Antikos Pasaulis ir Žmogus

Antikos Pasaulis ir Žmogus

Antikos kultūra gyvavo apie pusantro tūkstančio metų. Tokį ilgą laiką galėtumėme suskirstyti į keletą etapų ir apie kiekvieną turėtume ką pasakyti. Tačiau norint trumpai apžvelgti bendruosius Antikos pasaulėtvarkos bruožus, tenka turėti galvoje V a.pr.Kr. graikus, pasiekusius savo kultūros zenitą, brandos amžius.Pasaulį graikai vadino kosmu. Šis žodis pirmiausiai reiškė „darna, grožis“, paskui – „visata“. Vadinasi pasaulis graikams atrodė tvarkingas ir gražus, sąvokos „harmonija“, „tvarka“, „grožis“ buvo sinonimai. Jų tvarkos siekimas sąlygoja dvi tendencijas: 1) pastangas visiems reiškiniams suteikti kontūrus, apibrėžtumą, atskirti juos nuo kitų; 2) norą tvarkingai surikiuoti, suklasifikuoti, išdėstyti. Mes nežinome, kodėl tik draikų žvilgsnio būta toki skaidraus ir aiškaus. Ar todėl, kad dangus ten aukštas, o jo mėlynėje ryškiai įsirėžia kalnų, uolų, kiparisų kontūrai? Kad ten beveik nebūna rūkų ir ūkanotų orų? Kad ten nežinota, kas yra vakaro prieblanda? Vargu. Viduržemio jūros baseine gyveno ir tebegyvena daug tautų, bet graikai sukūrė savo kultūros stebuklą, kurį tikriausiai galima paaiškinti tik Dievo dovana. Iš siekimo matyti pasaulį tvarkingai sudėstytą atsirado atskiros dvasinio gyvenimo sritys ir rūšys.Filosofinių tiesų ir minčių būta ir prieš graikus, ir šalia graikų, bet tai nebuvo filosofija, o tik filosofavimas, nes jo objektas – ne būtis, o gyvenimas, ne esmė, o esamybė. Pavyzdžiui, remdamasis savo ir kitų patirtimi, atidžiai stebėdamas gyvenimą, išminčius galėjo patarti neišduoti draugų, nevergauti malonumams, gerbti senatvę ir t.t. Jis galėjo apskaičiuoti mėnulio užtemimus, būsimą derlių ar kitus reiškinius. Graikų nuopelnas tas, kad iš gyvenimo reiškinių tėkmės jie išskyrė tapačią sau esmę (tai buvo Talio vanduo, arba Pitagoro skaičius, arba Demokrito atomas, arba Platono idėja) ir pradėjo šia esme intelektualiai manipuliuoti, padarydami filosofijos pradžią. Teoriniam mąstymui jie suteikė autonomiją, jis tapo savarankiškas.

Matematikos moksle graikai taip pat pralenkė kitus teorinio mąstymo sugebėjimais. Matematika klestėjo ir Babilone, ir Egipte. Babiloniečiai turėjo aritmetines šešiasdešimtainės sistemos lenteles, tūkstančius metų anksčiau už Pitagorą žinojo kvadratų įstrižaines ir kraštinių santykį, mokėjo spręsti įvairių laipsnių lygtis ir daugelį kitų dalykų, bet ir Babilono ir Egipto matematiniai tekstai yra tik uždaviniai ir jų sprendimo nurodymai. Egipto tekstuose randami vien praktinius poreikius tenkinantys uždaviniai. Graikai, pirmieji atsiplėšę nuo tų poreikių, ėmė teoriškai įrodinėti matematinius teiginius.Nuo kulto ir buities reiškinių atsiskyrė literatūra. Išoriniu literatūros buvimo ženklu laikomas literatūros teorijos, kritikos ir filologijos – dalykų, apmąstančių literatūros rezultatus – buvimas. Vidiniu literatūros buvimo požymiu laikomas tas faktas, kad graikų literatūra pati suvokia save kaip literatūrą. Jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai. Jie pasisako savo vardus, pasakoja biografinius faktus ir rūpinasi stiliaus savitumu. Literatūros viduje išsiskyrė žanrai ir rūšys. Graikai labai mėgo įvairiausias varžybas (agonus). Dramaturgai varžėsi dėl geriausios komedijos ar tragedijos, atletai galėjo išmėginti jėgas ketveriose panhelėniškose (visos Heladės) arba daugelyje savojo miesto lenktynių, vyko poetų, muzikantų, epo deklamuotojų, šokėjų, chorų, amatininkų konkursai. Agonai buvo susiję su sakraline sfera: visos varžybos vyko ne šiaip sau kam nors sumanius jas surengti, o per šventes, ir nugalėtojai, graikų manymu, laimėdavo ne tiek dėl asmeninių savybių, o todėl, kad dievas, kuriam skirta šventė ir varžybos, išskirdavo juos iš kitų pretendentų. Dieviškasis Dioniso dvelksmas aplanko dramaturgų varžybose laimėjusį poetą ar šokėją ant vynmaišio, Atėnės – nužiedusį dailiausią vazą puodžių, Dzeuso – Olimpinių žaidynių nugalėtoją. Taigi varžybos buvo taip pat toji sritis, kurioje pasireiškė graikų noras apibrėžti, išsiaiškinti.
Su tvarkos tendencija graikai siejo simetrijos principą, persmelkusį visą jų meną. Simetriška yra graikų šventykla su dvišlaičiu stogu. Frontonais vadinamuose jos skliautuose aplink svarbiausią figūrą ar figūrų grupę simetriškai išdėstomos skulptūros. Tokia pat frontoninė kompozicija viešpatauja visoje graikų literatūroje, pradedant Homeru ir baigiant Longu. Išskirta ir apibrėžta sritis gauna ribas bei sienas. Peržengęs jas, išėjęs iš jų, daiktas ar reiškinys praranda savo paskirtį ir savitumą. Aristotelis aiškino, kad ir sprindžio dydžio, ir dviejų stadijų laivas jau nebebus laivas įprastine prasme, nes nebeatliks laivo funkcijų. Tokias par ribas turint graikai įsivaizdavo ir etninius ir visuomeninius reiškinius. Per daug besinaudojąs savo galia ar jėga, peržengęs bet kurios srities saiką žmogus yra griežtai smerkiamas. Tragedijų rašytojas Aischilas sako:Nedorėlis bus tas, kurisPuikuojasi savo galia,Kuris per daug didžiuojasiArėjo žygiais, kurs turtusPervirš į savo lobį krauna.

Graikų tragedija kartais vadinama likimo tragedija. Tai nėra tiesa. Dramaturgai visuomet pabrėžia, kad likimas sutriuškina žmogų tik tuomet, kai tas nusideda. Dažniausiai tai atsitinka peržengus saiką. Aischilo Agamemnonui apsisuko galva dėl laimėto Trojos karo, ir jis išdrįso manyti esąs lygus dievams, įminęs sfinkso mįslę Sofoklio karaliaus Edipas įtiki esąs sėkmės sūnus, o gavęs valdžią Kreontas pradeda nepaisyti piliečių nuomonės. Sofoklis įsitikinęs, kad tokius nusidėjėlius visuomet ištinka bausmė:

Praradęs saiką, būtinai sulauks sunkiosDievų žadėtos nesėkmės, nes, prigimtįTurėdamas žmogaus, jis dedas antžmogiu.

Tragedijų rašytojui pritaria istorikas Herodotas: „Dievas niekam neleidžia didžiuotis, tik sau“. Tą pačią mintį pasako ir lyrikas Pindaras: „Matas persmelkia viską, / Saikas – svarbiausias daiktas“. Delfų Apolono šventyklos priemenės sienoje tarp kitų Septynių išminčių pasakymų buvo iškaltas ir Solono šūkis: „Nieko per daug!“

Atskirdami, apibrėždami, suteikdami kontūrus įvairiems reiškiniams, helėnai taip pat turėjo saiką. Jie sugebėjo siekti apibrėžtumo ir aiškumo to neapibrėždami. Griežtai ir besąlygiškai vergaujantys įstatymui graikai atrodo esą be galo laisvi, o besižavinčiam tobula skulptūra žmogui retai ateina į galvą, kad jį padarytą pagal Polikleito nustatytą kanoną. Čia yra panašiai kaip Partenone: tiesios ir grakščios jos kolonos yra visai ne tiesios, o išgaubtos. Apskritai Partenone nėra nė vienos tiesios linijos: ir laiptai išgaubti, ir frizas, kad atrodytų esą savaime tiesūs. Literatūroje rūšies ar žanro rėmai taip pat nesukausto kūrinio gyvybės, nepanaikina įvairovės. Dar būtinai reikia pabrėžti, kad suteikdami kiekvienam reiškiniui kontūrus, atsikrdami jį, graikai kartu akcentuodavo ir pasaulio vieningumą. Kosmą jie suvokė kaip Vieną. Visi pasaulio elementai ir jungiami ir tvarkomi vieno dėsnio, vieno pagrindo, yra susiję ir vieningi. Tas dėsnis ar pagrindas galėjo būti įvairiai vadinamas: Talio vanduo, Platono idėja, visa persmelkiantis Dzeusas ir pan.Žmogus, kaip tvarkingo ir gražaus pasaulio elementas, taip pat turi stengtis būti gražus ir geras. Archainiais laikais grožis ir gėris buvo laikomas kilmingųjų privilegija: Homero veikėjai paprastai visada atpažįsta ir skarmalais apsirengusį karališko kraujo žmogų, kurio išvaizdoje ir elgsenoje esama tam tikrų taurumo žymių. VI-V a.pr.kr. atsiradus demokratiniams poliams, kuriuose visų piliečių teisės buvo sulygintos su aristokratų, kaliokagatijos idėja tapo visuotiniu idealu. Sakydami, kad helėnai troško būti geri ir gražūs, nesakome, kad jie visi buvo tobuli. Kaliokagatija dažniausiai suprastina kaip postulatas, kaip idealas. Gražus kūnas – ilgų ir atkaklių treniruočių rezultatas. Graži siela – ilgos kovos su ydomis ir trūkumais išdava. Gražus ir geras žmogus – tai dailaus atletiško kūno, suvokiąs savo vietą pasaulyje ir neperžengiąs leistinų ribų žmogus. Tai gyvenąs savo polio labui pilietis, visuomenės interesus vertinąs labiau už asmeninius.
Antikinis polis – tai nedidelė pilnateisių piliečių bendruomenė. Svarbu pabrėžti savybę „nedidelė“, nes tuomet valstybę galėjo valdyti visi piliečiai, suėję į tautos susirinkimą, nebuvo atstovavimo rinkėjams formos. Polio piliečiai bent iš matymo vieni kitus pažinojo. Jiems priklausė beveik visą jų gyvenamos teritorijos žemė. Polio centras dažniausiai – miestas. Savo lėšomis apsiginklavę tie piliečiai-valstiečiai sudarė valstybės ginkluotąsias pajėgas. Žinoma, polyje buvo ir kilmingųjų, ir žemakilmių, ir turtingųjų ir vargšų, bet visi jie turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, skydas prie skydo, gindami nuo priešų savo žemę, šaltinius, giraites, kalvas, šventyklas ir šventes, savo legendas ir mitus. Visi kartu jie garbino savojo polio dievus, nes jų šventės paprastai buvo visos liaudies. Kitame polyje, nors ir kalbančiame ta pačia graikų kalba, jie buvo svetimi ir beteisiai. Be savojo polio jie jautėsi esą niekas. Tik polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Žinoma, jų laisvė nereiškė jokios anarchijos. Visi turėjo klausyti įstatymų, bet supratimas, kad visų tesės vienodos, kad garantuotas kiekvieno piliečio asmens ir turto neliečiamumas, kad niekas negali kištis į piliečio asmeninį gyvenimą, kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus. Nuogos graikų skulptūros nedvelkia nei bejėgiškumu, nei erotika. Jos vaizduoja gražius, stiprius, rimties kupinus žmones, įsitikinusius, kad niekas neturi teisės pažeminti jų kankinimais ar prievarta. Kalbantis tesime Sokratas žino, kad gali būti pasmerktas mirti, bet niekas netrenks jam per veidą, reikalaudamas nutilti, niekas Rytų papročiu nenukryžiuos, nepasodins ant kuolo ar dar kaip nenukankins, kad jis ramiai ir oriai išgers skirtą cikutos taurę. Taigi polio bendruomenė galėjo daug duoti kiekvienam individui, tuo pačiu reikalaudama atsidavimo jai. Geras ir gražus žmogus – tai visų pirma apie polio reikalus galvojąs pilietis.
Va.pr.kr. antrojoje pusėje pasirodė sofistų mokymas – pirmasis klasikinės graikų pasaulėžiūros krizės daigas. Sofistai skleidė abejones pamatiniais pasaulėžiūros ir moralės principais. Keliaudami iš polio į polį ir dėstydami astronomiją, filosofiją, kalbos dalykus, mokydami iškalbos, jie teigė reliatyvizmą ir subjektyvizmą. Žymiausias sofistas Protagoras sakė: „kaip koks nors daiktas man atrodo, toks jis man ir yra“ . Taip kalbėdami sofistai kvestionavo religiją ir moralę. Jie teigė, kad apie dievus nieko negalima pasakyti, o teisinga ir gera yra tai, kas kiekvienam žmogui atrodo teisinga bei gera. Literatūra stojo ginti tradicinių vertybių. Joje nerandame nė vieno teigiamo atsiliepimo apie sofistus.