Mėnulio užtemimų reikšmė įvairių tautų mitologijoje ir įvairiose pasaulio religijose

Šiaulių universitetas

universitetas

fakultetas

katedra

Mėnulio užtemimų reikšmė įvairių tautų mitologijoje ir įvairiose pasaulio religijose

Atliko:

Vadovas:

2009 m.Turinys

Įvadas........................3

1. Mėnulio užtemimo aiškinimas senovės civilizacijose....................4

1.1 Egiptiečiai..................7

1.2Šumerai.....................8

1.3 Babiloniečiai ir asirai..............8

1.4 Hetitai.....................9

1.5 Irano arijai...................9

1. 6 Kinai......................10

2. Mėnulio galia...................11

3. Mėnulio reikšmė senovės lietuviams....13

4. Mėnulio fazių aiškinimas...........16

Išvados......................18

Literatūra.....................19

0x01 graphic

Užtemimą (lot. Defection, defectus) – senovės tautos, garbinusios Saulę ir mėnulį kaip dievybę, laikė visuotine katostrofa. Jau senovės Babilone ir Kinijoje numatyti užtemimus buvo laikoma labia svarbiu dalyku. Per mėnulio užtemimus vykstantys įvykiai susiję su praeities karma. Jeigu mėnulio užtemimas vyksta ankščiau negu saulės, tai įvykiai vyksta slaptai, sukelia bruzdėjimą žmonių kolektyvuose. Į pirmą vietą iškyla visuomenės, o nne atskiros asmenybės problemos. Mėnulio užtemimai yra vidinių psichikos procesų katalizatorius. Jie sukelia stiprius išgyvenimus net nesant jokių svarbių įvykių. Šie išgyvenimai sukelia nesąmonigas reakcijas ir neįsisąmonintus žmogaus poelgius. Mėnulis taip pat sąlygoja slaptą vidinį pasaulį, jų pasąmonės kilmę ir giluminius procesus, kiekvieną žmogų siejančius su aplinka bei socialiniais procesais. Kelias dienas iki mėnulio užtemimoreikia vengti emocinių protrūkių, nepasiduoti provokacijoms. Kadangi būtent tuo metu visi žmonės patiria vidinę įtampą ir demonstruoja ne pačius geriausius charakterio bruožus.

1. Mėnulio užtemimo aiškinimas senovės civvilizacijose

0x01 graphic

Mėnulio užtemimai nuo senų laikų buvo stebimas reiškinys. Buvo manoma, kad užtemimo įtaka trunka tiek metų, kiek valandų trunka užtemimas, ir kad įvykiai, sudarantys pagrindą programos, sudėtos į užtemimo dienas, rutuliojasi fatališkai ir neišvengiamai. Teigiama, kad užtemimas liečia likimą tų šalių bei

regionų, per kurių teritoriją perslenka jo šešėlis. Didelis dėmesys yra koks užtemimas yra per gimimo dieną, jeigu tai mėnulio užtemimas, tais metais žmogaus asmenybė bus nepastebima ir net stengiantis vis tiek nieko neišsiskirs.

Po šio laikotarpio Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi ta pačia tvarka, jie vyksta tik per pilnatį. Per vieną saro periodą būna 43 Saulės ir 28 Mėnulio užtemimai. Pagal saro periodą buvo galima apytiksliai numatyti užtemimo dieną. Dabar užtemimų laikas apskaičiuojamas net sekundės tikslumu. Užtemimai yra labai svarbūs astrologijoje. Teigia, kad jeigu užtemimo vieta yra netoli jūsų horoskopo ,,jautrių taškų”, vadinasi, artimiausią pusmetį jūsų laukia svarbūs įvykiai. Taip pat manoma, jei vaikas gimsta per Mėnulio užtemimą tai žmogaus asmenybė bus nepastebima ir net labai stengiantis vis tiek niekuo neišsiskirs.

Mėnulio užtemimas buvoo ir yra gana įprastas reiškinys, todėl žmonijos istorijos eigą tamsus Mėnulis pakreipdavo rečiau nei Saulės užtemimai. 1504 m. savo ketvirtosios kelionės į Ameriką metu Kolumbas susidūrė su rimtomis problemomis. Laivai buvo prastame stovyje ir juos išvilko į krantą Jamaikoje. Daug maisto atsargų buvo pavogta, pusė įgulos sukilo, o vietiniai indėnai atsisakė tiekti maistą. Tada Kolumbui šovė išganinga mintis – iš europos mokslininkų sudarytų kalendorių jis žinojo,kad turi įvykti mėnulio užtemimas. Jis paskelbė indėnams, kad dėl jų nenoro tiekti maistą mėnulis dings. Kai taip ir a

atsitiko, problemos dėl maisto buvo išspręstos. Beje, mėnulio užtemimai tiesiog “persekiojo” Kolumbą. Pačios pirmosios kelionės metu taip pat įvyko užtemimas. Jei Kolumbas savo apskaičiavimuose nebūtų įvėlęs žioplos klaidos, jis tikrai būtų supratęs kad atrastoji žemė nėra Indija.

Anot padavimų, Bizantijos sostinė Konstantinopolis turėjo kristi tik tada, kai Mėnulis duos ženklą. Nelaimei, itin tamsus (manoma, dėl vulkano išsiveržimo išmestų dulkių) užtemimas įvyko likus savaitei iki osmanams užgrobiant Rytų Romos imperijos širdį. Pirmoji Roma kritusi dėl katalikybės erezijos, antroji Roma – Konstantinopolis –  taip pat buvo nubaustas už daugybę nuodėmių ir pateko į netikėlių rankas.

Nuo Mėnulio lašantis kraujas padeda ir istorikams datuoti įvykius, jeigu metraščiuose būna paminėtas Mėnulio užtemimas. Pvz., radus šaltiniuose informaciją, kad Judėjos karalius Erodas mirė po Mėnulio užtemimo, buvo bandyta patikslinti Kristaus gimimo metus (žr. straipsnį apie Kalėdas). Maža to, remiantis pranašystės nuoroda, kad prisikėlimo metu Mėnulis bus kruvinas, spėjama galima Kristaus prisikėlimo data – 33 m. balandžio 3 d.

Užtemimų ciklai kartojasi tam tikru dėsningumu. Senovės astronomams teko ilgai ir kantriai stebėti dangų, kol pavyko pastebėti, kad Saulės, Mėnulio ir jo orbitos mazgų tarpusavio padėtys ir užtemimų tvarka dangaus sferoje kartojasi vienodu periodu, kuris vadinamas saru. Saro trukmė Lygus 6585.33 vid. saulinės paros (t.y. virš 18 metų). Per sarą būna vid. 71 užtemimas: 43 Saulės ir 28 M

Mėnulio. Tose pačiose Žemės vietose užtemimai identiškai kartojasi praėjus 3 sarams.

Žmonės, nesuprasdami Saulės ir Mėnulio užtemimo priežasčių, priskirdavo jiems antgamtinę reikšmę, apipynė tikėjimais ir sakmėmis. Dažnai sakydavo, kad šviesulį pagrobusi kokia nors pabaisa, piktoji dvasia, slibinas ar vilkas ar koks nors roplys. Pasakodavo, kad raganos užtemdydavusios Mėnulį, ir badydavusios abiem galais nudeginta balana, nuo ko jis apsipildavęs krauju. Mėnulį kilpa sugaudavusios tamsos dvasios ir bandydavusios uždaryti jį dėžėje, bokšte ar pan. Kilpa buvo laikomas šviesus ratas – drignė, – kartais du ratai, matomi aplink Mėnulį. Mėnulį išvaduodavusi paukštė ar mergina, kurią krikščionybė sutapatino su Dievo motina Marija.

Stengdamiesi nubaidyti šviesulio grobikus, lietuviai, kaip ir dauguma pasaulio tautų, keldavo triukšmą arba užkalbėdavo, atlikdavo kokias nors magiškas apeigas, kad nuvytų pabaisas.

Iš senų laikų atėjęs Mėnulio kultas daugelyje šalių yra išlikęs iki šių dienų. Dar ir dabar sudarinėjami sodininkų kalendoriai, kuriuose surašomos dienos, tinkamos įvairiems sodo darbams, nustatomos pagal Mėnulio fazes. Kalendoriuje visuomet žymima Mėnulio fazė, į kurią žmonės neretai stengiasi atsižvelgti. Dar ir dabar mamos kartais pataria dukroms kirpti plaukus per jaunatį, ar rūpetinga močiutė užtraukia vaikų kambaryje užuolaidą, kad mėnuliui šviečiant miegantiems vaikams į akis, jiems nesisapnuotų košmarai, ar jie, neduokdie, netaptųlunatikais. Mėnulio reikšmė astrologijoje nė kiek nesumažėjo nuo žilos senovės. Į jo padėtį gimimo metu visuomet atsižvelgiama suda

arinėjant horoskopus, leidžiami net astrologiniai Mėnulio kalendoriai, kuriose pažymėtos Mėnulio kalendoriaus dienos ir aprašytas jų poveikis žmonėms, pažymėta, kokios dienos kokiems darbams tinkamiausios. Apie šių kalendorių populiarumą galima spręsti ir dėl to, kad beveik visuose dienraščiuose šalia dienos horoskopo būna parašyta, kokia šiandien Mėnulio kalendoriaus diena ir kokią įtaką ji daro žmogui. Toks tikėjimas Mėnulio įtaka turbūt išlikęs žmonių mintyse nuo senų laikų, ir nėra įrodymų, kad jis neteisingas. Priešingai, įrodyta, kad Mėnulis tikrai veikia žmogų. Mokslininkai nustatė, kad psichiniams ligoniams, depresija ar neuroze sergantiesiems liga paūmėja per pilnatį, tuo laiku įvykdoma daugiau nusikaltimų, savižudybių bei katastrofų, žmonių elgesys tampa mažiau nuspėjamas.

Taigi, tiek dabar, tiek praeityje gyvenę žmonės domėjosi Mėnuliu, stengėsi suvokti jo poveikį žmogui ir atitinkamai pasinaudoti tomis žiniomis. Vadinamųjų ,,prietarų” apie Mėnulį, jo fazes, judėjimą dangumi ir jo poveikį žmogui daug išlikę iki šių dienų. Žmonės linkę tuo tikėti, matyt, tas tikėjimas išlikęs pasąmonėje iš senų laikų. Tik stiprėjant pasaulinės integracijos ir informacinių mainų procesams daug vakariečių, o ir lietuvių labiau tiki ir domisi ne savo tautos senolių, o senovės indų ar kitų rytiečių išmintimi. Astrologija, indiški horoskopų variantai paplitę visame pasaulyje.

Mokslas neįrodė nei liaudiškų prietarų, nei astrologų teiginių apie Mėnulį teisingumo ar klaidingumo, bet visgi pripažįsta, kad Mėnulis daro tam tikrą įtakąžmogui. Kokią – dar neaišku. Įrodyti tik paskiri teiginiai ir hipotezės.

1.1 Egiptiečiai

0x01 graphic

Viena iš egiptiečių dangaus deivių buvo Nut; ji vaizduojama palinkusi virš savo sutuoktinio Hebo, žemės dievo. Mirties simbolikoje ją simbolizuoja sarkofago dangtis. Vakare ji praryja saulę, idant ryte ją vėl pagimdytų it veršiuką. Pagal kitą versiją vakarais Nut gimdydavo žvagždes, o rytais jas prarydavo. Horas – dievas sakalo pavidalu, Mėnuo ir Saulė – tai jo akys. Viena akis būdavo dieną, o kita naktį. Kai mėnulis nešviesdavo naktį ( t.y. būdavo mėnulio užtemimas) buvo sakoma, kad Horo viena akis yra užmekta.

1.2 Šumerai

0x01 graphic

Šumerai turėjo ne tik keturis kuriančiuosius dievus, tačiau buvo ir trys astraliniai – Mėnulio dievas, Nana, arba Suen, Saulės dievas Utu bei deivė Inara. Utu – Mėnulio dievo sūnus. Jam buvo būdingos ne tik saulinės, bet ir teisingumo bei pasaulio tvarkos globėjo funkcijos. Utu buvo atsakingas už vykstančius dangaus kūnų vaizdų pokyčius saulės ir mėnulio užtemimus. Pomirtinio gyvenimo vaizduose taip pat tai išryškėja labiau. Vienoje lentelėje, kurioje užrašyta rauda, užsimenama, jog Saulė naktį keliauja per požeminį pasaulį ir šviečia jo gyventojams. Ten pat savo “ramybės dienas “ (t.y. tas dienas, kai jos nematyti) praleidžia Mėnulis. Teigiama, jog Saulės dievas Utu teisia mirusiuosius, o jų likimą lemia Mėnulio dievas.

1.3Babiloniečiai ir asirai

0x01 graphic

Šalia trijų svarbių kosminių dievų, buvo ir trys didieji dievai, siejami su dangaus šviesuliais – Mėnulio dievas Sinas, Saulės dievas Šamašas ir Aušrinės bei Vakarinės žvagždės deivė Ištar. Sinas įsivaizduojamas su visais Mėnulio atributais ( Mėnulio pjautuvas puošia jo galvos apgandalą, virš kurio kyšo keturi ragai, vaizduojantys Mėnulio fazes). Nykstantis Mėnuo įsivaizduotas kaip senas barzdotas vyras, galbūt todėl Sinas laikytas išminčiumi. Sinui dingus t.y. kai naktį jis nepasirodydavo jis dingdavo budavo baismė žmonėms už jų pažeistas priesaikas. Dievai būdavo maitinami kiekvieną dieną, tačiau būta ir ypatybių, šventinių dienų ( kiekviena dievybė mėnėsyje turėjo savo dieną) ir nelaimingųjų ( babiloniečiai manė, kad nelaimingos dienos yra 7, 14, 21, ir 28 mėnesio dienos), kuriomis kas nors galėjo keistis. Dievų pagalbos buvo tikimasi kaip atpildo už teisingą gyvenimą ir už jiems dedamas aukas. Žmogus bijojo savo dievų; begalinis jų pranašumas ir spindesys keldavo siaubą.

1.4 Hetitai

0x01 graphic

Remiantis mitologija viename išties archajiškame tekste pasakojama apie mėnulį. Mėnulio dievas nukrenta iš dangaus į žemę “į turgaus aikštę”. Niekas nemato mėnulio danguje. Nukritusį mėnulį pamato Audros dievas; jis išsigąsta; jis žemėn pasiunčia lietų. Galiausiai deivė Cifuri – Kamrusepa perkalba audros dievą, ir šis, nors ir baimindamasis, grąžina Mėnulio dievą atgal į dangų. Nepaisant to, Audros dievas “ pagimdė jį iš naujo”. Mėnulis vėl apšviečia žemę. Butent tokia mitologijos forma hetitai aiškindavo mėnulio užtemimą.

1.5 Irano arijai

0x01 graphic

Remiantis jų pasaulėžiūra žemiškasis gyvenimas prasmingas ir reikšmingas, žemiški dalykai – dangiškų atspindys. Žemiškasis gyvenimas – su visu rimtumu atliktina pareiga. Per “ paprastą” savo gyvenimą žmogus įeina į kosminius ir dvasinius pasaulio vyksmus. Jis turi padėti pavargėliams, elgtis dorai, naikinti blogį – beje ir piktžoles ir kenksmingus gyvius. Tačiau gerųjų gyvūnų žudymas – tarp jų šunų ir gyvačių – sunkus nusižengimas. Įvykdžius panašius nusižengimus žmones bausdavo gamtos jėgos: lietūs, sausros, saulės ir mėnulio užtemimai.

1. 6 Kinai

0x01 graphic

Įvairios tautos skirtingai šį reiškinį traktuodavo. Pavyzdžiui senovės kinai sakydavo, jog vienintelį tikrą Žemės palydovą praryja dangaus drakonai ar kitos antgamtinės būtybės. Velykų švenčių data siejasi su Mėnuliofazėmis. 325 m. bažnyčios Nikėjos susirinkime buvo nuspręsta Velykas švęsti pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio stojus pilnačiai: anksčiausiai — kovo 21 d., vėliausiai — balandžio 25 d. Babiloniečiams dar 2000 m. pr. Kr. buvo žinomas užtemimų pasikartojimo ciklas, vadinamas saro periodu (egipt. soros — pasikartojimas). Jis lygus 6585 3 paros, arba 18 metų ir 11,3 paros.

2.Mėnulio galia

0x01 graphic

Mėnulis yra magiškas dangaus šviesulys Nuo žilos senovės žmonės stebėjo nakties šviesulio kelionę dangumi ir jo skaistaus veido mainymąsį. Senovės astrologai Mėnulį siejo su motinomis, kūnu ir vaikyste. Krikščionis Mėnulis tapo mergelės Marijos ženklu (prisiminkite Aušros vartų paveikslą), vėliau į Mėnulio ženklą pradėjo pretenduoti ir islamas. Juk Turkijos šalies vėliavoje kaip tik ir yra pavaizduotas pusmėnulis ir žvaigždė. Šiais laikais Žemės palydovo galia pasikliauja netgi daugelis tų, kurie skeptiškai žiūri į astrologiją. Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad Mėnulis turįs įtakos naujagimio lyčiai ir moters ciklui, pilnaties metu esą daugiau gimstama ir įvykdoma daugiau nusikaltimų. Prietaringesni, atsižvelgdami į Mėnulį, sodina agurkus, ir tik jaunaties metu kerpa plaukus, perka akcijas prieš pilnatį, — kas nori, gali visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Mėnulį. Gamtos ciklais ir Mėnulio ciklais ir šiandien vadovaujasi visi žemdirbiai, norintys išauginti gerą derlių.

Mokslininkai ir ypač vienas garsus astronomas Izaokas Niutonas yra patvirtinę ir Mėnulio įtaką vandens judėjimui, potvyniams. Turint omenyje, kad mūsų organizmo didesniąją dalį sudaro vanduo, lengvai galime suvokti, kad mūsų organizmas taip pat yra smarkiai įtakojamas Mėnulio judėjimo. Teigiama, kad žmoguje taip pat vyksta mini potvyniai ir mini atoslūgiai, Tačiau galia, kuria Mėnulis veikia žmogaus kūną, yra be galo silpna: Žemė traukia žmogų 3,5 milijono kartų stipriau. Dėl to Mėnuo žmones veikia labiau psichologiškai ir romantiškai nei fiziškai. Keturfazis Mėnulio ciklas padeda suvokti emocijų kaitą, instinktų proveržius, gyvybiškumo potvynius ir atoslūgius, nors europiečiai  Mėnulio kalendorių labiau pritaikė ne dvasinėms, o praktinėms reikmėms. Daugelis žmonių yra šventai įsitikinę, kad vilkai kaukia mėnesienoje. Tačiau tai tik mitas, nes vilkai šiaip ar taip kaukia, tik giedromis, Mėnulio apšviestomis naktimis, tai geriau girdima

3.Mėnulio reikšmė senovės lietuviams

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius ar juos pergenant.

Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio piešiniai ant uolų, akmens, kaulo žinomi iš paleolito; jie nupiešti maždaug prieš 20 000 – 30 000 metų.Tokių piešinių rasta Anglijoje ir kitur. Greičiausiai tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.

žmonėmis. Iš maldelių mėnuliui matome, kad jis laikytas ir gyvųjų žmonių globėju, saugotoju, galinčiu jiems suteikti ir gerą pomirtinį gyvenimą: ,,Mėnuo, mėnuo, mėnesėli, / Šviesus dievaitėli, / Duok jam ratų, / Man sveikatų, / Duok jam pilnystę, / Man Perkūno karalystę”.

Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „numiršta“, „pargriūna“, „suyra“. 3 paros, kai Mėnulis nesirodo danguje, – tai suvartų laikas tada jis eina į kitą pasaulį, šviesti mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų atsisukus į Mėnulį

Tautosakoje Mėnulis gali būti ir gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais. Pasivertęs nepaprasto grožio karalaičiu, jis vaikšto po žemę ir vilioja merginas.Vargdienė mergaitė išteka už gražuolio vyro Mėnulio.

Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti dievu, Saulės vyru. Pasak D. Poškos, svarbiausi augmenijos globėjai – Saulė ir Mėnulis. Žmonės tikėjo, kad Saulė savo šiluma suteikianti žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisinąs ir gaivinąs. Mėnulis – žemės pats, arba patinas, vyriškos lyties dievaitis. Kartais Mėnulis vadinamas ir Saulės broliu, arba sauliabroliu, kai kur net dievo sūneliu. Dažnai vadintas ir tėveliu, tėvu. Dainose Mėnulis tėvelis globoja skiaudžiamas mergeles, našlaitei skiria dalį. Mėnulį tėvelį žmonės prašydavę atitolinti jų ligas, badą, karus, gaisrus ir pan. Pasiklydusiems jis parodydavęs kelią. Mėnulis vaizduotas žmonių geradariu, bet jis reikalaudavęs sau pagarbos, o už įžeidimą keršydavęs, todėl buvo draudžiama rodyti į Mėnulį pirštu, nes esą galima išdurti jam akis. Tikėta, kad rodžiusiam pritvinksiąs ar nudžiūsiąs pirštas. Blogus vaikus Mėnulis pagaudavęs ir surydavęs.

Mėnulio kultas dideliuose pasaulio plotuose iš pradžių sudarė didelę dalį medžiotojų kulto, atsiradusio dėl pirmykščio žmogaus bejėgiškumo prieš stichines gamtos jėgas, nuo kurių priklausė jo sėkmė. Perėjęs daugelį šimtmečių ir pasipildęs naujais motyvais, Mėnulio kultas visų pirma išliko tose bendruomenėse, kurios nuo seno vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

Visiškai Mėnuliui sudilus, sakyta, kad jis pargriūna, suyra. Laikas, kai Mėnulis dingsta, vadintas padaužais, o maždaug 3 dienos kai jo nesimato – suvartomis. Senovėje manyta, kad jis einąs į kitą pasaulį ir šviečiąs mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu sudarė pagrindą atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų, atsisukus į Mėnulį. Kai suvartose dingdavo Mėnulis, šiaurės Lietuvoje sakydavo, kad jį pavogė velnias ir ragana, eidami vogti gyvulių, kad nešviestų.

Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Daugelyje Lietuvos vietų sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui, ir jis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis paėmęs pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri prašiusi jį globos, arba kad našlaitė tarnavusi pas piktus šeimininkus, kurie išvarę ją vandens. Našlaitei besemiant vandenį, ją pagrobusi Vaivorykštė.

Mėnulyje matosi nubausta už tuštybę mergina, kuri, išėjusi nuoga iš pirties, kreipėsi į Mėnulį, sakydama: ,, – Mėnesėl, ar mano kūnas šviesesnis, ar tu?” arba: ,,Ak, kad mano kūnas taip šviestų, kaip Mėnulis!”. Kitur sakoma, kad ant Mėnulio stovinti moteris su naščiais. Mėnulis už tai ją nubaudęs, kad ši, nešdama vakare vandenį, paslydusi, griūdama papylusi vandenį ir supykusi sušukusi: ,, – Mėnuli, kad švieti, tai šviesk, dabar mano pasturgalis labiau šviečia nei tu”. Supykęs Mėnulis moterį su naščiais ir kibirais įsitraukęs pas save.

Kitur aiškinama, kad ant Mėnuliostovi boba, išsitiesusi su naščiais ir kibirais su vandeniu. Patekusi ji ten už tai, kad kai Dievas, vaikščiojęs po žemę, paprašė jos vandens atsigerti iš jos naščių, ji ne tik nedavusi, bet ir Dievą apšaukusi, esą, gali gert ir iš šulinio. Supykęs Dievas ir užkėlęs bobą ant Mėnulio, kur ji stovėsianti iki teismo dienos.

Kitose sakmėse moteris ar mergina patenka ant Mėnulio, kai ją kas nors prakeikia. Apie Radviliškį pasakota, kad našlaitė turėjusi pamotę raganą. Kartą našlaitė ėjusi į upelį vandens ir užsižiūrėjusi į Mėnulį. Pamotė pamačiusi ir tarusi: ,, – Kad tu su tais naščiais pranyktum ant to Mėnulio!”.Tuo metu mergaitė prilipusi ant Mėnulio, kur ir dabar esanti.

Dar aiškinta, kad prie Mėnulio pritraukti du pajungti jaučiai, kad Mėnulyje matosi nuogas vyras su ryšuliu šakų, nubaustas už tai, kad rinko šakas šventą dieną. Jis, kaip ir Mėnulis, keičiasi – virsta jaunu ar senu. Dar sakyta, kad Mėnulyje yra du vyrai su šakėmis laikantys vaivorykštę, kad ten patekusi boba, mąsčiusi apie erdves ir žvaigždes.

Iš lenkų atėję pasakojimai apie poną Tvardauską, tarnavusį velniui ir velnio neštą į pragarą, bet ėmusį giedoti šventas giesmes ir dėlto velnio pamestą ant Mėnulio. Kiti aiškina, kad Tvardauskas lėkęs į debesis, belėkdamas kritęs, užsikabinęs už Mėnulio, kur ir pasilikęs. Ten jis ir matosi su naščiais ir kibirais. Iš jų žmonės spedavo orą – jei Tvardausko kibirai semia vandenį, lis, o jei naščiai stovi tiesiai, bus giedra. Dar sakoma, kad Tvardauskas ant Mėnulio pasikoręs. Kai vėjas pučia, tai jis sukaliojasi ant kilpos. Kai atsigręžia pilvu, būna jaunatis, kaišonu – delčia arba senagalis, kai galva – pilnatis.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad Mėnulyje matosi Kainas su Abeliu. Kainas buvęs nuteistas stovėti ant Mėnulio iki pasaulio pabaigos ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto brolio kraują. Kitur pasakojama, jog Adomas, išgirdęs, ką padarė Kainas, supyko, ir Kainą prakeikė, sakydamas: ,, – Kad tu po mirties savo brolį ant pečių po Mėnulį nešiotum!”.Apie Ylakius pasakota, kad Kainas nešęs nužudytą brolį ant Mėnulio slėpti. Arba sakoma, kad iš pradžių Mėnulio nebuvo. Kai Kainas nužudė Abelį, Dievas sukūrė Mėnulį ir juos abu ten paliko. Mėnulio pilnatyje Abelis guli negyvas, o Kainas stovi pasirėmęs ant šakių.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad seniausiose sakmėse ant Mėnulio stovi moterys, o vėlyvosiose – vyrai.

4. Mėnulio fazių aiškinimas

0x01 graphic

Mėnulio fazės bei jų keitimasis, kaip ir pats Mėnulis, lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną Mėnulį paprastai žymėjo pjautuvu, delčią, delčios pradžią – didžiąja D raide ar pusrutuliu, pilnatį – apskritimu.

Mėnulis gali užtemti tik stojus pilnačiai, nes tuo metu Saulės, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja vienoje linijoje. Tačiau kas pilnatį užtemimai nesikartoja, nes Mėnulio skriejimo apie Žemę plokštuma kiek nesutampa (sudaro beveik 6 laipsnių kampą) su Žemės skriejimo apie Saulę plokštuma. Todėl eilinės pilnaties metu Mėnulis praslenka kiek virš arba po Žemės šešėliu. Užtemimas gali įvykti tik tada, kai pilnaties metu Mėnulis atsiduria savo orbitos mazguose – t.y. taškuose, kuriuose jo orbita kerta Žemės skriejimo apie Saulę plokštumą.

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2 – 3 nebuvimo dienų. Jauno mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio šviesulio gimimu, o šios fazės Mėnulį vadino jaunatim, jaunu, jaunium, jaunikiu. Kai kur jaunaties pradžią vadino jaunmėnesiu, o pabaigą – jaungaliu. Mėnulio vadinimas jaunu paplitęs ir kitose šalyse: luna nova (lotyniškai), novaja luna (rusiškai), nowy miesiąc (lenkiškai).

Antroji Mėnulio fazė – jo pilnėjimas. Tada Mėnulis vadintas priešpilniu, priešpilne ar priešpilnatimi. Jau tapęs skrituliu Mėnulis iki šiol vadinamas pilnatimi, kartais dar ir pilnate, pilnija, pilniumi.

Jaunatis ir pilnatis laikytos svarbiausiomis ir gražiausiomis Mėnulio fazėmis. Pilnas Mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Savaitės dienos subatos (šeštadienio) pavadinimo pirminė prasmė – pilnaties diena ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų kalbose. Tos dienos vakare buvo atlikinėjamos apeigos, senovės lietuviai dažniausiai subatoje, per jaunatį arpilnatį pradėdavo švęsti šventes. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuvių žyniai skaičiavę metų laikus (mėnesius, savaites, dienas) nuo jaunaties.

Kai Mėnuo imdavo mažėti iš dešinės, pereidamas į delčią, žemaičiai sakydavo, kad ,,mėnuo ryžta”, t.y. prasideda paraižos – Mėnulio dilimas. Tada sakydavo, kad Mėnuo dyla, verčiasi, atima. Jam dylant, prasideda delčia, o sudilus ir tapus pjautuvu, atsuktu ragais į vakarus, sakyta, kad jau delčiagalis, galadeltis, senagalis, vetušas (labai senas, nukaršęs. Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio ,,vetus”). Iš to, koks buvo oras šioje Mėnulio fazėje, žmonės spėdavo, koks bus oras. Pavyzdžiui, jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gili žiema, daug sniego, o tuo metu pradėti darbai bus nesėkmingi.

Visiškai Mėnuliui sudilus, sakyta, kad jis pargriūna, suyra. Laikas, kai Mėnulis dingsta, vadintas padaužais, o maždaug 3 dienos kai jo nesimato – suvartomis. Senovėje manyta, kad jis einąs į kitą pasaulį ir šviečiąs mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu sudarė pagrindą atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų, atsisukus į Mėnulį. Kai suvartose dingdavo Mėnulis, šiaurės Lietuvoje sakydavo, kad jį pavogė velnias ir ragana, eidami vogti gyvulių, kad nešviestų.

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl javai regimai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai, pastebėję Mėnulio keitimosi fazes, ėmė tikėti, kad jos veikia visą gyvąjį pasaulį, turi įtakosįvairiems darbams, šeimos kūrimui, gydymui. Visus darbus, o ypač sėją pradėdami, lietuviai paisydavo Mėnulio fazių.

Žmonės tikėjo, kad pilnaties naktys malonios ne tik jiems, bet ir mitinėms būtybėms. Tuo laiku prie pelkių ar upelių rinkdavusios laumės, dainuodavusios undinės, viliodavusios gražius jaunikaičius. Laikas kai Mėnulio nesimato, laikytas pačiu blogiausiu, pavojingiausiu laiku, nes tada slankioja visokios piktosios dvasios, vaiduokliai, klaidinantys nelaimėlį, kuriam tekdavę tuo laiku naktį keliauti. Žmonės tuomet nepradėdavę jokių darbų, nes manę, kad jie nesiseks. Jei danguje pasirodo halas (keturi mėnuliai) – būsiąs karas.

0x01 graphic

Buvo įdomu sužinoti daug naujų dalykų apie mėnulį ieškant informacijos šiam darbui. Taip pat labai norečiau pamatyti mėnulio užtemimą vadinamą “Kraujuojanti mėnesiena”. Dabar kai rinkau informaciją šiam darbui gera žinoti, kad sudarau internetinių svetainių, kuriuose yra pateikiama informacija paie mėnulio ir saulės užtemimus ir tai palengvina jei yra noras tuos užtemimus stebėti. Mėnulio fazės labai veikia žmones, net dažnai jiems nežinat kokia mėnulio fazė yra dabar. Visose senovės tautose mėnulis buvo garbinamas ne mažiau negu saulė ir jam buvo suteikta daug reikšmės. Mėnulis tapo mistikos simbolis senovėje, nes pagal jo fazes ir jų pateiktą išvaizdą buvo naudojama daugybė paeigų. Mėnulis man yra įdomesnis dangaus kūnas, negu saulė, galbūt todėl, kad jos yra žemės vienintelis palydovas ir jis yra matomas naktį. Mėnulio užtemimai, kurie įvyko beveik visose senosiose civilizacijoje buvo aiškinami kaip dievų darbas. Taip nutikdavo priklausomai nuo žmonių poelgių ar dievų norų.

Literatūra:

1. Azanovas S. ,, Mėnulio paslaptys” Medicina ir dar kai kas visiems 2005

2. Ažusienis A., Pučinskas A., Straižys V. ,, Astronomija “ Vilnius 2003

3. Beresnevičius G. ,, Baltų religinės reformos”. Taura 1995

4. Beresnevičius G.,,Dausos”. Klaipėda 1990

5. Dundulienė P.,,Lietuvių liaudies kosmologija”. V.,,Mokslas” 1988

6. Zalatorienė A.,, Apie tave ir tavo žvaigždę”. Kaunas 1992

7. http://www.astronomija.info/astropas/menuluztem.php

8. http://www.vytautus.com/?id=&lg=lt&page=47

9. www.tdd.lt/slnews/eclipse/eclipse.htm

10. http://www.astronomija.info/sky/saules_menulio_uztemimai.php

Leave a Comment