Bendra Europos valstybių ginklavimosi politika: realybė ar iliuzija?

Turinys

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. BENDRA EUROPOS GINKLAVIMOSI POLITIKA (BEGP) ISTORINIAME KONTEKSTE 4
2. DABARTINĖ SITUACIJA BEGP SRITYJE 5
2.1. NEEFEKTYVUMO PROBLEMA 5
2.2. PAGRINDINĖS BEGP ĮTVIRTINANČIOS STRUKTŪROS 6
2.3. ES GINKLAVIMOSI INSTITUCIJOS KŪRIMAS 8
3. BEGP ATEITIES PERSPEKTYVA 9
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13Įvadas
Senasis žemynas – Europa, savo išskirtinumu pasaulio istorijoje pasižymėjo jau nuo seniausiųjų laikų. Pasižymėjo ir kaip demokratijos lopšys, ir kaip kultūros centras, ir kaip atradimų bei progreso žemynas ar daugelio epochų evoliucionavimo stimulas bei daugybe kitų teigiamų aspektų. Tačiau tikriausiai nesuklysiu tuo pačiu pavadindamas Europą labai gąsdinančiu ir žiauriu žemynu, kadangi būtent savo užkariavimais ir progresu ginkluotės, karybos bei karo pramonės srityse Europa illgą laiką dominavo pasaulyje.
Vis dėlto Europos valstybės buvo ne kartą skaudžiai nubaustos istorijos raidos kontekste. Atsižvelgiant į globalizacijos aspektus, visuotinės modernizacijos procesus, bei informacinės visuomenės formavimosi tempus, šiuo metu Europos gynybos pramonei bei ginklavimosi pažangai negalima suteikti pirmosios vietos, o bendradarbiavimo klausimas, ypač ginklavimosi srityje yra vienas skaudžiausių Europos vadovams. Taigi iškyla klausimas “Kodėl?”. Kodėl tokia modernių valstybių organizacija kaip Europos sąjunga nesugeba išspręsti šių, iš pirmo žvilgsnio ne itin sudėtingų problemų?
Šio darbo tikslas yra iškelti ir pamėginti paaiškinti pagrindines Europos inntegracijos ginklavimosi srityje problemas, plačiau panagrinėti bendros ginklavimosi politikos istorinį kontekstą, buvusias ir esamas šios srities struktūras bei jų funkcionalumo ir reikšmės problemas, o taip pat bendros Europos ginklavimosi politikos (BEGP) perspektyvas ir ateities vizijas. Nagrinėdamas minėtas problemas rėmiausi daugiausiai už

žsienio autorių straipsniais, oficialiais dokumentais, statistika bei periodine Lietuvos ir užsienio spauda.1. Bendra Europos ginklavimosi politika (BEGP) istoriniame kontekste
Europoje jau seniai gyvuoja bendradarbiavimas ginklavimosi srityje. Pirmosios bendradarbiavimo programos buvo pradėtos 7-ajame dešimtmetyje, o vėliau jų skaičius labai sparčiai didėjo. Tokie projektai kaip Transall, Tornado, HOT, Milan ir Eurofighter (tai tik keletas iš jų) parodė tiek politinį norą, tiek technologines galimybes drauge gaminti ir plėtoti aukštos kokybės ginklų sistemas.
Iki pat dabartinių laikų, ginklavimasis tradiciškai buvo kiekvienos valstybės nacionalinių interesų sritis. Europos karinių prekių ir paslaugų gamyba bei prekyba buvo sąmoningai neįtraukta į Europos integracijos procesą, ES narių, kurios norėjo šią veiklą išlaikyti nacionalinės kontrolės lygyje. Tai teisiškai įtvirtinta 296-ame (ex. Art. 223) Europos bendrijos steigimo sutarties (TEC) straipsnyje, kuris leidžia valstybėms narėms neesilaikyti sutarties nuostatų, įrodžius, kad jų pagrindiniai saugumo interesai yra pavojuje.
Vyriausybės paprastai šiuos “saugumo interesus” apibrėždavo labai plačiai tam, kad ginklavimosi srityje turėtų viršų prieš Bendrijos politiką. Tuo pat metu vlastybės narės atsisakė sukurti tarpvyriausybinę bendros užsienio ir saugumo politikos (CFSP) struktūrą bendradarbiavimui ginklavimosi srityje.
Ironiška, tačiau kooperavimasis ginklavimosi srityse dažnai tik dar labiau pablogindavo situaciją. Visa tai paprastai būdavo organizuojama grynai tarpvyriausybiniu pagrindu ir paremta ad hoc susitarimu. Kooperaciniai projektai reiškė sudėtingus institucinius ir pramoninius pakeitimus, kurie sukeldavo da
aug stabdžių ir papildomų įkainių. Kelių ad hoc sukurtų struktūrų sustatymas šalia kiekvienam projektui sudarė dideles papildomas išlaidas, o tuo tarpu potencialios santaupos liko neišnaudotos. Bendradarbiavimo schemos buvo labai nesėkmingos, dėl to, kad pagrindinės ginklus gaminančios šalys stangėsi sukurti ir išvystyti kiek galima didesnę savo produkcijos apimtį kiek galima didesniame kiekyje technologiškai svarbių sričių. Dėl to bendrininkavimas dažnai kito nuo vieno projekto iki kito, o darbo pasidalijimas pasireiškė taip, kad visi dalyvaujantys projekte būdavo įtraukiami į visas projekto dalis, kurios juos domindavo. Tai savo ruožtu privedė prie per didelių mastų ir darbo jėgos pertekliaus.
Po Šaltojo karo pabaigos, tokios fragmentacijos kaina tapo tiesiog nepakeliama. Iš vienos pusės kompleksinių ginklų sistemų tobulinimo kainos dramatiškai išaugo ir pradėjo viršyti netgi didelių Europos valstybių finansinius išteklius. Tuo pat metu vykdoma ginkluotųjų pajėgų restruktūrizacija ir didėjantis krizių valdymo operacijų skaičius dar labiau padidino išlaidas ir tuo pačiu sumažino gynybos biudžeto dalį skirtą investavimui. Iš kitos pusės Europos gynybos išlaidos 10-ajame dešimtmetyje pastoviai mažėjo. Mažėjimo greitis sulėtėjo nuo 1995-ųjų, tačiau ta tendencija išliko beveik iki dabar ir pasikeitė tik nedaugelyje ES valstybių narių.

2. Dabartinė situacija BEGP srityje2.1. Neefektyvumo problema
Už ES ribų BEGP įtvirtinimo ir įgyvendinimo siekia keletas struktūrų, tačiau valstybės narės neperdavė aukščiausios valdžios Europos organizacijoms bei neišvystė si

istemingo bendradarbiavimo derinant nacionalines politikas. Tam yra keletas priežasčių:
1) Ginklavimosi politika pagrinde yra kitų politikos sričių funkcija, ypač gynybos, saugumo ir užsienio politikos. Tol kol minėtos politikos sritys išliks daugumoje nacionalinės, dėl bendros ginklavimosi politikos susitarti bus labai sunku: karinės strategijos ir koncepcijos skiriasi, o tai karinių poreikių harmonizavimą padaro labai kebliu klausimu; regioninės politikos kryptys labai skiriasi, o tai savo ruožtu lemia skirtingą ginklų eksporto praktiką; aljanso koncepcijos labai skiriasi, o dėl to skiriasi ir ginklavimosi kooperacijos schemos bei pramonės strategijos ir t.t. Kadangi CFSP ir jos karinė dimensija – Europos saugumo ir gynybos politika (ESDP) yra palyginus kuklus ir neseniai pradėtas siekti tikslas, progresas ginklavimosi srityje buvo neišvengiamai lėtas ir skausmingas.
2) Skirtingi pramonės interesai skatino politinių pozicijų išsiskyrimą. Didžioji gynybos pramonės dalis ir kapitalas yra sutelktas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir šiek tiek mažiau Vokietijoje. Šios trys valstybės kartu su Italija, Ispanija ir Švedija disponuoja daugiau nei 90% Europos gynybos pramonės galimybių, 85% ES gynybos išlaidų ir 98% visų tyrimų ir plėtros (R&D) išlaidų. Neišvengiamai išsiskiria ginklų įsigijimo ir rinkos politika jų, kaip ginklų gamintojų bei jų Europos partnerių, kurie visiškai neturi, arba turi labai mažus gynybos pramonės pajėgumus bei dažniausiai ginkluotę įsigyja iš JAV.
3) Europos šalys – ginklų gamintojos, taip pat nesuformuoja vientisos grupės. Dėl skirtingo is
storinio konteksto ir politinių siekių, kiekviena iš jų specifiškai interpretuoja a) ginklavimosi reikšmę užsienio, ekonomikos ir pramonės politikai ir b) vyriausybės kaip užsakovo, reguliatoriaus, sponsoriaus ir akcininko gynybos pramonių sulyginime, vaidmenį. Tai savo ruožtu veda prie svarbių su gynyba susijusios prekybos, įsigijimo ir pramonės klausimų skirtumų.
4) Gynybos pramonė ne visuomet buvo didelių reformų varomoji jėga. Netgi aerokosminėje ir gynybos elektronikos sferoje, kur kooperavimasis jau keletą dešimtmečių buvo normalus reiškinys, konkurencija ir nepasitikėjimas tarp nacionalinių aukščiausios klasės bendrovių buvo greičiau jau taisyklė, o ne išimtis, o iš to nacionalinis egoizmas išaugo iki politinio lygmens. Padėtis pagerėjo tik neseniai, kuomet pramonės konsolidacija peržengė valstybių sienas, o vyriausybės pradėjo elgtis šiek tiek panašiau į normalius klientus. Vis dėlto tam tikri sektoriai ir kompanijos, kurios nesudaro rimtos konkurencijos, vis dar bijo pasinerti į gynybos pramonės rinką dėl to, kad prarastų valstybinę apsaugą.
Viso to pasekmės yra Europos ginklavimosi rinkos pasidalinimas į nacionalines rinkas, kurios brangiai dubliuojasi visose su ginklavimusi susijusiose sferose (įsigijimo biurokratija, tyrimų veikla, pramonės apimtys ir gynybos programos).
Didėjantis pramonės internacionalizavimas buvo tam tikra politinės iniciatyvos varomoji jėga. 2000-ųjų liepą, po dviejų ruošimosi metų, šešios pagrindinės ginklus gaminančios valstybės pasirašė “karkasinę” sutartį, sukoncentruotą į pramonės bendradarbiavimo ir restruktūrizavimo lengvinimą. Nors sutartis dar ir nebuvo įgyvendinta, ji galėtų simbolizuoti labai svarbius žingsnius, vieningesnės Europos gynybos ekonomikos “erdvės” link.

2.2. Pagrindinės BEGP įtvirtinančios struktūros

Susidaro įspūdis, kad viskas ką galima pamatyti, tai tik pastangų švaistymas ir daugybės iniciatyvų įvairiuose lygiuose ir su įvairia naryste. 1997-aisiais Vakarų Europos ginklavimosi grupės (WEAG) valstybės narės, skatindamos bendradarbiavimą tyrimų ir technologijų srityse, sukūrė Vakarų Europos ginklavimosi organizaciją (WEAO), kuri sudaro Europos ginklavimosi bendradarbiavimo pagrindą. Tuo pat metu Prancūzija, Vokietija, Italija ir JK įk.ūrė visiškai atskirą organizaciją – Jungtinio ginklavimosi bendradarbiavimo organizaciją (OCCAR). Žvelgiant iš teisinės pusės, tiek WEAO, tiek OCCAR galėtų būti pertvarkytos į pilnavertes ginklavimosi institucijas. Vis dėlto abi iniciatyvos dėl savo priežasčių startavo ypač sudėtingai ir nepažengė labai toli.
Visa ši iniciatyva buvo vykdoma už Europos Sąjungos ribų. Atsižvelgiant į Europos Bendrijos steigimo sutarties 296 straipsnį, gynybos klausimai nebuvo įtraukti į vidinės rinkos taisykles. Europos saugumo ir gynybos politika taip pat neaprėpia ginklavimosi klausimų. Vis dėlto yra keletas su ginklavimusi susijusių klausimų, kuriuose ES įgijo bent šiokią tokią kompetenciją. 1998-aisiais ES Taryba priėmė ginklų eksportą reguliuojantį įstatymų rinkinį, CFSP rėmuose. Šis įstatymų rinkinys įstatymiškai nieko neriboja, tačiau konsultacinis mechanizmas ir kasmetiniai pranešimai buvo labai naudingi mažinant skirtumus tarp nacionalinių eksporto politikų. Europos Komisija tapo rimtu veikėju dvigubo panaudojimo technologijų srityje ir vaidina rimtą vaidmenį sprendžiant gynybos kompanijų susijungimo ir įsigijimo klausimus, kuomet savo interesų turi ir civilinės veikla. Nuo 1997-ųjų nepavykusių Bendros pozicijos ir Bendros ginklavimosi politikos veiksmų plano pasiūlymų, Komisija išlaikė interesus komerciniuose ginklavimosi aspektuose. Be kita ko šie interesai labai aiškiai matomi jos Strateginėje aerokosminėje 21-ojo amžiaus apžvalgos (STAR 21) pranešime, tačiau ryškiausiai tai atspindi “Europos gynybos pramonės ir rinkos klausimai”.
Lėkštų, sustingusių investavimo biudžetų ir didėjančių kainų prieštaringumas padarė žalingą poveikį. Visų pirma, tai pasireiškė pakankamai ryškiomis spragomis Europos karinėje galioje. 2001-aisiais metais JAV gynybos biudžetas buvo daugiau nei dvigubai didesnis nei visų 15 ES valstybių narių kartu sudėjus. JAV gynybos biudžetas pastoviai auga, o tuo tarpu Europoje išlaikoma mažėjimo tendencija. 2003-iųjų metų JAV gynybos biudžetas buvo 396.8 mlrd. JAV dolerių, o planuojamas 2007-ųjų biudžetas yra 469.8 mlrd. Taigi galima daryti išvadą, kad finansinis JAV atotrūkis nuo ES ir toliau didės.
Kaip parodė intervencija į Kosovą ir Afganistaną Europos ginkluotosios pajėgos dar nėra tinkamai aprūpintos modernaus karo vedimui. Antra – karo išlaidų limitai labai kenkia Europos gynybos pramonės ir technologijų bazei (EDITB). Investicijų į tyrimus trūkumas į rimtą pavojų stato technologines pramonės galimybes pasiruošti ateičiai. Tuo pat metu Europos kompanijoms darosi vis sunkiau konkuruoti su didelėmis Amerikiečių gynybos grupėmis, kurios pelnosi iš milžiniškos, gerai apsaugotos vidaus rinkos ir augančio JAV gynybos biudžeto.
Ši trumpa apžvalga parodo, kad Europos ginklavimosi sektorius yra vis dar tik konstravimo stadijoje. Tarp įvairios iniciatyvos yra labai mažai koordinacijos ir iš esmės nėra visaapimančios struktūros projekto, kuris galėtų visus komponentus sujungti į vieną visumą. Paralelinės ES gynybos struktūros kuriamos dideliu tempu. Stiprėjantis savarankiškumas reikš, kad Europos ambicijos vaidinti didesnį vaidmenį pasaulio politikoje tik stiprės. Tačiau kol šios ambicijos nebus paremtos pinigais, tol jos liks tik svajonės.

2.3. ES ginklavimosi institucijos kūrimas

Jau 1991-aisiais prie Mastrichto sutarties prijungtoje VES deklaracijoje buvo minima reikalavimas toliau tyrinėti “stipresnio bendradarbiavimo ginklavimosi srityje pasiūlymus, kurių tikslas yra sukurti Europos ginklavimosi instituciją”. Dar iki dabar giliai įaugę nacionalinės tradicijos, biurokratijos nepaslankumas, išsiskiriantys pramonės interesai ir skirtinga pirkimo filosofija įtakojo tai, kad tokios organizacijos, kuri aprėptų tik bendros ginklavimosi politikos mastus ir pobūdį, principus ir metodus įtvirtinančios sutarties pasirašymas yra tiesiog neįmanomas. Panašu, kad politiniame lygyje apribojimai ir kliūtys dominuoja bendradarbiavimo klausimų atžvilgiu. Taigi galima daryti išvadą, kad tikrojo savo vardo verta Bendra Europ.os ginklavimosi politika yra dar toli nuo realybės nutolęs reiškinys.
Vis dėlto didėja suvokimas, kad a) glaudesni ryšys ir pastovesnė politika yra būtinai reikalinga ir b) ES galėtų būti labai tinkama struktūra šiam tikslui pasiekti. Yra keletas šių pasikeitimų priežasčių. Pirmoji – ta, kad ES jau pradėjo vystyti savo CFSP, kuri savaime sukuria pozityvesnį klimatą ES ginklavimosi politikos svarstymui. Antra – Europos galio veiksmų plano procesas parodė, kad tarp CFSP, karinės galios ir ginklavimosi nėra jokio logiško ryšio. Patikimos politikos vykdymui reikia būtinų priemonių, o tuo tarpu bendras pirkimas būtų protingas žingsnis tiek iš operacinės, tiek iš finansinės pusės. Trečia – po Šaltojo karo pabaigos Europos saugumo sunkumai privedė prie didėjančio nacionalinių karinių koncepcijų ir poreikių susiliejimo. Ši tendencija, kuri aiškiai atsispindi “Petersbergo uždaviniuose”, labai žymiai palengvina bendradarbiavimą ginklavimosi srityje. Ketvirta – tarptautiniai gynybos kompanijų susijungimai ir susivienijimai padidino bendros reglamentuojančios struktūros poreikius ir sumažino tradicinę pramoninę konkurenciją tarp ginklus gaminančių valstybių, dėl to, kuri padarys daugiau rentabilių sutarčių. Galų gale, vis didėjantis transatlantinis gynybos išlaidų skirtumas padarė didelį žingsnį į priekį Europos bendradarbiavimo neišvengiamumo srityje.
Europos gynybos kompanijos jau seniai žada daugiau bendradarbiavimo ginklų ir jų sistemų tyrimų, tobulinimo ir įsigijimo srityje. Taigi naujosios institucijos sukūrimas 2004-aisiais tik sustiprintų pramonės pagrindus, nes sumažintų dubliavimąsi, tinkamai nukreiptų ir taip nepakankamus tyrimų projektus ir laimėtų be galo reikalingų pinigų naujoms programoms.
Panašu, kad pamažu artėjama prie bendro susitarimo, o ginklavimosi klausimas buvo vėl iškeltas tarpvyriausybinėje konferencijoje. Europos Konvencijos gynybos darbo grupė vėl iškėlė ginklavimosi institucijos kūrimo klausimą, ir panašu į tai, kad dauguma valstybių narių po truputį atsisako savo nenoro perleisti ginklavimosi klausimus ES. Pasak ES tarptautinių santykių ir ESDP atstovės Christina Gallach, 2004-ieji metai bus ES ginklavimosi institucijos metai.
Vis dėlto tai jokiu būdu negarantuoja, kad valstybės narės galutinai susitars perkelti ginklavimosi klausimus į ES rėmus. Beje daugelis prieš tai minėtų kliūčių vis dar tebėra, o esamos aplinkybės (politinė divergencija Irako klausimais, auganti plėtimosi įvairovė) to tikrai nepalengvina. Akivaizdu yra tik tai, kad planai yra labai optimistiniai, problemos milžiniškos, o sprendimai būtinai komplikuoti. Vis dėlto ES rengia tyrimus, kurie turėtų padėti išvystyti kai kurias ES ginklavimosi politikos sritis ir išanalizuoti, kaip galėtų būti įveiktos kliūtys.3. BEGP ateities perspektyva
Dauguma minėtų iniciatyvų yra novatoriška ir daug žadanti. Vis dėlto bendri rezultatai nėra patenkinami. Išlieka rinkos fragmentacija ir pasikartojimas, o institucijų sandara išlieka tik kratinys. Kai kuriose srityse kompetencija iš dalies sutampa, o tuo tarpu kitos sritys nėra pakankamai užpildytos. Iniciatyvų įvairovė nėra visiškai koordinuota ir nėra visa apimančios absoliučios strategijos todėl, kad nėra aiškios nuoseklios ginklavimosi politikos.
Norėdama atitinkamai aprūpinti savo ginkluotąsias pajėgas ir išlaikyti konkuruojančią EDITB, Europa turėtų plėtoti daug efektyvesnius projektus. Reikalinga tik nuosekli pastovios politikos sistema atitinkamose srityse:
1) Gynybos įsigijimas. Ateityje karinėms operacijas paprastai ves tarptautinės koalicijos. Taigi Europos gunkluotųjų pajėgų operacinio lygio bendradarbiavimas bus pagrindinis privalumas. Tam, kad tai būtų ekonomiškai naudinga, tai turėtų būti paversta į bendras gynybos įrangos programas su bendromis techninėmis charakteristikomis ir įsigijimo planavimu. Tai ko reikia yra Europos įsigijimo sistema, dėl kurios bendradarbiavimas būtų didesnis ir geresnis. Tai savo ruožtu bus įmanoma tik tuo atveju jei bus efektyviai suderinti kariniai poreikiai ir pagerintas programų valdymas. Be to bendras ne karinių prekių įsigijimas sudarytų nemažai galimybių masinės gamybos ekonominių privalumų augimui.
2) Gynybos tyrimai. Akivaizdu, kad Europa išleidžia per mažai pinigų kariniams tyrimams. Be to nedidelė šių lėšų dalis yra išleidžiama Europos bendradarbiavimui. Tai reiškia, kad karinių tyrimų srityje būtinas daug didesnis suderinamumas. Tuo pat metu turėtų būti panaikintas dirbtinis civilinių ir karinių tyrimų atskyrimas tam, kad būtų galima pilnai išnaudoti potencialią sinergiją. Tai sukurtų naują institucinę struktūrą ir iš naujo apibrėžtų šios srities kompetencijas tarp skirtingų veikėjų. Šioje srityje pastaruoju metu padaryta pakankamai nemaža pažanga, dabartinio Šeštojo ES karinių tyrimų projekto pavadinto “Framework” biudžetas sudaro 16.3 mlrd. eurų. Europos tyrimų komisijos nuomone, Europa labai daug sumoka vien dėl to, kad dirbtinai, tik Europai būdingu būdu, atskiria civilinius ir karinius tyrimus.
3) Gynybos įrangos rinka. Pagrindinė neefektyvumo pasekmė nacionaliniame lygyje yra reguliacinių struktūrų atsakingų už karinę veiklą fragmentacija.Europos gynybos aprūpinimo rinkos (EDEM) sukūrimas su paprastu taisyklių rinkiniu ir reglamentais būtų labai didelis žingsnis į priekį. Pilnai integruota EDEM sukurtų inter alia, pirkimo ir konkurencijos taisykles, supaprastintą judėjimą Europos viduje, bendrą tiekimo saugumo režimą, saugumo reglamentavimo suderinimą ir bendrą eksporto režimą. Tai sukurtų sukurtų vientisą gynybos ekonomikos erdvę, kuri leistų transnacionalinėms gynybos kompanijoms (TDC) racionalizuoti vidinę organizaciją ekonomiškai efektyviu būdu. Tuo pat metu EDEM įkūrimas padidintų konkurenciją visoje Europoje, taip padrąsinant tuos pramonės sektorius, kurie nacionaliniu lygiu vis dar koncentruojami valstybių viduje. Galų gale padidinta konkurencija ir gerai organizuotos reguliacinės struktūros sukeltų nemažą santaupų augimą.
Idealiu atveju, visų trijų sričių politika turėtų būti formuojama bendrų “strateginių” pramonės interesų pagrindu. Pirkimo pasirinkimas, investicijos į tyrimus ir rinkos sprendimai gali būti pastovūs ir nuoseklūs tik tuomet, jei yra bendras įvairių karinių technologijų ir pramonės galios strateginės svarbos supratimas. Iškyla klausimas, kokiose srityse ir kokiu lygiu Europos valstybės dėl strateginių priežasčių nori paremti pramoninius ir technologinius pajėgumus (pvz. nacionalinio lygio branduolinės ginkluotės klausimai ir Europos lygio naikintuvo kūrimas), o kurios paprasčiausiai gali būti paliktos tarptautinei konkurencijai.

Išvados

Nors pastaruoju metu Europos bendradarbiavimas sparčiai žengia į priekį praktiškai visose srityse, bendradarbiavimo ginklavimosi srityje negalima priskirti prie visiškai sėkmingų istorijų. Vis.ų pirma jis apsiriboja pagrinde ties oro erdve, o tuo tarpu sausumos ginkluotė ir karinių jūrų pajėgų laivų statyba taip ir liko sukoncentruota į nacionaliniame lygmenyje. Taip pat svarbu, kad bendradarbiavimas dažniausiai būdavo paremtas grynai tarpvyriausybiniu ad hoc susitarimu, o to rezultatas būdavo sudėtinga institucinė ir pramoninė sąranga bei atidėliojimai ir papildomi kaštai. Ir galų gale šie susitarimai nesugebėjo pakeisti pagrindinės Europos ginklavimosi sektoriaus silpnybės – rinkos fragmentacija, kurios pasekmė yra labai brangus ir nereikalingas dubliavimasis.
Aiškios struktūros ir bendros ginklavimosi politikos realizavimas bus didžiulis iššūkis Europos valstybėms, kurios iš vienos pusės supranta didesnių kaštų ir efektyvumo būtinybę, tačiau iš kitos pusės yra labai užsispyrę ir nenori atsisakyti nacionalinių prerogatyvų. Žiūrint iš visiškai ekonominės pusės, bene efektyviausias sprendimas būtų sukurti “komunistinę” ginklavimosi sistemą, pvz. sukurti vieną gynybos rinką ir pakeisti nacionalines tyrimų ir pirkimo institucijas viršnacionalinėmis organizacijomis. Tačiau kadangi tai valstybėms narėms yra politiškai nepriimtinas sprendimas, vienintelis būdas progresuoti yra gerinti tarpvyriausybinį metodą, įvesti bent šiek tiek integruotų elementų į pirkimo ciklą ir visur, kur tik įmanoma naudoti visuomeninius įrankius.

Literatūra

1. Tinger B., “EU To Unveil Its First Defence Research in November”, Defense News October 20, 2003, p. 13
2. Tran P., “Europe’s Industry Sectors To See Better Cooperation”, Defense News December 22, 2003, p. 26, 29
3. Kyprios G., Schoder A., “Can Europe Consolidate? Industry Must Focus on Winnable Markets”, Defense News July 14, 2003, p. 28
4. Hill L., “EU defence surge despite constitutional collapse”, Jane’s Defence Weekly, vol. 40 (issue No. 25), 2003, p. 4
5. Tuttlemann. A., “Common European Armaments Policy: Reality or Illusion?” The Royal College of Defence Studies, https://da.mod.uk/RCDS/Home/Information/Library/ResearchPapers/Seaford2002/Tuttlemann
6. Frequently Asked Questions on European Security Research, Portal Site of The European Union, http://europa.eu.int/comm/external_relations/cfsp/news/memo03_192.htm#1
7. Buhler K. “Conference on European Defence R&D: Funding the Future”, Assembly of WEU
– the interim European Security and Defence Assembly, http://www.assembly-weu.org/en/documents/discours/dis/2002/buhler_gpc24Jan.html
8. The Council of The European Union, ESDP – Council Resolution on standardisation in the field of armaments, Portal Site of The European Union http://europa.eu.int/comm/external_relations/cfsp/intro/sd180303a , 18 03 2003
9. The Council of The European Union, The EU Armaments Sector, Council Resolution on Restructuring Challenges, Portal Site of The European Union http://europa.eu.int/comm/external_relations/cfsp/intro/cfsp160603d , 16 06 2003
10. IX. International EuroDefense-Meeting and International Symposium 24th –27th September 2003 in Bonn, Germany, http://www.aip.pt/eurodefense/principal_uk.html
11. EU Security Policy & the role of the European Commission, Overview, Portal Site of The European Union, http://europa.eu.int/comm/external_relations/esdp/index.htm
12. Stober M., “Towards a common market in defence? Obstacles and opportunities”, European Enterprises Institute, http://www.eei-net.org/articles/articles11.htm
13. Schmitt B., “Armaments Cooperation in Europe”, Institute for Security Studies, http://www.iss-eu.org/esdp/07-bsarms.pdf
14. Schnell J., Guidelines for Planning Armament and Procuring in Armed Forces, Universität der Bundeswehr München, http://www.unibw-muenchen.de/campus/WOW/v1054/Publikation/LeitlRuestBschPlSK_en.pdf
15. Schmitt B., “The European Union and armaments. Getting a bigger bang for the Euro”, Institute for Security Studies, http://www.iss-eu.org/chaillot/chai63e.pdf
16. Schmitt B., “European armaments cooperation. Core documents”, Institute for Security Studies, http://www.iss-eu.org/chaill.ot/chai59e.pdf
17. Urbelis V., “NATO ir Europai – skirtingos nišos”, Lietuvos rytas, 2003

Leave a Comment