Atsiminimai apie tarpukario Lietuvą

2527 0

Po XIX a. sukilimų, Pirmojo pasaulinio karo, gaisrų ir kitokių negandų Jonavai didžiausius sukrėtimus buvo lemta patirti penktąjį dešimtmetį. Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje. Viena tik aišku, kad sumaištis, paskleista žonių sąmonėje, susipriešinimas, virtęs realiomis aukomis, buvo atnešti svetimšalių – tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Todėl į viską žiiūrėti reikia istoriškai sąžiningai.

Rinkti atsiminimus iš žmonių man buvo be galo įdomus ir malonus darbas. Tiesa, ne kiekvienas buvo pasiryžęs atverti savo širdį ir prisiminti jo gyvenime galbūt skaudžiausius dalykus. Daugelis iš mano kalbintų pašnekovų neteko savo artimųjų, prarado viską, ką per gyvenimą buvo užgyvenę iki karo. Jie iškentėjo daug vargo, paniekos, patyčių ir kitų skaudžių nelaimių. Todėl ne retai bepasakodamas savo istorija senolis pravirkdavo.

Tik atlikdama šį praktinį darbą iš tikrųjų supratau, koks baisus žmogaus gyvenime yra karas ir kaip daažnai jis būna bevertis. Tik dabar mano akyse nublanko visų karų laimėjimai, nes tai beprasmis suaugusių žmonių žaidimas, atnešantis daug skausmo aplinkiniams.

Stengiausi atsiminimus surinkti iš žmonių, kurie gyvena man pažįstamose vietovėse. Mano pašnekovai yra iš aplinkinių Jonavos miesto kaimelių, kuriuose gy

yvena mano seneliai ar giminės. Tokį rinkimo būdą pasirinkau, nes iš dalies tikėjausi, kad žmonės bus atviresni pasakodami savo istorijas pažįstamam žmogui, kurį dažnas atsimena nuo vaikystės dienų.

Tačiau ir toks atsiminimų rinkimo būdas pasirodė nėra labai lengvas. Negalėjau prieiti prie senolio ir tiesiai prašyti, kad šis papaskotų savo istoriją. Mes tiesiog sėdėdavome kartu, ilgai bendraudavome apie įprastus dalykus, kol pagaliau mūsų kalba nukrypdavo į jo jaunystės laikus. Dažnai taip nukrypę sugrįždavome prie pirmųjų temų, nes karo metai buvo per žiaurūs ir neretai senolis apie juos nekalbėdavo.

Bet mano didelio noro, susižavėjimo ir užsidegimo dėka aš sugebėjau užrašyti bent dalelę tų žmonių gyvenimo. Stengiausi, kad mano darbe atsispindėtų to meto gyvenimas, žmonių jausmai ir išgyvenimai, baimė ir drąsa, laimė ir neapykanta, kurie lydėjo viisame jų gyvenimo kelyje.

Kad ir kaip skaudu būtų pripžinti, bet to meto išgyvenimai palaužė žmones, sudraskė jų širdis. Ir net dabar, kai praėjo tiek metų po baisių įvykių šie senoliai dar negali atsigauti. O vos išgirdę didesnį trenksmą ar žemiau skrendantį lėktuvą, prisimena baisiausias savo gyvenimo dienas.

Juozas Arlauskas (gimęs 1922 m. Ukmergėje, šiuo metu gyvena Jonavos raj. Panoterių kaime, čia ir dirbo)

Jau baigdamas ketvirtą Ukmergės gimnazijos klasę, egzaminų darbe rašiau, kad svajoju apie mokytojo ar agronomo profesiją. Iš penkių mano tėvams gi

imusių vaikų likau vienas. tai buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai. taigi turėjau laikytis arčiau tėvų, gimtinės, žemės. Aplinkui stebimą vargą, tamsumą, netiesą paryškino Žemaitės, Valančiaus, Kudirkos, Maironio, Paukštelio ir kitų lietuvių rašytojų bei poetų mintys.

Mokytojo darbą įsivaizdavau tik kilnų ir garbingą. Be to, jis labiau buvo pažįstamas. Ir mokytojų seminarija buvo čia pat, Ukmergėje. Baigęs penktą klasę, 1939 metais padaviau pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminarijos pirmą kursą. Egzaminai, patikrinimai, o į priimtųjų sąrašą nepatekau. Kodėl? Nuo įvairių minčių, savęs kaltinimo ūžė galva.

1940 metai. Ir baugūs, ir savaip įdomūs pasikeitimai. Bunda naujos viltys. Vėl duodu pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminariją. Dabar į trečią kursą. Šį sykį priimtųjų sąrašas ilgas, o jame ir mano pavardė. Atsiranda naujos energijos. Gimsra naujas požiūris į mokymąsi, pamoką, dėstytojus bei jų mintis. Vertybių perkainavimas, karas, žiaurumai, jaunimo blaškymasis – visa tai grūdino. Mokytojų seminarija toje suirutėje laviravo ir stengėsi išlaikyti normalų darbo ritmą. Mūsų kurso poetai sukūrė net savo himną, iš kurio įstrigo mintis: „Jei nebus žibalo, pašviesim kaimui balanom“. Literatūros mokytojo, mūsų kurso auklėtojo Romualdo Kuzmicko iniciatyva išleidžiamas spausdintas leidinėlis „Į gyvenimą“. O 1942 metų birželio 13 dieną aš jau mokytojas. Rankose – Ukmergės mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimas.

Prašymas skirti mokytojo pareigoms Ukmergės apskrityje paduotas. Jau rugpjūtis, o darbo vietos dar nežinau. Pasiteirauju. Apskrities švietimo inspekcija paaiškina, kad mū
ūsų, jaunų specialistų, prašymai išsiųsti į Vilnių. Grįžęs iš Ukmergės, namuose radau pranešimą, kad esu paskirtas į Eišiškių apskrities Valkininkų valsčiaus Degsnės pradinės mokyklos vedėju. tėvai senyvi, motina sirguliuoja, ūkis, karo metai. susirūpinę aptariam padėtį su namiškiais. Tuo metu sužinau, kad pora mūsų kaimo miestelio jaunų vyrukų kitą dieną dviračiais važiuoja į Vilnių. Prie jų prisidedu ir aš. Tada tai buvo apie 100 km.

Švietimo vadyboje (taip tada vcadino ministeriją) mano rūpesčius išklauso malonus senukas. Jis pareiškė suprantąs mano padėtį, bet pasiūlė vis dėlto nuvažiuoti į paskyrimo vietą. Vėl apie 60 km. Kad būtų arčiau, žmonės man kelią nurodo per miškus. Arčiau, bet kelias neaiškus, pratas. Miške kryžkelė, o kuriuo keliu pasukti – nėra ko paklausti. Užklausus lietuviškai, žmonės įtariai, neaiškiai atsakinėja lenkų kalba. Baugu. lyg ir šūviai girdėti miške. Skubu, bet jaučiu jau ir nuovargį.

Ir kaip apsidžiaugiau, kai pavijau arkliu važiuojantį dzką. „Vaikuci tu mano, už šitos girios lietuviai gyvena“. Štai ir Pirčiupiai. Užsuku į mokyklą. Pasikalbam su mokytoju Astaška. Nusiraminau. Čižiūnai, Dargužiai. Ilgose kaimo gatvėse vaikai savo reikalus aptarinėja lietuviškai. Privažiuoju Valkininkus. Jau gerokai po pietų, o aš dar nevalgęs. Valgykloje paaiškinu, kasd neturiu maisto kortelės. Priduriu ir kelionės tikslą. „Jei pas mus mokytojauti atvažiuojate, pamaitinsime ir be kortelės“.

Temsta. Minu į Degsnės kaimą. Prie kaimo žmonės kraua peliušką į
vežimą. Klausiu, kur čia mokykla. „Mokykla tai yra, bet mokytojo nėra“, – nelinksmai atsako valstietis. Mano nutaika pagerėja i smagiai tariu: „Jei yra mokykla, tai gal bus ir mokytojas“.

Nuoširdžiai pavaišino, apnakvindino kaimo žmonės, išsiilgę lietuviškos mokyklos. Jų Puškornės kaimas sudėgė. Dabar jie gyvena gretimame, buvusiame žydų kaime – Degsnėse. Jau parinktas mokyklai namas. Surinkti 7 stalai ir 33 kėdės.

Skaudžios dvejonės naršo mano galvą. Sunku. prisimenu šūkį: „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi“.jį rašydavome i vokiečių kalbos žodynėlio viršelyje. Prisimenu ir ainą „Ei, lietuvi, mes be Vilniaus nenumirsim“ (ją dainuodavome ggimnazijos chore), ir Vilniaus pasą, į kurį kliuodavome ženkliukus paremdami Vilniaus išvadavimą bei lietuvybės palaikymą Vilniaus krašte. visa tai skatina čia dirbti. Bet šitoks nuotolis ir kaip palikti senus tėvus sunkiais karo metais? Vis dėlto nutariau atvažiuoti. Dar minu 25 km į Eišiškes pranešti švietimo inspekcijai.

Mokslo metai prasidėjo tėvų susirinkimu. Juk vaikai neturi nei knygų, nei sąsiuvinių, nėra nei lentos, nei kreidos. Svarbiusias dalykas – lenta. Vienas pasiūlo dikto (fanieros) lapą, kitas lysteles, trečias pažada padaryti, ketvirtas pasiūlo juodų dažų. Aš, bijodamas likti nuošaly, keliu ranką ir skubiai sušunku: „O aš nudažysiu!“ taip per kelias minutes išsprendėe lentos problemą. Visa kita taip pat pasiiaiškinome sklandžiai ir greit. Ypač man rūpėjo, kaip reikės prasimaitinti. Aš pasiūliau atiduosiąs už maitinimą visą savo algą. Mokinių tėvai nsijuokė: „Už tavo algą niekas ir savaitės tavęs nemaitins. Mes maitinsim visi iš eilės. Kiek šeimoje mokinių, tiek dienų“.

Taip pradėjau darbą mokykloje. Už surinktus tėvų ir savo pinigus Vilniuje pripirkau įvairiausių vadovėlių, kokių tik gavau. Taip pat sčsiuvinių, rašymo priemonių. Viską tempiau į viešbutį. Vakare pastebėjau, kad man liko tik viena markė ir kampelis juodos duonos. Oi, kokia skani, tiesiog saldi buvo padžiuvuswi duona su vandeniu. O rytą pro viešbtį link geležinkelio stoties dardėjusiam vežikui paaiškinau savo padėtį. Juk nusinešti visko niekaip negaliu. Nudžiugau, kad jis suprato, pasigailėjo ir už vieną markę nuvežė mano pirkinius į geležinkelio stotį.

Sunku buvo ir su pamokomis. Kaip suderinti seminarijoje įgytas žinias ir praktiką dirbant išsyk su keturiais skyriais? Nauji vadovėliai. Nepažįstami kitokio krašto, kitokių papročių bei pažiūrų mokiniai. Oi, kaip man buvo reikalingas draugiškas bendradarbiavimas su kitais mokytojais!

Ėmiausi ir švietėjiško darbo. Pirmą savo paskaitą skaičiau kaimo gryčioje prie dzūkų pušies balanos šviesos. Džiaugiausi, kad kaimo žmonės domisi lietuviška spauda. Skaičiau daug ir pats, daug laiko skyriau pasiengimui pamokoms.

Retkarčiais tokie kaip aš sueidavome į Valkininkų centrinę mokyklą, kad išsidalintumėme iš Panevėžio, Pasvalio ir kitų turtingesnių apskričių gautus siuntinius Vilniaus krašto mokytojams. Tai buvo gal ne tiek materialinė, kiek moralinė parama.

Taip ir slinko pirmųjų metų dienos, slegiamos žiaurios vokiečių fašistų okupacijos. Jaunuolių gaudymass karui ar darbams Vokietijoje. O aš čia vienas, dvidešimtmetis, toli nuo tėviškės ir tėvų. O tėvai taip pat vieni. Jie jaudinosi dėl manęs. Rašiau laiškus, džiaugiausi gavęs atsakymą. Mylėjau pirmosius savo mokinius. Nors buvau nesaldus, reiklus. Pergalvodamas savo darbą, kartais pasijausdavau kaltas prieš vaikus. Stengiaus. O pavasarį apsisprendžiau vis dėlto grįžti į Ukmergės apskritį – arčiau tėviškės ir tėvų.

Porai metų patekau į Žemaitkiemio valsčiaus Martinonių pradinės mokykloos Valų komplektą. Čia jau buvome dviese. Gyvenom viename kambaryje, nors dirbome skirtinguose kaimuose. Pasijutau tvirtesniu mokytoju. Studijavau J.Laužicko straipsnius, pradėjau daugiau domėtis psichologija bei pedagogika. Gana daug skaičiau. O 1945/46 mokslo metais jau atsikėliau į tėviškę, į Vidiškius. Sutiktas Ukmergės gimnazijos direktorius Vitkauskas, buvęs mano fizkultūros mokytojas, įžvalgiai pareiškė: „Gimtinėje pranašu nebūnama, o čia dar tokie laikai.“

1948 meetų spalio 6 dieną mirė motina. Likom su tėvu dviese. Po mamytės mirties buvo pareikalauta dalį namo užleisti valsčiaus darbuotojui. Su širtgėla ir liūdesiu krausčiaus iš vaikystės gryčios į kitą namo galą, kuriame jau gyveno valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas. Tėvelis sirguliavo. Mokykla, ūkio darbai bei prievolės slėgė pečius ir galvą. jau draugavome su Birute Žemaityte – Liduokių progimnazijos (to paties valsčiaus) mokytoja. 1948 m. Spalio 16 dieną vedžiau. Juk moteriška ranka buvo labai rwikalinga namuose. Ji tik savaitgaliais iš Liduokių ateidavo į naujus savo namus. O 1949 metų kovo 24 d. Atsivedė ir savo seserį, kad ši pamatytų jos ūkį bei pagelbėtų sutvarkyti paskerstą kiaulę.

Neramus vakare iš valsčiaus švietimo skyriaus grįžo vedėjas. Jis pasakė, kad visi valsčiaus darbuotojai, liaudies gynėjai susirinkę ir kažkur ruošiasi. Tačiau jam liepė eiti namo. Mėsą tvarkančios rankos nusviro ir nesmagūs nuėjome gulti.

Apie vidurnaktį – stiprs beldimas į duris, girgžda uždaromos langinės. Suėję ginkluotieji liepė uždegti lempas. Išsidėstė sargyba. Žmonai patariau krauti iš spintos drabužius. O aš, lydimas kareivio, lipau ant aukšto senų dešrų paimti. Atlaužiau dešrigalį ir kareiviui. Toliau atsidūrėme svirne. Čia išdėlioti aušo ryte paskerstos kiaulės lašiniai ir kumpiai. Vieną pasiūliau čia pasimaišiusiam gynėjui, su kuriuo vaikystėje maudėms Šventojoje. Jis nustebo, pasimetė, bet kumpį išsinešė. Tada kareivis mane perspėjo, kad nedalinčiau, juk dar reikės gyventi. Paaiškino,kaip pasūdyti mėsą kelionėje – vagone. O kada garsiai pasamprotavau, kad ir maišų nebeturiu, jis stvėrė čia pat stovintį maišą su miltais gyvuliams, išpylė juos ant grindų ir padavė. Taip iš dalies jo dėka išsivežiau sprindžio storumo lašinius ir tris kumpius. Pasiėmiau ir miltų pirmai duonai tremtyje. Kuo toliau, tuo labiau spaudė širdį. Dar tebegulinčiam švietimo skyriaus vedėjui Donatui Kirsliui pakuždėjau, kad tik ką parsivežta žmonos spinta tebūnie jo. Bet, pasirodo, ir jam liepė keltis bei ruoštis. Jis greitai sudėjo savo patalynę bei keliolika knygų į lovatiesę ir surišo. oi, kaip gaila man buvo palikti tiek daug ir tokių vertingų knygų – „Meno istoriją“, „Psichologinę vaiko genezę“. Bet juk dar skaudžiau būtų, jei reiktų jas kur nors pakely išmesti. Gritosiomis surenku keletą pačių vertingiausių ir sakau pagyvenusiam partiniam darbuotojui, sėdinčiam prie durų su šautuvu, kad šios knygos yra mano draugo mokytojo Kazimiero Jankūno. Prašau jas jam perduoti. Koks patiklus ir naivus buvau!

Atnešė kažkokius popierius, surašė liekančius gyvulius. Tada liepė pasirašyti ir kinkyti savo arklį. Tačiua daiktai ir žmonės į vieną vežimą netilpo. O kaimynass Zablockass atsisako veži tremtį. Pats nueinu ir paprašau.

Skaudžiausia paskutinį kartą peržengti namo slenkstį. nors palydovai u-rakino duris, bet paklausė, gal ko nors dar nepasiėmiau. Patarė pagalvoti. matyt, ir jie šiek tiek jaudinosi. Sugrįžau ir paėmiau pagalvę sirguliuojančiam tėveliui. Važiuojame iš gimtojo kiemo miegančio (o gal ir ne visai) mestelio gatvėmis, pro mokyklą. Šventupio susirinkimo punkte, buvusiame dvaro klojime, iškrauname mantą. Atiduodu savo glostyto arklio vadeles.

Švinta. Žodis po žodžio užsimezga kalba su tarpdurystovinčiu kareivėliu. Man išsprūsta žodžiai: „Juk Leninas ir Stalinas taip pat buvo trmiami“. Pasikeitus sargybai kareivėlis atsiveda karininką ir, rodydamas į mane, sako, kad aš lyginu save su Leninu ir Stalinu. Karininkas pagraso, pabara mane. Susirūpinau, kad dėl manęs gali nukentėti tėvelis, žmona. Tačiau viskas tuo ir baigėsi. Matyt, karininkas, matęs karą ir gyvenimo sudėtingumą, norėjo tik apraminti kareivėlį.

Pro atvias klojimo duris pamačiau atslenkant keletą mano trečiokų. Jie atnešė pieštukų, sąsiuvinių ir prašė rašyti laiškus. Žvilgsniais atsisveikinome. Turbūt dar patariau gerai mokytis.

Vidurdienį susikrovėme į sunkvežimį. Ir vėl kelias pro mokyklą. Prie jos stovi vedėjas Jonas Radzevičius. Pamoja ranka. Pravažiavus gimtąjį miestelį ir pakilus į kalną, visa matyti kaip ant delno. Ir mano gimtieji namai, kiemas, medžiai, uždaros langinės.kaip ant delno.

Ukmergės gatvės beveik tuščios. Šaligatviu veda darželinukus. Atrodo jie skandavo žodį: „Pravilno, pravilno“. Ir skaudu, ir gaila man jų buvo.

Aplink Jonavos geležinkelio stotį minia žmonių kaip bičių avily. Kraunu mantą į vagoną. Šurmuliuo negirdžiu. Pagaliau pasigendu [usmaišio valcuotų miltų, o sunkvėžimis jau nuvažiavęs. Uždaro vagono duris. Pasirodo, tame vagone ir vienas mano mokinys su motina. Klausiu. Ar pasiėmė vadovėlius. Šiaip ar taip, mokysimės toliau. Mokytis reikia.

Štai ir pajudam. Kyla paskutinė triukšmo banga ir. nurimsta. Su žmona slenkam prie langelio, atsargiai pradarom ir tamsoje atsisveikinam su Neries upe, į kurią įteka mūsų Šventoji.

Vilniuje sustojus atidaro mūsų vagoną, ir mano trečioką su motina išlaisvina buvęs jos pirmas vyras, trečioko tėvas. Atrodo, saugumietis. Taigi mokyti neturėsiu ką.

Minske saulėtas rytas. Iš vagonų po du einame virinto vandens. Kaip gerai kad pasiėmiau du kibirus – galėsiu dažniau pamiklinti kojas. Surikiuotame būrelyje pora jaunikaičių kalbasi: „Ar jau bėgam? Ne, dar neįdomu, pavažiuojam toliau“. Jie dar visai jauni ir, matyt, vieniši. Vagone ant aliuminio puodelio išraižiau išvežimo datą. nutaikęs progą pasūdau lašinius kaip buvo pamokęs tas kareivis.

Tuk – tuk, tuk – tuk, tuk – tuk. Ir taip dieną naktį. Kartais sustodavo laukuose – leisdavo išlipti iš vagonų. Žmonės skubiai lįsdavo po vagonais atlikti savo gamtinių reikalų. Vienasyk, žmonėms vos sulindus po vagonais, traukinys pajudėjo. Atrodo, visi spėjo sveiki išlįsti. O traukinys ir nupuškėjo. graži pievutė, netoli miškas. Tačiau bėgančių į miško pusę nebuvo. Visi slenka, skuba jau stabdomo traukinio link.

Irkutsko stoties perone išsikraunam ir sėdim prie savo maišų. Pagaliau nešam maišus į trofėjinį sunkvežimį. Pavaišinau vairuotoją dešrigaliu. Gal priims tėvelį į kabiną, nors ir be durų. Žinau, kad naktis bus šalta. Kėbule pasiūliau visiems šilčiau įsitaisius miegoti, o pats žadu pabudėti, kad neiškristų kas. Dažnai pralenkdavome su tokiu pat kroviniu sustojusius kitus sunkvežimius. Mat jų keleiviai, ypač su vaikais, užeidavo pakely pasišildyti. Jokių palydovų nebuvo. Vairuotojams, atrodo, buvo pasakyta toliau Lenos nevažiuoti. O pakeliui mus turėjo kur nors kas nors paimti. Kadangi mūsų sunkvežimis nestoviniavo, ai mes vieni iš pirmųjų ir atvažiavome į Kačiugo miestelį, rajono centrą, išsidėsčiusį abipus Lenos.

Sėdėjimas vagone, išsikrovimas bei pasikrovimas, nežinia, budėjimas šaltos nakties kelionėje dulkėtu keliu gerokai išvargino. Truputį apsiprausęs akis bei veidą, išsitiesiau kėbule ant maišų ir staigiai užmigau. Tuo metu mus apžiūrėjo tie, kuriems reikėjo darbo jėgos. Mus „nupirko“ kolūkio „Lenskij rasstrel“ pirmininkas Padpruginas. Turbūt jis pasirūpino, kad būtų paruoštas tuščias barakas. Grindys švarios, bet. Žmona pažadino mane. Reikia iškelti maišus. Dvi šeimos ir viengungis Donatas susinešėme savo mantą į nemažą kambarį. Aš ir vėl užmigau ant savo maišų. Kai pabudau, žmona pasakojo, kad blakės voromis lipo man per veidą, o aš nė krust.

Kitą dieną kolūkis parūpino senų, nuo stogo nuplėštų maumedžio lentų. Mes pradėjome daryti kažką panašaus į baldus – lovas, suolus, stalus. Tėveliui sutaisiau lovą (geležinę) iš šiukšlyno. Kūrėmės.

Atvykome turbūt ketvirtadienį, o šeštadienį ruošėmės Velykoms. Čia labai pravertė mūsų atsivežti kibirai ir ypač kumpiai. Atsirado ir keletas kiaušinių. Vaišinome tuos, kurie atvyko šiek tiek vėliau ir buvo apgyvendinti tame pačiame barake.

Pagaliau pirmininkas supažindino mus su kolūkio laukais, darbu. Priėjome lauką, kuriame arė penki beveik vaikai. Jiems vadovavo nuoširdus senukas. Va, šiuos vaikus ir pakeitėme mes. Man perleisdamas savo arklius paauglys verkė. Jo veidas atrodė kaip senio. Tai turbūt karo metų gyvenimo, sunkių sąlygų pasekmė, be to, rūkymas.

Gegužės pirmąją dirbome tik iki pietų. Vyrai arėme už kelių kilometrų nuo kolūkio centro, o moterys netoliese kirto mišką. Vidurdienį jos arėjo pas mus – artojus. Mes su žmona, sėdę ant arklių, parjojome. Arklius pridavėme šerėjui. Miestelio gyventojai vaikščiojo pasipuošę getvėmis. Nutarėme ir mes kiek susipažinti su miesteliu ir prie jo prisišliejusiu kolūkiu. Priėjome namus to senuko, kuris pradžioje vadovavo ir mums, suaugusiems artojams. Jis būtinai pakvietė užeiti. Senukas su senute mus guodė, liepė nenusiminti. Juk mes esam dar jauni, mokyti ir nepražūsim. Ir dar vaišino kuo galėjo – lėkštele kisieliaus. Senukų nuoširdūs padrrąsinamieji žodžiai, jų vaišės sujaudino mus iki ašarų. Susimąstėme. Ryžtingiau kibome į gyvenimą.

Vieną dieną arėme pernykštę bulvieną. Paskui mane sekiojo labai suvargusi kolūkio daržo darbininkė. Ji kažką rinko. Pasidomėjau. Pasirodo, rinko supliuškusias, peršalusias pernykščias bulves. Pasiteiravau, ką ji su jomis darysianti. Paaiškino, kad kepsianti lepioškas. Mes už priskaičiuotus darbadienius gaudavome duonos. Žinoma, jos kokybė nekažkokia, bet vis dėlto duona, maistas. Aš paprašiau, kad ji man atneštų tų lepioškų, o aš jai duosiu duonos. Gaila, kad kitomis dienomis mes nesusitikome. Aš taip ir neparagavau tų lepioškų.

Kartą pasiuntė mane suarti miestelyje asmeninį daržą žydų tautybės pardavėjai. Nedidelį daržą tarp tvorų suarti keblu, sunku. Tačiau stengiaus. Mano darbą ir pastangas stebėjo kaimynas totorius. Po kiek laiko jis paprašė neskubėti grįžti – tuoj pat sumokėsiąs kolūkiui už suarimą ir pristatysiąs raštelį. Baigus arti pirmą daržą, šeimininkė davė naują trirublę.

Tai buvo pirmas uždarbis. O suarus totoriaus daržą, jis pakvietė mane išgerti arbatos su pienu. Geriant arbatą, pašnekėjo užjausdamas, padrąsindamas. Nors ir menkas materialinis atpildas, bet moralinis palaikimas ir užuojauta buvo man tikraqi reikšmingi, kėlė nuotaiką.

Slinko gegužės dienos. Rytą išeidamas į darbą, išjodamas arti, užantyje dažnai turėjau knygą, popieriaus, o kišenaitėje pieštuką. Rašiau mokiniams laiškus – trikmpius. Raginau juos sąmoningai gerai mokytis. Skaičiau, mokiaus ir aš pats. Buvęs bendradarbis mokytojas Kazimieras Jankūnas atsiuntė man rusų kalbos žodynų.

Tėvelio sveikata silpnėjo. Gydytojas atsisakė operuoti ir paleido iš ligoninės į namus. Man paaiškino, kad skrandžio vėžys, ir tėvelis neilgai beištvers.

Ariami laukai buvo vis toliau nuo gyvenvietės į kalnus. Ten tekdavo ir nakvoti. Mat jau atsirado žolės arkliams.cmūsų kolūkio virėja – smagioji Šura atvažiuodavo su dviračiu vežimu, prisikrovusi maisto produktų, puodų. Ji išvirdavo čia pat, ant laužo, mums valgyti. Vienasyk man liepė grįžti į namus, nes tėvelis silpnas.

Paskutinę naktį budėjome. Tėvelis po truputį geso. Įsiminė paskutinieji jo žodžiai: „Vaike, tik tu nieko nebijok“. Pagaliau nustojo kvėpuoti. Tai buvo 1949 metų birželio 13 dieną.

Pašarvojom. Prinešė daug gražių laukinių gėlių – Sibiro gėlių. Lankė lietuviai ir vietiniai gyventojai. Lietuvis tremtinys iš Kauno Bankauskas padarė karstą iš senų maumedžio lentų. (1990m. Rugpjūtį, iškasant palaikus pervežimui, karstas buvo gana gerai išsilaikęs.) Kapai buvo ant Lenos upės aukšto kranto, už Zviozdočkos kaimo. Vietą kapui parinkau prie pušaitės ant kalniuko, nuo kurio atsiveria vaizdas į Lenos vingį ir kačiugo miestelį. Nežinau, ar aš nesusigaudžiau į ką kreiptis, ar pavėluotai kreipiausi, tačiau nei arklio, nei vežimo karstui vežti negavau. Apie tris kilometrus nešė pasikeisdami tremtiniai pirmąjį mirusį iš atvykusių.

Stengėmės viską daryti taip, kaip buvo daroma Lietuvoje. Nusifotografavome prie barako – prie mūsų kambario lango. Kryžių nešė pagyvenęs dzūkas Jakubauskas, apsivilkęs balta tėvelio kamža. Mat tėvelis patarnaudavo bažnyčioje ir turėjo savo kamžą. Ji, matyt, buvo namuose ir pateko tarp kitų atsivežtų drabužių. Taip ant Lenos upės kranto, žemiau Kačiugo, Zviozdočkos kapinėse išliko lietuvio tremtinio kapas. Po laidotuvių dar susirgo žmona.

Likome dviese. Sanitarinė tarnyba reikalavo sumažinti žmonių skaičių barake ir iškelti bent vieną šeimą. Kolūkio pirmininkas, matyt, siūlė ne vienai šeeimai persikelti į kolūkio kaimą tarp rusų. Tačiau niekas nesutiko. Pagaliau pasiūlė mums. Pasitarę su žmona, nutarėme keltis. Kultūringiau ir patogiau bus gyventi. Kqai parodė siūlomą butą, paprašiau, kad porai dienų atleistų nuo darbo. Reikia juk paremontuoti, išbalinti, gal blakes pavyks išnaikinti.

Vieną rytą atėjau balinti. Dirbu, o kaimynės vis užeina pasižiūrėti ir stebisi. Pagaliau klausia, ar turiu motiną. Atsakiau, kad ne. Palinguoja galvą ir vėl klausia, ar turiu seserį. Atsakau – ne. Vėl palinguoja galvą. „Ir žmonos turbūt neturi?“ – „Žinomą tai turiu“, – atsakiau. Didžiausias sutrikimas, nustebimas. Mat, jų supratimu, baltinti – ne vyru darbas. Net mokykloje klasės baltina tik mergaitės. Po keleriuų metų mano auklėjamosios klasės mergaitės pasikvietė mane per žiemos atostogas ateiti ir pažiūrėti,kaip jos dirba.

Taip persikėlėme gyventi į rusų kaimą. Namelio šeimininkas našlys Šalkovninkovas su dukra ir dviem berniukais gyveno namelio kitame gale, prie gatvės. Net ir siena tarp mūsų buvo neaklina. Tačiau sugyvenome gerai, niekas mums nedingo. O mums, jaunai mokytojų šeimai, gyventi buvo patogiau.

Pradžioje kas kelintą dieną eikėdavo registruotis pas temtinių komendantą. Vėliau šis registravimas vis retėjo. Praslinko jau kelios savaitės nuo mūsų atvykimo. Buvo eilinė registracija. Susirinkome. Tačiau šį sykį mums dar paskelbė, kad mes čia atvežti amžinai (večno). Kad ši žinia pranešta kiekvienam, reikėjo pavirtinti savo parašu. Tokiu atveju širdis sukunkuliuoja. Neišlaikiau ir prasiveržė žodžiai: „Nieko nėra amžino. Viskas keičiasi!.“ (Ničevo net večnovo. Vsio meniajetsia).

Parašiau laišką į Ukmergės Švietimo skyrių, kad atsiųstų mūsų abiejų išpirktas obligacijas ir atostoginius pinigus, kurių nelabai ikėjomės. Tačiau tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Vėgelė, matyt, pasirūpino ir atsiuntė. O kadangi mūsų paštas ėjo per kolūkio kontorą, tai vieną dieną išgirdau iš kolūkiečių, kad aš tapau „turtingas“.

Pasitarę su žmona nutarėme pirkt ožką. Sužinojau, kad kitoje Lenos pusėje viena senutė žada parduoti. Per pietų pertrauką beveik tekinas skubėjau pas tą seenutę. Ji paaiškino, kad ožkos dabar namie nėra, ji ganosi. Dar pridūrė, kad ožka jau sena ir dabar duoda tik apie litrą pieno. Man iskas buvo gerai. Tik galvojau, kaip reikės ją nupirkus parsivest. Sumokėjau pinigus, o senutė žadėjo pavakary atvest ožką man į namus. Patenkintas parskubėjau į darbą. Žmona klausia ar nupirkau. „Nupirkau“. – „O kurgi ta ožka?“ – „Vakare atves“ – „Pinigus ar sumokėjai?“ – „Žinoma“ – „O gal nematysi nei ožkos, nei pinigų?“

Vakare maloni senutė atvedė ožką, parodė, kaip melžti. Šitaip dalis gsutų pinigų buvo realizuota. Kiti lietuviai, mano likimo broliai, juokėsi iš manęs. Žmona, dirbdama daržininke, ožką vedžiojosi su savimi, o netoli savo darbo vietos surasdavo kur ją pririšti. Vietiniai juokėsi, kad ožką pririšame. Mat čia ožkos vaikšto laisvos.

Vieną dieną žmona su kitais daržininkais kasė netoli kūlimo aikštelės bulves. O aš tada dirbau prie kūliamosios. Pietų visiems išvyrė bulvienės. Žmona, pamelžus čia pat esančią ožką, užbalino bulvienę man ir sau. Tai matydami kiti tremtiniai pradėjo jau rimčiau mąstyti. Vėliau daugelis tremtinių įsigijo ožkas. O mūsų senoji ožka Marisia ir jos ožkytės bei ožiukai iš dalies penėjo mus ir mūsų vaikus septynetą metų iki grįžimo iš tremties. Išvažiuodami dar ir pardavėme.

Rugpjūtis. Artėja rugsėjis. Kačiuge buvo pedagoginė mokykla. Svajojau ir nutariau pabandyti vėl stoti į pedagoginę mokyklą. Vieną dieną susitaręs su brigadininku, tik ką grįžusiu iš kariuomenės karo meto karininku, nueinu į pedagoginę mokyklą pasiteirauti. Pirmiausia klausia: „O kaip tu gyvensi? Juk pamokas reikės lankyti kiekvieną dieną“. Supratęs mano pasiryžimą nugalėti sunkumus, sutinka priimti. Tačiau reikia pristatyti tremtinių komendanto leidimą.

Einu į miliciją pas komendantą. Jo pirmas klausimas irgi: „O kaip gyvensi?“ trumpai paaiškinu. Ima popieriaus lapą ir rašys leidimą. Tuo metu į kambarį netikėtai įeina kolūkio pimininkas. „Inteligentas. Pasipuošė. O pas mus derliaus nuėmimas. Jis pabėgo iš darbo“. Paaiškinu, kad susitariau su brigadininku Stepanovu, ir jis mane pusdieniui atleido. Tačiau komendantas padėjo plunksnakotį ir leidimo neberašo. Taip ši svajonė sužlugo. Žmona sužinojusi net verkti pradėjo. O aš kalbėjau, kaf toliau svajosim, galvosim. Čia dar nieko blogo neatsitiko.

Į kolūkio kūlimo aikštelę atvyko atvyko su kažkokiais reikalais antros vidurinės mokyklos direktorius Grigorij Jakovlevič Jarin. Nežinau, kaip jis susirado man. Pakvietė į vidurinę mokyklą dėstyti vokiečių kalbą. Man tai buvo netikėta. Jaučiausi tam nepasiruošęs, o ypač svetimam krašte, būdamas tremtiniu. Juk tai ne pradinė, o vidurinė mokykla. Lyg bijodamas sukompromituoti save kaip žmogų ir kaip lietuvį – atsisakiau. Tačiau kitą sykį jis vėl mane primygtinai kvietė. Aš nesutikau, bet pradėjau nuosekliau, rimčiau svarstyti. Pagaliau teiraujasi, ar yra dar daugiau mokytojų tarp tremtinių. Nurodžiau Jakubauską. Pasvarstęs visus už ir prieš, nutariau pabandyti. Kas bus – tebūnie.

Rugsėjo pirmoji. Kaimo gatvė prisipildė į mokyklą klegančių vaikų. O aš einu su dalgiu į kalnus pjauti avižų žaliam pašarui. Darbas įprastas, netrukdo svajoti ir svarstyti. Mintys vis sukasi apie mokyklą, mokinius. Kartais ir akys pritvinksta.

Kartą parėjus iš darbo, šeimininko vaikai pranešė, kad mokyklos direktorius liepęs man ateiti į mokyklą. Pasirodo, buvo kviestas ir Jakubauskas. Istorikė Antanina Michailovna Modina iš Maskvos čia dėstė vokiečių kalbą. Ji, matyt, norėjo atsikratyti to dalyko ar bent sumažinti valandų krūvį. Direktorius ir ji mus šiek tiek patikrino. Davė paskaityti vokiškai ir išversti į rusų kalbą (Kaip gerai, kad mano tėveliai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbas. Tai mano rusiška šneka ir neprastai skambėjo). Liepė peržiūrėti programas ir paaiškinti, kaip jas suprantame. Tuo viskasir baigėsi. Rezultatų nežinojome.

Spalio 6 d. – mano mamytės mirimo metinės. Šią dieną ruošėmės iš anksto tyliai, kukliai, mūsų mažoje šeimoje pažymėti. Ir štai spalio 5 dienos pavakaryje man vėl šeimininko vaikai praneša, kad rytoj ateičiau į mokyklą. Direktorius pasako, kad man leista dirbti mokykloje. Taigi mamos mirimo metinių dieną aš vėl atėjau į mokyklą, vėl pasijutau mokytoju. Man paaiškino, kad skiria dėstyti vokiečių kalbą keturiose šeštose klasėse po 4 pamokas. Pradžiai pakaks. Tą pačiądieną pasiūlė eiti į Antaninos Michailovnos vokiečių kalbos pamokas šeštose klasėse, stebėti jas ir perimti dėstymą sav atsakomybėn. Kitas pamokas tose klasėse jau turėsiu pats vesti.

Reikėjo parašyti autobiografiją, pristatyti mokslo baigimo pažymėjimą ir kitus dokumentus. Prisimenu, kaip direktorius, paėmęs į rankas Ukmergės mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimą (lietuvišką), garsiai pareiškė mokytojų kambaryje: „Gerai. Visi penketai ir ketvertai. Tik kažkurio dalyko trejetas“. O tai buvo kaip tik vokiečių kalbos – mano neprotingo pasipriešinimo fašistinei vokiečių okupacijai – trejetas, nors savo kurse buvau vienas iš geriau mokančių vokiečių kalbą. Galimas nemalonumas neįvyko, nes manęs niekas nepaklausė, kurio dalyko šis trejetas.

Susimąstęs, neramus pėdinau pirmos darbo dienos pavakary iš mokyklos. Reikėjo iš visų jėgų rimtai imtis darbo. Pakeliui užsukau į knygyną. Nusipirkau žodynų, vokiečių kalbos vadovėlių, rusų kalbos gramatiką. Išleidau daugiau kaip 30 rublių. Buvo baugoka. Gal aš dirbsiu tik savaitę kitą ir ar verta dabar šitaip išlaidaut? Šiaip ar taip, tą vakarą grįžau į namus vėl kaip mokytojas.

Ir vėl prisiminiau, kad buvo mano mamos mirimo metinės. Praslinko vienas paskui kitąvienerių metų įvykiai. Svarbiausieji iš jų: mirė mamytė, vedžiau, apsilpo tėvelis, palieku tėviškę, artimuosius,tėvynę, darbą mokykloje. Laisva Sibiro kalnų platybė ir nelaisvė žadami visam gyvenimui. Miršta tėvelis, svajonėse prasideda atkaklus veržimasis į gyvenimą. Ir pagaliau aš vėl mokykloje, nors nežinau, ar ilgam.

Artėjo ir mūsų sutuoktuvių metinės. Povestuvinė kelionė įvyko, tačiau vestuvinės nuotraukos dar neturėjome. 1948 metais buvome padovanoję viens kitam po draugystės nuotrauką. O 1949 metais per Spalio švenčių atostogaspagaliau nusifotografamom kartu. Jau grįžę į Lietuvą albume pirmiausia suklijavome padovanotąsia viens kitam nuotraukas ir čia pat, žemiau, „vestuvinę“ Sibiro nuotrauką. Skirtumas dižiulis. Kas pažiūri, galvoja apie negailestingą laiko atspaudą žmogaus veide. O iš tikrųjų buvo prabėgę vos vieneri jaunystės metai.

Dabar pasinėriau labiau į protinį darbą. Rusų kalbos truputį mokiausi tik mokytojų seminarijoje pirmais tarybiniais metais. Ir tik tiek, kiek reikėdavo pamokose. Šiuo metu jau reikia rašyti planelius rusų kalba.kolegos mokytojai rusistai geranoriškai pasisiūlydavo ištaisyti mano rašytus planelius, padiktuoti diktantą. O namuose kibau į rusų kalbos gramatiką. Norėdamas išplėsti žodyną ir įsisavinti skaitymo techniką, pradėjau skaityti storą Ažajevo knygą „Daleko ot Moskvy“. Pradžioje sunkiai sekėsi, ne viską supratau. Bet kuo toliau, tuo labiau viskas aiškėjo, lengvėjo. Daug padėjo kalbinė aplinka. Mokiniai manęs nesmerkė už padarytas klaidas, pataisydavo.

Su metodika buvo lengviau, nes jau turėjau septynerių metų patirtį pradinėje mokykloje. Svetimas kraštas, nepažįstami papročiai bei požiūriai man ne visada buvo suprantami ir savotiškai sunkino darbą. Mokykla dirbo dviem pamainom. Klasės didelės, apytamsės. Anksti rytą ir vėlai vakare klasę apšviesdavo kartais tik dvi trys žibalinės lempos. Kai kurių klasių mokiniai buvo sunkiai valdomi. Kartais pagalvodavau, kada gi mane atleis. Taip sulaukiau ir pirmo atlyginimo. Pagaliau nusiraminau, įpratau ir dar su didesniu užmoju, kantrybe, planuodama kiekvieną minutę, mokiausi ir dirbau.

Padėjo tai, kad mokyklos direktorius, kolektyvas manęs neišskirdavo, elgėsi elegantiškai, daugiausia – draugiškai bei geranoriškai. Aš, žinoma, atsimindavau savo padėtį, kas esu.

Taip praslinko pirmieji mokslo metai Sibire. Buvo visokių netikėtumų, sunkių išgyvenimų, ligų. Kadangi dirbti pradėjau vėliau, tai ir mano atostogos buvo trumpesnės. Su mokyklos staliumi pjausčiau lysteles mokymo plakatams įrėminti. Mokyklos administraciaj, atrodo, mano darbu buvo patenkinta. Kitais metais jau skyrė daugiau pamokų ir vyresnėse klasėse. Surado pas senutę Safošiną nedidelį kambarėlį su sąlyga, kad apkūrenčiau namą. Taip persikėliau jau į trečią butelį. Eimininkė ir jos sesuo buvo nemaža vargo patyrusios revoliucijos ir Antrojo pasaulinio karo metais. Jos mums buvo geros. 1951 metais, kai gimė mūsų sūnus Kazimieras, šeimininkė savo didesnį kambarį užleido mums, o pati persikėlė į mūsų mažesnį. Per šalčius priėmė į virtuvę net mūsųs ožką, kai ši turėjo atsivesti ožiukų. Kurį laiką ožiukai šokinėjo virtuvėje. Žinoma, vieną ožkytę padovanojome jai. Taip ir gyvenom draugiškai dvejus metus.

1951 metų pavasarį sujudo rajono ir ypač mūsų mokyklos mokytojai stoti į pedagoginių institutų neakivaizdinius skyrius. Stojamieji egzaminai buvo organizuojami čia pat, rajono centre. Pasiūlė ir man. Nesijaučiau tam pasiruošęs. Buvo baugu rusų kalbos, TSRS istorijos, geografijos stojamųjų egzaminų. Nežinia dar, ar gausiu leidimą išvykti į Irkutsko pedagoginį svetimų kalbų institutą. Tačiau kiti mane drąsino. Ypač atkakliai įkalbinėjo mūsų mokyklos fizinio lavinimo mokytojas, buvęs karininkas frontininkas, ištvėręs sunkias sąlygas prie kinų sienos. Pagaliau ryžausi. Pasibaigus mokslo metams prasidėjo stojamieji egzaminai. Svarbiausia – TSRS istorija, kurios juk nesimokiau. Nuo neįprasto rusiško šrifto įskausdavo akys. Tačiau vieną po kito išlaikiau stojamuosius egzaminus, o vokiečių kalbą – penketui.

Atėjo išvykimo diena, tačiau leidimo vykti į sesiją vis negavau. Jau dvi savaites kolegos rusai ir kiti įstojusieji lankė paskaitas institute, o aš vis laukiu leidio. Pagaliau, nors ir pavėluotai, išvykau ir aš.

Įsiminė pirmas studento neakivaizdininko egzaminas. Tai buvo atsiskaitymas iš psichologijos. Dėstytojas gana jaunas. Atsakydamas į bilieto klausimus, naudojaus prieš ištrėmimą nebaigta skaitytiaustrų psichologo knyga „Vaiko genezė“ bei savo sūnaus augimo stebėjimais. Medžiagos atsakymams pakako, tačiau nežinojaqu rusiškų terminų ir mintis reikšti rusų kalba buvo dar gana sunku. Dėstytojas labai kantriai klausė ir manęs nepertraukė. O mane jau devintas prakaitas pila. Užbaigiau. Dėstytojas rašo pirmą pažymį į mano įskaitų knygutę. Viliuosi nors patenkinamo įvertinimo. Išėjęs į koridoriu einu prie lango. Mat apsiniaukusi diena ir nuvargusios akys trukdo perskaityti įrašą. Skaitau ir negaliu patikėti: „Otlično“. Pasitenkinimas ir net kuklus džiaugsmas užtvindo. Dėstytojas mane ne tik suprato, bet ir atsakymai, matyt, buvo teoriškai tikslūs bei pagrįsti. Beveik dingo nuovargis. Rengiuosi kitų dalykų egzaminams.

1952 metų vasarą baigiau pirmą kursą. Tačiau po mokinių pataisininkų egzaminų atleidžia mane iš darbo mokykloje. Formli priežastis – neturi reikiamo išsilavinimo. Po poros savaičių lyg ir vėl kviečia mane į mokyklą. Neįsivaizdavau, kaip būdamas tremtinys ir atleistas iš darbo galėčiau vėl pasirodyt mokykloje ir lyg niekur nieko toliau dirbti. Tuo metu iš švietimo ir medicinos įstaigų atleido daug tremtinių. Tada dar nesupratau, kad švietimo vadovai, atleisdami mane iš darbo, vykdė nurodymą iš aukščiau. O po to galima vėl iš naujo priimti. Specialistų juk trūko. Ieškau darbo laivų statykloje, baldų artelėje. Įsitaisau baldų artelėje. Vėl daugiau raumenų darbas. Tačiau mokymosi nenoriu nutraukti. Šeimininkei pažadu paruošti kuro namo apšildymui, kad ir toliau galėčiau gyventi tame pačiame kambaryje.

Maždaug po poros savaičių šaukia mane iš cecho į artelės kontorą. Pasirodo, atvyko gretimo Angos rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius ir kviečia mane į Angos mokyklą dėstyti vokiečių kalbą. Pirmiausia paklausia, ar aš noriu vėl dirbti mokykloje. Kažkokios nuotaikos pagautas atsakiau, kad aš buvau ir būsiu mokytojas, toliau mokysiuos neakivaizdiniu būdu. Žinoma, sutikčiau važiuoti ir į jų mokyklą, jei tik mane išleis.

Spalio mėnesio pirmomis dienomis atėjo į cechą komendanto įgaliotinis ir sako: „Arlauskai, statyk puslitrį. Gauni leidimą išvykti į Angos rajoną“. Kai pradėjau dirbti artelėje, reikėjo pačiam pasigaminti staliaus stakles ir spintelę įrankiams. Už jų pagaminimą artelė mažai mokėjo. Kitų stalių pasigamintos staklės bei spintelės buvo kaip iš po kirvio. O aš pasirinkau medžiagą ir kiek sugebėjau dailiai padirbau. Cecho staliai man sakė, kad taip ilgai krapštydamasis numirsiu badu. Dabar gi atėjęs atsisveikinti su bendradarbiais, žiūriu, kad mano darbo vietoje pastatytos mano meistro staklės, o manąsias pasiėmė sau meistras. Atsisveikinimui bendradabiai man padarė bei nudažė fanerinį lagaminą. Mums, neturintiems pastovios gyvenamos vietos nei baldų, jis buvo tikrai reikalinga dovana. Dar ir dabar jį turiu.

Į naują darbo vietą vykau vienas, nes žmona dar netyrėjo leidimo. Po kiek laiko davė leidimą ir jai. Įsikūrėme Angoj, už 25 km nuo Kačiugo. Gavome kambarėlį mokyklos valytojos Garamzinos bute. Ruošiausi žiemos sesijai. Mokykloje dirbi buvo lengviau. Tuėjau jau trejų metų Sibire patirtį.

Net ir nenujaučiau, kokie netikėtumai laukė sesijoje. Pirmiausia buvo marksizmo – leninizmo įskaita. Ją priiminėjo instituto partinės organizacijos sekretorius kuklinas. Dažnai per egzaminus atsakinėti eidavau pirmas arba vienas iš pirmųjų. Mat galvojau, kad taip sutaupau laiko ir energijos. Šią įskaitą taip pat nuėjau laikyti pirmas. Nujaučiau, kad atsakinėju neblogai. Dar uždavė keletą papildomų klausimų. Neviską išsamiai atsakiau, tačiau įskaitą tikėjausi gausiąs. Ir staiga į knygutę nepasirašo – įskaitos neišlaikiau. Svaigo galva. Man dar aiškino, kad ne visas diskusinės grupės pavardes prisiminiau, išvardijau. Pritrenktas išėjau iš auditorijos. Po to įėjo Mikalonytė, kuri mokėsi vien pwenketais. Ji taip pat negavo įskaitos. Paaiškėjo, kad visi tremtiniai, išskyrus vieną rusaitę, kuri jau buvo komjaunuolė, negavo įskaitos. Be o, turbūt pirmąsyk instituto istorijojepareiškė, kad neišlaikius marksizmo – leninizmo nebus leidžiama laikyti kitų egzaminų. Taip pasibaigė mums 1953 metų žiemos sesija. Tremtiniai, būreliu išeidami iš viešbučio, dar stoviniuojam, galvojam, ar besusirinksimevasaros sesijai. Man išsprūdo žodžiai: „Vasaros sesijai reikiapasirengti taip, kad prie mūsų niekas negalėtų prikibti“. Tačiau giliai ruseno ir truputis nevilties.

Prasideda 1953 metų kovas. Miršta Stalinas. O gal dar pavyks išsilaikyti institute?! Su nauju užmoju rengiu užduotis. Vos atvykus vasaros sesijai, nežymiai iš dėstytojų pajaučiam, kad galime būti ramūs – galėsime mokytis toliau. Lietuviai neakivaizdininkai mūsų dėstytojų buvo gerai vertinami.

Po truputį gyvenimas rieėjo normaliomis vėžėmis. Tik, kadangi Angoje nebuvo pramonės įmonių, parduotuvėse maisto produktų buvo mažiau. Tekdavo sekmadieniais dviračiu retkarčiais važiuoti į Kačiugą. Įsigytu dviračiu ne tik maisto, bet ir ožkoms šieno iš miško atsiveždavau (kartais po maišą pirkdavau iš kolūkiečių), nukastas bulves ar miške už 10 km pririnktus kibirus uogų pargabendavau.

Žiemą, apie Naujuosius metus, mokyklą ištiko nelaimė. Sudegė dviejų aukštų medinis pagrindinis pastatas. Užsidegė naktį. Greičiausiai nuo antrame aukšte įkaitusios krosnies. Mokytojai, mokiniai, miestelio gyventojai išnešė beveik viską. Iš antro aukšto su mokiniais pasitraukėm, kai dūmai beveik siekė grindis. Mes, tiesiog šliauždami grindimis, dar vis tempė suolus. Ypač bijojau, kad nepaliktų dūmuose koks mokinys. Po gaisro buvo šiek tiek įtarinėjimų,kad tai galėjo padaryti lietuviai. Bet gaisro priežastis, matyt, buvo aiški. O blaiviau mąstantys ir geriau pažįstantys lietuvius tremtiniusturbūt net neturėjo tokios minties.

Ypač krito į akis veiksmingas ir greitas mokyklos atstatymas. Patalpas suteikė biblioteka, partijos komitetas, vykdomasis komitetas. Klasėms buvo pritaikyti ir likę sveiki mokyklos pastatai. Gal po 3 – 4 dienų darbas mokykloje vėl vyko beveik normaliai. Mokytojams per pertrauką tekdavo skubėti iš vieno pastato į kitą. Vasarą lietuvių statybininkų brigada pastatė naują mokyklos pastatą toje pat vietoje ( jis ir dabar tebestovi). O mokytojų brigadoje rąstus vežiojau ir aš. Taip be jokio komendanto leidimo pasivažinėjau, paganiau akis po kraštą.

Tą pačią vasarą gavau atskirą virtuvėlės ir kambario mažą butą. Net ožkai tvartelį surenčiau. Jau turėjau atskirą kiemą ir čia pat esantį nedidelį daržą. Į šį butą parsivežiau 1954 metų kovo 4 dieną gimusią dukrelę Gražinutę. Į ligoninę išsirengėme abu su sūneliu Kaziuku. Jį vežiau rogytėse. O grįžant aš nešiau dukrelę, o mama vežė jau beveik trimetį sūnelį. Prie buto durų sustojome. Mama, palikus sūnlį, nuėjo atrakinti durų. Paliktas vienas rogytėse sūnus pastebėjo, kad tėvelių dėmesys jau skiriamas ne jam vienam. Ir pravirko. Viską supratę su žmona susižvalgėme. Taip jau gyvenom keturiese. Gal todėl kitais metais davė dviejų kambarių ir virtuvės butą buvusiame „buožės“Puzino name. Mums priklausė ir atskiras didelis kiemas, kurio didesnę dalį sukasiau daržui. Ant stačiakampių mėšlo krūvų padarytose duobutėse pradėjau auginti agurkus. Šąlant juos uždengdavome stiklu. Taip darė vietiniai žmonės. Pomidorų daigus išaugindavome kambaryje popieriniuose puodeliuose ir esant tik visai šiltam orui sodindavome daržą, naktimis dar uždengdavome. Buvo dar tvartas su šienine viršuje ir du svirnai (vienas su stogu, kitas – be stogo). Netoli tekėjo Angos upelis, iš kurio nešdavomės vandenį. Pavasarį jis išsiliedavo ir keliom dienom atskirdavo mus nuo krautuvės, ligoninės, apylinkės tarybos. Aukščiau ant šito upelio buvo pastatyta nedidelė hidroelektrinė. Ją statant daug prisidėjo mokykla – talkininkavo mokytojai ir mokiniai.

Dar dirbant Kačiugo antroje vidurinėje mokykloje, pakvietė mane dalyvauti vaidinime „Putinų giraitė“. Angoje kultūros namų direktorė Anripina ir jos vyras (buvusio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas, o vėliau tos pačios gyvenvietės Angos kolūkio pirmininkas) buvo tikri scenos entuziastai. Jie net ir dabar, kai jiems per aštuonesdešimt, dar vaidina. Aš dalyvavau pastatymuose „Svetimas kūdikis“, „Ne visada katinui Užgavėnės“ (Ostrovskio) ir kituose. Vėliau ir mokykloje statydavau su mokiniais scenos veikaliukus. Tai padėjo man geriau pažinti mokinius, žmones. Popamokinis darbas, bendravimas su mikiniais lengvino ir pamokas. Net nustebau, kai man buvo pasiūlyta paskaityti paskaitą mokinių tėvams. Išrinktas į profsąjungos komitetą turėjau progų lankytis pradinėse klasėse, pamokose. Reikia pasakyti, kad metodinis lygis buvo gana aukštas. Mokyklose didelis dėmesys buvo skiriamas nuosekliam rašybos, dailyraščio mokymui, ypač pradinėse klasėse. Taip pamažu tapau pilnateisiu švietimo darbuotoju, įgavau pasitikėjimo.

Artėjop 1956 metų vasara – Irkutsko valstybinio pedagoginio užsienio kalbų instituto baigimo metas. Vis dažniau užklysdavo mintis apie grįžimą į gimtąją šalį. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad mano sūnus ir dukra turės eiti į rusų mokyklą. Prieš išvykdamas į paskutinę, o kartu ir valstybinių egzaminų, sesiją, gavau pasą. Tai reiškia, kad aš beveik laisvas. Komendantas gražiai paaiškino, kad negaliu grįžti tik į tą sritį, iš kurios esu ištremtas. Bet žmona paso dar neturėjo. Ir vis dėlto išvažiuodamas į sesiją susitariau, kad ji ruoštųsi kelionei. Žadėjau, grįždamas iš Irkutsko, atsivežti geležinkelio bilietus į Lietuvą. Man bebūnant Irkutske, žmona taip pat gavo pasą.

Valstybinių egzaminų komisijoje atstovas iš Maskvos buvo objektyvus ir nuoširdus žmogus. Po kiekvieno egzamino aptardavo rezultatus, pažymėdavo protokole svarbesnius atsakymus. Po pedagogikos egzamino buvo pažymėtas ir mano atsakymas. Pertraukų metu atstovas dalykiškai, draugiškai pasikalbėdavo su neakivaizdininkais apie užsienio kalbų mokymo problemas.

Per rusų kalbos teorinį egzaminą pasitaikė toks bilietas, į kurį tikrai galėjau visapusiškai ir išsamiai atsakyti. Rusų kalbos dėstytoja lietuvius neakivaizdininkus gerbė už jų darbštumą bei stropumą. Taigi tikėjausi įvertinimo „labai gerai“. Bet per žiemos sesiją įskaitinį diktantą buvau parašęs vos trejetui. Be to, šnekėdamas darydavau ir kalbos, ir kirčiavimo klaidų. Gavęs aukščiausią įvertinimą, jausčiaus kiek nepatogiai. Todėl ruošdamas bilietą nnutariau, kad jei taip atsitiktų, penketo atsisakysiu ir pasitenkinsiu ketvertu. Baigus atsakinėti, dėstytoja pasakė garsiai: „Viskas išsamiai, labai gerai“. Čia aš ir paaiškinau savo požiūrį. Ji nustebo ir taip pat garsiai pareiškė: „Mano darbo praktikoje tai pirmas atvejis, kad studentas atsisakytų geriausio pažymio tačiau, jei taip pageidauji, tegul taip bus“. Abu buvom patenkinti. Kiti besiruošiantieji klausėsi mūsų trumpo pokalbio.

Išleistuvių dieną visai „išsižiojo“ mano batai. Teko kreiptis į turgaus greito taisymo batsiuvį. Pataisyti ir gerai išblizginti jie visai negadino diplomo įteikimo bei išleistuvių vakaro nuotaikos. Vėliau dėstytojai ir neakivaizdininkai vaikščiojome miesto gatvėmis ie net dainavome, triukšmavome. Man buvo tai neįprasta, nepatou. Į bendrabutį grįžome paryčiais. Miegoti nebuvo kada. O ir miegas neėmė. Su Juozu Navaku, su kuriuo viename rajone dėstėme vokiečių kalbą ir kartu studijavome, išėjome į geležinkelio stotį. Bilietus pirkome abu į vieną vagoną. Išvykimas po savaitės. Per tą laiką privalėjome grįžti prie Lenos, sutvarkyti visus reikalus, gauti transportą ir išvykimo dieną su šeima ir manta būti vėl Irkutske.

Namuose jau radau žmonos beveik viską sudta į maišus. Tuojau pat ėmiausi aptarti ir vykdyti suplanuotus reikalus, o apie instituto baigimą ir užmiršau žmonai papasakoti, nors ji savo vargu nemaža prisidėjo, kad galėčiau baigti studijas. Ji net pamanė, kad neišlaikiau egzaminų ir nebaigiau. O man atrodė, kad šis reikalas jau atliktas ir nebevertas dėmesio. Prieš akis svarbesni dalykai.

Verta prisiminti susitikimą su Kačiugo banko direktoriumi. Švietimo skyriusatostoginių pinigų man ir Navakui už penkto kurso baigimą ir valstybinių egzaminų išlaikymą neturėjo. Laukti mes negalėjome. Jie pasiūlė čekius. Gal bankas galės išmokėti. Kreipėmės į vatinuku apsivilkusį banko direktorių. Išklausęs mūsų reikalą susimąstė ir pasamprotavo: „pinigų šiandien nebėra. Bet jūs gi važiuojate į tėvynę, tėviškę. Reikia ką nors daryti.“ prisiminė, kad didelę pinigų sumą paėmė laivų statykla. Ji visų pinigų negali šiandien realizuoti. Paskambino į laivų statyklą, susitarė. Po to patarė eiti tiesiai prie vieno langelio, kur dirba lietuvis, ir pasakyti, kad direktorius liepęs viską sutvarkyti be eilės. Nuoširdžiai, šiltai palinkėjo gero kelio, pridurdamas: „Į tėvynę – tai gerai“.

Pagaliau ožkos, paršelis, dviratis, malkos, daržas parduoti. Kai kurie daiktai išdalinti. Dalis knygų ir sąsiuvinių atiduota į makulatūrą, o kitą dalį (nors ir ne tokią širdžiai brangią, palyginus su tuo, ka prieš septynetą metų palikau tėvynėje) nutariau parsigabenti. Bagažai sukrauti, apsiūti, sąrašai sudaryti, lagaminai paruošti. Vis ateidavo kaimynai, atsisveikindavo, kokį daiktelį nupirkdavo. Jie laiko tai geru ženklu, gerų norų pareiškimu išvykstantiems. Palinkėdavo laimingos kelionės. Prisimindavo, kaip padėdavau jiems pomidorus auginti. Nemažai susirinko išlydėti.

Vakaras. Sunkvežimiu vykstame nuo Angos (Lenos upės intako) pakrantės iki Angaros. O galutinis tikslas – Lietuva. Realiai galvojau, kad ir ten ne pyragai laukia. Bet veržiaus. Rytą, lietui lyjant, jau buvome Irkutsko geležinkelio stotyje. Kelyje vėl, kaip atvykstant, budėjau kėbule, o žmona su sūneliu ir dukrele sėdėjo kabinoje. Vairuotojas buvo geranoriškas, kantrus, paslaugus.

Pavakary, prieš atvykstant traukiniui, geležinkelio stoties aikštėje prie išėjimo į peroną susirinko minia keleivių. O mūsų abiejose rankose lagaminai ir dar maži vaikai. Gražinutė eidama pro vartus spūstyje pametė rankoje turėtą lėlę. Pradėjo gailiai verkti. Supratau jos skausmą (o dabar dar labiau suprantu), tačiau nebuvo kada užsiimti raminimu. Navakai ir mes įsitaisėme viename vagone.

Ir vėl, kaip prieš septynerius metus, tuksi vagono ratai. Tik tada – į Rytus ir visai nepažįstamus, o dabar – Į Vakarus ir jau žinome, kad į Lietuvą. O šiame žodyje – viskas: tėviškė, motinos kapas, artimieji, gimtoji žemė, gimtieji namai, medžiai, rankomis bei akimis glostyti, bei upė Šventoji, pagaliau – džiaugsmas ir nežinia, rūpestis ir vargas, kuriems pasiryžome.

Paliko ir ten, prie Lenos, nemaža gyvenimo dalis: tėvelio kapas, mūsų įspaustos pėdos, vaikų gimtoji vieta, daug gerų žmonių bei septynerių metų įtemtas darbas ir vargas, veržimasis, kova už teisę būti savimi ir. troškimas grįžtį į Lietuvą.

Maždaug po penkiųparų traukinys jau slinko Maskvos priemiesčiais. Išlipam. Taksistai apspinta, čiumpa lagaminus ir tempia į savo mašinas. Važiuojam į Baltarusijos stotį. Pirmą sykį didmiestyje – Maskvoje. Bet rūpesčiai neleido viską sebėti. Važiuojam neįprastu greičiu. Gerai, kad Baltarusijos stotyje lagaminus atiduodam saugoti. Dar geriau, kad žmona su vaikais įsitaiso nakčiai motinos ir vaiko kambaryje. O čia pat, koridoriuje ant grindų, išsitiesiu ir aš. Atsiranda ir daugiau panašių, neaiškių, lyg įtartinų. tačiau juk ir aš panašus į įtartiną. Nors beveik neužmiegu, tačiau kiek pailsiu. Juk rūpesčiai vargino, vargina ir dar vargins.

Pagaliau vėl traukinyje, kuris veža į Lietuvą, į Vilnių. Pasiunčiau telegramą žmonos sesutei ir broliams apie traukinio atvykimo laiką. Saulei tekant traukinys lėtai artėja prie Vilniaus. Apima nenusakomas jausmas. Išlipam. Požeminiu išėjimu iriamės keleivių sraute su lagaminais ir vaikais. Penkiametis sūnus, įsimaišęs į srautą, nutolo nuo mūsų ir pasimetė. Susitikimo su žmonos artimaisiais džiaugsmo ašaros ir rūpinimasis dėl sūnaus susimaišo kartu. Greit surandam paklydėlį. Būreliu traukiam pas savus. Trumpam atslūgsta fizinis nuovargis. O mintyse nerimastinga nežinia.

Dar iš tremties buvau parašęs į Vilnių pareiškimą Švietimo ministerijai: „ Į bet kurią Lietuvos vidurinę mokyklą“. Atsako, kad mokytojų pakanka, nereikia. Dabar jau pats paduodu pareiškimą su diplomo nuorašu ir kitais priedais. Paaiškina, kad pirma reikia prisiregistruoti. Žadu prisiregistruoti pas uošvius Molėtų rajone, Pusnės kaime. Molėtuose pasų stalo viršininkas, pasirausęs po savo dokumentus, pataria greičiau iš čia nešdintis, nes man čia ne vieta. Mėginu registruotis pas tolimus žmonos gimines. Mat čia gal ir darbo gaučiau: Širvintose dirba kurso draugai. Pravėrus Širvintų pasų stalo kambario duris, mane atpažįsta buvęs tėviškėje liaudies gynėjas, karininkas. Man atrodo, kad jis vadovavo mūsų šeimos išvežimo apsaugai. Jis pasigiria, kad tokių jau daug priregistravo, priregistruos ir mane. Dar nesidžiaugiu, bet reikalai pajudėjo. Priregistruoja. Tada nespėjau suvokti, kokią didžiulę paslaugą jis mums padarė. O dabar jau nėra jo tarp gyvųjų. Nėraa kam dar sykį padėkoti. Nežinau ir kapo, ant kurio galėčiau padėti gėlių.

Vėl į Švietimo ministeriją. Čia jau kelintą dieną laukiam atsakymo. Kadrų skyriaus prieškambaryje tokių laukiančių daug. Ateinam anksčiau, dar prieš darbo pradžią. Pradeda rinktis kadrų skyriaus darbuotojai. Kai kuriems praeinant laukiantieji atsistoja. Man su Juozu Navaku tai atrodo keista, neįprasta. Mes ten, Sibire,paprasčiau elgdavomės. Mūsų santykiai su rajono bei švietimo vadovais, darbuotojais buvo dalykiškesni ir paprastesni.

Rugsėjo pirmoji jau visai netoli, o mes vis dar laukiame. Vieną pavakarę mus abu iškviečia pas ministerijos darbuotoją Vyšniauskaitę. Pirmas įeina Navakas. Ilgokai užtrukęs išeina įpykęs, nuvargęs. Man prasitaria: baisi moteris, gal neik mane tai sudomina ir įeinu į vidų viskampasiruošęs. Kertamės kaip kirvis ir akmuo. Pagaliau, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdama į mane, ima ragelį ir sako: „Aš manau, kad Arlauskas bus geras mokytojas“. Matyt, tai telefonu pasakė kadrų skyriui. Su palengvėjimu išėjau. Vėl pajudėjau į priekį.

Tačiau, kur važiuoti vis dar nežinojau. Vis laukiau. Netekęs kantrybės pats nueinu į kadrų skyrių ir pradedu atsargiai aiškintis. Kadrų skyriaus viršininkas apšaukia zonos, į kurią įeina Kudirkos Naumiesčio rajono Sintautų vidurinė mokykla, inspektorių, kodėl šis iki šiol dar nepaskambinęs į Sintautų vidurinę mokyklą. Man net nepatogu pasidarė. Netrukus gavau paskyrimą į šią mokyklą.

Pirmiausia į Kudirkos Naumiesčio švietimo skyrių. V.Kudirkos aikštės viduryje. Pažįstami žodžiai. Suvalkija. Lietuva. Ir nuotaika lietuviška. Rajono tarybinė ir partinė valdžia, rodos, dalykiškai tvarko švietimo reikalus. Važiuoju Suvalkijos lygumomis į Sintautus. Jau domiuosi ne tik vaizdais pro autobuso langą, bet ir žmonėmis, jų elgesiu, charakteriu. Juk čia teks dirbti.

Sintautuose vėl rūpesčių nemaža. Buto nėra. Jį susirasti, susitarti reikia pačiam. Žinoma, direktorius Zigmas Norkaitis padeda kiek gali. Tačiau šie buitiniai sunkumai (po viso to, kas jau buvo) atrodo paprasti ir nelabai baido. Rugsėjo pirmomis dienomis jau su visa šeima ir lagaminais laikinai apsigyvename mokinių bendrabučio berniukų kambaryje. Ir direktorius, ir mokytojai priima mane nuoširdžiai. Kiekvienas siūlo pagalbą. Čia pat, greta mūsų, gyveno mokytoja Avižonienė, kuri buvo ypač paslaugi ir rūpinosi mūsų šeima.

Kaip vėliau patyriau, mokytojai kolektyviai kasdavo bulves: vieną dieną visi pas vieną mokytoją, kitą dieną pas kitą ir taip toliau. Vakare po talkos – bendra linksma vakarienė. Po kiekvienos talkos parsinešdavau bulvių maišą – dovaną naujakuriui. Tai buvo grįžusiam tremtiniui materialinė ir ypač gerai nuteikiantimoralinė parame. Ją jaučiau ir vėliau, kai remontavaus butą, dariausi baldu – vienu žodžiu, kai kūriausi. Po bulviakasio ir kitų buitinio įsikūrimo darbų, rūpesčių išdrįsome ir mes pasikviesti mokytojus į kuklias įkurtuves. Ir mokytojų dėka jos pavirto gražia dragiškumo, kolektyviškumo ir jau ne visai kuklia švente.

Bet grįžkime prie svarbiausio mokytojo gyvenimo dalyko – prie mokyklos. Štai viena pirmųjų rugsėjo dienų. Visa šeima kartu praleidžiame naktį Sintautuose. Rytas. Šiek tiek ūkanotas. Po daugiau kaip septynerių metų vėl einu Lietuvos žeme, Sintautų gatve į mokyklą. Jaučiu, kad kūnui labai lengva, o sieloje šventė. traukiu į plaučius orą ir pajuntu, kad jis kitoks negu ten, prie lenos. Jis lietuviškas!!! Norisi visa tai pasakyti visiems. Pamokose vėl kalbu lietuviškai. Dabar esu vidurinės mokyklos mokytojas su diplomu ir tam tikra septynerių metų patirtimi. Nors tų septynerių metų savotiška įtaka dar ženkli. Kartais pritrūksta pamokoje lietuviško termino. Vėl ne visai pažįstami mokiniai, žmonės, papročiai, charakteriai. Tačiau juos myliu. Kvėpuoju juk lietuvišku miškų, pievų ir laukų oru bei vaikštau jau Lietuvos žeme.

Ir dabar dažnai išeinu į kiemą, gėriuosi tėvynės gamtos grožiu. Po šaltos nakties saulė skaisčiai šviečia. Dangus skaidrus, melsvas. neseniai praėjo sūnaus Kazimiero gimimo diena. Jam jau keturiasdešimt penki. pagaliau suprantu, kaip greitai bėga laikas.

Mykolas Jankūnas (gimęs 1913m. Jonavos raj. Žeimių km. Šiuo metu gyvena Kaune)

Baigęs Žeimių pradinę mokyklą, dar paauglys pradėjau dirbti tėvų ūkyje. Iš kaimo rėžinių laukū pasiskirstę į viensėdžius, pradėjome rūpintis naujos sodybos statyba. Iš tolimų miškų su arkliais tempdavom statybinę medžiagą. Be to, miestelyje pats sau stačiau namą. Rąstus veždavome iš Šėtos šilo į Kėdainius, kur gamino dailylentes luboms ir namo apdailai. Buvo aibės darbo: iki nakties veždavome plytas, kalkes, akmenis. Vėliau turėjau jauną samdomą darbininką, o tėvai, nors jau nebejauni, taip pat padėjo. Didelį smūgį tėvams sudavė apie 1930 metais Lietuvoje siautėjusi tuberkuliozė. Kirto jaunimą kaip giltinė su dalgiu. Atėmė ir mano 16 – metį brolį Vaclovą ir vienintelę 20 – metę seserį Moniką. Nepadėjo nė tuometinė medicina ir sanatorija. Vyriausiasis brolis Stanislovas studijavo universitete teisę, vėliau dirboVarėnoje, Kaune.

Alkoholio beveik nevartojau, nebent ypatingomis progomis. Brolis paskatino mane kurti Žeimiuose jaunalietuvių skyrių. Kadangi mūsų kraštas buvo sulenkėjęs, lietuvybės veiklos tikrai reikėjo. Vėliau įsikūrė kiti skyriai: geležinkelio stoties, Akmenių, Liepių, Širvių. Ruošdavome vakarus su vaidinimais, skaitėme paskaitas įvairiomis temomis. Subūrėme chorą jaunalietuvių sąskrydžiams, vykusiems Kaune, Petro Vileišio aikštėje. O dainų slėnyje tūkstantiniai chorai traukė „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Daug laiko paskyriau saviveiklai, bet nesigailiu. Nors tėvas apibardavo, kai aš, metęs ūkiškus darbus, sėsdavau ant dviračio ir lėkdavau į repeticiją, į Žeimių miestelį. Dažniausiai tekdavo vaidinti svarbiausią rolę. Tėvas, pamenu, šaukia: „Kokios naudos turėsi iš tos scenos“, bet scena, atrodo, ateityje mane išgelbėjo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui ir paskelbus Lietuvoje tarybinę valdžią, šauliams ir jaunalietuviams teko viską perduoti komsomolui, vėliau pavadintam komjaunimu. Tuometinis šaulių būrio vadas mokytojas Jonas Garbšys perdavė savo būrio ginkluotę ir vėliavą, taip pat mokykloje buvusią biblioteką. Vėliau manęs paklausė: „Ar nepyksti, kad atidaviau vietoj tavęs jaunalietuvių vėliavą ir biblioteką komsomolui?“ Man labai skaudu tai prisiminti, nes netrukus šį puikų mokytoją už vadovavimą šaulių būriui peršovė ir paliko Žeimių žvyrduobėje. Jo nėščią žmoną su mažu vaiku ant rankų ištrėmė. Po daugelio metų ji grįžo viena, palikusi Sibire iš bado mirusius vaikus. Atsitiktinumo dėka ir aš likau gyvas.

Toliau – sudėtingi sovietmečio vingiai. Vieni traukė į miškus, kiti – į miestą, manydami, kad amerikonai neleis galutinai sudaužyti Vokietijos. Palikęs tėvus ir ūkį Dievo valiai, pasukau į Kauną. Prisiglaudžiau prie brolio šeimos. Jis pats, kaip buvęs teisėjas, atleistas iš pareigų, vengė gyventi savo bute. O man pavyko įsidarbinti sukarintoje geležinkelio apsaugoje, priešgaisrinėje dalyje motoristu. Taip su „broniruote“ pragyvenau dar penkerius metus. Po karo pasklido kalbos, kad ruošiama antroji deportacija. Tėvų laimei, tuometinis apylinkės žemėtvarkos vadas Cviatkovas pasiulė jiems priimti savo sesers dukrą Marušą, atklydusią iš tolimos Rusijos ir besiprašančią duonos. O aš jau pastebėjau įtartinus vagonus, pagalvojau, ar tik nebus į juos grūdami tremtiniai. Neklydau,iš tėvų sužinojau, kad kaime jau šmirinėja nepažįstami įtartini pareigūnai, renka žinias apie žmones. Su manimi dirbo ūkininkų sūnus Marijonas Štarka iš Strebeikių. Tai aš jam ir liepiau: sėsk, girdi, ant dviračio ir spausk į Žeimius, perspėk mano ir savo tėvus. Jo tėvas, tai sužinojęs, tuoj į vežimą susikrovė lašinius, drabužius ir pasitraukė iš namų. Liko tik motina su vyriausiaja dukra Janina (šiuo metu gyvena Kaune). O dėl mano tėvų ta Maruša išlėkė į Žeimius pas savo dėdę pasitikslinti, ar tikros kalbos. Grįžo su ašaromis: „buvote sąraše, bet nusiraminkite, neišveš“. Aš, tai sužinojęs, labai nudžiugau: šitaip rusė Maruša išgelbėjo tėvus.

Rytojau dieną prasideda košmaras. Veža iš Strebeikių tuos, kurie nepaspruko, taigi ir Štarkienę su dukra, Strumilus, senutę Michnevičienę, garsaus architektožmoną. Pats architektas nesulaukė tų dienų, mirė skurde savo dvarelyje. Gal po savaitės prisistato kažkoks pareigūnas ir klausia motinos: „Ką turite iš giminių mūsų valdžioje?“ Mat buvome tremtinių sąraše, bet likome neišvežti.

Neilgas tas džiaugsmas. Supratome, kad reikia sprukti iš kaimo į miestą. Suradęs Kaune, Girstupio gatvėje, seną trobą su tvarteliu ir sandeliuku, pargabenau tėvus su viena karve maitintoja, netrukus nusipirkome antrą. Čia, VI forto rajone, buvo puikios sąlygos ganiavai. Prie tėvų prisiglaudė ir brolis Stanislovas, buvęs atsargos karininkas, prieškario teisėjas. Ganė jis tas karves ir išnešiodavo kaimynams pieną. Vis šioks toks išgyvenimo šaltinis. Vėliau, pasibaigus trėmimams, galėjo prisiregistruoti.

Neseniai sukako 20 metų nuo brolio mirties. Jis mirė 1983 m. Ilgą laiką gyveno su mano pasu. Brolis turėjo ryšį su pogrindžiu. Gaudavo spaudinių, kurie ir man buvo įdomūs. Prisimenu, daviau vienam žeimiečiui, buvusiam šauliui Pranui Karaliūnui, paskaityti, o šis senas kavalierius sugalvojo parodyti dar ir Jonavos gimnazistėms Kreicmaraitėms. Galima suvokti, kokia laukė atomazga. Po kelių savaičių į mano priešgaisrinės apsaugos patalpas prisistatė NKVD darbuotojai ir liepė eiti kartu. „Nebėk, peršausim“, – perspėjo rusiškai, pavartodami dar ir riebų keiksmažodį. Pėsti atkeliavome į saugumo skyrių. Įvedė į vieną kambarį, kitą. Klausinėjo, ką pažįstu iš tėviškės, kas mane lanko. Žiūriu, ogi įveda sumuštą, aprišta galva Karaliūną. Pasodina priešais mane ir klausia, ar pažįstame vienas kitą. Atsakau, kad sekmadieniais, išeidami iš bažnyčios, pasimatom. „Ar toli vienas nuo kito?“ Atsakau, kad per septynis kilometrus. „K babam chadili?“ – dar klausia. Po to aiškina, girdi, Karaliūnas pasakęs, kas Jankūnas jam davė antitarybinį lapelį. „Kaip tai, – pradedu vaidinti nesuprantąs, – prieš tarybų valdžią?“ Pajuntu, kad reikia gelbėtis. Šoku kaip įgeltas ir šaukiu kaip žvėris, užsipuolu Karaliūną. Šaukiu, aišku, lietuviškai. Tie apsimeta, kad nesupranta, bet vėliau liepia išversti, ko ant jo, girdi, bliaunu. Pasakau, kad Karaliūnaspavydi man gyvenimo, darbo priešgaisrinėje apsaugoje ir kita. Tada apsiramino, palydėjo į namus, padarė kratą, bet, nieko įtartino neradę, paliko ramybėje. „Kur seno kavlieriaus protelis, – mąsčiau, – galėjo sakyti, kad rado tą spaudinį pašto dėžutėje ar kur kitur gavo. Štai kada artisto gabumai išgelbėjo, kai reikėjo nuo enkavedistų gintis.“

Praslinkus dar dešimčiai metų, sutikau iš lagerio grįžusį savo giminaitį, buvusį partizaną Vaclovą Kieliauską, kuris su J.Pilsuckiu ir mano Kaune slaugytu sužeistu partizanu Stasiu Pagrandžiu buvo įvelti į vieną bylą. Ir štai kas paaiškėjo. Pasirodo, ir aš buvau įveltas į dvi bylas. Už pogrindžio spaudą ir už sužeisto partizano bei jo draugo globą (gyvenome metus Kaune, mažame kambarėlyje). Mat Vacys sėdėjo kitame kambarėlyje ir girdėjo, kaip liudijo P.Karaliūnas. Kai teisėjai išėjo pasitarti, jis šoko ant „skundiko“ ir liepė atšaukti parodymus, bet šis neatšaukė. Abu nuteisė po dešimt metų lagerio.

Nepraėjo nė savaitė, kai sutikau P.Karaliūną. Pasiteiravau, kodėl negalėjo pasakyti, kad jis rado tuos spaudinius pašto dėžutėje ar kur nors kitur. Šis tik šyptelėjo: „Ar tau būtų buvę geriau, kad aš prisipažinčiau ir sudarytų grupinę organizuotą bylą?“ Papasakojo, kaip mušė storomis ir plonomis vielomis. Praradusį sąmonę išvilkdavo į rūsį, kur apipildavo kibiru vandens, kad atsigautum, ir vėl – į apklausą. Baisu, kas dėjosi.

Pamenu, kai, palikęs tėvų ūkį, atvykau į Kauną ieškoti duonos. Ėjau tuomet senamiesčiu per žuvies turgų ir pastebėjau stovintį žilą vyrą su ūsais ir barzda. Girdėjau šnekant, kad jis čia buria iš delno. Prisiminiau, kad prieškario jaunalietuvių žurnale „Jaunoji karta“ taip pat skaičiau apie tokį būrimą. Tadnieko nelaukdamas ištiesiau ranką. Suspaudęs ją stipriai, tas vyras sakė: „Palikai savo namus, tavęs laukia keturi asmenys, turtingas nebūsi, bet vargo nematysi, o gyventi net nusibos“. Paskui ėmiau galvoti, ką tai reiškia. Aha, tikrai du tėvai, vienišas brolis ir nebylė senutė. Kas dar. Tik staiga kažkas, eidamas prošal, nusijuokė: „Štai ir Jankūnas varažijas“. Net prakaitasišpylė.

Vis dėlto tas barzdočius tiesą bylojo. Turtingas nesu, bet nesigailiu. Vargo nepatyriau, gyvenu ilgai, nors dar nenuibodo. Tik vėlai vedžiau, 37 – erių metų. Išsirinktoji – Žeimių kalvio dukra Pranė Vilkaitė, kuriai dabar jau 88 – eri. Turime du sūnus, dvi marčias, dvi anūkes ir vieną proanūkę. Džiaugiamės, kad turime du globotinius. Tik apie dešint metų gyvenau svetimoje pastogėje. Karui pasibaigus, perėjau dirbti į popieriaus fabriką, kuris vėliau VI forto ribose suorganizavo pirmąjį kolektyvinį sodą ir iš valstybės fondo išrūpino žemės pirmai privačių namų statybai – nuo Baršausko gatvės iki Girstupio upelio pakrantės. Padedamas brolio, čia susirenčiau standartinį namelį su mansarda. Vėliau sūnus Egidijus nemą iš pagrindų rekontravo, išplėtė. Čia pernai per šv. Valentiną švenčiau savo 90 – metį. Esame laimingi, nors ir prisikentėjome dviejų pasaulinių karų sūkuryje.

Kaip dabar paaiškinti savo ilgaamžiškumą? Svarbiausia, nuo jaunumės užsigrūdinau fiziniu darbu. Vėliau apie 40 metų iš eilės vykdavau į pajūrį – tai į Neringą, tai į Juodkrantę. Tik ne į Palangą. O nuo įvairių pavojų, tykančių Kaune ir Žeimiuose, saugojo Aukščiausiojo globa ir sveika orientacija kritiškais momentais.

Veronika Liutkevičiūtė – Krugliakova (gimusi1930 metais Jonavoje)

Dabartiniame „Sodros“ pastate ir kieme veikė Abramavičiaus limonadinė. Kitoje gatvės pusėje buvo valstybinis degtinės monopolis, vadovaujamas Grigaravičiaus. Kiemo tarpuvartėje, apsistačiusi statinaitėmis, silkėmis, prekiavo visų jonaviečių pažįstama žydė Sorkė. Mergina visada atrodė susivėlusi ir murzina, nuolat ją supdavo netvarkingi ir apsileidę vaikai.

Šiandieninio „Carito“ šarvojimo patalpoje buvo progimnazijos, vadovaujamos Dvilaitienės, mokytojų kambarys, kurio kertėje, prie lango, stovėdavo žmogaus skeletas, vaikų vadinamas giltine. Mes jos labai bijodavome, bet vis tiek būreliais lįsdavome artyn pasižiūrėti. Eidami į čiuožyklą, būtinai dėbtelėdavome į langą, už kurio baugiai stypsodavo ji. Taip pat Labai gerai prisimenu, jog nuostabiai čiuoždavo Vulfavičius ir Griša iš Rimkų kaimo.

1936 – aisiais Jonavoje tegyveno 5 tūkstančiai žmonių. Didžiąją jų dalį sudarė žydai. Dviaukščiuose namuose veikė įvairios parduotuvės, kurių savininkai duodavo prekių į skolą, kiti prašydavo atidirbti. Dieną keitė naktis, naktis – dieną. Niekas nesitikėjo, jog visai netoli laikas, su savimi atsinešantis siaubą ir mirtį. Net ir pasigirdus karo trenksmui, jonaviečiai tikėjosi išvengti tragedijos.

O ji atėjo. Vieną 1941- ųjų birželio dieną būdama maža su tėčiu ėjau Sodų gatve (čia tuomet gyveno mūsų, Liutkevičių šeima). Tąsyk rusų kareivis sustabdė mus ir įsakmiai paliepė kuo skubiau rausts apkasus, kadangi netrukus prasidėsią manevrai. Pajutę pavojų, dvi slėptuves išsirausėme netoli Varnutės upelio, prie malūno, kuris veikė dabartinių tvenkinių vietoje. Man iš pradžių buvo keista, kad teks gyventi „po žeme“, tad aš jau kūriau savo vaikiškas psakas.

Tačiau netrukus prasidėjo baisus mūšis: už Rimkų kalno – rusai, už dabartinių žydų kapinių – vokiečiai. Lindint apkasuose, atrodė, kad virš galvų – tikras pragaras. Susikurtos svajonės ir tas ankstyvas rytas man, tuomet dar visai mažai mergaitei, pavirto baime ir ašaromis. Aprimus kautynėms mieste, mano šeima pasitraukė į Dijokiškių kaimą. Bet argi laigai ten pasėdėsi, kai namai taukia?

1944- aisiais patyrėme antrąjį šturmą, nes rusų kariuomenė vijo vokiečius iš Lietuvos. Mano tėvai nutarė, jog saugiau bus karo viesulą išgyventi pasislėpus kaime. Pasuko į Naujasodį.

Pasiroda, tąsyk tėvai apsiriko, nes didžiausi mūšiai persimetė į miškus. Bombų sprogimai, nenutylantys kulkosvaidžių kalenimas, sviedinių zvimbesys niekada neišdils iš atminties. O lėtuvų gausmas priverčia krūptelėti dar ir šiandien.

Tikrą siaubą patyriau vaikystėje. Tik užsimerkdavau, ir akyse iškildavo didžiulis apkasas, į kurį pataikė bomba: keliolika nekaltų žmonių, kas su šaukštu, kas duonos rieke rankoje, amžinai užmerkė akis. Žuvusiųjų veido išraiška liudijo, kad mirtis visus ištiko staiga.

O ką kalbėti apie žydų žudynes Girelėje?! Pasmerktuosius suveždavo į geležinkelio stotį iš aplinkinių rajonų, o iš ten varydavo mirti Jonavos pamiškėje. Pasitaikė stebuklas – leisgyvei žydaitei pavyko iššliaužti ir likti gyvai. Vėliau ji atpažino vieną iš lietuvių budelių.

Iki genocido buvo draudžiama žydams vaikščoti šaligatviais – tepriklausė gatvės grindinys. Kaip bebūtų skaudų prisiminti tačiau tie žmonės kentė tikrai didžiulį pažeminimą. Jie netgi gatvėmis, kaip šiandien puikiai prisimenu, vaikščiojo su geltona žvaigžde, paliudijančia asmens tautybę.

Siaubingus prisiminimus man sukelia ir 1943 – ieji. Tais metais vokiečiai į Girelę atgabeno milžiniškas juodas baidykles – krematoriumus, kuriuose dagino iškastus sušaudytus lavonus. Tada tekdavo bėgti iš miesto – šitaip dusindavo baisus dūmų kvapas.

Per karą beveik visa Jonava buvo sugriauta. Liko nedaug pastatų vienoje, kitoje gatvėje. Po pamokų mes, mokiniai, eidavome valyti griuvėsių: rinkome apdegusius rąstus, krovėme plytas, šlavėme stiklų duženas. Atrodė, galėtum namus atstatyti plikomis rankomis ir šitaip atsidėkoti likimui, kad paliko gyvą. O tuo metu juk žuvo daugiau nei pusę miesto gyventojų. Kaip dabar atsimenu, jogaip stipriai sumažėjusį gyventojų skaičių buvo stengiamasi padidinti imigracija iš kaimų.

Jonava strateginiu požiūriu buvo labai palankioje vietoje. Juk per ją driekėsi plentas Varšuva – Peterburgas. Susisiekti padėjo geležinkelis. Nerimi atplaukdavo sieliai. Miestas nuo seno garsėjo nagingais baldžiais, kurių dirbtuvės tuomet buvo įsikūrusios ilguose barakuose prie Neries (dabar ten ritualinių paslaugų įmonė). Lentpjūvė veikė šiandieninės Statybininkų mokyklos teritorijoje. Taip pat buvo ir vienas degtukų šiaudelių fabrikas bei didelis malūnas. Ir visa tai sudegė ar buvo šiaip sunaikinta karo metais. Labai tvarkingai atrodė žydų kapinės: raudona broma, rubino koplytėlė, graži tvora.

Dabartinio Nord/LB banko vietoje visu tempu dirbo vilnų karšykla. O miesto centre, šiandien vadinamame Ramybės skvere, buvo miesto gyventojų Amžinojo poilsio vieta. Ten atgulė ir mano tėvelis. Tačiau, matytm politikos sumetimais kapines teko naikinti ir iškelti į nuošalesnę vietą. Žinoma, kad ne visų palaikai užpilti kitu smėliu. Nieko nepadarysi, laikmečio istorija savaip pakoreguoja net ir mirusiųjų likimus.

Aš pati, dirbdama profesinėje mokykloje, vos nepraradau aukštojo mokslo baigimo diplomo už tai, kad bendravau su kapų atvykusiais aplankyti žydais. Negera dabar tai prisipažinti, tačiau po griežto pokalbio partijos komitete teko slapstytis nuo svečių ir šitaip išsaugoti nuo valdžios akies išsilavinimo dokumentą.

Jadvyga Petrusevičienė (gimusi 1921 metais Praišiogalos kaime, Joanvos raj. Šiuo metu gyvena Šilų kaime Jonavos raj.)

Jau nuo pat mažų dienų atsimenu tik sunkų ir daug vargo kupiną gyvenimą. Mano tėvai buvo kilę iš didelių šeimų, todėl savo gyvenimą ir buitį turėjo kurtis patys niekieno nepadedami. Neturėdami pastovios gyvenamosios vietos, jie keliaudavo iš vienų namų į kitus prašydamiesi prieglobsčio visai savo šeimai. O buvome didelė šeima. Dešimt brolių ir seserų turėjo išlaikyti beturčiai tėvai.

Taigi esant tokioms sąlygoms gyvenimas nubloškė į Praišiogalos kaimą Jonavos rajone, kuriame aš ir gimiau. Ten gyvenome Tiškų dvare. Tiesa, jie nebuvo labai dideli dvarininkai, tačiau davė mums lopinėlį žemės ir leido gyventi nedideliame namuke netoli jų gyvenamojo namo. Dirbdami gautą žemę tėvai sugebėjo ne tik išlaikyti visus mus, bet dar ir sumokėti ponui Tiškai. Prasidėjus pačiam darmymečiui tekdavo ir pono laukus padėt apdirbti. Juk bent tuo galėjo tėvai atsilyginti už gerą žmogaus širdį.

Taip bėgo dienos. Mes paaugome ir atėjo tas laikas kuomet ir mums reikėjo pradėt dirbti. Mums, vaikams, tekdavo ganyti gyvulius. Aš su sese Elena ganiau karves. Buvo sunkūs laikai, nes tekdavo anksti išginti jas į pievas, nuolat būdavome neprivalgiusios ir žinoma neišsimiegojusios. Bet ką padarysi. Tėvams reikėjo padėti.

Vyresnysis brolis Antanas ganė kiaules. Tačiau jos buvo jau ne mūsų ir ne pono Tiškos, o kitame kaime gyvenančio Laurinavičiaus. Taigi brolis buvo samdinys. Jis gyveno pastoviai pas Laurinavičius, o jis mano tėvui mokėdavo Antanuko algą. Taip tekdavo ganyti visą vasarą, kol neatšaldavo orai. O vos prasidėjus pirmiesiems šalčiams pradėdavome eiti į mokyklą.

Tuomet tėvams buvo sunkiau, nes penki iš mūsų, vyresnieji, išeidavome į mokslus. Trūko darbo rankų namuose. Žinoma, būdavo tokių dienų, kai tėvas neleisdavo į mokyklą, nes reikėdavo namuose nudirbti darbus. Dėl to mokytoja labai pykdavo ir dažnai tėvui priekaištaudavo. Tačiau labai gerai atsimenu ištartus tėvo žodžius: „Kam tas mokslas, jei visą gyvenimą reiks tik aplink karvės uodegą suktis. Aš nesimokiau ir man to nereikia. Tai kodėl mano vaikams to turėtų prireikt?!“. Galbūt ir kvailai šiuo metu atrodo tokie jo žodžiai, bet tuo metu jis buvo teisus.

Nors mes ir ėjom į mokyklą, tačiau patys to labai nenorėjome. Dabar gerai nepamenu, kodėl mums nepatiko mokyklą. Gal dėl to, jog negalėjome taip gražiai apsirengti, kaip ponų vaikai, o gal todėl, kad ir mokytoja nelabai mus mėgo, nes sunkiai kalbėjome lietuviškai. Mūsų šeima, pastoviai gyvenanti prie ponų, kalbėjo namuose tik lenkiškai. Taigi ne kartą mokytoja yra mus užgauliai pavadinus „lenkų išperomis“. Dar ir dabar pamenu, kaip skaudu buvo išgirsti tokius žodžius vaikui ir dar prie visų kitų mokinių.

Praėjus keliems metams mes visi išsikraustėme į Lokės kaimą jau ne pas ponus, o pas paprastus žmones, kurie turėjo didelį, dviejų galų namą. Iš pradžių gyvenome mažame kambarėlyje, vėliau namo savininko sesuo užleido mūsų šeimai vieną namo galą, o pati persikraustė į mažą kambarėlį.

Štai pamažu atėjo ir 1940 – ieji. Bolševikuojantys entuziastai mieste surengė demonstraciją, palaikančią sovietų valdžią. O ji netrukus pradėjo veikti išbandytais metodais. Pirmiausia buvo uždraustos visos politinės, kultūrinės ir net sporto organizacijos, pradėti persekioti ir suiminėjami nepritariantys nepriklausomos Lietuvos griovimui.

Puikiai atsimenu, kai mokyklose įrengė „raudonąjį“ kampelį, šlovinantį Staliną, „nenugalimą“ Raudonąją armiją ir bolševikų santvarką. Tokių kampelių atsirado ir ligoninėse, ir bibliotekose – visur, kur tik susirinkdavo daugiau žmonių.

Prasidėjo represijos prieš tautos inteligentiją, mokytojus. Netrukus suimamas vienas Jonavos šviesuolių, vienas miesto progimnazijos steigėjų Balys Garmus su šeima. Ypač daug aukų raudonajam atėjūnui atiteko tragišką 1941 metų birželio 14 – osios naktį, kai sovietiniai saugumiečiai suėmė ir į tremtinių ešelonus pasiuntė daug Jonavos ir aplinkinių vietovių šeimų. Tos baisios akcijos metu buvo pašautas ir dar gyvas užkastas pedagogas iš Žeimių I.Garbšys, geras mūsų šeimos draugas. Taip pat suimta knygnešio ir savanorio, buvusio šaulių būrio Jonavoje vado Justino Vareikio šeima (jo vardu pavadinta viena Jonavos mokykla), mokytojų B.Lengvenio, B.Kiškio, Kuretkos, I.Slapšio, A.Vilainiškio – Velainiškio šeimos, dvarininkė Montvilienė ir daugelis kitų.

Įvykus šiems baisiems dalykams pradėjo kurtis pogrindinės organizacijos. Miškai buvo pilni partizanų. Daugelis kaimo vaikinų ir vyro stojo partizanų pusėn ir kovojo prieš rusus. Žmonės padedantys jiems buvo persekiojami ir baudžiami ne ka mažiau nei patys partizanai. Tačiau kaip gali atsisakyti padėti, jei šis kovotojas yra tavo draugas, kaimynas ar šeimos narys. Taip buvo ir mano šeimoje. Vyriausiasis brolis Petras nusprendė būti partianu ir niekas jo negalėjo atkalbėti. Kad ir kiek verkė ir raudojo motina – jis išėjo. O mes negalėjome jam nepadėti. Pačiai tekdavo nešti į miškus ir rūbus, ir maistą broliui, nors tai buvo labai rizikinga. Vieną vakarą einant mišku mane buvo užtikę žmonės iš saugumo, tačiau laimei pavyko išsisukti, nes daiktus jau buvau perdavus broliui ir ėjau namo.

Tačiau raudonajam okupantui ant kulnų jau lipo rudasis maras iš vakarų. Jo atėjimo žmonės laukė su didžiuliu džiaugsmu, tikėdamiesi, jog viskas pasikeis į gerąją pusę.

Bet Hitlerinės okupacijos metai Jonavai jau nuo pirmųjų dienų buvo skausmingi. Nespėję atlikti visų savo juodųjų darbų, vokiečiai spaudžiami, bolševikai traukėsi rytų kryptimi. Jau pimąjį karo sekmadienį Jonavos pašonėje, Skaruliuose, nelabai toli nuo mūsų kaimo, įvyko didelė tragedija. Į netvarkingai besitraukiančias raudonarmiečių dalis kažkas tariamaipaleidęs šūvį iš senosios Skarulių bažnyčios. Įsiutę kariškiai apsupo bažnyčią su besimeldžiančiais žmonėmis, pačioje bažnyčioje, šventoriuje ir aplink suguldė visus ant žemės ir vieną gyventoją – Antaną Butniauską – nušovė, kitus, ištardę po vieną, paleido. Bet visą įniršį išliejo ant trijų tuo metu klebonijoje buvusių kunigų – Skarulių klebono Pranciškaus Vitkevičiaus, Veprių klebono Balio Vėgėlės ir vilniškio kunigo Zigmo Stankevičiaus. Suimtieji buvo žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti.

Susirėmus dviem priešiškom armijom pačiame mieste, viskas buvo sunaikinta beveik iki pamatų. Mūšio įkarštyje nuo vokiečių bombardavimų, taip pat nuo besitraukiančiųjų padeginėjimo Jonava žiauriai nukentėjo. Hitlerininkai įžengė į liepsnose paskendusį miestą. Taip per porą dienų gražus miestas virto pelenų ir griūvėsių dykviete.

Jau pirmosiomis naujos okupacijos dienomis prasidėjo represijos prieš sovietinės valdžios remėjus ir žydų tautybės jonaviečius.

Žydų ir atvežtų karo belaisvių masinio naikinimo vieta tapo Girelės miškas. Likę gyvi žydai buvo suvaryti į getus, o ten pamažu taip pat naikinami. Kadangi daugiau nei puse miesto ir aplinkinių kaimų gyventojų buvo žydai, tai juos pradėjus naikinti ištuštėjo namai ir gatvės. Žydų žudynėse dalyvavo ir nemažai lietuvių. Vieni iš jų dėl antisemitinių pažiūrų, kiti dėl godumo, nes žydai visuomet buvo vieni turtingiausių žmonių. Atsirado ir tokių kurie dalyvavo žudynėse iš kvailumo ir baimės, bei tiesiog sadistinių motyvų.

Nors lietuviai ir laukė vokiečių atėjimo, bei daugelis jiems padėjo (net partizanai stojo vokiečių pusėn varydami „raudonuosius“ iš gimtojo krašto), tačiau nacių teroras neaplenkė ir jų: buvo baudžiami žmonės, padedantys žydams ar tiesiog smerkiantys nacių politiką; siunčiami ar net šaudomi ūkininkai, neatidavę pyliavų išvežti priverstinių darbams į Vokietiją. Vienas iš tokių buvo kaimynas Užkurys su šeima.

1944 metais vokiečiai leido gen. P.Plechavičiui iš lietuvių savanorių karines pajėgas – Vietinę rinktinę. Į ją įstojo ir jaunesnis mano brolis Antanas. Vokiečiams panorus perimti vadovavimą, rinktinės vadovybė buvo išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o kariai išsiskirstė arba buvo išsiųsti tarnauti į Vokietiją priešlėktuviniuose daliniuose, dalis karių net suimta ar sušaudyta. Taip po kiek laiko Antanas atsidūrė Vokietijoje. Ir tik gerokai vėliau pabėgęs iš vokiečių armijos patraukė į Didžiąją Britaniją, bijodamas sugrįžti į namus, kad likusiems Lietuvoje tėvams, broliams bei seserims nieko blogo nenutiktų.

Kai 1944 metais pasitraukė hitlerininkai, vėl sugrįžo Raudonosios armijos daliniai. Prasidėjus sovietiniai okupacijai ir pasibaigus karui mūsų patriotai nenuleido rankų ir dar ištisą dešimtmetį priešinosi sovietiniai okupacijai. Aplink Jonavą aktyviai veikė daugiau kaip dešimt ginklotų kovotojų būrių. Ypač veiklūs buvo Upninkų miškų „Baravyko“, „Dobilo“, „Genio“ ir kiti partizanų būriai.

Stribai, save vadinę liaudies gynėjais, dažnai rengdavo išpuolius prieš silpnai ginkluotus kovotojus, „šukuodavo“ miškus. Daug miško brolių žuvo nelygioje kovoje. Jų lavonai, nusviesti miestelių centruose, turgų aikšrėse, išgulėdavo po kelias dienas. Kartais sesuo ar net motina ir tėvas, bijodami dar didesnių nelaimių, tvirtindavo nepažįstą nukautojo. Taip gulėjo ir Petriuko kūnas miesto centre, dabartiniame Ramybės skvere, ir mes neprisipažinome, jog jis brolis, nes labai bijojome būti ištremti Sibiran, kaip daugeliui tuomet ir atsitiko, nes vėl judėjo ešalonai su ūkininkais, bei partizanų giminėmis. Tačiau brolio ten nepalikome, sugebėjome iš stribų panosės paimti lavoną ir slapta palaidoti.

Taip praėjo gana sunkūs ir daug išbandymų reikalavę karo metai. Nors ir rusai ir vokiečiai sukėlė daug skausmo bei netekčių, tačiau žmonėms vieni ir kiti paliko skirtingą įspūdį. Mes labiausiai bijojome užėjusių rusų, nes jie tarsi būtų visko išbadėję ir iš laukinės genties atėję siaubė viską, kas tik buvo jiems po ranka. Jie nekreipdavo jokio dėmesio į tuos, kas pasimaišydavo jiems kelyje: nesvarbu tai buvo vaikas, karininkas ar civilis – jie viską naikino, atiminėdavo iš žmonių paskutinį kąsnį. Tuo tarpu apie vokiečių karininkus susidarius visai kitokia nuomonė. Jie nors ir kariavo, nors ir žudė, tačiau su civiliais ir nieko kaltais žmonėmis elgėsi draugiškai. Užėję į mūsų kaimą jie neplėšikavo ir neskriaudė vietinių gyventojų. Dažnai ateidavo pas mus į namus ir pasisiūlydavo padėtinudirbt darbus, jei už tai juos pavalgydinsime. Kartais atsinešdavo ir savo produktų, dažniausiai kiaušinių, ir prašydavo paruošt maisto už tai atsilygindami tai skaniais saldainiais ar šiaip kokiais daiktais. Taigi bent jau mūsų šeima užėjusių vokiečių nebijojo ir gerai su jais sutartdavo.

Pamenu kartą vienas vokietis pavaišino mane, ganančią kaves. Saldainiais su likeriu. Tačiau duodamas pirštais parodė, kad daugiau kaip trijų nevalgyčiau (susikalbėt vokiškai tuomet dar nemokėjau). Paragavau ir man jų skonis patiko, nusprendžiau kad nesupratau to, ką vokietis rodė man pirštais, suvalgiau beveik visus sadainius ir tik tuomet pajutau, jog apsvaigo galva. Išsigandau, nes nežinojau kas darosi, palikau karves pievoje ir nuskubėjau namo pas mamą. Viską jai paaiškinus gavau velnių už savo žioplumą.

Taigi nors karo metai ir buvo labai sunkūs bei varginantys, o kulkų švilpimas dar ir šiandiens gaudžia ausyse, bet koks didesnis sprogimo ar dužimo garsas gąsdina tarytum ir v

. . .

Join the Conversation

×
×