antikos filosofijos istorija

1. Filosofijos istorijos tyrimo metodas
Filosofijos istorija yra mokslas apie filosofinių pažiūrų sklaidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Sunkiausia moksle yra problemos atradimas, o didieji filosofai tai padarė., dėl to filosofijos istorija yra teorijos dalis; šiuolaikinės filosofijos dalis. Filosofijos istorikas neturėtų apsiriboti kokia nors tema, o privalėtų atsižvelgti į visą savo objektais bei savo moksline verte besiskiriančių doktrinų įvairovę. Filosofijos istorijai būdinga medžiagos įvairovė. Žmogus gali būti laikomas klasiku, jei: yra išlikę jo paties arba kitų užrašyti veikalai. Ir jei jo poveikis vėlesniesiems atpažįstamas irr įrodomas. Vidinio turinio kriterijai: klasikui būdingas antlaikiškumas, jis išsako problemas visiems laikams, jis yra universalus. Filosofijos klasikas nėra savo epochos atspindys, jis yra jos kūrėjas. Turi būti juntamas originalumas, naujumas ne atskirų teiginių ar pažiūrų, o dvasios, klasiko sukurtos pažiūros yra norminės. Jo sukurtos pažiūros ir modeliai yra pavyzdys sekėjams. Kaip geriausiai pasinaudoti klasiku geriausia išsakė Kantas. „Semti iš tų pačių šaltinių, iš kurių sėmė klasikas ir iš jo mokytis tik būdo, kuriuo šito reikia imtis“.
Filosofijos istorijos tikslas – atrasti tiiesą ir ja pasinaudoti. O norint tai padaryti (kas ir kodėl buvo iš tikrųjų), reikia turėti gerą tyrimo metodą. Jis turi atitikti bendrus reikalavimus: aiškumas determinuotumas patikimumas ir efektyvumas ekonomiškumas. Filosofijos istorijai svarbus vertinimas, vertinimo kriterijai: ką davė naują tiriamos pa

ažiūros lyginant su ankstesnėmis, koks pažiūrų poveikis vėlesniesiems, psichologinis kriterijus (mūsų nuostatos), loginis kriterijus (aiškumas, autoriaus įrodymo pagrįstumas), stiliaus kriterijus. Filosofijos raidą sąlygoja dvejopo pobūdžio veiksniai: bendrieji socialiniai veiksniai (filosofijos istorijos priklausomybė nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, jos gerbuvio lygio. Šis priklausomumas nėra tiesioginis, filosofinių idėjų ir socialinių sąlygų tiesiogiškumą skiria kultūrinis gyvenimas. Nefilosofinio žinojimo, šalių kultūrinių ryšių. Imanentiniai filosofiniai veiksniai.

2. Graikų visuomenė ?
Jie patys save vadino helenais. Gyvena poliuose – miestuose, kuriuos juosė dirbtini laukai. Dalis gyventojų laisvi, svetimšaliai ir vergai piliečių teisių neturėjo. Smulkiausias pinigas – obolas. Antikos idealas – geras ir gražus žmogus, t. y. apsišvietęs, kultūringas. Moterys pilietinių teisių neturėjo. Čia prasidėjo pirmasis moterų emancipacijos sąjūdis. Smerkė girtavimą, bet buvo platus nusikalstamumas. Graikai buvo ne tik optimistai, bet matė ir tamsiąsias gyyvenimo puses. Dabartį lygino su praeitimi.
Europos senovės filosofija buvo graikų filosofija. Jokia kita tauta tuo metu nesukūrė filosofijos; jokia net nebendradarbiavo su graikais, išskyrus romėnus. Filosofijos suklestėjimas graikijoje nebuvo atsitiktinis: tam buvo palankios ypatingos šio krašto sąlygos. Skurdi žemė, jūrų atskirta nuo kitų kraštų, ilgai netraukė svetimšalių ir apsisaugojo nuo karų negandų; tačiau tai skatino kolonizaciją ir vertė graikus bendrauti su kitų kraštų kultūra; Graikijos valstybinė santvarka – polių sistema – lėmė kultūros formų įvairovę, o jų tarpusavio bndrumas kurstė ambicijas. Graikų ge

entis, dosniai prigimties apdovanota, mokslo srityje išugdė ne mažesnius talentus nei poezijoje, plastikoje ar karo mene. Graikų protui būdingas domėjimasis aplinkiniu pasauliu daugiau nei savo asmeniniu, drąsus ir palankus požiūris į tikrovę, plastinė kultūra, aiškumo troškimas, meilė konkretiems dalykams, kartu ir sugebėjimas mąstyti abstrakčiai – visa tai padėjo susiformuoti graikų filosofijai. Filosofijoje graikai pradėjo darbuotis VIIa pr kr, o po dviejų šimtmečių jie jau sukūrė filosofinės minties šedevrus, padėjusius pamatus visai Europos filosofijai.

3. Graikų filosofijos šaltiniai: religija, mitai, praktiniai mokėjimai, gyvenimo taisyklės
Daugiausia apie graikų filosofiją sužinom iš klasikinio laikotarpio filosofų – Platono ir Aristotelio. Iš ankstesnių filosofų mums liko tik jų veikalų fragmentai, cituoti kitų autorių raštuose, o apie jų pažiūrų visumą sprendžiame tik iš vėlesnių senovės rašytojų pateiktų pasakojimų.
Vienas iš graikų filosofijos šaltinių yra religija ir mitai. Iš religijos filosofija paveldėjo pasaulėžiūrinį požiūrį į dorovinį turinį ir jį sumokslino, iš to ėmė kurti teorijas. O iš mito filosofija perėmė tą idėją, kurią neša mitas. Paskui tą idėją įprasmino ne poetiniais teiginiais, o konceptais. Sunkiausia buvo paaiškinti genealogijos pradžią.
Naktis – jėga buvusi iki bet kurios būties. Pirmoji apraiška – okeanas – gyvybę teikianti jėga. Homero kosmologijoje teigiama, kad žemėje viskas laikina. Hesiodo teogonija (apie dievus) rodo kaip atsirado dievai ir pasaulis. Pirminis pradas – begalinė beformė erdvė, egzistuojanti kaip ma

ateriali masė (chaosas). Iš chaoso atsirado žemė ir Erotas (gyvybę teikianti jėga). Chaosas pirmykštis nekokybinis būvis, pirminis pradas.  praktiniai mokėjimai. Mokslas prasidėjo tuomet, kai pradėjo kelti klausimą – kodėl? Ir koks reguliarumas? Mokymai – medžiaga mokslui. Graikai gerai mokėjo skaičiuoti, matuoti erdvę, orientuotis sausumoje ir jūroje, gydyti ligas. gyvenimo taisyklės. Jas suformavo 7 išminčiai. Visi graikų raštai nurodo 4 tuos pačius (Bijantas, Pitakas, Solonas, Talis), o dėl kitų ginčijasi, tačiau dažniausiai minimi šie: Kleobulas, Chilonas, Periandras. Bijantas – daugiau klausyk. Ką nors priimk įtikintas, o ne prievarta. Pitakas nekalbėk apie tai, ką ketini daryti, nes nepasisekimo atveju būsi išjuoktas. Geriau atleisti, negu keršyti. Viskam savo laikas. Solonas mokykis valdyti, mokydamasis būti paklusniu. Neieškok per greit draugų, o kuriuos įgysi, greit neprarask. Kleobulas elgesyje nebūk išdidus, jei esi nepritekliuje – nesižemink. Valdyk pomėgius. Žmonių priešą laikyk savo priešu. Chilonas pažink save. Nesijuok iš kito nelaimės. 3 dalykai sunkiausi: išlaikyti paslaptį, užmiršti nuoskaudą, praleisti laisvalaikį. Periandras ištesėk tai, ką savanoriškai pažadėjai. Draugų nepalik nelaimėje. senovės Rytų įtaka. Graikai šias civilizacijas pranoko tuo, kad jiems netrūko intelektinio energingumo kūrimui. Įvedė paprastumo principą, atsikratė primityvumo.

4. Ankstyvosios antikos filosofijos tekstai ir jų tyrimas
Pirmieji išlikę ištisiniai tekstai yra pradedant Platonu ir Aristoteliu. Visi tekstai žuvo žlungant antikos epochai, yra išlikę tik tekstų fragmentai. Apie tu

uos tekstus žinome iš kitų tyrinėtojų tekstų. Pasakojimų ir citatų yra ir Cicerono, Plutarcho, kai kurių stoikų, pvz. Senekos, raštuose. Svarbus šaltinis yra eruditai iš Aristotelio m-klos – Temistrijas ir Aleksandras iš Afrodisijos arba iš Platono ir neoplatoniškos m-klos – Simplikijas ir Jamblichas. Daug apie senąją istoriją sužinome iš krikščionybės laikotarpio. Krikščionys polemizavo su pagoniškąja aplinka. Kai kurie bažnyčios tėvai, kovodami su pagoniškąja filosofija taip pat pateikė apie ją gausios informacijos: Justinas, Klemensas, Origenas. Romėnai buvo graikų mokiniai, vertė graikų tekstus, juos atpasakodavo, versdami į romėnų kalbą..Yra išlikusi knyga, ištisa graikų filosofijos istorija. Diogeno Laertiečio „Apie pasižymėjusių filosofijoje gyvenimą ir pažiūras“. Jis vienintelis perpasakoja tuos šaltinius. Filosofijos istorijoje svarbus problemos pateikimas. Jo knygoje gyvenimiškai perpasakojami filosofijos klasikų darbai, gyvenimo detalės.
XXa pr, 1903m. H. Diels surinko fragmentus iš visų garsiųjų šaltinių ir išleido. Jo mokinys W. Kranz juos dar papildė. H. Diels „Ikisokratikų fragmentai“.

5. Ankstyvosios antikos filosofijos tyrimo metodas ir stilius
Būdingas antropomorfizmas (žmogaus savybių priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnam, augalams; dievybės sužmoginimas). Pasaulis – makrokosmosas, o žmogus – mikrokosmosas. Vienas kosmosas paaiškina kitą. Kadangi žmogus pasaulio dalis – tai pastarasis sužmoginamas. Naudojo stebėjimą, abstrakcijos bei idealizacijos procesus, kūrė analogijas, hipotezes, palyginimus su gamtos reiškiniais.
Iš pradžių yra suformuojamas mokslinės mąstysenos principas. Viskas išskyrus mediciną vadinama filosofija. Pasak Tatarkiewicz, patys graikai filosofiją dalino į fiziką, logiką ir etiką, fiziką vadindami būties teorija, logika – pažinimo teoriją ir etika – vertybių teoriją. Platono laikais imta skirti matematiką. Tai – specialus žinojimas. Graikai ėjo nuo mokėjimo prie mokslo. Filosofijos istorija ne iš karto aprėpė visą savo objektą. Tai ji padarė tik klasikiniu graikų filosofijos laikotarpiu. Iki tol ji tik po mažu perimdavo įvairias problemų sritis ir plėtė savo tematiką: pirmiausiai buvo domimasi gamtos filosofija, o paskui buvo sukurta bendroji būties, pažinimo ir veiklos teorija. Dar iki susiformuojant filosofijos problematikai prasidėjo atvirkščias procesas: nuo filosofijos pradėta atskirti tai, ką nebūtinai reikėjo įtraukti į bendrojo pobūdžio teoriją ir kas galėjo sudaryti atskirą mokslą su savu metodu ir savais specialistais. Buvo visiška cenzūros laisvė, buvo galima laisvai reikšti savo nuomonę.
Ikimoksliniam laikotarpyje graikai jau turėjo savo literatūrą. Griežto sąvokinio aparato dar nebuvo. Aristotelis jau pradėjo rašyti kaip mokslininkas. Vaizdo nebepakako, imta kurti mokslinę mąstyseną.

6. Talis
To laikotarpio filosofijos problemų apimtis dar buvo ribota: savo tematika filosofija buvo beveik vien kosmologinė. Talis yra senosios jonijos gamtos filosofų priešakyje; jų pažiūros buvo išeities taškas vėlesniems. Talis (624 – 547m BC) laikomas graikų filosofijos pradininku. Jo kūrinių neišliko. Apie jį praneša Diogenas Aertietis, Aristotelis. Liudytojai apie jo gyvenimą šneka ne vienodai ir prieštaringai. Reiškėsi visur išskyrus mediciną. Buvo žymus to meto praktinių žinių ir gyvenimiškos išminties atstovas. Raštai mini jį parašius: „Apie saulės sukimasi“, „Apie saulėgrąžą“. Pažiūros: jis atstovavo perėjimą nuo mokėjimo (mitų) prie mokslo. Pradeda kelti klausimą – KODĖL? Teigė, jog stebėjimuose svarbus tikslas praktine prasme. Talis matematika ir astronomija užsiiminėjo praktiniais tikslais ir praktiniu būdu. Pirmiausia mokslo tikslas tiesa, o po to jau praktinė nauda. Kad turimos žinios būtų laikomos mokslu, jos privalo būti sutvarkytos, išanalizuotos, įrodytos. Mokslas reikalauja ne tik sugebėjimų, bet ir supratimo. Talis pradeda dirbti bendrąjame mokslo lobyne – filosofijoje. Ima kelti klausimą, kas buvo pasaulio pradžia ir ja laiko vandenį, skystį. Manoma, jog tai nebuvo naujas požiūris, tačiau Talis jau kalba apie VANDENĮ, kaip apie realų dalyką, kai tuo tarpu jo pirmtakai – apie vandens dievybes. Egzistuoja pasaulyje skysta medžiaga – skystas būvis, kuris gali pereiti iš vienos vietos į kitą ir iš vienos terpės į kitą. Talio problema – pasaulio atsiradimas iš skysčio. Jis nesidomi tuo, kas buvo prieš pasaulio atsiradimą, o tuo, koks pasaulis buvo pačioje pradžioje. Šitaip suprasta pasaulio pradžios problema buvo pirmoji filosofijos problema. Talis manė, kad būtent vanduo buvo gamtos pradžia, nes visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka. Patys ankstyviausieji filosofai nemanė, kad medžiaga yra inertiška masė, kuriai išjudinti reikalinga išorinė jėga, tai suvokta vėliau. Jie taip pat nemanė, kad jėga galėtų būti anapus medžiagos, kažkas kitas nei madžiaga. Jie manė, kad judėjimo galia yra pagrindinė medžiagos savybė. O judėjimo galią suprato animistiškai, kaip gyvybės ir sielos apraišką. Tapatina jėgą su gyvybiškumu, supanta organiškai. Kur aktyvumas, ten siela, ji judina. Talio sentencijos: „nesistenk nešvariai praturtėti“, „neperimk iš tėvo įdos“, „kaip pats tėvais rūpinies, to senatvėje lauk iš savo vaikų“, „kas bloga, paslėpk namie“, „laikykis saiko“, „būdamas valdovu valdyk pats save“.
Talis kelia problemas, kurios yra lūžis, lyginant su mitais; dingsta dievai, atsiranda mokslas.

7. Anaksimandras
Anaksimandras (610 – 546m BC) Talio mokinys. Parašė pirmą Graikijoje filosofinį veikalą „Apie gamtą“. Buvo politinis veikėjas. Anaksimandro veikalų neišliko, bet yra žinoma, kad įveda prado terminą. Graikuose šis žodis buvo jau anksčiau. „archė“ – pradas. Tai, kas buvo pradžioje, niekada nesiliauja buvę, tik įgyja kitas formas.Talis ieškojo meddžegos,kuri buvo pradžioje, bet liovėsi buvusi, nes virto kitų rūšių medžiagomis; Anaksimandras taip pat ieškojo pirminės medžiagos, bet buvo įsitikinęs, kad ji amžina. „archė“ne tik daikto pirminė, bet ir esminė prigimtis. Anaksimandras pradu laikė ne vandenį ar kurią kitą iš stichijų, o kažkokią kitą neapibrėžtą prigimtį. Jis darė prielaidą, kad visų medžiagos rūšių pradas negali būti kuri nors viena rūšis. Tai buvo neapibrėžtis – apeironas.Pradas yra beribis, nes antraip išeikvotų save. Apie prado savybes jis sprendė ne remdamasis stebėjimu, o samprotaudamas deduktyviai jis priėjo tokią išvadą. Neapibrėžties idėja nebuvo išimtinė, nes mitologinė kosmologija pasaulį kildino iš neapibrėžties, chaoso.Anaksimandras yra ribos sąvokos pradėjėjas. Jis rodo, kaip gamta susidarė iš neapibrėžtumo. Pasak Talio, vyko transformacijos, pasak Anaksimandro – apeirone glūdi priešybės. Jis yra dinaminis pradas (veikia priešybės ir taip susiformuoja įvairūs medžegos būviai). Apeirone veikia priešybės – šaltis ir karštis; karštis kyla į viršų, o šaltis leidžiasi žemyn. Karščio įtakoje iš žemės atsiskyrė drėgmė, vanduo išgaravo, liko sausuma. Dangų šaltis suskaldė į žiedus, kuriuose yra daug plyšių, kur matyti dangaus kūnai. Gamtos tapsmą sukelia judėjimas, kuris yra neatskiriamas nuo medžiagos.
Anaksimandras vadovaujasi: bendrybių kilmėm, judėjimu, dinaminiu pradu, priešybėmis, būtinumu. Daiktai atsiranda ir išnyksta, vyksta kaita. Jis sukūrė pirmą visatos geometrinį modelį. Atranda mokslinį tyrimo metodą – modelių kūrimą. Stengėsi paaiškinti, kodėl gamta yra tokia ir ne kitokia. Jo aprašymas yra pirmoji nemitologinė kosmologija. Atrodo buvo pirmasis graikas, sudaręs žemėlapį,apskaičiavo žvaigždžių nuotolį ir dydį, sukūrė kažką panašaus į pirmą evoliucijos teoriją.

8. Anaksimenas
Anaksimenas (585 – 525m BC) buvo trečiasis Mileto atstovų eilėje. Buvo Anaksimandro mokinys, tačiau savo mąstysena jis skyrėsi nuo mokytojo kaip fizikas nuo metafiziko. Yra parašęs „Apie prigimtį“. Perėmė pradą (archė), kuris yra beribis, o judėjimas amžinas. Priešingai Anaksimandrui apibrėžė pradą ir juo laiko orą. Oras jo pažiūrose vaidino tokį patį vaidmenį, kaip Taliui vanduo. Pradu pasirinko orą, nes jis atrodė esąs begalinis kiekybiškai,oras labai kintamas, o tai leidžia gana lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai. Šį jo pasirinkimą galėjo lemti ir graikų įsitikinimas, kad siela savo prigimtimi nesiskiria nuo oro; jei siela palaiko kūno gyvybę, vadinasi jos gyvybę palaiko oras. Anaksimenas suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Kai jis yra tolygiai pasiskirstę, būna nematomas, o matomas pasidaro tada, kai išretėja arba sutankėja. Praskysdamas jis tampa ugnimi, o sutankėdamas – vėjasrūkasvanduožemėuolienos. Šie samprotavimai sustiprino įsitikinimą,kad gamta vieninga – iš to paties prado. Judėjimas sutankina arba išretina orą. Šiluma ir šaltis sukelia oro būvio pokyčius. Ugnis yra karščiausias ir labiausiai išretėjęs kūnas, o akmuo – tankiausias ir šalčiausias. Meteriologijos pradininkas. Vėjas atsiranda išjudinant sutankėjusį orą, kuriam toliau kondensuojantis atsiranda debesys ir vanduo. Teigė, jog žemė yra plokščia kaip stalas, žvaigždės yra ugniniai kūnai, o greta jū yra kietų kūnų, kurių buvimą pastebime per užtemimus. Yra manoma, kad Anaksimeno įtaka to meto filosofams buvo didesnė nei Anaksimandro. Diogenas iš Apolonijos pritaikė pagrindinę Anaksimeno doktriną, įvardindamas orą, kaip pirminį pradą, o kartu taip pat stengėsi suderinti tai su Anaksagoro teorijomis.

9. Pitagorikai: orfikų įtaka, sielos samprata (koncepcija), moksliniai pasiekimai, skaičių filosofija
Pitagoras (570 – 500m BC). Daugiausia žinoma apie jį iš Diogeno ir Porfirijaus. Pagrindines žinias įgijo rytų civilizacijose. Grįžęs iš kelionių įsteigė sąjungą, kuri skelbė mokslines, religines, dorovines, politines pažiūras, bet daugiau tai buvo ne politinė, o etinė, religinė sąjunga. Tikrasis jos pamatas buvo religiniai tikėjimai, su kuriais pitagorininkai derino ir savo etines normas. Turtas buvo bendras, turėjo gyventi asketiškai, sveikai. Turėjo daug draudimų. Pirmaisiais metais mokykloje buvo vadinami akustikais, neturėjo teisės klausti. Antra pakopa matematinė, susiformavo aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Trečia klasė – fizikai. Ji buvo vadinama filosofų klase. Pitagoras įvedė terminą filosofija. Filosofas – išminties mėgėjas, apsišvietęs žmogus. Ketvirta – sebastikai – religinis pažinimas.
Raštai: yra Pitagoro ir pasekėjų raštai. Manoma, kad jis parašė „Apie auklėjimą“, „Apie valstybę“, „Apie prigimtį“. Pažiūrų šaltiniai: religiniai tikėjimai, praktika,  senovės rytų pažiūros,  orfikų įtaka stipriausia.
Orfikų kulto teorija – kūnas varžo sielą, o po mirties ji stoja prieš teismą, kurio nuosprendis priklauso nuo to kaip žmogus gyveno žemėje. Jei ji pasmerkta – eina į Tartarą, o jei dar gali pasitaisyti – grįžta į žemę, o po 3 gyvenimų, jei nesutepta – eina į amžiną palaimą.
Pitagoras reformavo orfizmą. Pitagorizmas – religinė – moralinė sąjunga. Pitagorikų tikėjimą, panašiai kaip ir orfikų, daugiausia sudarė pažiūros į sielą.Pagrindinė tematika žmogus. Priešngai Mileto mokyklai pitagorikai žvelgė ne tik į gamtą, bet ir į žmogų. Jų tikslas nukreipti žmogaus gyvenimą deramu keliu. Norint eiti gėrio keliu, reikia jį pažinti. Gėrio kelias: dievybės garbinimas, tėvų gerbimas, tradicijų, papročių laikymasis. Jie sukuria pirmą psichologijos teoriją:  siela egzistuoja atskirai nuo kūno. Oras pilnas sielų, kurios įsivelka į kūną.  siela nemirtinga. Ji persikūnija. Po kūno žuvimo siela gyvena toliau.  siela patvaresnė už kūną. Ji tobulesnė, galingesnė.  kūnas sielai kalėjimas, jis ją varžo.  į kūną siela pateko nusikaltusi. Įkūnijimas – sielą žeminanti būsena.  siela išsivaduos iš kalėjimo, kai apsivalys, atkentės už kaltes.  žmogaus gyvenimas ne betikslis. Tikslas sielos išsilaisvinimas. Savižudybė smerkiama.
Siela apsivalo religinės praktikos metu (misterijos), pitagoišku gyvenimo būdu (asketišku, pamaldžiu, taisyklingu), taip pat ir moksliniai tyrimai turi sielos apvalymo galią. Siela savaime judąs skaičius. Ją sudaro 3 dalys: protas (racio), intelektas (intelectus) ir jausmai, emocijos (affectus, emocio) – susiję su širdim. Protingoji dalis nemirtinga. Siela maitinasi per kraują. Žmogaus paskirtis – nukreipti sielą į harmoniją.
Pasiekimai. Matematika kilo iš praktinio poreikio, geomerija svarbiausia. Pitagorikų m-kloje buvo draudžiama skelbti mokslą už m-klos ribų. Ištobulino matematiką. Nustatė, kad garso priežastis oro judėjimas. Muzikiniai garsai yra matematiškai taisyklingi. Sudarė muzikinės harmonijos pagrindus. Nuo stygos ilgio priklauso tono aukštis. Žemė apvali, nes žvaigždės rytų šalyse pasirodo anksčiau nei Graikijoje. Žemę gaubia oras, o tolaiu tuštuma, bet ji užpildyta eteriu. Eteris dievų buvein – skystas viršutinis oro sluoksnis. Planetų judėjimo greitis atvirkščiai proporcingas jų nuotoliui. Žemė su kitom planetom skrieja apie idealų ugninį centrą (sulė irgi). Tai heliocentrizmo pradžia. Sukūrė skaičių filosofiją. Archė – pasaulio pradas yra skaičius. Kiekybiškai pasaulis vienodas, skiriasi tik kokybiškai. Skaičius – modelis, pagal kurį formuojasi daiktai.. skaičius protingas pradas, pasaulį organizuojanti jėga. Daiktai egzistuoja mėgdžiodami skaičių. Skaičių pitagorikai suprato ne kaip abstrakciją, o kaip erdvinį dydį, kaip realų pavidalą,realią jėgą gamtoje Pitagorikai pasaulį skirsto į 2 dalis: vieną dalį sudaro daiktai, o kitą skaičiai. Jie pateikė simbolinę skaičių sampratą: 1- visko pradas, 2- moteriškas pradas, 3- vyriškas pradas, 5- santuoka, 6- gyvenimas, 7- pasaulį valdantis skaičius, 8- meilė, 4-9 teisingumas (2 ir 3 kvadratu).
Pasaulis turi ciklinį pobūdį. Pasaulio trukmė 10800m. ši m-kla išsilaikė iki antikos filosofijos pabaigos, priešingai Elėjiečių mžklai. Į graikų filosofiją įėjo tokie jų įsitikinimai, kaip tikėjimas dvejopa žmogaus prigimtimi, sielos savarankiškumu ir tvarumu, jos dieviška prigimtimi, jos nuodėme, laikinu ryšiu su kūnu ir apsivalymo poreikiu. Moksliniai tyrinėjimai davė pradžią ir kryptį tiksliajam mokslui Graikijoje, astronominės idėjos kūrė naują pasaulėvaizdį, skaičiaus kaip pasaulio prado samprata, įsitikinimas pasaulio harmoningumu.

10. Heraklitas: stilius, dialektika, logas, siela, pažinimas, etika ir politinis pažinimas
Heraklitas (540 – 475m BC) kilęs iš Efeso, turtingos šeimos, bet turto atsisakė brolių naudai. Raštai žuvę, išliko keli fragmentai iš jo veikalo „Apie prigimtį“. Atpasakojo juos Diogenas, Aristotelis, Plutarchas. Sėmėsi pažiūrų iš Mileto, Jonijos, Pitagorikų m-klų. Stilius labai sunkiai suprantamas, daug neaiškumų: stilius glaustas, rimtas, energingas, iškilmingas ir pranašiškas. Primena Delfų orakulų stilių; jam būdingas rimtas skambesys, simetrinis žodžių ir frazių išdėstymas. Poetinė tradicija; vartoja žodžius, dažnai pasitaikančius religiniuose tikėjimuose, mituose; neginčytinumas ir iškilmingumas – pranašo tonas; mįslingumas, aforizmai (reikia pastangų suprasti); retorinių figūrų vartojimas. Žodžiai ir vardai ne atsitiktiniai, išreiškia daiktų prigimtį, yra sąryšyje su jais; gausu dinamizmo, daugiaprasmiškumų, palyginimų. Nevartoja abstraktaus suvokinio aparato, ėjo keliu į abstrakcijų kūrimą.
Filosofinė orientacija. Įstengė išskirti filosofinę problematiką iš gamtos mokslų. Požiūris į mitus kritinis, neigiamas. Neigiamai vertino misterijas, orfikus, dionizijų kultą. Ieškojo archė ir pirminiu pradu laikė ugnį. Iš jos kitimų susidaro kiti reiškiniai. Ugnis yra judri, todėl tinkamiausia. Dangaus ugnis krinta žemynorasvanduožemė ir atvirkščiai. Ugnis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Yra tik ugnies transformacijos. Ugniai grąžinama tai, kas prarasta. Heraklitas teigia, jog kada nors viskas taps ugnimi.
Tapsmo problema. Kitimas visuotinė pasaulio savybė. „2-u kart į tą pačią upę neįbrisi“, „viskas teka“. Daiktų prigimtis judri. Būties esmė judrumas, dinamiškumas, aktyvumas. Būtis yra dvejopa – kintama ir pastovi. Pastovumas laikinas. Visame kame yra pastovumas, bet laikui bėgant viskas dingsta, suįra, išnyksta. Kartais atrodo, kad daiktai yra pastovūs, bet jų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra būties yra tik tapsmas. Greta pastovumo ir kintamumo yra santykinumas (reliatyvizmas, ribų nebuvimas). Neigė universalumą, nes reiškiniai santykiniai. Vyksmas vyksta per priešybes. Priešybės viena kitą papildo, be jų tikrovė negalima. Visur pasaulyje viešpatauja nesantaika ir vaidai, tačiau pasaulį valdančio proto dėka „priešingi veiksniai jungiasi ir iš jų susidaro gražiausia harmonija“. Pasaulis yra amžinas ir kintantis. Prasmės:  antikoje dialektika buvo mąstymo, loginis metodas.A. loginis minties vyksmas nuo vienos sąvokos prie kitos, atskleidžiant prieštaravimus ir juos šalinant.B. sąvokų analize ir sinteze pažįstami reiškiniai.C. abejotinumo ir klaidingumo pateikimas kaip teisingumo (naudotas sofistų).D. įrodoma remiantis iš kitų asmenų gautais teiginiai, kurių teisingumas nežinomas.  ontinė prasmė. Būties sklaida per priešybes. Priešybes įvardino buitiniais terminais (karas, vaidas), o priešybių vienybei naudojo terminą vienis.
Logos (žodis, sprendimas, įrodymas, protas, knyga, įstatymas). Logas yra ne vien žmogaus savybė, tai pasaulį valdantis principas – protingumas. Pasaulis protingas, žmogus tik dalyvauja didesnės reikšmės prote. Tokio pobūdžio darinys dieviškas. Logos struktūra: amžina nekintama tvarka – protingumo išraiška.  nukrypimai nuo būtinumo neįmanomi.  logas įgivendina kosminį teisingumą.  protingumas valdo žmones ir pasaulį. Pasaulis protingas ir todėl dieviškas.  harmonija. Priešybės sudaro vienovę, harmoniją. Logas padaro, kad priešybės susireguliuotų. Jai Heraklitas suteikia dinaminį pobūdį.  objektyvus ir subjektyvus logas. Objektyvus – visuotinis pasaulinės tvarkos simbolis, subjektyvus – visuotinis žmonijos simbolis.
Sielos požymis – ugningumo pradas. Siela materiali. Joje yra ugnies ir drėgmės pusiausvyra, žmogaus gyvybei palaikyti. Pagal ugningumo lygį žmonės skirstomi: sieloje vyrauja drėgmė (girtuokliai). pas protingus žmons sieloje vyrauja ugningumas. Po kūno mirties mirusiųjų laukia tai ko jie visiškai nesitikėjo.
Pažinimas. Pažįsta siela 2-iem būdais:savęs pažinimu ir paties pasaulio tyrimu. Pažinimo tikslas – atskleisti daikto prigimtį. Pažinimas prasideda nuo juslių. Heraklitas skiria pojūčius pagal patikimumą (akys patikimesnės už ausisi). Sako, kad pojūčių duomenys turi būti apmąstyti, nes vien jais pasikliauti negalima. Teisingai pažinti gali nedaugelis. Skirsto žmones į 3 grupes:tie kurie logą supranta kaip Heraklitas.  suvokia atskirus logo elementus. nemokšos, nesupranta logo. Negalėjimo pažinti priežastys įvairios: pasikliovimas vien juslėmis, nekritiškas požiūris į kitų nuomonę, atsidavimas mitams.
Moralė. Yra 2-u žmonių tipai: dauguma (prastuomenė, nemokšiškumas), mažuma (aristokratai – jie visuomenei naudingiausi). Politinės pažiūros. Heraklitas puoselėja teisinės valstybės idėją, pasisako prieš tironiją, piktnaudžiavimus valdžia. Reikšmė. Išskyrė mokslinę problemą nuo gamtos, buvo Heraklito m-kla, vertinamas šiuolaikinių gamtininkų, reikšmingas dėl savo visuotinio kintamumo ir pasaulio protingumo teorijų. Sekėjai: jo mokinys buvo Kratilas, skelbęs dar kraštutinesnį variabilizmą ir kurio klausytojas buvo Platonas, kuris šią idėją pritaikė realiam pasauliui; sofistai, ypač Protagoras, išplėtojo reliatyvizmą ir humanistinius interesus; stoikai atnaujino ugnies ir pasaulio proto teoriją.

11. Ksenofanas
Buvo Elėjiečių 4 kartos: 1 karta parengė pažiūras, 2 sukūrė doktriną, 3doktriną ištobulino ir taikė, 4 susiejo su kitų m-klų pažiūromis. Savo pažiūromis Elėjiečių doktriną parengė Ksenofanas (570 – 477m BC). Jis buvo ryšys tarp Jonijos ir Elėjos m-klų. Buvo kilęs iš Jonijos, gerai pažino Mileto m-klos pažiūras. Raštai Buvo poetas, elegijų autorius, parašė veikalą „Apie prigimtį“. Pagrindinis šaltinis jo pažiūroms sužinoti traktatas „Apie Melisą, Ksenofaną ir Gorgiją“. Jis yra išlikęs, paprastai dedamas į Aristotelio veikalus. Archė laikė žemę. Tačiau pagrindinis jo dėmesio objektas buvo ne gamta, o dievybė. Dievybė – tai vienis (jis įveda šią sąvoką). Dievybė neturi dalių, jei turėtų, tai tada turėtų būti kažkas aukštesnis, kas tas dalis vienytų, jungtų į visumą. Nori dievybę išantropomorfizuoti, įprasminti filosofiškai. Dievybė amžina, ji neatsiranda, nes jei atsirastų.A tai atsirastų iš panašaus arba nepanašaus, o dievybei tai neįmanoma, nes ji yra vienis.B iš galingesnio atsiranda silpnesnis ir atvirkščiai, o dievybei tai neįmanoma, nes ji galingiausia.C dievybė negali atsirasti, nes tada būtis turėtų atsirasti iš neūties (pradeda naudoti būties ir nebūties sąvokas). Dievybei būdingas baigtinumas ir neribotumas (kamuolys baigtinis, bet juo einanti skruzdė kelio galo neprieis). Dievybė nejuda, ji pastovi, ji negali kur nors persikelt, nes A tada dievybė turi užimti kieno nors vietą. Ji aktyvi, bet nejuda.B gali persikelti į tuštumą, bet tuštumos nėra. Ksenofanas sudievina pasaulį, gamtą, priskiria jiems dieviškumo požymius, einama prie panteizmo. Dievybė yra pasklidusi pasaulyje. „Būtis yra, ji egzistuoja, o ar galima pasakyti, kad yra nebūtis. Žodis „yra“ įneša tvirtinimą, todėl negalima sakyti, jog „nebūti yra“.Jam rūpėjo pažinimo problema. Linkęs manyti, kad žinojimas, kūrybinis įkvėpimas ne dievybės dovana, bet patie žmogaus iniciatyva, jo reikalas. Žmogus tiesą pasiekia manymo lygyje.ksenofanas iš visos jonėnų m-klos į pirmą vietą iškėlė mintį apie vienovę.

12. Parmenidas: metodas, būties teorija
Parmenidas (540 –470m BC) mokėsi pas pitagorininkus, manoma, kad buvo Ksenofano mokinys. Pats paliko raštų; „Apie prigimtį“, eiliuotas hegzametru. Metodas.  Paskelbia neprieštaringumo principą. Du teiginiai prieštaraujantys, kai nėra trečio, kuris patvirtintų juos abu. Neprieštaringumas yra mąstymo veiksena, neleidžianti teiginį ir jo neigimą laikyti kartu teisingais. Neprieštaringumas – pirmasis bet kurios mokslinės teorijos požymis. Šis principas tampa Parmenido metodu. Būtis ir mąstymas turi būti neprieštaringi.  Aksiomiškumas. Pasirodo kaip dedukcinio metodo kūrėjas. Iš aksiomos išvedami kiti teiginiai. Būtis yra, o nebūties nėra. Apie nebūtį nieko negalime pasakyti. „kai apie nebūtį sakai, kad jos nėra, tai pasakoma žodžiais, o žodžiai yra – taip sukuriamas prieštaravimas. Archė jam yra būtis. Parmenidas atranda teorinį protą (vienas pagrindinių pasiekimų). Į patyrimą kreiptis nebereikia, jis išmąstomas. Tai atitikimas šiuolaikinei logikai. Logikos požiūriu visos tiesos, kuriomis žmonija šiuo metu operuoja yra dvejopos: empirinės (nustatomos patyrimu) ir loginės (tos, kurių patyrimu nustatyti nereikia, jų tikrumas nustatomas grynai loginėmis priemonėmis, išsamprtaujant).
Būties teorija. Pamatinis teiginys „reikia manyt ir galvot, kad viena tik būtis egzistuoja“. Būtis yra:  amžinumas. Būtis neturi pradžios, nes jei ji iš ko nors kiltų, tai tik iš nebūties, o nebūties nėra. Negali būtis ir baigtis, nes jei baigtusi, tik į nebūtį, o nebūties nėra.  tolydumas. Būtyje nėra pertrūkių. Jei būtyje būtų pertrūkiai, tai būtų nebūtis, o jos nėra.  pastovumas ir nekintaumas. Būtis gali kisti tik į nebūtį, o jos nėra. vienumas, nedalomumas. Dalių nėra. Dalis tai būtų nebūtis.
Parmenidas ima būtį filosofine prasme. Būtis yra abstrakcija, ji materiali, bet kartu ji yra ir abstrahavimasis nuo materialumo. Parmenidas substancijos sąvokos pradininkas. Atranda tai kas kintančiuose daiktuose pastovu. Būtis yra kontinumas – nepertraukiamumas, tolydumas. Kontinumas yra keturmatis.
Būtis ir mintis.
„juk mąstyti ir būti yra tas pat ir viena“. Čia skelbiama, kad mintis kai neklysta savo turiniu nesiskiria nuo to, kas tikrovėje egzistuoja. Neklystamumą teikia tik mintis, o ne pojūčiai ir vaizdiniai. Pradedama nagrinėti kalbos filosofija. Žodžiai išreiškia minties būvius. Antroji būtis – fizinė būtis. Pirmoji buvo tiesos kelias, o antroji – manymo kelias. Sprendžia, kaip atsiranda daiktai – dėl priešingų elementų maišymosi. Visata susidaro iš koncentriškų vainikų, kurie sukasi apie centrą. Žemė yra apvali. Daiktus sudaro lengvi ir šilti bei sunkūs ir šalti pradai. Kiekvienas daiktas – rutulys, suvienytas būtiškojo suvienijimo. Būtiškasis suvienijimas fizine prasme – „eterinis liepsnojimas“.
Parmenidas laikomas graikų racionalumo tėvu. Nukreipia į patyrimą. Tiriant tikrovę be postulatų reikia žinoti ir faktus, o Parmenidas nesiremia faktais. Nutraukė ryšį tarp empirinių ir teorinių žinių. Duoda substancijos sąvokos parametrus. Formulavo tvermės principą – tai kas pastovu kaitoje. Konstantų vaidmuo. Tuo pasinados Platonas.

13. Melisas
Melisas gyvenęs Va BC. Yra manoma jį buvus Parmenido mokinį. Jis priėmė daugelį mokytojo pažiūrų. Raštai. „Apie prigimtį“, „Apie esamybę“. Apie jo pažiūras žinome iš nežinomo autoriaus iš Aristotelininkų m-klos. „Apie Melisą, Ksenofaną ir Gorgiją“. Jo mintys: Jei žinios mokslinės, reikia jas pagrįsti. Pažiūra gali būti grindžiama argumentais. Pažiūrų pagrįstumas turi būti patikimas. Kai kurie jusliniai duomenys teikia teisingą informaciją, tačiau patikrinimas turi būti racionalus, loginis. Iš geriausiai pagrįstos pažiūros kylantys sekmenys taip pat geriausiai pagrįsti. Yra pažiūrų nesuderinamumas. Dvi pažiūros negali būti kartu teisingos, jei jos nesuderinamos. Jei iš teiginio seka klaidingas kitas teiginys, tai pirmasis teiginys klaidingas.
Apie būtį:  būtis vienoda visais atžvilgiais, nes jei būtų nevienoda, tai būčių būtų daug. amžinumas laike. Jeibūtis atsirastų, tai tik iš nebūties, o jos nėra. nebaigtinumas erdvėje. Nėra ribos, kurią būtis pasiektų, būties riba įmanoma esant kelioms būtims, bet ji yra viena. nekintamumas. Nepersikelia, neišnyksta. nepatiria skausmo ir kančių, būtis sveika. Jei būtį apimtų liga, tas vestų į susinaikinimą, būtis žūtų, o tai neįmanoma. Melisas nuo Parmenido skiriasi 2 ir 5 punktais.

14. Zenonas Elėjietis: metodas ir konceptualinės priemonės, judėjimo aporijos, daugio aporijos, šiuolaikinis aporijų tyrimas, pažiūra į aporijas
Zenonas (490 – 430m BC) buvo žymiausias ir savičiausias iš Parmenido sekėjų. Mokėsi pas pitagorikus ir Parmenidą. Raštai „Apie prigimtį“, „Ginčai“, „Prieš filosofus“, „Empedoklio mokslo aiškinimas“; neišliko. Apie jį žinoma iš Platono ir Aristotelio. Perėmė neprieštaringumą. Problematika daugio ir judėjimo. Būtis yra vienis filosofine prasme, o empirine – daugis. Vyksta judesys. Teigė esant teorinio proto pirmenybę patyrimo atžvilgiu ir tai jog teorinio proto veiksenoje patikima priemonė – priešpriešos metodas. Savo problematiką jis išdėstė aporijomis. Jų buvo 45, bet išliko tik 8; 4 tyrinėja daugį ir 4 judėjimą. Daugio aporijos:
apie vienio nedalomumą. Jei būtis yra daugis, tai ji daloma tol, kol jos dalys turi dydį. Pasiekus dydžio neturinčias dalis, dalumas baigiasi. Būtį sudaro tos dalys, į kurias būtis daloma. Nedalomos dalys dydžio neturi, bet tada neturi dydžio ir nedalomų dalių suma. Tada būtis, susidedanti iš nedalomų dalių, dydžio neturi, bet jei būtis neturi dydžio, tai jos nėra. Kitą vertus, dalys negali neturėti dydžio, nesantraip iš jų nesusidarytų dydį turinti visuma. Tad, jei būti dalintume iki begalybės, visuomet gautume dydį turinčias dalis, o tai reiškia, kad būti sudaro be galo daug tokių dalių. Taigi, būtis be galo didelė. Čia yra prieštara, o kas preištaringa, klaidinga.
apie daugio negalimybę. Jei daiktų yra daug, tai jų turi būti ne daugiau ir ne mažiau, o tik tiek, kiek yra. Bet jei daiktų yra tiek, kiek yra, tai jų turi būti ribotas skaičius. Taigi būtis baigtinė. Kitą vertus, jei daiktų yra daug, tai jų yra be galo daug, nes visada tarp vienas nuo kito nutolusiai esančių daiktų yra dar kiti daiktai, o tarp šių pastarųjų dar kiti ir t.t. iki begalybės. Vadinasi daugis prieštaringa sąvoka. Būtis baigtinė ir begalinė. Kas prieštaringa – neteisinga. Daugis neturi būties požymių.
apie vietos vietą. Daugį laikant realiu tenka pripažinti daugį sudarančių atskirų daiktų realumą. Kas egzistuoja, tas užima apibrėžtą realią vietą. Kadangi vieta egzistuoja, ji taip pat turi savo vietą, yra vietos vieta ir t.t. iki begalybės, o tai absurdiška. Išvada: vietų daugio nėra, o jei taip, nėra ir daiktų, kurie tas vietas užimtų, nėra daugio, tėra būtis kaip vienis ir vienintelė jos vieta.
apie grūdą. Turimas maišas grūdų. Išmetus ant žemės 1 grūdą, joks garsas negirdimas. Išpylus pusę maišo grūdų – aiškiai girdimas. Išvada: juslės nepatikimos, reikia vadovautis protu. Protas įtikina, jog ir vienas grūdas sukelia garsą, nes antraip garso nesukeltų nei pusę, nei visas maišas grūdų. Bet jei tikrovė kaip būtis sudaryta iš daugio yra tokia, jog daugio atskiros dalys nesukelia aiškių padarinių, tai tą daugį nedera laikyti realiu. Nėra pasaulio kaip daugio, sudaryto iš dalių, o tėra tik viena ir nedaloma būtis.
Judėjimo aporijos. Judėjimas tai realus empyriškai apčiuopiamas įvykis, bet mąstyme tai pagrįsti sunku.
Dichotomija
kai kūnas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, tai pirmiau jis turi nueiti pusę kelio. Kad nueitų pusę kelio, jis turi nueiti pusę pusės kelio ir t.t. iki begalybės. Išvada: judėjimas negali nė prasidėti, nes nėra nė vienos nedalomos dalies. Begalybė yra tai, ko pereiti neįmanoma. Baigtinį dydį Zenonas siūlo sukonstruoti iš nykstančiai mažėjančių be galo mažų dalių.
Achilas
greitasis Achilas nepavis lėčiausiai judančio vėžlio, kai jis juda Achilo priekyje. Kai Achilas pribėgs tą vietą, iš kurios pajudėjo vėžlys, šis taip pat pajudės į priekį ir t.t. iki begalybės. Priklausomai nuo laiko dalijimo iki begalybės ir nuotolis taip dalijamas. Greičio skirtumas negelbsti, nes sąlyga taip sudaryta, jog vėžlys iš nulinio taško visuomet pajudės pirma Achilo. Šia aporija taip pat siekiama parodyti, kad baigtinio dydžio konstravimas iš be galo mažų dydžių yra prieštaringas procesas.
Strėlė
paleista strėlė kiekvienu laiko momrntu, t.y kiekvienu „dabar“ užima tam tikrą padėtįerdvėje. Erdvės nepalieka, joje pabūna, t.y. nejuda. Ir taip esti visais kitais laiko momentais. Laikas susideda iš momentų, kurių nė vienu strėlė nejuda. Vadinasi judėjimą sudaro rimties būvių suma, o ati neįmanoma.
Stadionas
paleidžiami bėgikai. Greitis, kuriuo kūnai juda tuo pat metu yra vienoks ir kitoks, priklausomai nuo to, ar greitis skaičiuojamas rimtyje esančių, ar judančių kūnų atžvilgiu. Tačiau toks judėjimas, kurio greitis tuo pat metu yra vienoks ir kitoks, negalimas ir prieštaringas.
I. A A A A A – nejudančių kūnų eilė

B B B B  B – judančių

 C C C C C – judančių
II. A A A A

B B B B

C C C C
Pirmasis B prabėga visus C ir pusę A eilės, atitinkamai pirmasis C nubėga visus B ir 0,5 A eilės. Tad pirmasis B per tą patį laiką apibėga ir nubrėžtą kelią ir 2 kartus už pastarąjį didesnį. Tą patį padaro ir pirmasis C. Davus startą bėgikai tą pačią sekundę pasileidžia bėgti priešpriešais, jiems susitikus laiko momentas skyla pusiau, o tai prieštarauja sąlygai, kad momentas nedalomas. Stadionas panašus į strėlę. Abiejose aporijose mėginama, tik skirtingais būdais, parodyti, jog laiko ir erdvės pertrūkis, t.y. diskretiškumas, judėjimo nepaaiškina.
Išpopuliarėjus Zenono aporijoms, jas imta interpretuoti. Zenono samprotavimo metodą perėmė sofistai – jis ištobulino ginčo meną, savo tiesą įrodinėdavo vien tik sugretindamas sąvokas; todėl jis buvo, kaip nurodo Aristotelis, dialektikos kūrėjas. Platonas apie aporijas atsiliepė pagarbiai, o Aristotelis jas laikė loginėmis klaidomis. Dar iki šiol aporijos yra tiriamos ir šiandien yra 3 jų aptarimo plotmės:
fizikos, matematikos.yra sukurtos priemonės, kaip išspręsti aporijas fizikos, matematikos lygiu. Tačiau pažintinių sunkunų šis sprendimas nepašalina. psichologinė. Joje atskleidžiamas aporijų „dramatinis“ pobūdis. Neigiamas rezultatas aporijose atsiranda dėl to, kad iš anksto numatytas tikslas pastoviai pakeičiamas nauju. Judančio kūno likimas priklauso nuo pašalinės valios. epistemologinė. Zenonas pirmasis nurodė sunkumus, išreiškiant aibę ir judėjimą mąstyme. Jis atrado, kad yra tam tikras mąstymo formų ir realios tikrovės neatitikimas, kad mąstymo formos neleidžia prieštaringumų, o realioje tikrovėje jie yra. Sunkumai teorijoje kyla dėl to, kad operuodamas diskrečiais dydžiais, aibių elementais, atkarpų dalimis, laiko momentais, iš jų Zenonas konstravo ne diskrečius dydžius. Erdvė tai ne taškų suma, bet jų suvienijimas, laikas taip pat. Zenonas vartoja aktualios begalybės sąvoką – tai aktuali suma, kurios kūrimas užbaigtas ir kurios visi elementai pateikiami iš karto.

15. Empedoklis: gamtos teorija, psichologija
Empedoklis (490 – 430m BC) viena spalvingiausių figūrų, legendinė asmenybė. Kilęs iš Agrigento. Mokėsi pas pitagorikus, klausėsi Parmenido, gavo elėjatų, Heraklito įtakos. Rašė eilėmis, „Apie prigimtį“ ir „Apsivalymai“. Pats save laikė įkvėpta, tikrai dieviška būtybe. Bandė elėjoečių tradicijomis praturtinti jonėnų tradiciją, toks pirmiausiai ir yra jo vaidmuo filosofijos istorijoje.
Problematika elementų paieškos. Laiko teisingu Parmenido teiginį, kad niekas negali atsirasti iš to, ko nėra. Daiktai žūva, o daiktų sudedamosios dalys pastovios. Buvo pliūralistas ir priešingai ankstesniesiems įvardino keturis elementus vietoj vieno. Materija yra struktūriška, daiktus sudaro 4 santai (žemė, vanduo, ugnis, oras). Daiktų skirtumai priklauso nuo jų kiekybinės ir kokybinės struktūros. Būtis tai ne vienis, o daugis (priešingai elėjatams), ją sudaro 4 santai. Jėgos problema kilo aiškinant kodėl ir kaip elementai jungiasi, kodėl kinta. Atsakymas – tokia daiktų prigimtis. Empedoklis aiškino, kad elementai pasyvūs, inertiški, o aktyvumą įneša jėgos, jos judina. Iš išorės gaunamas judėjimas, čia veikia meilė ir vaidas. Pasaulyje yra būviai:pirmykštis. Egzistuoja 4 elementai, neveikia jokios jėgos. Elementai egzistuoja atskirai, nesusimaišę; šis būvis sferinis. Čia visos fizinės charakteristikos apribotos iki 0, viskas neapibrėžta, nekokybiška.paliepus būtinumui, būtiškasis rutulys išeina iš rimties būvio, nes į rutulį iš išorės įsibrauna vaidas. Būtiškasis rutulys suskyla ir iš jo išsiskiria kosminės masės. Atsiranda žemė ir dangus ir atsiskyrę jie įgauna sukamąjį judesį (gravitacijos sąvokos pradžia). Visas pasaulis įgauna kiaušinio pavidalą. Lukštas – sukietėjęs eteris.chaoso laikotarpis. Vaidas įsivyrauja tiek, kad išstumia meilę, atsiranda anarchija, betvarkė.chaosą nugalėti gali tik grįžusi meilės jėga, ji išstumia nesantaiką. Po to vėl viskas kartojasi (iš pitagorikų perimta ciklinė pasaulio raida). Biologinė teorija Empedoklis yra evoliucionizmo pradėjėjas. Gyvoji gamta atsirado iš negyvosios kovoje dėl būvio. Organus susieja meilė ir vaidas ir sudaro organizmus. Lytys susiformavo klimatinėm sąlygom paveikus (karštuose kraštuose – vyriška, šaltuose – moteriška). Žmonės turi savyje dieviškumo pradą. Siela yra materiali, ją veikia meilė ir vaidas. Mąstymo organas – kraujas. Organo struktūra lemia pojūčio kokybę. Organuose yra angos, o pojūčiai priklauso nuo angos dydžio. Kas patiriama pojūčiais, tas yra ir tikrovėje. Daiktai judėdami išspinduliuoja išsrūvas, o jos plisdamos oru patenka į jutimo organų angeles. Empedoklis kuria asmenybės psichologines užuomazgas. Žmogaus savybės priklauso nuo to, kokie elementai vyrauja ir kiek jie judrūs.
Gimimas yra nuopolio rezultatas. Aukso amžius jau praėjo, o dabar žmogus yra išmestas iš protėvių tarpo. Blogis – tai atsidavimas kūniškumui, dvasiškumo stygius. Empedoklio reikšmė:sukūrė pliūralistinės materijos sampratos santvarką, biologinį evoliucionizmą, būties daugiškumą.

16. Anaksagoras: materijos koncepcija, dvasios koncepcija, psichologija
Anaksagoras (500 – 428m BC) kilęs iš Jonijos. Susitelkė grynai ties filosofinėm problemom, Atėnų filosofinės m-klos įkūrėjas. Rašė proza, traktatas „Apie prigimtį“, išliko keletas fragmentų, geriausiai jo pažiūras perpasakojo Platonas su Aristoteliu. Kitas veikalas „Juosta“. Manoma, kad Anaksagoras vienas sunkiausiai suprantamų autorių. Jį įtakojo jonijos gamtos filosofai, ypač Heraklitas, elėjiečiai. Iš elėjiečių jam turėjo reikšmės ne tik Parmenidas, bet ir Zenonas, iš kurio perėmė begalinio medžiagos dalumo idėją. Koncepcijos: materijos. Remiasi elėjatais. Kas yra, negali liautis egzistave. Kaip ir Empedoklis, Anaksagoras šitą teiginį derino su daiktų kintamumo faktu. Daiktai liaujasi egzistave, bet ne daiktus sudarantys elementai. Tų elementų yra be galo daug. Tačiau jis skiriasi nuo Empedoklio savąja pastovių dėmenų samprata. Jokia kokybė negali atsirasti iš kitos kokybės. Kokybės nekintamos, jas lemia ingriedientai, santai. O santai tų kokybių sėklos. Aristotelis šį daiktą pavadino homojomerijomis – tai smulkiausios daikto dalelės, turinčios visas daikto savybes ir dalomos iki begalybės. Kiekviename daikte yra visos pasaulio sudedamosios dalys, tik nevienoda porcija. Net mažiausios medžiagos dalelės yra sudėtinės Skelbia infinitizmą. Anaksagoro pažiūros apie begalybę gamtoje pirmtakas buvo Zenonas ir jo teorija apie begalinį dalumą; anaksagoras dar pripažino ir kokybinę begalybę.dvasios koncepcija. Jėgą atskiria nuo materijos. Materija savaime inertiška, nejuda, o judėjimas įnešamas iš išorės jėga. Jėga atsirado „nus“ pagalba () .- dvasia. Tai viena pagrindinių antikos filosofijos sąvokų, apibendrinanti kosmose ir žmoguje viešpataujančią prasminę protingą ir mąstomą tvarką. Ikisokratikų raštuose – pasaulio tvarkos ir harmonijos principas. Dievas yra pasaulio „nus“. Pitagorikai: kosmosas yra „nus“ pavidalo ir juda dieviškąja jos jėga. Ksenofanas – dievas visuotinis „nus“. Platonas – individualios dvasios nemirtinga dalis. Tai pasaulio siela atsakinga už kosmoso protingą tvarką. Aristotelis – tai pirminis judintojas, visų formų forma. Stoikai – pasaulio ir žmogaus protingumas. Anaksagoras – ji gamtai, pasauliui suteikia protingumą. Pasaulio judėjimas – protingos dvasios suteikto postūmio dalis. Dvasia yra už gamtos, bet pasireiškia gamtoje (tai originalu). Dvasia subtiliausia lengva materija, jos požymis – protingumas. „nus“ savarankiškas, apibrėžia save, kosmosas jo neveikia, jis amžinas, nekintantis. „nus“ viskame esanti judanti siela. „nus“ – protas, tiesos kriterijus:nustato tiesą. Juslės persilpnos sręsti apie tiesą. O tiesa yra tai kas turi tam tikrą savo teisingumo pagrindą. Protingume nėra prieštaringumo.
Kosmologija. Anaksagoras rodo pagal materijos ir dvasios koncepciją, kad pirminis pasaulio būvis – visų jame buvusių medžiagų santrauka. Tai buvo nejudantis būvis, bet „nus“ impulsas sukėlė medžiagoje sūkūrį, kuris plėsdamasis įtraukė visą medžiagą (tai gravitacijos idėja, kurios neįvertino Aristotelis).
Anaksagoras pabrėžia smegenų reikšmę, konstatuoja kontrastų principą (saldumą galima patirti tiek, kiek kūne yra kartumo), kiekvienas pojūtis skausmingas (stipri šviesa), pojūčio susidarymas priklauso nuo jutimo organo dydžio ir jo sąrangos (kuo didesnės ir šviesesnės akys, tuo geresnis regėjmas). Anaksagoras sako, kad reikia abejoti juslėmis. Filosofijos istorijoje jis reikšmingas, dėl savo dvasios, kaip esančios už gamtos, teorijos, kokybinės ir infinityvistinės gamtos teorijos ir suvokimo teorijos.

17. Atomistika: atomų teorija, kosmologija, biologija, pažinimas, etika ir politinės pažiūros
Atomizmo pradėjėju Graikijoje laikomas Leukipas (500 –440m BC). Klausėsi Zenono Elėjiečio, Abderoje įkūrė m-klą, kur jo klausėsi Demokritas. Manoma, kad dėstė tik žodžiu, bet kiti šaltiniai teigia, kad buvo raštų „Apie protą“. Skelbė atomo, tuštumos ir griežto priežastingumo idėjas. Nė vienas daiktas neatsiranda be priežasties, bet kuriuo nors pagrindu ir dėl būtinumo.
Demokritas kilęs iš Abderos. Čia buvo apdovanotas premija už mokslą, tai pirmoji žinoma tokio pobūdžio premija. Paveldėtą turtą išdalino giminaičiams, sau pasilikęs tik kelionėms. Atėnuose bandė steigti m-klą, bet pasisekimo nesulaukė ir ją įsteigė Abderoje. Rašė biologijos, matematikos, fizikos, filosofijos ir kitais klausimais. Veikalai: „Didžioji pasaulio sąranga“ ir „Mažoji pasaulio sąranga“. Parašė apie 60 traktatų, visi kūriniai žuvę. Jo kaip ir empedoklio bei Anaksagoro pažiūros formavosi jungiant senąją jonijos gamtos filosofiją su elėjiečių mokslu. Idėjiniai šaltiniai: pitagorikų įtaka, Liaukipas, Rytų šalių įtaka. Metodas yra stipriai empirinis. Tyrė patyrimiškai, darė tyrimus, bandymus, stebėjimus. Taikė analitinį metodą. Atomistai perėmė Parmenido teoriją apie būties nekintamumą. Prie elėjiečių akivaizdumo postulato pridėjo atitikimo patirties postulatą. Atomų teorija: medžiaga yra sudaryta iš atomų – nedalomos dalelės, kurios elėjiečių nuomone, yra nekintančios, bet judėdamos erdvėje sukuria kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. Teiginiai: visa gamta ir jos daiktai sudaryti iš atomų, nedalomų dalelių (dėl jų mažumo ir tankio).  atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi kokybinių. Vienas nuo kito jie skiriasi forma, padėtimi ir tvarka.  visuotinė atomų savybė – judėjimas. Kaip ir atomai, jis yra amžinas. Judėjimas – tai tik vietos keitimas gamtoje, jis yra vienintelė atomų permainos rūšis. Judėdami atomai sukimba ir sudaro daiktus. Juda visomis kryptimis, chaotiškai. atomai juda tuštumoje. Judėdami atomai turi persikelti į kitą vietą, kuri turi būti neužinta, t.y. tuštuma. Tuštuma tokia pat tikra, kaip ir atomai. Pripažindami tuštumos buvimą, jie medžiagą manė esant netolydžią. Atomistams gamta buvo įvairi, judanti, netolydi. Tuštuma gali būti skaidoma į dalis, o medžiaga ne. Demokrito atomistinės teorijos ir dabartinės teorijos skirtumas: Demokritas manė, kad atomų rūšių skaičius neribotas, o iš tikrųjų jų yra tik kelios dešimtys. Nežinojo atomo grupių, neturėjo molekulės sąvokos. Atomo judėjimą aiškino mechaniškai. Žinios apie atomus Demokritui buvo pačios tikriausios, o iš tikrųjų jos yra tik tikimybinės. Neturėjo atomo svorio sampratos.
Kosmologija: vartoja sūkurio sąvoką (gravitacijos teorijos užuomazga). Dėl sūkurio atomai sukimba.sūkurys yra savaiminis ir susidaro dėl atomų chaotiško judėjimo. Sūkuriai suformuoja pasaulį, skelbia jo daugį. Vieno pasaulio atomai iškrinta į kitą (tai kosminės radiacijos atitikmuo). Visata amžina, atomai ne žūsta, o tik transformuojasi. Gyvybė materialus reiškinys, kurią inicijuoja ugnies pavidalo atomai (aptakūs, subtilūs). Gyvybė žemėje atsirado iš negyvosios medžiagos. Veikiant saulės šilumai atsiranda pūvimas, o pūvinyje atsiradusios luobelės sprogsta nuo karščio ir atsiranda gyvunija ir augalija. Kosmosą ir gyvybę suvokė deterministiškai, sąlyginai. Determinizmas suprantamas kaip priežastingumas. Stengėsi paaiškinti reiškinių priežastis, kurias manė esant materialias ir mechanines. Stengėsi nesiremti tikslais ir aiškinti reiškinius tik priežastimis. Dzeusas siunčia lietų ne tam, kad augalai galėtų augti, o iš „būtinumo“: žemės iškvėptas garas kildamas į viršų atšąla, virsta vandeniu, o vanduo privalo kristi žemyn. Protas ne kosminė, o tiktai žmogaus jėga. Pažįsta siela. Ji taip pat yra iš atomų, bet iš aptakių, subtilių, kaip ugnis. Aptakūs jie todėl, kad siela galėtų judėti. Siela juda visame kūne ir verčia jį judėti. Siela miršta kartu su kūnu. Patyrimą aiškino deterministiškai. Nuo daikto paviršiaus nuolat atsiskiria bangos, luobelės (atvaizdas), kurios užeina ant akies drėgnosios dalies, o akis siunčia išsrūvas. Antspaudai ir išsrūvos grįžta į akį, tik mažesni. Taip yra matoma. Atskiria pojūtį ir suvokimą. Patyrimas grindžiamas panašumo principu. Juslinis patyrimas subjektyvus. Demokritas skyrė 2 rūšių žinojimą: „teisingą“ ir „miglotą“. Teisingą žinojimą teikia protas. Empyrizmo ir racionalizmo derinimas. Pirminių ir antrinių kokybių koncepcija:` visiems atomams būdinga tvarka, forma, padėtis, jos pirminės kokybės. O antrosios (šiltumas, kvapas, spalva); atomai jo neturi, jos subjektyvios, tikrovėje nėra. Tai tik juslinis patyrimas. Antrinės savybės yra determinuotos atomo. Savybė glūdi ne daikte, o nuomonėje. Etika. Moralumas priklauso nuo žmogaus, o ne nuo jėgos, už jo esančios. Moralumas ne paveldimas, gali būti įgyjamas ir prarandamas. Protas bendradarbiauja su širdimi. Siekiant atlikti pareigą sukuriamas doroviškai teisingas elgesys. Aukščiausias gėris yra pasitenkinimas, o priemonė jam pasiekti – protas, kuris taip pat turi valdyti aistras. Demokrito etika buvo eudaimoninė ir intelektualistinė. Socialinės pažiūros: visuomenėje veikia individai kaip visuomeniniai atomai. Visuomenė veikia deterministiškai. Materialios reikmės – priežastis atsirasti visuomenės raidai. Pasaulis progresuoja. Tie, kurie žmonijos vaikystę rodo „aukso amžiumi“, klysta, nes tada buvo vargas, skurdus būvis, žmogus priklausė nuo gamtos. Valstybė – saugumo garantas, sutaiko priešingus interesus, įneša harmoniją. Valstybė turi realizuoti teisingumo principą. Gerai vadovaujamoje valstybėje viešpatauja teisė ir piliečiai paklūsta valdžiai. Žmonių gerbūvį lemia ne tik nuosavybė, bet ir laisvė. Reikšmė: buvo visa atomistų m-kla. Priešininkai Platonas ir neoplatonikai.

18. Filosofinės pažiūros graikų medicinoje
Jau Egipte buvo palyginti aukšto lygio medicina, jie jau turėjo ligų specialistus.
Tarp pitagorikų buvo žmonių, kultivavusių aukštą mediciną. Jie ligoms aiškinti rėmėsi filosofija – kai kyla karštis, padidėjo šilumos prado.
Alkmejonas (IVa BC) buvo Pitagoro mokinys, žinomas kaip gydytojas anatomas. Nustatė, kad smegenys sielos buveinė, ten vyksta psichikos veiksniai. Manoma, kad atrado akių nervus, bet nervų sampratos dar neturėjo.
Stambiauia m-kla buvo Hipokrato (460 – 377m BC). Kilęs iš Koso. Jo visa giminė vertėsi medicina. Buvo keliaujantis gyditojas. Kūryba dabar sunku atskirti, kur Hipokrato, o kur jo mokinių mokymai. Hipokratas buvo idėjų generatorius. Jis duodavo idėjų, o mokiniai jas užrašydavo. Svarbiausias rinkinys „Apie gyvenimo būdą“. Pirmtakai Alkmejonas, pitagorikai ir graikų natūrfilosofija. Medicina perėmė 4 būvių koncepciją. Graikams medicina iš pradžių buvo neatsiejama nuo mistikos. Gydytojas buvo šventikas, magas. Vartojant vaistus reikėdavo pasakyti formulę, nes kitaip jie neveiks. Metodas gydyti ne ligą, bet ligonį ir tai daryti atsižvelgiant į individualius skirtumus ir aplinką (įstatymus, gamtos sąlygas). Gydimo principai: atnešti naudą ir nekenkti, priešybę gyditi priešybe, padėti prigimčiai, laikantis atsargumo tausoti ligonio sveikatą. Žmones eikia traktuoti kaip įvairių būvių ir aplinkos sandėlį. Organizmas sudarytas iš vandens ir ugnies pradų, o sveikata priklauso nuo jų santykio. Pradai tarpusavyje kovoja. Kol organizmas sveikas yra pradų pusiausvyra. Gydytojo uždavinys – atrasti vandens ir ugnies proporciją. Gyvenimo bėgyje organizmas keičiasi; vaikystėje vyrauja vanduo, po to ugnis, o senatvėje ugnis silpsta. Fiziniai sutrikimai veda prie psichinių sutrikimų. Gydymo metodas grindžiamas pagarba, orumu žmogui. Temperamentų koncepcija:

ŽEMĖ UGNIS

Šaltumas Šiltumas

Gleivės – iš smegenų Kraujas – iš širdies

flegmatikas sangvinikas

VANDUO ORAS

Drėgnumas Sausumas

Juodoji tulžis – iš blužnies Geltonoji tulžis – iš kepenų

melancholikas cholerikas
Jo pažiūra humoralinė – viską sudaro skysčiai. Visos ligos atsiranda sutrikus skysčių struktūrai, harmonijai. Smegenys mąstymo organas. Hipokrato reikšmė jo m-kla pabrėžė gamtos žinių svarbą, buvo atmestos nemokslinės procedūros.

Leave a Comment