavimas įmonėje 9 psl.

7. Finansinės situacijos įvertinimas 10 psl.

8. Įmonės veiklos įvertinimas pagal pelną ir rentabilumą 13 psl.

9. Išvados 15 psl.

10. Literatūros sąrašas 16 psl.

Įvadas

Bet kokia žmogaus veikla gyvenime yra sąlygojama jo nepasitenkinimo esama ar būsima padėtimi. Jo norą veikti skatina noras pakeisti, patobulinti ir kurti aplinką, užtikrinti sau ir savo šeimynykščiams gerą pragyvenimą. Kad žmogus galėtų tinkamai save realizuoti ir užsitikrinti sau normalų gyvenimą, o ne tik egzistavimą, jis drrauge su kitų individų pagalba steigia įvairias organizacijas. Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios savo pastangas siekiant bendro tikslo yra vadinamos organizacijomis.

PAGRINDINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS

Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiais būdais:

• įsteigus įmonę

• fiziniam asmeniui įsigijus patentą

• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams, advokatams, ūkininkams)

• įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį.

Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.

Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos:

1. Privačios (individualios, personalinės) firmos;

2. Partnerių firmos (ūkinės bendrijos);

3. Akcinės beendrovės (korporacijos).

Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai

Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Panašios įmonės gali būti grupuojamos pagal vieną ar kelis požymius. Vieno tipo įmonėse kur kas lengviau sprendžiamos kai ku

urios ekonominės bei organizacinės problemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, valdymo, darbo organizavimo, apskaitos ir kt. sprendimai. Įmonių klasifikavimas ypač reikšmingas statistikoje bei atliekant ekonominę analizę.

Ūkinės veiklos požiūriu svarbus įmonių klasifikavimas pagal šiuos požymius:

1. Pagal dydį:

 mažos įmonės;

 vidutinės įmonės;

 didelės įmonės.

Šis skirstymas reikšmingas tuo, kad, siekiant skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą ir apriboti ūkio monopolizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms gali būti suteikiama įvairių lengvatų.

2. Pagal veiklos pobūdį:

 Paslaugas teikiančios įmonės. Tai remonto, komunalines, juridines, buhalterines, sveikatos apsaugos, mokymo ir kt. paslaugas teikiančios įmonės.

 Prekybos įmonės. Tai įvairios parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt. Šios įmonės įsigyja jau pagamintus gaminius ir juos perparduoda pirkėjams.

 Perdirbimo įmonės. Šios įmonės perka žaliavas, medžiagas, įrankius bei įrengimus, samdo žmones, organizuoja gamybos procesą ir pagamina produkciją, kurią parduoda prekybos įmmonėms arba tiesiog vartotojams.

 Mišrios įmonės. Pvz., ta pati įmonė gamina produkciją ir teikia paslaugas.

3. Pagal teisines formas:

 individualios įmonės;

 ūkinės bendrijos: tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos;

 akcinės bendrovės: uždarosios akcinės bendrovės ir (atvirosios) akcinės bendrovės;

 valstybės ir savivaldybių įmonės.

Šios įmonės skiriasi nuosavybės forma, kapitalo pritraukimo būdais, teisinės atsakomybės lygiu ir kt. paveiksle parodytas išsamesnis šių įmonių apibūdinimas.

Uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės, valstybės (savivaldybės) įmonės RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS Šių įmonių savininkai už įmonių įsipareigojimus atsako ne visu savo asmeniniu turtu, bet tik į įmonę investuota jo

o dalimi

Individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS Šių įmonių savininkai už įmonių įsipareigojimus atsako ne tik investuotu į įmones, bet ir visu asmeniniu turtu, jeigu įmonėms neužtenka į jas investuotų lėšų skoloms bei kitiems įsipareigojimams padengti

1.1 pav. Iš samesnis įmonių apibūdinimas

Įmonės gyvenimo ciklas

Kiekvienai įmonei būdingas tam tikras vystymosi ciklas. Teorijoje ir praktikoje išskiriami 4 įmonės ciklų tipai: dalykinis, prekių, veiklos srities ir įmonės gyvavimo ciklo. Ciklo trukmę lemia tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai.

Įmonės ir žmogaus vystymosi panašumai labiausiai akcentuojami įmonės gyvavimo cilko diagramoje. Čia, kaip ir žmogaus gyvenimo cikle, išskiriamos kūrimo, augimo, brandos ir senėjimo fazės. Tokia nuosekli evoliucija galėtų būti būdinga įmonei, kuri dirbo stabiliose sąlygose. Iš tikrųjų, įmonė sukuriama tam tikrai veiklai, tam tikrai produkcijai gaminti; keičiasi poreikiai, technologijos, ir seno tipo įmonei nelieka vietos pasikeitusioje rinkoje. Modernių, sparčiai besivystančių šakų, pvz., elektronikos, nesikeičiančios įmonės amžius labai trumpas. Tačiau šiandieninės įmonės realus gyvenimo ciklas žymiai sudėtingesnis.

1.3 pav. Įmonės gyvenimo ciklas

Įmonių veiklos ciklas

Veiklos srities ir prekių (gaminio) gyvavimo cikluose akcentuojamas būtinumas nuolat diegti naujus gaminius, o prireikus ir iš esmės keisti veiklos sritį. Tai krizinė situacija; išėjimas iš jos sunkina konservatyvumas, per didelis prisirišimas prie atgyvenusios veiklos.

1.4 pav. Veiklos ciklas

Sėkmingą įmonės veiklą galima užtikrinti tik efektyvų visų veiklos stadijų da

arbu, ir dalinė krizė gali sukelti įmonės veiklos krizę.

Kiekvienoje įmonės vystymosi stadijoje, veiklos srityje pasitaiko nemaža standartinių ir specifinių tik šiai įmonei problemų, kurių nesprendus įmonėje gali susiklostyti krizinė situacija.

Įmonių finansinės galimybės

Įmonės finansinė padėtis vaidina labai svarų vaidmenį paskirstymo kanalą ir dažnai riboja galimybę pasirinkti norimą kanalą. Finansiškai stipri įmonė gali skirti lėšų jos valdomam pardavimų procesui sukurti. Įmonė tuo suinteresuota, nes tiesioginis paskirstymo kanalas užtikrina geresnę paskirstymo kontrolę, sumažina pirkimo ir pardavimo kaštus. Kuo didesnis gamintojo finansinis pejėgumas, tuo mažiau jis priklausomas nuo tarpininkų. Finansiškai silpna įmonė priversta daugelį funkcijų perleisti kitiems paskirstymo kanalo nariams, jai sunkiau pritraukti gerus šios srities specialistus, o tai mažina paskirstymo kanalo efektyvumą.

1.2 pav. Finansinių išteklių įtaka

Pelnas ir jo formavimas įmonėje

Pelnas- tai finansinė nauda, pajamų ir joms užsidirbti padarytų sąnaudų skirtumas, pajamų perviršis.

Pelno optimatizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės įmonės, kurios Lietuvoje turi bendrą pavadinimą- “pelno siekiančios įmonės”. Tačiau į pelno optimatizavimą nereikėtų žiūrėti labai kategoriškai. Būtina atsižvelgti į šias aplinkybes:

1. Maksimalus pelno siekimas gali nuvesti į nepagrįstai rizikingus valdymo sprendimus.

2. Sprendimų pasirinkimas tik pagal būsimą finansinę naudą dažnai nesuderinamas su kvalifikuotų darbuotojų praradimu, vienadieniu taupymu ateities sąskaita (pvz.,pažangių, bet brangių technologijų taikymo delsimu ir pan.).

Pelno ekonominė ir finansinė samprata gali skirtis. Finansinėje apskaitoje yra pateikiami griežti jo sudėties ap

pibrėžimai, o finansų valdyme pelnu dažnai yra vadinamas ne tik tradicinis uždirbtų pinigų perviršis, bet ir netradiciniai, palyginti neseniai priimti galutinius finansinius rezultatus apibūdinantys rodikliai.

Šiuolaikinės įmonės pelną paprastai sudaro du komponentai. Pirmasis iš jų gaunamas iš pagrindinės įmonės veiklos, antrasis gaunamas todėl, kad:

1. Įmonė turi tam tikrą turtą (įrengimus, pastatus, sklypus, valstybinius popierius ir pan.)

2. Įmonės turtas dažnai brangsta, nors pasitaiko ir atvirkščiai (dažniausiai brangsta sklypai, nuoma, nematerialus turtas).

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma pagal daugiapakopę sistemą, atskirai nurodant kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Skiriamos dvi veiklos sritys: įprastinė ir neįprastinė. Įprastinė veikla apima tą veiklą, kuria paprastai užsiima įmonė:

– gamyba, paslaugų suteikimas, pardavimas (perpardavimas);

– kita veikla, kurios pajamos gaunamos kaip nuoma, pajamos iš ilgalaikio turto, komisiniai, pajamos iš kitų šaltinių. Lietuvoje sąnaudoms priskiriami mokesčiai už gamtos išteklius, nekilnojamąjį turtą, žemės nuoma, muitai, turto draudimas.

– finansinės ir investicinės veiklos pajamos- tai palūkanos, baudos, delspinigiai iš pirkėjų, diskontai, nuolaidos, kapitalo subsidijos ir pan.

Neįprastinės veiklos esmę nusako ir šios veiklos pavadinimas, o jos rezultatai nepriklauso nuo įmonės valdytojų valios. Net ir gautas pelnas arba patirti nuostoliai dėl šios veiklos turi savo pavadinimus: pagautė ir netekimai.

Įmonės pelno ataskaitoje pateikiami pelno rodikliai dar nerodo, kokia kaina šios grynosios pajamos gautos, t.y. kiek reikia parduoti gaminių arba suteikti paslaugų ir kiek įdėti lėšų, kad būtų galima užsidirbti pelną. Todėl plačiai taikomi santykiniai pelningumo rodikliai. Svarbiausi yra trys pelningumo rodikliai arba trys rodiklių variacijos, jei skaitiklyje imami skirtingi pelno rodikliai: bendrasis pelnas, veiklos pelnas, pelnas iki apmokestinimo, grynasis pelnas ir pan., o vardiklis atitinkamai keičiamas arba paliekamas tas pats).Šie rodikliai yra tokie:

1. Pardavimų pelningumo rodiklis arba marža (PM).

2. Turto pelningumo rodiklis arba grąža (ROA).

3. Akcinio kapitalo arba grąžos rodiklis (ROE).

Verslininkui, įkūrusiam įmonę kartu su užsienio kapitalu, reikėtų žinoti angliškas rodiklių sampratas PM ROA ir ROE, nes jos yra labai plačiai taikomos verslo informacijoje.

Finansinės situacijos įvertinimas

1. Finansinės pusiausviros užtikrinimas.

Vienas didžiausių sunkumų, su kuriuo tenka susidurti ir besisteigiančiai, ir jau dirbančiai įmonei, yra pakankamo finansavimo užtikrinimas. Tai finansavimo galimybių ieškojimo taisyklės. Nuosavo kapitalo paprastai neužtenka, reikia pritraukti kapitalą, kreditus, nes tik tada garantuojama sėkminga įmonės veikla. Tai tiesiogiai siejasi su finansavimo patikimumo ir rizikos laipsnio prieštaravimu:

• kuo įmonės veikla pelningesnė, rentabilesnė, tuo lengviau ji pritraukia finansinius išteklius: akcininkus, lengvai gauna reikalingus kreditus. Labai didelę įtaką turi įmonės monopolistės (pvz., dujų, energetikos, naftos, perdirbimo ir kt.);

• kuo didesnės skolinto kapitalo pritraukimo galimybės, tuo labiau tai gali atsiliepti įmonės veiklos rizikingumui. Įmonės nuosavo kapitalo rentabilumas didėja, o tai plėstis, pritraukiant „neribotus“ finansinius išteklius. Nesuderintas su paklausa plėtimasis gali iššaukti krizinę situaciją

Kita vertus pinigus, visada siekiama apsidrausti ir tikimasi, kad įmonės turimas kapitalas, jį likvidavus, sugebės padengti paskolintas sumas. Čia susiduriama su antra – finansavimą ribojančia taisykle.

2. Finansavimo taisyklės ir balanso struktūra.

Veiksmus ribojančios taisyklės siekia sumažinti investavimo riziką. Yra susiformuluota „auksinė finansavimo taisyklė“:

Ilgalaikis turtas / Nuosavas kapitalas = 1.

Ilgalaikis turtas sunkiai likviduojamas, todėl reikalaujama, kad jis būtų įsigytas už nuosavą kapitalą, o ne pasinaudojant skolintu kapitalu – banko kreditais.

Praktiškai – kuo didesnis šakos pelningumas ir patikimumas, tuo labiau šios taisyklės nesilaikoma. Mašinų gamyboje, elektrotechnikoje šios proporcijos artimos reikalavimams, chemijos pramonėje skolinti įdėjimai į ilgalaikį kapitalą žymiai viršija nuosavą kapitalą.

Antras reikalavimas: kad skolinto kapitalo suma neviršytų nuosavo kapitalo dydžio:

Nuosavas kapitalas / Skolintas kapitalas = 1.

Tai kapitalo saugumo reikalavimas, Skirtingose pramonės šakose jis skiriasi. Pvz., gamybinėje pramonėje reikalaujama, kad tas santykis būtų 2:1, tai yra nuosavas kapitalas du kartus viršytų kapitalo dydį.

Labai svarbūs balanso struktūros rodikliai, užtikrinantys lėsų panaudojimą pagal paskirtį:

 ar ilgalaikio kreditavimo lėšos panaudojamos turtui įsigyti?

 ar trumpalaikio kredito lėšos neinvestuojamos į ilgalaikio turto formatavimą?

 ar dėl to nepažeidžiami įmonės likvidavimas. Likvidavimas parodo įmonės gebejimą atsiskaityti. Labai dažnai yra skiriami kėli likvidavimo lygiai.

1 laipsnio = Piniginės lėšos / Trumpalaikiai įsiskolinimai

likvidavimas

2 laipsnio = (Piniginės lėšos + / Trumpalaikiai įsiskolinimai

likvidavimas trumpalaikiai

reikalavimai)

3 laipsnio = Apyvartinis turtas / Trumpalaikiai įsiskolinimai

likvidavimas

Skaitiklyje p

. . .

• Veiklos pelningumo koeficientas

Veiklos pelningumo koeficientas =(Pelnas prieš apmokestinimą+Palūkanų sąnaudos+ nusidėvėjimo paslaugos)/Pardavimai, paslaugos

Rodiklis parodo, kaip įmonė dirba nepriklausomai nuo finansinio sverto, mokesčių, nusidėvėjimo.

Rodiklis gali būti lyginamas tik tų pačių veiklos šakų viduje

<5% nepatenkinamas rodiklis

• Turto grąžos koeficientas

Turto grąžos koeficientas =Grynasis pelnas/Vidutinė materialaus turto vertė

Parodo, kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė yra kreditorių ar akcininkų.

• Nuosavybės (kapitalo) grąžos koeficientas

Nuosavybės (kapitalo) grąžos koeficientas =Grynasis pelnas/Kapitalas (neatimamas)

Nuosavybės grąža (pelnas), tenkantis kapitalui įvertina bendrą pelno gavimo efektyvumą, naudojant akcinį kapitalą

• Savininkų ir skolintųjų nuosavybės pelningumo koeficientas

Savininkų ir skolintųjų nuosavybės pelningumo koeficientas =(Pelnas prieš apmokestinimą+Palūkanų sąnaudos)/(Savininkų nuosavybė+ trumpalaikių įsipareigojimų vidutinė vertė)

Parodo, kaip efektyviai naudojamas nuosavas ir skolintas kapitalas

• Palūkanų padengimo koeficientas

Palūkanų padengimo koeficientas =(Grynas pelnas+Nusidėvėjimas+Grynojo apyvartinio kapitalo (trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas) pasikeitimas)/Palūkanų sąnaudos

Parodo įmonės pajėgumą sumokėti palūkanas už paskolas

Pageidautina, kad k=1,>1.

• Pinigų generavimo koeficientas

Pinigų generavimo koeficientas =(Grynasis pelnas+Nusidėvėjimas+Apyvartinio kapitalo pasikeitimas)/Vidutinė turto vertė

Parodo, kaip efektyviai panaudojamas turtas pinigams generuoti

• Skolų sąnaudos koeficientas

Skolų sąnaudos koeficientas =Finansinė ir investicinės veiklos sąnaudos/Pardavimai, paslaugos

Jei yra ryškūs rodiklio pasikeitimai, lyginant su praeitu laikotarpiu, įmonė netvarkingai grąžina skolas

Išvados

Esama smulkaus ir vidutinio verslo teisinė ir ekonominė aplinka sudėtinga: nemaža dalis įmonių nustoja veikusios ar bankrutuoja, didelė gyventojų bedarbystė, verslininkams stinga elementarios informacijos ir žinių, nėra sukurta efektyvi paramos verslui sistema, nesubalansuota verslo plėtra regionuose. Šias problemas numatoma spręsti įgyvendinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo programą. Programos priemonių visuma leis sukurti finansinės paramos instrumentus, leidžiančius įmonėms geriau pasinaudoti finansiniais ištekliais ir sukurti naujas darbo vietas, plėtoti paramos verslui infrastruktūrą, sukuriančią palankią aplinką įmonėms kurtis ir augti. Per finansuojamas regionines ir tikslines programas numatoma pritraukti investicijas į regionus ir sudaryti palankias sąlygas jų subalansuotai plėtrai, skatinti naujų įmonių, užsiimančių netradiciniais verslais, kūrimąsi. Programoje numatyta įgyvendinti projektus, kurių metu verslininkams bus teikiamos informacinės, konsultacinės bei mokymo paslaugos ir tuo skatinamas naujų įmonių kūrimasis ir veikiančių plėtra. Be to, pagal galimybes numatoma dalyvauti tarptautiniuose projektuose ir sudaryti sąlygas įmonių bendradarbiavimui, jų konkurencingumo didinimui.

Literatūros sąrašas

• Algimantas Sakalas, Asta Savanevičienė “ Įmonės krizių vadyba”

• Viningienės D. suteikta metodinė medžiaga.

• Internetas

Join the Conversation

×
×