BALTŲ GENTYS IR JŲ LIKIMAI

BALTŲ GENTYS IR JŲ LIKIMAI

Aukštaičiai.
Manoma, kas aukštaičių gentys galėjo susiformuoti VI amžiuje. Jiems didelę įtaką turėjo lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Yra archeologų, kurie mano, kad aukštaičių degintinių kapų atsiradimas susijęs su vikingų skverbimosi į baltų genčių centrinės teritorijas ir Baltijos jūros prekybinio regiono įtaka. Beje, laidojimo papročiai anuomet buvo vienas svarbiausių kultūros, ypač atninės grupės pasaulėžiūros, bruožų.
Pirmą karta aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie 1294 – 1300 metų įvykius. Teritorija prie Nevėžio vadinama Austechia, terra regis Lethowsie (Aukštaitija, lietuvių kaaraliaus žemė).
Žodžio ,,Aukštaitija“ reikšmė laikui bėgant smarkiai keitėsi. Jau XV amžiaus aukštaičiais vadinami ir kiti lietuviai, gyvenę į rytus nuo žemaičių, visa ši teritorija – Aukštaitija. Pavyzdžiui, 1420 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas laiške imperatoriui Zigmantui rašė, kad ,,žemaičiai likusią Lietuvą vadino Aukštaitija (Auxtote), nes šioji žemė, palyginti su Žemaitija, yra aukščiau“.

Sėliai.
Iki IV amžiaus sėlių protėviai priklausė bandrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai – VI amžiuje.
Sėlių vardas paminėtas jau IV amžiaus Peutingerio žemėlapyje, vaizduojamčiame romėnų prekybos keelius. Jame Dauguvos upė pavadinta Fluvius Sellianus (Sėlių upė).
Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų – Sėlpilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių piliakalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių – pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, vedegų, pjūklų, skobtų, kirvių, adatų, peilių, verpstukų ir t.t. Gy

yvendami patogioje vitoje, jie ne tik gamino, bet ir prekiavo.
Pietų Sėla pateko į Lietuvos valstybę, o jos gyventojai XIII – XIV amžiuje susiliejo su lietuviais. Šiauriniai, tekę Livonijos ordino valdžion, – sulatvėjo. Taip išnyko sėlių kalba, Buvusi artima kuršių kalbai.

Žiemgaliai.
Žiemagalių, žemaičių, sėlių ir latgalių protėviai iki IV amžiaus priklausė bendrai kultūrinei sričiai, kuriai buvo būdinga nedegintų mirusiūjų laidojimas pilkapiuose. Kaip ir žemaičiai, žiemgaliai kapuose moteris ir vyrus guldė priešingomis kryptimis. V –VI amžiuje, rytų baltams skylant į atskiras gentis, Mūšos ir Lielupės baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis.
istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 metų. Vėliau, XI – XII amžiuje, rusų ir vokiečių kronios kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola.
Žiemagaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XV amžių. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Taaip XIII – XIV amžiuje Žiemgala atsidūrė dviejose valstybėse – pietinis jos kraštas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, o šiaurinis – Livonijoje.

Jotvingiai.
Kalbininkai ir archeologai sutaria, kad ankščiausiai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė vakarų baltai – jotvingiai ir prūsai. Tai įvyko maždaug VI – V amžiuje pr. Kr. Manoma, kad maždaug I tūkstantmečio viduryje iš bendro jotvingių vineto išsiskyrė keturios mažesnės gentys: jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir palekiai (kitaip – paleksėnai). Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė bendrus šių kultūrų bruožus. Svarbiausias iš jų – laidojimas krūsniniuose kapuose (t.y. apdedant akmenų krūsnimi).
Jotvingių te

eritorijų ribas padeda nustatyti krūsninių kapų paplitimas, nes kitos baltų gentys taip nelaidojo. Šis paprotys jotvingių krašte paplito II – III amžiuje.
Pagrindinis jotvingių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo žemdirbystė. Tyrinėjimai rodo, kad tuo metu Suvalkų (dab. Lenkijoje) apylinkių gyventojai augino sorą, kviečius, miežius.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jotvingiai (kitaip vadinami sūduviais) paminėti Klaudijaus Ptolemėjo ,,Geografijoje“ (II amžius), kur šalia galindų įrašyti ir sudinoi. Vėlesniuose metraščiuose tas pats kraštas vadinamas skirtingais vardais: ,,žemė sūduvių arba jotvingių, kur tas pats yra“ , ,,visa Dainava, kurią taip pat Jotva vadina“ ir panašiai.
XIII amžius jotvingiams buvo lemiamas. Rusų (Haličo – Voluinės) ir lenkų (Mozūrų) kunigaikščiai bei kryžiuočiai (vokiečių ordinas) sudarė prieš juos karinę sąjungą. Buvo sutarta, kad du trečdaliai jotvingių žemių atsiteks kryžiuočiams, o likusią pasidalins kiti sąjungininkai. Paskirti kunigaikščiai mėgino atremti antpuolius ir netgi vienijo jėgas.

Kuršiai.
Dėl kuršių genties atsiradimo laiko yra daugiausia neaiškumų. Mokslininkai nesutaria, kuriai baltų grupei priklauso ši gentis. Tuo atvėju, jei kuršiai priskiriami vakarų baltams – jų formavimosi pradžia laikomas VI – V amžius pr. Kr., o jei rytų baltams – maždaug I tūkstantmečio vidurys
Kuršių gyvenvietės ir piliakalniai dažniausiai stovėjo paupiuose ir kitose gintis, prekiauti, užsiimti žemdirbyste patogiuose vietose. Ankstyvoiausių Lietuvos miestų užuomazgos (protomiestai) susiformavo būtent kuršių žemėse. X – XI amžiuje stambesnieji centrai buvo Palanga ir

r Žardė. Per palangą su kitais kraštais prekiauta žalvariu, sidabru, druska, kailiais, vašku. X – XII amžiuje pas kuršius vakarų pirklių laivai atplaukdavo per prūsų uostus Trusą, Viskiautus. Netgi manoma, kad iš Truso pavadinimo kilęs žodis ,,druska“.
Dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą, vėliau susiliejo su žemaičiais, o likusieji sulatvėjo. Kuršių kalba buvo tarpinė tarp lietuvių ir latvių, o išnyko maždaug XVI – XVII amžiuje. Šią gentį teprimena Kuršo pusiasalio Latvijoje, Kuršių marių, kuršėnų ir kitų vietovių Lietuvoje pavadinimai.

Skalviai.
Žinios apie skalvius nėra vienareikšmės. Kai kurie tyrinėtojai skiria dvi skalvių sritis. Viena jų – šiaurinę – archeologas Adolfas Tautavičius priskiria lamatiečiams remdamasis tuo, kad XII amžiaus istoriniai šaltiniai tarp Kuršo ir Skalvos mini esant Lamatos žemę. Kryžiuočių kronikose tvirtinama, esą skalviai – prūsų gentis, tačiau dabartiniai archeologiniai tyrinėjimai rodo juos buvus giminiškesnius kuršiams.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Skalva paminėta prieš 1240 metus.. lotyniškai ji vadinta Scalowia, vokiškai – Schalauen. Politinis skalvių centras buvo Rgainė, o religinis – Rambynas. Vėlesniais amžiais Skalvos gyventojai prikalusė Prūsijos valstybei ir buvo Mažosios lietuvos dalis. Čia susiformavo savita lietuvių etninė grupė, vadinama lietuvininkais.

Galindai.
Galindais vadinamos dvi baltų gentys, gyvenusios skirtingose vietose – vakaruose ir rytuose. Vakarų galindus pirmą kartą II amžiuje paminėjo Aleksandrijos geografas Klaudijus Ptolemėjas. Kartu minimi ir sūduviai, nurodoma netoliese tekant Vyslą. Rytų galindai pirmą kartą pa

aminėti rusų metrštyje 1058 metais. Vėliau, 1147-aisiais, nurodoma, ir kur jų gyventa – prie Protvos upės (Okos intakas).Nuo VIII amžiaus rytų galindus ėmė smarkiai puldinėti vaitičiai (slavų gentis), ir jie ėmė nykti. Juos buvus teprimena išlikę baltiški vietovardžiai.

Žemaičiai.
Iki IV amžiaus žemaičių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsiskirstė ir sisidarė atskira žemaičių, turėjusių savitų kultūros bruožų, teritorija.
Žemaičiai istoriniuose šaltiniuose pradedami minėti gana vėlai – tik nuo XIII amžiaus pradžios. 1219 metais tariantis su Haliču – Voluine tarp Lietuvos kunigaikščių buvo ir žemaičių. Kuriantis Lietuvos valstybei, žemaičiai priešinosi mindaugui ir istorines audras stengėsi įveikti patys. Tai jiems dažnai pavykdavo. Juk garsiausias mūšis su Livinojos ordino riteriais – saulės (prie Šiaulių, 1236), Durbės (1260), Skuodo (1270) – laimėjo žemaičiai. Kautasi ir prie Klaipėdos. Vienas Žymiausių žemaičių kunigaikščių buvo Vykintas.
Užsispyrę žemaičiai nepasiduodavo nei kalavijuočiams, nei kryžiuočiams netgi tada, kai Lietuvos valdovai politiniais sumetimais juos apleisdavo. Nepaisant ilgaamžių pastangų, užkariautieji Prūsijos ir Livonijos kraštai niekada taip ir nebuvo sujungti, nes juos skyrė Žemaitija.

Prūsai.
Prūsai (kaip ir jotvingiai) priklauso vakarų baltams, kurie iš bendro kamieno išsiskyrė maždaug VI – V amžiuje pr. Kr. Per ilgus šimtmečius prūsai sukūrė įspudingą ne tik materialinę, bet ir dvasinę kultūrą – kalbą, religiją, santykių tvarką, meną. Viso to neįmanoma apibudinti trumpame skyriuje.
Manoma, kad jau pirmas baltų paminėjimas istoriniuose šaltiniuose susijęs su prūsais. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas vekale ,,Germanija“ (98 metai po Kr.) aprašo aisčius, gyvenančius Baltijos pakrantėje, kurie ,,pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą“. Karuose prūsams talkindavo jotvingiai, nadruviai ir skalviai. Į pagalbą atėjo ir Lietuvos kariuomenė, kuri puolė Mozūriją – kryžiuočių sąjungininkę. Prūsai pasiekė daug pergalių. Vėliau iš Vokietijos atvyko daugiau riterių, o Lietuvos kunigaikščiai užsiėmė tarpusavio kovomis. Sukilimas nuslopintas 1274 metais. Vėliau prūsai dar sukildavo, tačiau rezultatai būdavo menki. Per kovas daug prūsų žuvo arba buvo ištremti. Dalis pabėgo į Lietuvą.

Latgaliai.
Latgalių gyvenama teritorija išryškėjo tik V – VI amžiuje. Iki tol jie, sėliai, žiemgaliai ir žemaičiai priklausė bendrai kultūrai. Tuo laiku išnykus bandram šių genčių protėvių papročiai laidoti pilkapiuose, latgaliai pradeda mirusiuosius laidoti ploštiniuose kapuose.
XI – XII amžiuje jie pateko į Polocko ir Pskovo kunigaikštysčių vasalinę priklausomybę. Latgalių vardas pirmą kartą paminėtas būtent rusų metrštyje.
1206 metais vokiečiai sudegino Kuoknės pilį, nusiaubė jos apylinkes, po triejų metų – ir Jersikos pilį. Jos kunigaikštis Visvaldis dar ilgai kovojo ir vokiečiai čia įsigalėjo tik po jo mirties. Kalavijuočiai gana greit užėmė latgalių kraštą. 1212 metais lyviai ir latgaliai buvo sukilę, tačiau netrukus kalavijuočiai šias žemes pajungė ilgam. Užimtas kraštas lotyniškai buvo vadinamas Livonia et Lethia, tačiau vėliau liko Livonijos pavadinimas. Žodis Latvija atsirado tik XIX amžiuje.

Lietuviai.
Lietuvių protėviai priklausė rytų baltams, kurie į atskiras gentis suskilo maždaug I tūkstantmečio viduryje. Vykusius pokyčius archeologai atseka pagal materialinės ir dvasinės kultūros savitumus. Jų duomenimis, lietuvių gentys susiformavo iš baltų genčių, priklausiusių brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Nuo V amžiaus lietuvių teritorija tapatinama su Rytų lietuvoje plytėjusia pilkapių sritimi. Taigi lietuviai, būdami bene didžiausias genčių junginys, IX – XIII amžiuje pajungdavo giminingas baltų gentis, užvaldydami vis didesnę teritoriją. Šiose žemėse vienodėjo kultūra – ne tik įrankiai bei papuošalai (paplito plačiaašmeniai kirviai, pasaginės segės, masyvios apyrankės ir kt.), bet ir papročiai įsigalėjo mirusiųjų deginimas, kario laidojimas su žirgu ir kt.
Istoriniuose šaltiniuose Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose. Vėliau Lietuvą pradėta minėti Rusijos metrščiai, kur ji vadinama Litva.

Leave a Comment