Civilizacija

Untitled

XVII a. Europoje ir šiaurės Amerikoje vyko kultūrinis sąjūdis, gavęs švietimo vardą. Rašytojai, filosofai, ekonomistai buvo vadinami švietėjais. Jie kritikavo feodalinę valstybės bei visuomenės santvarką ir siūlė įvairių būdų ją patobulinti. Pirmą kartą istorijoje buvo labai susidomėta mokslu ir švietimu, kurie, kaip atrodė gali atvesti žmoniją į „aukso amžių“. Tokį požiūrį grindė nauji mokslo atradimai ir technikos pasiekimai. Švietėjai karštai svarstė geresnės santvarkos projektus.

Švietėjai rėmėsi pasaulietine XVIIa. filosofija. Jos pradininkai buvo anglas Frensis Bekonas ir prancūzas Renė Dekartas. Naujai pasaulėžiūrai formuotis pa adėjo gamtos mokslų laimėjimai. Reformacijos ir kontrreformacijos religiniai ginčai švietimui taip pat buvo labai reikšmingi. Reformacijos veikėjai ir katalikų bažnyčią ginantys teologai atvirai svarstė daugelį anksčiau nekritikuotų tikybos tiesų.

Švietėjai tikėjo, kad žmonija eina pažangos keliu, nors ne visada jis tiesus, jame pasitaiko ir nukrypimų. Daugelis švietėjų laikė viduramžius „tamsos amžiais“, kai ten nebuvo nei pažangos, nei kultūros pasiekimų. Švietėjai smerkė religinį nepakantumą, netinkamus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Buvo sukurta geresnės valstybės santvarkos projektų, numatančių pi irmiausia panaikinti absoliutizmą. Dauguma švietėjų tikėjosi valstybės gyvenimą pakeisti taikiais pertvarkymais. Pertvarką turėjo daryti apsišvietę ir laikęsi švietėjų pažiūrų valdovai.

Naujos filosofijos, ekonomikos, gamtos mokslų teorijos sparčiai plito Europoje ir Amerikoje.Tam padėjo spaustuvių skaičius ir knygų tiražai, Europos apsišvietusiųjų sluoksnių suartėjimas pa

asitelkiant prancūzų kalbą. XVII a. prancūzų kalba pasidarė visuotina bendravimo priemonė, naudojama vietoj lotynų kalbos. Su anglų, vokiečių, italų mąstytojų veikalais kitų tautų skaitytojai susipažindavo iš prancūziškų vertimų. Švietėjų sąjūdis apėmė visas Europos šalis.

Tai, kas vadinama švietimu, buvo natūrali visuomenės minties raidos išdava ir kartu tam tikras pasaulietinio humanizmo tęsinys. Anas humanistinis sąjūdis sunyko XVI a., kai Europoje prasidėjo religinio pobūdžio reformacijos judėjimas. Bažnyčios reformacija atgaivino krikščionybę ir nukreipė visuomenės mintį kita linkme nei ta, kuria ją vedė humanistai. Tačiau ilgainiui reformacijos karštligė atlėgo, religiniai ginčai prarado svarbą. Pasaulietinis humanizmas tarsi atgimė XVII a., tik jau pasikeitęs ir visapusiškesnis. Humanistinė filosofija sekė vien Senovės Graikijos bei Romos pavyzdžiu.

Tačiau reformacijos ir katalikybės gynėjų ginčai Švietimui taip pat buvo reikšmingi. Kovojantys su Ka atalikų bažnyčia reformacijos veikėjai ir ją ginantys teologai atvirai svarstė ir nagrinėjo daugelį tikybos tiesų, anksčiau neprieinamai jokiai kritikai. Ir daugelis švietėjų pradėjo netikėti pačiu Dievo ir antgamtinio pasaulio buvimu.

XVII a. būdinga laisvamanystė, suprantama ne tik kaip bažnyčios bei religijos kritika, bet ir kaip visų visuomenės problemų svarstymas, nesibijant paliesti tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Švietimo amžiaus šūkis buvęs: „ Išdrįsk būti protingas, turėk drąsos remtis savo protu“. Kantas rašė, jog istorija yra procesas, kuris atves žmoniją į tobulą visuomenę. Ta

ačiau pasak švietėjų, tas procesas nevyksta savaime. Žmones reikia šviesti, mokyti. Švietėjai smerkė prietarus, religinį nepakantumą, žmonių išnaudojimą bei mulkinimą. Buvo parengta daug labai įvairių geresnės valstybės santvarkos projektų, ir visuose juose neigta esama feodalinė ir absoliutinė monarchija. Beje, dauguma švietėjų nemanė, kad tiems projektams įgyvendinti būtina revoliucija. Jie bijojo revoliucijos ir tikėjosi pakeisti gyvenimą taikiai.

Pertvarką turėjo daryti apsišvietę ir laikąsi švietėjų pažiūrų valdovai. Tokių valdovų Europoje buvo. Švietėjų idėjos nebuvo svarbiausia šių revoliucijų priežastis, bet vis dėlto jas skatino. Švietėjai buvo žmonės iš skirtingų visuomenės luomų ir sluoksnių – bajorijos, dvasininkijos, pasiturinčių miestiečių, tačiau visi jie reiškė kylančios buržuazijos siekius.

XVIII amžiaus antrosios pusės Prancūzijos istorija – klasikinis pavyzdys, rodantis, kaip feodalinės visuomenės politiniame apvalkale vystėsi ir brendo visuomeninė naujos, kapitalistinės santvarkos sankloda. Gamybos pažanga katino matematikos, gamtos mokslų vystymąsi ir pati priklausė nuo jų laimėjimų. Kartu su naujomis matematikos, fizikos, mechanikos, fiziologijos, medicinos idėjomis į žmonių sąmonę skverbėsi filosofinio materializmo idėjos. Visam tam priešinosi idėjinės reakcijos jėgos, visų pirma katalikybėsintelektualinės jėgos ir tie mokslo veikėjai, kurie buvo jos įtakos skleidėjai visuomenėje. Vis dėlto minties laisvinimas nenukrypstamai žengė į priekį. Iki 1789 metų Prancūzijoje atsirado galingas judėjimas, žinomas švietimo sąjūdžio pavadinimu. Jo tikslas čia, kaip ir Anglijoje, buvo kritikuoti feodalinę ideologiją, religinius prietarus, kovoti už re

eliginę toleranciją, mokslinės ir filosofinės minties laisvę, už protą prieš tikėjimą, už mokslą prieš mistiką, už tyrinėjimą prieš autoritetą, už kritiką prieš apologetiką.

Prancūzų švietėjų filosofija nebuvo vienalytė. Svarbus idėjų ir mokymų, kuriuos vystė prancūzų švietėjai, šaltinis buvo anglų švietėjų idėjos ir mokymai. Anglijoje prancūzų švietėjai rasdavo sąvokų ir teorijų, kurios išreikšdavo jų pačių mintis, bet kurios tenai anksčiau susiformavo, anksčiau buvo išreikštos ir todėl tam tikru mastu galėjo tapti jiems pavyzdžiu. Supažindinti prancūzų inteligentiją su idėjine naujosios Anglijos kultūra pirmieji pradėjo Volteras Ir Monteskjė. Su anglų teisiniais principais prancūzus supažindino ir Monteskjė. Prancūzijoje labai paplito taip pat Loko mokymas. Su juo prancūzai susipažino, skaitydami pačius Loko kūrinius. Be švietimo sąjūdžio Anglijoje, ypač anglų materializmo, idėjų įtaka nebuvo vienintelis prancūzų švietėjų teorinis šaltinis. Jie rėmėsi ir nacionaline priešakinės filosofinės minties tradicija.

Dekartas ruošė idėjinį švietimo sąjūdį kaip materialistas fizikoje ir kaip filosofas, išvystęs racionalizmo pagrindus pažinimo teorijoje ir mokyme apie metodą. Labai žymus taip pat buvo P. Beilio vaidmuo. Savo filosofinėmis pažiūromis Beilisbuvo skeptikas. Jis teisingai buvo vadinamas švietimo sąjūdžio Prancūzijoje pionieriumi. Beilio dėmesio centre buvo religinio tikėjimo ir mokslo santykio klausimas. Beilis atskleidžia nepašalinamą prieštaravimą tarp mokslo teiginių ir apreiškimu pagrįstos religijos tezių.

Itin didelę įtaką tos epochos Prancūzijos idėjiniam gyvenimui tu

urėjo švietimo sąjūdžio Prancūzijoje atstovas Volteras. Jis įėjo į kultūros istoriją kaip vienas didžiausių Prancūzijos mąstytojų ir rašytojų, kaip fizikas ir psichologas. Per visą savo gyvenimą jis nenuilstamai kovojo prieš bažnyčią ir klerikalizmą, prieš religinę ir visokią kitokią netoleranciją, jis daug nuveikė visuomenės filosofinio švietimo srityje. Didžiausią reikšmę Voltero veikloje turėjo jo kova prieš bažnyčią, religinę netoleranciją ir fanatizmą. Jis neigė visus vadinamųjų pozityviųjų religijų mokymus apie dievo savybes, paskelbė, kad šie mokymai neįrodyti ir nereikalingi. Voltero psichologija yra persunkta Loko materializmo. Jo nuomone, mes nieko nežinome apie dvasinės substancijos prigimtį. Mokyme apie žinojimą Volteras gynė tezę apie visų žinių kilimą iš pojūčių. Bet kartu jis teigė, kad yra ir absoliutus žinojimas: loginis – matematinis ir moralės žinojimas. Volteras propagavo Prancūzijoje Niutono natūrfilosofiją, Loko empirines pažiūras psichologijoje.

Vienas iš įtakingiausių švietimo sąjūdžio Prancūzijoje veikėjų buvo Ž. Ž. Ruso, gimęs Ženevoje. Ruso reikšmę švietimo sąjūdžio istorijoje sudaro tos idėjos, kurias jis iškėlė kaip sociologas, politikas, moralistas, psichologas ir pedagogas. XVIII amžiaus prancūzų filosofija kritikavo feodalizmą ir absoliutizmą tik buržuazinių interesų požiūriu. Klasių, augančių „ trečiojo luomo“ viduje, interesų prieštaringumas dar nebuvo pastebėtas ir suprastas. Šiuo atžvilgiu Ruso užima ypatingą poziciją. Niekas iš Ruso amžininkų nejautė taip stipriai, kaip jis, Prancūzijos visuomeninio gyvenimo prieštaravimų. Jis suprato juos iš engiamų smulkiaburžuazinių valstiečių ir amatininkų masių pozicijų, t. y. kur kas demokratiškesniu požiūriu, negu daugumos švietėjų pažiūros.

Pagrindinis jo meto visuomeninio gyvenimo prieštaravimas Ruso mokyme įgauna abstrakčią formą prieštaravimo tarp kultūros ir gamtos, tarp jausmo natūralaus bei harmoningo gyvenimo ir dirbtinumo, intelektinio mąstymo vienašališkumo. Ruso jausmą laiko ne tik savarankiška, savotiška, bet ir pagrindine, pirmine dvasinės veiklos forma. Suartindamas jausmą su instinktu, Ruso ėjo prie išvados, kad intelekto formų vystymasis sugriovė žmoguje pradinę harmoniją, sutrikdė teisingą santykį tarp poreikių ir sugebėjimų, susilpnino natūralią žmogaus galią. Svarbiu visuomeninių prieštaravimų šaltiniu Ruso pripažino socialinę nelygybę, kurią sąlygoja turto nelygybė, žemės, darbo įrankių turėjimo sąlygų nelygybė. Per smurtą atsiradusi žemės nuosavybė tapo priešingumo tarp skurdo ir turtingumo šaltiniu, o valstybės su vyriausybine valdžia atsiradimas dar labiau padėjo vystyti šį prieštaravimą. Ruso manė, kad išeiti iš civilizacijos prieštaravimųgalima keičiant auklėjimo sistemą ir metodus. Ruso įrodinėjo, kad vienintelis dabar egzistuojančios socialinės nelygybės korektyvas turįs būti laisvė ir besąlygiška juridinių teisių lygybė. Ruso idėjų įtaka buvo didžiulė. Ruso priklauso svarbus vaidmuo, nors pats Ruso toli gražu nesuprato revoliucinės kovos neišvengiamumo. Istorinio proceso teorijoje Ruso su neregėtu iki tol įžvalgumu įspėjo prieštaravimų, kaip visuomenės vystymosi varomosios jėgos, reikšmę.

Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę, jis manė, kad tik pati tauta galinti nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka esanti respublika, kurios valdyme dalyvauja visi piliečiai. Jis lyg ir piršo mintį, jog prievarta reikia visiškai sugriauti senąją tvarką. Tokias išvadas Prancūzijos revoliucijos metais padarė jakobinai, kurie laikė Ruso savo mokytoju. Ruso buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą Dievu vertino kaip pavojų visuomenei.

Tarp prancūzų švietėjų buvo ir socializmo šalininkų. Vienas jų – kaimo klebonas Žanas Meljė. Savo veikale jis skatino, panaikinus privatinę žemės nuosavybę, atiduoti žemę visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir net valstybę, kaip žmonėms priešišką ir svetimą jėgą. Todėl Meljė laikomas ir anarchizmo pradininku.

XVIII a. vid. grupė švietėjų, vadovaujamų rašytojo ir filosofo Deni Didro, ėmėsi leisti „ Enciklopediją“, kuriame buvo išdėstytos tuometinio mokslo sukauptos žinios. Enciklopedijai rašė Volteras, Monteskjė, Ruso ir daugelis kitų. Aiškindami filosofijos ir politikos dalykus, jie kritikavo Prancūzijos santvarką.

Vokiečių švietėjai beveik nesidomėjo geriausios valstybėssantvarkos ir valdžių atskyrimo klausimais. Jie beveik nekritikavo ir bažnyčios, religijos. Tačiau Vokietijoje plačiai paplito kosmopolitinės vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjos. Vokiečių švietėjai buvo „ apšviestojo absoliutizmo“ šalininkai, jie tikėjo, kad pažangius pertvarkymus įvykdys valdovai. Jeigu valdovai esą nepakankamai „ apsišvietę“, tai dar nereiškia, jog reikia panaikinti monarchiją.

XVIII amžiuje Vokietija vystėsi kapitalistiniu keliu. Tačiau šio vystymosi tempai, politinės formos rodo, kad palyginti su Anglija ir Prancūzija šis vystymasis buvo lėtesnis, pavėluotas ir kad jam teko įveikti dideles kliūtis.

Švietimo epocha prasidėjo ir Vokietijoje. Iš pradžių Vokiečių švietėjai buvo mažai savarankiški. Ir filosofijoje, ir biblijos kritikoje, ir moksle jie naudojo idėjas, kurios anksčiau buvo sukurtos Anglijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje. Bet, net įsisavindamas šias idėjas, vokiečių švietimas jas pritaikė prie Vokietijos visuomeninio gyvenimo sąlygų. Iš čia išplaukia eilė svarbių bruožų, kurie skiria vokiečių švietėjus nuo jų angliškųjų ir prancūziškųjų pirmtakų. Vokiečių Švietimas kovoja už proto teises filosofijoje, kuri remiasi protu. Bet tuo pat metu vokiečių švietimas neturi tos kovingos dvasios, kokia pasižymi Švietimas Prancūzijoje. Vokiečių Švietimas ne tiek atkovoja iš religijos teises proto naudai, kiek stengiasi surasti kompromisą tarp žinojimo ir tikėjimo, tarp mokslo ir religijos.

Įtakingiausia XVIII amžiaus vokiečių filosofijoje buvo CH. Volfo mokykla. Volfas stengėsi sukurti filosofiją mokslo forma. Pažinime jie pabrėždavo proto, loginių mąstymo dėsnių ir formų vaidmenį.

Virš visų Švietimo sąjūdžio Vokietijoje veikėjų yra iškilusi didinga Lesingo figūra. Jis buvo kartu įžymus rašytojas, dramaturgas, kritikas, estetikas ir filosofas. Būdamas galingas kovotojas prieš reakcijos, feodalinės ideologijos, obskurantizmo ir religinės netolerancijos jėgas, Lesingas duso savo meto Prūsijos sąlygomis. Lesingas kovojo už meną, kuris nemėgdžioja klacisistų tapybos ir skulptūros statiškų paveikslų, bet specifinėmis poezijos priemonėmis atkuria gyvus žmonių veiksmus ir jų kovą. Filosofijoje jis puolė teologijos ortodoksus. Lesingas pirmasis po Spinozos įnešė į Senojo ir Naujojo testamentų šventųjų knygų aiškinimą istorinį požiūrį. Lesingas neigia tikėjimą į asmeninį dievą, egzistuojantį už pasaulio. Galiausiai religijos esmė Lesingui yra tik etinė.

Įžymų vaidmenį, vystant švietimo sąjūdį Vokietijoje, suvaidino vokiečių poetas ir mąstytojas J. V. Getė. Jis taip pat svetimas idealizmui ir gnosticizmui. Jis didžiai vertino Spinozos filosofiją. Savo filosofinėmis pažiūromis Getė iš esmės materialistas.

Vokietijoje paplito vieningos žmonijos idėjos. Kantas svajojo apie amžiną taiką, kuri įsiviešpatausianti tada, kai būsianti sukurta viso pasaulio valstybių sąjunga. Filosofas Johanas Fichtė teigė, kad apsišvietusio Europiečio tėvynė – visa Europa.

Įžymūs švietimo sąjūdžioVokietijoje veikėjai buvo taip pat F.Šileris, J. Herderis ir kiti.

Švietimo idėjos plito visoje Europoje, pasiekė valstybių kolonijas Amerikoje. Būdingas švietėjams bruožas – siekimas sušvelninti žiaurias to meto teismų skiriamas bausmes, panaikinti kankinimus tardant, bausmes už raganavimą. Čia daugiausia nuveikė italų ir ispanų švietėjai. Didelę įtaką turėjo italo Cezare Bekarija veikalas „ Apie nusikaltimusir bausmes“. Visų šalių švietėjai skatino valdovus daryti pertvarkymus ir palikė jų pastangas, daromas ta linkme.

Literatūra:

Pasaulis I. Vilnius: Vaga, 1999.

Pasaulis II. Vilnius: Vaga, 1999.

Bulota L. Šiuolaikinės civilizacijos istorijos įvadas. Medžiaga paskaitoms. Kaunas, 2002.

Leave a Comment