Antras pasaulinis karas ir Vidurio Rytų Europa

Istoriniu požiūriu tiek Antrasis pasaulinis karas, tiek ir Vidurio Rytų Europos regionas gali būti atskiromis tyrimo temomis. Tiriant Antrąjį pasaulinį karą VRE gali figuruoti tik kaip vienas iš globalinių batalijų regionų, o nušviečiant VRE istorinę raidą Antrasis pasaulinis karas gali figuruoti tik kaip trumpas epizodas tūkstanmetėje raidoje. Tačiau tų dviejų temų junginys provokuoja galvoti apie radikaliai organišką jų sąryšį: būtent, provokuoja galvoti, kad Antrasis pasaulinis karas kilo dėl VRE, o tam regionui tas karas tapo kokybiniu etapu jo istorinėje raidoje. Taaigi, uždavinys būtų tokį galvojimą išskleisti bei verifikuoti.

Apie organišką Antrojo pasaulinio karo ir VRE regiono ryšį liudytų pati karo pradžia. Nes formaliai karas prasidėjo, kai Vokietija užpuolė vieną iš VRE šalių – Lenkiją. Be to, kadangi karų priežastį paprastai siejame su status quo keitimu, tai tokiu žingsniu buvo Čekoslovakijos, Albanijos bei Klaipėdos krašto okupacija. Tačiau, prieš tai dar buvo įvykdyta aneksija Austrijos, kuri jau nepriklausytų VRE regionui ir jau vien ta aplinkybė verstų status quo keitimą sieti ne tiek su VRE reegionu, kiek su Vokietijos problema. Verta prisiminti dar ir tas aplinkybes, kad karas nekilo nei dėl Čekoslovakijos, nei dėl Albanijos ar Klaipėdos. Ir netgi po Lenkijos užpuolimo kilęs karas buvo „keistas“, t.y., lyg ir ne karas. O tikras pasaulinis karas pr

rasidėjo tik tuomet, kai Vokietijos agresija pasisuko į Vakarus.
Kita vertus, Sovietų Sąjunga, įsibovusi į Lenkijos teritorijas, po to užpuolusi Suomiją, dar vėliau užgrobusi Baltijos valstybes bei iš Rumunijos atplėšusi Besorabiją su Šiaurės Bukovina, oficialiai buvo tebelaikoma nekariaujanti ar neutrali šalis. Tokia ypatinga situacija paprastai aiškinama taip: Vakarų valstybėms trūks plyš reikėjo Sovietų Sąjungą pertempti į savo pusę kovoje su Vokietija, todėl į SSRS veiksmus VRE bei Rytų Pabaltijyje buvo žiūrima taip sakant – pro pirštus. Tačiau ar tikrai tik dėl to? O gal tokiai pozicijai turėjo įtakos prisiminta dar 1919m į Paryžiaus taikos konferenciją besirenkančių didžiųjų valstybių išankstinė pozicija, pagal kurią už karo laimėtojų stalo turėjo sėdėti ir Rusijos imperijos atstovai. Tokiu atveju niekas per daug nebūtų ginčyjęs, kad tos imperijos ribose liktų ir Pabaltijys, irr Besorabija, ir tos imperijos vakarinė siena eitų ten, kur ji maždaug ėjo 1940m. Tik bolševikinė anarchija išmetė rusus iš Europos politikos olimpo, o viltys dėl stabilizacijos Rytuose buvo sudėtos į naujai susikūrusias nacionalines valstybes. Bet praėjus dvidešimčiai metų kažin ar daug kas rimtai betikėjo, kad tos viltys pasiteisino.

Visa tai verčia manyti, kad pasaulinis karas tik geografiškai kilo VRE regione, bet ne tas regionas buvo pagrindinė karo priežastis. Kitaip tariant, dėl VRE karas net ir kilęs nebūtinai turėjo būti pasaulinis arba ji
is galėjo baigtis didžiųjų valstybių kompromisu. Bet, žinia, Vokietija neapsiribojo ekspansija į VRE ir ginkluota galia pasuko į Vakarus. Tuo būdu Vokietija perlenkė lazdą, ir tai tapo tikroji pasaulinio karo priežastis. Kita vertus, akivaizdu, kad VRE glaudžiai siejosi su Vokietijos problema. Ir ne tik su Vokietijos, bet ir su Rusijos. Tik klausimo esmė – kaip siejosi?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad panaši buvo ir Pirmojo pasaulinio karo genezė. Tada karas kilo iš esmės taip pat dėl Vokietijos mesto iššūkio Vakarų valstybėms, nors betarpišku karo židiniu tapo Rusijos ir germaniškųjų imperijų susidūrimo erdvė – nacionaliniai judėjimai Balkanuose bei VRE regione. Vis dėlto tuomet akcentai buvo dedami kitaip. Nuo pat 1914m rugpjūčio iš abiejų priešingų blokų pradėjo sklisti pareiškimai, kad kariaujama dėl pavergtų tautų išvadavimo. Tiesa, tos vaduojamosios tautos kaip taisyklė buvo pavergtos priešingo bloko. Šiaip ar taip, tuomet visos didžiosios valstybės daugiau mažiau angažavosi nacionaliniam principui, ir nenuostabu, kad karo išdavose tarp buvusų Rusijos ir germaniškų imperijų susikūrė eilė naujų nacionalinių valstybių. Išdavoje net susiformavo nuomonė, kad Pirmasis pasaulinis karas vyko po tautų vadavimo vėliava.
Netrukus po karo pabaigos įsiplieskė keistas ginčas – kas buvo pagrindinė tų valstybių susikūrimo priežastis: ar tas valstybes sukūrė autentiški nacionaliniai judėjimai, ar jos atsirado dėka didžiųjų visų pirma Vakarų demokratinių va
alstybių išvaduotojiškosios misijos. Ir nors abi versijos turėjo savų argumentų, tačiau negalima buvo ginčyti vieno reikšmingo fakto – iš bendrojo karo aukų skaičiaus, tai yra iš maždaug 10 mln, karą laimėjusiųjų Vakarų valstybių netekties dalis sudarė kone puse visų aukų.
Ano meto vertybių skalėje tos aukos turėjo tam tikrą pateisinimą. Vyravo tikėjimas, kad vietoj despotiškų imperijų atsiradusios apsisprendimo teise paremtos valstybės taps ne karo bei agresijos, bet taikos bei demokratijos šaltiniu. Tuo pačiu tikėta, kad keisis ir tarptautinių santykių principai – nuo nacionalinio egoizmo valstybės pasuks link kolektyvinio bendradarbiavimo. Tačiau greit aiškėjo, kad toms naujoms valstybėms nebūdinga nei taikingumas, nei demokratija. O pagrindinis jų principas – nacionalistinis egoizmas tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Dėl atsivėrusių socialinių plyšių bei reformų vengimo nacionalinis elitas daugeliu atvejų prarado autoritetą. Be to, dėl vyravusios nacionalistinės ideologijos kaupėsi įtampa tarp pagrindinių tautų ir tautinių mažumų. Pagaliau, beveik visos tos naujos nacionalinės valstybės tarp savęs turėjo teritorinių konfliktų ir todėl negalėjo konstruoti normalių kaimyninių santykių.
Nenuostabu, kad tokioje situacijoje Vakaruose idealistinį tikėjimą ėmė keisti nusivylimas ir noras atsiriboti nuo procesų Rytinėje Europoje. O visos VRE nacionalinės valstybės atsidūrė atgimstančio imperinio revanšo taikiklyje.
Prasidėjus Vokietijos ir rusiškosios Sovietų Sąjungos sugrįžimui į savo imperines valdas didžioji dalis naujų valstybių tiesiog išnyko iš politinio žemėlapio, o
ir formaliai išlikosios tapo satelitėmis, be jokių garantijų dėl rytdienos. Kariniu požiūriu sugebėjo efektyviai pasipriešinti tik viena – Suomija.

Beje, karinio pasipriešinimo kokybė buvo anaiptol ne vienintelė, ir, turint galvoje objektyviai egzistuojančius materialialius parametrus mažai valstybei atsiduriant priešstatoje su didele, netgi nesvarbiausia, o viso labo tik galimai išvestine. Kaip rodytų Vakarų Europos mažų valstybių patirtis, svarbiausia mažai tautai, netgi patyrusiai okupaciją, yra pilietinė savimonė, elito autoritetas savo bendrapiliečių akyse ir to elito gebėjimas veikti politiškai, tai yra, derinti principus su realijomis. Deja, visų tų kokybių VRE tautoms akivaizdžiai trūko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui visos minėtos ydos tik dar labiau aštrėjo. Žinoma, būta individualios ar grupinės specifikos. Pavyzdžiui, okupuotųjų šalių – Čekoslovakijos, Lenkijos bei Jugoslavojos elitai pademonstravo tam tikrą brandą, nes sugebėjo sukurti emigrantines vyriausybes. Tačiau tos vyriausybės nebuvo efektyvios. Viena vertus, reiškėsi vidinė įtampa dėl atsakomybės už ankstesnes klaidas. Kita vertus, pražūtingai veikė išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, Čekoslovakijos emigrantinės vyriausybės vadovas Benešas, nors ir išsaugojęs palyginti aukštą autoritetą, jautė nemažą įtampą dėl angažuotumo atkurti integralią Čekoslovakiją, t.y., su Slovakija bei Sudetų kraštu, ir dėl tos aplinkybės jis darėsi lemtingai priklausomas nuo Stalino. O Lenkijos emigrantinė vyriausybė, nebūdama tikra dėl savo autoriteto krašte, bijojo daryti nuolaidas Sovietų Sąjungai dėl teritorijų, todėl išdavoje ji išvis prarado galimybę sugrįžti į kraštą. Pažymėtina ir tai, kad Čekoslovakijos bei Lenkijos emigrantinėms vyriausybėms nepavyko sukonstruoti tarpusavio pokarinio sugyvenimo modelių. Nepaisant dėtų pastangų dėl vadinamųjų federacinių planų konkretizavimo, tos dvi vyriausybės nesugebėjo susitarti netgi dėl visą tarpukarį nuodyjusios jų santykius – vadinamosios Tešino problemos.
Kiek kitaip klostėsi situacija Rumunijoje bei Bulgarijoje, kurios per karą išsaugojo suverenitetą, tačiau gyvavo pronacinės diktatūros sąlygomis. 1944m. artėjant Raudonajai armijai, jų elitas, stengdamasis nedaryti lenkų klaidų pasistengė pakeisti savo orientacijas bei reorganizuoti vyriausybes įtraukiant komunistus bei plečiant jų socialinę bazę. Tačiau tokios skubotos rekonstrukcijos nors ir sulėtino, bet neapsaugojo tų šalių nuo jų politinių sistemų sugriovimo.

Tuo tarpu tris Baltijos tautas karas visiškai dezorganizavo. Po 1940m sovietinės okupacijos jų elitai dėl prarasto autoriteto, o taip pat ir dėl geopolitinio apsiskaičiavimo nesugebėjo sukurti emigrantinių vyriausybių. Toji aplinkybė galėjo būti lemtinga, nes Baltijos tautos liko už antihitlerinės koalicijos ribų, o Vakarų valstybėms Baltijos klausimas tapo savotišku fakultatyvu. Nesėkme reiktų laikyti ir tai, kad pavieniai Baltijos politikai, veikę emigracijoje, nesugebėjo sutelkti kokio nors regioninio junginio, pavyzdžiui, lietuvių diplomatams nepavyko pasiekti kokybinio persilaužimo konfliktinuose santykiuose su lenkais. Išdavoje Baltijos tautos liko bejėgėmis prieš nacius ir sovietus.
Svarbu pažymėti, kad Antrasis pasaulinis karas užaštrino tarpetninius konfliktus, kuriais jau ir iki tol pasižymėjo VRE regionas. Žinoma, stipriausiai įsibėgėjo antisemitizmas, kuris nacių ideologijos įtakoje ėmė koreliuoti su genocidu. Beje, tokia korialiacija ypač reiškėsi tose teritorijose, kurios iki naciams ateinant buvo užimtos sovietų. Tai liečia Pabaltijį, ypač Lietuvą, rytinius Lenkijos regionus, Galiciją, taip pat Besorabiją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žydų masinio naikinimo vietos koncentravosi VRE regione, ypač Lenkijoje. Išdavoje, beveik visos žydų bendruomenės, gyvenusios VRE šalyse, išskyrus tik Bulgarijos bei Suomijos, buvo iš esmės sunaikintos.
Šalia holokausto tarpetniniai konfliktai VRE turėjo ir kitą aspektą. Naciams okupavus regioną prasidėjo ne tik – o kai kur ne tiek – pasipriešinimo okupacijai kova, kiek kova buvusių valstybių viduje tarp ten gyvenusių tautų, remiantis etniniu teritorijų valymo principu. Ypač tai pasireiškė Jugoslavijoje tarp serbų ir kroatų, Vakarų Ukrainoje tarp ukrainiečių ir lenkų, o taip pat ir Lietuvoje tarp lietuvių ir lenkų. Kitaip tariant, karas VRE regione vyko tarsi dviem lygmenimis: makroideologiniu, tarp hitlerinės ir antihitlerinės stovyklų, ir etnocentristiniu, tarp formalių bendrapiliečių. Naciams traukiantis ir ateinant sovietams prasidėjo lenkų tautybės gyventojų iškeldinimas iš Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos (viso buvo iškeldinta apie 3mln), o šalia to vyko masinis vokiečių tautybės gyventojų trėmimas iš VRE regiono (viso apie 15mln). Pažymėtina, kad nors tie masiniai gyventojų perkėlimai daugiausia buvo vykdomi sovietų valdžios, tačiau tai vyko ne be vietinių daugumos pritarimo, kartais gana entuziastingo, nepaisant to, kad tokios akcijos akivaizdžiai pasitarnavo sovietų įtakos įsigalėjimui regione.
Formaliai Antrasis pasaulinis vyko su tuo pačiu šūkiu, kaip ir Pirmasis – pavergtų tautų vadavimo vardan. Toks principas buvo iškeltas JAV ir Britanijos paskelbtoje Atlanto Chartoje, prie kurios vėliau prisijungė ir kitos antihitlerinės koalicijos šalys. Tačiau tai buvo tik deklaracija, ir tik vienos iš kariaujančių stovyklų. Tuo tarpu kitoje stovykloje, kur lyderė buvo Vokietija, kariavimo nuostata buvo kardinaliai priešinga – ne tautų vadavimas, bet totalinė panieka joms, o eventualiai – ir jų fizinis naikinimas.
Žinoma, prieš Vokietiją susidarė didžiulė koalicija iš labai skirtingų dalyvių. Tos koalicijos iš esmės vienintelis apjungiantis tikslas buvo Vokietijos besąlyginė kapituliacija. O tautų vadavimas tapo antraeiliu. Pirmiausia todėl, kad atskirų koalicijos narių tas vadavimas buvo skirtingai suprantamas. Juo labiau kad ir tos vaduojamosios tautos nevienodai, o kartais ir visiškai priešingai savo kaimynių atžvilgiu įsivaizdavo išvadavimą. Pagaliau, galvojant apie bendrą Antrojo pasaulinio karo metais vyravusią politinę etiką peršasi mintis, kad neapykanta tautoms, kuri iš Vokietijos buvo pradėjusi radijuoti netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, laiko bėgyje daugiau ar mažiau apkrėtė ir kitų didžiųjų valstybių opinijas.

Liko dar vienas aspektas, kurį verta paliesti šiame pranešime, būtent, aukų mastas kurį patyrė VRE šalys Antrojo pasaulinio karo metais. Nors tikslūs kiekvienos šalies nuostoliai nėra žinomi, neabejojant galima teigti, kad jie labai dideli. Tačiau, šiuo atveju norėtūsi aptarti ne tiek absoličius aukų dydžius, kiek santykinę jų išraišką. Žinia, kad Antrasis pasaulinis karas pareikalavo apie 60 mln. t.y. 6 kartus daugiau, nei Pirmasis. Jeigu atimsime Kinijos ir Japonijos aukas – apie 14mln, Europai liks apie 45 mln. Vadinasi, visos Europoje kariavusios šalys per Antrąjį turėjo būti vidutiniškai praradusios apie 4 kartus daugiau, nei per Pirmąjį. Tačiau skaičiai rodo ką kitą. Didžiosios valstybės Britanija, Prancūzija, Italija per Antrą pasaulinį karą prarado ko ne dvigubai mažiau, nei per Pirmą, (1,5 mln vietoj 3,1mln), o JAV – tik dvigubai daugiau (0,3mln vietoj 0,1mln). Vokietija taip pat prarado dvigubai daugiau, nei per Pirmąjį, ir tik SSRS nuostoliai per Antrąjį maždaug 10 kartų viršyja Rusijos patirtus nuostolius per Pirmąjį. Tačiau negalima nepastebėti, kad pagal patirtas aukas per Antrąjį pasaulinį ir pagal jų išaugimo mastą šalia SSRS stovi VRE šalys, kurių bendros aukos sudaro apie 13 mln. Pagal bendrą turėtų gyventojų skaičių, VRE nuostolių proporcija išsiveržtų į pirmą vietą. O jeigu dar pamėginsime SSRS skaidyti atimant iš jos Baltarusijos 2,5mln, bei Ukrainos 5mln, t,y. šalis potencialiai priskirtinas VRE regionui, tai to ragiono sudėtų aukų proporcija tik didės.

Taigi, net jeigu atsižvelgsime į tą aplinkybę, kad Vakarų demokratijos Antrajame pasauliniame kare kovojo žymiai racionaliau arba, kaip išsireiškė britų istorikas A.I.J.Teiloras, jos kariavo „su neregėtu išradingumu ir tobulumu“, vis delto, vargu ar galima lyginti Antrąjį pasaulinį su Pirmuoju VRE tautų vadavimo prasme. Peršasi mintis, kad Antrasis pasaulinis karas VRE šalims buvo ne vaduojamasis, bet baudžiamasis. O jeigu taip, tai liktų atviras klausimas – už ką jos buvo baudžiamos, ir ar jos tai suvokė?

Leave a Comment