Aristotelio etika

ĮVADAS

Nedaug pasaulyje yra mąstytojų, šlove prilygstančių Aristoteliui. Viduramžiais jis tapo mokytumo simboliu. Net vardo jo neminėdavo, rašydavo tiesiog „Filosofas“, ir visiems buvo aišku, kad tai – Aristotelis.1 Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kū ūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.2 Aristotelis (Aristotelis, 384-324 m. pr. Kr.), dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai padariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jo os disciplinų, pvz., logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. „Dorybė, – rašo Aristotelis „Nikomacho etikos“ antrojoje knygoje, – yra dviejų rūšių: pr

roto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, – taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį „įprotis“ (ethos).3

Taigi, Aristotelis buvo Platono mokinys. Platonas įkūrė filosofinę mokyklą, vadinamą Akademija, Aristotelis – Likėjų. Aristotelis dvidešimt metų praleido Platono akademijoje. Ankstyvuosius savo darbus rašė kaip dialogus, sekdamas Platonu. Ankstyvasis darbas Protreptikas – tai Aristotelio polemika su filosofijos priešais, teigiančiais, jog filosofija yra kenksminga, nes trukdo praktikai. Brandžiuose Aristotelio darbuose atotrūkis nuo Platono jau didelis. Platonas rėmėsi dviejų pasaulių koncepcija. Tikrasis – tai formų arba idėjų pasaulis. Nuo jo atskyrė materialų daiktų pasaulį. Vertybės egzistuoja ne pasaulyje, bet tobulybėje. Aristotelio filosofijoje realybė – tai pasaulis, kuriame mes gyvename. Jo, moralės filosofo, tikslas – rasti, ko oks gyvenimas yra geras.

Aristotelis suskirstė pažinimo sferas į tris kategorijas: 1. Teorinius mokslus (kontempliatyvius: filosofija, matematika ir fizika); 2. Praktinę veiklą (etika ir politika); 3. Kūrybinę veiklą (meną, amatus ir taikomuosius mokslus). Filosofija pagal jo schemą yra aukščiausias mokslas, nes jos tikslas – pažinimas dėl paties pažinimo.4 Paaiškinęs, kaip pasaulio tvarka sąlygoja žmogaus gyvenimą, Aristotelis tyrinėja, kaip žmogus turėtų gyventi, kad jo gyvenimas atitiktų gamtos tvarką ir būtų protingas.5 Tačiau, nors daugelis tyrinėtojų bei jo kritikų jį mini kaip nepriekaištingą filosofijos srities, o taip pat ir
r etikos mąstytoją, kai kurie autoriai, kaip, pvz., Alasdair MacIntyre, pateikia nemažai pastabų bei kritikos jo atžvilgiu.6

ARISTOTELIO ETIKA

„Kiekvienu amatu, tyrimu, taip pat kiekvienu veiksmu ir projektu, atrodo, siekiama ko nors gero, taigi gėris jau yra apibrėžtas, kaip tai, į ką viskas nukreipta.“ Knyga, kurią Aristotelis pradeda tokiu aiškiu sakiniu, tradiciškai yra žinoma kaip Nikomacho etika.7 Kaip etikui Aristoteliui priskiriami trys pagrindiniai jo darbai šioje srityje: jau minėta „Nikomacho etika“, „Eudemo etika“ ir „Didžioji etika“. „Dauguma laikosi nuomonės, – rašoma Aristotelio „Rinktinių raštų“ komentaruose, – kad šie etikos traktatai po Aristotelio mirties buvo pavadinti jų parengėjų ir redaktorių – Aristotelio sūnaus Nikomacho bei Aristotelio mokinio Eudemo Rodiečio – vardais, o trečiosios etikos parengėjas likęs nežinomas.8 Nepaisant šių neaiškumų, daugelis tyrinėtojų „Nikomacho etiką“ laiko tikrai Aristotelio parašytu veikalu, nors vertingesnė ir nuoseklesnė būtų „Eudemo etika“. O „Didžioji etika“ iš tikrųjų tėra tik pirmųjų etikų santrauka, daug mažesnės apimties.9

Pagal tai, kaip suskirstytas Nikomacho etikos veikalas, galima nusakyti ir pagrindinius Aristoteliui rūpėjusius etikos dalykus. I-ojoje Nikomacho etikos knygoje svarstoma, koks gyvenimas žmogui geriausias, ir prieinama prie išvados, kad tai eudaimonia, arba laimė, t.y. sielos aktyvumas, derinamas su dorybe. Relevantiškos dorybės ar sielos tobulumas suderina charakterio dorybes ir proto dorybes. II-ojoje ir V-ojoje knygose analizuojama charakterio dorybės, šeštojoje –

proto dorybės. VII –ojoje knygoje aptariama akrasia (nenuoseklumas, valios silpnumas), nesugebėjimas daryti tai, ko reikalauja žmogaus tikslai ir principai, o 11-14 jos skirsniuose – požiūris į malonumą. VIII-IX knygose rašoma apie draugystę ir kitokias žmonių bendrabūvio formas. X-os knygos 1-5 skirsniai – diskusija apie malonumą, 6-9 skirsniuose Aristotelis grįžta prie žmogaus laimės temos, įrodinėdamas kontempliatyvaus gyvenimo pranašumus praktinio gyvenimo atžvilgiu.10
Nikomacho etikoje nagrinėjamas dalykas skambiai vadinamas „politika“. O veikalas, vadinamas Politika, pateikiamas kaip Etikos tęsinys. Abu veikalai (Etika ir Politika) siejami praktinio žmoniškosios laimės mokslo, kuris moko, kas yra laimė, iš kokios veiklos ji susideda ir kaip tapti laimingam. Etika mums parodo, kokia gyvenimo forma ir būdas padeda pasiekti laimę, Politikoje parodoma, kokia konkreti konstitucijos forma, kokios institucijos leidžia tokiai gyvenimo formai egzistuoti ir ją išsaugoti. Tačiau Aristotelio žodyje politika telpa tiek tai, ką mes turime galvoje sakydami politinis, tiek tai, ką manome sakydami socialinis. Aristotelis jų reikšmių neskiria.11
Kaip rašo J. Baranova, remdamasi D. Ross‘u, Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui – visų pirma bendruomenės narys. Valstybės gėrį Aristotelis laiko svarbesniu už individo gėrį.
Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Aristotelis, kaip ir bet kuris kitas antikos mąstytojas, neabejoja, kad žmogus yra pajėgus protu su
uvaldyti savo jausminę prigimtį. Aristotelis pradeda nuo prielaidos, kad žmonės nori gyventi kiek tik įmanoma geriau. Jo etika sprendžia klausimą, koks gyvenimas yra geriausias žmogui.12

EUDAIMONIA

Kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, kuriame ji randa savo užbaigimą. Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla. Toje veikloje žmogus randa eudaimonia (laimę) kaip galutinį savo siekių tikslą.13

Aristotelio etika pagrįsta žmogaus prigimties tikslo (telos) samprata. Bet kuri veikla ir bet kuris pasiryžimas turi tikslą. Gyvenimo mene toks tikslas yra eudaimonia – laimė (Eudaimonia sąvokos kai kurie Vakarų tyrinėtojai nelinkę versti žodžiu „laimė“. Pvz., B. Williams‘as pažymi, kad Aristotelio vartojama eudaimonia sąvoka skiriasi nuo šiuolaikinės laimės sampratos, kuri numato galimybę, jog vieną dieną žmogus yra laimingas, o kitą – jau nelaimingas. Aristotelio eudaimonia reiškia pastovią būseną. B. Williams‘as eudaimonia į anglų kalbą verčia taip: well-being (gerovė, gera savijauta)). Tai absoliučiai tobulas tikslas, nes visų kitų tikslų siekiame dėl ko nors kito, vienintelės laimės – tik dėl jos pačios. Laimė nėra pasyvi sielos būsena. Ji pasiekiama tik žmogui, kaip protingai būtybei. Žmogus, turintis tikslą (telos), gali, kaip racionalus gyvūnas, realizuoti savo esmę.14

Apibūdinęs laimę kaip „aukščiausią, gražiausią ir maloniausią gėrį“, kylantį iš aukščiausios veiklos formos, Aristotelis pažymi: „Laimė yra daug kam prieinama; tam tikru būdu mokydamiesi ir stropiai lavindamiesi, ją gali įgyti visi . , ir čia pat priduria: „jei tik jie nebus doroviškai suluošinti“.15

Aristotelis rašo: „Būtų grubiausia klaida kilniausią ir gražiausią dalyką patikėti atsitiktinumui“. Dorovinė žmogaus veikla priešinasi atsitiktinumui savo pastovumu. Laimingas žmogus visą gyvenimą jaus siekiamą laimės pastovumą ir „atsitiktines laimės permainas iškęs kuo kilniausiai“. Ir net ištikus „didžiosioms laimės permainoms“, kurios „apkartina ir gadina laimę: kelia liūdesį ir dažnai sutrukdo darbą“, jo kilnus elgesys padės jam ramiai iškęsti smūgius. Antra vertus, Aristotelis, pabrėždamas dorybių teikiamą laimės pastovumą, pripažįsta: atsitiktiniai likimo smūgiai dorybingai veikiančio žmogaus pastovios laimės negali sunaikinti, tačiau jei „jie būtų stiprūs ir dažni“, jo manymu, tai galėtų pavykti. Pastovios laimės netekęs žmogus „ilgai negalėtų tapti laimingas“. Jei vis dėlto jam pavyktų vėl tapti laimingam, tai įvyktų tik po daugelio metų, per kuriuos jis „įgytų daug garbės ir sėkmės“.

Aristotelis teikia, kad dorybių pastovumas yra laimės dalis, tačiau tuomet, jei išpildoma dar viena sąlyga – jei palankiai susiklosto išorinės aplinkybės. „Vis dėlto, – rašo Aristotelis, – kaip jau buvo sakyta, laimei reikia ir išorinių gėrybių. Mat, neturint materialinių išteklių, neįmanoma arba bent jau nelengva kilniai elgtis. Juk daug ką galime pasiekti tik turėdami draugų, tarsi kokių įrankių, arba turto, arba politinę galią“, kilnus elgesys, pagal Aristotelio etiką, tampa negalimas, jei jis nėra matomas. Kuklus kontempliatyvus gyvenimas, sąmoningai pasirinkus vienatvę, neatitinka aristoteliškojo laimingo gyvenimo supratimo. Žmogus iš prigimties skirtas bendruomenei, teigia Aristotelis. Todėl Aristotelio postuluojama dorybė, kaip sugebėjimas elgtis remiantis išgyvenimo saikingumu, yra sugebėjimas visada racionaliai pajusti ribą sudėtingame bendruomeninių santykių tinkle. Tačiau neturinčio draugų, turto ir politinės galios žmogaus gyvenimas bendruomenėje yra blankus ir, Aristotelio akimis žiūrint, nepakankamai kilnus. Ir dar, be socialinės galios vertybių, būtina laimės sąlyga Aristoteliui yra ir estetinės vertybės. „Juk nebus labai laimingas bjaurios išvaizdos, žemos kilmės, vienišas ir bevaikis žmogus“. Dorybingo žmogaus laimė, pagal Aristotelio etiką, labai stipriai priklauso ir nuo aplinkinių žmonių.16

AUKSO VIDURYS

Stebėdamas gamtą ir visuomenę, mąstytojas priėjo išvadą, kad dorybė turėtų būti mokėjimas rasti „aukso vidurį“ tarp kraštutinumų. Visi kraštutinumai, pasak jo, – ydos, su kuriomis reikia kovoti. Ypač pražūtingi žmogaus elgesio kraštutinumai. Aristotelis aiškino, jog drąsa yra vidurys tarp bailumo ir pramuštgalviškumo; tikrasis išdidumas – tarp garbės troškimo ir pataikūniškumo; kuklumas – tarp drovumo ir begėdiškumo; sąmojingumas – tarp juokdarystės ir grubumo ir t.t.17

Aristotelis teigia, kad lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas. Laimės esmę Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejant nuo dorybių, kurias jis skirsto į proto ir būdo dorybes. Intelekto dorybės pasireiškia racionalia sielos veikla ir kontempliacija. Būdo dorybės – tai sugebėjimas protu valdyti neprotingąją sielos dalį. Tai tam tikra nuostata jausmų atžvilgiu. „Reikia pripažinti, – rašo Aristotelis, – kad ir sieloje yra kažkas protingajam pradui prieštaringa, kas jam priešinasi ir spiriasi“. Tačiau protu veikiant veiklos įpročius galima rasti vidurį išgyvenimuose. „Taigi dorybė yra nuostata, kurią galima laisvai pasirinkti, tai – surastas vidurys mūsų atžvilgiu, o tą vidurį protas apibrėžia taip, kaip apibrėžia protingas žmogus“, – rašo Aristotelis.18

Aristotelis, kitaip nei Platonas, dorybes detalizuoja ir griežtai susiaurina jų ribas. Aristotelis pirmiausia nagrinėja narsumą (drąsą). Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą. Bijome visokių blogybių – blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris bijo, – teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo – begėdis. Nuskurdimo, ligos, pavydo, priešingai, nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės. Drąsus žmogus, pasak Aristotelio, yra tas, kuris nebijo kilnios mirties.19

Aristotelis išskiria penkias drąsos formas. Tai pilietinė drąsa – drąsa rizikuoti dėl garbės. Kadangi jos motyvas – garbė, Aristotelio manymu, ji labiausiai panaši į tikrąjį narsumą. Kita drąsos forma yra profesionalių kareivių patirtis. Taip pat yra drąsa, kurią įkvepia pyktis arba skausmas. Ji primena žvėrių drąsą, kai šie puola tuos, kurie juos sužeidė. Aristotelis šio narsumo nevadina tikrąja narsa, nes narsą jis sieja tik su sąmoningu pasirinkimu. Be to, egzistuoja sangviniško temperamento drąsa. Kai viltis išsisklaido, ji pranyksta, nes neturi teisingo motyvo. Yra ir nežinojimo drąsa, kuri trunka netgi trumpiau nei sangviniškoji.20

Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. „Taigi narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas“.21

„Kas visko vengia ir bijo, nieko nesiryžta apsiimti, – dėstė Aristotelis, – tampa bailiu, o kas nieko nesibijo ir drąsiai žengia į bet kokį pavojų, pasidaro įžūlus; panašiai tas, kuris mėgaujasi visais malonumais, neatsisakydamas jokio smagumo, tampa ištvirkėliu, o kas visų malonumų vengia, tampa bambekliu ir atbukusių jausmų žmogumi. Dėl stokos ir perkeliaus žūva narsumas ir santūrumas, o saikingumas juos išgelbsti.“ Mąstytojas tikėjo, kad, „susilaikydami nuo smagumų, tampame santūrūs, o tapę santūrūs, lengviausiai nuo jų susilaikome. Panašiai ir su narsumu: įpratę niekinti pavojus ir jų nevengti, mes pasidarome narsūs, o tapę tokie, lengvai imamės baisių dalykų“.

Aristotelis įsitikino, kad žmonės, trokšdami malonumų, padaro nemaža blogo. Gėris kartais reikalaująs aukų, todėl dažnas ir susilaikąs nuo jo. Mąstytojas siūlė valdyti savo aistras, bet ne apskritai jų atsisakyti. Visur ir visada reikia turėti saiką. Pvz., „blogai elgiamės pykčio atžvilgiu, jei pykstame per smarkiai arba per silpnai, o gerai elgiamės – jei vidutiniškai pykstame“.22

Saiko principu pagrįsta visa Aristotelio etikos koncepcija. Juo grindžiamos visos žmogaus elgesio normos. „Etinė dorybė yra kažkoks vidurys, nes ji siekia vidurio.“ Saikingumas (santūrumas) kaip dorybė, Aristotelio požiūriu, yra nuostata malonumų ir skausmo atžvilgiu. Saikingumą jis sieja tik su šiais malonumais – valgymu, gėrimu ir lytiniais santykiais. Jis neteigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja atsisakyti malonumų. „Beveik nepasitaiko žmonių, kuriems nereikia malonumų“, – mano Aristotelis.23

„Teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku, aiškino Aristotelis. – Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui. Vienu atveju žmonės būna geri, o įvairiais atvejais – blogi.“

Aptardamas žmonių ydas, mąstytojas atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės reaguoja į jas skirtingai: vieni nėra abejingi kitų žmonių interesams, norams, nuomonei, o kiti domisi tik savimi. Apskritai Aristotelis skatino smerkti ydas. Jis suprato, kad egzistuoja skirtumas tarp to, kaip yra, ir to, kaip turi būti. Tokio tikrovės suskilimo priežasčių mąstytojas ieškojo pačiame žmoguje, jo prigimtyje. Filosofas pažymėjo, jog „tas, kuris teisingai piktinasi, jaučia koktumą dėl to, kad artimieji gerai gyvena ne pagal nuopelnus, o pavyduolis perdeda ir kankinasi dėl bet kokio kito žmogaus pasisekimo; o tas, kuris džiaugiasi dėl kito nelaimės, yra taip tolimas bet kokiam skausmui, jog tiesiog džiaugiasi dėl kito nepasisekimo“.24

Aristotelio etika iš kitų koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Turto išdalijimas – tai vėliau siūlys krikščioniškoji etika – Aristotelio etikoje vadinama švaistymo yda. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilumu (megaloprepeia). Jis netgi rašo, jog „neturtingas žmogus negalėtų būti iškilnus, nes jis neturėtų iš ko daryti išlaidas, kurios pritiktų, o tas, kuris vis dėlto pamėgintų, būtų kvailas, nes išlaidos jam būtų nepakeliamos“.25 Kaip atskirti, kad išlaidas iškilnus žmogus daro kilnumo dėlei, o ne vien parodyti savo turtingumą? Noras parodyti savo turtingumą, Aristotelio supratimu, jau liudija ydą – pasipūtimą. Aristotelis nenurodo aiškaus kriterijaus vidinei motyvacijai nusakyti. Jis tik konsultuoja, kad iškilnus žmogus skiria šias pinigų sumas ne sau, o bendruomenei, todėl ir jo dovanos yra panašios į dievams skiriamus daiktus. Regis, svarbu pati duodančiojo elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria.26

Kiekvienam – pagal nuopelnus, – toks Aristotelio etikos devizas. Pirmiausia jo etika mokė žmones orumo. Mąstytojo supratimu, geras žmogus privaląs jausti savo tikrąją vertę ir niekad nemažinti savo nuopelnų. Orus žmogus visuomet niekinąs tą, kuris vertas paniekos. Žmogus esąs išdidus. Neišdidus galįs būti tik vergas. Orusis neabejingas garbei. Jis nepakelia gėdos, džiaugiasi savo nuopelnų pripažinimu, nes teisėtai gauna tai, kas jam priklauso. Tačiau orus žmogus nepriima iš atsitiktinių ir mažai žinomų asmenų šlovinimo. Jis turi vertinti tik asu lygių nuomonę. Orus žmogus nestato savęs į pavojų dėl smulkmenų, bet visuomet rizikuoja dėl didžiulių dalykų. Orumas – nedaugelio bruožas.27

Iškilumas artimas didybei (megalopsychia). Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Jis nesiekia garbės bet kokia kaina. Todėl didis žmogus, pažymi Aristotelis, atrodo esąs išdidus. Tačiau jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Tik didis žmogus, mano Aristotelis, pagrįstai kitus niekina, nes jis teisingai sprendžia, o dauguma žmonių kitus vertina bet kaip. Jis mielai padeda kitiems, bet gėdijasi, kai kiti jam padeda, mat padėti – vadinasi, būti pranašesniam, o priimti pagalbą – vadinasi, jausti kito pranašumą. Jis gali laisvai kalbėti, nes į kitus gali žiūrėti iš aukšto. Aristotelio etikoje nerasime argumentų, skatinančių kilnųjį atlaidžiai, su meile žvelgti į žmonių silpnybes. Aristotelis neskelbė moralinės visų lygybės, kaip tai darė stoikai, rašę: „Žmogui būdinga mylėti net ir tuos, kurie jį įžeidžia“.28

Aristotelio etika socialinė. Bendravimas su žmonėmis – natūralus poreikis ir žmogaus vertės garantas. Žmogus, neturintis draugų, pasak Aristotelio, negali būti laimingas. Tačiau Aristotelis meilikavimą laiko yda, kaip ir kitą priešybę – visišką nesirūpinimą savo elgesiu. Tuos, kurie negalvoja apie tai, ar jie nesukelia kam nors nemalonumų, Aristotelis vadina bambekliais ir užsispyrėliais. Vidurio nuostata abiejų kraštutinumų atžvilgiu labiausiai primena draugystę.

Nuoširdumas – tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia taip, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Vis dėlto tie, kurie dedasi kuklūs, Aristotelio manymu, daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus.

Mokėjimas bendrauti poilsio valandėlėmis – taip pat dorybė. Aristotelio manymu, poilsis ir pramogos žmonėms būtini. Čia taip pat reikia žiūrėti, ką ir kaip dera kalbėti, bendraujant būti taktiškiems. Tuos, kurie nejaučia saiko krėsdami juokus, Aristotelis vadina juokdariais ir primityviais žmonėmis. Priešingas kraštutinumas – nemokėjimas žaismingai juokauti – būdingas nuobodiems stuobriams. Taktiškas juokavimas linksminant draugiją liudija saiko pajautimą, mandagumą ir sąmojingumą. Aristotelis labai smulkiai analizuoja charakterio dorybes. Tačiau jis nemano, kad kuri nors viena jų galėtų egzistuoti skyrium nuo kitų. Dorybė – tai įprotis bet kurioje situacijoje elgtis kaip dera, nenukrypti į kraštutinumus ir valdyti jausmus protu.29

TEISINGUMAS

Penktoji Aristotelio Nikomacho etikos knyga skirta vienai iš keturių Platono išskirtų dorybių – teisingumui – aptarti. Teisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito (piliečio) atžvilgiu. Todėl teisingumas yra ne būdo, o politinė dorybė. „Juk turbūt yra ne visai tas pat būti dorybingu žmogumi ir būti geru piliečiu“, – teigia Aristotelis.30

Teisingumui bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio, apima visą gyvenimą. Jie reguliuoja ir tarpusavio santykius. Geri įstatymai įtvirtina dorybes. Įstatymas liepia atlikti darbus, kurie dera narsiam vyrui: nepasitraukti iš rikiuotės, nebėgti, nemesti ginklo, elgtis santūriai, nesvetimauti, visur kur turėti saiką ir t.t. Šiuo požiūriu Aristoteliui etika neatskiriama nuo teisės politikos, netgi pirmesnė už teisę. Etika nustato įstatymo vertinimo kriterijus: „.jei įstatymas geras, įsako teisingai, o jei paskubomis išleistas – nelabai gerai“.31

Apie teisingumą Aristotelis kalba ir kaip apie dalinį dorybės pasireiškimą. Išskiria dvi jo rūšis: paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybę dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybes. Antrasis kalba apie savanoriškai ir nesavanoriškai žmonių sudaromas sutartis. Tai, kas teisinga, rašo Aristotelis, yra proporcinga. Neteisingas žmogus pažeidžia lygybę – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno.32

TEORINĖ IR PRAKTINĖ IŠMINTIS

Aristotelis išskyrė dvi protingojo prado dalis. Viena proto dalimi mes mąstome tokias būties formas, kurių pradai negali kisti, kita dalimi tai, kas gali kisti. Pirmoji sielos dalis siekia teorinės išminties, antroji – praktinės. Praktinė išmintis – tai supratingumas veikiant. Veikiant nuolatos kinta, todėl reikia priimti sprendimus nuolat atsinaujinančių atsitiktinumų atžvilgiu. Mokslinis pažinimas remiasi įrodymu, o dalykų, kurių pagrindai gali kisti, neįmanoma įrodyti, nes viskas gali būti ir kitaip. Menas taip pat remiasi atsitiktinumais. Tačiau supratingumas nėra nei mokslas, nei menas. Meno, kaip kūrybos, tikslas yra išorinis, peržengiantis pačios kūrybos ribas. Supratingumo tikslas vidinis, nes ši veikla yra savaiminis tikslas. Valstybei valdyti ir ūkiui tvarkyti reikia ne teorinės, o praktinės išminties – supratingumo. Valstybės vadovui labiau dera būti sumaniam nei teoriškai orientuotam. Pasitaiko, teigia Aristotelis, kad žmonės, neišmanantys bendrųjų dalykų, paskirais atvejais sugeba veikti geriau už tuos, kurie tai išmano. Jiems užtenka praktinio patyrimo.33 Tačiau supratingumas „sielos akimi“ tampa tik tada, kai yra susiejamas su dorybe. Nedorumas glumina ir klaidina. „Taigi . neįmanoma būti supratingu žmogumi nesant dorovingam“.34

RACIONALUMAS

Dešimtojoje, paskutinėje, Nikomacho etikos knygoje Aristotelis staiga sako, kad aukščiausia ir tobulinusia žmogaus veikla yra kontempliacija. Aristotelis teigia, kad be paliovos kontempliuoti mes sugebame geriau, negu ką nors kita veikti. Filosofinė veikla – gryniausia ir pastoviausia intelektualinio malonumo forma. Todėl tų, kurie jau įgijo žinių, gyvenimas malonesnis negu tų, kurie jų dar siekia..

Žmogus yra tik žmogus, todėl praktinis gyvenimas ir praktinė išmintis jam būtini. Dievai nesiima praktinės veiklos. Jie kontempliuoja. Tiek kiek žmogus sugeba kontempliuoti, tiek jis pajunta didžiausią palaimą. „Dievų gyvenimas yra ištisai laimingas, o žmonių gyvenimas – tiek kiek jame pasireiškia tokios veiklos atšvaitas, tuo

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. ARISTOTELIS. Rinktiniai raštai. Vilnius : Mintis, 1990. 478 p. ISBN 5-417-00158-9.
2. BAČIULIS, Jonas. Dorinis asmenybės ugdymas Antikos filosofijoje. 2004. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą: .
3. BARANOVA, Jūratė. Etika : filosofija kaip praktika. Vilnius : Tyto alba, 2002. 390 p. ISBN 9986-16-249-1.
4. GENZELIS, Bronius. Esė apie mąstytojus. Vilnius : Mintis, 1986. 176 p.
5. KUNZMANN, Peter ir kt. Filosofijos atlasas. Vilnius : Alma litera, 2000. 253 p. ISBN 9986-02-610-5.
6. MACINTYRE, Alasdair. Trumpa etikos istorija : dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimtojo amžiaus. Vilnius : Charibdė, 2000. 248 p. ISBN 9986-745-27-6.
7. OZOLAS, Romualdas. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją : filosofijos istorija jaunuomenei. Vilnius : Vyturys, 1988. 211 p.

Leave a Comment