1. Filosofijos istorijos tyrimo metodasFilosofijos istorija yra mokslas apie filosofinių pažiūrų sklaidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Sunkiausia moksle yra problemos atradimas, o didieji filosofai tai padarė., dėl to filosofijos istorija yra teorijos dalis; šiuolaikinės filosofijos dalis. Filosofijos istorikas neturėtų apsiriboti kokia nors tema, o privalėtų atsižvelgti į visą savo objektais bei savo moksline verte besiskiriančių doktrinų įvairovę. Filosofijos istorijai būdinga medžiagos įvairovė. Žmogus gali būti laikomas klasiku, jei: yra išlikę jo paties arba kitų užrašyti veikalai. Ir jei jo poveikis vėlesniesiems atpažįstamas ir įrodomas. Vidinio turinio kriterijai: klasikui būdingas antlaikiškumas, jis išsako problemas visiems laikams, jis yra universalus. Filosofijos klasikas nėra savo epochos atspindys, jis yra jos kūrėjas. Turi būti juntamas originalumas, naujumas ne atskirų teiginių ar pažiūrų, o dvasios, klasiko sukurtos pažiūros yra norminės. Jo sukurtos pažiūros ir modeliai yra pavyzdys sekėjams. Kaip geriausiai pasinaudoti klasiku geriausia išsakė Kantas. „Semti iš tų pačių šaltinių, iš kurių sėmė klasikas ir iš jo mokytis tik būdo, kuriuo šito reikia imtis“.Filosofijos istorijos tikslas – atrasti tiesą ir ja pasinaudoti. O norint tai padaryti (kas ir kodėl buvo iš tikrųjų), reikia turėti gerą tyrimo metodą. Jis turi atitikti bendrus reikalavimus: aiškumas determinuotumas patikimumas ir efektyvumas ekonomiškumas. Filosofijos istorijai svarbus vertinimas, vertinimo kriterijai: ką davė naują tiriamos pažiūros lyginant su ankstesnėmis, koks pažiūrų poveikis vėlesniesiems, psichologinis kriterijus (mūsų nuostatos), loginis kriterijus (aiškumas, autoriaus įrodymo pagrįstumas), stiliaus kriterijus. Filosofijos raidą sąlygoja dvejopo pobūdžio veiksniai: bendrieji socialiniai veiksniai (filosofijos istorijos priklausomybė nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, jos gerbuvio lygio. Šis priklausomumas nėra tiesioginis, filosofinių idėjų ir socialinių sąlygų tiesiogiškumą skiria kultūrinis gyvenimas. Nefilosofinio žinojimo, šalių kultūrinių ryšių. Imanentiniai filosofiniai veiksniai.
2. Graikų visuomenė ?Jie patys save vadino helenais. Gyvena poliuose – miestuose, kuriuos juosė dirbtini laukai. Dalis gyventojų laisvi, svetimšaliai ir vergai piliečių teisių neturėjo. Smulkiausias pinigas – obolas. Antikos idealas – geras ir gražus žmogus, t. y. apsišvietęs, kultūringas. Moterys pilietinių teisių neturėjo. Čia prasidėjo pirmasis moterų emancipacijos sąjūdis. Smerkė girtavimą, bet buvo platus nusikalstamumas. Graikai buvo ne tik optimistai, bet matė ir tamsiąsias gyvenimo puses. Dabartį lygino su praeitimi.Europos senovės filosofija buvo graikų filosofija. Jokia kita tauta tuo metu nesukūrė filosofijos; jokia net nebendradarbiavo su graikais, išskyrus romėnus. Filosofijos suklestėjimas graikijoje nebuvo atsitiktinis: tam buvo palankios ypatingos šio krašto sąlygos. Skurdi žemė, jūrų atskirta nuo kitų kraštų, ilgai netraukė svetimšalių ir apsisaugojo nuo karų negandų; tačiau tai skatino kolonizaciją ir vertė graikus bendrauti su kitų kraštų kultūra; Graikijos valstybinė santvarka – polių sistema – lėmė kultūros formų įvairovę, o jų tarpusavio bndrumas kurstė ambicijas. Graikų gentis, dosniai prigimties apdovanota, mokslo srityje išugdė ne mažesnius talentus nei poezijoje, plastikoje ar karo mene. Graikų protui būdingas domėjimasis aplinkiniu pasauliu daugiau nei savo asmeniniu, drąsus ir palankus požiūris į tikrovę, plastinė kultūra, aiškumo troškimas, meilė konkretiems dalykams, kartu ir sugebėjimas mąstyti abstrakčiai – visa tai padėjo susiformuoti graikų filosofijai. Filosofijoje graikai pradėjo darbuotis VIIa pr kr, o po dviejų šimtmečių jie jau sukūrė filosofinės minties šedevrus, padėjusius pamatus visai Europos filosofijai.
3. Graikų filosofijos šaltiniai: religija, mitai, praktiniai mokėjimai, gyvenimo taisyklėsDaugiausia apie graikų filosofiją sužinom iš klasikinio laikotarpio filosofų – Platono ir Aristotelio. Iš ankstesnių filosofų mums liko tik jų veikalų fragmentai, cituoti kitų autorių raštuose, o apie jų pažiūrų visumą sprendžiame tik iš vėlesnių senovės rašytojų pateiktų pasakojimų.
Vienas iš graikų filosofijos šaltinių yra religija ir mitai. Iš religijos filosofija paveldėjo pasaulėžiūrinį požiūrį į dorovinį turinį ir jį sumokslino, iš to ėmė kurti teorijas. O iš mito filosofija perėmė tą idėją, kurią neša mitas. Paskui tą idėją įprasmino ne poetiniais teiginiais, o konceptais. Sunkiausia buvo paaiškinti genealogijos pradžią.Naktis – jėga buvusi iki bet kurios būties. Pirmoji apraiška – okeanas – gyvybę teikianti jėga. Homero kosmologijoje teigiama, kad žemėje viskas laikina. Hesiodo teogonija (apie dievus) rodo kaip atsirado dievai ir pasaulis. Pirminis pradas – begalinė beformė erdvė, egzistuojanti kaip materiali masė (chaosas). Iš chaoso atsirado žemė ir Erotas (gyvybę teikianti jėga). Chaosas pirmykštis nekokybinis būvis, pirminis pradas. praktiniai mokėjimai. Mokslas prasidėjo tuomet, kai pradėjo kelti klausimą – kodėl? Ir koks reguliarumas? Mokymai – medžiaga mokslui. Graikai gerai mokėjo skaičiuoti, matuoti erdvę, orientuotis sausumoje ir jūroje, gydyti ligas. gyvenimo taisyklės. Jas suformavo 7 išminčiai. Visi graikų raštai nurodo 4 tuos pačius (Bijantas, Pitakas, Solonas, Talis), o dėl kitų ginčijasi, tačiau dažniausiai minimi šie: Kleobulas, Chilonas, Periandras. Bijantas – daugiau klausyk. Ką nors priimk įtikintas, o ne prievarta. Pitakas nekalbėk apie tai, ką ketini daryti, nes nepasisekimo atveju būsi išjuoktas. Geriau atleisti, negu keršyti. Viskam savo laikas. Solonas mokykis valdyti, mokydamasis būti paklusniu. Neieškok per greit draugų, o kuriuos įgysi, greit neprarask. Kleobulas elgesyje nebūk išdidus, jei esi nepritekliuje – nesižemink. Valdyk pomėgius. Žmonių priešą laikyk savo priešu. Chilonas pažink save. Nesijuok iš kito nelaimės. 3 dalykai sunkiausi: išlaikyti paslaptį, užmiršti nuoskaudą, praleisti laisvalaikį. Periandras ištesėk tai, ką savanoriškai pažadėjai. Draugų nepalik nelaimėje. senovės Rytų įtaka. Graikai šias civilizacijas pranoko tuo, kad jiems netrūko intelektinio energingumo kūrimui. Įvedė paprastumo principą, atsikratė primityvumo.4. Ankstyvosios antikos filosofijos tekstai ir jų tyrimasPirmieji išlikę ištisiniai tekstai yra pradedant Platonu ir Aristoteliu. Visi tekstai žuvo žlungant antikos epochai, yra išlikę tik tekstų fragmentai. Apie tuos tekstus žinome iš kitų tyrinėtojų tekstų. Pasakojimų ir citatų yra ir Cicerono, Plutarcho, kai kurių stoikų, pvz. Senekos, raštuose. Svarbus šaltinis yra eruditai iš Aristotelio m-klos – Temistrijas ir Aleksandras iš Afrodisijos arba iš Platono ir neoplatoniškos m-klos – Simplikijas ir Jamblichas. Daug apie senąją istoriją sužinome iš krikščionybės laikotarpio. Krikščionys polemizavo su pagoniškąja aplinka. Kai kurie bažnyčios tėvai, kovodami su pagoniškąja filosofija taip pat pateikė apie ją gausios informacijos: Justinas, Klemensas, Origenas. Romėnai buvo graikų mokiniai, vertė graikų tekstus, juos atpasakodavo, versdami į romėnų kalbą.Yra išlikusi knyga, ištisa graikų filosofijos istorija. Diogeno Laertiečio „Apie pasižymėjusių filosofijoje gyvenimą ir pažiūras“. Jis vienintelis perpasakoja tuos šaltinius. Filosofijos istorijoje svarbus problemos pateikimas. Jo knygoje gyvenimiškai perpasakojami filosofijos klasikų darbai, gyvenimo detalės.XXa pr, 1903m. H. Diels surinko fragmentus iš visų garsiųjų šaltinių ir išleido. Jo mokinys W. Kranz juos dar papildė. H. Diels „Ikisokratikų fragmentai“.
5. Ankstyvosios antikos filosofijos tyrimo metodas ir stiliusBūdingas antropomorfizmas (žmogaus savybių priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnam, augalams; dievybės sužmoginimas). Pasaulis – makrokosmosas, o žmogus – mikrokosmosas. Vienas kosmosas paaiškina kitą. Kadangi žmogus pasaulio dalis – tai pastarasis sužmoginamas. Naudojo stebėjimą, abstrakcijos bei idealizacijos procesus, kūrė analogijas, hipotezes, palyginimus su gamtos reiškiniais.Iš pradžių yra suformuojamas mokslinės mąstysenos principas. Viskas išskyrus mediciną vadinama filosofija. Pasak Tatarkiewicz, patys graikai filosofiją dalino į fiziką, logiką ir etiką, fiziką vadindami būties teorija, logika – pažinimo teoriją ir etika – vertybių teoriją. Platono laikais imta skirti matematiką. Tai – specialus žinojimas. Graikai ėjo nuo mokėjimo prie mokslo. Filosofijos istorija ne iš karto aprėpė visą savo objektą. Tai ji padarė tik klasikiniu graikų filosofijos laikotarpiu. Iki tol ji tik po mažu perimdavo įvairias problemų sritis ir plėtė savo tematiką: pirmiausiai buvo domimasi gamtos filosofija, o paskui buvo sukurta bendroji būties, pažinimo ir veiklos teorija. Dar iki susiformuojant filosofijos problematikai prasidėjo atvirkščias procesas: nuo filosofijos pradėta atskirti tai, ką nebūtinai reikėjo įtraukti į bendrojo pobūdžio teoriją ir kas galėjo sudaryti atskirą mokslą su savu metodu ir savais specialistais. Buvo visiška cenzūros laisvė, buvo galima laisvai reikšti savo nuomonę.
Ikimoksliniam laikotarpyje graikai jau turėjo savo literatūrą. Griežto sąvokinio aparato dar nebuvo. Aristotelis jau pradėjo rašyti kaip mokslininkas. Vaizdo nebepakako, imta kurti mokslinę mąstyseną.6. TalisTo laikotarpio filosofijos problemų apimtis dar buvo ribota: savo tematika filosofija buvo beveik vien kosmologinė. Talis yra senosios jonijos gamtos filosofų priešakyje; jų pažiūros buvo išeities taškas vėlesniems. Talis (624 – 547m BC) laikomas graikų filosofijos pradininku. Jo kūrinių neišliko. Apie jį praneša Diogenas Aertietis, Aristotelis. Liudytojai apie jo gyvenimą šneka ne vienodai ir prieštaringai. Reiškėsi visur išskyrus mediciną. Buvo žymus to meto praktinių žinių ir gyvenimiškos išminties atstovas. Raštai mini jį parašius: „Apie saulės sukimasi“, „Apie saulėgrąžą“. Pažiūros: jis atstovavo perėjimą nuo mokėjimo (mitų) prie mokslo. Pradeda kelti klausimą – KODĖL? Teigė, jog stebėjimuose svarbus tikslas praktine prasme. Talis matematika ir astronomija užsiiminėjo praktiniais tikslais ir praktiniu būdu. Pirmiausia mokslo tikslas tiesa, o po to jau praktinė nauda. Kad turimos žinios būtų laikomos mokslu, jos privalo būti sutvarkytos, išanalizuotos, įrodytos. Mokslas reikalauja ne tik sugebėjimų, bet ir supratimo. Talis pradeda dirbti bendrąjame mokslo lobyne – filosofijoje. Ima kelti klausimą, kas buvo pasaulio pradžia ir ja laiko vandenį, skystį. Manoma, jog tai nebuvo naujas požiūris, tačiau Talis jau kalba apie VANDENĮ, kaip apie realų dalyką, kai tuo tarpu jo pirmtakai – apie vandens dievybes. Egzistuoja pasaulyje skysta medžiaga – skystas būvis, kuris gali pereiti iš vienos vietos į kitą ir iš vienos terpės į kitą. Talio problema – pasaulio atsiradimas iš skysčio. Jis nesidomi tuo, kas buvo prieš pasaulio atsiradimą, o tuo, koks pasaulis buvo pačioje pradžioje. Šitaip suprasta pasaulio pradžios problema buvo pirmoji filosofijos problema. Talis manė, kad būtent vanduo buvo gamtos pradžia, nes visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka. Patys ankstyviausieji filosofai nemanė, kad medžiaga yra inertiška masė, kuriai išjudinti reikalinga išorinė jėga, tai suvokta vėliau. Jie taip pat nemanė, kad jėga galėtų būti anapus medžiagos, kažkas kitas nei madžiaga. Jie manė, kad judėjimo galia yra pagrindinė medžiagos savybė. O judėjimo galią suprato animistiškai, kaip gyvybės ir sielos apraišką. Tapatina jėgą su gyvybiškumu, supanta organiškai. Kur aktyvumas, ten siela, ji judina. Talio sentencijos: „nesistenk nešvariai praturtėti“, „neperimk iš tėvo įdos“, „kaip pats tėvais rūpinies, to senatvėje lauk iš savo vaikų“, „kas bloga, paslėpk namie“, „laikykis saiko“, „būdamas valdovu valdyk pats save“.
Talis kelia problemas, kurios yra lūžis, lyginant su mitais; dingsta dievai, atsiranda mokslas.7. AnaksimandrasAnaksimandras (610 – 546m BC) Talio mokinys. Parašė pirmą Graikijoje filosofinį veikalą „Apie gamtą“. Buvo politinis veikėjas. Anaksimandro veikalų neišliko, bet yra žinoma, kad įveda prado terminą. Graikuose šis žodis buvo jau anksčiau. „archė“ – pradas. Tai, kas buvo pradžioje, niekada nesiliauja buvę, tik įgyja kitas formas.Talis ieškojo meddžegos,kuri buvo pradžioje, bet liovėsi buvusi, nes virto kitų rūšių medžiagomis; Anaksimandras taip pat ieškojo pirminės medžiagos, bet buvo įsitikinęs, kad ji amžina. „archė“ne tik daikto pirminė, bet ir esminė prigimtis. Anaksimandras pradu laikė ne vandenį ar kurią kitą iš stichijų, o kažkokią kitą neapibrėžtą prigimtį. Jis darė prielaidą, kad visų medžiagos rūšių pradas negali būti kuri nors viena rūšis. Tai buvo neapibrėžtis – apeironas.Pradas yra beribis, nes antraip išeikvotų save. Apie prado savybes jis sprendė ne remdamasis stebėjimu, o samprotaudamas deduktyviai jis priėjo tokią išvadą. Neapibrėžties idėja nebuvo išimtinė, nes mitologinė kosmologija pasaulį kildino iš neapibrėžties, chaoso.Anaksimandras yra ribos sąvokos pradėjėjas. Jis rodo, kaip gamta susidarė iš neapibrėžtumo. Pasak Talio, vyko transformacijos, pasak Anaksimandro – apeirone glūdi priešybės. Jis yra dinaminis pradas (veikia priešybės ir taip susiformuoja įvairūs medžegos būviai). Apeirone veikia priešybės – šaltis ir karštis; karštis kyla į viršų, o šaltis leidžiasi žemyn. Karščio įtakoje iš žemės atsiskyrė drėgmė, vanduo išgaravo, liko sausuma. Dangų šaltis suskaldė į žiedus, kuriuose yra daug plyšių, kur matyti dangaus kūnai. Gamtos tapsmą sukelia judėjimas, kuris yra neatskiriamas nuo medžiagos.Anaksimandras vadovaujasi: bendrybių kilmėm, judėjimu, dinaminiu pradu, priešybėmis, būtinumu. Daiktai atsiranda ir išnyksta, vyksta kaita. Jis sukūrė pirmą visatos geometrinį modelį. Atranda mokslinį tyrimo metodą – modelių kūrimą. Stengėsi paaiškinti, kodėl gamta yra tokia ir ne kitokia. Jo aprašymas yra pirmoji nemitologinė kosmologija. Atrodo buvo pirmasis graikas, sudaręs žemėlapį,apskaičiavo žvaigždžių nuotolį ir dydį, sukūrė kažką panašaus į pirmą evoliucijos teoriją.
8. AnaksimenasAnaksimenas (585 – 525m BC) buvo trečiasis Mileto atstovų eilėje. Buvo Anaksimandro mokinys, tačiau savo mąstysena jis skyrėsi nuo mokytojo kaip fizikas nuo metafiziko. Yra parašęs „Apie prigimtį“. Perėmė pradą (archė), kuris yra beribis, o judėjimas amžinas. Priešingai Anaksimandrui apibrėžė pradą ir juo laiko orą. Oras jo pažiūrose vaidino tokį patį vaidmenį, kaip Taliui vanduo. Pradu pasirinko orą, nes jis atrodė esąs begalinis kiekybiškai,oras labai kintamas, o tai leidžia gana lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai. Šį jo pasirinkimą galėjo lemti ir graikų įsitikinimas, kad siela savo prigimtimi nesiskiria nuo oro; jei siela palaiko kūno gyvybę, vadinasi jos gyvybę palaiko oras. Anaksimenas suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Kai jis yra tolygiai pasiskirstę, būna nematomas, o matomas pasidaro tada, kai išretėja arba sutankėja. Praskysdamas jis tampa ugnimi, o sutankėdamas – vėjasrūkasvanduožemėuolienos. Šie samprotavimai sustiprino įsitikinimą,kad gamta vieninga – iš to paties prado. Judėjimas sutankina arba išretina orą. Šiluma ir šaltis sukelia oro būvio pokyčius. Ugnis yra karščiausias ir labiausiai išretėjęs kūnas, o akmuo – tankiausias ir šalčiausias. Meteriologijos pradininkas. Vėjas atsiranda išjudinant sutankėjusį orą, kuriam toliau kondensuojantis atsiranda debesys ir vanduo. Teigė, jog žemė yra plokščia kaip stalas, žvaigždės yra ugniniai kūnai, o greta jū yra kietų kūnų, kurių buvimą pastebime per užtemimus. Yra manoma, kad Anaksimeno įtaka to meto filosofams buvo didesnė nei Anaksimandro. Diogenas iš Apolonijos pritaikė pagrindinę Anaksimeno doktriną, įvardindamas orą, kaip pirminį pradą, o kartu taip pat stengėsi suderinti tai su Anaksagoro teorijomis.
9. Pitagorikai: orfikų įtaka, sielos samprata (koncepcija), moksliniai pasiekimai, skaičių filosofijaPitagoras (570 – 500m BC). Daugiausia žinoma apie jį iš Diogeno ir Porfirijaus. Pagrindines žinias įgijo rytų civilizacijose. Grįžęs iš kelionių įsteigė sąjungą, kuri skelbė mokslines, religines, dorovines, politines pažiūras, bet daugiau tai buvo ne politinė, o etinė, religinė sąjunga. Tikrasis jos pamatas buvo religiniai tikėjimai, su kuriais pitagorininkai derino ir savo etines normas. Turtas buvo bendras, turėjo gyventi asketiškai, sveikai. Turėjo daug draudimų. Pirmaisiais metais mokykloje buvo vadinami akustikais, neturėjo teisės klausti.