Č.Milošo”Pavergtas protas”recenzija

Ketvirtasis etapas – SĖKMĖ. “Kai ateina laikas, visai Murti-Bingo porcijai, pacientas pasijunta prasta, sušlubuoja nervai, payra sveikata.” Jis žino, kad savo gyvenimą turės pakeisti ir nubraukti visa, kas siejo su ankstesniuoju gyvenimu. Čia minimas ir kaltės jausmas. Autorius tikisi, kad “viskas pasikeis išaušus naujajai kartai, kurios neslėgs “seno”nuosėdos ir nuodai”. Toliau Milošas pradeda kalbėti apie Vakarų žmogų, jo gyvenimą, mąstyseną, būdą, valstybę ir tvarką. Vakarietis gyvena tarsi svajų pasaulyje, skaito lakraščius, žiūri televiziją, per kurią rodo vykstančius karus, badą, marą ir miirtį. Jis mato “harmoningą pasaulio pusiausvyrą”, visuomeniai priimtinus dalykus. Jis netiki, kad tokį jo pasaulį gali užgriūti, toks pats baisus ir tamsus debesis, kaip ir tas, rodytas per televiziją ir girdėtas per radiją. Autorius mano, kad viename pasaulio gale vykusi ugnis, karas ir badas ‘ištiks ir kitus žemės pusrutulio žmones”. Totalitarinėje valstybėje žmogus jau nebekreipia dėmesio į lavoną, tebegulintį raudonoje kraujo baloje. Jis tik pamąsto ”nušovęs, matyt, turėjo savų priežasčių”. Žmogus gyvena baimėje, kad jį išveš sunkvežimiu ir taps koncentracijos stovyklos kaaliniu. Kuomet nušauna žmogų, toks vaizdas gąsdina piliečius, todėl bijodami tokio pačio likimo įgauna paklusnumą totalitarizmui. “Žmogus – lyg kurmis , gyvenusio tarp daug galingesnių už jį pabaisų”.

Yra begalė skirtumų tarp Rytų ir Vakarų. Aš norėčiau šiuos skirtumus pabandyti išanalizuoti. Vakariečiai esą ne

erimti, nepatyrę baisių išbandymų ir žiaurumų. Jie mąsto, kad kitokia “nenatūrali tvarka” negalės ilgai išlikti ir gyvuoti. Rytų Europoje žmonės auklėjami griežčiau. Mokykloje drausmė yra pakankamai griežta, kurioje už neatliktus namų darbus grėsė bausmė. Vakaruose yra labai gera teisinė sistema. Iki šių dienų išlikę pančiai, kurie suriša ir valdančiųjų ir valdomųjų rankas. Vakaruose yra susikūrusi inteligentija ir liaudis, o Vidurio ir Rytų Europoje inteligentija neegzistuoja. Vakaruose išsivysčiusi pramonė pirmaujanti išradimų kiekiu, o tehnika žengia į priekį iki šiol. Anaiptol, tokia situacija nėra Rytuose. Čia idėjos pasenusios ir atsilikusuios nuo technikos ir ūkio vystymosi. Vakaruose egzistuoja “dvasios miegas” , krikščionybės nykimas ir tuštuma. Rytuose vertinami papročiai, tikėjimo saugojimas ir puoselėjimas. Tuo tarpu Vakarų žmogus pinigus švaisto į visas puses. Mat, Rytuose vertinamas kiekvienas , kuris tuuri ir parodo savo talentus, gabumus. Spręsdamas Vakarų ir Rytų lygtį autorius netikėtai ima analizuoti ruso tautinį charakterį ir aptinka ne vieną bruožą lėmusį 20 amžiaus Europos istoriją. Galima padaryti išvadą, kad Vakarai niekina Rytus už jų atsilikimą, už visapusišką “mėgdžiojimą”, pradedant nuo meno ir baigiant technika. Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija yra turtingos šalys savo ištekliais, meniniais sugebėjimais. O pramone ir technika gali konkuruoti su Vakarais. Juk tai ne atskira planeta! Tai – žemės dalis, kurią turėtų žinoti Vakarai. Vakariečius vadina įvairiais ir pa
ašiepiančiais žodžiais – “amerikietiškas kvailumas”, “pūvantys vakarai”.”Rusai smerkė “supuvusius Vakarus”, ne vakarai buvo liberalūs ir jų sklindančios idėjos kėlė grėsmę autokratiniai santvarkai. Toks požiūris suformavo rusų žmogų – rūstų, bijantį savo veiksmų ir pasekmių.
Musulmoniškose Rytų šalyse Ketmanas – “tai rami žmogaus laikysena prieš tuos, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime”. Galima sakyti, jog amerikiečiai praktikuoja tokį ketmaną. Visą laiką besišypsantis žmogus, iš pažiūros atrodantis linksmas ir su geromis paskatomis, o iš tikrųjų galvojantis savanaudiškai ir gal būt tau jaučiantis neapykantą. Pasak Milošo – tai yra masiška aktorystė, kurią propaguoja amerikiečiai. Ketmanistas – melagis, gudruolis ir apsukruolis, apgavikas, išdidus, laikąs save aukščiau už apgautąjį žmogų. Žmogus, praktikuojantis ketmaną sutinka įvairiausias kliūtis, kurios verčia jį veikti. Jeigu šių kliūčių nebūtų jis atsidurtų bedugnėje ir tuštumoje, o tai jį erzintų, kamuotų ir alintų. Pavyzdžiui dailininko kūrybą suvaržo “rėmai”, tuomet jis jaučia spaudimą ir kliūtis. Toks dailininkas jaučia, jog jis nemiręs, nestovi vietoje, o veikia ir egzistuoja. Apskritai ketmaną praktikuoja liaudies demokratijos šalys. Čia ketmano rūšys yra labai griežtos. Kiekvienas žmogus praktikuojantis šią šaką nori nugramzdinti ir sutriuškinti žmogų ar priešininką, mesdamas jam krūvą kaltinimų, bent viena diena anksčiau, nei tai bandys jo priešininkas. Taigi, galima padaryti išvadą, kad tai – kerštas ir kartu apgavystė, o gal būt ir ma
alonumas. Yra begalė ketmano rūšių, bet autorius pamini ir išskiria tik 7 : TAUTINIS, REVOLIUCINĖS SKAISTYBĖS, ESTETINIS, PROFESIJOS, METAFIZINIS, ETINIS IR SKEPTIŠKAS KETMANAS. Aš apibūdinsiu, nors keliais sakiniais kiekvieną ketmano rūšį.
1.Pagrindinis ir labiausiai išskirtinas tautinio ketmano bruožas – “begalinė panieka barbarų kraštui Rusijai”. Tautinį ketmaną praktikuojantis žmogus atranda daug pelno ir gina tautinius interesus, bet, tuo pačiu, netrukdo CENTRUI. Pavyzdžiui lietuvis, kuris praktikuoja ketmaną negali kenkti valdžiai, ar “kovai dėl būvio”.
2.Antroji – tai labai reta ketmano rūšis. Ši ketmano atmaina aptinkama Rusijos kraštuose. Čia sunaikinta dailė, menas, literatūra, įvesta kolektyvizacija, bei ne rusų tautų naikinimas.
3.Čia žmogus yra bedarbis, norintis dirbti bet kokį darbą. Jis – kitoks visuomenėje, o pačiame gyvenimo sūkuryje, vertinantis meną ir juo besidomintis. Naujojo tikėjimo kraštuose estetinis ketmanas yra apribotas. Čia gyvuoja ir”pasąmoninis stebuklo troškimas”.
4.Profesijos ketmanas žmogų stumia dirbti. Juk gyveni vieną kartą gyvenime, tad reikia užsigarantuoti sau ateitį. Tyrimai laboratorijoje – jo gyvenimo tikslas, o valstybei tai yra be galo naudinga ir aktualu. Valstybei netrukdo tokį ketmaną praktikuojantys žmonės, ne jie yra nepavojingi nei valstybei, nei CENTRUI, nei visuomenei.
5.Tokia ketmano atmaina aptinkama buvusiuose katalikiškuose kraštuose, kaip Lenkija, Ispanija. Metafizinis ketmanas skirstomas į :1.“katalikus, kurie tarnauja saugume ir atideda savąjį tikėjimą.” 2.”stengiasi išsaugoti Naująjį Tikėjimą įsčiose ir viešai sakosi esą katalikai”.
6. Šio ketmano rūšies žm
mogus – įtakingas asmuo, partijos narys, kurio gyvenimas suvaržomas, visuomenės, spaudos, draugų ir t.t Tai – žmonės “įrankiai”. Tai – “naujasis žmogus”. Pasak Mološo, viskas, kas tarnauja revoliucijai yra gerai, o kas prieš ją ir jai kenkia – blogai. Ši ketmano rūšis labai paplitusi liaudies demokratijos kraštuose. Čia žmonės yra dvejopi. Tai tokie, kurie yra triukšmingi ir tie, kurie kanda patyliukais ir paslapčiomis. Vyrauja ir skundikai, kurie patapo vieni “esmingiausių gero pykčio savybių”.
7. Paskutinioji ketmano rūšis paplitusi tarp intelektualų. Tokia atmaina pradeda prisitaikyti, “nes remiasi absoliučiu netikėjimu Metodo prasme”.
Kaip jau ir anksčiau minėjau Milošas pasakoja apie sau artimus bičiulius, kurių paveikslai apibūdina to meto žmogų, veikiantį išorinių pasikeitimų principu. Jis analizuoja jų dvasinį gyvenimą, pokyčius. Autorius šių žmonių nesmerkia, nes nevalia tai daryti. Visų pirma, reikia pačiam į save pasižiūrėti, o tik po to smerkti kitus. Jis parodė, kad dvasia yra pavergiama, sykiu jis stengėsi įžvelgti ir aprašyti, tas akimirkas, kai dvasia susitaiko su būtinybe atsiduoti ir parsiduoti. Gyvenimas yra kupina kliūčių, kompromisų, įvykių ir žiaurumų. Vieni žmonės ima aukštinti ”naują” moralę ir tikėjimą, o kiti susilaukė ir pabandė išanalizuoti, kas privertė juos nepriimti šių naujų sąlygų.
Alfa, Milošo dar kitaip vadinamas moralistu – prozininkas, rašytojas, savikritiškas, vėliau tapęs įžymus. Jis rašė romanus ir apsakymus, kur jo pirmoji knyga susilaukė daug triukšmo. Alfą kankino “sakinių švara”. Jo romano herojus – kunigas moralistas. Kuomet Lenkija tapo Hitlerio imperijos dalimi Alfa ėmėsi permainų. Jis buvo kruopštus, aktyvus literatūrinėje veikloje(tuo metu spauda buvo slapta). Į jo rankas patekdavo surinkti pinigai, kuriuos jis paskirstydavo gabiems rašytojams. Kuomet prasidėjo žiaurumai ir kautynės, Alfos visų apsakymų tema pradėjo eiti – tėvynės ištikimybės link. Tokia tėvynės ištikimybė yra labai įdomi, žiūrint Alfos akimis. ”Jo ištikimybės etika tęsia krikščioniškąją ir prieštarauja visuomeniniai etikai’. Milošo knygoje, jaunuolis pasmerktas mirčiai, įskundžia savo draugą, kuriam, kaip jis žinojo, laukia tokia pati lemtis. Stovintys priešais šautuvus, įskųstasis atleidžia šiam, nors visuomeninėje etikoje turėtų būti atvirkščiai. Išvada yra labai aiški – eiti mirčiai į rankas bijo kiekvienas žmogus, bet ne kiekvienas bijo eiti vienas.

Alfa prieš Hitlerio žudynes, prieš masišką žydų naikinimą veikė savąja plunksna, kurią sustabdyti galėjo tik mirtis. Jis gelbėjo šiuos nekaltus žmones, nors žinojo, kad už šiuos veiksmus laukia mirtis. Vaikštinėdamas kartu su Alfa 1945 metais, Milošas matė griuvėsius, gatves , kurios buvo nuklotos lavonais. Visa tai, Alfą skatino į rankas paimti plunksnakotį ir parašyti dar vieną romaną, kuris buvo tragiškas tiek jo pasakojimu, tiek ir veiksmais. Jis nesmerkė rusų, jis jų gailėjo, bet čia daug pykčio “tam, kas pralaimėjo”. Šioje knygoje nuo kunigo pereita prie komunisto, kuris turi pačius tyriausius ir žmogiškiausius jausmus – “ gėrio pasiilgimą ir kančią”. Alfa buvo aktyvus žmogus, kuris gilinosi ir domėjosi jaunimo mąstysena, su jais bendravo, susidurdavo su jų problemomis, užmojais ir siekiais. Jį, kaip ir daugelį to meto rašytojų paveikė Naujasis Tikėjimas. Laikui bėgant jis prisijungė ir prisirišo prie revoliucijos ir įstojo į Partiją. Suprasdamas, kad jo literatūra bus kritikuojama, kur kiekvienas jo žodis bus apsvarstomas, Alfa parašė savikritiką. Tai padarydamas jis pasiekia epogėjų. Alfos klaida buvo tik ta, jog jis negirdėjo savo vidinio balso ir tai jį pastūmėjo parašyti apie “sovietinį žmogų”. “Įrodinėdamas, jog tiktai laisvas žmogus yra tiktai Sovietų Sąjungos gyventojas.”.

Kitas pažįstamas – Beta, turintis tik beribį cinizmą ir garbės troškimą. Pradžioje buvo kuklus rašytojas “vienas iš pradėjusiųjų rašyti pavergtųjų kalba”, neturintis jokio tikėjimo. Jo poezija yra niūri, tamsi, miglota ir pilna mirties šešėlių. Kaip ir daugumą rašytojų Betą pavergė rusų ir vokiečių įtaka Lenkijoje. Jis “padarė karjerą” nacių koncentracijos stovykloje, o vėliau tapo transportuotas į “Dachau ir ten jį išlaisvino amerikiečiai”. Šioje koncentracijos stovykloje patirti įvykiai, likusios nuoskaudos giliai širdyje, kitų žmonių beribės kančios, šeimos išskyrimai, motinų skausmai, Betą privertė parašyti apsakymų knygą. Pasak Betos, ši knyga buvo baisi, brutuali ir kraupi savo įvykių eiga, žmonių patapimas gyvulių banda, kurioje kiekvienas kovoja už savo gyvybę ir išlikimą. Šiuose apsakymuose žmonių giminė – nuoga, “nuo jos nuplėšti visi geri jausmai, kurie laikosi kartu su civilizacijos papročiais”. Kai kurie žmonės atiduodavo savo gyvybę, kad galėtų gyventi kiti, o kai kurios motinos išsižadėdavo savo vaikų, kad gyventų pačios arba jų vaikai. Visi žinome šiuos tragiškus ir kraupiai baisius įvykius, nes ne tik Lenkai, bet ir Lietuviai patyrė tremtį į įvairias negyvenamas vietoves. Po tokių įvykių Lenkai ėmė neapkęsti, tiek Vokiečių, tiek Rusų. Tai buvo masinė visuomenės neapykanta, kurią giliai širdyje su skausmu nešiojo Beta. “Prie Betos neapykantos ištakų buvo tai, ką Sartie pavadino “ la nausee”: pasišlykštėjimas žmogumi kaip fiziologine būtybe, sąlygota gamtos ir visuomenės dėsnių ir pavaldžia naikinančiai laiko tėkmei.” Beata turėjo savo tvirtą nuomonę. Jo manymu, “Hitlerio valdymas reiškė kapitalizmo laikų pabaigą Europoje ir pasaulinės revoliucijos, kuriai vadovavo Rusija, pergalę”. Beta pradėjo keistis. Jo neapykanta didėjo, o tai galima buvo įžvelgti jo eilėraščiuose ir apsakymuose. Vienas labiausiai pasižymėjusių Betos bruožų buvo tai, jog “jis nesistengė niekam įtikti”, o tai darė dauguma rašytojų.
Pokario Lenkijoje tapo ideologinių straipsnių feljetonų autoriumi. Beta pasinėrė į žurnalistiką, kur jo neapykantos dozė pasiekė viršūnę. Straipsniai, kuriuos Beta rašė nebebuvo jo, nes “nei vienos jo nuosavos minties” nebegalima buvo įžvelgti. “Pasaulio formos vis prastėjo, kol pagaliau atskiras medis, atskiras žmogus, nustojo egzistuoti ir Beta atsidūrė, ne tarp daiktų, o tarp politinių sąvokų”. Taigi, jo protas tapo pavergtas politikos, neapykantos., bei kraupių įvykių.
Gama, dar kitaip vadinamas “istorijos belaisviu”, buvo senas Milošo draugas, vėliau tapęs stalinistu. Kartu mokėsi, tarp universiteto sienų. Gama buvo labai apsukrus žmogus, kuris vienam atrodė atviras ir kuomet reikia griežtas, linksmas, santūrus ir patikimas. Iš tikrųjų, kuomet reikėdavo jis smeigdavo savo slaptu durklu priešininkui, tam net nespėjus susivokti. Dar būdami studentai, kuriuos” valdė šlovės troškimas ir noras pertvarkyti pasaulį, slypėjo gilios vaikystės ir paauglystės traumos”, kurios atsiliepė tolimesnei Gamos kūrybai.
Tuomet egzistavo 2 politinės kryptys: nacionalizmas ir “kairieji”. Nacionalizmas triumfavo, kur Gama rodė savo iniciatyvą. “Smulkiąja buržuazija ir skurdžia inteligentija besiremiantis nacionalizmo judėjimas stūmė vyriausybę vis didesnės diskriminacijos link”. Laikui bėgant, Lenkijai nieko kito nebeliko, kaip pripažinti Rusijos įtaką ir galią. Pasitraukęs į Lvovą Gama parašo 2 eilėraščių rinkinius, aktyviai dalyvauja politikoje, mitinguose skaito “liepsningas kalbas” ir gauna pripažinimą. Pasitraukęs į Rusiją įkuria “Patriotų sąjungą”. Gama pradėjo jausti vis didesnę galią, jo partijai iškilo svarbūs ir atsakingi darbai. Dabar jo eilėraščiuose nuskambėjo tikrasis jo balsas “reikšmingas ir skardus”. Čia atsispindi nacių žiaurumai ir kovos su Vokiečiais. Gamos romane “Tikrovėje”, pasakojama apie Lenkijoje vykusius įvykius, nors Milošas šios knygos nepavadintų tikrove. Gama tapo įžymiu ir žinomu politiku. Nuvykęs į Krokuvą pajuto valdžią, pajuto, jog jam visi pataikauja ir padlaižiauja, nes nuo Gamos priklausė, ar šie žmonės gaus darbą, butą, užmokestį, ar ne. Gama pradėjo gyventi savo malonumui, lošė, “rengdavo bridžo partijas”, stebėjo paprastųjų žmonių gyvenimą, keliavo po užsienį. Grįžęs atgal tapo politinių visų rašytojų direktoriumi. Nepaisant jo politinės karjeros jis turėjo daug priešų, o Milošas su Gama laikėsi tam tikro atstumo.”Susitikę elgdavosi kaip du šunys, šiek tiek varžydamiesi, tačiau maloniai”. Gama buvo įsitikinęs, jog “istorija yra vienam velniui tepriklausanti teritorija ir kad žmogus, tarnaujantis istorijai, pasirašo sutartį su šėtonu”.
Skaitant šią knygą, susidarai nuomonę, ne tik apie Milošo aprašytus žmones, Rusų ir Vokiečių įtaką Lenkijoje, bet ir apie patį autorių, jo poziciją šiame laikotarpyje, jo nuomonę ir veiksmus sprendžiant, tam tikrus uždavinius. Milošo tėvai buvo Lietuvos bajorai, “tėvas emigravo iš kaimo į miestą ir tapo inžinieriumi”. Kuomet Gama kilo karjeros laiptais, Milošas buvo išmestas iš darbo ir tapo pabėgėliu iš Varšuvos.
Paskutinysis Milošo aprašytas žmogus – Delta. Jis – poetas, čigonas, geras oratorius ir aktorius. Delta yra alkoholikas, apie kurį pasakojama baruose, mieste, lyg apie legendą, sklindančią iš lūpų į lūpas. “Jo poezija tragiška ir komiška, beprasmė ir kartu pilna prasmių”, kupina vilties ir spinduliuojanti gyvenimo teigimu. Jį mėgo skaitytojai ir skaitė jo eilėraščius ir kūrinius. Kitų poetų Gama buvo vadinamas – “nesąmonių karaliumi”. Jis net parašė apie 18. a anglų poetą, kurio niekada nebuvo ant žemės. Kaip jau minėjau Delta buvo žydas ir jam pasisekė išlikti gyvam, per Lenkijos žydų naikinimą. Antraip, būtų patekęs i getą,” kurį okupacinė valdžia Varšuvoje įkūrė 1940 metais”. Pasitraukęs į Prancūziją Delta ilgėjosi savo tėvynės, savo gerbėjų, populiarumo, todėl po kurio laiko jis grįžo atgal. Deltai pavydėjo daugelis poetų ir niekas negalėjo jam prilygti. Nepaisant sunkios situacijos, kraupumo ir karų jo eilėraščiai buvo nerimti, humoriški su dalelyte sarkazmo ir pilna neapykantos plunksna vokiečiams. Jis turėjo savo pastovią rubriką, kurioje, kas savaitę spausdino”dramos kūrinius”. “Jo aktyvumas kėlė pasipriešinimą”, bet nepaisant to, vėliau buvo nuverstas nuo pjedestalo.
Alfa arba moralistas, Beta arba nelaimingas meilužis, Gama arba istorijos belaisvis, Delta arba tribadūras – paveikslai, kurie skirtingai parodo ir apibūdina savąja kūryba, elgesiu ir būdu Lenkijoje vykstančią eigą, politines kryptis, Naująją Tvarką, naująjį žmogų ir išliekančias žmogiškąsias savybes.
Visose tautose, valstybė yra nusistačiusi prioritetus apie žmonių klases. Mažiausia rūpesčių yra su savininkų klase. Ignoruoti negalima smulkiosios buržuazijos. O visiškai nepavojinga valstybei yra valstiečiai. Valstiečiai visuomet kentėjo. Juos kontroliuoja valstybė, kuri perka jų produkciją ir renka iš jų mokesčius. Kiekvienas valstiečių žingsnis – kontroliuojamas ir stebimas valstybės. Tam tikslui buvo sukurti kolchozai. Darbininkai yra daug svarbesni, negu valstiečiai. Jiems negresia nedarbas, darbininkų vaikams atsiveria platesnės galimybės tobulėti ir gauti išsilavinimą. Čia stinga darbo rankų, nes darbo drausmė yra be galo griežta ir kontroliuojama. Darbininkai yra beginkliai “prieš darbdavio, tai yra valstybės spaudimą”. Jie negali prieštarauti, nes jais susidomėtų politinė policija, kur bausmės yra griežtos. Kaip žinome, tokia drausmė buvo įvesta ir mokyklose. Vaikai eidami į mokyklą žinojo, ką reikia sakyti, o ką derėtų nutylėti. Tokios drausmės nebuvo Vakarų mokyklose.
Milošo knygoje dialektas aiškinamas, kaip protingesnis ir protiškai labiau išsivystęs žmogus, nei reakcionierius. Reakcionierius – senoji inteligentijos ir savininkų klasės žmonės. Dialektas žino, kad “žmogaus emocinis ir protinis gyvenimas be perstojo kinta.”, o reakcionierius “nesupranta kaitos ir judesio”. Dialektas viską traktuoja kaip reiškinius, o reakcionierius, to padaryti nesugeba.
Paskutiniuose knygos puslapiuose Milošas aprašo mūsų ir Baltų tautų tragišką likimą. Visi žinome, kokie įvykiai buvo per pastaruosius 2000 metų. 1941 metais įsiveržė vokiečiai, naikino ir žudė žydus, po 3 metų Baltijos kraštus užėmė raudonoji armija. Lietuvoje kūrėsi slaptos organizacijos, valdžios viršūnėse sėdėjo rusai. Milošas didžiuojasi šiais kraštais, jų padarytais žygdarbiais ir džiaugiasi, kad mes esame nepriklausoma tauta.
Krikščionybė į šiuos įvykius ir žiaurumus , bei Baltijos valstybių patirtus įvykius, kurie įrašyti į baltus popieriaus lapus, kaip istorija, žiūrėjo pro pirštus. Jie teigia, kad negalima versti žmonių kentėti ir skriausti, nes tai prieštarauja Dievo žodžiui. Bažnyčia nei piršto nepajudino, kad visa tai baigtųsi.

Norint jaustis aukščiau už kitus, pajausti sielos ramybę ir LAISVĄ protą reikia mokytis atleisti, nes tik atleidžiantis žmogus jaučiasi aukščiau už kitus. ”Atleiskime už būsimas, esamas ir praeities klaidas”.

Leave a Comment