Bažnyčia Prancūzijoje

ĮVADAS

Bažnyčia visais laikais užėmė svarbią vietą valstybės vidaus ir išorės gyvenime. Ji būdavo patariamasis organas priimant įvairius, o kartais ir pati priimdavo valstybei svarbius nutarimus, įstatymus ir sprendimus. Jie būdavo taikomi vieniems ar kitiems sluoksniams, kartais visiems valstybės gyventojams, tačiau dažniausiai, tai būdavo sprendimai liečiantys plačiuosius sluoksnius. Vieniems jie patikdavo, kitiems – ne, ir nuo to, nors ir ne visada, bet vis dėl to, priklausydavo Bažnyčios padėtis.
Viduramžių, renesanso ir kitų laikų epochose, svarbiu veiksniu bažnyčios gyvenime būdavo monarchas. Dažniausiai monarchai ieeškodavo dvasininkų patarimų ir pritarimų vieniems ar kitiems veiksmams, o ne dvasininkai – monarchų. Tačiau absoliutizme visą valdžią į savo rankas valstybėse sutelkdavo ne dvasininkai, o monarchai.

Bažnyčios padėtis valstybėje ne visada būdavo stabili. Jos vietos valstybėje raidą yra tyrinėję ir aprašę daug bažnyčios istorijos tyrinėtojų. Keleto jų darbais remsiuosi šiame savo darbe, kuriame aptarsiu bažnyčios, kaip tikėjimo, vietą absoliutizmo laikų Prancūzijoje.

Istoriografija

Šiame savo darbe daugiausiai naudojausi Lietuvių enciklopedijos pirmu, penktu ir dvidešimt trečiu tomu. Iš jų pirmiausia išsiaiškinau tikslias apibrėžimų – galikanizmas, hugenotai, masonai sąąvokas. Manau, kad daugelyje darbų tikslūs apibrėžimai yra būtini. Tačiau prie viso to nereikia pamiršti ir “Krikščionybės kronikos” išleistos 1997 metais, “Katalikų bažnyčios istorijos” antro tomo ir daugelio kirų ne ką mažiau svarbių leidinių. Juose, kaip ir Stasio Ylos “Šiluva Žemaičių is

storijoje” radau naudingos informacijos apie masonus. Šioje literatūroje visai neblogai yra aprašyta apie hugenotus ir absoliutizmo laikų Prancūzijos bažnyčios padėtį.

Apie tai yra kalbama ir lietuvišuose, tarpukariu išėjusiuose tikybos vadovėliuose kuriuose parašė Alekna, Mičiulis ir Staugaitis.

GALIKANIZMAS

Manyčiau, kad geriausiai nagrinėjimą būtų pradėti nuo galikanizmo aprašymo, nes būtent galikanizmas buvo ta religinė teorija, kuri apribojo bažnyčios teises absoliutizmo laikų Prancūzijoje. Tuo tarpu būtent Liudviko XIV, kuris dar yra žinomas kaip “karalius – saulė” ir jam yra priskiriamas posakis “Valstybė, – tai aš”, valdymo laikai yra kada Prancūzijos gyvenimas buvo absoliutizmo epochoje.

“Galikanizmas yra religinė-politinė teorija, pagal kurią Prancūzijos Bažnyčia (tos teorijos atstovai ją dažnai vadindavo galų Bažnyčia, l’Eglise gallicane) popiežiaus atžvilgiu turi tam tikrą savarankiškumą, ir sąjūdžiai, kurie mėgino tą teoriją įgyvendinti” . Kitaip sakant taai sąjūdis, kuris iš dalies, tačiau ne iki galo, nepripažino popiežiaus valdžią. Šis sąjūdis atsirado dar frankų valstybės laikais.

Absoliutizmo laikais jis atgimė ir ėmė stiprėti. Tam įtakos turėjo pats absoliutizmas, nes kai valstybėje visa valdžia sutelkta vieno žmogaus rankose tai jis pradeda ir savo dvasininkams nurodinėti kaip jie turi elgtis, o tai jau galima sieti prie popiežiaus nurodymų nevykdymo. Prancūzijoje galikonizmas pasireiškė būtent per karalių nurodymus.

“1516 metų konkordatu karalius ir popiežius pasidalino teisę vyskupams skirti, buvo nusakyta kandidatų amžius ir mo

okslo cenzas, popiežius atsisakė nuo didžiosios dalie beneficijų, beveik visos bažnytinės bylos turėjo būti sprendžiamos pačioje Prancūzijoje ir buvo apribota teisė Romai apeliuoti, bet buvo pripažinta popiežiaus pirmenybė. Pranciškus suvaldė Paryžiaus parlamento ir universiteto vadovaujamąją galikoniškąją opoziciją. Tačiau bažnytinės pačių karalių teisės ir jų mėginimai pasiglemžti Prancūzijos Bažnyčią buvo galikonizmo rūšis; be to, universiteto, parlamento ir kunigų galikonizmas neišnyko. Parlamentų reikalavimu valdžia Blois įsakymu pripažino tik tuos Tridento sinodo nutarimus, kurie neprieštaravo valstybės teisei ir prancūzų Bažnyčios įstatymams bei papročiams.” Taigi jau XVI a., kada pasirodė pirmosios absoliutizmo apraiškos, buvo daug daroma, kad Bažnyčia kuo mažiau įtakotų valstybės gyvenimą. Tačiau negalima išimtinai teigti, kad galikanozmas laimėjo ir buvo visai suvaržytos Bažnyčios teisės.“P.Pithou (1539-96) veikale Libertes de l’Eglice gallicane sistemingai išdėstė galikanizmo ideologoją. Svarbiausios jos tezės buvo: 1. jokios pasaulinės valdžios Prancūzijos karalystėje popiežius neturįs, 2. bažnytinės jo valdžios aktai negali prieštarauti prancūzų Bažnyčios pripažįstamų sinodų nutarimams. Vis dėlto ilgainiui Romos šalininkai vis labiau stiprėjo. Be to, išvien nėjo patys galikanistai.” Jų nėjimas išvien pasireiškė skirtingais siekiais. Taip pat prie galikanistų susiskaldymo prisidėjo ir jų vidinės intrigos. Nes galikanistų tarpe nemažą dalį sudarė turtuoliai. “Vieni kėlė aikštėn galikanizmą, kad pavergtų Prancūzijos Bažnyčią ne popiežiui, bet karaliui; kiti stengėsi nusikratyti tiek popiežiaus, tiek karaliaus valdžia, ka
ad įsigytų autonomiją; vėl kiti buvo tradicinės galikanizmo ideologijos ir tam tikro bažnytinio patriotizmo atstovai. XVII a. Popiežininkai įsigalėjo pačioje Sorbonoje, kur 1560 metais iš 178 daktarų jų buvo apie 90, o galikanistų tik 50-60. Galikanizmas vis labiau virto parlamento ir valdininkų kurstomojo karaliaus kova su popiežiumi dėl karaliaus valdžios Bažnyčioje, ir Sorbonos bei vyskupijos galikanistai turėjo vis atsargiau dėstyti savo idėjas. 1663 metais Sorbonos 6 straipsnių deklaracija pripažino karaliaus autoritetą pasauliniuose Bažnyčios reikaluose, bet nedrįso čia neigti ir popiežiaus autoriteto, o klausimą, ar popiežiaus valdžia aukštesnė, kaip sinodo, ir yra visai neklystanti, visai nutylėjo. Kai Liudvikas XIV 1673 ir 1675 mėgino praplėsti savo regaliją vyskupams skirti, jam pasipriešino ne tik popiežius, bet ir dalis kunigų. Karalius turėjo sušaukti vyskupų bei kunigų susirinkimą, kurio vardu Bossuet paskelbė 4 straipsnių deklaraciją (1682 III 19): 1. pasaulio reikaluose karaliai ir valdovai nepriklausą jokios bažnytinės valdžios ir negali būti jos nuversti; 2. Prancūzijos Bažnyčia nepritarianti tiems, kurie neigia (Konstancos) sinodo kanonus, skelbiančius aukščiausią visuotinio sinodo valdžią; 3. reikią laikytis senųjų Prancūzijos Bažnyčios įstatymų bei papročių; 4. kad popiežius pirmiausia turįs spręsti tikėjimo klausimus, kad jo dekretai galioją visose bažnyčiose ir kiekvienoje atskirai, betgi nėra jo nutarimas nekeistinas, jei tik su tuo nutarimu nesutinka visa Bažnyčia. Liudvikas XIV savo ediktu įsakė dėstyti ir aiškinti tą deklaraciją visose karalystės mokyklose, se
eminarijose ir universitetuose, bet popiežius nebetvirtino pagal ją karaliaus skiriamųjų vyskupų, o ją pačią pasmerkė (1691 I 31 paskelbtąja bule). Liudvikas XIV greit ėmė ieškoti kompromiso, stengėsi susitarti su popiežiumi, nei nekreipdamas dėmesio į galikanistų protestus, karalystės vyskupams leido pasmerkti deklaraciją laišku popiežiui (1693 IX 12) ir pagaliau pats parašė laišką popiežiui, kur jos išsižadėjo (1693 IX 15). Tiesa, galikanizmas dar neišnyko. Jansenizmo pastiprintas, jis pasireiškė vyskupų kovoj su bule Unigenitus (1713) ir su privertusiu parlamentą ją įregistruoti karaliumi. Liudvikui XIV mirus, regento taryba 1718 paskelbė, kad vyskupai popiežiaus patvirtinimo nereikalingi.

HUGENOTAI

Taip pat Bažnyčios padėčiai įtakos turėjo ir Prancūzijos protestantai -hugenotai. Nes jų tarpe buvo didelė dalis turtuolių, kurie dėl savo tikėjimo darė spaudimą karaliams, o šie irgi imdavosi prieš hugenotus įvairių priemonių. Viskas prasidėjo kada kilmingieji Gizai į 1562 Tolerancijos ediktą atsakė kruvinomis Vasy skerdynėmis. Regentė Kotryna Mediči iš pradžių mėgino vykdyti tolerancijos politiką, kuriai turėjo patarnauti ir jos suplanuotos hugenotų lyderio Henriko Navariečio ir karaliaus Karolio IX (1560-1574) sesers vedybos. Kadangi hugenotų admirolas Kasparas Kolinji darė didelę įtaką karaliui, tai buvo nuspręsta jį likviduoti. Žlugęs pasikėsinimas sukėlė kruvinąsias Paryžiaus vestuves ir Baltramiejaus naktį (1572 m. rugpjūčio 23-24 d.). Tačiau kadangi Kotryna Mediči buvo silpna regentė, tai jai nepavyko sustabdyti šiį įvykių. Žudynių aukomis tapo hugenotų vadai ir tūkstančiai kitų žmonių visoje Prancūzijoje. Apie hugenotų mirtis sužinojęs Grigalius XIII įsakė bažnyčiose sugiedoti “Te Deum”. Katalikai šventė pergalę. Prie katalikų Bažnyčios padėties tvirtinimo prisidėjo ir 1576 įkurta Lyga prieš reformatus, taip pat jėzuitai, kurie propogavo katalikybę liaudyje. Tačiau ir pas katalikus nebuvo vienybės, nes daugelis jų vadų buvo priversti bėgti pas hugenotus, kad apsisaugotų nuo priešiškai nusiteikusių saviškių. Hugenotai juos priimdavo, tačiau ne visus.

Hugenotų persekiojimas buvo sustabdytas Nanto ediktu 1598 metais, pagal kurį jie galėjo grįžti į Prancūziją ir laisvai išpažinti savo tikėjimą, turėti savo mokyklas ir turėti “saugias gyvenamąsias vietas”. Tuo tarpu Bažnyčia susigražino savo anksčiau turėtus turtus ir galėjo laikyti savo pamaldas ten kur ankščiau tai daryti draudė hugenotų kilmingieji. Ir taip katalikybė tapo vyraujančia religija Prancūzijoje.

MASONAI

Broliškumas, savitarpė pagalba, lygybė, pasitikėjimas, tiesa, meilė ir ypač tolerancija yra pagrindiniai masonų ideologijos bruožai. Nors Aukščiausios būtybės ir religijos pradą jie pripažįsta, pastaruoju metu vis daugiau jį akcentuodami, tačiau masonai griežtai pasisako prie politinį ir religinį totalitarizmą, šovinizmą, visokį fanatizmą ir prietarus, nors savo tarpe stengiasi išlaikyti griežtos disciplinos, slaptumo, griežto ceremonialo dvasią.
Vėliau, ypač nuo XVI a., smunkant mūrininkų amatui, į masonus ėmė skverbtis su tuo amatu nieko bendro neturį asmenys, daugiausia aristokratija ir dvasininkija.
Nuo XVIII a. pradžios masonai organizaciniu būdu įgavo tas formas, kurias daugiau ar mažiau pasilaiko ir ligi šių dienų. Didžioji ložė Paryžiuje įsisteigė 1725.
Jau tame organizaciniame laikotarpyje pasireiškė dvi masonijos tendencijos: viena, kuriai vadovavo dr. J.Andersonas, pasižymėjo savo kritiškumu krikščionybės, ypač Katalikų Bažnyčios, atžvilgiu, antra, vadovaujama A.M.Ramsay, siekė glaudžių ryšių tarp masonijos ir Bažnyčios. Nors tos dvi tendencijos (jorkiškoji ir skotiškoji) reiškėsi per visą masonijos istoriją, tačiau galingesnė pasirodė pirmoji. Užtat jau 1738 metais popiežius Klemensas XII pasmerkė masoniją. Iš viso popiežiai paskelbė 17 bulių, smerkiančių masoniją, iš kurių žymiausia buvo Humanum genus, Leono XIII paskelbta 1884. Masonų pasisakymas už religinę laisvę, valstybės ir bažnyčios atskyrimą, respublikanizmą ir pasaulietiškumą aštrino santykius tarp masonų ir Bažnyčios, ypač katalikiškuose kraštuose. Tačiau tat nesukliudė daugeliui dvasininkų priklausyti masonams.
Lietuvoje masonų draugijos atsirado XVIII a. Stasys Yla knygoje “Šiluva Žemaičių istorijoje” rašo: “Savo pranešime Romai vysk. Ant. Tiškevičius 1755 metais iškelia naują reiškinį Lietuvoje, būtent, neigiamas prancūzų tiek raštų, tiek kitokias įtakas. Dėl šių įtakų didikai, esą darosi nepalankūs Bažnyčiai, nori jos teises apriboti bei ją išjungti iš viešojo gyvenimo” . Vėliau iš visko galima drąsiai teigti, kad St.Yla kalba apie masonų draugiją, nes yra visi tam reikalingi bruožai: slaptumas, savarankiškumas, kultiškumas ir visa kita kas būdinga masonų draugijoms. Galima daryti išvadą, kad ir Prancūzijos Bažnyčia šiek tiek kentėjo nuo slaptų masonų draugijų. Nes kaip toliau rašo Yla, “Centriniai klubai Dresdene ir Berlyne planavo politiką bei politinę įtaką artimiesiems kaimynams” . Taigi masonai buvo slaptų draugijų forma susidariusios kilmingų ir turtingų žmonių grupės ir jos stengėsi įtakoti viską, tame tarpe ir Bažnyčią.

IŠVADOS

Taigi galima drąsiai teigti, kad bažnyčios padėčiai absoliutizmo laikų Prancūzijoje didžiulę reikšmę turėjo galikanizmas kaip religinė – politinė teorija, nes būtent pagal šios teorijos ideologiją vyko Prancūzijos valdymas XVI – XVIII a. Per šį laikotarpį Bažnyčia buvo stengiamasi kuo labiau atplėšti nuo Romos ir padaryti ją valstybine įstaiga kuri tūrėjo nešti turtus ne popiežiui, bet karaliui, kuris šiuos pinigus leido ne valstybės valdymui, o savo užgaidų tenkinimui. Taip pat prie tokios Bažnyčios padėties prisidėjo ir karalių charakteriai, kurie kuo toliau tuo labiau žiūrėjo vien savo asmeninės naudos ir ypač Liudviko XIV asmenybė. Dar vienas dalykas, kuris lėmė Bažnyčios padėtį buvo reformacija, o tiksliau iš jos atsiradę hugenotai, kurie buvo Prancūzijos kalvinistai. Taip pat būtent absoliutizmo laikų Bažnyčios padėtis sukūrė tokią masonų padėtį, kokios pagrindu vėliau kūrėsi jau ne mūrininkų-masonų, turtuolių-masonų ložės, kurių atmainų ir šiandien galima rasti.

Literatūros sąrašas:
Šaltiniai:
1. Lietuvių enciklopedija T.1. Bostonas.1955
2. Lietuvių enciklopedija T.5. Bostonas. 1955
3. Lietuvių enciklopedija T.23. Bostonas. 1961

Literatūra lietuvių kalba:
1. Lenzenweger J. Katalikų bažnyčios istorija T.2 “Katalikų pasaulis” Vilnius, 1997
2. Krikščionybės kronika. “Vaga” Vilnius 1997
3. Yla St. Šiluva Žemaičių istorijoje. Putnam, 1970

Leave a Comment