Antikos kultūra

DARBO PLANAS

1. Įvadas
2. Trumpa Aristotelio biografija, jo sąryšis su tuometine politika.

3. Pagrindiniai Aristotelio veiklos bruožai.
4. Trumpas knygos “Politika” apibūdinimas.
5. Glaustai ir sistemiškai apibudinti pirmą bei antrą knygas.
6. Plačiau paanalizuoti trečią knygą.
7. Glaustai ir sistemiškai apibudinti likusias knygos dalis.
8. Aristotelis ir Platonas. Jų nuomonių skirtumai ir panašumai remiantis knygomis “Politika” ir “Valstybė”.
9. Išvados
10. Naudotos literatūros sąrašas.

ĮVADAS

Aristotelis – vienas garsiausių antikos politikų – filosofų. Iki šių dienų liko tik labai maža dalis Aristotelio palikimo. Jis be abejonės kūrė dialogus auditorijai; daugelyje iš jų buvo nagrinėjami politiniai dalykai. Nė vienas iš jų neišliko, tiik keletas padrikų fragmentų. Žymiausi išlikę jo veikalai: “Politika”, “Nikomacho etika”, “Eudemo etika”.
Šio referato tema – plačiau aptarti traktatą “Politika”. Rašant šį referatą iškėliau keletą tikslų: 1) aptarti visas aštuonias knygas 2) plačiau aptari trečiąją knygą 3) palyginti Platono “Valstybę” su Aristotelio “Politika, rasti panašumų ir skirtumų šiuose veikaluose 4) pasinaudoti Carnes Lord nuomone plačiau apibūdinti Aristotelio biografiją bei politinę veiklą 5) Stengtis interpretuoti savaip šį veikalą, įterpti savo nuomonę.
Rašant šį darbą naudotasi knyga Aristotelio “Politika” bei įvadinių Carnes Lord straipsniu.
Rašant šį darbą iškilo keltas problemų: sunku kai kuriose viietose suvoki Aristotelio nuomonę, nes jis rašė savitu stiliumi. Suprantamiau parašytas Carnes Lord straipsnis. Galbūt man artimesnė ir suprantamesnė šiuolaikinė politikos terminologija.
Carnes Lord apie nagrinėjamą temą rašo labai plačiai ir suprantamai, todėl kai kuriose vietose pasinaudota jo nuomone.

ARSITOTELIO BIOGRAFIJA BEI JO

O SĄRYŠIS SU TUOMETINIAIS ĮVYKIAIS

Aristotelio gyvenamasis laikotarpis nuo 384 – 322 m. pr. Kr. Į istorijos atmintį ilgam įsirėžęs antikos mąstytojas gimė Stageiros mieste, Šiaurės Graikijos Kolchidės pusiasalyje. Jo tėvas buvo taip pat garsus žmogus – Makedonijos valdovo Aminto III asmeninis gydytojas, tačiau Aristotelis tėvo pėdomis nesekė, bet pasinaudojo ryšiais su Makedonijos valdovų rūmais. Aristotelis jaunystėje buvo išsiųstas tęsti mokslų į Atėnus. Čia jis sutiko kitą žymią istorijos asmenybę, savo amžininką – Platoną ir iki pat jo mirties buvo jo Akademijos nariu. Yra hipotezė, kad kurį laiką Aristotelis buvo net Aleksandro Didžiojo mokytojas, tačiau šio pasakojimo negalima laikyti autentišku. Atėnuose Platonas įkūrė savo mokyklą – Likėją, skirtą visų žmogiškojo pažinimo sričių studijoms bei mokymui. Po Aleksandro mirties kai graikų miestai sukilo prieš Makedonijos hegemoniją, Aristotelis paliko Atėnus. Netrukus Arristotelis mirė. Jam tada buvo 62 metai. ( 7psl. )
Žymiausi Aristotelio veikalai: “Politika”, kuris ir bus nagrinėjamas referate bei “Nikomacho etika”, traktatai: “Eudemo etika” ir “Didžioji etika”. Pasak Carines Lord pastarieji nėra tokie įdomūs ir nagrinėja labai plačias temas. Kiti išlikę Aristotelio kūriniai “Retorika”, “Atėnų politėja”. Pastaroji yra įdomi tuo, kad yra vienintelė išlikusi Aristotelio ir jo mokinių sudaryta graikų miestų – valstybių santvarkų istorijos rinkinio pavyzdys. ( 8 psl. )

PAGRINDINIAI ARISTOTELIO POLITINĖS FILOSOFIJOS BRUOŽAI

Aristotelis nė viename savo veikale nėra sistemiškai išaiškinęs skirtumo tarp teorinių ir

r praktinių mokslų, bet iš esmės šie pažinimo būdai Aristotelio supratimu skirtingi. Teoriniais mokslais Aristotelis laikė metafiziką, matematiką, fiziką, biologiją ir psichologiją. Jis teigė, kad teorinio mokslo objektai yra nekintantys, arba dalykai, kurių kitimo pagrindas glūdi juose pačiuose. Jis manė, kad teoriniam mokslui reikalingas sugebėjimas – mokslinė, arba teorinė , sielos protingojo prado dalis. Praktiniai mokslai yra kintantys, tikslas – ne pažinimas, bet veiklos tobulinimas. Praktinio mokslo metodą Aristotelis, manykime, kad supranta kaip analizės būdą, skirtą atskleisti ne tiek pagrindams ir priežastims, bet veikiau išryškinti žmogaus veiklos fenomenams. Jis mano, kad praktinėje ar politinėje srityje nereikia siekti tokio tikslumo, kaip teoriniuose moksluose, nes žmogiškieji dalykai iš prigimties yra kintantys. ( 8 psl. )
Tai nereiškia, kad Aristotelio praktinis mokslas visai nesusijęs su teoriniu mokslu t. y. politika. Keliose vietose Aristotelis nurodo, kad jo politiniuose veikaluose nebus apseita be “teorinės filosofijos”, kur to reikalauja tyrimas. ( 9 psl. )
Carines Lord pastebėjo, kad vienintelėje vietoje, kur Aristotelis vartoja terminą “politinė filosofija”, jis tarsi parodo, kad ji neturi nieko bendro su tais tyrimais, kurių jis ėmėsi parašytuose etiniuose ir politiniuose veikaluose. Atrodo, kad “Politikoje” ir “Nikomacho etikoje” plėtojamus tyrimus Aristotelis laiko ”politikos išmanymo” arba “ politikos mokslo” forma. Iš čia gali kilti abejonių, kas Aristotelis “politinę filosofiją” laiko atskira disciplina nuo “politikos mo
okslų”. ( 9 psl. )
Tačiau mes jau žinome, kad Aristotelis žmogiškuosius dalykus laikė kintamais, teigė, kad jų negalima tiksliai pažinti. Galime manyti, kad jis neigė teorinės politinės filosofijos galimybę. Tačiau jis daug ką nutyli tarp eilučių. Pasak Carines Lord, Aristotelis žmogų laiko gamtos dalimi, kitaip tariant, priskiria jam “prigimtį”, kuri žmogiškųjų reikalų sraute pasireiškia svarbiais dėsningumais. Vadinasi tam tikra prasme žmogaus veiklos principai ir priežastys gali būti tiriamos ir teoriškai. Politikai mano, kad visa tai Aristotelis sąmoningai nutyli, kad esmingiausios ir galutinės jo mintys apie žmogų lieka tarp eilučių nutylimos. ( 11 psl. )
Aristotelis svarstė tokius klausimus: kokia yra visuotinio žmonių siekiamo gėrio prigimtis, kas yra gėris ar geras gyvenimas, atskiram žmogui ir pilietinei bendrijai, domėjosi kas yra teisingumas ir dvasios didybė, supratingumas. Visi šių klausimų atsakymai susiję su valstybe, jos valdymu ar piliečiais.

VEIKALO “POLITIKA” TRUMPAS APIBŪDINIMAS

Veikalas “ Politika” susideda iš aštuonių skyrių. Skyriai vadinami knygomis, pavyzdžiui, pirmas skyrius t. y. pirma knyga, antras – antra knyga ir t.t.Manoma, kad veikalas buvo rašomas kaip paskaitų kursas, skirtas Likėjo mokiniams. Taip pat vyrauja nuomonė, kad knygos buvo rašomos ne vienu metu, o kaip atskiri traktatai, kurie gvildeno skirtingas problemas ir vėliau buvo sujungti į vieną veikalą. ( 341 psl. )
Pirmoje knygoje aptariami ūkio klausimai, antroje – pateikiami samprotavimai apie geriausią va

aldymo būdą, trečioje – dėstoma bendroji valstybės ( polio) teorija, ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje aptariamos esamos santvarkos, pateikiama jų klasifikacija, septintojoje- aptariama geriausioji santvarka, o aštuntoji knyga skirta geriausios valstybės piliečių auklėjimo klausimams. ( 341 psl. )
Lietuvių kalba “Politikos” fragmentų ( ištraukos iš pirmos knygos ) pirma kartą buvo paskelbta 1935 m. P. Šalčiaus knygoje “ Ekonominės doktrinos”. ( 341 psl. )

GLAUSTI PIRMOS IR ANTROS KNYGŲ APIBŪDINIMAI

PIRMA KNYGA

Veikalas “ Politika” prasideda skyriumi “Pirma knyga” šiais žodžiais: “Kadangi kiekviena valstybė, kaip matome, yra tam tikra bendrija, o kiekviena bendrija yra susikūrusi dėl kokio nors gėrio, akivaizdu, kad visos jos siekia kokio nors gėrio, o labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama valstybe, arba pilietine bendrija.” 63 psl. Ši pradžia labai panaši į kito veikalo pradžią ( “Nikomachos etika”). Jame teigiama, kad miestas – valstybė – tai tam tikra bendrija <.> t.y. grupė asmenų, kurie bendrai dalijasi ar turi tam tikrus dalykus. Kad yra viena bendrijos rūšis, svarbesnė už kitas ir apimanti jų visų tikslus bei siekius, lygiai kaip ir aukščiausiojo gėrio, apibūdinančio pilietinę bendriją. ( 30 psl. )
Pirmoje knygoje plačiausiai aptariami ūkio klausimai: vergų problema, jų santykiai su šeimininkais, gvildenama nuosavybės problema, teigiama, kad “kiekviena valstybė susideda iš ūkių”. ( 67 psl. )Visos aptariamos temos siejamos su valstybe, jos sandara. Pirmoje knygoje rasime užuominų apie religiją, jos aiškinimas taip pat siejamas su valstybe: “Visi sako, kad dievai taip pat yra valdomi karaliaus, nes patys – vieni dar ir dabar, kiti senovėje – buvo šitaip valdomi: žmonės įsivaizduoja pagal save tiek dievų išvaizdą, tiek gyvenimą.” ( 65 psl. )
Siekdamas politikos mokslo didingumo Aristotelis laiko žmogaus dorybę šventu dalyku ir tai susieja su valstybe. ( “Juk blogiausia neteisybė yra ta, kuri turi ginklų, o žmogus gimsta turėdamas ginklus supratingumui ir dorybei, tačiau jais apsinaudoti puikiausiai galima pasinaudoti priešingam tikslui. Todėl be dorybės žmogus yra šventvagiškiausias ir žiauriausias [ iš gyvūnų ] ir blogiausias seksualiniu bei valgio požiūriu. Teisingumas yra valstybės pradas, nes teismas, kuris sprendžia, kas teisinga, yra piliečių bendrijos nustatyta tvarka.” ) ( 67 psl. )

ANTRA KNYGA

Antros knygos temą atspindi jau pačios pirmosios eilutės: “Kadangi mes pasirinkome tirti tą pilietinę bendriją, kuri iš jų visų būtų tinkamiausia sugebantiems gyventi taip, kaip labiausiai trokštama <.> “.( 97 psl. )Tai yra – samprotavimai apie geriausią valdymo būdą. Aristotelis apžvelgė kitų filosofų nuomones susijusias su šia tema: Sokrato, Falėjo, Miletiečio Hipodromo. Daugiausia dėmesio skyrė Sokrato “Valstybei”. Temoje apie nuosavybės bendrumą Aristotelis kritikuoja traktatą “ Valstybė”. Teigia, kad “žmonų bendrumas sudaro daug visokių keblumų “ bei mano, kad Sokrato nuomonė “ neatrodo kylanti iš jo samprotavimų. Pats Aristotelis mano, kad “ nuosavybės bendrumas sudaro ir tokių, ir kitokių panašių sunkumų, o ta tvarka, kuri galioja dabar, be to, dar papuošta papročiais ir teisingais įstatymais, turėtų daug pranašumų, nes apimtų tai, kas gera abejose tvarkose”. Jis turi galvoje “ tas tvarkas, kai nuosavybė yra bendra ir kai ji privati, juk būtina, kad ji būtų bendra tik tam tikra prasme, o apskritai – privati. “
Miletietis Hipodromas, kaip teigiama Aristotelio, buvo Eurifonto sūnus ( kuris sugalvojo miestų suskirstymą ir suplanavo Pirėją ). Aristotelis jo nuomonę tai pat sukritikavo. Miletietis Hipodromas buvo sugalvojęs valstybę sudaryti “iš dešimties tūkstančių vyrų, suskirstytų į tris dalis: vieną dalį sudarė amatininkai, kitą žemdirbiai, o trečią – už juos kariaujantys ir turintys ginklus”.( 111 psl. ) Žemę jis padalino taip pat į tris dalis: vieną – šventą, kitą – bendrą, trečią – privačią. Aristotelis teigia, kad ne visi gali suprastu tokį žmonių suskirstymą. “Juk ir amatininkai, ir žemdirbiai , ir turintieji ginklus – visi dalyvauja valstybės valdyme, tačiau žemdirbiai – neturėdami ginklų, o amatininkai – neturėdami nei žemės, nei ginklų, todėl beveik tapdami turinčiųjų ginklus vergais. <.>.Kaip tie, kurie nevaidina jokio vaidmens santvarkoje, gali būti draugiškai nusiteikę tos santvarkos atžvilgiu?”( 113psl. )
TREČIA KNYGA

Politikos trečios knygos pradžioje Aristotelis pradeda dėstyti naują temą ir imasi gvildenti pagrindinį santvarkų prigimties klausimą bei pateikia santvarkos apibrėžimą ( “Santvarka yra tam tikra valstybės gyventojų tvarka” )( 133 psl. )Toliau jis aptaria pilietybės prigimtį bei aiškina kas yra pilietis ir kas nėra. Tokiu būdu jis susiaurina piliečio apibrėžimą ir teigia, kad “pilietį absoliučia prasme iš visų požymių labiausiai apibrėžia dalyvavimas teisme ir valdyme”. Kituose knygos puslapiuose jis aiškina kaip galima gauti pilietybė ir ar tie būdai iš tiesų teisėti, ar gali žmogus teoriškai gavęs pilietybę vadintis piliečiu ( “Atėnuose išvarius tironus padarė Kleistenis, priėmęs į files daug svetimšalių ir atkilėlių vergų. Abejonė dėl jų kyla ne dėl to, ar jie yra piliečiai, bet dėl to, ar [jais tapo] teisėtai, ar neteisėtai. Žinoma, prie to dar būtų galima pridurti klausimą, ar tas, neteisėtai yra pilietis, apskritai yra pilietis, tarsi “neteisėtas” reikštų tą patį, ką ir “netikras”).( 136psl. )Pasak, Carnes Lord pilietybės klausimą Aristotelis pateikia kaip būdą valstybės ir santvarkos santykiui suprasti. Tačiau ne visai aišku, kas padaro asmenį piliečiu, nes apibrėžiami pateikiami skubotai ir paprastai remiasi asmens tėvų arba protėvių pilietybe. (36 psl. )
Toliau vėl sugrįžtama prie santvarkos, tačiau apie tai kalbama plačiau. Santvarką Aristotelis sulygina su valdžia ( “kadangi santvarka ir valdžia yra tas pat, o valdžia yra tie kurie viešpatauja valstybėje <.> “ ). Suformuluoja šių santvarkų apibrėžimus: karalystės ( “ Tą iš monarchijų, kuri žiūri bendros naudos, esame įpratę vadinti karalyste <.> “ ), aristokratijos ( “ <.> kai valdo nedaugelis, tačiau daugiau negu vienas, vadiname aristokratija <.> “), politėjos ( “ <.> kai dauguma valdo bendros naudos labui, [tokia santvarka] vadinama bendru visų santvarkų vardu – politėja <.> “ ), tironijos, oligarchijos ir demokratijos ( “<.> nukrypimai nuo minėtųjų santvarkų yra tironija ( nuo karalystės), oligarchija ( nuo aristokratijos ) ir demokratija ( nuo politėjos ), nes tironija yra monarchija, siekianti to, kas naudinga monarchui, oligarchija to, kas naudinga turtingiesiems, demokratija to, kas naudinga neturtingiesiems, demokratija to, kas naudinga neturtingiesiems, o bendram labui nė viena iš jų nėra naudinga. “). Taigi Aristotelis teigia, kad yra šeši pagrindiniai santvarkų tipai, tačiau juos apibūdina labai supaprastintai. Teigia, kad visose santvarkose yra tie kurie valdo, ir jų yra arba vienas, arba keli, arba daug.
Toliau Aristotelis kalba apie teisingumą, pilietinę dorybę, gėrį. Teigia, kad visos santvarkos laikosi tam tikro teisingumo, Aristotelis stengiasi atrasti absoliutų teisingumą ( “ Antai atrodo, kad teisingumas yra lygybė, – taip ir yra, tačiau ne visiems o lygiesiems <.>“). Mano, kad “ pilietinei dorybei bei ydai daug dėmesio skiria tie, kurie rūpinasi gera tvarka “ ir teigia, kad “<.> pilietinis gėris yra teisingumas <.>”. Pasak Carnes Lord, vienas ryškiausių Aristotelio pateikiamos politinio teisingumo analizės bruožų – tai iškilaus žmogaus, arba ”geriausio žmogaus”, reikšmingumo apibrėžimas; savo politine svarba toks žmogus faktiškai prilyginamas visai grupei ar klasei.

KETVIRTA, PENKTA IR ŠEŠTA KNYGOS

Šiose knygose Aristotelis plačiai analizuoja santvarkas ir ieško pačios geriausios. Ketvirtosios knygos pradžioje santvarkų mokslą jis sulygina su gimnastikos trenerio menui bei su kitais menais: laivų statyba, gydymu. Teigia, kad treneris turi žinoti, kokios pratybos, kokiam kūnui yra naudingiausios ir kokios geriausios, teigia, kad to paties mokslo užduotis yra ir ištirti geriausią santvarką – kokia ji yra ir kokia turėtų būti, kad taptų geriausia. Toliau tiriama, kuri iš trijų blogiausių santvarkų yra pati blogiausia, o kuri blogesnė ir t. t. Aristotelis mano, kad tironija yra pati blogiausia, po to oligarchija, o nuosaikiausia – demokratija. ( 179 psl. )
Carnes Lord teigia, kad Aristotelį galima pagrįstai vadinti sąvokos “mišri santvarka” kūrėju. Dažniausiai Aristotelis mišrios santvarkos sąvoka aptaria remiantis tuo, kaip jis traktuoja santvarką, kurią jis vadina politėja. Manau, kad politėja nėra specifinis santvarkos apibūdinimas, o veikiau Aristotelio požiūrio apibūdinimas į santvarkų kūrimą bei išsaugojimą. Tai tarsi jo sugalvotoji geriausioji santvarka, kuri tarp trijų geriausiųjų santvarkų ir užima pirmąją vietą.
Aristotelio manymu teisingiausios santvarkos yra trys: karaliaus valdžia, aristokratija ir politėja. Jis teigia, kad “geriausia santvarka yra ta, kuri laikosi vidurio.” Ji vienintelė nepatiria sukrėtimų, nes ten kur vidurinysis sluoksnis yra gausus, rečiausiai kyla nesantaika ir prieštaravimai”. ( 199psl. ) Jis mano, kad iš šių samprotavimų paaiškėja, kodėl dauguma santvarkų yra arba demokratinės, arba oligarchinės: kadangi vidurinysis sluoksnis jose dažnai nėra gausus, žmonės, kurie pranoksta kitus: turto savininkai, liaudis, santvarką visuomet tvarko pagal save. Jie atsisako vidurio. Aristotelis toliau primena anksčiau išdėstytas mintis ir leidžia suprasti, kad geriausia yra ta santvarka, kurioje gausus vidurinysis sluoksnis.
Penktosios knygos pradžia aptaria tai kas jau pasakyta ketvirtojoje knygoje ir pateikia naujos temos užuomazgas – santvarkos pasikeitimas ir į kokias iš kokių dažniausiai pasikeičia, kokiomis priemonėmis galima santvarką išsaugoti.
Toliau gvildenama lygybės problema, nes dažniausiai valstybėse neramumai kyla dėl jos. Tai pirmoji priežastis dėl kurios kyla sukilimai ar santvarkų pakeitimai. Antroji, sukilimo valstybėse priežastis, pasak Aristotelio, kad būtų išvengta pažeminimo ir skriaudos arba sau, arba savo draugams. Trečioji, “iš baimės sukyla tie, kurie yra nusikaltę ir bijo būti patraukti atsakomybėn”. Ketvirtoji, santvarkos pasikeičia ir be sukilimo, dėl rinkimų gudrybių. Išvadose Aristotelis teigia, kad sukilimai kyla ne dėl smulkmenų, bet iš smulkmenų, o sukylama vis dėlto dėl svarbių dalykų.
Toliau aiškinama kokiose santvarkose kokie sukilimai dažniausiai būnam: “ Aristokratijose sukilimai kai kada vyksta dėl to, kad garbingas pareigas gali eiti nenaudėlis “ ir t. t.
Toliau jis vėl kritikuoja traktatą “Valstybė”. Teigia, kad apie santvarkų pasikeitimus kalba neteisingai ( “Jis teigia, jog pasikeitimų priežastis yra ta, kad nieko nėra amžino, kad viskas tam tikro ciklo metu pasikeičia <.>. “).
Šeštoji knyga yra trumpiausia iš visų knygų. Joje plačiai aptarta demokratija bei jos rūšis. Aiškinama kuri demokratija yra geriausia. Toliau kalbama apie oligarchija, ji laikoma priešingybe demokratijai. Geriausia demokratijos rūšies priešingybė – artima politėjai.
Pabaigoje kalbama apie valdžios pareigūnus, kokių jų reikia ir kaip jie turi dirbti, kad viskas vyktų sklandžiai.

SEPTINTA IR AŠTUNTA KNYGOS

Septintosios knygos pradžioje aptariamas gyvenimo būdas, nes tai itin susiję su geriausia valstybės santvarka. Toliau aprašomos geriausios sąlygos atsirasti geriausiai santvarkai: piliečių skaičius, valstybės dydis. Aristotelis vėl pasirenka savo mintis išreikšti per palyginimus. Jis sako, kad laivo statytojui, audėjui reikia tinkamų jų darbui medžiagų, taip ir įstatymų leidėjas ar politikas turi turėti atitinkamą deramos kokybės medžiagą.
Aštunta knyga yra apie geriausios santvarkos valstybės piliečių auklėjimą. Tai galime pastebėti vos perskaitę pirmąsias knygos eilutes ( “ Niekas negalėtų suabejoti tuo, kad įstatymų leidėjui reikia itin rūpintis jaunimo auklėjimu, nes jei valstybėse tai nedaroma, tai žlugdo santvarkas “ ).Nustatoma kurių mokslų būtina mokytis: rašto, gimnastikos, muzikos bei piešimo. Aristotelis teigia, kad žaisti galima tik per atokvėpį sielai, nes kitaip žaidimas gali tapti gyvenimo tikslu. Tokios ir panašios mintys dėstomos aštuntojoje dalyje.

ARISTOTELIS IR PLATONAS. JŲ NUOMONIŲ SKIRTUMAI IR PANAŠUMAI REMIANTIS KNYGOMIS “POLITIKA” IR “VALSTYBĖ”

Skaitydama “ Politiką” negalėjau atsistebėti Aristotelio mąstymu. Jis daugelyje knygos vietų kritikavo traktatą “Valstybė”. Daugelyje vietų tai buvo papraščiausias bandymas pašalinti intelektualines kliūtis arba kitaip tariant konkurentą. Jis bandė atskleisti Platono mąstymo ribotumą ir dažnai jį užsipuldavo be rimtų argumentų. Pirmos knygos pradžioje jau tai aiškiai matyti.
Esminis šių dviejų veikalų skirtumas matomas pirmose “Politikos” knygose. Pirmoje knygoje Aristotelis svarsto pagrindinius arba teorinius valstybės ir žmogaus prigimties klausimus, antroje mėgina atskleisti ankstesnių geriausios santvarkos teorijų, taip ir Platono šios temos traktavimo, nepakankamumą ir santvarkų ribotumus.
Platono ir Aristotelio nuomonės kai kuriais klausimais yra vienodos. Jie bau tinkamą filosofijos pradžią laiko paprastų žmonių kalbą ir nuomones. Jie nepradeda dedukcijos nuo nepajudinamų žmogaus prigimties principų, nesistengia sukurti logiškai griežtą specialų žodyną, nutolusį nuo realaus politinio gyvenimo.
Abiejuose veikaluose sąmoningai nutylimos galutinės arba esmingiausios Platono ar Aristotelio mintys apie žmogų.

IŠVADOS

Darbo tikslas buvo apibudinti šešis santvarkų tipus. Šios temos gan plačiai aprašytos referate. Ši tema geriausiai atsispindi trečioje knygoje, tad šis skyrius savaime gavosi ir didžiausios apimties.
Referate pateikti Aristotelio apibrėžimai, ką jis vadina santvarka bei kokios jos yra. Aristotelis gvildena klausimą kokia yra pati geriausia valstybės santvarka. Jis ją pavadino politėja. Ši santvarka geriausiai atspindi ir pateis Aristotelio požiūrį.
Referate patiko lyginti Aristotelio ir Platono nuomones. Aristotelis savo veikaluose daug ką nusimėgdžiojo nuo Platono, tačiau to neparodo. Jis dažniausiai kritikuoja savo amžininko nuomonę. Kartais net su ironija.
Aš apie šią temą rašyti pasirinkau todėl, nes norėjau sužinoti daugiau apie antikos filosofus. Man patiko Aristotelio mąstymas, tačiau jis jau gan toli nutolęs nuo šiandienos. Jis savo mintis dėsto buitiškais aiškinimais, apibrėžimus smarkiai supaprastina. Tai svetima šiuolaikiniams politikams. Tai galima nesunkiai pastebėti palyginus Carnes Lord straipsnį su Aristotelio “Politika”.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Aristotelis, “ Politika”, Vilnius, 1997 m. ( įvadinis Carnes Lord straipsnis )

Leave a Comment