Antrasis Pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Įžanga
Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos ambasadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.
Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-ųjų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 1919-aisiais paasirašant Taikos sutartį teko išskirti „karo kaltininko„ paragrafą, kuriame nugalėtojai šią kaltę atvirai primetė vokiečiams; taip pat nenuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą — ne daugiau „prasikaltusią“ už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių istorikų kaarta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: „.viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kurį buvo numatyta pu

ulti kitas pajėgas (Prancūziją), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijoje, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą„.
Taigi aiškėja, jog Vokietija — vokiečių politika ir instrumentas, nuo kurio ji priklausė, Vokietijos armija — atsiduria visų įvykių centre. Kitaip neįmanoma suvokti Pirmojo pasaulinio karo; nuo 1914-ųjų rugpjūčio iki 1918-ųjų rugpjūčio visus svarbiausius karo veiksmus inicijavo Vokietija, taigi net jos priešams nebeliko nieko kita, kaip šokti pagal vokišką dūdelę. Visa tai paaiškina daugelį kitu atveju sunkiai suprantamų dalykų — Vakarų fronto dominavimą, ten vykusių brangiai kainavusių puolimų būtinybę, tradicinės britų jūrų pajėgų strategijos neefektyvumą (ši strategija niekada anksčiau nebuvo panaudota prieš Europos centre esančias pajėgas) ir dar daug kąą.
Taigi Vokietija buvo daugelio svarbiausių veiksmų akstinas, tačiau karo pobūdį diktavo ištisa pasaulinė sąjungų sistema, suponavusi faktą, jog karas bus pasaulinis. Šios sąjungos buvo kaltinamos kaip turėjusios įvairių grobikiškų kėslų, bet iš tikrųjų jų tikslas buvo ne karas, o taika: jos turėjo būti savotiškos saugumo investicijos, kurios tada atrodė patikimos ir įmanomos; bet kaip paaiškėjo vėliau, sąjungų kūrimas tebuvo grįstas tuščiomis viltimis.
Austrijos ir Serbijos ginčas, kilęs po 1914 m. birželį įvykdytos Austrijos sosto įpėdinio žmogžudystės, tuoj pat įtraukė ir Rusiją, pasiūliusią pa
aramą Serbijai, o Vokietija stojo Austrijos pusėn (pagal centrinės sąjungos punktus). Rusijos įsikišimas buvo ženklas, paskatinęs Vokietiją nedelsiant pulti Rusijos sąjungininkę Prancūziją; būtent toks buvo Vokietijos karo planas, sukurtas feldmaršalo fon Šlifeno. Šitaip įsitraukė ir Prancūzijos imperija, nusidriekusi nuo Maroko iki Indokinijos. Tokį patį žingsnį žengė ir jos sąjungininkė Britanija bei jos ištisa imperija; ši šalis turėjo dvigubus įsipareigojimus — Prancūzijai, kaip Antantės narei, ir Belgijai, kurios neutralitetą fon Šlifenas pasiūlė nedelsiant sulaužyti (nepaisant Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos garantijų). Vėliau į karą įstos Japonija, Turkija, Bulgarija, Italija, Rumunija, Portugalija, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų. Karo čiuptuvai apglėbs visą Žemės rutulį.
Karas kilo dėl Vokietijos militarizmo, karo eigą lėmė sąjungos; na, o tai, kad karas buvo nepaprastai atkaklus ir žiaurus, sąlygojo dvidešimto amžiaus technologijos. Dabar ne tik visos ginklų rūšys neabejotinai sėjo mirtį ir buvo pavojingesnės nei kada nors anksčiau, bet atsirado visiškai naujų ginkluotės tipų, pagamintų pagal pramonės revoliucijos metu išrastas technologijas. Atsirado naujos karo dimensijos — karo veiksmai ore ir po vandeniu.
Būtent dėl Pirmosios pramonės revoliucijos technologijos pagrindinis energijos šaltinis tapo garas (išgaunamas panaudojant anglį), o svarbiausios gamybos medžiagos — plienas ir geležis. Visa tai padėjo tautoms perkelti į mūšio laukus milijonines armijas, nuo kurių viskas ir priklausė. Naujų technologijų dėka didžiuliai karo ir prekybos la
aivai galėjo jūromis gabenti milijonus žmonių ir nesuskaičiuojamas tonas
maisto bei kitokių atsargų, o šimtus tūkstančių mylių besidriekiančiais bėgiais didžiuliai garvežiai į mūšio zonas vežė vis naujus karius.
Po Antrosios pramonės revoliucijos, kurios esminis laimėjimas buvo nafta kaip energijos šaltinis, aprūpinantis degalais vidaus degimo variklius, ir tokios svarbiausios gamybos medžiagos kaip lengvieji metalai bei metalų lydiniai, atsirado naujas dydis — aviacija. Būtent tada prasidėjo oro žvalgyba (kartu ir fotografavimas) ir oro mūšiai; kariaujančios pusės išnaudojo oro erdvės pranašumus, — pirmąkart panaudoti artimojo ir tolimojo nuotolio bombardavimai; visa tai bylojo, kad pats karo pobūdis radikaliai skirsis nuo ankstesnių. Karo veiksmai žemėje irgi buvo aukštesnio lygio dėl plačiai naudojamų vidaus degimo variklių, sukėlusių revoliuciją transporto srityje: kariuomenę gabeno sunkvežimiai ir autobusai, atsirado tokios susisiekimo priemonės kaip automobiliai ir motociklai. Taip pat pirmąkart buvo pagamintas šarvuotas automobilis, o vėliau visiškai naujas ginklas — tankas.
Mūšio laukuose dažniausiai naudota artilerija ir automatiniai ginklai. Jau iš pat pradžių manyta, kad šis karas bus artilerijos karas; būtent artilerija 1914-ųjų rugpjūtį sunaikino Belgijos fortus; artilerija suvaidino didžiulį vaidmenį, priversdama armijas trauktis į apkasus ir kastis į žemę; artilerija pateikdavo daugiausia nemalonių staigmenų, dažnai nulemdavo mūšių rezultatus. Vis labiau stiprėjanti artilerijos galia ir nuolatinis jos modernėjimas buvo šio karo esminis bruožas; įvairiausiems tikslams imtos naudoti įvairiausios „užtveriamosios ug
gnys“; neretai baterijos pasitelktos garsiniams efektams ir šviesos blyksniams išgauti; galiausiai artilerija buvo naudojama vadinamiesiems „planuotiems šaudymams“, kurių efektyvumą didino tikslūs žemėlapiai, sudaryti nufotografavus vietovę iš oro ir pasitelkus jūrų laivyno kalibravimo praktiką; taigi artilerijos galia vis didėjo, ir 1918m. ji tapo lemtingu ginklu. Automatiniai ginklai (kulkosvaidžiai ir sunkieji kulkosvaidžiai) pasirodė esą mirtini įrankiai sulaikant einančiuosius atviru lauku, kai būdavo geras matomumas; bene efektyviausias papildomas šių ginklų privalumas buvo dūmai, kuriuos sukeldavo artilerija.
Mūšiai apkasuose reikalavo atgaivinti daugelį senų kovos būdų, naudotų apgulčių metu; teko prisiminti ir senus ginklus, kaip kad apkasų mortyros ir granatos (mėtomos mechaniškai arba rankomis). Chemijos pramonė ir naujos technologijos leido kurti modernius kitokio pobūdžio senų ginklų variantus: ugnį svaidė liepsnosvaidžiai, o dusuliui sukelti naudotos įvairios nuodingos dujos. Iš pradžių pastarosios būdavo paleidžiamos iš paprasčiausių rezervuarų, o jų poveikis priklausė nuo vėjo „malonės„; vėliau dujos būdavo nukreipiamos į taikinius cilindruose su projektoriais, kol galiausiai visur esanti artilerija įgalino kuo taikliausiai pasiekti tikslą už didelių atstumų.
Mūšio laukų ryšio priemones galima apibūdinti kaip revoliucingai pažangias ir kartu beviltiškai netobulas. Lauko telefonas tapo nepamainomu karo ginklu, — frontus vienus su kitais jungė tūkstančiai mylių kabelio, tačiau kabelį bet kada galėjo pažeisti sviediniai. Bevielio telegrafo ir radiotelefono pažanga buvo neabejotina. Šias priemones papildė radijo ryšys ir kriptografija, neatsiejamos nuo pastangų rasti transliacijos kryptį ir priklausiusios nuo radijo trukdžių. Pasidarė įmanoma bendrauti dideliu atstumu, tačiau tada dar nežinota, kaip padėti palaikyti ryšį artimais atstumais, o tai vykstant mūšiui buvo gyvybiškai svarbu (Antrojo pasaulinio karo metu tokios priemonės jau buvo, — tai mobilūs siųstuvai-imtuvai). Pirmasis pasaulinis karas buvo vienintelis, koks tik yra žinomas, kurio metu niekas nevadovavo balsu, o tai reiškė, jog būtent tada, kai iš generolų kariai tikėdavosi sulaukti jų patirties ir sumanumo įrodymų, tuo laiku, kai jie turėdavo vesti savo dalinius į mūšį, vadai tapdavo bejėgiai. Šis paprastas faktas buvo daugelio tragedijų kaltininkas, tačiau pati didžiausia tragedija — pats karo pobūdis, sąlygotas pramonės technologijų, kurių negailestinga ir neišvengiama pažanga kitą didįjį karą pavertė dar siaubingesne katastrofa.

Karas Rytuose 1914-1915 m.

Karas Rytų fronte prasidėjo 1914-ųjų rugpjūtį Austrijos-Vengrijos “baudžiamąja ekspedicija” prieš Serbiją, tačiau serbai, vadovaujami feldmaršalo Ra-domiro Putniko, stebėtinai lengvai atrėmė užpuolikus. Nors serbų armija nebuvo gausi ar gerai apsiginklavusi, ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir stipriais kariais, besikaunančiais ir ginančiais savo tėvynę nuo priešo. Antrojo puolimo lapkritį austrams metu pavyko įžengti į Serbiją vos keletą kilometrų, o gruodžio 3 d. serbai pradėjo puolimą, po kurio austrai buvo priversti trauktis už sienos. 15d. serbai oficialiajame pranešime gyrėsi: “Visoje serbų valdomoje teritorijoje nebėra nė vieno priešų kareivio”. Didžiulį austrų pažeminimą dar labiau sustiprino Rytų fronte karo su rusais metu dėjęsi siaubingi įvykiai.
Austrijos strateginė direktyva, parengta rytams, nurodė pulti šiaurės kryptimi nuo Galicijos, kad būtų susidorota su rusų pajėgomis Lenkijoje. Tai buvo labai ambicingas planas, kurio negalėjo įvykdyti didelė, daugianacionalinė Austrijos-Vengrijos imperijos armija. Planuodami austrai dideles viltis dėjo į glaudų bendradarbiavimą su Vokietija, tačiau taip neatsitiko, nes vokiečių strateginis planas 1914-aisiais daugiausia dėmesio skyrė didžiajam Prancūzijos puolimui; rytuose vokiečių būriai turėjo rūpintis tik gynyba, kol galės padėti Vakarų fronto daliniai. Taigi Rytų Prūsijai saugoti buvo dislokuota tik viena armija (Aštuntoji, kuriai vadovavo generolas Maksas fon Pritvi-cas und Gafronas), kuri mažai ką galėjo padaryti, kad padėtų Austrijai vykdyti suplanuotą puolimą.
Rusija buvo pranašesnė už kitas šalis, kadangi turėjo nepaprastai daug karių, tačiau ši imperija buvo labai toli, be to, ten daug sunkumų darė karinė biurokratija, todėl Rusijos pajėgų mobilizacija vyko labai lėtai. Sudarydami savo planą, rusai įsivaizdavo, kad 1914-aisiais jų kariuomenė daugiausia puls Austriją. Tačiau prašoma sąjungininkės Prancūzijos (kuri desperatiškai troško atitraukti vokiečių būrius nuo Vakarų fronto), Rusija pakeitė savo planus ir kuo skubiau rengėsi veržtis į Rytų Prūsiją.
Atsakomybė už veržimąsi į Rytų Prūsiją teko Ji-linskio armijos grupuotei, kurią sudarė Pirmoji armija (generolas Pavelas Renenkampfas), turėjusi atakuoti iš rytų, ir Antroji armija (generolas Aleksandras Samsonovas), nukreipta į vokiečių pietinį flangą. Rugpjūčio 20 d. Renenkampfas Gumbinėje laimėjo nedidelę taktinę pergalę, sukėlusią laikiną Pritvico paniką. Fon Pritvico siūlymas atiduoti Rytų Prūsiją privertė fon Moltkę kuo greičiau jį atstatydinti, o vietoj jo paskirti gerbiamą 68-erių metų generolą pulkininką Paulį fon Hindenburgą; jo štabo viršininku dabar turėjo būti generolas majoras Erichas Liudendorfas.
Nors rusų buvo daugiau nei vokiečių, pastarieji turėjo keletą privalumų. Dvi rusų armijos veikė faktiškai izoliuotos viena nuo kitos, o jų radijo perdavimai dažnai nebūdavo šifruoti, todėl vokiečiai turėjo visą informaciją apie armijų dislokacijos vietą. Išnaudodami operatyvinius geležinkelius, vokiečiai sutiko su štabo karininko, pulkininko Hofmano pasiūlymu ir susitelkė kovai prieš Samsonovo armiją pietuose. Vokiečių Aštuntoji armija Samsonovo būrius užklupo rugpjūčio 26 dieną, išsisklaidžiusius po Tanenbergo kaimą, ir po keturių dienų apsiausties visiškai sutriuškino rusų Antrąją armiją. Samsonovas nusižudė, o jo armijos likučiai grįžo į Lenkiją. Dar kartą pasinaudoję geležinkeliu, vokiečiai pasuko rytų kryptimi ir pirmąją rugsėjo savaitę po ištisos puolimų serijos, vėliau pavadintos Mozūrijos Žiemos kautynėmis, išstūmė Renenkampfą iš Rytų Prūsijos.
Nors šiaurėje rusai buvo stipriai sumušti, pietuose prieš Austriją jiems sekėsi geriau. Paskutinę rugpjūčio savaitę austrų karinio štabo viršininkas generolas Konradas fon Hecendorfas pradėjo pulti šiaurės kryptimi, verždamasis į Lenkiją, tačiau iš flango jį sustabdė pietinė rusų armijos grupė, kuriai vadovavo generolas Nikolajus Ivanovas. Sutrikę austrai ėmė trauktis, prarasdami beveik visą Galiciją (įskaitant ir ketvirtąjį pagal dydį imperijos miestą Lembergą) ir apie 350 000 karių. Tai buvo triuškinantis pralaimėjimas. Prastas Austrijos dalinių pasirodymas labai nuvylė vokiečius (vienas aštrialiežuvis liudininkas pastebėjo: “Mes esame prikaustyti prie lavono.”); kartu jie turėjo pripažinti nemalonų faktą, jog reikės paremti susilpnėjusią sąjungininkę. Spalio mėnesį vokiečiai iš Vakarų fronto perkėlė divizijas ir suformavo Devintąją armiją, kuri buvo prijungta prie fon Hinden-burgo karinės apygardos.
1914-ųjų rudenį Rytų fronte viena po kitos ritosi mūšių bangos. Rusai privertė austrus trauktis į Karpatų kalnus ir ėmė grasinti vokiečių Silezijai. Tačiau lapkričio viduryje rusų veržimasis sulėtėjo, nes ėmė trūkti maisto atsargų ir amunicijos, todėl generolo Augusto fon Makenseno kontrataka prie Lodzės (lapkričio 18—25 d.) nustūmė rusus atgal prie Vyslos.
1915 m. susidariusi padėtis be išeities Vakaruose ir sunki austrų situacija generolą fon Falkenheiną privertė imtis naujos strategijos — aktyvesnių veiksmą prieš Rusiją. Visą žiemą, esant minusinei temperatūrai, vyko aršūs mūšiai Karpatuose, tačiau pirmasis svarbus žingsnis buvo žengtas 1915-ųjų vasarį, kai vokiečiai nesėkmingai puolė iš Rytų Prūsijos.
Vokiečiai įnirtingai veržėsi tolyn į pietus, į Galiciją, pagal Gorlicės-Tarnau liniją. Slapčia čia atgabeno naujai suformuotą fon Makenseno vadovaujamą Vienuoliktąją armiją, kuri po galingo, precedento neturinčio trumpo artilerijos apšaudymo gegužės 2d. ėmė veržtis į centrinį sektorių. Vokiečių puolimas rusus užklupo visiškai netikėtai, todėl puolantieji šiuo netikėtumu kuo skubiausiai pagal kruopščiai parengtą planą pasinaudojo. Tik per dvi savaites vokiečiai sugebėjo prasiveržti pirmyn 130 km (80 mylių), o iki mėnesio pabaigos vien Vienuoliktoji armija buvo paėmusi 153 000 rusų belaisvių. Rusai ėmė trauktis visu frontu, Varšuvą paliko rugpjūčio 4 d. Po trijų savaičių vokiečių rankose atsidūrė ir Brest Litovskas. Austrai ir vokiečiai sėkmingai puolė iki rugsėjo mėnesio, bet paskui jų pajė- gos išseko; kai galiausiai ėmė atsigauti rusai, vokiečiai suformavo naują fronto liniją.
Austrų-vokiečių pajėgos pasiekė didžiulių laimėjimų: jie pasistūmėjo per 500 km ir nukovė, sužeidė bei paėmė į nelaisvę daugiau kaip 1 500 000 rusų karių. Bet kuriai kitai tautai tokie praradimai būtų smogę mirtiną smūgį, tačiau Rusija ne tik atsilaikė, bet ir sugebėjo sparčiau plėsti karo pramonę, pradėjo kaupti karui reikalingas atsargas, o kitais metais net pati rengėsi puolimo operacijoms.
1915-aisiais Pietuose Serbija tebesmygsojo kaip rakštis Centrinių pajėgų šone; kai austrai ir vokiečiai 1915 m. rugsėjo 6 d. pasirašė sutartį su Bulgarija, netrukus sudarė planą sunaikinti ilgai erzinančius serbus. Generolas fon Makensenas buvo pasiųstas vadovauti jungtinėms austrų-vokiečių-bulgarų pajėgoms. Spalio mėnesį austrų-vokiečių armijos įsiveržė į Serbiją iš šiaurės, o dvi Bulgarijos armijos kirto Serbijos sienas rytuose. Serbai buvo apsupti. Priešų karių buvo gerokai daugiau, todėl serbų kareiviai ir civiliai buvo priversti trauktis per Albanijos kalnus. Britų ir prancūzų pajėgos išsilaipino Graikijoje, Salonikuose, tačiau bulgarai jiems sėkmingai užkirto kelią. Anglai-prancūzai pasiuntė karo laivus surinkti žygio per Albanijos kalnus išvargintus likusius gyvus serbus. Tai ir buvo vienintelė pagalba, kurią Vakarų pajėgos galėjo pasiūlyti Balkanų sąjungininkei. Taigi 1915-ieji buvo “baisiosios mažosios Serbijos” pralaimėjimo liudininkai.

Vakarų fronte padėtis be išeities

Konfliktui užsitęsus ilgiau negu metus, viltis, jog oras bus trumpas (populiariausia frazė 1914-aisiais – “Viskas baigsis iki Kalėdų”), dingo, ją pakeitė rengimasis ilgoms kovoms. Vakaruose strateginę iniciatyvą turėjo Vokietija: vokiečių armijos buvo užėmusios pramoninius Belgijos ir Prancūzijos centrus šiaurėje; generolo Žofro žodžiais tariant, jie buvo “vos per penkias dienas kelio nuo Prancūzijos širdies. Iš tokios situacijos kiekvienas prancūzas padarė aiškias išvadas: mūsų užduotis – nugalėti priešą ir išvyti jj iš mūsų šalies”. Kai paaiškėjo, jog vokiečiai permeta svarbiausias savo pajėgas iš vakarų j rytus, sąjungininkams atsirado galimybė pradėti smarkius puolimus. Jie laikė savo pareiga kautis ištisus metus. Trūko vienintelio dalyko – priemonių plano tam įvykdyti.

Britų Ekspedicinės Pajėgos ėmė reikštis vis stipriau, tačiau Britanija ir toliau liko jaunesnioji koalicijos partnerė; dominavo prancūzų strategija. Dabar paaiškėjo kaina, kurią Britanija rengėsi sumokėti, įsitraukdama į Europos politinius reikalus: iki tol ji pirmiausia buvo jūrų galybė, o dabar turėjo surinkti didžiulę armiją karui žemyne. Vienintelė nedidelė reguliarioji kariuomenė 1914-aisiais buvo vadinamosios Teritorinės Pajėgos, suformuotos gynybai šalies viduje. Norėdamas kiek pagerinti padėtį, lordas Kitčeneris, valstybės sekretorius karo reikalams, išleido garsųjį kreipimąsi į savanorius, – iki metų galo į jį atsiliepė 1 186 357 vyrai. Kai baigėsi savanorių verbavimas, bendras “Kitčenerio armijų” karių skaičius pribloškė – iš viso buvo surinkta 3 621 045 vyrai; karo vadams iškilo natūrali, bet išties bauginanti problema – kaip juos visus apginkluoti ir parengti mūšiams karo lauke?

Šie klausimai privertė pagalvoti – koks turėtų būti tas karo laukas? Kai kuriuos britų politikus šokiravo beprecedentiniai aukų sąrašai, gauti iš Prancūzijos ir Flandrijos, ir susidariusi padėtis be išeities Vakarų fronto apkasuose. J jūrų pajėgas jie žvelgė kaip į priemonę, leidžiančią atidaryti frontą kur nors kitur, kur būtų galima geriau išnaudoti naujuosius šauktinius. Nuo 1915-ųjų britų strategai ėmė dažnai ir atkakliai ginčytis; “vakariečiai” teigė, jog Vakarų frontas turėtų būti svarbiausias ir lemiantis, o “rytiečiai” primygtinai reikalavo pradėti atakas Austrijoje arba Turkijoje. Tačiau didesnę 1915-ų metų dalį senosios armijos likučiai, įskaitant karinius dalinius, paimtus iš užsienio įgulų, buvo dislokuoti ties Vakarų liniją; jiems padėjo teritorinės armijos kariai ir būriai iš Indjjos bei Kanados.

Šią problemą, su kuria susidūrė sąjungininkų karo vadaj, generolas Žofras apibūdino kaip “lenktynes tarp mūsų puolimo šalininkų ir vokiečių gynybinių organizacijų”. Iki 1915-ųjų pavasario vokiečiai jau buvo įrengę sudėtingą apkasų ir įtvirtinimų tinklą, aptvertą spygliuota viela ir sustiprintą kulkosvaidžiais, labai palengvinusiais gynybą.

Vakarų fronto apkasų sistemą lėmė teritorijos reljefas, bet dažniausiai buvo kasami vingiuoti priešakiniai apkasai šauliams tam tikrose vietose perskirti, kad būtų išvengta netikėtai įsiplieskusios ugnies; nuo apkasų priešų pozicijų link driekėsi daug griovių, kuriuose buvo įrengti tam tikri taškai puolimui. Kartais tokie grioviai baigdavosi stebėjimo postais. Už priekinių apkasų būdavo pastatytos dvi ar daugiau pagalbinių užtvarų; už jų glausdavosi kovojančių dalinių branduolys; šias užtvaras vieną su kita jungė daug zigzagais iškastų susisiekimo apkasų. Karui tęsiantis toliau, abiejų kovojančių pusių apkasų sistemos darėsi saugesnės ir sudėtingesnės. Labai šlapiuose regionuose apkasus imituodavo įrengdami juos žemės paviršiuje; šiam tikslui naudodavo nesuskaičiuojamą daugybę smėlio maišų. Kalnuotuose rajonuose (pavyzdžiui, Vogėzų) uolose kirsdavo tunelius. Besiginantys vokiečiai išradingai naudojosi kalnakasybos ar gręžimo įrenginiais, kurie iš pradžių buvo planuoti naudoti tvirtovių apgulčių metu; vėliau giliems apkasams ar atviriems blindažams įrengti jie ėmė plačiai naudoti gelžbetonį.

Kovodami prieš vis tvirtėjančių apkasų linijas, sąjungininkai mėgino atgauti iniciatyvą, kurią karo pradžioje buvo praradę. Tačiau jiems trūko ginklų, skirtų mūšiams apkasuose, ir kitokių atsargų – visko, pradedant apkasų mortyromis bei granatomis, baigiant siurbliais ir medinėmis lentomis, skirtomis šlapio purvo keliams išgrįsti; taip pat stokojo ir sunkiosios artilerijos, nuolat trūko šaudmenų. Nuo 1914-ųjų gruodžio iki 1915-ųjų kovo trukęs Šampanės Žiemos mūšis prancūzams kainavo labai daug gyvybių, nors jie patys galėjo pasiguosti tik menkais laimėjimais. Britai buvo dar prasčiau apsirūpinę, jų dalyvavo kautynėse kur kas mažiau nei sąjungininkų, todėl britai ne ką galėjo padėti. Tai sukėlė įtampą, įsivyravusią koalicijoje.

Šią įtampą neutralizavo britų ataka, surengta kovo mėnesį prie Nev Šapelio. Dabar BEP buvo suskirstytos į dvi armijas – Pirmąją (jai vadovavo generolas Heigas) ir Antrąją (generolas Smitas-Dorienas); šis puolimas buvo patikėtas Heigo armijai. Puolimui rengtasi labai rūpestingai ir kruopščiai;jDūtina pamj-nėti keletą svarbių naujovių, dėl kurių būsimasis mūšis tapo kitų trejų metų apkasų karo projektu: tai fotografinė žvalgyba iš oro, kuri padėjo sudaryti priešų apkasų žemėlapius; be to, anglai sudarė tvarkaraščius artileristams, sukonstravo platformas pabūklams, kad šie nesmigtų į klampią žemę, išmėgino trumpą “uraganinį” artilerijos apšaudymą. Pėstininkai kruopščiai repetavo visus suplanuotus veiksmus, viskas buvo griežtai įslaptinta. Rezultatas – akivaizdi sėkmė iš pradžių, tačiau vėliau, kaip prasitarė štabo karininkas, “visa mašina ėmė braškėti ir sustojo. Tai varė iš proto”. Negana to, tokia iš proto varanti situacija laukė ir ateityje.

Artėjo didžiojo austrų-vokiečių puolimo rytuose metas. Norėdami nukreipti sąjungininkų dėmesį ir užmaskuoti savo tikrąjį planą, 1915-aisiais vokiečiai surengė vienintelę ataką vakaruose – tai buvo Antrasis Ipro mūšis. Balandžio 22 d., po galingo artilerijos apšaudymo j šiaurę nuo Ipro buvo pastebėta melsvai baltos spalvos rūko uždanga, slenkanti link sąjungininkų apkasą. Tai buvo chloro dujų debesis, paleistas iš specialių cilindrų ir nukreiptas prieš Alžyro ir Prancūzijos teritorinės divizijos priešakinius skyrius. Tie, kurie įkvėpė dideles šių dujų dozes, mirė kentėdami nepaprastai didelį skausmą; kiti kariai, apimti panikos, ėmė bėgti kosėdami ir sunkiai gaudydami kvapą. Sąjungininkų pozicijose atsirado pavojingas tarpas, tačiau dabar jau ir patys vokiečiai ėmė dvejoti, ar verta į jį įsiterpti. Šį tarpą “pridengė” plonas kanadiečių ir britų pajėgų “ekranas”. Sąjungininkams teko išgyventi didelę negandą – dar vieną_ karo apkasuose etapą, primenantį lenktynes ir užsitęsusį iki gegužės bei atnešusį daugybę netekčių abiem pusėms. Priešus skyręs koridorius susiaurėjo, čia tvyrojo labai nesveika atmosfera, tačiau jis ir toliau egzistavo.

Gegužė buvo Centrinių Pajėgų didžiųjų puolimų rytuose mėnuo, taip pat ir sąjungininkų apgaulingų vilčių metas. Gegužės 23 d. Italija paskelbė karą Aust-rijai-Vengrijai ir pradėjo pulti Alpėse bei pagal Izon-co upę Triesto kryptimi. Italai atakavo labai veržliai ir entuziastingai, tačiau jų puolimai vienas po kito (vien tik palei Izonco upę jų buvo 11) silpo, o pasigirti taip ir neturėjo kuo, išskyrus atkovotą minimalų žemės plotą, nors gyvybių prarado išties daug. Visi Austrijos-Vengrijos imperijos regionai su Italija kovėsi itin ryžtingai ir įnirtingai. 1916-1917 m. vykę mūšiai laikomi niūriausiais šių šalių santykių pavyzdžiais.

Būdingiausias Vakarų fronto specifinis bruožas ir toliau tebebuvo didžiuliai gyvosios jėgos nuostoliai. Gegužės mėnesį prancūzai vėl atnaujino karo veiksmus – šį kartą prie Artua; jiems vadovavo ggenerolas Ferdinandas Fošas. Šį mūšį (Antrąjį Artua) galima laikyti svarbiu viso karo demarkacijos stulpu: prancūzai panaudojo 1252 patrankas ir haubicas, 293 iš jų buvo sunkiosios; šešias dienas trukusio preliminaraus artilerijos apšaudymo metu jie paleido ne mažiau kaip 2 155 862 sviedinius; tokių skaičių buvo planuojama laikytis ir ateityje. Pirmąją pėstininkų mūšio dieną (gegužės 9 d.) prancūzai gerokai pasislinko pirmyn, beveik pasiekdami Vimi kalną, tačiau nepakako rezervų šiam laimėjimui maksimaliai įtvirtinti. Dar kartą tai, kas atrodė kaip daug žadanti proga, vėl baigėsi ataka ir kontrataka. Šitaip priešai kovojo iki birželio 18 d.; mūšių metu buvo prarasta per 100 000 prancūzų karių ir mažiausiai 75 000 vokiečių. Britų pastangos padėti prancūzams iš_kairės apgailėtinai žlugo, nes kariams beviltiškai trūko ginklų, ypač didelio kalibro, ir šaudmenų. Spaudos kurstoma visuomenė ėmė labai domėtis šaudmenų trūkumu; šis susidomėjimas galiausiai lėmė liberalų vyriausybės žlugimą, koalicinės vyriausybės suformavimą ir naujos įstaigos – Karo atsargų ministerijos – įkūrimą; nors pastaroji iš pradžių dirbo neefektyviai, vėliau ji labai naudingai parėmė karo veiksmus.

Vasaros mėnesiais didieji mūšiai šiek tiek aprimo, prancūzai kaupė patrankas ir amuniciją; visa tai dabar buvo svarbiausia, nes karas turėjo virsti “artilerijos karu”. Britai irgi stengėsi daryti tą patį. Iki rugsėjo pabaigos viskas buvo parengta; 25 d. prancūzai vėl pradėjo ataką- Šampanėje kovėsi 35 divizijos, o Artua – 18. Fronte griaudėjo 2000 sunkiųjų ir 3000 lauko patrankų – po 30 patrankų vienam kilometrui Šampanėje ir po 22 Artua. Visa tai, atrodė, buvo nenugalimos pajėgos; iš tiesų vokiečiams buvo smogtas galingas smūgis (25 000 belaisvių ir 150 paimtų patrankų). Tačiau prancūzų pajėgų nuostoliai po dviejų puolimų perkopė 190 000, o vokiečių linijos liko nepralaužtos. Britai, vėl atakavę prancūzų kairėje, pirmąkart panaudojo dujas (jiems neabejotinai pritrūko sėkmės); kaip visada stokojo artilerijos – tik po 12 patrankų vienam kilometrui. Lygiai kaip prancūzai, kaudamiesi dešinėje, neišnaudojo turėtų galimybių, nes visą rezervą laikė per arti ir vokiečių artilerija įstengė juos pasiekti, taip ir britai pakartojo gegužės 9 d. padarytą prancūzų klaidą ir rezervą laikė per toli. Viskas baigėsi tuo, jog pirmieji jų laimėjimai buvo greitai anuliuoti ir kariai vėl grįžo į puikiai pažįstamas vėžes – vėl pasislėpė apkasuose; buvo prarasti dar 48 267 žmonės. Rezerve buvo Kitčene-rio armijos divizijos, gana nepatyrusios ir prastai organizuotos; joms teko patirti mažiau negandų, tačiau dėl didžiausio mūšio rezultatų Britanijoje kilo milžiniškas nepasitenkinimas. Feldmaršalas Frenčas buvo atstatydintas; Ekspedicinių Pajėgų vyriausiuoju karo vadu paskirtas generolas Heigas.

1915-ieji abiem kariaujančioms pusėms buvo nusivylimų metai: sėkmė atrodydavo esanti visiškai arti, tačiau nepasiekiama. Vakarų fronte dominavo technika – vis plačiau abi pusės naudojo artileriją, o pabūklai darėsi vis tobulesni. Apšaudymai tapo vis “moksliškesni” – ir čia karo strategai taikė naujus metodus, – tokius kaip šviesos blyksniai ir garsso bangos; vis dažniau ir efektyviau naudojo lėktuvus, kurie tokio pobūdžio kare buvo nepaprastai svarbūs. Tačiau kiekvieną technikos pažangos žingsnį iš vienos pusės lydėjo toks pat ir iš priešininkų; šis faktas lėmė visą karo laikotarpio įtūžį ir tragiškumą.

Jūrų karas

Žlugus Napoleonui Karališkasis jūrų laivynas nejautė jokios didesnės konkurencijos, tačiau 1914-aisiais jam ėmė grasinti vis stiprėjantis Vokietijos jūrų laivynas. 1906-aisiais admirolas seras Džonas Fišeris įvykdė tikrą revoliuciją, į vandenį nuleidęs Jos Didenybės laivą drednoutą (šarvuotą karo laivą); tai buvo pirmasis ginkluotas dideliais pabūklais ir turbinų varomas kovinis laivas, kurį pastačius visi kiti karo laivai ėmė atrodyti gerokai pasenę (įskaitant ir milžinišką britų “ikišar-vuočių” laivyną). Nuo to laiko visi jūrų laivynai buvo vertinami pagal turimas šarvuočių pajėgas. 1914-aisiais britai turėjo 20 plaukiojančių ir 12 statomų laivų; vokiečiai turėjo 16 laivų ir keturis dar statė. Turint galvoje ir Jūrų ministeriją bei jos pasaulinio masto įsipareigojimus, britų turimos atsargos nebuvo labai didelės.
Šie milžiniški laivai, apsupti kreiserių ir eskadrinių minininkų būrių, jų toliašaudžiai pabūklai ir dar grėsmingesnį sviediniai, masyvi ginkluotė, optiniai prietaisai, skirti priešui pastebėti iš labai toli, jų greitis ir radijo ryšys jūrininko profesiją padarė paslaptingą. Tačiau niekam kitam visa tai nekėlė tiek nuostabos, kaip admirolui serui Džonui Dželikou, vyriausiajam Brįtanijos laivyno Didžiosios flotilės vadui. Vinstono Čerčilio žodžiais tariant, “jis buvo vienintelis žmogus, galėjęs pralaimėti karą per vieną popietę”.

Imperatoriškojo vokiečiųjūrų laivyno, ypač atviros jūros flotilių, susitelkusių Siaurės jūroje, svarbiausias tikslas buvo suduoti (ar bent grasinti suduoti) smarkų smūgį Karališkajam laivynui, kad britų Jūrų pajėgų pranašumas būtų negrįžtamai sužlugdytas. Vokietijos visuomenė tikėjosi dramatiškų veiksmų, to paties tikėjosi ir Britanijos žmonės, slapta laukę dar vieno Trafalgaro ar bent jau vokiečių įkalinimo jų pačių uostuose, kaip Nelsono laikais buvo nutikę prancūzams, kai juos užblokavo anglų eskadros. Tačiau nieko tokio nenutiko – dabartinius veiksmus lėmė naujos technologijos. Blokada dabar pasidarė neįmanoma dėl povandeninių minų grėsmės ir povandeninių laivų torpedų. Tačiau vokiečiai, savo nelaimei, turėjo įsitikinti, jog tolimoji blokada (didžiosios flotilės bazės buvo Orknių salose, prie Skapą Flou, taip pat prie Rosyto įlankos, maždaug 800 km (500 mylių) nuo karinių Vokietijos uostų) gali būti tokia pat efektyvi kaip ir tradiciniai metodai. Dar viena iš svarbiausių karo metų naujovių, papildžiusių galimybes bendrauti per didelį atstumą, buvo bevielis telegrafas, leidęs slapta klausytis priešo. Dėl britų klausymosi stočių vokiečių laivynas negalėjo nė pajudėti, apie tai nesužinojus Jūrų ministerijai ir Didžiajai flotilei. Jau pačioje karo pradžioje sužinoti vokiečių jūrų laivyno kodai jiems suteikė neįkainojamą pranašumą; kita vertus, britų Jūrų ministerija veikė per lėtai ir neįstengė maksimaliai pasinaudoti gaunamomis žiniomis, tačiau vokiečiai buvo dar lėtesni, nes net nesusigaudė, kas iš tiesų nutiko.

Bendras vaizdas buvo toks: egzistavo du pagrindiniai laivynai, kurie turėjo per 250 laivų, dažniausiai tingiai plūduriavusių nuleistais inkarais, o jūrų karo krizė po truputį brendo kitur. Jau iš pat pradžių vokiečių laivus (ir karinius, ir prekybinius) britai išstūmė iš jūrų; bet sulaukta netikėto rezultato – vokiečių povandeniniai laivai (Untersee) nestokojo daugybės taikinių, o Karališkojo jūrų laivyno povandeniniai laivai, norėdami juos surasti, turėjo leistis į pavojingus žygius. Tačiau karo po vandeniu metu pirmieji kraujo lašai buvo pralieti dėl Karališkojo laivyno veiksmų: pirmasis antvandeninio ir povandeninio laivų susidūrimas baigėsi tuo, jog britų laivas Birmingham 1914-ųjų rugpjūčio 9 d. paskandino vokiečių povandeninį laivą U-15. Pirmasis nuskandintas antvandeninis karo laivas buvo britų Pathfinder, – rugsėjo 3-čiąją jį nuskandino vokiečių povandeninis laivas U-21. Pirmasis britų povandeninis laivas kitą vokiečių laivą nuskandino rugsėjo 13-ąją: nuskandintasis – kreiseris Hela, nuskandinęs – E-9. Vienas povandeninis laivas pirmąkart kitą nuskandino spalio 18d.: britų E-3 nugalėjo vokiečių U-27. Netrukus_pasirodė naujo, mirtinai pavojingo karo veiksmų pobūdžio ženklai: povandeninis vokiečių U-17 laivas spalio 20 d. nuskandino pirmąjį prekybinį laivą – britų garlaivį Glitra; pirmasis laivas, nuskandintas be perspėjimo, buvo prancūzų AmiralGan-teaume, kurį spalio 26 d. nuskandino vokiečių povandeninis laivas U-24. Pradėtas rašyti naujas karinio jūrų laivyno istorijos skyrius; 1915-ųjų vasarį britai paskelbė povandeninių laivų blokadą.

Pirmoji povandeninių laivų kampanija tęsėsi daugiau nei metus; skandalingiausias šios kampanijos “žygdarbis” – Kiunardo keleivinio laivo Lusitania neperspėjus nuskandinimas 1915-ųjų gegužės 7 d. Tada žuvo 1198 žmonės: 800 nuskendusiųjų buvo keleiviai, 159 iš jų – amerikiečiai. Šis įvykis pakeitė neutralias Amerikos pozicijas, – po dvejų metų Amerika paskelbė pradėsianti karą prieš Vokietiją. Taigi pirmoji povandeninių laivų kampanija išsikvėpė: kariaujančios pusės parodė viską, kas buvo įmanoma. Tai niekieno nestebino, nes kampanijai prasidedant Vokietija Šiaurės jūroje turėjo tik 21 povandeninį laivą (iš jų tik trys ar keturi, varomi benzinu, galėjo plaukioti vienu metu). Vis dėlto per metus nuskandintos 1 328 985 tonos sąjungininkų laivynams priklausiusių krovinių buvo tam tikras ženklas ateičiai, kurios neteko ilgai laukti.

Tuo metu antvandeninių laivų mūšiai vyko įprastesniais būdais. Vokiečių laivams Goeben ir Breslau įstengus niekieno nesulaikytiems perplaukti Viduržemio jūrą ir pasiekti Konstantinopolį, kad paspartintų Turkijos įstojimą į karą, britų įūrų laivyno prestižui buvo smogtas didelis smūgis. Siaurės jūroje abi pusės kartkartėmis rengė antpuolius; galima sakyti, kiek geriau sekėsi britams. Kita vertus, puolančiosios vokiečių eskadros įstengė pasiekti, apšaudyti rytinėse Anglijos pakrantėse esančius miestus ir pasitraukti nepatyrusios didesnės žalos. Eiliniai žmonės, absoliučiai nieko nenutuokiantys apie modernius jūrų mūšius, buvo nepaprastai išgąsdinti. Tačiau pagerėjusio dėl radijo priemonių, padėjusių fiksuoti vokiečių veiksmus, sekimo priešų išpuoliai darėsi vis rizikingesni. Hartlepulo-Skarboro puolimas 1914-ųjų gruodį ir veiksmai prie Dogerio pakrantės 1915-ųjų sausį vokiečiams, galima sakyti, buvo siaubingi. Netikėti susidūrimai kiekviena proga su galingesnėmis britų pajėgomis išugdė didžią pagarbą Britų jūrų laivyno žvalgybai, nors vokiečiai niekada taip ir nesusivokė, kur labiausiai klydo. Praėjo daugiau nei metai, kol vokiečių kovinės eskadros išdrįso vėl pasirodyti Šiaurės jūroje. Šią pergalę britams padėjo pasiekti bevielis telegrafas, pranešimų perėmimas ir šifrų analizė.

Šiuos slaptus dalykus žinojo tik labai nedaugelis; visa pasaulio visuomenė aiškiai matė patį faktą, nes mūšiai jūrose vyko toliau, o jų apibendrinimus pateikdavo laikraščių apžvalgininkai. Daug dėmesio susilaukė vokiečių lengvųjų kreiserių puolimo veiksmai tolimuosiuose vandenyse, ypač išgarsėjo Indijos vandenyne veikęs Emden, kuriam vadovavo prityręs riteriškas kapitonas Karlas fon Miuleris. Tačiau vienas po kito šie kreiseriai buvo naikinti; ir vėl nepaprastai svarbų vaidmenį juos sunaikinant suvaidino radijo ryšys.

Pati galingiausia vokieči kreiserių jėga buvo vi-ceadmirolo Maksimiliano fon Špė Rytų Azijos eskadra Ramiajame vandenyne. Eskadra buvo suformuota iš dviejų sunkiųjų kreiserių Scharnhorst ir Gneisenau, – kiekvienas iš jų ginkluotas aštuoniais 210 mm pabūklais, – ir trijų lengvųjų Emden tipo kreiserių. Fon Špė pajėgas turėjo atremti Pietų jūrose esanti australų eskadra, kuri turėjo greitą, modernų linijinį kreiserį Australia, ginkluotą aštuoniais 12 colių pabūklais; šis kreiseris galėjo sunaikinti visą vokiečių eskadrą. Rugpjūčio 23 d. į karą įstojus Japonijai, sąjungininkų pajėgas papildė dviem moderniais garų varomais linijiniais kreiseriais, galinčiais plaukti 27 mazgų greičiu, ir keturiais mažesniais kreiseriais. Susidūręs su tokiomis pajėgomis, fon Špė neturėjo jokio pasirinkimo; jis pasileido plaukti per Ramųjį vandenyną. Lapkričio 1 d. pirmarūšiai jo kreiseriai nuskandino du senstelėjusius kreiserius Good Hope ir Mon-mouth, kuriems vadovavo Keip Koronelio kontradmi-rolas seras Kristoferis Kradokas.

Britų atsakas buvo greitas ir stiprus. Naujasis jūrų ministras admirolas Fišeris paskyrė du savo paties projektuotus linijinius kreiserius Invincible jr lnflexib-le, ginkluotus kaip ir Australia 12 colių pabūklais; linijiniams kreiseriams vadovavo viceadmirolas seras Do-vetonas Sturdis. Laivai buvo pasiųsti į Folklendo salas, kad užkirstų kelią fon Špė į Atlantą. Ten gruodžio 8 d. ir susitiko abiejų pusių pajėgos, o po ilgo mūšio visi vokiečių laivai, išskyrus vieną lengvąjį kreiserį, buvo pasiųsti dugnan. Fon Špė ir abu jo sūnūs žuvo mūšio metu. Britų visuomenei atrodė, kad akiplėšiškasis priešas susilaukė pelnyto nelsoniško atpildo; žmonės visai nesusimąstė, kiek laiko sugaišo didieji laivai, kol nuskandino gerokai silpnesnius priešininkus. Nedaug kam kilo klausimas, ar Fišerio linijinių kreiserių įgulos sudarė pakankamą jūrų galią, ar ne; atsakymas išaiškėjo tik beveik po pusantrų metų. Didžiausias jurų mušis per visą karo istoriją įvyko 1916-ųjų gegužės 31 d.; jame dalyvavo daugiausia istorijoje laivų – 259. Vokiečiai dar kartą griebėsi pažįstamos taktikos – “suluošinti” Didžiąją flotilę po truputį triuškinant jos narius. Britų atsakas taip pat buvo nenaujas: radijo ryšys padėjo Didžiajai flotilei sekti vokiečių pajėgas. Tačiau mūšio metu ryšio priemonės patyrė techninę avariją (buvo gaunami klaidingi radijo signalai arba negaunama jokių), išplėšusią iš britų rankų pergalę. Nors britai stebino vokiečių flotilę, jie neįstengė pasinaudoti savo pranašumu. Turėdami puikius pabūklus, gerus šaudmenis ir, be kita ko, taikliai šaudydami, vokiečiai sugebėjo smarkiau pakenkti savo priešininkams. Niokojantys sprogimai sudaužė tris iš devynių Fišerio linijinių kreiserių; laivai nuskendo, buvo užmušti beveik visi jų įgulų nariai. Puiki vokiečių vyriausiojo kariuomenės vado admirolo fon Šejerio taktika padėjo vokiečių flotilei per vieną naktį išsisukti nuo gerokai gausesnių priešininkų. Taktikos atžvilgiu šis mūšis, kurį britai vadina Jutlandijos, o vokiečiai – Skagerako mūšiu, geriau pasisekė vokiečiams, tačiau strategijos atžvilgiu tai buvo britų pergalė; vokiečių atvirų jūrų flotilė karo metu nebevaidino svarbaus vaidmens iki 1918-ųjų lapkričio, kai pakrikusios moralės įgulos pradėjo atvirą maištą.

Baigiantis 1916-ųjų vasarai, kai Rytų frontas vėl skendėjo liepsnose, o mūšis prie Somos buvojau beveik pasiekęs epogėjų, Vokietijos padėtis pasidarė beviltiška. Nebaudžiami vokiečių povandeninių laivų antpuoliai įgijo kaip niekada didelę reikšmę, todėl dabar jiems pritarė aukščiausioji vadovybė. Taigi spalio mėnesį šio reikalo aktyviai ėmėsi ir patys vokiečių povandeniniai laivai: staigus be perspėjimo nuskandintų laivų skaičiaus padidėjimas lėmė lygiai tokį patį šuolį nuskandintų krovininių laivų suvestinėse. Nuo 1916-ųjų spalio iki 1917-ųjų spalio per mėnesį vokiečiai nuskandindavo ne mažiau kaip 300 000 tonų. 1917-ųjų vasario 1 d. vokiečių karinė vadovybė oficialiai pripažino šiuos savo veiksmus. Ji paskelbė, jog prasidėjo niekaip nevaržoma kampanija; iškart pasirodė didelį nerimą keliantys rezultatai – vasario mėnesį nuskandinta 548 671 tona krovinių, kovo mėnesį – 603 369 tonos ir rekordiškai baugus skaičius balandį – 894 147 tonos.

Dabar išryškėjo labai reali grėsmė, kad sąjungininkai gali pralaimėti karą, nes jie nebegalėjo gauti būtinų karo atsargų iš užsienio, nuo kurių priklausė (tai buvo ypač aktualu Britanijai). Dabar jūrų karas iš esmės virto karu prieš povandeninius laivus. Tokį sprendimą iš dalies sąlygojo atitinkamas metodas – konvojinės sistemos, nuo kurios karo metais priklausė visa Britanijos prekyba, atgaivinimas, iš dalies – naujos technologijos. Konvojai vis labiau ėmė kaustyti vokiečių povandeninių laivų veiksmus – pasidarė sunku rasti taikinius ir juos atakuoti. Naujos technologijos – giluminės bombos, patobulintos minos, hidrofonai, vis plačiau naudojami lėktuvai ir neatskiriama viso to dalis – radijo ryšiu besinaudojanti žvalgyba, – apstulbusiems priešininkams nematomais būdais užkirto kelią povandeninių laivų išpuoliams. 1918-ųjų balandį pirmąkart sąjungininkų gauti kroviniai viršijo prarastų krovinių skaičių. Tai reiškė, jog vokiečių povandeniniai laivai nugalėti. Baigiantis karui vokiečiai prarado ne mažiau kaip 178 laivus; 140 – konkrečiai dėl priešininkų veiksmų. Vokiečių jūrų laivynas suskilo, prasidėjus maištams ir revoliucijai, tačiau povandeninių laivų įgulų moralė liko aukšta, šios įgulos vienintelės ir toliau vykdė savo pareigas, nors buvo praradusios daugiau nei 30 procentų karių. Šie žmonės paliko labai aiškias nuorodas ateities jūrų karui.

Karas ore

Tarp 1903-ųjų (kai pirmąkart pakilo broliai Raitai) ir 1914-ųjų Europos armijos ir laivynai eksperi mentavo, mėgindami panaudoti lėktuvus karo tiks lams; aviacijos entuziastai daug tikėjosi iš naujojo iš radimo, tačiau kariškiai gerokai abejojo dėl lėktuvi funkcijos ir naudos. Be lėktuvų, vokiečiai greitai ėmės ir dirižablių (cepelinų) gamybos – 1914-aisiais Va karų fronte jie galėjo skraidyti penkiais dirižabliais Greitai pasidarė aišku, jog šio karinio konflikto meti žvalgyba yra svarbiausias aviacijos uždavinys. Esan naujoms mūšių aplinkybėms, kavaleristai nebegalė jo susidoroti su tokiomis užduotimis, o lėktuvai, at virkščiai, galėjo padėti įveikti didelius atstumus i maždaug 100 km/h greičiu skubiai grįžti. Būtent Ką rališkojo lakūnų korpuso (KLK) ir prancūzų aviacijo tarnybos pilotai pastebėjo, kaip vokiečių Pirmoji armija iš esmės pakeitė kryptį ir pasuko Paryžiaus linh visatai baigėsi Marnos mūšiu 1914-aisiais.

Kai tik buvo pradėta aviacijos žvalgyba, reikėji imtis kontrpriemonių, – informacijos poreikį atsvėr būtinybė slėpti ją nuo priešo. Iš pradžių priešinink mašinų įgulos susitikusios viena kitai pamojuodavc tačiau šių nekaltų riteriškų gestų greitai buvo atsisa kyta. Lakūnai iš pradžių ėmė kautis šautuvais ir re veiveriais, o paskui griebėsi kulkosvaidžių. Šios pr mityvios kovos ir pakišo mintį apie naikintuvus – kar teoretikai ėmė mąstyti apie oro mūšių pranašumą.
Tikram kariniam naikintuvui būtinai reikėjo pii myn šaudančio kulkosvaidžio, tačiau didžiausia prc pelerinių lėktuvų problema – pats propeleris. Prc blemą sprendė abi pusės: pirmiausia prancūzų Gai ros ir Saulner komanda prie propelerio pritaisė de flektoriaus plokšteles, kad kulkosvaidis nenumušt propelerio, o 1915-ųjų balandį olandas Entonis Fc keris vokiečiams sukūrė specialų blokuojantį apars tą – sudėtingą mechaninę sistemą, gebėjusią sl stabdyti kulkosvaidžio papliūpą akimirksniu, vos ti priešais kulkosvaidį pasirodydavo propelerio briai na. Tokių pilotų kaip Maksas Imelmanas ir Osvaldą Belkė rankose monoplanas Eindecker 1915-aisiai sukūrė “Pokerio rykštės” legendą. Kartu su lobule jančiais naikintuvais brendo ir nauja lakūnų karta; ji buvo prityrę, sumanūs, negailestingi padangių asą raižę Prancūzijos ir Flandrijos erdves, stengdamiesi nuolatos didinti nukautų priešų sąrašus.

Stiprėjant aviacijai, oro mūšių rezultatai bylodavo tai apie vienos, tai apie kitos pusės pergalę. Vokiečių 1915-ųjų ir 1916-ųjų pradžios pranašumas išblėso pasirodžius geresniems sąjungininkų lėktuvams, ypač prancūzų NieuportXVII ir britų DH2. Varžantis dėl oro pajėgų pranašumo svarbų vaidmenį vaidino lėktuvų skaičius, taktika ir organizavimas, tačiau Vakarų fronte kiekvienos operacijos sėkmė daugiausia priklausė nuo lėktuvų kokybės. Rugsėjį vokiečių karinės aviacijos tarnyboje pasirodė pirmieji dvivamzdžiai naikintuvai “Albatrosai”, bauginę sąjungininkus visą rudenį ir pavasarį. 1917-ųjų balandį – “kruvinąjį balandį”, kaip buvo įprasta sakyti, – britai atsidūrė dugne; jaunų, nepatyrusių pilotų gyvybės užgesdavo vos po kelių mūšio dienų arba dar greičiau; po truputį ėmė kilti panika. Kaip tik tada pasirodė nauja britų lėktuvų karta – triplanas Sopwith SE5a ir Sopvvith Camel, kurie įvykių eigą pakreipė sąjungininkams palankia vaga. Tik paskutiniais karo mėnesiais vokiečiai lyg ir pradėjo perimti iniciatyvą, paleidę Fokker DVII, tačiau viskam pakeisti iš pagrindų nepakako laiko.

Galingieji padangių asai išties užvaldė žmonių vaizduotę, tačiau svarbiausia aviacijos užduotis viso karo metu buvo padėti žemėje kovojančioms pajėgoms. Gyvybiškai svarbų vaidmenį lakūnai vaidino mūšių apkasuose metu, kur dominavo artilerija; pilotų funkcija buvo stebėti priešų įtvirtinimus, artilerijos ir kulkosvaidžių išdėstymą, įtvirtinimus užfrontėje. Greitai pradėta naudotis fotografine žvalgyba, padėjusia pažymėti apkasų ir artilerijos žemėlapiuose smulkiausias detales. Užtikrintai tobulėjo ryšys tarp žemės ir oro, ypač tarp artilerijos baterijų ir kontroliuojančios aviacijos, padėdavusios nustatyti priešo artilerijos pozicijas ir reguliuodavusios artileristų šūvius j taikinius.

Pirmieji oro mūšiai prasidėjo Vakarų fronte, tačiau, savaime suprantama, tokio pobūdžio karo veiksmų buvo imtasi ir kitur. Rusai eksperimentavo (nelabai sėkmingai) su keturių variklių bombonešiais; Italijos ir Austrijos-Vengrijos kariniai lėktuvai skraidė ir kovėsi virš Alpių ir Adrijos jūros; 1918-aisiais Palestinoje generolo Alenbio oro pajėgos sutriuškino turkus. Be to, jūrų mūšiuose stebėjimai iš oro tapo būtina sėkmingų kovų sąlyga: kaudamiesi su vokiečių povandeniniais laivais, sąjungininkai naudojasi lėktuvnešiais; aeroplanai, dirižabliai, hidroplanai ir lėktuvai čia taip pat buvo labai reikšmingi.

Ištobulinus bombonešius, aviacija tikrai tapo daugiafunkciniu koviniu mechanizmu. Karališkoji karinio jūrų laivyno aviacijos tarnyba buvo pirmoji strateginio bombardavimo pionierė, pakilusi į pirmąjį reidą 1914-ųjų rugsėjo 22 d., Diuseldorfe ir Kelne atakuodama “cepelinų” angarus. Kai kurie apsukresni lakūnai pradėjo skraidinti įvairius svaidomuosius ginklus: naudodavo rutulinius guolius ar ietis, kuriuos mesdavo ant žemai esančio priešo. Greitai visus šiuos svaidomuosius dalykus pakeitė sviediniai, granatos ir bombos. Netrukus imtos plėtoti dvi skirtingos bombonešių atšakos: vieni buvo projektuojami taip, kad galėtu suteikti pagalbą sausumoje kovojantiems būriams, -jie turėjo apšaudyti priešų dalinius kkulkosvaidžiais ir skeveldrinėmis bombomis, o kiti atliko strateginę funkciją – atakavo toli už fronto linijos esantj priešą.

Pirmieji bombonešiai neturėjo ne tik tinkamų bombų, bet ir aviacinių taikiklių; pastarieji pasirodė 1915-aisiais, kai britų antskrydžio metu buvo suardytas geležinkelis vokiečių užnugaryje. Britai neturėjo nei pakankamai lėktuvų, nei pakankamai sunkių bombų, galėjusių padėti šią operaciją atlikti tikrai sėkmingai, bet tai buvo pirmasis mėginimas bombarduojant padaryti užtvarą.

Vokiečiai pirmieji pamėgino naudoti oro pajėgas puldami civilius gyventojus. Iš pradžių tą jie darė su “cepelinais”, o vėliau – specialiai sukonstruotus didelio nuotolio bombonešius. Pirmoji “cepelinų” ataka buvo surengta virš Anglijos 1915-ųjų sausiol 9d.; tais metais Anglija turėjo atlaikyti dar 19 panašių antskrydžių. Nuostoliai buvo palyginti nedideli (iš viso 556 žuvę ir 1357 sužeisti), tačiau visuomenė labai protestavo. Anglija nebesijautė esanti saugi sala, – žmonės reikalavo nedelsiant imtis kontrpriemonių. Tačiau pasirodė, kad imtis kontrveiksmų nėra taip paprasta, – “cepelinus” numušti buvo stebėtinai sunku. Tik 1916-aisiais buvo panaudota gynybinė priešlėktuvinių patrankų, prožektorių, priešlėktuvinių aerostatų užtvarų ir naktinių naikintuvų sistema.

1916-aisiais vokiečiai kuriam laikui nutraukė “cepelinų” reidus, bet ne todėl, kad pabūgo britų gynybos, o dėl to, jog ėmė naudoti aukštesnio lygio aeroplanus Gotha ir Giant. 1917-ųjų gegužės 25 d. Gotha lėktuvai bombardavo Folkstouną; tai buvo pirmasis antskrydis iš daugelio, surengtų virš pietrytinės Anglijos per vėlesnius 12 mėnesių. Ir dabar nuostoliai nebuvo labai dideli (iš viso 835 užmušti ir 1972 sužeisti), bet pasipiktinę britai ėmė reikalauti ne tik imtis tobulesnių gynybos priemonių, bet ir tiesioginio keršto.

Strategiškai svarbiems taikiniams Vokietijoje bombarduoti buvo sukomplektuotos nepriklausomos oro pajėgos, o 1918-aisiais pirmąkart panaudoti HandleyPa-ge serijos bombonešiai. Handley Page 0/1500, galėjęs įveikti apie 2000 km, įstengė pasiekti Berlyną, gabendamas beveik 1500 kg bombų; ir tik 1918-ųjų lapkričio 11d. paliaubos sutrukdė šiam tikram strateginiam bombonešiui pademonstruoti savo galimybes.

Aviacijos svarbą karo metu britai patvirtino 1918-ųjų balandžio 1 d. suformuodami atskirą tarnybą – Karališkąsias karines oro pajėgas. KLK ir KKOP plėtra nuo 1914-ųjų buvo stulbinanti – nuo saujelės žmonių ir lėktuvų iki itin profesionalios 293 532 karininkų ir eilinių, turinčių 22 000 lėktuvų, organizacijos. Baigiantis karui tai buvo didžiausios karinės oro pajėgos pasaulyje.

Rytų frontas 1916-1918 m.

Didžiojo puolimo 1915-ųjų vasarą metu Vokietijos kariuomenė kirto Rusijai stiprų, atnešusj didelių nuostolių, smūgį, todėl 1916-aisiais vyriausieji vokiečių karo vadai, nukreipę žvilgsnį į Vakarus, manė, jog Rusija nepaliks gynybos pozicijų. Po 18 kovų mėnesių rusų armija buvo tarsi gremėzdiška karo mašina, kurią dažniausiai valdė menkai išsilavinę generolai, tegalėję pasiūlyti pasenusias idėjas. Tačiau 1916-aisiais atsirado šiokia tokia optimizmo kibirkštėlė, nes rusai pagaliau ėmė naudoti turimus šalies pramonės išteklius. 1916-ųjų pavasarį galiausiai buvo įveiktas chroniškas ginklų, amunicijos ir kitų būtinų karinių reikmenų trūkumas, kaustes Rusijos veiksmus 1914-1915 m. Patvirtindama sąjungininkų sudarytus ir tarpusavyje suderintus planus, vyriausioji Rusijos vadovybė ėmė rengtis naujam puolimui Rytų fronte.

1916-ųjų balandžio 14d. vykusioje didžiojoje karo veiksmų planavimo konferencijoje, kurioje dalyvavo caras ir armijų vadai, buvo nutarta priimti generolo Aleksejaus Brusilovo pasiūlytą puolimo schemą. Brusilovas vadovavo Pietvakarių armijų grupei. Pagal jo planą reikėjo veržtis plačiu frontu ir maksimaliai išnaudoti netikėtumo efektą. Brusilovas buvo vienas iš nedaugelio Rusijos karo vadų, supratęs naujausių karinių technologijų svarbą. Rengdamasis artėjančiam puolimui, jis išsamiai apsvarstė fotografijų iš oro, puolimo apkasų sistemų konstrukcijų, karinių atsargų slėptuvių, gero artileristų ir pėstininkų bendradarbiavimo galimybes.
Birželio 4 d. keturios Brusilovo grupės armijos (38 divizijos prieš panašias Austrijos-Vokietios pajėgas) atakavo pakrikusias priešininkų fronto linijas platesniu nei 300 km ruožu. Kruopštus rusų rengimasis ir pastangos išsaugoti būsimo puolimo slaptumą pasiteisino; austrųvengrų pajėgos pakrikusios ėmė trauktis. Rusai skubėdami spaudė toliau: birželio 12d. jie jau buvo įsiveržę 80 km ir į nelaisvę paėmę apie 200 000 austrų bei gausias priešų ginklų atsargas. Dabar išties reikėjo skubios pagalbos ir pajėgų pastiprinimo, bet, nepaisant Brusilovo primygtinų prašymų nedelsiant padėti, jis turėjo ilgai laukti atsako. Silpnėjančiam austrų frontui ir vėl laiku į pagalbą atskubėjo vokiečių pastiprinimas. Po reorganizacijos, baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui, Brusilovas atnaujino puolimą; rugsėjo pradžioje austrai buvo netekę per 600 000 karių, o vokiečiai – 150 000. Mūšis tęsėsi visą rugsėjį (Somos mūšio epogėjus), tačiau rusai, netekdami vis daugiau karių, nebesugebėjo išlaikyti pradinio tempo; mūšis po truputį rimo.

Austrijos-Vengrijos imperijai Brusilovo puolimas buvo beveik lemtingas smūgis. Rusai taip pat privertė vokiečių aukščiausiąją vadovybę atitraukti divizijas iš Somos fronto ir permesti jas į rytus. Dabar Centrinės pajėgos rytuose turėjo naują priešą. Paskatinta sąjungininkų pažadų skirti dalį Austrijos-Vengrijos teritorijos ir padrąsinta Brusilovo vadovaujamų rusų sėkmės, Rumunija rugpjūčio 27 d. paskelbė Austrijai-Vengrijai karą. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo lemtinga karo veiksmų klaida: Rumunijos 23 divizijų armija, lyginant su 1916-ųjų standartais, buvo išties pasenusi. Rumunijos strateginė padėtis irgi buvo prasta – ją išvien supo priešai.

Rugpjūčio 28 d. generolas fon Falkenheinas buvo atleistas iš vokiečių karinio štabo viršininko pareigų ir iškart paskirtas vadovauti kombinuotoms Aust-rijos-Vokietijos-Bulgarijos pajėgoms, mestoms prieš Rumuniją. Jis pats tiesiogiai vadovavo austrų ir vokiečių pajėgoms šiaurėje. Gruodžio 6 d. Bukareštas neatsilaikė prieš jungtinį generolo Augusto fon Ma-kenseno puolimą iš pietų ir fon Falkenheiną; rumunų armijos likučiai pasitraukė į šiaurės rytus ir saugojo Rusijos pajėgas Moldavijoje. Praradę minimalų karių skaičių, vokiečiai dabar kontroliavo didesnę Rumunijos dalį, negailestingai eksploatuodami svarbius šalies ekonominius išteklius – naftą ir grūdus, kuriuos tiekė blokados dienas išgyvenančiai Vokietijai. Rumunijos pralaimėjimas sudarė naują situaciją: Rusijos fronto linijos nusidriekė iki Juodosios jūros, Rusijos karių gretos ir toliau tirpo. Baigiantis 1916-iesiems, Rusija iš viso buvo netekusi maždaug 5 000 000 karių. Atšiaurią 1916-1917 m. žiemą ėmė trūkti maisto, dideliuose miestuose prasidėjo maištai, stiprėjo revoliucinės nuotaikos. 1917-ųjų kovą kilo masinės demonstracijos, pakriko policijos ir armijos drausmė, buvo nuverstas caras Nikolajus II ir įkurta Laikinoji vyriausybė. Iš esmės liberali naujoji vyriausybė buvo nusiteikusi tęsti karą; iš pradžių manyta, jog ji sustiprins Rusijos galimybes. Tačiau svarbiausius vyriausybės narius nuolat veikė kairiosios jėgos, reikalavusios “taikos ir duonos”, o tai visiškai atitiko karo išvargintų Rusijos valstiečių ir karių poreikius. 1917-aisiais ne vien Rusija pasijuto išvarginta karo. Po pusantrų karo metų Italija buvo praradusi apie 750 000 karių, patriotinės nuotaikos, kurių apimti italai pradėjo kariauti, dabar jau blėso. Prancūzijoje situacija susiklostė panašiai kaip ir maištaujančioje jos armijoje, – išaiškėjo keletas išdavystės skandalų, susijusių su vyriausybės nariais. Britanijoje prie šoko, sukelto vokiečių antskrydžių ir bombardavimų, prisidėjo naujokų verbavimas ir nuolatiniai maisto nepritekliai, – povandeninių laivų blokados rezultatas. Birželio mėnesį Stokholme vykusi Tarptautinė socialistų konferencija virto visuotinio nepasitenkinimo židiniu, tačiau svarbus stimulas veikti buvo Rusijos pavyzdys.Nepaisydamas vis didėjančio armijos nepasitenkinimo, karo ministras A. Kerenskis užsimojo sustiprinti rusų patriotizmą, pradėdamas naują puolimą. Sumanymas pradėtas vykdyti 1917-ųjų liepos 1 d. Galicijoje (vadinamasis Kerenskio puolimas). Per pirmąją kovų savaitę buvo šio to pasiekta, tačiau rusų veržimąsi galutinai sustabdė triuškinantis kontrpuolimas. Rusų kariams jau ir taip pakako kruvinų mūšių, todėl dabar jie ėmė trauktis ištisais daliniais. Lenino žodžiais tariant, “jie balsavo už taiką kojomis”; nuo rugpjūčio rusų armija visai suskilo, maištai ir dezertyravimo atvejai tapo įprastais dalykais. Rugsėjį vokiečiai ir toliau kovėsi atremdami Kerenskio puolimą ir patys organizavo antpuolius, -Aštuntoji armija, kuriai vadovavo fon Hutir, užėmė Baltijos uostą Rygą. Ši ataka buvo svarbi tuo, jog pirmąkart panaudota šaudymo pagal iš anksto apskaičiuotus duomenis taktika, pasiūlyta pulkininko Bruchmiulerio. Ši technika priminė jau pamirštą netikėtumo

Kadangi Rusijos Laikinoji vyriausybė buvo labai silpna, 1917-ųjų lapkričio mėnesį bolševikinė socialdemokratų frakcija užgrobė valdžią (tai ir buvo garsioji “Spalio revoliucija”; ji taip vadinama todėl, kad rusai laikėsi savojo kalendoriaus, pagal kurį laikas buvo skaičiuojamas 13 dienų skirtumu, lyginant su tarptautine skaičiavimo sistema), įsigalėjus kietam Lenino ir Trockio vadovavimui, bolševikai be jokio vargo išstūmė vyriausybę ir vos paėmę valdžią stengėsi įtvirtinti taiką. Tokia situacija vokiečių aukščiausiajai vadovybei pasirodė kaip stebuklinga galimybė užgrobti didelius Rusijos regionus, be to, permesti didesnę rytuose esančią vokiečių armijos dalį į Vakarų frontą. 1917-ųjų gruodžio 15d. Brest Litovske buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o po Naujųjų metų turėjo įvykti taikos derybos.

Prasidėjus deryboms tarp vokiečių ir bolševikų atstovų, vokiečių pajėgos įsiveržė į Ukrainos gilumą (kurios naujai susikūrusi vyriausybė patikėjo save Vokietijos “globai”); nepaisydamos paliaubų, įsibrovė ir į Rusijos teritoriją, užimdamos žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Bolševikai neturėjo priemonių, kuriomis būtų galėję priešintis Centrinėms pajėgoms, o nugalėtojų pateiktos sąlygos prieš sudarant taiką buvo itin nepalankios Rusijai. Susidūrę su pilietinio karo ir žiaurios invazijos realybe, bolševikai buvo priversti su šiom sąlygom sutikti; 1918-ųjų kovo 3 d. buvo pasirašyta Brest Litovsko sutartis. Pagal šią sutartį Rusija prarado 34 procentus gyventojų ir dalį pačių turtingiausių regionų, kuriuose buvo sutelkti 54 procentai pramonės.

Nepaisant vokiečių aukščiausiosios vadovybės nutarimų plėsti karo veiksmus Vakaruose, atsivėrusios naujos ekspansijos į rytus galimybės paskatino vokiečius atsisakyti pirminio užsibrėžto tikslo. Rytuose liko daug vokiečių dalinių, kurie ir toliau veržėsi į pietinę Rusijos dalį. 1918-ųjų balandį jie okupavo Krymą (visiškai sulaužė Brest Litovsko sutartį), o po kelių savaičių užsitikrino Rostovo ir ekonomiškai svarbaus 0ono baseino kontrolę. Šiaurėje vokiečių daliniai pasitraukė link Suomijos, rengėsi užimti Petrogradą ir nuversti bolševikinį režimą. Tik Vokietijos pralaimėjimas Vakarų fronte pažadino ją iš ekspansijos į rytus sapno.

Sprendimas Vakaruose

Prasidedant 1918-iesiems visos sąjungininkų armijos rimtai pajuto didelį karių trūkumą. Prancūzų resursai buvo išsekę, todėl jie kovoms Vakarų fronte labai sunkiai surinko 99 divizijas. Italija vis dar gaivaliojosi po Kaporeto katastrofos. Penkias divizijas (virš 100 000 vyrų) britai išsiuntė j Italijos frontą, bet tuo pačiu metu stiprias pajėgas rengė naujiems puolimams prieš turkus Palestinoje. Vyriausybė paskelbė BEP reorganizaciją, o tai reiškė, kad šios pajėgos bus sumažintos 141 batalionu, nors frontą pratęsė dar apie 40 km.

Vokietija su Hindenburgu ir Liudendorfu priešakyje dabar jau taktiškai dMavo karo veiksmus. Kaio vadai pripažino, jog, nepaisant aiškiai nusilpusių sąjungininkų pajėgų, Vokietijos karinė situacija irgi pavojinga. Sunkios 1917-ųjų kovos buvo mirtinai nualinusios kariuomenę, ji nebepajėgė efektyviai kovoti, pakriko karių moralė. Povandeninių laivų kampanija, į kurią buvo dėta tiek daug vilčių, turėjusi išspręsti daugybę problemų vos per kelis mėnesius, aiškiai nepavyko. Dabar pati Vokietija kentėjo nuo žiaurios blokados. Nors ir praretėję, amerikiečių daliniai vis dar įstengė kautis; jų skaičius nuolatos didėjo, todėl buvo aišku, jog ilgainiui amerikiečiai įstengs pralenkti iš Rytų fronto atšauktas vokiečių pajėgas. Vokietijos padėtis galėjo tik pablogėti, todėl Aukščiausioji vadovybė dabar nutarė kirsti iš peties — sumušti sąjungininkus visiškai atviru puolimu. Jie suplanavo pavasarinį puolimą prieš britų armiją Somos-Araso fronte.

Pirmaisiais 1918-ųjų mėnesiais Vokietijos pajėgos Vakarų fronte tolydžio stiprėjo, tačiau Aukščiausioji vadovybė vien karių skaičiumi nebepasikliovė.Per visus 1917 – uosius vokiečių tobulinimo infliltracijos taktiką, formavo specializuotus “Šturmo būrius”, turėjusius imtis svarbių operacijų. Pirmą kartą naujoji taktika ir elitiniai daliniai panaudoti kontratakos prie Kambre metu 1917-ųjų lapkričio 30 d.; sėkmė buvo stulbinanti. Be to, garsioji vokiečių artilerija planavo naudoti šaudymo pagal išankstinius apskaičiavimus techniką, kuri davė puikių rezultatų Rygoje. Ir vėl artilerijai vadovauti apsiėmė pulkininkas Bruchmiuleris. Būsimajam puolimui buvo rengiamasi 1918-ųjų vasarį ir kovą. Vokiečių karinis štabas darbavosi puikiai; visiškai slaptai parengė artileriją, šaudmenis, reikalingiausias atsargas ir daugybę karių.

Vokiečių puolimą kodiniu pavadinimu “Operacija Michaelis” pradėjo Septynioliktoji armija (fon Be-lov), Antroji armija (fon der Marvicas) ir Aštuonioliktoji armija (fon Hutir), — iš viso 59 divizijos; artilerijos buvo sutelkta daugiau nei bet kada anksčiau: 6473 patrankos bei haubicos ir 3532 apkasų mortyros. 80 km fronto ruože vokiečiai susidūrė su 12 britų Penktosios armijos pėstininkų divizijų (Gougas), o šiauriau — su 14 generolo Baingo Trečiosios armijos divizijų. Penktoji armija buvo visai neseniai perėmusi prancūzų ruožą, todėl prasidėjus “Michaelio operacijai” dar nebuvo baigusi pasirengti kovoms. Penktosios armijos štabas kuo tiksliausiai nuspėjo vokiečių ataką, tačiau armija buvo silpna, kadangi turėjo ginti jai patikėtą ilgą fronto ruožą, be to, beveik išeikvojo rezervą.

Daugybė vokiečių patrankų didįjį puolimą pradėjo 1918-ųjų kovo 21 d. 5 vai. 10 min. triuškinamu penkių valandų apšaudymu. Tirštas rytmečio rūkas atakuojantiems “Šturmo būriams” tada įgavo neįkainojamą vertę; smarkiai sumuštų britų priešakinės pozicijos buvo užimtos be jokio vargo. Baigiantis pirmosios dienos kovai, ir Penktoji, ir Trečioji britų armijos ėmė trauktis. Kovo 21 d. britai neteko 38 512 karių (įskaitant 21 000 belaisvių), tačiau vokiečiai prarado dar daugiau. Kitą savaitę britai ir toliau tebesitraukė, nes Liudendorfas stengėsi išnaudoti palankią mūšio pradžią; baigiantis kovui, mūšyje dalyvavo jau 83 vokiečių divizijos.

Vokiečiams ir toliau tebesiveržiant, sąjungininkų pajėgoms kilo išblaškymo grėsmė. Generolas Pete-nas baiminosi vokiečių atakos, nukreiptos prieš prancūzų sektorių, todėl nenorėjo remti britų. Norėdamas išvengti sąjungininkų kariuomenių atsiskyrimo, Hei-gas kovo 26 d. pareikalavo sudaryti bendrą vadovybę; britų ir prancūzų pajėgas dabar turėjo koordinuoti generolas Ferdinandas Fošas. Netrukus prancūzų daliniai buvo pasiųsti j šiaurę, kad padėtų smarkiai spaudžiamiems britams.

Kovo 28 d. vokiečiai maksimaliai įsirėžė į britų linijas — įsiveržė gilyn 65 km, tačiau jų jėgos jau pradėjo silpti. Trečioji armija atrėmė prieš Arasą surengtą puolimą, svarbiausio objekto—Amjeno centro — vokiečiai nepasiekė. Neįstengę britų palaužti “Michaelio” puolimu, vokiečiai smogė antrą smūgį (“Georgo operacija”), — veržėsi šiauriau į Flandriją, ties Liso upe. Visa tai tęsėsi iki balandžio 30 d., ir, nors britų pajėgos, paties Heigo žodžiais tariant, “buvo priremtos prie sienos”, vokiečiams dar kartą nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.

Vis dėlto Flandrija ir dabar liko mėgstamiausias Liudendorfo karo veiksmų teatras; jis suvokė, jog prieš puldamas dar kartą britus, pirmiausia turėtų priversti prancūzų divizijas (13 pėstininkų ir tris kavaleristų) trauktis iš britų sektoriaus. Taigi Chemin dės Dames, Šampanėje, buvo suplanuota įnirtinga diversinė ataka. Vokiečiai šiai atakai rengėsi visiškai slaptai — siaurame fronto ruože jie planavo panaudoti 4000 patrankų; atakai vėl turėjo vadovauti Bruchmiu-leris. Ataka (plačiau žinoma kaip Trečiasis Enos mūšis) prasidėjo gegužės 27 d. pirmą valandą nakties; prancūzai turėjo būti užklupti visiškai netikėtai. Atakos sėkmė nustebino pačius vokiečius — pirmąkart nuo karo pradžios Vakarų fronte per vieną dieną jie įstengė taip toli įsiveržti. Birželio 3 d. vokiečiai dar kartą sugebėjo pasiekti Marnos upę.

Dabar vokiečių linijos buvo gerokai išsikišusios ir tarsi prašyte prašėsi kontratakos. Vokiečių pastangos savo linijas dar praplėsti nebuvo sėkmingos; prancūzai, sulaukę britų, amerikiečių ir net italų divizijų pastiprinimo, kirto kontrsmūgį. Paskutinį šiame kare puolimą vokiečiai surengė birželio 15 d., tačiau jų veiksmai iškart buvo užgniaužti. Birželio 18-ąją Fošas smogė atgal — prasidėjo Antrasis Marnos mūšis, kurį laimėję sąjungininkai suprato, jog pagaliau strateginė iniciatyva perėjo į jų rankas.

Negana to, šis mūšis parodė, kad nebeliko jokių Vokietijos puolimo, nukreipto prieš britus Flandrijoje, prielaidų. Pačios BEP dabar ėmė rengtis naujam puolimui, kuris prasidėjo rugpjūčio 8 d.; šią datą Liudendorfas pavadino “juodąja vokiečių armijos diena”. Tądieną generolo Rolinsono Ketvirtosios armijos australų, kanadiečių ir britų būriai kartu su atakuojančia prancūzų armija pradėjo Amjeno mūšį. Kaip ir prie Kambre 1917-aisiais, sąjungininkai iškart daug pasiekė pradėję galingai apšaudyti iš pabūklų ir panaudoję šaudymo pagal apskaičiuotus duomenis metodiką; paskui į operaciją įsijungė 414 tankų, maskuojamų tiršto rūko. Rugpjūčio 11 -ają dėl mūšio rezultatų jau niekas neabejojo; būtent tą dieną kaizeris pareiškė: “Karas turi būti baigtas”.

Dabar Rolinsono armija artėjo prie 1916-aisiais nuniokoto Somos mūšio lauko — sunkiai įveikiamos kliūties. Heigas tvirtai laikėsi nuostatos neįklimpti šiame “užkeiktame” ruože, todėl dabar nuosekliai plėtė atakos frontą šiaurės kryptimi; rugpjūčio 21 d. (Albe-ro mūšis) pasitelkęs Trečiąją armiją (Baingas), o rugpjūčio 26 d. (Eskarpo mūšis) — Pirmąją armiją (Hor-nas). Britai veržėsi nesustodami; jiems iš dešinės prancūzai atakavo Nuajoną, o rugsėjo 12 d. amerikiečiai susigrūmė ir laimėjo savo pirmą didelį mūšį prie Šen Mihielio.

Viso sąjungininkų puolimo epogėjus buvo rugsėjo pabaiga, kai britai atakavo Hindenburgo linijas, o prancūzai ir amerikiečiai pradėjo naujus puolimus Argone; mišri belgų-britų-prancūzų armijų grupė atakavo Flandriją. Rugsėjo 29 d. britų Ketvirtoji armija pralaužė Hindenburgo linijas, — tai buvo didelis laimėjimas, kurio metu paimta 35 000 belaisvių ir 380 pabūklų. Tai buvo pabaigos pradžia. Būtent tą dieną vokiečių Aukščiausioji vadovybė padarė išvadas, jog vienintelis jiems likęs dalykas — nedelsiant kreiptis į prezidentą Vudrą Vilsoną ir prašyti paliaubų bei taikos.

Leave a Comment