Turinys2 psl. – turinys3psl. – paveikslas4 psl. – akcija “Baltijos kelias”5-6 psl. – To, kas vienijo Lietuvą, Latviją ir Estiją pirmaisiais nepriklausomybės metais, ėmė mažėti nuo pat Rusijos kariuomenės išvedimo.7-16 psl. – Istorija17 psl. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas 18 psl. – Lietuva dabar ne tik laisva. Jos laisvė apsaugota tvirtu NATO saugumo skydu.19-23 psl. – Istorija23-24 psl. – Nuotraukos25 psl. – Naudota literatūra
1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuris turėjo įtakos Antrojo pasaulinio karo pradžiai. Paktas panaikino ir Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos TSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 d. J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota TSRS.1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindamas J. Ribentropo – V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis surengė akciją „Baltijos kelias“. Akcijos metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai (apie 2 mln.) susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.Baltijos kelias – 595 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ies m. Ribentropo-Molotovo pakto metines, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.Baltijos kelias yra įtraukas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Vertiname, kad iš viso kelyje stovėjo apie 1.5-2 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos.Neseniai estai pasiūlė, kad Baltijos Asamblėja susijungtų su Šiaurės Taryba. Estų pasiūlymas dera prie Suomijos iškeltos Europos Sąjungos „Šiaurės dimensijos“ iniciatyvos, kuria siekiama skatinti Baltijos regiono šalių bendradarbiavimą įvairiose srityse. Anot spaudoje pasirodžiusių pranešimų, Lietuvos Seimo delegacija esą dar nesvarstė parlamentinių forumų susijungimo, tačiau delegacijos pirmininkas V. Simulikas apie tokią galimybę atsiliepęs skeptiškai, nes Lietuva esą būtų nustumta į šoną nuo aktyvios politikos. Vargu, ar panašaus pobūdžio būgštavimai yra pagrįsti: viena, aktyvi politika tiesiogiai nepriklauso nuo dalyvių skaičiaus, o antra, Lietuvos balsas didesniame forume galėtų būti išgirstas plačiau. Dvejonių dėl susijungimo gali kilti tik todėl, kad Baltijos Asamblėjos įsiliejimas į Šiaurės Tarybą reikštų Baltijos valstybių kaip atskiro geopolitinio darinio pabaigos pradžią. Tačiau, regis, Lietuvos politikai čia vėl vėluoja: Baltijos valstybių išnykimo procesas jau yra prasidėjęs. Pagrindinis geopolitinių skaičiavimų vienetas yra žemėlapis: tai žemėlapiai gimdo teritorijas, o ne atvirkščiai. Geografinė šalies padėtis kiek apriboja vaizduotę, tačiau visi geopolitiniai peizažai neišvengiamai įgyja žemėlapių pavidalą, kur mastelį ir spalvas renkamės patys. Galima teigti, kad „Baltijos valstybės“ atsirado Sovietų Sąjungos žemėlapiuose, kur daugeliui Lietuva, Latvija ir Estija buvo „naš zapad“, ir vėliau mums besiveržiant iš rožine spalva nudažytos erdvės į mūsų Vakarus. To, kas vienijo Lietuvą, Latviją ir Estiją pirmaisiais nepriklausomybės metais, ėmė mažėti nuo pat Rusijos kariuomenės išvedimo. Sėkmingai pasibaigus pirmajam, svarbiausiam integracijos į politines, ekonomines ir karines Vakarų struktūras etapui, pavojus būti sugrąžintiems į aną žemėlapį sumenko ir ėmė netekti vienijančios jėgos. Aktyviausia Baltijos valstybių bendradarbiavimo sritimi išlieka karinis bendradarbiavimas, tačiau kitose plotmėse skirtumai pasidarė nemažiau svarbūs nei panašumai. Įdomu, kad nemenką vaidmenį Baltijos valstybių dezintegracijos procese suvaidino ne tik Europos Sąjunga, paskatinusi konkurenciją tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet ir Rusija, kuri nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo ėmė remtis „skaldyk ir valdyk“ principu savo užsienio politikoje. Tiesa, rusakalbių padėtis Lietuvoje žymiai skiriasi nuo padėties Latvijoje ir Estijoje, tačiau ir Latvija bei Estija Rusijos yra traktuojamos skirtingai: vienai padidinus spaudimą, kitai jis paprastai sumažėja. „Baltijos valstybių“ vaizdinys šiandien Baltijos valstybėse nepatrauklus tuo, kad primena buvusią priklausomybę Sovietų Sąjungai. Pirmieji postsovietinės valstybės įvaizdžio ėmė kratytis estai. Iš pradžių imtasi griauti sovietų primestą 700 metų vergijos vokiečiams mitą ir gaivinti vokiškąsias šaknis, o kiek vėliau pasukta Skandinavijos link. Martas Laaras kartą prisipažino, kad jau 1992 metais Estijos vyriausybė svarstė, kaip „pardavinėti“ Estiją: atskirai, ar įpakuotą kaip Baltijos valstybę, o nuo 1993 metų, paaiškėjus, kad visoms trims nepavyks vienu metu įstoti į Europos Sąjungą, imtasi aiškios politikos atsiriboti nuo menkesnius šansus turėjusių Latvijos ir Lietuvos. 1999 metais tuometinis užsienio reikalų ministras Toomas Hendrik Ilves tiesiai pareiškė, kad jo, kaip užsienio reikalų ministro, tikslas yra atskirti Estiją nuo Baltijos valstybių. Galima juoktis iš to, kad kūrybingasis ministras 1999 metų gruodį Švedijoje bandė įpiršti Yule-land (Kalėdų šventės šalių) teritorijos, apimančios Skandinavijos valstybes, Britaniją ir Estiją, idėją, kaip ir iš Estijoje 2001 metais vykusių diskusijų, ar nevertėtų angliško Estijos pavadinimo pakeisti iš „Estonia“ į „Estland“, kad patraukliau skambėtų, o dryžuotą vėliavą į kryžių, kad geriau atrodytų. Tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti kaip geopolitiniai kliedesiai, ima atsispindėti ir užsienio politikoje, ir žmonių mąstyme. Kaip manote, ar Baltijos jūros pavadinimas kilo iš lietuvių „baltas“, ar iš danų „bælte“ (sąsiauris, juosta)? Pamėginkite atspėti, kaip į šį klausimą atsakytų estas. Estija pamažu traukiasi iš Baltijos valstybių žemėlapio.
Lietuvoje, regis, vyksta panašūs procesai, tik mes judame į pietryčius, ne į šiaurę. Jau kokius dešimt metų mes oficialiai esame ne tik valstybė prie Baltijos jūros, bet ir valstybė Vidurio Europoje. 2002 metais „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusiame straipsnyje Alfredas Bumblauskas jau beveik moksliškai įrodė, jog Lietuva priklauso skirtingam istoriniam regionui nei Latvija ir Estija. Lietuvoje vaizduotę tebežavi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvės. Neretai atrodo, kad žavūs Gintaro Beresnevičiaus pasvaičiojimai apie imperijos darymą ir lietuvišką ekspansiją ima aidėti ne tik istorikų konferencijose ar intelektualų diskusijose, bet ir užsienio politikoje bei jos vertinimuose. Kuo paremta, pavyzdžiui Prezidentui Valdui Adamkui pasipylusi kritika, jog atostogaudamas Meksikoje, o ne dalyvaudamas Ukrainos prezidento inauguracijoje, jis padarė žalos Lietuvos užsienio politikai? Lietuvos interesas Ukrainoje yra aiškus ir pakankamai aiškiai suformuluotas politinių partijų susitarime dėl užsienio politikos tikslų: mums būtų gerai, jei Ukraina būtų demokratinė ir provakarietiška valstybė. Kritiniu momentu Lietuvos Prezidentas Ukrainoje padarė tai, ką reikėjo padaryti, ir tiek, kiek galėjo. Dalyvavimas inauguracijos iškilmėse nei padeda, nei kenkia Lietuvos interesams. Todėl už visos tos kritikos jaučiama LDK šmėkla: kaipgi čia kunigaikštis, laimėjęs mūšį, nenusiplovė kardo Juodojoje jūroje, o išvyko ilsėtis į Meksiką, kurios net nėra Lietuvos žemėlapiuose. Apibendrinkim taip: Estijai ir Lietuvai patraukus į skirtingas puses, vienintele Baltijos valstybe lieka Latvija, kur niekaip neapsisprendžiama, kurlink judėti. Į Maskvą pernelyg dažnai nesinori, su Lietuva išdidumas neleidžia (kaip kartą pareiškė Latvijos policininkas kirtus sieną: „Ko čia važinėjat, čia jums ne antra Lietuva“), o su Estija nelabai išeina. Galbūt todėl buvęs Latvijos ambasadorius JAV Ojars Kalnins, paklaustas kaip identifikuoti Latviją, atsakė jog istoriniu ir mentaliteto požiūriu Latvija jam panaši į … Airiją. Kada nors kas gal parašys Baltijos valstybių išnykimo istoriją: kaip dvidešimto amžiaus pradžioje pasitraukė Suomija, vėliau Estija ir Lietuva. O kol kas tikrai aktyvus ir pragmatiškas užsienio politikos veiksmas būtų pasisiūlyti lenkams suremontuoti kelius į Lietuvą.Michailo Gorbačiovo “iš viršaus” vykdomos pertvarkos politikos, grindžiamos populiariais šūkiais: “daugiau demokratijos”, “daugiau sovietų valdžios”, “daugiau socializmo” realios ribos buvo išbandytos 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kai lietuviai disidentai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis ir kt. viešai pasmerkė SSRS-Vokietijos 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo sutarčių slaptųjų protokolų pragaištingas pasekmes Lietuvos valstybingumui. Represinės struktūros už šią viešą istorijos pamoką lietuvių tautai mitingo organizatorius persekiojo, o žiniasklaida komunistų partijos nurodymu stengėsi įdiegti mintį, kad mitingas – tai “Vakarų buržuazinių propagandos centrų darbas”, siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus”. Propaguojamos demokratinės visuomenės vertybės: viešumas, spaudos, susirinkimų laisvė dar buvo sunkiai to meto sąlygomis Lietuvos žmonėms pasiekiamos.Tačiau persitvarkymas ir gaivesnis viešumo vėjas natūraliai žadino visuomenės susidomėjimą istorija, pagrįstą norą kuo greičiau atversti anksčiau slaptumo ženklu pažymėtus praeities puslapius, teisingai suvokti tikrovę. Ypač jautriai Lietuvos žmonės reagavo į šiurpius stalinizmo metų nusikaltimus. Tuo labiau, kad, kaip žinome, beveik per 50 priespaudos metų Lietuvos istorija buvo grubiai politizuojama, primygtinai brukant “marksizmo-leninizmo” dogmas, taikant ideologų ne be Maskvos pagalbos sukurtas istorijos mokslo koncepcijas ir atskirų istorinių laikotarpių vertinimus. Oficialioji partinė kritika nuolat kovojo prieš vadinamąjį objektivystinį istorijos reiškinių vertinimą.Natūralu, kad atlėgus partinės cenzūros varžtams, visuomenės, visų pirma humanitarinės inteligentijos dėmesys nukrypo į svarbiausius XX a.Lietuvos istorijos įvykius: nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. ir valstybingumo praradimą – 1940m. Lietuvos okupaciją ir prievartinį įjungimą į SSRS, nacių ir sovietų režimo pasekmes ir kt. Nors ir sąlygiško viešumo sąlygomis, Lietuvos žmonių netenkino “vyresniojo brolio” sumodeliuotos naujausiųjų amžių istorijos schemos. Skambutis, pakvietęs į viešą istorijos pamoką 1988-ųjų pavasarį, buvo “Komjaunimo tiesos” laikraštyje išspausdintas ekonomisto Sauliaus Pečiulio straipsnis “Akla praeities nostalgija”. Autorius pakvietė istorikus “pasistengti sugrąžinti liaudies akyse sušlubavusį nuo nuolatinės konjunktūros istorijos mokslo autoritetą”. Tai pasakytina ne tik apie “baltąsias dėmes”,– pabrėžė jis,– bet ir apie objektyvų, visapusišką istorinių faktų vertinimą”. Pirmasis į šį pilietinį kvietimą atsiliepė Juozas Jermalavičius neostalininės dvasios straipsniu “Vienpusiškai be atsakomybės”. Publikacijos autorius, pagal bolševikinę tradiciją, tiesmukai pareiškė: “Su šmeižtu nediskutuojama, jis atmetamas”. Paradoksas tas, kad būtent ši priešprieša smarkiai paskatino istorinės sąmonės atgijimą. Spaudoje pasipylė publikacijos, kurių autoriai vieningai pritarė Pečiulio mintims ir smerkė Jermalavičiaus išpuolį. Daugelis suprato, jog atėjo metas ne tik kalbėti apie istorijos “baltąsias dėmes”, tačiau ir atskleisti stalinizmo bei vėlesniais metais lietuvių tautai padarytus nusikaltimus.Į šią viešą istorijos pamoką Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis greitai įnešė pasitikėjimo, drąsos ir pilietinės atsakomybės. Tiesa apie praeitį, pagarbą istorijos ir kultūros paveldui skatino žmonių sąmonėje moralinį ir tautinį atgimimą. Suvokimas, kaip tauta, praradusi valstybingumą, atsidūrė sovietų valdžioje, kokius padarinius jos egzistencijai paliko svetimųjų priespauda, savaip išryškino svarbiausias istorijos mokslo problemas: 1) Molotovo ir Ribentropo pakto ir 1939 m. rugpjūčio 23, rugsėjo 28 d. slaptųjų protokolų pagarsinimą ir analizę; 2) stalinizmo laikotarpio nusikaltimų lietuvių tautai atskleidimą. XX a. Lietuvos istoriją savitai aktualizavo valstybingumo atkūrimo ir praradimo, beveik pusės amžiaus sovietinės okupacijos, kai Lietuvos valstybės vardas nebeegzistavo pasaulio žemėlapyje ir pasaulio tautų bendrijoje klausimai. Be savo valstybės lietuvių tauta patyrė skaudžią moralinę ir fizinę netektį – jos kovotojai už laisvę ir nepriklausomybę buvo alinami sovietiniuose GULAG’uose ir tremtyje, per prievartinę kolektyvizaciją ir sovietizaciją buvo brutaliai naikinamas tradicinis tautos gyvenimmo būdas. Visos šios problemos susipynė į istorikams nelengvai išnarpliojamą mazgą.
Tačiau Lietuvos žmonių istorinė atmintis nebuvo išblėsusi. Ją gaivino prisiminimai, nors pradžioje ir nedrasiai, tariamas tiesos žodis apie išgyventus metus “už geležinės uždangos”, atribotus nuo demokratinio pasaulio. Istorinės tiesos sakymo, tikru vidinio susikaupimo momentu tapo 1988m. rugpjūčio 23d. Sąjūdžio surengtas masinis mitingas sostinės Vingio parke, skirtas hitlerizmo ir stalinizmo aukų atminimui, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties su jos slaptaisiais protokolais demaskavimui. Žmonės, dalyvavę šiame mitinge, buvo priblokšti minčių drąsos ir naujumo. Atvirai ir argumentuotai buvo išdėstytos nuostatos, kad Lietuva prarado nepriklausomybę dėl SSRS ir Vokietijos įvykdyto nepriklausomų Baltijos valstybių teritorijos pasidalijimo įtakos sferomis. Tada ypač buvo akcentuojamos Molotovo-Ribentropo 1939 metų sutarčių slaptųjų protokolų tolesnės pasekmės Lietuvai. Prasmingi buvo poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: “Tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo Istorija”. Tautos sąmonė budo, žmonės laisvėjo. Vis daugiau jų pritarė Sąjūdžio siekiams, rėmė jo demokratizavimo ir savarankiškumo politiką, vedančią į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.Tačiau tuometinė Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės administracijos vadovybė sunkiai įsisąmonino Gorbačiovo pertvarką, nekalbant apie Sąjūdžio siekius. Kai “Lietuvos laisvės lygos” vadovai nutarė rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje surengti mitingą, skirtą demaskuoti eilinį slaptąjį SSRS–Vokietijos protokolą, pasirašytą 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., jiems tai padaryti nebuvo leista. O į mitingą susirinkę žmonės milicijos pareigūnų buvo išvaikyti iš aikštės guminėmis lazdomis. 25 žmonės buvo sulaikyti, keli iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie pasiryžę bado streikui žmonės buvo prievarta išgabenti iš aikštės. Rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR vyriausybės pareiškime buvo grasinama, kad ateityje neteisėti mitingai, susirinkimai ir kiti panašūs renginiai, “prieštaraujantys socialistinės valstybės ir visuomenės interesams” nebus toleruojami.Naujųjų 1989-ųjų metų slenkstį Lietuvos žmonės peržengė, sukilę prieš savąjį mankurtizmą, jau kitomis akimis žvelgdami į savąją istoriją. Suvokimas, kad Lietuva iki 1940 m. buvo nepriklausoma valstybė, tarptautinės bendrijos ir įvairių organizacijų narė, sugestijavo kitokią tautos ateities viziją. Visiems geros valios žmonėms tapo aišku, kad Lietuvos kaip ir Latvijos bei Estijos valstybių žlugimą nulėmė 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. SSRS-Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, Sąjūdžio vadovybė, remiama tautos daugumos, siekė likviduoti pragaištingus minėto stalinizmo ir hitlerizmo suokalbio padarinius. Bendromis politikų, istorikų, archyvininkų, teisininkų pastangomis buvo siekiama: pirma, įrodyti, Maskvos aukšto lygio pareigūnams ir politikams, neigusiems patį sleptųjų protokolų egzistavimo faktą, jog sutartis ir slaptuosius protokolus patvirtina autentiški dokumentai; antra, atskleisti tiesioginį ryšį tarp slaptųjų protokolų ir 1940 m. sinchroninių “revoliucijų” Baltijos valstybėse, po kurių Lietuva, Latvija ir Estija atsidūrė SSRS sudėtyje. Tik pripažinus tarptautinei teisei prieštaraujantį slaptųjų protokolų egzistavimo faktą, paskelbus juos niekiniais nuo pasirašymo dienos, buvo galima rengti tolesnę valstybingumo atkūrimo strategiją.Iš daugelio įvairių iniciatyvų, susijusių su pastangomis atkurti istorinę tiesą,paminėsime keletą eilinių epizodų.. 1989m. balandžio mėnesį istorikai Č. Bauža, A, Eidintas, V. Žalys ir V. Kašauskienė, LKP CK siuntimu nuvykę į SSKP CK, pateikė savo Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į SSRS sudėtį variantą. Nors vidutinio rango Maskvos funkcionieriai jau nebedrįso atvirai kartoti nuvalkiotų “teorijų” apie Pabaltijo socialistines revoliucijas, tačiau kalbėjo neapibrėžtai, vengdami logiško atsakymo į tiesius klausimus. Lietuvoje visiems buvo aišku, kad 1940 m. sinchroninės revoliucijos tėra mitas, nepalikęs gilesnių pėdsakų tautos sąmonėje.1989m. gegužės 20 d. vilniečiai susirinkę į Kalnų parke Sąjūdžio surengtą mitingą, pareikalavo, kad SSRS liaudies deputatų suvažiavimas aiškiai ir vienareikšmiškai pasmerktų SSRS stalininės vyriausybės užsienio politiką. Lietuvos SSR atstovai – SSRS liaudies deputatai Maskvoje galėjo remtis ne tik Lietuvos žmonių priesakais, bet ir oficialiu dokumentu, kurį Sąjūdžiui reikalaujant, priėmė Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba. Tai buvo pareiškimas – kreipimasis į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir vyriausybę, kuriame sakoma, jog “vardan istorinės tiesos, lietuvių ir kitų Pabaltijo tautų ateities” būtina viešai pripažinti ir pasmerkti SSRS – Vokietijos 1939 m. sutarčių slaptuosius protokolus, paskelbti “juos neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento”.Gegužės 30d. Vilniaus tarptautinės konferencijos “Baltijos valstybių vidaus ir užsienio politikos problemos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje” dalyviai taip pat kreipėsi į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, reikalaudami pripažinti SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptuosius protokolus neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo.Zinoma, svarbiausias pasikeitimas buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos SSRS liaudies deputatų reikalavimu slaptųjų protokolų išaiškinimo ir jų paskelbimo niekiniais klausimas buvo perkeltas į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Birželio1 d. plenariniame posėdyje Estijos Mokslų Akademijos Cheminės ir biologinės fizikos instituto direktorius deputatas Endelis Lipma, pasiūlė sudaryti suvažiavimo deputatų komisiją, kuri politiškai ir teisiškai įvertintų Molotovo-Ribentropo sutartis ir jų slaptus papildomus protokolus. Svarstant pasiūlymą, pasisakė dar 10 deputatų. Politiniai oponentai buvo nusiteikę priešiškai ir piktai. Tačiau pabaltijiečių tvirta ir nuosekli pozicija (Lietuvos delegacijos vardu kalbėjo V. Beriozovas, Estijos požiūrį dar kartą grindė Igoris Griazinas, analogišką Latvijos poziciją patvirtino Ivaras Kezberis, Edvinas Inkenis). Šiuo klausimu pabaltijiečius palaikė kai kurie demokratinių pažiūrų Rusijos deputatai: SSRS MA Slavistikos ir balkanistikos instituto sektoriaus vedėjas V. Ivanovas, rašytojas ir istorikas Rojus Medvedevas). Raiškioje kalboje Molotovo-Ribentropo paktą, kaip juodą ir kruviną SSRS istorijos dėmę, apibūdino V. Landsbergis. Jis pabrėžė, kad slaptųjų protokolų buvimą įrodo ne tik Niurnbergo proceso kopijos, bet ir SSRS veiksmų prieš Baltijos valstybes scenarijus, realizuotas pagal slaptųjų protokolų turinį. Galiausiai buvo priimtas palamkus sprendimas.SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas sudarė komisiją 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti, kurios pirmininku tapo Aleksandras Jakovlevas, nariais 25 SSRS liaudies deputatai, tarp jų Lietuvos atstovai: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Zita Šličytė. Atsižvelgiant į užduoties politinę svarbą ir sudėtingumą,deputatams talkinti buvo sudaryta respublikos atitinkamų sričių specialistų grupė. Kadangi Maskvos aukšto rango politikai ir pats M. Gorbačiovas vis dar spyriojosi dėl slaptų protokolų autentiškumo, istorikai ir archyvų darbuotojai rinko vietinę medžiagą, patvirtinančią 1939–1940 m. politinių įvykių raidą pagal slaptuosius protokolus. Tai buvo svarbu dar ir dėl to, kad Vakaruose paskelbti dokumentai, JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto 1953–1954 m. surinkta medžiaga apie Baltijos valstrybių užgrobimą Sovietų Sąjungos politikams buvo ne įrodymas, o “buržuazinė propaganda”.Lietuvos deputatai SSRS liaudies deputatų suvažiavime atkakliai ir kantriai dirbdami netiesiogiai artino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo momentą: kėlė ir rėmė radikalius pertvarkos reikalavimus, vienijosi su demokratijos šalininkais, ryžtingai siekė, kad SSRS-Vokietijos pakto slaptieji protokolai būtų paskelbti niekiniais. SSRS liaudies deputatas K. Motieka šio klausimo ekspertų grupės istorikams atvirai sakė: “Nuo slaptųjų protokolų pripažinimo laipsniškai eisime prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo”. Lietuvos spaudoje ir žiniasklaidos kanalais ištisai buvo skelbiama medžiaga, komentuojami faktai apie slaptųjų protokolų pasekmes Baltijos tautų likimui. Tuo metu buvo parengtas ir rusų kalba išleistas dviejų dalių fotografuotas leidinys “SSRS-Vokietija 1939” ir “SSRS-Vokietija 1939–1941″(įvadas lietuvių ir rusų kalbomis parengtas A. Eidinto ir V. Kašauskienės) . Leidinyje paskelbta SSRS ir Vokietijos 1939–1941 m. santykių dokumentinė medžiaga, sovietmečiu nutylėta ar pakrikštyta istorijos klastotėmis, patekusi į SSRS liaudies deputatų rankas, sukėlė pastarųjų nuostabą. Realizuojant grobuonišką stalinizmo ir hitlerizmo suokalbį, susikaupė gausi nepaneigiama diplomatinė medžiaga.Pabaltiečių SSRS liaudies deputatų pastangos Maskvoje turėjo poveikio net stagnacinių laikų sudėties LSSR Aukščiausiajai tarybai. Ji jau nebegalėjo blokuoti svarbių politinių sprendimų. Mat artėjant Molotovo-Ribentropo sandėrio penkiasdešimtmečiui, buvo patogi proga įvertinti SSRS 1940 m. vasarą įvykdytą agresiją ir vadinamojo Liaudies seimo tautai primestus nutarimus. 1989 m. liepos 5 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba priemė nutarimą “Dėl 1939 metų Vokietijos-SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo” bei sudarė atitinkamą AT komisiją, kuriai talkino istorikų, archyvininkų,teisininkų darbo grupės. Rugpjūčio 22 d. masinės informacijos priemonės paskelbė minėtos komisijos išvadas. Jose konstatuojama, kad komisija išnagrinėjo svarbiausius klausimus, susijusius su Vokietijos – SSRS 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Nepuolimo sutarties ir jos slapto papildomo protokolo, 1939 metų rugsėjo 28 dienos Vokietijos – SSRS sutarties dėl draugystės ir sienų ir jos slapto papildomo protokolo bei 1941 metų sausio 10 dienos slapto protokolo sudarymu, vykdymu ir Komisija nustatė, kad istoriniu ir teisiniu požiūriu šios sutartys ir jų slaptieji protokolai neatitiko tarptautinės teisės normų, taip pat Lietuvos ir SSRS bei Lietuvos ir Vokietijos pasirašytų savitarpio sutarčių.Būtent stalinizmas ir hitlerizmas slaptais sandėriais ir agresyviais veiksmais naikino nepriklausomas valstybes. Daugelio tų valstybių nepriklausomybė atkurta, o Lietuva, Latvija ir Estija iki šiol nėra atgavusios valstybingumo. Esminė komisijos išvada: “Liaudies seimo 1940 metų liepos 21 dienos “Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaracija” ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1940 mtų rugpjūčio 3 dienos “Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą įstatymas” yra neteisėti”. Būtent šitokioms komisijos išvadoms ir politinėms rekomendacijoms netolimoje ateityje buvo priversta pritarti LSSR Aukščiausioji Taryba.1989 m. rugpjūčio 23 dieną kaip protesto ženklas tragiškai praeičiai ir bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių solidarumo akcija buvo surengtas “Baltijos kelias”. Tai buvo apeliacija į pasaulio sąžinę ir moralę, paliudijusi visuotinį pabaltijiečių praregėjimą, istorinės tiesos ieškojimą ir tautinės sąmonės brandą. “Baltijos kelio” apie 650 km trasą nuo Vilniaus pilies iki senojo Talino Hermano bokšto užpildė šimtai tūkstančių žmonių. Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonės, stovėdami “Baltijos kelyje”, tada dar kartą ištarė griežtą “ne” Molotovo – Ribentropo paktui ir parodė pasauliui, kad visomis išgalėmis sieks sovietinės agresijos padarinių likvidavimo. Lietuvos–Latvijos ir Latvijos–Estijos pasieniuose įvyko dideli Baltijos tautų mitingai. Gyvasis “Baltijos kelias”, sujungęs Vilnių–Rygą–Taliną, tapo trijų tautų susitelkimo, vienybės ir ryžto keliu.”Baltijos kelias” ir daugiau kaip 1,5 mln. parašų po reikalavimu paskelbti negaliojančiais slaptuosius nusikalstamo suokalbio protokolus rodė sąmoningą daugumos Lietuvos žmonių apsisprendimą ir vienybę.Sovietų Sąjungos vadovybė, nenorėdama iš savo gniaužtų paleisti 1940 m prijungtų valstybių, tuoj pat reagavo į “Baltijos kelio” akciją, rugpjūčio 26 d. paskelbdama specialų SSKP CK pareiškimą “Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose”. Demonstruodami savo didžiavalstybinę galią SSRS vadovai apkaltino šios akcijos rengėjus, kad jie “nuteikia Pabaltijos respublikų tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos”. Buvo priekaištaujama, kad Lietuvoje šios sutartys skelbiamos neteisėtomis ir negaliojančiomis bei neturinčiomis juridinės galios laikomos Liaudies seimo deklaracijos, nors dar nesą paskelbta SSRS liaudies deputatų komisijos išvadų.SSRS liaudies deputatai ( K.Antanavičius, E. Bičkauskas, A.Buračas, V. Čepas, B. Genzelis, R. Gudaitis, J. Kanovičius, S. Kašauskas, E. Klumbys, J. Kupliauskienė, A.Lajus, Just. Marcinkevičius, N.Medevdevas, A. Mickis, K. Motieka, J.Olekas, R. Ozolas, K. Prunskienė, A.Smailys, M. Stakvilevičius, V. Statulevičius, Z. Šličytė V. Tomkus, K. Uoka, Z. Vaišvila) pritarė Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos komisijos kolektyvinei nuomonei ir reikalavo, kad SSRS Aukščiusiosios Tarybos Prezidiumas kuo skubiau paskelbtų SSRS liaudies deputatų komisijos, tiriančios šias sutartis, išvadas. Kaip žinia, komisijoje buvo patvirtintos preliminarinės išvados, tačiau jų skelbimas buvo vilkinamas aiškiai politiniais sumetimais.1989 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba išklausė akademiko Juro Poželos informaciją apie 1939 m. Vokietijos ir SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo komisijos darbą. Kaip teigė pranešėjas, komisijos “išvados iš esmės yra istorinės tiesos paskelbimas. Šios išvados patvirtina, kad mūsų kelias į Lietuvos suverenitetą yra teisėtas, o Lietuva turėjo ir privalo atgauti savo valstybingumą”. Lietuvos SSR AT pritarė komisijos darbui ir išreiškė susirūpinimą, kad SSRS liaudies deputatų komisijos parengtos preliminarinės išvados vis dar nepaskelbtos.1989m. rugsėjo 25 d. deputatas K. Motieka susitikime su istorikais ir archyvų darbuotojais, talkinusiais SSRS liaudies deputatams, aptarė, kaip istorinę medžiagą apie 1939–1940 metus panaudoti pabaltijiečių iniciatyva Maskvoje rengiamose spaudos konferencijose. Pirmoji iš jų, surengta SSRS liaudies deputatų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, įvyko 1989 m. rugsėjo 29 d. Estijos atstovybės patalpose. Iš Lietuvos pusės joje dalyvavo SSRS deputatai, komisijos nariai, V. Landsbergis ir K. Motieka, teisininkas V. Vadapalas, istorikai G. Vaskela, V. Kašauskienė. Lietuvos kaip ir kitų Baltijos kraštų atstovai konferencijoje disponavo svariais argumentais ir autentiška medžiaga. Tą pačią dieną įvyko ir tarptautinė spaudos konferencija, kurioje Baltijos šalių atstovai išreiškė požiūrį į SSRS liaudies deputatų (21 nario) parengtas ir pasirašytas, bet spaudoje nepaskelbtas preliminarines išvadas.Pagaliau 1989m. lapkričio 4 d. po ilgos beveik pusketvirto mėnesio pertraukos įvyko 1939 metų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo komisijos eilinis posėdis. Komisijos pirmininkas A. Jakovlevas nesugebėjo paaiškinti, kodėl ilgai buvo blokuojamas komisijos išvadų skelbimas ir kodėl komisijai vėl pateikiamas svarstyti naujas iš esmės anonimiškai parengtas projektas. Nutarta grįžti prie anksčiau parengtų ir liepos 19 d., pasirašytų komisijos preliminarinių išvadų teksto. Galutinėje formuluotėje buvo siūloma fiksuoti: “slaptieji protokolai buvo, jų kopijos patikimos, tų slaptųjų protokolų turinys prieštarauja tarptautinės teisės normoms ir todėl jie skelbiami negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo”. Gruodžio 14 d., A. Jakovlevo vadovaujamos komisijos nariai baigė suderinti išvadų tekstą. Jos iš esmės atitiko Lietuvos visuomenės, Lietuvos atstovų liaudies deputatų suvažiavime lūkesčius, nes dokumente būtų patvirtintas slaptųjų protokolų buvimas ir paskelbta apie jų negaliojimą nuo pat pasirašymo dienos. Ne be pagrindo buvo baiminamasi, kad dokumento nepriims SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Tačiau ir konservatyviausiems suvažiavimo deputatams buvo sunku trauktis atgal, nes komisijos išvadų teksto pirmasis variantas dar vasarą buvo viešai išplatintas. Matyt, atsižvelgiant į pakitusią politinę situaciją ir pasaulio viešąją nuomonę, galutinai parengto dokumento priėmimu buvo suinteresuotas tiek komisijos pirmininkas A. Jakovlevas, tiek ir M. Gorbačiovas. Galų gale SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu minėtuosius slaptuosius susitarimus pripažino teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, remiamas tautos daugumos, įveikė pirmąjį ir pagrindinį etapą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą. 1990 metų sausio 10 dieną Vilniuje, Katedros aikštėje, buvo dar kartą primintas gėdingas sandėris, kai prieš 49-erius metus Vokietija už 31,5 mln. markių kompensaciją perdavė SSRS dalį Suvalkų teritorijos. Mitingo dalyviai kalbėjo: “Atėjome čia ne tik dar sykį pareikšti savo nusistatymo būti laisvi, bet ir pasakyti tiems, kas nenori mūsų suprasti, kad laisvė tautai – brangesnė už viską”. 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba vienuoliktojo šaukimo septynioliktojoje sesijoje, atsižvelgdama į SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, pripažįstantį slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstus ir negaliojančius nuo jų pasirašymo momento, priėmė nutarimą “Dėl 1939 metų Vokietijos–SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriuo pripažino 1940 m. liepos 21 d. seimo priimtą deklaraciją dėl įstojimo į SSRS, kaip neišreiškusią lietuvių tautos valios, neteisėta ir negaliojančia, taip pat SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymą dėl Lietuvos SSR priėmimo į SSRS neteisėtu ir Lietuvos juridiškai nesaistančiu. Taip pat šiuo nutarimu buvo pasiūlyta SSRS “pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo”. Vasario 13 d. Lietuvos SSR AT priemė nutarimą “Dėl SSRS liaudies deputatų, atstovaujančių Lietuvos rinkėjams, pareiškimo SSRS Aukščiausiajai Tarybai”, kuriuo pritariama nuostatai “del Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo derybų keliu”.Galima teigti, kad Lietuvos visuomenės pastangos pripažinti niekingu Molotovo– Ribentropo pakto slaptuosius sandėrius parengė Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo ir įgyvendinimo teisinius pagrindus. Sąjūdis siekė, kad per išrinktą naują ( tuo metu dar vadintą Lietuvos SSR) Aukščiausiąją tarybą parlamentiniu keliu būtų panaikinta sovietinė aneksija ir kad viešai būtų pareikšta tai, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir kad ji tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Rinkimus į Lietuvos aukščiausiąjį valdžios organą laimėjo Sąjūdžio remiami deputatai. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 metų kovo 11 d. absoliučia balsų dauguma priemė aktą “Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo”(už jį balsavo 124 deputatai, nė vienas nebalsavo prieš). Pirmuosiuose Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos bei vyriausybės dokumentuose labai dažnai pabrėžiamas Lietuvos Respublikos turėtų teisių grąžinimas, pripažinus neteisėtais ir negaliojančiais Molotovo–Ribentropo sutačių slaptuosius protokolus. Beliko tarptautiniu mastu pripažinti Lietuvos nepriklausomos valstybės faktą ir pašalinti paskutinę šio nusikalstamo suokalbio pasekmę – išvesti SSRS okupacinę kariuomenę iš Nepriklausomos Lietuvos žemės. Lietuvos Respublikos vadovų pastangas dėl Nepriklausomos Lietuvos įsitvirtinimo tarptautinėje tautų bendrijoje ir svetimos kariuomenės išvedimo nuosekliai rėmė Respublikos visuomenė.Šiandien Lietuva švenčia 12-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Galime pasakyti, kad pirmieji kovos žingsniai siekiant 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo akto buvo žengti dar 1940 m. birželio 15 d. prezidento A. Smetonos, kuris 1917-aisiais buvo Lietuvos Tarybos narys, vėliau pirmos ir ketvirtos kadencijų tarpukario Lietuvoje prezidentas. Tada jau paskutiniame Vyriausybės posėdyje jis siūlė atmesti Sovietų Sąjungos ultimatumą bei kad ir simboliškai pasipriešinti Vokietijos pasienyje sovietams. Deja, Lietuva buvo aneksuota ir okupuota. Paskui 50 metų truko lietuvių tautos išsivadavimas, pareikalavęs dešimčių tūkstančių geriausių jos sūnų ir dukrų gyvybių. Partizaninė kova, masiniai trėmimai prie Ledinuotojo vandenyno, į Sibirą, areštai ir įkalinimai, žiaurūs kankinimai, žudynės, pogrindžio veikla, pagaliau viešos demonstracijos ir 1988-aisiais iškilęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, sėkmingai atvedęs Lietuvą prie antrojo valstybės atkūrimo. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nutarė 1988 m. spalio mėn. 22-23 dienomis sušaukti savo suvažiavimą. Tam tikslui buvo paruošta plati programa. Ji suskirstyta į devynis skyrius: bendrieji principai, visuomenė ir valstybė, žmogaus ir piliečio teisės, socialinis teisingumas, tautiškumas, kultūra, religija ir visuomenė, ekonomika ir ekologija. Šioje programoje Sąjūdis buvo apibūdintas dar kaip “piliečių judėjimas, remiantis Sovietų Sąjungos komunistų partijos iškeltus pertvarkos principus”. Sąjūdžio tikslas _ įtvirtinti tarybą, kuri “turi tapti kompetentingais vienvaldžiais liaudies valios atstovavimo organais, atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę”. Besiruošiant Sąjūdžio suvažiavimui įvyko jau lauktas Lietuvos komunistų partijos persitvarkymas. 1988 m. spalio 19 d. susirinkęs Centrinis komitetas pasiūlė Songailai atsistatydinti, ką jis ir padarė, ir išrinko Algirdą Mykolą Brazauską pirmuoju partijos sekretoriumi. Sąjūdžio gausus, palyginti gerai organizuotas suvažiavimas atkreipė didelį visos lietuvių tautos dėmesį, jos bolševikinės valdžios Vilniuje, okupacinio centro Maskvoje. Gal net svarbiausia, kad šį mažos ir okupuotos tautos, dar tik prieš keturis mėnesius įsisteigusios organizacijos pirmąjį suvažiavimą stebėjo atvykę Vakarų žinių tarnybų atstovai ir apie tai skelbė visam pasauliui. Tai buvo didžiausia priežastis, dėl ko Kremlius tuojau po šio suvažiavimo pradėjo platų puolimą prieš patį Sąjūdį ir net prieš savo skyrių Vilniuje. Sąjūdžio seimas išrinko pirmininku V. Landsbergį. Jis, sekdamas suvažiavimo nutarimus, bandė juos įgyvendinti. 1989 metais Sąjūdžiui pavyko atlikti daugybę politinių žingsnių. Didžiausias metų įvykis – “Baltijos kelias”, kai rugpjūčio 23 d., minint 50-ies metų Ribentropo-Molotovo paktą, gyva žmonių grandinė sujungė Vilnių, Rygą ir Taliną. Šis nepaprastai originalus politinis veiksmas nuskambėjo per visus penkis pasaulio žemynus, parodydamas, kad Baltijos tautos nenori turėti nieko bendro su okupantu _ Sovietų Sąjunga, ir siekia nepriklausomybės. Tai buvo didžiausias iki tol iššūkis Kremliui ir jo vadovui Gorbačiovui, nes šis “Baltijos kelias”: Vilnius-Ryga-Talinas, sukėlė likusias pavergtas tautas siekti nepriklausomybės. Kremlius sekė visus Lietuvos politinius įvykius itin atidžiai, KGB tinklas informavo, kad lietuviai yra pati didžiausia ardomoji jėga visoje imperijoje. 1990 metų pradžioje buvo paskelbta, kad rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą vyks vasario 24 dieną. Rinkimus laimėjo Sąjūdis, nepaisant to, kad visas masinio informavimo priemones ir visą valdžios aparatą savo rankose turėjo komunistai. Iš 133 išrinktų atstovų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 96 buvo Sąjūdžio nariai. Sąjūdžio vadovaujama naujoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba, suprasdama, kad Kremlius nesėdės sudėjęs rankų, nedelsdama 1991 m. kovo 11 d. paskelbė specialų savo posėdį. Jame buvo svarstomas Lietuvos nepriklausomybės klausimas.
Šiame iškilmingame ir istoriniame posėdyje Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutarė ir paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą bei priėmė LR AT Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Štai ištrauka:Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo LR AT, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekad nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokia kitos valstybės konstitucija. Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečių ir tautinių bendrijų teises. LR AT, kaip suverenių galių reiškėja, šiuo Aktu realizuoti visą valstybės suverenitetą. Tai buvo antrasis Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas. Lietuva pirmoji iš penkiolikos respublikų žengė šį drąsų ir rizikingą žingsnį. Kitos respublikos pasekė Lietuva tik po pusantrų metų, nepasisekus armijos pučui Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 18-20 dienomis. Lietuvių tauta yra Sovietų Sąjungos likvidacijos pradininkė. Tad leiskite visus jus pasveikinti Kovo 11-osios proga, palinkėti sveikatos, ištvermės, gražių darbų, kuo geriausios kloties moksleiviams siekiant mokslo aukštumų bei puoselėjant demokratijos pamatus savo šalyje. Sėkmės. Prabėgo penkiolika metų nuo išskirtinio Baltijos šalių istorijos įvykio, kai trys broliškos tautos – lietuviai, latviai ir estai – susikibo rankomis Gyvajame Baltijos kelyje.
Atrodytų, tą kartą buvo pademonstruotas tik paprastas tautinis orumas, broliška žmonių vienybė siekiant laisvės ir demokratijos. Tačiau šis simbolinis šimtų tūkstančių žmonių rankų ir širdžių susijungimas pasirodė esąs stipresnis net už visą pasaulį bauginusią sovietinę karinę mašiną – Gyvasis Baltijos kelias neabejotinai buvo svarbus žingsnis link sovietų imperijos suirimo.
Gyvasis Baltijos kelias simbolizavo ne vien trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vienybę bei ryžtą. Tai ir istorijoje išliksiantis nepaprasto Lietuvos žmonių susitelkimo, vieningumo pavyzdys. Mūsų visų širdys tuomet plakė vienu ritmu – laisvės ir demokratijos siekio ritmu.
Lietuva dabar ne tik laisva. Jos laisvė apsaugota tvirtu NATO saugumo skydu.
Lietuvos nepriklausomybė neatsiejama nuo demokratijos, žmogaus teisių. Lietuvos žmonės šiandien gyvena demokratijos sąlygomis ir naudojasi visais jos teikiamais privalumais.
Tačiau demokratija – amžinai tobulinama ir gilinama visuomenės būtis. Ir amžinai ginama bei saugojama vertybė.
Lietuvos demokratinei santvarkai nekyla jokių tiesioginių grėsmių. Vis dėlto visuomenė, valstybės institucijos, teisėtvarkos įstaigos, politikai turi būti be galo budrūs, kad net menkiausi nusižengimai demokratijos, žmogaus teisių normoms neliktų nepastebėti ir tokiems atvejams būtų užkirstas kelias kartotis.
Tai mūsų visų pareiga. Pareiga, kuri itin akivaizdi minint Gyvąjį Baltijos kelią. Juk tą istorinę dieną mes susikibome rankomis, kad laisvoje Lietuvoje nebūtų pamirštų žmonių, kad nebūtų skriaudžiamų žmonių, kad niekas nepažeistų jų teisių.
Būkime ištikimi Gyvojo Baltijos kelio priesakams.
Baltijos kelio idėja kilo ankstyvą 1989 metų pavasarį, rengiantis paminėti penkiasdešimtąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines. Prieš metus tai sukakčiai Estijos, Latvijos ir Lietuvos laikraščiai jau buvo išspausdinę slaptųjų protokolų tekstus, Vilniuje įvyko sandėrio sukakčiai skirtas didysis mitingas, Taline – mokslinė konferencija ir mitingas, Rygoje – demonstracijos. Per tą laiką Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos liaudies frontai ėmė glaudžiau bendradarbiauti, todėl buvo galima pagalvoti apie vieningą akciją. Gegužę turėjo įvykti visų trijų judėjimų parlamentų bendras posėdis – Baltijos asamblėja, kurioje rengėmės pareikalauti iš SSRS vyriausybės paskelbti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartį netekusia galios. Tačiau reikėjo rasti būdą, kuriuo savo valią galėtų išreikšti ir visi Estijos, Latvijos bei Lietuvos žmonės. Sąjūdžio Seimo taryboje ne kartą svarstėme įvairius variantus, kol 1989 metų balandį iškilo gyvosios žmonių grandinės per šalis, kuriuos palietė Molotovo-Ribentropo paktas, idėja. Lietuvoje Sąjūdis jau buvo organizavęs panašią akciją 1988-ųjų rudenį, kai Gyvybės žiedu buvo apjuosta Ignalinos AE, protestuojant prieš jos trečiojo bloko statybą (dabar turime būti dėkingi Europos Sąjungai, kuri savo lėšomis padeda mums įvykdyti Sąjūdžio, dar tada supratusio Ignalinos AE grėsmę Lietuvai, priesakus). Taigi iš pradžių planavome nutiesti gyvąją grandinę nuo Suomijos iki Rumunijos, per visas šalis, kurias palietė Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai. Norėjome ją pavadinti „Gyvąja siena„ – tarsi atsitverdami ja nuo Sovietų Sąjungos. Gegužės pradžioje Lenkijoje įsikūręs Lietuvos mylėtojų klubas buvo pakvietęs mane į Varšuvą skaityti paskaitų apie įvykius Lietuvoje. Tačiau tikrasis kelionės tikslas buvo susitikimai su „Solidarumo“, kuris tikėjosi birželio mėnesį laimėti rinkimus į Lenkijos Seimą, lyderiais. Su jais reikėjo aptarti daugybę klausimų: Lietuvos lenkų problemą, tolesnių kontaktų perspektyvas, lietuvių ir lenkų priešpriešos švelninimą, didėjančias „Solidarumo“ galimybes teikti Sąjūdžiui metodinę ir techninę pagalbą. Ta proga su Henriku Vujecu ir Janušu Onyškievičiumi apsvarstėme ir galimybę pratęsti planuojamą gyvąją grandinę per Lenkiją, kuri taip pat skaudžiai nukentėjo nuo nacių ir komunistų sandorio. Tačiau Lietuvą ir Lenkiją tuo metu skyrė SSRS valstybinė siena, išrikiuoti žmones abipus jos ir pabandyti susijungti buvo ne tik techniškai sudėtinga, bet ir pavojinga, tad idėjos išplėsti gyvąją grandinę visame komunistų ir nacių sandėrio plote teko atsisakyti. Tik dar po metų, 1990-aisiais, per Sąjūdžio akciją „Europos kelias“, pagaliau pavyko bent kelioms valandoms pirmą kartą pralaužti tą sieną.
1989-ųjų gegužės viduryje Taline vyko Baltijos asamblėjos posėdžiai, buvo pasirašytas susitarimas dėl Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų, kuriuo numatyta sudaryti šių judėjimų trišalę komisiją, „kad būtų galima plėtoti bendradarbiavimą, keistis patyrimu ir informacija, koordinuoti savo veiklą“. Pertraukose tarp plenarinių asamblėjos posėdžių vyko judėjimų vadovybių susitikimai. Viename jų ir pasiūlėme gyvosios grandinės Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui paminėti idėją. Latviai šią idėją sutiko palankiai, tačiau estams ji pasirodė per daug romantiška. Tiesa, estai po poros mėnesių pakeitė savo nuomonę. Kai liepos 15 dieną Piarnu mieste susirinkome į pirmąjį Baltijos tarybos posėdį, Estijos liaudies frontas jau pateikė kruopščiai parengtą gyvosios grandinės koncepciją. Nutarėme organizuoti šiam renginiui bendrą trijų šalių radijo laidą, išleisti plakatus, sukurti vieną emblemą ir pagaminti bendrą ženkliuką. Būtent estai pasiūlė gyvąją žmonių grandinę pavadinti Baltijos keliu. Tame Baltijos tarybos posėdyje buvo paskirti ir trys Baltijos kelio koordinatoriai. Man teko užduotis organizuoti šią akciją Lietuvoje. Jau po trijų dienų Sąjūdžio savaitinėje televizijos laidoje „Atgimimo banga“ papasakojau apie Baltijos tarybos posėdį ir pakviečiau visus Lietuvos piliečius dalyvauti Baltijos kelyje. Sąjūdžio Seimo taryba sudarė Baltijos kelio koordinacinį komitetą, vadovavusį lig šiol neregėto masto akcijos parengimo darbams. Gyvosios grandinės trasa buvo padalyta į atskiras atkarpas, kurias koordinavo Sąjūdžio Seimo nariai, buvo paskelbtas Baltijos keliui skirtos dainos konkursas, pradėtos derybos su valdžia, kad ji netrukdytų Baltijos keliui. Kiekvienas Sąjūdžio tarybos posėdis prasidėdavo pasirengimo akcijai aptarimu, po to apie naujienas pranešdavau „Atgimimo bangoje“, ir jos klausytojų skambučiai į laidą rodė, kad žmonės Baltijos kelio idėją palaiko – palaiko ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ligi šiol prie magistralės, vedančios į Rygą, stovi žmonių tą dieną pastatyti koplytstulpiai. Prisimenu ir kalnus gėlių, kurias sunešė žmonės lakūnams ir kurios buvo išbarstytos virš Baltijos kelio nacių ir komunistų sandorio aukoms atminti.
Svarbiausia buvo įtikinti akcijos reikalingumu aktyviuosius Sąjūdžio dalyvius. Jau pirmajame koordinaciniame pasitarime pasigirdo balsų, kad akcija gali nepavykti, nes Lietuvoje esą atslūgusi politinė įtampa, apmirę ryšiai tarp Sąjūdžio grupių, žmonės pradeda bijoti dalyvauti akcijose, nebenori pasirašyti po protesto laiškais. Kita vertus, radikalesnės organizacijos (Lietuvos laisvės lyga, Jaunoji Lietuva) taip pat agitavo prieš šią akciją, tvirtindamos, kad geriau apjuosti gyvuoju žiedu rusų karines bazes. Kompartijos vadovybė iš pradžių taip pat grasino mums, kad Sąjūdžiui teksią atsakyti, nes per tokį žmonių susibūrimą būtinai būsią aukų. Tik gerokai vėliau, kai paaiškėjo, kad žmonės iš tikrųjų rengiasi masiškai stoti į Baltijos kelią, gavome patikinimą, kad jam nebus kliudoma. Verta prisiminti, jog Lietuvoje tuo metu aštrėjo politinė padėtis. Rugpjūčio viduryje Vilniaus Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“ mitingas-protestas prieš „sovietinės armijos diskriminavimą“, lenkų gyvenamuosiuose rajonuose partinė nomenklatūra vis aršiau agitavo už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą, mus pasiekė žinios apie planuojamus streikus sąjunginio pavaldumo įmonėse, kuriuos organizavo gamyklų partiniai biurai.
Iki 1989-ųjų vasaros Sąjūdis, kuris anksčiau deklaravo suverenitetą atsinaujinusios SSRS sudėtyje, jau buvo pareiškęs, kad galutinis jo tikslas – Lietuvos nepriklausomybė. Sovietų Sąjungos vadovai įtikinėjo save ir visą pasaulį, kad šį tikslą skelbia tik saujelė politinių ekstremistų, kurių nepalaiko liaudis. Baltijos kelias akivaizdžiai parodė, kad šio tikslo siekia ne tik Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai, bet ir visos trys tautos. Baltijos kelias parodė trijų tautų jėgą ir organizuotumą šiame savotiškame referendume už nepriklausomybę. Be to, Baltijos kelias pralaužė informacijos blokadą, nes jo vaizdai pateko į pirmąsias užsienio televizijų žinių minutes ir pirmuosius laikraščių puslapius. Apie mūsų taikią kovą už nepriklausomybę sužinojo visas laisvasis pasaulis, ir mes iš karto pajutome paprastų žmonių ir politikų paramą.
1988 metų rugsėjį, kai Sąjūdžio raumenys ėmė stebėtinai greitai kasdien stiprėti, sovietų propagandos aparatas suaktyvino dezinformacijos srautus. Tuo siekta daugelio tikslų, tačiau pats svarbiausias buvo nuneigti slaptojo suokalbio su nacionalsocialistine Vokietija egzistavimo faktą, peršant jau gerokai nuvalkiotus mitus apie sinchroniškai prasidėjusias ir pasibaigusias „taikias liaudies revoliucijas, nuvertusias fašistinius režimus” Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, apie tariamą „sovietų valdžios” atkūrimą, apie tai, kaip „fašistinė Vokietija” užpuolė Lenkiją, o „taiki“ Sovietų Sąjunga atsiėmė baltarusių ir ukrainiečių žemes. Apie tai, piktokai pakeiksnodama prancūzus ir anglus, rašė maskviškė „Pravda” 1988 m. rugsėjo 1 d., o diena kita vėliau nevienoda apimtimi atkartojo įvairaus kalibro „tiesos” visoje Sovietų Sąjungoje. Vieni populiaresnių išvestinių mitų buvo „liaudies seimo rinkimai” ir „išvaduotos lietuvių liaudies atstovų” kelionė iš raudonarmiečių divizijomis užtvindytos Lietuvos į Maskvą „prašyti”, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
Iš tikrųjų suokalbio scenarijus stebėtinai banalus ir gangsterių praktikoje dažnai naudojamas. Didžiausieji XX amžiaus karo nusikaltėliai Stalinas ir Hitleris su savo keturiais parankiniais 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje sudarė ypač slaptą nusikalstamą suokalbį – pasidalijo Rytų Europą. Hitleris dalyvavo neakivaizdžiai – naudojosi ryšių paslaugomis. Lietuva ir vakarinė Lenkijos dalis turėjo atitekti Vokietijai, o Sovietų Sąjungai – Suomija, Estija, Latvija, Besarabija ir rytinė Lenkijos teritorija, tarp jų – ukrainiečių ir gudų žemės. Planas buvo įgyvendintas be nukrypimų. Vokietija pirmoji įsiveržė į Lenkiją. Tiesą pasakius, vienas Vermachto generolas įsikarščiavęs užėmė Lvovą, kuris turėjo atitekti sąjungininkams rusams. Teko skubiai atsitraukti. Po to jau nukraujavusiai Lenkijai į nugarą smogė sovietai. Abu agresoriai, jungtinėmis pastangomis sutriuškinę Lenkiją, tų pačių metų rugsėjo 28 dieną pasirašė „Draugystės ir sienų sutartį” vienu konfidencialiu ir dviem slaptais protokolais. Šį kartą Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. Vokiečiai pasiliko sau Sūduvos kraštą, kurį vėliau pardavė rusams už 7,5 mln. dolerių auksu.Abu agresoriai labai aiškiai suvokė, kad vykdo ypač sunkų karo nusikaltimą, kuris buvo dar sunkesnio nusikaltimo – genocido pradžia užgrobtose teritorijose. Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje genocido politika jau seniai nebuvo jokia naujiena. Suokalbininkai suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią ir jį pradėjo. Todėl suokalbiui buvo suteiktas aukščiausias slaptumo laipsnis. Užsienio reikalų ministras Ribentropas pareikalavo, kad Vokietijos ambasados darbuotojai pasirašytų specialią tylėjimo priesaiką. Maskviečiams specialaus tylėjimo antspaudo neprireikė. Totalinio sekimo, šnipinėjimo ir skundimo sistemoje tai buvo savaime suprantamas dalykas. To nesuvokiantieji pradingdavo gulage be pėdsako.Tokia telegrafiškai trumpa šio kraupaus suokalbio istorija. Nūdienos geopolitinė padėtis regione ir pasaulyje gana įsakmiai rodo, kad pamiršti Juodojo kaspino dienos pasekmių dar niekaip negalima. Įsidėmėtina tai, kad abu sąjungininkai, spjovę į fiktyvią „draugystės” sutartį, susirėmė tarpusavy žūtbūtinėse grumtynėse, bet slaptumo skrupulingai laikėsi iki pat galo. Net Niurnbergo procese vieno iš agresorių–suokalbininkų atstovas SSRS kaltintojas R. Rudenko kategoriškai neigė, kad tokie protokolai buvo kada nors pasirašyti. Jau tada buvo aišku, kad išslaptinti protokolai akimoju beverčiais paverčia raudonosios propagandos tauškalus apie „įstojimus”, „išlaisvinimus” iš visų įmanomų jungų ir visų atmainų socializmo – paprasto, „brandaus” ir pernokusio „istorines pergales” visose srityse. Sužlugusi demagogija apnuogina faktus, su kuriais daug kam nelengva susitaikyti dar ir šiandien. Pirmoji Juodojo kaspino dienos pasekmė Lietuvos atžvilgiu buvo krašto okupacija ir suplanuoto genocido pradžia. Okupacija tebuvo tik šio šėtoniško plano pirmasis aktas, būtinoji sąlyga, turint tikslą sugriauti valstybę, sunaikinti pilietinės visuomenės žiedą – mokytojus, verslininkus, ūkininkus, karininkus, valstybininkus… Tik okupavus kraštą buvo įmanoma vykdyti masinius trėmimus ir žudynes. Rytuose ir dabar kai kurie politikai atvirai tebereiškia imperines ambicijas, laikydami Baltijos šalis „teisėtu” imperijos grobiu. Rusų generolas A. Denikinas, kovojęs prieš bolševikus, teigė, kad Estija, Latvija ir Lietuva tėra tik Rusijos švarko sagos, kad nesvarbu, kokia būtų Rusija – caro ar bolševikų valdoma, jos siekis – valdyti Baltijos šalis turi išlikti nepakitęs. Tad Juodojo kaspino scenarijus buvo formuojamas gerokai anksčiau – prieš keletą šimtmečių. Juodasis kaspinas pažadino pasipriešinimo okupantui dvasią. 1941 metų birželio sukilimas, dešimtmetį trukęs ginkluotas pasipriešinimas ir pusę amžiaus įvairiomis formomis pasireiškusi rezistencija tapo tėvynės istorijos dalimi. Reikia nusilenkti 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje dalyviams, pirmą kartą okupacijos sąlygomis viešai prabilusiems apie Molotovo–Ribentropo paktą ir jo pasekmes.Baltijos kelias – unikalus reiškinys Baltijos tautų ir pasaulio istorijoje. Lietuvos sąjūdininkai ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų dalyviai susikibo rankomis nuo Vilniaus Arkikatedros ir dvyliktąja magistrale tęsėsi iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Baltijos kelias Taline, prie Tompea bokšto. Tai dvasingas ir kilnus atsakas į Juodojo kaspino niekšybę. Juodojo kaspino idėja buvo aktualinama Atgimimo laikotarpiu. Siekiui atkurti nepriklausomybę buvo priešpastatomos spekuliacijos ne tik apie „savanoriško” nepriklausomybės atsisakymo 1940 metais „naudą”, bet ir apie ekonomikos reformas, neva galinčias išgelbėti Sovietų Sąjungą nuo sugriuvimo, apie bėdas ir nesėkmes, kurios užgriūtų Lietuvą, jai pasitraukus iš „narvo”, atsisakius „broliškos” paramos ir pan. Šiandien Baltijos šalys laisvos, o paskutinė kolonijinė imperija sugriuvusi. Tačiau geopolitinė padėtis regione ir pasaulyje verčia būti budrius. Lietuva, iš tiesų neturėdama kitokio pasirinkimo, aiškiai apsisprendė – orientuotis į Vakarų kolektyvines saugios gerovės sistemas. Tai bene pati svarbiausioji, Dvylikos žvaigždžių šviesia viltimi spindinti išvada iš Juodojo kaspino palikimo. O Lietuva, būdama Europos Sąjungoje, be jokios abejonės, žymiai daugiau padėtų ir Rusijos demokratijai. Tai būtų dar vienas realus žingsnis stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą. Istorijos pamokos nepamirštos.Rugpjūtį sukankantis 15 metų “Baltijos kelio” jubiliejus bus paminėtas visose trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Rugpjūčio 20 d. Baltijos šalių sostinėse numatyta atidaryti parodą “Baltijos kelias-15”. Rugpjūčio 23-iąją Seimo posėdyje taip pat numatoma paminėti politinio istorinio renginio sukaktį, primenant 1989-ųjų visuomenės akciją, kuri padėjo pademonstruoti pasauliui trijų tautų nacionalinį atgimimą, Nepriklausomybės idėjos gyvybingumą.
Naudota literatūra:· Visa medžiaga buvo paimta iš interneto.· Taip pat ir piešiniai.