Bičių istorija lituvoje

Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės – prieš 15 mln metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasirraukus paskutiniajam ledynui, maždaug priš 5,5-6 tūkst. metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms

buveinę (dreves) ir maistą.Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus dūmais rūkina. Mokslininkai spėja, kad prieš 155 tūkst. metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą.Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X-XI a. stambiausias Europos ir Azijos prrekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami

kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi be

ei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV – XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkystės produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605 – 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.
Bitininkystė visada užėmė svarbią vietą, apie tai liudija daugelis Lietuvos vadovybės dokumentų.Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino Žygimantas Senasis. Statutuose, tvitintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos (1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Bendrai ankstesnieji sttatutai reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme, nors bites ir “globojo” dievas Bubilas bei deivė Austėja.

Įkirtimų ant drevių pavyzdžiai; tai drevininko nuosavybės žymės

Bitininkas, sėdėdamas genyje, kopinėja bites

Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai: 1. Medžioklinė bitininkystė2. Drevinė arba bortinė bitininkystė3. Pasodybinė bitininkystė4. Rėminė bitininkystėBitininkavimas medžioklinės bitinikystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs landančias bites, peikena padidindavo drevės angą, pr

ro kurią visus korius išlauždavo. Taip praktiškai buvo naikinamos bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti naudoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių nubaidydavo, o, palikus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose medžiuose, aukštai, jas iškopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peikeną ir kt. Kopimui naudojo tam tikrą prietaisą, vadinamą geniu (virvė su lentute atsisėsti). Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tokie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, rečiau perkamos. Drevininkai į savo dreves ir svetimose giriose turėjo laisvą kelią,bet, prie savo drevių eidami, galėjo pasiimti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.

Statiniai aviliai

Gulstinis avilys

Varšaviniai aviliai

Pintinis avilys

Pažangesnis bitinikavimas prasidėjo bites perkėlus į kelminius avilius. Jie sodybose, kaip ir miške, buvo statomi stati, todėl pavadinti statiniais. Juose bitės siūdavo ilgus, per visą avilio ilgį, korius. Bet karštą vasaros dieną dalis tokių korių susmukdavo, avilius lengvai nuversdavo vėtra ar gyvuliai, todėl vėliau aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas būdavo pa

akeliamas aukščiau ir vadinamas galva, o kitas, žemesnis, – kojomis. Bitininkavimą gulstiniuose aviliuose aprašė S.Daukantas (1848). JIs nurodė du būdus. Pirmuoju bitininkai iš kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medumi, o dalį palikdavo žiemai. Paprastai vienais metais korius pjaudavo avilio kojose, kitais – galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos iki pavasario ir kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Antruoju atveju žiemai buvo paliekamos stipriausios bičių šeimos, iš jų neimdavo nei korių, nei medaus. Silpnas šeimas visai išnaikindavo, pasiimdavo visą medų ir vašką. Stiprios šeimos kitais metais išleisdavo pakankamai spiečių, kuriuos talpindavo į pernai ištuštintus avilius. Tačiau šis būdas nebuvo populiarus, gal dėl tikėjimo, jog bičių naikinti nevalia.XVIII a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie pinti iš šiaudų ar vytelių.1814 m. Ukrainos bitininkas P.Prokopovičius išrado rėminį avilį, pradėjo plisti rėminė bitininkystė. XIX a. antroje pusėje žinomas lenkų bitininkas K.Levickis sukonstravo avilį vertikaliais rėmais, kuris su varšaviniais labiau plito Suvalkų krašte. Šiaurės Lietuvoje buvo galima rasti latvių prfesoriaus P.Rizgos konstrukcijos avilius, o rytiniuose rajonuose – rusų bitininkystės draugijos avilių. minėtų avilių konstrukcijos įvairios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugebėjimų žmonės. Prof. J.Kriščiūnas Lietuvos bitininkams patarė naudoti patobulintą Dadano konstrukcijos 16-os rėmų avilį, kuris platinamas kaip standartinis. Nuo 1968 m. pradėti gaminti pritaikyti bi
itėms vežioti aviliai A-16-1M. J.Kriščiūnas pateikė ir 24-25 rėmų gulstinio avilio brėžinius. Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys turi dvi lakas: antroji pagalbinei arba atsarginei motinėlei laikyti. Be to, vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijelės, kuriomis uždengiami tarprėmiai.Šis avilys satcionariai bitininkystei labai tinkamas. Taip pat naudojami daugiaukščiai aviliai.Anksčiau Lietuvoje dažniausiai laikydavo 1-5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję asmenys buvo vadinami bitininkais, daugiau kaip15-20 – dideliais bitininkais. Prieškarinėje Lietuvoje (1929) bitininkai daugiausia laikė po 10 bičių šeimų (64,3%). 11 -20 šeimų tuėjo penktadalis bitininkų, daugiau kaip 100 šeimų laikė 1,4% bitininkų. Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams organizavimas skatino bitininkystės plitimą Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o1940 m. – 206,0 tūkst. bičių šeimų.Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyrė Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų, daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuoti. Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį.Dabartiniu metu išryškėjo dvi bitininkavimo kryptys: profesionalai ir mėgėjai. Profesionalai užsiima vien bitinikyste, taiko pažangiausius bitininkavimo metodus, bet smunkant bendram pragyvenimo lygiui verčiasi kasmet vis sunkiau. Mėgėjai kelias bičių šeimas laiko savo malonumui, gali daugiau laiko skirti konkrečios šeimos priežiūrai ir stebėjimui, apsirūpina save, o dažnai ir gimines bei draugus bičių produktais.Daugelis bitininkų susibūrę į draugijas, kurias vienija Lietuvos bitininkų sąjunga, kuri yra Tarptautinės bitininkų federacijos APIMONDIA narė(Corso Vittorio Emanuele II, 101, 1-00186 Rome, Italy) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų narė (K.Donelaičio 2, LT – 3000 Kaunas). Pasaulyje yra daugybė bitininkų ir bitininkų draugijų, daugelis jų turi savo tinklapius. Viena iš rodyklių

Leave a Comment