Antikinė literatūra

Archainiu laikotarpiu buvo sukurta daug dainų, kurios pasakojo apie senovės didvyrius ir jų žygius. Tos dainos buvo jungiamos į didesnius vienetus — poemas. Sis literatūrinis žanras buvo vadinamas herojiniu epu. Be herojinių,buvo sukurta ir didaktinių poemų. VII—VI a. pr. m. e. užsimezga ir išauga kitas literatūrinis žanras — lyrika. Joje atsispindėjo besikuriančių miestų reikalai, klasių kovos, atskirų asmenų išgyvenimai. II. Atikiniu (Atiką — šalis vidurinėje Graikijoje, žymiausias jos miestas Atėnai) laikotarpiu, t. y. V—IV a. pr. m. e., suklesti graikų vergoviniai miestai valstybės, ypač Atėnai. Literatūroje pasirodo naujas žanras — drama (tragedija ir komedija). Užsimezga ir prozos žanrai: novelės, istoriniai kūriniai, filosofiniai dialogai ir kalbos, kuriose rašytojai stengiasi parodyti savo sugebėjimą dailiai ir, įtikinamai kalbėti. III. Helenistiniu laikotarpiu, t. y. nuo IV a. iki I a. pr. m. e., graikų kultūra labai išplinta, apima didžiulius plotus nuo Graikijos iki Indijos. Išauga nauji kultūros centrai. Susikuria daugybė helenistinių (t. y. sugraikintų) monarchijų. Suklesti nauji literatūros žanrai, atsiskiria mokslinė literatūra. IV. Romėnišku laikotarpiu Graikija ir daugelis helenistinių valstybių pateko į romėnų valdžią, įėjo į Romos imperijos sudėtį. Šiuo laikotarpiu literatūroje vyravo proza. HOMERO POEMOS Seniausi graikų literatūriniai paminklai yra dvi didžiulės poemos „Iliada” ir „Odisėja”. Šių kūrinių siužetai paimti iš senosios graikų mitologijos — pasakojimų apie Trojos karą. Poemų autorius, graikų įsitikinimu, buvęs aklas dainius Homeras. XIX ir XX a. archeologai įrodė, kad tuose pasakojimuose, be fantastinių dalykų, atsispindi ir istorinė tikrovė. Graikijoje, Kretoje ir Egėjo jūros salose jie rado liekanas miestų, klestėjusių net III—II tūkstantmetyje pr. m. e. Tuo pačiu metu Mažosios Azijos vakariniuose pakraščiuose klestėjo Trojos, arba Iliono, miestas. Prieš jį Balkanų graikai achajai, arba danajai, antrojo tūkstantmečio pabaigoje surengė žygį, kuris ir minimas Homero poemose. Poemose žmonių veiksmai siejami su dievų pasauliu, t. y. istorija jungiama su mitologija. Mitai apie Trojos karą. Mitai pasakojo, kad į deivės Tetidės ir mirtingojo Pelėjo vestuves susirinkę visi dievai ir deivės, tiktai nesantaikos deivė Eridė nebuvusi pakviesta. Įsižeidusi deivė nutarusi keršyti, pasėti nesantaiką tarp dievų. Ji įritinusi į puotaujančių deivių tarpą aukso obuolį su užrašu „Gražiausiajai”. Trys įžymiausios deivės — Hera, Atėnė ir Afroditė — susiginčijusios dėl jo. Kiekviena troško gauti obuolį ir tapti pripažinta gražuole. Dzeuso patartos, jos kreipėsi į Trojos karalaitį Parį, prašydamos išspręsti ginčą. Paris priteisęs obuolį Afroditei, kuri už tai pažadėjo jam gražiausią moterį. Kad įvykdytų savo pažadą, Afroditė Trojos karalaitį nuvedė į Spartą. Čia jis ir prisiviliojo Heleną, Spartos karaliaus Menelajo žmoną, gražiausią moterį pasaulyje. Keršydami už padarytą skriaudą, Menelajas ir jo brolis Agamemnonas sutelkė didžiulę kariuomenę ir patraukė prie Trojos, bet miesto paimti neįstengė. Apsiaustis užtruko net 10 metų. „Iliados” ir Odisėjos” autorius visų minėtųjų įvykių nepasakoja. Matyti, mitas Homero klausytojams buvo gerai žinomas. „Iliados” turinys „Iliados” turinys yra žymiai siauresnis už poemos pavadinimą •• poetas pasakoja ne apie visą karą, o tik vieną jo epizodą. Savo temą poetas nusako pirmose poemos eilutėse: Pyktį, dievaite, dabar tu Achilo Pelido giedoki, Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo. Ko pradėjo pykti Achilas? Poetas nuosekliai atskleidžia klausytojams visą padėtį. Achajai, apsupę Troją, plėšdavo apylinkes, ieškodami maisto ir grobio. Per vieną tokį išpuolį Agamemnonas pasigrobė Apolono šventiko dukrą Chriseidę. Nuskriaustas tėvas kreipėsi į savo dievą, kad šis atkeršytų achajams už jo ašaras. Išklausęs maldų,Apolonas nubaudė achajus: stovykloje ėmė siausti baisus maras.Nenoromis, Achilo spiriamas, karalius sugrąžino šventikui dukrą. Bet tada Agamemnonas pasijuto labiausiai iš visų nuskriaustas: jis— „plačiai viešpataująs valdovas”, „vadas vyriausias” liks be grobio, todėl atėmė iš Achilo jo mylimąją belaisvę Briseidę. Achilas, nepaprastai užsirūstinęs, pasitraukė iš kovos lauko. Achilą, „greitakojį, skaistųjį”, globojo motina Tetidė. Ji kreipėsi į Dzeusą, „dievų ir žmonių tėvą”, prašydama nubausti Agamemnoną ir visą achajų kariuomenę. Achajai patiria vieną pralaimėjimą po kito. Trojėnai puolė, praėjo visus achajų įtvirtinimus, pasiekė jų laivus. Pagailėjęs spaudžiamų kovos draugų, veržiasi į kovą Achilo bičiulis Patroklas, bet jis krinta nuo trojėnų didvyrio Hektoro rankos. Achilas, graudžiai raudodamas, susitaiko su Agamemnonu, visą rūstybę nukreipia prieš Hektorą ir pultų jį, bet neturi šarvų. Todėl Achilas antrą kartą kreipiasi į motiną Tetidę, kad parūpintų jam ginklus. Hefaistas, dievas kalvis, Tetidės paprašytas, nukala Achilui naujus šarvus. Nepaprastai įspūdingai išdailintas skydas, nes Hefaistas žemę padarė ant skydo ir mėlyną dangų, ir jūrą, Ir niekados nepavargstančią saulę, ir mėnesį pilną, Taipgi žvaigždynus visokius, kuriais vainikuota padangė. Dar labai dailiai padarė jis dvejetą miestų, kaip gyvus. Pilnus mirtingų žmonių. Viename buvo šventė vestuvių… O aplink antrąjį miestą kariuomenėj stovėjo, ginklais blizgėdamos visos. Apsiginklavęs Achilas dvikovoje nugali Hektorą ir, tyčiodamasis iš priešo, pririšęs prie vežimo, valkioja lavoną po mūšio lauką dulkėse. Nuo Trojos sienų visa tai stebi Hektoro tėvas senukas Priamas. Širdis jam plyšta iš skausmo, bet ką daryti? Kaip atgauti sūnaus kūną? Pagaliau, dievų patartas, Priamas ryžtasi. Naktį jis vyksta į Achilo palapinę prašyti sūnaus palaikų. Achilas — švelnios širdies herojus: matydamas seną, suvargusį Priamą, prisimena savo tėvą Pelėją, užmiršta pyktį ir patenkina Priamo prašymą. Poema baigiasi Helctoro laidotuvėmis. Visa „Iliada” pilna karo scenų, mūšių aprašymų. „Odisėjos” turinys ir kompozicija „Odisėja” — poema apie Odisėjo grįžimą iš Trojos karo. Troja žlugo. Žuvo jos vadai ir didvyriai, kai kas pateko į nelaisvę, tapo vergais. Likusieji gyvi skubėjo namo. Tik vieną Itakės karalių, „gudragalvį”, „pilių užkariautoją dievišką”, „miestų griovėją” Odisėją persekioja dievas Poseidonas ir neleidžia grįžti namo. Poemos pirmose eilutėse poetas nusako savo temą: Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio, Ilgoje jūroje vargus, šventąją Troją sugriovus. Daugio žmonių jisai matė tvirtovės ir būdą pažino, Daugel jis jūroj nelaimių prityrė ir skausmo širdingo, Gelbėdamas savo gyvybę ir savo draugų sugrįžimą. „Odisėjos” (kaip ir „Iliados”) veiksmas vyksta dviem planais: žemėje ir dievų būstinėje — Olimpe. Čia, „rūmuose Dzeuso galingo”, susirinko pasitarti dievai. Atėnė, kuriai „širdis gi vis plyšta dėlei Odisėjo protingo”, primena olimpiečiams, kad jos globotinis jau ilgą laiką kenčia vargus. Jį pamilusi nimfa” Kalipsė ir nebeišleidžianti iš savo salos, nors herojus norėtų, „dūmą tėvynės pamatęs, numirti, ne ten pasilikti”. Pagailėjęs Atėnės, Dzeusas žada sugrąžinti Odisėją į Itakę: turės Poseidonas piktumą užmiršti: „vienas gi jis negalės prieš visų mūsų norą ką veikti”. Tokia padėtis poemos pradžioje. Matome, kad „Odisėjos” kūrėjas nepasakoja visų nuotykių iš eilės, nemini, kaip Odisėjas atsidūrė Kalipsės saloje. Poetas savo klausytoją ar skaitytoją perkelia į įvykių sūkurį. Visą poemą galima suskirstyti į tris dalis: I — padėtis Itakėje ir žinių apie didvyrį ieškojimas (I — IV giesmės); II — Odisėjo klajonės jūromis (V—XII giesmės) III — didvyrio grįžimas bei kerštas „dykūnams” jaunikiams (XIII — XXIII giesmės). Padėtis Itakėje. Nuo Olimpo viršūnės deivė Atėnė, „skrisdama kaip paukštis”, nusileido Itakėje ir atsidūrė Odisėjo name. Deivė ramina, drąsina Odisėjo žmoną Penelopėją ir sūnų Telemachą. Padėtis Itakėje liūdna: didvyris negrįžta, o kilmingieji jaunikiai peršasi „protingajai ir ištikimajai karalienei”. „Kuklioji” Penelopėja vis tebelaukia vyro, negalvoja tekėti, tačiau „dykūnai” jaunikiai jai ramybės neduoda: nuolat renkasi rūmuose, puotauja, gyvulius skerdžia, turtą vėjais leidžia. Negalėdamas susidoroti su skriaudėjais, Telemachas, Atėnės globojamas jr patartas, išsirengia į kelionę: nori aplankyti svetimus miestus, pasirodyti kitiems, „įsigyti garbės” ir gauti žinių apie dingusį tėvą: „Noriu aš Sparton keliauti ir Pilą smiltingą pasiekti”. Pilė Nestoras, „achajų didybė”, pasakoja apie achajų grįžimą iš Trojos ir apie Agamemnono žuvimą, bet apie Odisėją nieko tikro pasakyti negali. Todėl, jo patartas, Telemachas nukeliauja į Spartą pas Menelają, kuris grįžęs iš Trojos vėliau už kitus. Čia, nuoširdžiai priimtas, pavaišintas, prisiklausęs įvairių pasakojimų, Telemachas sužino, kad Odisėjas Kalipsės saloje. Odisėjo nuotykiai. Palikęs Telemachą Spartoje, poetas grįžta prie savo pagrindinio herojaus. Dzeusas nutaria grąžinti Odisėją namo. „Dievų ir žmonių tėvas” pasiunčia Hermėją, dievų pasiuntinį, pas Kalipsę: Greitai po kojų jis sau pasirišo puikiausias papėdes. Jos iš ambrozijos ir aukso darytos ir greitai Nešdavo jį vandenynų viršum ir per žemės platybes. Hermėjas nuskridęs paliepė Kalipsei paleisti Odisėją. Skaudama širdimi sutinka dievaitė tai padaryti, ir, jos padedamas, herojus pasidirbdina plaustą ir išplaukia. Iš pradžių kelionė sekasi. Bet staiga, jį pastebėjęs, jūrų dievas Poseidonas sukelia baisią audrą, kuri sudaužo Odisėjo plaustą. Dar dvi dieni, dvi naktis jį nešiojo vis didelės bangos. Daug jisai kartų savom akimis savo pražūtį matė. Tik kai atėjo trečioji diena ir Aušra pasirodė, Vėjas nutilo visai, užėjo giedra kuo tykiausia. Odisėjas, vos gyvas likęs, patenka į nepažįstamą salą. Čia, Atėnės užmigdytas, jis pailsi, o atsibudęs pamato salos karaliaus dukrą Nausikają, linksmai su tarnaitėmis bežaidžiančią. Herojus maldauja pagalbos ir, aprengtas bei pavalgydintas, patenka į puotą salos karaliaus Alkinojo rūmuose. Čia paprašytas pradeda pasakoti savo nuotykius po Trojos sugriovimo. Tai „Odisėjo Odisėja”—pasakiškiausia ir fantastiškiausią poemos dalis. Iš pradžių herojus patekęs pas lotofagus, kurie maitinasi lotoso sultimis. Paragavę šio maisto, žmonės užmiršta tėvynę. Tik vargais negalais Odisėjui pavykę įkalbėti draugus plaukti toliau. Beplaukdami jie pakliuvę pas vienaakius milžinus kiklopus, kur Poseidono sūnus Polifemas suryja keletą Odisėjo draugų. Pačiam „gudriajam herojui” pavyksta pasprukti. Po to Odisėjas ir jo draugai patenka pas vėjų dievą Ajolą, klastingą burtininkę Kirkę, praplaukia pro jūros pabaisas Skilą ir Charibdę ir išlipa Helijo, Saulės dievo, saloje. Čia išalkę Odisėjo palydovai, nepaisydami vado įspėjimo, išskerdžia Saulės dievo jaučius. Už tą nusikaltimą visi žūva jūroje, tik vienas Odisėjas lieka gyvas ir patenka į Ogigijos salą pas gražuolę nimfą Kalipsę. Išklausę Odisėjo pasakojimų, fajakai ryžtasi didvyriui pagelbėti ir pargabena jį į Itakę. Ši poemos dalis rodo, jog „Odisėjos” kompozicija daug tobulesnė, labiau apgalvota už „Iliados” kompoziciją: poetas ne savo vardu dėsto nuotykius, bet leidžia herojui pasakoti. Autorius sukuria toms pasakoms tinkamą nuotaiką, parenka patogų momentą. Herojus tarsi nenoromis, priverstas pradeda pasakas sekti. Tokių pasakojimų ėmė rastis, išsivysčius jūreivystei: jūrininkai mėgdavo pasakoti apie savo keliones ir išgyventus pavojus. Iš to galima spėti ir apie laiką, kada poema buvo sukurta: VIII— VII a. pr. m. e. Odisėjas Itakėje. Alkinojo jūrininkai savo laivu atgabena Odisėją į Itakę. Iš pradžių gudragalvis herojus, Atėnės paverstas elgeta, patenka pas „dieviškąjį kiaulių ganytoją” Eumają. Jo pirkioje Odisėjas susitinka su savo sūnumi. Mat, čia dievai nukreipė ir Telemachą, laimingai grįžusį iš kelionės. Abu, tėvas ir sūnus, susitaria atkeršyti „dykūnams” jaunikiams. Vėl pasivertusį elgeta Odisėją Eumajas nuveda į karaliaus rūmus. O karaliaus rūmuose ūžia jaunikiai. Jie niekina išmaldos prašantį atvykėlį, bet Odisėjas kantriai kenčia visus užgauliojimus: dar neatėjo tinkama valanda. Penelopėja, pasikvietusi skurdžių ateivį, klausinėja, ar kartais, per žmones bekeliaudamas, nėra ko girdėjęs apie jos vyrą. Tasai pasakoja, jog pats buvęs susitikęs su Odisėju. Šis greitai grįšiąs. Jaunikiai spiria karalienę pasirinkti vieną iš jų. Bet Penelopėja, „skaisti, kaip pati Artemidė dievaitė”, griebiasi gudrybės: paskelbia, kad tekėsianti už to, kuris įtemps didžiulį Odisėjo lanką ir iš karto prašaus pro dvylika žiedų. Prasideda varžybos, tik per silpnos jaunikių rankos: nė vienas neįstengia. Tada įsiprašęs tariamasis elgeta pabando savo jėgas. Tuojau prazvimbia strėlė pro visus žiedus, o kitos jau kerta nedorėlius: žūva ir jaunikiai, ir nelabieji Odisėjo tarnai bei tarnaitės. Žiauriai atkeršijęs skriaudikams, Odisėjas įsako išvalyti puotos menę ir susitinka su Penelopėja, kuri pagaliau atpažįsta savo lauktąjį vyrą. Poemos pabaigoje aprašoma taika, kuri buvo sudaryta tarp karaliaus ir nužudytųjų jaunikių tėvų, kilmingųjų itakiečių. Taigi „Odisėjos” pasakojimas vyksta dviem kryptimis: pradžioje piešiami įvykiai Itakėje, o vėliau Odisėjo nuotykiai. Parvedęs herojų į tėvynę, poetas sujungia abi tas linijas. Dabar pasakojimo siūlas krypsta viena linkme: poetas rodo, kaip herojus rengiasi keršyti ir atkeršija skriaudikams. Poemos kompozicija — labai tikslinga, apgalvota: visi įvykiai ne palaidi, bet susieti. Viskas pabrėžia pagrindinę idėją — didvyrio tėvynės ilgesį ir norą atkeršyti už skriaudas. Homero ideologija. Nors „Iliadoje” aprašomi herojų kariniai žygiai, bet autorius karo neaukština, o greičiau jį smerkia. Jis ilgisi taikos ir ramaus gyvenimo. Tą poeto troškimą rodo daugybė epizodų. Karo dievą Arėją pats Dzeusas niekina: jis esąs „blogiausias visų, kur Olimpe gyvena, dievaičių”. Taip pat senasis Nestoras, labai prityręs, visokios išminties prisirinkęs, „tris kartas” pragyvenęs, smerkia ginčus ir tarpusavio vaidus. Jo manymu, Tik svetimas tautai, be židinio teisių, Mėgsta tarpusavio ginčą bei rietenas kelti pikčiausias. Ir didysis Achilas, Agamemnono įžeistas, skelbia, kad žygis į Troją buvęs be reikalo sumanytas; Ko gi argiečiai tą karą verksmingą prieš Troją pakėlė? Kam gi, karių tiek surinkęs, juos vedė į Troją Atridas? Kam lieti kraują? Kam tos kančios? Kam tolimos kelionės jūromis? Kam visi pavojai? Kur kas geriau sėdėti namie, prie savo židinio. Poetas žino, kad žmogui maloniausias kraštas — tėviškės žemė. „Nėra juk meilesnio daikto už gimtąją šalį ir tėvus, nors tu kuo geriausiai ir pragyventi galėtum toli nuo tėvynės”,— pareiškė Odisėjas fajakams, ir gili gimtinės meilė išsiliejo iš didvyrio širdies, vos įkėlus koją į Itakę, kai jis, „puolęs ant veido, pradėjo bučiuoti žemę brangiausią tėvynės”. Šeimos gyvenimas. Homero pasakojimas išeina už herojinės poemos ribų: epe daug šeimos gyvenimo scenų. „Odisėjos” pirmosios aštuonios giesmės yra panašios į nuotykių apysaką, o dešimtį paskutiniųjų galima pavadinti šeimos romanu. Mitologinių elementų čia beveik nebėra, piešiama buitis: herojų kasdieninis gyvenimas, darbai ir puotos, aprašomi užsiėmimai. Gyventojai daugiausia verčiasi žemės darbu ir gyvulininkyste, aria dirvą, sėja miežius ir augina gyvulius. Amatai dar neatsiskyrę nuo žemdirbystės. * Šeimoje vadovaujančią vietą užima vyras. Moteris tvarko namų ūkį, prižiūri tarnaites ir tarnus. Moterų darbštumas. Moterys visada įnikusios į darbą. Jų reikalas— verpti ir austi. Taip pataria Penelopėjai ir Telemachas: Tu geriau eiki namo ir savo darbais pasirūpink, Verpsčių ir staklių žiūrėki, liepki mergoms ir tarnaitėms Darbus padirbti kaip reikiant. Kalbas gi vyrams paliki. Jų tai darbas, o mano pirmiausia, nes aš šeimininkas. Su verpste „Odisėjoje” nesiskiria Helena, fajakų karaliaus Alkinojo žmona Aretė, net nimfa Kalipsė. Charakteriai. Nausikaja. Darbštumu pasižymi ir viena ryškiausių moterų figūrų — Nausikaja, kurios nuostabus paveikslas nutapytas „Odisėjos” VI giesmėje. Tai švarios sielos ir dailaus kūno mergaitė. Deivės Atėnės sapne paskatinta, Nausikaja rytą prašo tėvą Alkinoją „aukšto vežimo su ratais puikiausiais”, kad galėtų „brangiuosius rūbus, nusivežus prie upės, išplauti”. Išskalbusios drabužius, pavalgiusios, merginos pradeda žaisti sviediniu, „šydus nuo veidų nusimetę”. Poetas su ypatinga meile piešia grakščias merginas — kaip gamtos dalį — pievoje prie upelio. Vaizdą paryškina palyginimai: Dainą užtraukė taip pat Nausikaja, baltrankė gražuolė. Lyg Artemidė, medžioklės dievaitė, kad leidžias nuo kalno, Ar nuo Taigeto viršūnių arba Erimanto, ir džiaugias, Šernus baltilčius ir elnius greituosius pamačiusi bėgant; Nimfos, gražuolės laukų ir egidvaldžio dukterys Dzeuso, Žaidžia, lydėdamos ją, o Lėtoj a matydama džiaugias. Bežaisdamos merginos pažadina Odisėją, ir šis eina „prie būrio tų gintarkasių gražiųjų mergaičių, nes vargas jį spaudė”. Herojaus išvaizda — tikra priešybė „skaistuolėms merginoms”: jis „baisus pasirodė, purvais ir maurais apsitaškęs”. Tačiau Nausikaja, protinga ir sumani mergina, vargstančiam ateiviui padeda kuo gali: duoda drabužių, pavalgydina, pasako, kaip ieškotis pagalbos., palydi ligi miesto, nurodo kelią į rūmus. Nausikaja, vieno tyrinėtojo žodžiais, „skaistus, nugludintas marmuras”. Penelopėja. Odisėjo ir jo žmonos Penelopėjos santykiai plačiau nušviečiami dviejose scenose: „Odisėjos” devynioliktojoje ir dvidešimt trečiojoje giesmėje. Pirmojoje scenoje Penelopėja dar neatpažintam Odisėjui dėsto savo sielvartus ir vargus: Dieną kenčiu verkdama, ir man ašaros liejasi graudžios. Savojo darbo stveriuos, prižiūrėdama rūmuos tarnaites. O kai ateina naktis ir paragina guolin kiekvieną, Aš savo lovoj guliu, mano širdį gi rūpesčiai baisūs Spaudžia… Penelopėja pasakoja sapną, kuris, Odisėjo aiškinimu, turėtų reikšti, kad jaunikiams gresia mirtis, kad „nė vienas iš jųjų Kerės (mirties dievybės, pagriebiančios išeinančią iš mirštančio kūno sielą) nagų neišvengs”. Odisėjo paskatinta, karalienė ruošiasi skelbti jaunikiams rungtynes: kuris „prašaus pro visas tas grandis (t. y. grandis, pro kurias Odisėjas prašaudavo) neužkliudęs, už to aš eiti turėsiu”. Antroji scena — Odisėjo atpažinimas. Penelopėja atpažįsta Odisėją ne staiga, bet po įvadinių epizodų. Poetas šią sceną kruopščiai paruošia. Pirmiausia devynioliktojoje giesmėje Euriklėja, kuri „vyrą bedalį augino”, plauna herojui kojas ir iš rando atpažįsta savo augintinį. Išsigąsta senutė ir, Nustėrus iš karto Iš nudžiugimo ir baimės, apsiverkė tyliai ir, griebus Jį užu smakro, suspaudė ir vos sukuždėti galėjo: ,,Tu — Odisėjas! Tu mano vaikelis brangiausias!” Naujieną Euriklėja norėjo pranešti Penelopėjai, bet Odisėjui dar ne laikas pasirodyti. Dar reikia atkeršyti jaunikiams, susidoroti su skriaudikais. Todėl kantrybės, kantrybės! Penelopėja šiose scenose pasirodo kaip protinga, labai atsargi ir apdairi moteris. Ji moka sutramdyti širdį, bijo apgaulės: Mano krūtinėj širdis visuomet nuogąstavo su baime, Kartais kad koks atėjūnas manęs neprigautų su žodžiais. Tiktai galutinai įsitikinusi, kad atvykėlis—jos vyras Odisėjas, Penelopėja balsiai pravirkusi, puolė prie vyro ir jį apkabino, Ėmė bučiuoti jam veidą ir galvą… Tėvai ir vaikai. Viena meniškiausių „Iliados” scenų, be abejo, yra „Hektoro atsisveikinimas su Andromache”. Troją puola įnirtę achajai. Hektoras vyksta į miestą, norėdamas paskatinti trojietes, kad šios eitų į Atėnės šventyklą ir maldautų deivę pagalbos puolamam miestui. Poetas išraiškingai piešia tris Hektoro susitikimus: su motina, broliu ir žmona bei sūneliu. Hektoras pirmiausia sutinka savo motiną Hekabę. Toji, „sūnų už rankų paėmus, maloniai jį klausti pradėjo”: ko jis grįžęs, „palikęs verksmingąją kovą?” Jautri motinos širdis Hekabei kužda, kad „nedorėliai sūnūs achajų” smarkiai puola. Hekabė mato, koks suvargęs Hektoras, ir norėtų sūnų kiek nuraminti bei pastiprinti, todėl siūlo jam vyno, bet Hektoras atsisako, nes vynas galįs susilpninti jėgas. Jis ragina Hekabę aukoti Atėnei, kad deivė gelbėtų „pilį, trojėnų vaikus nekaltuosius ir žmonas”. Toliau Hektoras eina pas savo brolį, karo kaltininką Parį, ir randa jį, mėginant ginklus. Hektoras skaudžiai apibara Parį, kad vengiąs kovos, kada tėvynei gresia didžiausias pavojus. Tas sugėdintas pripažįsta, jog vertas barimo, ir žada stoti į kovą. Hektoras toliau skuba susitikti su savo mylimąja žmona Andromache, pamatyti sūnelį. Namie žmonos neranda: ji, pasiėmusi vaikelį, buvo išbėgusi prie pilies vartų, kur achajai spaudžia trojėnus. Pagaliau Hektoras pamato atbėgant „brangiausiąją žmoną”: Nešė jinai prie krūtinės jo sūnų linksmutį, nekaltą, Jų vienintelį vaiką, o gražų, kaip šviesiąją žvaigždę. Graudus, tragiškas jų susitikimas. O Andromachė, prie jo prisiglaudusi, verkė graudingai. Ji nusitvėrė už rankų ir ėmė maloniai kalbėti. Andromachės širdis jaučia, kad greitai žus jos narsusis vyras. O kas tada jos laukia? Ji nebeturi tėvų — juos nužudė Achilas, nebėra kam jos ginti, raminti. Hektorai, vienas dabar tu man tėvas ir motina brangi, Brolis, vienintelis mano globėjas ir vyras brangiausias. Andromachė maldaute maldauja herojų likti, „nebeiti iš bokšto”. Tačiau Hektorą kviečia pareiga: Bet neapsakoma gėda man būtų prieš vyrus trojėnus Ir ilgarūbes trojėnes, jei aš kaip bailys pasilikčiau Šičia, toli nuo kovos. Man širdis to neleidžia daryti. Hektoras „širdim nujaučia”, kad žus Troja, žino, kad Andromachę išvarys į verges, įsitikinęs, jog toks likimas skirtas. Likimas — neišvengiamas, todėl mirti reikia garbingai. Štai su kokia meile Homeras piešia Hektorą! Jis — pastovus, principingas, puikus karo vadas, kuriam tėvynės reikalai rupi labiau už asmeninius. Bet tuo pačiu metu poetas parodo paprastą ir mylinčią jo širdį. Koks jis jautrus tėvas! Kaip moka myluoti savo sūnelį, kaip meiliai jam šypsosi! Šitą epizodą tyrinėtojai vadina nuostabiu lyriniu intarpu. Priamas ir Achilas. Nepaprastą tėvo meilę Homeras piešia ir kitoje „Iliados” scenoje. Tai — dvidešimt ketvirtoji giesmė, kur poetas vaizduoja, kaip senasis Priamas vykstą pas Achilą, kad atgautų Hektoro kūną. Savęs senelis negaili, negalvoja apie pavojų. Achilas išžudė visus Priamo vaikus. Buvo likęs vienintelis, gynęs visus tautiečius ir pilį, bet ir tas jau užmuštas. Priamas maldauja Hektoro lavono, kad galėtų garbingai palaidoti, nes, senovės graikų įsitikinimu, numirėlio vėlė neturėsianti ramybės, jeigu nepalaidotas kūnas; todėl prisiverčia daryti, „ko joks mirtingasis nedarė”: bučiuoti ranką žmogui, išžudžiusiam jo vaikus. Senelis primena Achilui jo tėvą, kuris taip pat laukia sūnaus. Graudu pasidarė dėl tėvo Achilui. Senį už rankos paėmęs, iš lengvo atstūmė į šalį. Skendo abudu savy: vienas Hektoro vyrų graudžiai Verkė rypavo, ant žemės prie kojų Achilo parkniubęs, Tuo tarpu Achilas raudojo ir savojo tėvo, ir vėlei Draugo Patroklo. Susigraudino Achilas, ėmė guosti Priamą. Pavaišino, įsakė tarnams „prieangy guolį paruošti, jam patalus minkštus, raudonus lovon paklojus ir maršką dailiausią viršum jų patiesus”, pakvietė pailsėti, pažadėjo nepradėti „kautynių tiek laiko, kiek reikalinga” pakasynoms. Nakčia, dievo Hermėjo paskatintas, Priamas išsivežė sūnaus lavoną. Apskritai, Homero nupieštas Achilas — labai sudėtinga figūra.Jis gilios širdies vyras: jei ką myli—myli be galo, jeigu ko nekenčia — nekenčia taip pat be saiko. Jo širdis amžinai kunkuliuoja. Jis — rūstus ir ūmus. Bet šiuo epizodu poetas rodo, jog, Achilas moka ir susitvardyti, užjausti, apraudoti kito žmogaus sielvartą. Odisėjas ir Telemachas. Labai sudėtingas Odisėjo charakteris. Odisėjas — nepaprastai gudrus ir apdairus, mokąs rasti išeitį net iš sunkiausių padėčių, visada ryžtingas, bet neatviras, įtaringas, suktas, visokiausių gabumų žmogus. Jo protas ypač gyvas ir smalsus, liežuvis miklus. Tik savo sumanumu Odisėjas daug kartų išgelbsti draugus iš baisių pavojų (iš Kirkės, Skilos, Polifemo). Viena įdomiausių „šeimos romano” scenų yra šešioliktojoje giesmėje aprašytas Telemacho susitikimas su Odisėju kiauliaganio . Eumajo trobelėje. Telemachas grįžta iš tolimos kelionės ir užeina pas Eumają. Jo trobelėje viešintis Odisėjas ir pasisako Telemachui, kas esąs… Iš pradžių sūnus nepatiki tėvo žodžiais, nes deivė Atėnė buvo pakeitusi Odisėjo išvaizdą. Bet, Odisėjo įtikintas, Telemachas pagaliau supranta, prakalba jo širdis: Tėvą pašokęs į glėbį nustvėrė ir ėmė bučiuoti. Jiedu abudu pajuto graudumą ir verkė iš laimės. Graudus susitikimas po dvidešimties metų! Išvykdamas tėvas paliko Telemachą mažutį, o sutiko vyrą, ramų, kilnų, besirūpinantį tėvo turtais ir garbe. Jis visai panašus į tėvą „iš veido ir akių”, kaip tvirtina deivė Atėnė pirmojoje „Odisėjos” giesmėje. Antikinių žmonių įsitikinimu, panašus į tėvą žmogus būnąs laimingas. Tėvų ir vaikų santykius vaizduoja ir epizodas vienuoliktojoje giesmėje. Odisėjas Hado tamsybėse sutinka motinos vėlę. Ji pasakoja apie Itakę, „kaip elgiasiir ką galvoja” jo žmona, ką daro sūnus Telemachas ir kaip gyvena tėvas Laertas. Motina prisipažįsta, kad mirusi iš sielvarto: Ilgesys mane, tau nepargrįžtant, gedavimas, verksmas, Laukiant, sūneli, tavęs, taip ramaus, išmintingo, papiovė. Apskritai, abiejose poemose daug jautrios lyrikos, gyvenimo meilės. Herojai trokšta palikti apie save amžiną atminimą, todėl nekenčia mirties ir aprauda mirtingųjų likimą. Meninės priemonės. Abi poemos helenistiniu laikotarpiu buvo suskirstytos į 24 giesmes kiekviena (pagal graikų abėcėlės raidžių skaičių). Būdingas jų epinio stiliaus bruožas — epinis platumas. Poetas ir jo herojai mėgsta pasakoti apie viską plačiai ir smulkiai, niekada neskubėdami. Pavyzdžiui, dvidešimt pirmojoje „Odisėjos” giesmėje vienas iš jaunikių, Antinojas, kai Odisėjas paprašo lanko, spėja, jog pastarasis veikiausiai būsiąs girtas, ir ryšium su tuo pasakoja, kaip kentauras Euritionas Peiritojo namuose pasigėręs ir kokios baisios skerdynės prasidėjusios. Čia Antinojas atpasakoja visą mitą apie lapitų kovą su kentaurais. Epo herojai, išgirdę klausimą, paprastai jį pakartoja ir tik po to atsako plačiai, su visomis smulkmenomis. Poemų pasakojimas neskubus, bet vaizduojamojo gyvenimo tempas smarkus: dievai, lyg žaibas, skraido iš vienos vietos į kitą, herojai bėgioja, laivai, vėjo genami, „lekia ir nosimi skrodžia bangas”. Poemoje daug judesio. Visa gamta parodoma nuolat judanti: paukščiai ore, žuvys jūroje, žvėrys miškuose ir kalnuose vis juda, skuba, lekia. Gamtos vaizdai ypač išplėsti palyginimuose, kurie kartais atrodo lyg mažos poemos. Palyginimai puošia ir gyvina pasakojimą. Stebina klausytoją poeto pastabumas, regėjimo ryškumas. Štai raiškus aprašymas, kaip Odisėjas, sudužus plaustui, įsikibo į uolą: Drūčiai jis laikės kentėdamas. Banga, atsimušus nuo kranto,Jūron atgal griūdama, nuo uolos jį atplėšė ir sviedėJūron tolyn tartum skiedrą. Kad kartais polipą išplėši,Ėmęs ranka, iš jo lizdo uoloj, tai gali pamatyti, Kaip ant kojyčių šakotų prikibę dar žvyro grūdeliai,— Taip Odisėjui nuo rankų stiprių jo oda nusinėrus Liko skiautelėms ant tojo akmens, į kurį įsikibęs, Laikėsi jis, anai bangai užgriuvus. Homero poemų reikšmė. Homero poemos turi dvejopą reikšmę: pažintinę ir meninę. Poemos puikiai atspindi to meto gyvenimą, žmonių santykius, pasaulėžiūrą. Tokia jų reikšmė mokslui. Bet Homero poemos iki šiol žavi ir nepralenkiamu grožiu. Šiuo atžvilgiu jos turėjo ir tebeturi didžiulės įtakos. Jų kompozicija buvo pavyzdys antikinei tragedijai. Kaip ir Homero epai, antikinė tragedija įvesdavo žiūrovą į patį vaizduojamų įvykių sūkurį. Homero įtaką romėnų literatūrai rodo Vergilijaus „Eneida”. Renesanso ir naujųjų laikų poemos būdavo kuriamos, nusižiūrėjus į Homerą. Graikų epo poveikis jaučiamas kad ir Gėtės epe „Hermanas ir Dorotėja” ar Šilerio „Hektoro atsisveikinime su Andromache”. LYRIKA VII—VI a. prieš mūsų erą Graikijoje suiro senoji santvarka, pavaizduota Homero poemose. Naujoje visuomenėje prasideda aštri klasių kova: žemdirbiai, bandų ganytojai ir pirkliai ėmė kovoti su aristokratais. Kai kuriuose miestuose įsigalėjo tironai (asmenys, smurtu užgrobę valdžią), kuriuos remdavo liaudis. Be to, nederlinga Graikijos dirva neišmaitindavo gausėjančių gyventojų. Žmonės pradėjo ieškotis naujų gyvenviečių, keliaudavo už jūrų, ten steigdavo naujus miestus—kolonijas. Kolonijos prekiaudavo su apylinkių gyventojais, ne graikais. Taigi labai išplito graikų pasaulio ribos: graikų kolonijų buvo nusėtos Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantės. Šiuo metu naujų literatūrinių žanrų kūriniuose rašytojai aiškina ir gina savo pažiūras, įtikinėja priešininkus,1 atremia jų puolimus. Tuo būdu literatūra artėja prie gyvenimo, kasdienybės. Vietoj herojinio epo pasirodo didaktinis epas ir lyrika. Įžymiausias didaktinio epo atstovas — Hesiodas. Nedideliame kūrinyje „Darbai ir dienos” poetas nurodinėja, kaip graikų valstiečiui dera gyventi ir dirbti. Jo pamokymai reiškiami trumpais posakiais, patarlėmis, priežodžiais. Hesiodas kalba ir apie socialinį neteisingumą: smerkia karalius, „dovanų ėdikus”, svetimo turto grobikus. Poetas skelbia, jog darbas yra turto ir gerovės šaltinis, ir drauge skundžiasi, kad žemėje dingusi teisybė, santaika, niekas nebepaiso priesaikų. Hesiodas skelbia naują, ankstesniame epe nesutinkamą teisingumo idėją: Dzeusas pasiuntęs į žemę tūkstančius sargų, kurie stebi teisingus ir neteisingus žmonių poelgius. Lyrikos pavadinimas yra kilęs iš muzikos instrumento lyros. Tuo instrumentu atlikėjai pritardavo dainininkams. Lyrikos terminas graikuose atsirado vėlokai, helenistiniu laikotarpiu. VII—VI a. pr. m. e. svarbiausios lyrikos rūšys buvo šios: 1) elegija, 2) jambas ir 3) melika (t. y. dainuojamoji lyrika; graikiškai melos reiškia „daina”). Pastaroji dar būdavo skirstoma į monodinę, vieno žmogaus dainuojamą, ir chorinę. Alkajas. Įžymiausi monodinės lyrikos atstovai buvo Alkajas ir Sapfo. Jie abu gimė Lesbo saloje, abu kilę iš aristokratų, gyveno VII a. pabaigoje — VI a. pr. m. e. Antikoje ypatingai garsėję savo dainomis, mūsų laikais jie pažįstami tik iš nuotrupų (fragmentų). Alkajo poezija susijusi su Lesbo salos visuomeniniu politiniu gyvenimu, su klasių kova. Jis remia aristokratus, valstybę lygina su audros blaškomu laivu, smarkiai puola demokratinių sluoksnių vadus. Po nesėkmingų mėginimų nugalėti politinius priešus Alkajas turėjo bėgti iš gimtosios salos. Savo dainose poetas kviečia į kovą, ragina negailėti jėgų, kovoti iki pergalės, aprašo ginklus. Viename fragmente jis kreipiasi į dievus, prašydamas padėt grįžti į tėvynę. DRAMA Dramos kilmė. Graikų žodis drama reiškia veiksmą. Drama vadiname tokį literatūrinį žanrą, kuris įvykius ne atpasakoja, bet rodo scenoje. Žiūrovai mato veiksmą, veikiančius žmones. Įvykių eigą atskleidžia besikalbėdami veikėjai, todėl būtinas dramos elementas yra dialogas, t. y. pasikalbėjimas. Graikų dramos užuomazga slypi jų tautosakoje ir kulte. Atėnuose išsirutuliojo dvi svarbiausios dramos rūšys: tragedija ir komedija. Jos abi susijusios su vynininkystės ir derlingumo dievo Dioniso, arba Bakcho, kultu, kuris Atėnuose buvo įvestas VI a. pr. m. e. Dievo garbei būdavo švenčiamos šventės, vadinamosios Didžiosios Dionisijos (kovo—balandžio mėn.) ir Lenajos (sausio — vasario mėn.). Apie Dionisą buvo pasklidę nemaža pasakojimų, mitų: apie jo kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą, apie jo kovas su priešais ir jų nugalėjimą. Tie mitai galėjo teikti medžiagos vaidinimams. Be mitų, susijusių su Dioniso kultu, vaidinimams būdavo panaudojami ir kiti mitai, kurių turinys domino to meto žmones. Mitai pasakojo ir apie Dioniso palydovus satyrus — „ožius”. Tie „ožiai” šventėje sudarydavo chorą, giedantį ditirambą—himną Dioniso garbei. „Ožių” choras suteikė pavadinimą ir visam vaidinimui: tragedija (tragoidia) graikiškai reiškia „ožių daina”. Komedija taip pat susijusi su Dioniso kultu: jos pavadinimas (komodia) reikštų „komo”, t. y. „ūžautojų, įkaušusių lėbautojų”, dainą. Mat, per Dioniso šventes vyno išgėrę žmonės mėgdavo pašiepti vienas kitą, atsiskaityti su savo skriaudėjais. Pirmoji tragedija Atėnuose buvo suvaidinta 534 m. pr. m. e. Pirmosios pjesės buvo nesudėtingos, jose daugiausia vietos užimdavo choro partijos. Pjesės dar buvo panašios į lyrinius kūrinius. Antikinis teatras. Skirtingas nuo mūsų buvo ir senovės teatras. Jį sudarydavo trys dalys: apvali aikštelė — orchestra (t. y. „šokio” vieta), kur stovėdamas dainuodavo choras. Iki IV a. pr. m. e. jis buvo būtina dramos dalis. Apie tą aikštelę kalvos šlaite susėsdavo žiūrovai. Vėliau atšlaitėje buvo padaryti suolai, kurių eilės leisdavosi ligi pat orchestros. Tai ir buvo pats teatras, t. y. vietos žiūrovams. Prieš tuos suolus už orchestros stovėjo scena (graikiškai skėne — „palapinė”). Aktoriai vaidindami nuo scenos nueidavo į orchestrą. Visas tas teatro statinys būdavo be stogo ir panėšėjo į mūsų stadioną. Vaidinimus organizuodavo valstybė. Valdžios atstovas, arba archontas, ruošdavo dramų rašytojų konkursus. Šventėje rungdavosi trys poetai, kurių kiekvienas turėdavo pasirodyti ‘su trimis tragedijomis ir satyrų drama, t. y. linksma pjese, kurioje chorą sudarydavo minėtieji satyrai. Kiekvienam poetui būdavo skiriama viena diena. Po trejetą dienų trukusių vaidinimų komisija nuspręsdavo, kurio poeto pjesės geriausios, kurio blogiausios. Vaidinimai prasidėdavo anksti rytą ir tęsdavosi visą dieną. Todėl žiūrovai, išsirengę į teatrą, pasiimdavo maisto ir gėrimo. Atsinešdavo ir patiesalų, kai būtų patogiau sėdėti ant akmeninių suolų. Iš pradžių tragedijoje, be choro, vaidindavo tik vienas aktorius. Laikui bėgant, jų skaičius didėjo: tragedijos klestėjimo metu buvo jau trys aktoriai. Kiekvienas persirengęs atlikdavo keletą vaidmenų. Vaidindami jie užsidėdavo kaukes, 6 kad atrodytų didingesnį, apsiaudavo storapadžiais batais, vadinamosiomis koturnomis. Vyrai atlikdavo ir moterų vaidmenis. Tragedijos žanras graikuose suklestėjo V a. pr. m. e. Tuo metu gyveno ir kūrė įžymiausi tragikai—Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. TRAGEDIJA AISCHILAS (Apie 525—456 m. pr. m, e.) Aischilas — atėnietis. Jo gyvenimas sutapo su svarbiais įvykiais. Tuo metu graikai žūtbūtinėje kovoje su persais gynė savo nepriklausomybę, ir Aischilas taip pat dalyvavo Maratono bei Salamino mūšiuose (490 ir 480 m. pr. m. e.). Aischilo tragedijos. Senovės biografai pasakoja, kad Aischilas buvo parašęs net 92 dramas. Mūsų laikus pasiekė tiktai septynios tragedijos ir nemaža fragmentų. Savo kūrinių siužetus poetas dažniausiai imdavo iš graikų mitologijos. Iš vieno mito jis paprastai sukurdavo tris tragedijas, kiekvienoje pavaizduodamas atskirą mito epizodą. Šios tragedijos savo turiniu būdavo susijusios viena su kita, viena kitą papildydavo.Toks tragedijų junginys būdavo vadinamas trilogija. Aischilas laikėsi šito triloginio principo. . Garsiausia ir didingiausia Aischilo tragedija „Prikaltasis Prometėjas”, tikras himnas žmogaus protui ir pažangai. Mitas apie Prometėją — senas, jau Hesiodo minimas. Mitas pasakojo apie dievų savitarpio kovą. Dėl sosto susiginčiję dievai suskilo: vieni rėmė senąjį valdovą Kroną, kiti stengėsi, iškelti naująjį viešpatį — Dzeusą. Titano Prometėjo patariamas ir remiamas, tą kovą laimėjo Dzeusas. Įsiviešpatavęs naujasis valdovas pamiršo žmones, ketino net mirtingųjų giminę išnaikinti, o jų vietoj sukurti kitą kartą. Pagailėjo žmonių titanas Prometėjas: gelbėdamas juos, pagrobė iš Olimpo ugnį ir atnešė į žemę. Ugnis pagerino žmonių gyvenimą, bet už savavaliavimą Dzeusas nubaudė Prometėją. Tragedijos siužetas. Tragedija prasideda prologu: Dzeuso tarnaitės Galia ir Prievarta, lydėdamos dievą kalvį Hefaistą, atveda Prometėją į žemės pakraštį ir prikala prie uolos. Prologe pokalbis trumpas, veikėjų pastabos — ryškios. Visos poeto simpatijos Prometėjo pusėje. Net Dzeuso valią vykdąs Hefaistas užjaučia titaną: Variniais pančiais aš prie šios niūrios viršūnės Tave prieš tavo norą nenorom prikalsiu, Ir čia nei jokio balso niekad neišgirsi, Nei mirtingųjų veido niekad neregėsi. Hefaistas priekaištauja Prometėjui: Pats dievas būdamas, rūstaujančių dievų Nepaisei ir žmonėms per daug teikei garbės. Nors Hefaistas nepritaria Prometėjo žygiui, bet jis ir Dzeuso veiksmų negiria. Dzeusas ir jam smurtininkas: „Kiekvienas juk nuožmus, naujai pagrobęs valdžią”. Atlikęs savo darbą, Hefaistas su palydovėmis pasišalina. Likęs vienas, herojus kreipiasi į gamtą, aprauda savo likimą: O dieviškas dangau! O vėjai greitasparniai!. O skaisčios upių versmės! Marių begalinių Bangų beribis šypsni! Tu, motute žeme! . Ir saulės visaregio rato aš šaukiuosi: Žiūrėkit jūs, ką dievas kenčia nuo dievų! Graudų Prometėjo monologą nutraukė netikėti garsai: pasirodo okeanidžių, dievo Okeano dukterų, choras. Išvydusios kankinį, jos graudžiai rauda ir prašo pasakyti, už ką Dzeusas jį baudžia. Prometėjas pasakoja. Jo kaltė—meilė žmonėms ir noras juos apginti nuo neteisingų Dzeuso ketinimų: Kai atsisėdo jis į savo tėvo sostą, Tuojau dievams pradėjo dovanas dalyti Ir tuo būdu tvirtai pastatė savo Valdžią. Tačiau visai nepaisė vargšų mirtingųjų: Jis troško ištisai jų gentį sunaikinti. Aš vienas išdrįsau išlaisvint mirtinguosius. Ir tik dėl to mane kamuoja šitos kančios. Prometėjas, trokšdamas žmonėms laimės, įkvėpęs viltį ir atnešęs ugnį. Jis pagelbėjęs mirtingiesiems, nors žinojęs, kas jo laukia. Pats senelis Okeanas, sparnuotu žirgu atskridęs iš jūros gelmių, guodžia Prometėją, ragina malšinti pyktį, nemaištauti. Bet titanas su panieka atmeta šį patarimą. Okeanas nuskrenda, o okeanidžių choras aprauda Prometėjo kančias. Prometėjas — kultūros nešėjas. Toliau Prometėjas ilgame monologe išskaičiuoja savo geradarystes žmonėms: kitados žmonės, lyg skruzdės, slėpęsi urvuose, ir herojus pamokęs juos atskirti „pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisių turtingo rudenio”, parodęs „žvaigždynų užtekėjimą ir neaiškų skendimą”. Prometėjas išradęs „skaičiavimą, visų menų puikiausią, ir raidžių sąryšį”, padovanojęs „atmintį darbingą”, uždėjęs „jungą gyvuliams”. Prometėjo pamokyti, žmonės prisijaukinę laukinių gyvulių, ėmę plaukioti jūromis, kasti metalus — „ir geležį, ir varį, auksą ir sidabrą”. Vienu žodžiu, „visų menų išmokė žmones Prometėjas”. Toks optimizmas, įsitikinimas, jog gyvenimo sąlygos gerėja, kad pasaulyje pastebima pažanga, yra būdingas klestinčios Atėnų demokratijos bruožas. Io kančios. Atskuba prie Prometėjo mergelė Io, kurią Dzeusas kadaise “mylėjo, bet už tai Hera ją nubaudė: pavertė karve ir pasiuntė gylį, gainiojantį nelaimingąją po pasaulį. Prometėjas užjaučia Io ir pranašauja, kad po daugybės vargų ji atgausianti protą, pagimdysianti sūnų, kurio ainis išvaduosiąs ir patį Prometėją. Despotui Dzeusui irgi ateisiąs galas. Herraėjas. Dzeuso pasiųstas, atvyksta Hermėjas ir reikalauja, kad Prometėjas pasakytų, kas nuvers Dzeusą nuo sosto: ‘ Nurodyt jungtuves tau liepia mano tėvas, Kurios, kaip tu giries, pašalins jį nuo sosto. Bet Prometėjas išdidus: niekina nuolankų Dzeuso tarną Hermėją ir, užuot atsakęs į jo klausimą, pareiškia: Aš greičiau vergausiu kad ir šitai uolai, Nei būsiu pasiuntiniu ištikimu Dzeuso. Toks nepalenkiamas Prometėjas lieka iki tragedijos galo, kada užsirūstinęs Dzeusas smogia žaibu į uolą, ir Prometėjas prasmenga į prarają. Aischilo charakteriai. Aischilo charakteriai nepaprastai didingi, kaip didingi ir herojų siekimai. Jie nepažįsta jokių svyravimų. Herojus pasirodo scenoje, jau turėdamas savo sprendimą, nuo kurio jokios pašalinės įtakos jo nenukreips. Aischilo charakteriai nesivysto, neauga. Jo herojai — milžinai, titanai, pusdieviai ar dievai, moterys — „su liūto širdimi”. Garsiausias iš jų visų yra Prometėjas. Mito pasakojimą, paimtą šios dramos siužetu, poetas gerokai pakeitė. Mitas vaizdavo Prometėją gudruolį, apgaviką, o Aischilas savo herojų parodė kaip kovotoją už laisvę ir žmonių gerovę,, prieš tironiją. Aischilo Prometėjas nesilanksto despotams. Jis — taurus ir išdidus žmonių ir dievų gelbėtojas, kovotojas už tiesą bei pažangą. Net ir kentėdamas baisias kančias, jis nesilenkia smurtui. Prometėjas nekenčia dievų —„visi dievai man šlykštūs, kalbant atvirai”,— taip pat bailių, pataikūnų, valdovo nuolankių tarnų. Prometėjo paveikslas traukė naujųjų laikų poetų dėmesį: Gėtė, Herderis, Šelis ir kiti garsieji kylančios buržuazijos poetai pasinaudojo Prometėjo paveikslu, norėdami paskatinti savo amžininkus į kovą su smunkančiu feodalizmu. Ir mūsų įžymusis poetas V. Mykolaitis Putinas sukūrė „Prometėjai, kur atskleidžia naujo, mūsų dienų, žmogaus užmojį. SOFOKLIS (Apie 496—406 m. pr. m e.) V a. pr. m. e. vidurys — „Graikijos aukščiausio vidinio suklestėjimo” (K. Marksas) metas. Šiuo laikotarpiu iškyla Atėnai, kuriems net penkiolika metų (445—430 m.) vadovauja Periklis. Tas laikas — graikų kultūros aukščiausias pakilimas. Mat, po sėkmingų karų su persais Atėnai ekonomiškai suklestėjo ir sudarė didžiulę (net 200 miestų valstybių) jūrų sąjungą. Jie pasistatė didelį laivyną, viešpatavo Egėjo jūroje, tapo graikų prekybos centru. Atėnai sutraukė įžymiausius to meto literatūros veikėjus, miestas buvo perstatytas bei išpuoštas, ir kai kurių pastatų griuvėsiai yra išlikę ligi mūsų dienų. To meto menas stengėsi sukurti idealias formas: skulptoriai vaizdavo dievus kaip nepaprasto grožio ir harmonijos asmenis. „Mes mėgstame grožį be ištaigingumo”,— pasakė Periklis. Tą idealą literatūroje geriausiai išreiškė Sofoklis, nurodydamas savo meno kryptį: jis vaizduojąs žmones tokius, kokie jie turėtų būti. Sofoklis — puikiausias Atėnų klestėjimo liudininkas. Jis buvo sukūręs apie 120. dramų, bet mūsų laikus pasiekė tik septynios. Šių tragedijų siužetai yra paimti iš Trojos mitų („Ajantas”, „Elektra” ir „Filoktetas”), Tėbų mitų („Karalius Edipas”, „Edipas Kolone” ir „Antigonė”), o vienas — iš mito apie Heraklio mirtį. Sofoklis buvo žiūrovų mėgstamas dramaturgas: net 24 kartus tragikų varžybose jis buvo laimėjęs pirmąją vietą. Didžiausio garso susilaukė dvi jo tragedijos: „Karalius Edipas” ir „Antigonė”. Mito turinys. Mitas pasakojo, kad Tėbų karaliui Lajui, orakulas buvo išpranašavęs, jog jis žūsiąs nuo savo sūnaus rankos. Todėl gimusį vaiką karalius liepė tarnui nužudyti, bet tarnas įsakymo neįvykdė. Ir vaikas, pavadintas Edipu (t. y. „žmogumi sutinusiomis kojomis”, mat, tarnas buvo perdūręs kūdikiui kojas, kurios nuo to sutinusios), pateko į Korinto karaliaus rūmus. Čia jis užaugo. Kartą sužinojęs iš draugų, kad jis ne Korinto karaliaus sūnus, Edipas kreipėsi į Apolono orakulą Delfuose, klausdamas, kas jo tėvai. Orakulas į Edipo klausimai neatsakė, tik pranešė, jog jam lemta nužudyti savo tėvą ir vesti motiną. Sujaudintas tokių pranašysčių, Edipas nebegrįžo iš Delfų į Korintą, o ėmė klajoti po Graikiją. Kartą kelyje jis susitiko važiuotą keleivį, susiginčijo su juo ir jį užmušė. Po kurio laiko Edipas pateko į Tėbų miestą ir išvadavo jį nuo baisios baidyklės Sfinkso. Tuo pačiu metu miestą pasiekė žinia, jog karalių Lają nužudę plėšikai. Dėkingi už išgelbėjimą nuo baidyklės miestiečiai išrinko Edipą savo karaliumi ir ištekino už jo našlę karalienę. Praėjo keliolika metų. Edipas laimingai viešpatavo, pagarsėjo išmintimi. Ir staiga Tebuą ištiko baisi nelaimė: ėmė siautėti maras. Edipas imasi žygių, kad pagelbėtų tebiečiams. Jis siunčia pasiuntinį į Delfus, klausdamas patarimo, ką veikti,, kaip išgelbėti Tebus. Orakulas atsako: maras liausis, jeigu iš Tėbų bus išvytas Lajo žudikas. Bet kas jisai? Šito niekas nežino. Karalius ryžtingai pradeda ieškoti nusikaltėlio, iš pradžių nesėkmingai, bet galų gale jam paaiškėjo, kad Lajo žudikas — tai jis pats. Atsiskleidžia baisi tiesa. Edipas nužudęs savo tėvą ir vedęs, motiną. Dabar Edipas save pasmerkia: išsiduria akis ir palieka Tebus. Tada dėl sosto susivaidijo jo sūnūs: Eteoklis ir Polinikas. Tarp savęs bekovodami, abu ir žuvo. „Antigonė.” „Antigonės” siužetas nesudėtingas. Po Eteoklio ir Poliniko mirties valdžia atiteko Kreontui, jų dėdei. Naujasis valdovas patvarkė, kad Eteoklis, Tėbų gynėjas, būtų iškilmingai palaidotas, o Polinikas, atvedęs prie miesto svetimus būrius, liktų nepalaidotas. Senovės graikai laikė tai sunkiausia bausme, nes mirusiojo vėlė amžinai neturėsianti ramybės. Žuvusiųjų brolių: sesuo Antigonė, pagailėjusi Poliniko, nutaria nepaisyti Kreonto draudimo: „Aš brolį savąjį palaidosiu tikrai”. Prologe Antigonė, išdėsčiusi seseriai Ismenei savo pasiryžimą,, pagalbos nesusilaukia: sesuo bijosi laužyti karaliaus potvarkį. Ji vengia „daryt, kas uždrausta”. Tik Antigonei nebaisios jokios. kliūtys, ji nepaiso jokių draudimų: O brolį aš Palaidosiu, jei man už tai net mirt reikės. Taip ji ir padaro: apiberia žemėmis Poliniko lavoną. Sargybinių sugauta ir atvesta pas Kreontą, Antigonė drąsiai teisina save. Antigonei atrodo, jog ji pasielgusi kilniai. Ji mano, kad tokios nuomonės esą ir visi kadmiečiai (tebiečiai), bet to nepareiškia, nes „vien baimė surakintus laiko liežuvius”. Kreontas įrodinėja, kad negalima vienodai gerbti ir tėvynės gynėją, ir jos žemės niokotoją. Antigonė, priešingai, galvoja, jog „abiem vienodi Hado įstatai”. Antigonę remia ir jos sužadėtinis, Kreonto sūnus Hemonas, tik jam nepavyksta palenkti tėvo. Kreontas įsako Antigonę gyvą užmūryti rūsyje. Ir tiktai baisių pranašo Teiresijo kalbų įbaugintas, karalius bando savo sprendimą pakeisti ir Antigonę bei Hemoną išgelbėti. Bet jau per vėlu: Antigonė rūsyje pasikorė, o prie jos lavono nusidūrė ir Hemonas. Sužinojusi apie sūnaus mirtį, iš sielvarto nusižudė Kreonto žmona. Sutriuškintas, vienas pasilieka nelaimingasis Kreontas, tik dabar supratęs savo kaltę. Suvokęs savo menkystę, jis dejuoja: Laimė dingo jau, ir man štai ant galvos Nepakeliama užgriuvo lemtis! Šioje tragedijoje Sofoklis parodo dviejų stiprių asmenybių — Kreonto ir Antigonės — susidūrimą. Tos asmenybės atstovauja dviem priešingiems poliams: Kreontas gina valstybės reikalus, o Antigonė — šeimos ir giminės tradicijas. Kreontas mano, kad valstybė daugiausia kenčia nuo „anarchijos”, todėl ryžtasi Tėbuose įvesti tvarką: tas, kas gynė tėvynę, turįs būti pagerbtas, kas niokoti ją rengėsi — paniekintas. Jo įsitikinimu, valdovo širdis turinti būti griežta ir šalta, ji neturinti sudrebėti nuo moters ašarų, sūnaus maldavimų. Įstatymui turi paklusti visi piliečiai, nes įstatymas saugo visus žmones. Tokie Kreonto įsitikinimai susiduria su griežtomis Ir nepalenkiamomis Antigonės pažiūromis. Ji gina „nerašytus įstatymus”, nes brolis jai brangesnis už viską pasaulyje. Jos tėvai mirę; giminės tęsėjai buvo jos broliai, bet jie žuvo. Kaipgi jų vienodai nepagerbti? Palaidodama brolį, Antigonė jaučiasi pasielgusi tauriai. Tragedijos veikėjai — nepaprastai ryžtingi) veiklus, jokių nuolaidų nepripažįstą. Poetas remia Antigonę; jis piešia savo heroję švelnutę, jautrią, žmonišką: „Ne neapkęsti, bet mylėti aš gimiau”,— sakosi Antigonė. Kreontas vaizduojamas kaip suklydęs, santūrumo netekęs valdovas, kuris tariasi, jog jo valia — įstatymas, jam leidžiama viskas, ko tik įsigeidžia, o jo valdžia — neribota. „Ar gali savo valią miestas mum primest?” — išdidžiai klausia naujasis valdovas. Veltui Hemonas stengiasi įrodyti tėvui jo suklydimą, kad karalius, „pamindamas dieviškuosius įstatymus”, „nusižengia tiesai”. Kreontas — despotas. Dėl despotiškumo jis ir nukenčia. Laimi Antigonės „tiesa”. Sofoklio dramos dėl didelio kompozicijos tobulumo, dialogų grakštumo, konfliktų jėgos, charakterių gilumo yra graikų tragedijos viršūnė. Savo reikšmės jos nenustojo iki šių dienų. Mūsų laikais kai kuriuose teatruose Sofoklio dramos tebestatomos ir susilaukia žiūrovų pritarimo. Euripidas. Trečias didysis tragikas Euripidas (480—406 m. pr. m. e.) savo dramomis labiau priartėjo prie gyvenimo, negu Sofoklis. Euripidas buvo parašęs daugiau kaip 90 tragedijų, iš kurių mūsų laikus pasiekė aštuoniolika. Kaip ir jo pirmtakai, Euripidas naudoja mitų medžiagą, bet savo veikėjams suteikia grynai buitinių bruožų. Sofoklis yra pareiškęs, kad Euripidas „vaizduojąs žmones tokius, kokie jie iš tikrųjų yra”. Jis mėgsta piešti gilius žmonių išgyvenimus, galingas aistras, psichinius konfliktus. Žymiausios jo tragedijos — „Medėja”, „Hipolitas”. KOMEDIJA Senovės rašytojai pasakoja, kad senaisiais laikais kaimiečiai mėgdavę išjuokti kuo nors įkyrėjusius ar juos nuskriaudusius kaimynus ir taip šiems atkeršydavę. Dioniso šventėse plačiai skambėdavusios tokios pašaipos, o jų atlikėjai apšivilkdavę fantastiškiausiais drabužiais apsirengdavę žvėrimis, paukščiais, pasakų būtybėmis ir t. t. Tokie vaidinimai ilgą laiką buvo atsitiktinio pobūdžio: iš anksto nebūdavo paruoštas jų tekstas, nebūdavo apgalvoto nuoseklaus veiksmo. Vaidinimas buvo improvizacija.Laikui bėgant, komedijų juokai ir pašaipos buvo pradėti sieti su kokiu išgalvotu siužetu. V. a. pr. m. e. viduryje Atėnai klestėjo, juose įsitvirtino vergvaldinė demokratija. Šios santvarkos trūkumai kėlė žmonių nepasitenkinimą, skatino kritiką. Komedijų rašytojai nurodinėjo tuos trūkumus, visokias negeroves. Ilgainiui susiformavo nauja dramos rūšis — „senoji komedija”. Ši komedija buvo politinio pobūdžio. Ji puldavo atskirus asmenis, garsius politinius veikėjus, rodydavo skirtingų luomų santykius, nagrinėdavo filosofijos, mokslo, meno, literatūros klausimus. Įžymiausias šios senosios atikinės (t. y. Atėnų) komedijos kūrėjas, kurį F. Engelsas pavadino „komedijos tėvu” buvo Aristofanas (apie 445—385 m. pr. m. e.). Jis nepaprastai piktai plaka politinius Atėnų vadovus, kurie dedasi liaudies draugais, o iš tikrųjų yra savanaudžiai pagyrūnai. Kitoje komedijoje poetas juokiasi iš savo meto filosofų ir retorių, dar kitur liečia tėvų ir vaikų santykius. Poetas pašiepia to meto Atėnų tvarką, pasisako prieš karą. Kai kuriose komedijose Aristofanas nagrinėja literatūrinius klausimus. Čia poetas kritikuoja Euripidą, lygina jo kūrybą su Aischilo tragedijomis ir šiam suteikia pirmenybę. Poetas nurodo, jog rašytojas turįs tarnauti savo tautai, jis turįs „daryti savo piliečius geresnius”, pavyzdžiais rodyti jiems kelią į šaunumą: „Kas vaikams yra mokytojas, tas suaugusiems poetas”. Paskutinėse savo komedijose Aristofanas kuria socialines utopijas, nagrinėja turtingųjų ir neturtingųjų santykius. Aristofanas turėjo įtakos ir naujųjų laikų rašytojams: Rablė (XVI a.),Svifto ir Fildingo (XVII a.) kūryboje jaučiamas senojo dramaturgo poveikis. Pasakėčia. Vienas seniausių tautosakos žanrų buvo pasakėčia. Pasakėčia dažniausiai yra alegorinė: vietoj žmonių veikia gyvuliai, žvėrys, kartais augalai. Be to, į pasakėčią pasakotojas beveik visada įjungia pamokymą, tam tikrą išvadą, „moralą”. Graikuose pasakėčios pasirodė gana anksti (VII—VI a. pr. m. e.) ypač paplito Va. pr. m. e. Iš senovės yra išlikęs nemažas pasakėčių rinkinys, kurio autoriumi graikai laikė Ezopą. Ezopas — legendarinė figūra: gyvenęs VI a. pr. m. e., buvęs kuprotas vergas, mėgdavęs pašiepti aristokratus ir žuvęs Delfuose nuo šventikų rankų. Graikų pasakėčiose atsispindi kasdieninis žmonių gyvenimas, ekonominė nelygybė, neturtingųjų vargas ir skriaudos, turtuolių ir galingųjų veidmainystė ir t. t. ROMANAS Romano žanras graikuose ėmė formuotis dar prieš mūsų erą,II—I amžiuje. Žinoma, pats „romano” terminas atsirado žymiai vėliau, viduriniais amžiais, kada pasakojimus apie meilės nuotykius bei išgyvenimus pradėta vadinti „romaniškais pasakojimais”.Tie pasakojimai paprastai būdavo rašomi ne lotyniškai, o vietine,,romanų” kalba. Graikai tokius pasakojimus vadindavo „apysakomis”, „sakmėmis” arba „knygomis”. Graikų romane susikryžiavo keletas literatūrinių tradicijų: jam turėjo įtakos pasakojimai (novelės), meilės, elegija ir etnografiniai aprašymai. Mūsų laikus pasiekė penketas graikų romanų. Jau tai rodo, kad šitokie kūriniai būdavo mėgstami. Tų kūrinių siužetai šiek tiek panašūs: herojai, nepaprasti gražuoliai ir gražuolės, vos išvydę vienas kitą, pajunta širdyje „nenugalimą meilės liepsną”. Bet nelaimingas likimas juos išskiria: kartais vienas jų arba ir abu patenka į plėšikų rankas, kartais valdovai ima pirštis gražuolei. Bet jiedu, nors ir kankinami, nors ir persekiojami, neužmiršta vienas kito. Kai kuriuose kūriniuose gražuolė ar jaunuolis numiršta, palaidojami, bet; pasirodo, jų mirtis tik tariama: veikėjas vėl atsigauna, susitinka savo mylimąjį. Romanas baigiasi laimingai. „Chairėjas ir Kalirojė.” Vienas garsiųjų graikų romanų yra Charitono „Chairėjas ir Kalirojė”. Autorius, tarsi būtų tikras istorikas, pačioje kūrinio pradžioje pasisako, kas esąs ir apie ką rašysiąs: „Aš, Charitonas Afrodisietis, retoriaus Atenagoro raštininkas, papasakosiu vienos meilės istoriją, atsitikusią Sirakūzuose”‘. Kalirojė — įžymaus Sirakūzų karvedžio Hermokrato dukra, „visos Sicilijos papuošalas”. Ją susitinka ir iš karto pamilsta toks pat kilmingas sirakūzietis Chairėjas. Jaunoji pora netrukus susituokė. Bet tada pasijuto įžeisti kilmingieji jaunikiai, kuriuos Kalirojė atstūmė. Jie „dabar susitaikė ir… susiėjo pasitarti. Į kovą su Chairėju juos kurstė pavydas”. Chairėjo meilė bandymo neišlaikė: įtaręs, kad žmona esanti jam neištikima, jaunasis vyras spyrė žmonai, ir toji apalpo. Artimieji tarė, jog Kalirojė mirusi, todėl, graudžiai apraudoję, gražiai ir prabangiai palaidojo. Bet plėšikai išplėšė kapą ir pagrobė tuo metu jau atsigavusią Kaliroję. Dabar prasideda ilgos herojų kelionės. Veiksmas suskyla į dvi, Kalirojės ir Chairėjo, linijas. Plėšikai veža Kaliroję į Rytus — į Mažąją Aziją, į Miletą, kuris tada buvo persų valdomas. Kalirojė patenka į turtuolio Dionisijo namus, ir šis pamilsta gražuolę, peršasi, bet Kalirojė iš pradžių atstumia jo ranką. Vėliau, patarta geros draugės, išteka, tačiau širdyje saugo meilę Chairėjui. Pastarasis irgi vyko ieškoti gražuolės žmonos ir jau buvo netoli tikslo, bet pateko persams į nelaisvę, tapo vergu. Dionisijas, gavęs melagingų žinių, laiko Chairėją mirusiu, o Kalirojė šiam pastato tuščią kapą… Nuo dabar susikerta Kalirojės ir Chairėjo linijos. Chairėjas patenka į rankas persų satrapui Mitridatui, kuris pats pamilsta Kaliroję. Mitridatas mėgina perduoti Kalirojei Chairėjo laišką, o Dionisijas įtaria, kad Mitridatas kėsinasi į jo žmonos dorą, ir pasiskundžia persų karaliui Artakserksui. Karalius kviečia juos abu atvykti į Babiloną. Čia karaliaus teisme išaiškėja, kad Chairėjas gyvas. Mitridatas išteisinamas, o ginčas tarp Chairėjo ir Dionisijo, katram turi atitekti Kalirojė, turi būti vėliau išspręstas. Karalienė tuo tarpu globoja Kaliroję, bet šiai gresia naujas pavojus: pats karalius Artakserksas pamilsta gražuolę. Tuo pačiu metu pasklinda žinia, jog Egipte prasidėjo sukilimas, ir karalius išskuba į žygį. Dionisijas lydi karalių. Chairėjas, pagalvojęs, jog Kaliroję karalius atidavęs Dionisijui, pereina į sukilėlių pusę. Paskirtas vadovauti samdinių būriui, jis parodo narsumo stebuklus ir užgrobia vieną salą, kur yra karaliaus haremas. Čia jis randa Kaliroję, kuri jau buvo pasiryžusi nusižudyti. Atpažinę vienas kitą, abu jaučiasi labai laimingi ir grįžta namo. Charitonas pažįsta „mažojo žmogaus” ir vergų buitį. Jis didžiai gailisi prislėgtų žmonių. Gyvos, ryškiais tonais nuspalvintos scenos, kuriose veikia vergai. Jų paveikslai yra ryškesni ir spalvingesni už aukštuomenės atstovų atvaizdus. Charitono. romano veikėjai gana gyvi. Autorius pabrėžia ne tik jų gražumą, bet ir moralinį kilnumą, ištikimybę. Ypač ryškus Kalirojės paveikslas: ji ne tik „nežemiško grožio”, bet ir „įpratusi kęsti nelaimes” moteris, visokiomis aplinkybėmis nepametanti galvos. Charitonas — gabus pasakotojas, jo pasakojimas plaukia gyvai, veržliai. Kūrinyje nėra nukrypimų ir intarpų, kurių gausu kituose graikų romanuose. Didžiausia šlovė pasaulinėje literatūroje atiteko kitam graikų romanui, sukurtam, gal būt, kiek vėliau už Charitono “Chairėją ir Kaliroję”. Tai —Longo „Dafnis ir Chlojė”. Šiame nedideliame kūrinyje aprašoma dviejų pamestinukų vaikų, berniuko ir mergaitės, meilės istorija. Abu herojai suaugę randa savo tėvus, sutuokdinami ir laimingai gyvena. Šis romanas turėjo įtakos XVII—XVIII a. pastoraliniams romanams.

Įvairūs autoriai skirtingai suvokia ir aiškina pačią mitologiją: 1)prancūzų švietėjai – tamsumo ir apgaulės produktas. 2)F.Šelingas – poetinis simbolis 3) natūralistinė m-kla – mitas atsirasdavo, kai žmogus abstrakčias sąvokas išreikšdavo nurodydamas konkrečius požymius. Taigi mitai nėra tik naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o būdami susieti su magija ir ritualais yra gamtos bei socialinės tvarkos kontrolės išraiška. Penkios mitų rūšys: etiologiniai (aiškino vienų ar kitų papročių, įvairių padavimų ar daiktų atsiradimo aplinkybes bei priežastis), herojiniai (susiję su tikėjimu, kad kiekv, padaras turi nemirtingą sielą), metamorfiniai–teogoniai (dievų kilmė), chtoniniai, eschatologiniai, antropogeniniai. M-jos šaltiniai: iki mūsų dienų išliko daug antikinės literatūros kūrinių, iš kurių galima išskirti siužetus, paveiklus, faktus, liudijančius apie tai, kad gr. m-ja pamažu tapo fiksuota ir sistematizuota. Beveik visa antik. Literatūra ir meninė (herojinis ir didaktinis epas, drama, lyrinė poezija), ir mokslinė (filosofija, istorija, geografija) pilna mitologinės medžiagos, taip pat – specialūs mitų rinkiniai. Homero “Odisėja” ir “Iliada”. Čia mitas suvokiamas kaip realybė, neabejojant jo egzistavimu. Dievai čia iš esmės labai panašūs į žmones, tik nesenstantys ir nemirtingi. Jie turi galią keisti savo išvaizdą, dydį, įgyti žmogaus ar bet kurį kitą pavidalą. Žmogus su dievais gali bendrauti tiesiogiai, per tarpininką arba per sapną. Herojai ieško garbės, šlovės, jie nori išgarsėti, tačiau arogantiškas išdidumas, smurtas, nusidėjimas užtraukia dievų pyktį. Tai liudija apie aukštesnį – dievų teisingumą. Mesiodas “teogonija”, “darbas ir žmonės” (7a.pr.Kr.) pirmas pateikia sistemizuotas m-jos žinias. Dievų geneologija, kosmogoninė sistema. Lyrikoje (7-5a.pr.Kr.) – alkajas, pindaras, sapfo – mitai nublanksta. Tragedijos (5a.pr.Kr.) – aischiras, sofoklis, euripidas, – nauji personažai. Komedijos – Aristofanas – pašaipa iš dievų. Helenizmas. Poetai–Teokritas,Bijonas,Moschas.(4-3pr.Kr.) Kalimacho (3a.pr.Kr.) himnai. Apolonijus Rodietis (3a.pr.Kr.) – panaudojo mitus apie argonautos (“argonautika”). ir t.t. Periodizacija: 3 etapai – ikiolimpinis (chtoninis). Chton (žemė). Šis laikotarpis sutampa su matriarchato epocha, kai visuomenėje svarbiausias asmuo buvo motina. Ikiolimp. Gr.m-ja gyvenimo ritmą suvokė kaip chaotišką ir deformuotą, aplinkiniame pasaulyje įžvelgia nepaaiškinimas aklas jėgas, daiktus. Kaip moteris matriarchate yra šeimos galva, motina, maitintoja, taip žemės yra dievų, demonų ir žmonių gimdytoja. Chton. Laikotarpiu vyravo kelios m-jos formos: 1)fetišizmas – daikto ar reiškinio idėja dar neatsiskiria nuo paties daikto ir turi magišką galią. Ši forma atsirado, kai visuomenė vertėsi daugiausia medžiokle, žvejyba, derliaus rinkimu, jos sąmonė apsiriboja tiesioginiu, jutiminiu suvokimu. Fetišizmo liekanų gausu vėlesniuose mituose. Čia fetišai tampa dievų atribūtais. Pvz. perkūnas ir žaibas – Dzeuso. Buvo fetišizuojami ir žmonės, jų kūno dalys, gentys, visa gamta. 2) animizmas – daikto idėjo žmonių sąmonėje atsiskiria nuo paties daikto. Tada, kai plėtojantis ūkiu imta labiau domėtis daiktų gamyba. M-gijoje dievybė atsiskiria nuo savo apvalkalo (medžio, akmens). Tai jau materiali, pojūčiais suvokiama būtybė, kurios kūnas sudarytas iš žemės, vandens, oro ir ugnies. 3) Totemizmas – gyvuliai šventi. Pvz. Dzeusas – jautis. Hera – karvė. – olimpinis laikotarpis. Visuomenės patriarcha-tas. Antropomorfinė dievų interpretacija. Atsirado aukščiausias dievas Dzeusas. Olimpe susidaro patriarchalinė bendruomenė. Susidaro naujo tipo dievai, kinta jų funkcijos.Pvz., Atėnė – karo ir išminties deivė, Hera – šeimos ir santuokos globotoja, ir t.t. Žmogaus ir gamtos santykiai tampa harmoningi. Ankščiau nimfos buvo chaoso simboliai, dabar – miškų, upių, ežerų, laukų deivės. Yrant gimininei bendruomenei ir atsirandant ankstyviesiems miestams – valstybėms, keičiasi gr. mitų heroika. Negarbingi herojai susilaukia bausmės. Mitai tampa literatūrinio apdovano-jimo objektu, ima neigti patys save. – helenistinės romėniškos epochos m-jos. Dominuoja metamorfozės – mitai apie pavertimus. Žiloje senovėje sudvasinti ir antropomorfizuoti gamtos daiktai bei reiškiniai, praranda savo mitologiškumą ir tampa gėlėmis, medžiais, aidu. Naiviąją m-ją keičia žmogaus ir gamtos poetizacija.