VILNIAUS UNIVERSITETO Istorijos fakulteto
Ankstyvųjų metalų laikotarpio pasaulėžiūra, tikėjimai, religija, magija
REFERATAS
Vilnius2005
ĮŽANGA
Tikėjimas antgamtiniais objektais ir jų garbinimas paprastai laikomas svarbiausiu religijos požymiu . Vadinasi iš pradžių turi atsirasti tikėjimas kažkuo ir tik vėliau susi-formuoja religija. Kada žmonės pradėjo tikėti antgamtiniais dalykais negalima pasakyti. Žinoma, kad į Lietuvą pirmieji gyventojai atėjo jau su savo tikėjimu, religiniais vaizdi-niais ir apeigomis. Tada tikėjimas buvo gyvenimo dalis organizuojanti žmonių visuome-nę. Negalima būtų teigti, kad žmonės dievino tai, ko nesuprato. Jie stengėsi suprasti ir paaiškinti, kad jų tikėjimas būtų pagrįstas. Kiek tuometinės sąlygos leido, kūrė tariamąjį mokslą – magiją. Tada tai buvo filosofija, mokslas. Magiška reikšmė buvo teikiama daik-tams, reiškiniams, ženklams, piešiniams. Magija nėra religija, tačiau jos abi susijungę ir susipynę tarpusavyje. Šio darbo tikslas – pabandyti atsakyti į klausimus kuo tikėjo žalvario ir ankstyvo-jo geležies amžiaus žmonės? Kokius dievus ar jėgas jie garbino? Kaip, kokias ir kas atna-šavo aukas? Kaip žmonės suvokė juos supantį pasaulį? Kitaip tariant, koks buvo jų dva-sinis gyvenimas.
Pasaulio sandara Žmogų visada domino jį supančio pasaulio visuma. Pasaulio sandara ypač susi-domėjo žemdirbiai . Dangus baltų gyvenime iš tiesų buvo kasdieninė „duona“. Dangaus šviesulių dėka žmogus identifikavo save laike ir erdvėje. Visos baltų kalendorinės šventės, laiko skai-čiavimo sistemos vienaip ar kitaip susietos su šviesulių padėtimi dangaus skliaute įvai-riais metų ar paros laikais . Be jokios abejonės, to meto dangaus skliautą įsivaizdavo kietą ir tvirtą . Pagal R. Rimantienę, ankstyvuoju metalų laikotarpiu žmonės dangų vaizdavo nukaltą iš vario.Akmens ir žalvario amžiuje žmonėms saulė nebuvo dievybė. Ją gerbė, o ne garbi-no. Juo labiau, kad būta dviejų ar net keturių saulių. Saulė buvo vyriškosios giminės. Pa-prasčiausias saulės ženklas yra skritulys. Žirgai tapo saulės simboliu, šventu jos gyvuliu, nors ji kai kur vaizduojama ir plaukianti luotu.
Lietaus ženklas, šukų pavidalo pluoštai, taip pat būdingi įvairių žemdirbių kultūrų ornamentikai. Juos žymėjo ant molinių puodų, gintarinių papuošalų .Anksti žmonės pastebėjo ir mėnulio įtaką daugeliui žemėje vykstančių procesų. Tai rodo pirmieji žmonių naudoti kalendoriai, pagal mėnulį skaičiavo laiką ir įvairias šventes. Mėnulis, kaip priešprieša saulei, tikriausiai buvo moteriškosios giminės.O vanduo daugelio tautų tikėjimuose buvo kosminis simbolis, visokio gyvybės davėjas, turėjo ir mamiškos gydomosios galios . Visur žalvario amžiaus žmonės vaizda-vosi pasaulį apsuptą jūros, kuri virto vientisu pasaulio vandenynu . Patriarchato laikotar-piu buvo sukurti vandens dievai ir dvasios . Gal dėl to pirmosios aukos būdavo skandi-namos ar metamos į vandenį.Vienas iš svarbiausių pasaulio sandaros elementų yra žemė. Ji buvo moteriškos giminės, kaip priešprieša saulei. Ankstyviausi žemės ženklai yra keturkampiai ir rombai, o vėliau – trikampiai. Užbrūkšniuotas trikampis žemdirbių laikotarpiu tapo įdirbtos že-mės ženklu. Žemės ženklų randama puodų ornamentikoje. Prasmingai atrodo puodo vidi-nėje sienelėje vaizduojami žemės ženklai. Tai tikrai ne puodų puošmena, nes jų nematyti, todėl, matyt, jie turėjo magiškai saugoti puodų turinį.Tikėjimai Kada žmonės pradėjo tikėti antgamtiniais dalykais, negalima pasakyti. Bet žino-ma, kad pirmieji į Lietuvą atkeliavę gyventojai jau turėjo susiformavusią pasaulėžiūrą. Tai liudija paleolito ir mezolito palaidojimai ir meniški dirbiniai. Negalima būtų teigti, kad žmogus dievino tai, ko nesuprato. Jis stengėsi suprasti ir paaiškinti, kad jo tikėjimas būtų pagrįstas. To meto tikėjimai sutapo su to meto gyvenimo reikalavimais. Senovės gyventojų dvasinis pasaulis buvo glaudžiai susijęs su gamta ir jos jėgomis. Atkreiptas dėmesys į pagrindinius pasaulio sandaros elementus: dangų, žemę, saulę, mėnulį bei vandenį.
Baltų gyventoje teritorijoje vienas iš pirmųjų buvo totemistinis tikėjimas. Žmonės tikėjo, kad jų giminės pradininkas ir globėjas yra kuris nors gyvūnas, augalas ar panašiai. Medžiotojai visame pasaulyje garbino Žvėrių Viešpatį. Elnių ir briedžių viešpaties kultas plačiausiai atsispindi įvairiausių Europos ir Azi-jos tautų mene nuo akmens amžiaus iki viduramžių . Jos buvo laikomos tautų pramotė-mis. Vėliau elnės ar briedės kultą išstūmė lokio kultas. Jau vėlyvajame neolite briedžių ar elnių dantų amuletus ėmė keisti lokio ilčių amuletai. Vėliau nešiojo vien lokio ilčių amu-letus, nors dar ir žalvario amžiaus gyventojai kartais nešiojo senųjų Viešpačių atvaizdus. Gyvatė ar žaltys – taip pat dažnokai sutinkamas simbolis. Baltų gentyse jie žinomi jau nuo akmens amžiaus, o vėlesniais laikais net susiformavo savitas žalčio kultas . Žal-vario ir geležies amžiais gyvatės ir žalčiai buvo vaizduojami papuošaluose. Ilgainiui žmonių pasaulėžiūra keičiasi. Pradedama įdėmiau žvelgti į aplinką. Imama manyti, kad medžiai, vanduo, akmenys, žemė, ugnis, netgi griausmas, žaibas ir t.t. turi ne tik savo išorinį pavidalą, bet ir dvasią . Toks tikėjimas pakeitė žmonių požiūrį ir į mirtį. Taip pat pradėta garbinti gausybė gamtos dvasių. Matriarchato laikotarpiu pirmosios ir pagrindinės, matyt, buvo deivės-moterys. Atsirado Laima – likimo ir visa teikianti deivė. Giltinė – nuodingoji, antroji Laimos pusė. Ragana – nakties, mirties ir atgimimo deivė. Žemyna arba Žemė Motina – derlingumo, gyvybės ir teisingumo deivė. Gabija – ugnies deivė, namų židinio sergėtoja. Buvo ir daugiau moteriškų bei vyriškų dievybių. Pagal E. Grigalavičienę – ankstyvuoju metalų laikotarpiu patriarchalinės šeimos iro. Pagal A. Girininką ir O. Lukoševičių – tuo metu baigėsi matriarchatas ir prasidėjo patriarchatas. Greičiausiai buvo patriarchatas, nes didėjo vyrų vaidmuo, juo labiau, kad vis didesnę reikšmę įgavo karyba. Patriarchato laikotarpiu Lietuvoje pakito religija. aukš-čiausią vietą užėmė vyriškosios dievybės, šalia kurių išliko ir moteriškosios. Greičiausiai pagrindiniai dievai buvo Dievas, Perkūnas ir Velinas. Pagal R. Ri-mantienę, jau vėlyvajame neolite turėjo būti vyriausia nematoma dievybė, kurią vadino Dievu. Jis buvo dangaus šviesos, taikos dievas, teisingas, tyras ir nepiktas. Pagal mitus, jis turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę Ladą, kuri pagimdė pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lelį. Dievas buvo aukščiausias, vyriausias, visagalis pasau-lio viešpats, valdantis viską ir danguje ir žemėje. Deja, šio visagalio paveikslo nėra rasta. Perkūnas – nepermaldaujamas ir nekantrus teisingumo dievas. Jo jėgą rodo griaustinis. Jo atributu tapo kirvis, kuris buvo šviesos, saulės ir vaisingumo simboliu. pe-rkūnas baudžia ir dievus ir žmones, o labiausiai savo pagrindinį priešą – Veliną (velnią). Velinas – piktas, kerštingas nakties valdovas, mirties ir požemio karalystės vieš-pats. Egzistavo ir kiti dievai. Nėra aišku ar tikrai visi šie dievai buvo ankstyvuoju meta-lų laikotarpiu, bet tokias prielaidas galima daryti, remiantis kaimyninių šalių to meto reli-giniais vaizdiniais, lietuvių tautosaka ir mitais.Laidosena Jau nuo seniausių laikų žmonės turėjo suprasti mirties ir kapo svarbą, kitaip jie nebūtų tiek dėmesio skyrę laidosenai. Kapas – tai tarsi simbolis, atskiriantis gyvųjų ir mi-rusiųjų pasaulius. Kapas yra pomirtinė žmogaus buveinė, todėl visais laikais rūpintasi kapų įrengimu. Iš turimų laidojimo paminklų galima daryti išvadas, kad Vakarų ir Rytų Lietuvos žmonių laidosena ankstyvajame žalvario amžiuje buvo skirtinga. Viduriniajame žalvario amžiuje į šias abi sritis pradėjo plisti deginimo paprotys, nors pats laidojimo būdas ir ka-po įrengimai jose liko skirtingi.Vakarų Lietuvoje ir toliau laidojo pilkapiuose, o Užnemunėje laidota plokštiniuo-se kapuose. Rytų Lietuvoje įspūdingų pilkapių nėra.Pilkapiams parinktose vietose pirmiausiai sudėdavo koncentrinius vainikus iš di-delių akmenų. Jie turėjo žymėti pilkapio ribas, saugoti mirusiuosius. Ankstyviausias ka-pas būdavo įrengiamas ant pagrindo, o vėlesni kapai – įvairiose sampilo vietose. Ant ka-po dažniausiai būdavo sukraunamas ir pirmojo kapo statinys. Statinių formos įvairios: apvalūs, ovalūs, keturkampiai. Statiniai skiriasi ir dydžiu bei įranga.
Su griautiniais palaidojimais susijęs kūno rengimo laidojimui aspektas – kūno pa-dėtis. Mirusieji kapuose guldyti įvairiomis pozomis.Degintiniai kapai irgi pasižymi įvairumu. Sudeginto mirusiojo kaulai supilti į duobutę arba į urną. Vienur urnos pastatytos vienos, o kitur apstatytos akmenimis. Kai kurios urnos iš viršaus uždengiamos akmeniu. Urnos žinoma irgi ne vienodos.Dirbiniai susiję su tikėjimais Kalbant apie priešistorės žmonių dvasinį gyvenimą, galima remtis išlikusiais tų laikų meniniais dirbiniais, kurie pirmiausiai buvo susiję su tikėjimais, laidojimu ir kito-mis gyvenimo sritimis. Gausiausi ir labiausiai paplitę ankstyvojo metalų laikotarpio dirbiniai yra amule-tai. Jie gaminti iš įvairių medžiagų: iš žvėrių ilčių, dantų, iš kaulo, rago, gintaro. Amuletams buvo suteikiama antgamtiška jėga, magiška galia apsaugoti nuo pavo-jų, atnešti sėkmę medžioklėje ir gyvenime . Amuletai būdavo kabučių pavidalo, pragrę-žus viename gale skylutę. Nors būdavo ir be skylutės. Juos kabindavo ant kaklo arba tvir-tindavo prie drabužių. Pagal E. Grigalavičienę, amuletus greičiausiai gamino žyniai, su-teikdami jiems stebuklingos jėgos. Kartais į žalvarinių grandelių apvarą būdavo įveria-mos smulkios iltelės, kurios turbūt teikė ne puošnumo, bet turėjo magišką prasmę. Žmonių tikėjimą išreiškė ir zoomorfinės bei antropomorfinės figūrėlės. Narkū-nuose rastas ilgasnapio paukščio, padaryto iš briedžio rago viršūnės, galva. Prie Baltijos jūros esančiose srityse rasta gintarinių lokio, šerno, arklio bei kitų gyvūnų figūrėlių. Kerelių piliakalnyje rasta meškos figūrėlė, padaryta iš akmens plokštelės ir ak-muo, kurio nuskeltoje plokštumoje išbraižyta neaiški, panaši į briedžio figūra. Kerelių figūrėlės datuojamos paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą. Žmonių atvaizdai tais laikais galėjo būti susiję su protėviu kultu. Galbūt iš pradžių su jų pomirtiniu garbinimu, o vėliau su antropomorfinių dievybių garbinimu. Narkūnų piliakalnyje rasta iš rago padaryta, stilizuota žmogaus figūrėlė, kurioje pažymėta tik galva ir liemuo. Galva pratęsta, tarsi būtų su skrybėle. Narkūnuose taip pat rastas molinis skri-tulys, kurio paviršiuje esantys įbrėžimai ir dvi šalia esančios skylutės primena žmogaus veidą. Kereliuose rastas kaulinis adiklis, kurio paviršiuje esantys taškučiai primena žmo-gaus figūrą. Šernuose rasta žalvarinė figūrėlė, vaizduojanti žengiantį karį. Ši figūrėlė į Lietuvą pateko iš Tolimųjų Rytų sričių.
Retkarčiais žmonių galvutėmis puošiami ir kokie kauliniai raginiai, o kai kada ir akmeniniai įrankiai, kurie, matyt, drauge tapdavo ir apeiginiai . Ankstyvųjų metalų laikotarpio gyvenvietėse pasitaiko apeiginių stulpų, ant kurių pavaizduota žmogaus galva. Atskirą dirbinių grupę sudaro miniatiūriniai kirveliai, kurie dėl savo dydžio ir me-džiagos negalėjo būti naudojami darbui ir, matyt, buvo susiję su apeigomis. Tokių kirve-lių aptikta Narkūnų piliakalnyje. Sokiškių piliakalnyje rastas žalvarinis 5,5 cm ilgio, 3 cm pločio ašmenimis kirvelis, kuris taip pat vargu ar turėjo praktinės naudos. Randama ir kirvio formos amuletų. Kirvis vertintas nuo pat jo atradimo. Kirvis yra vyriškos dievybės atributas, valdžios ir vaisingumo simbolis. Kirvis tapo karo ir mirties dievo atributu.Kerelių piliakalnyje rastos trys vienodos lygiašonės trikampės plokštelės, padary-tos iš akmens. Jų prasmė nenustatyta, tačiau pasaulio religijų simbolikoje lygiašonis tri-kampis simbolizuoja žemės dievybę.Gyvenvietėse randama puodų, puoštų rombų ar keturkampių motyvais – tai anks-tyviausias žemės ženklas. Puodai puoštini ir trikampiais.Prie religinių dirbinių dar gali būti priskiriami kauliniai skrituliai, kurie neturėjo praktiškos reikšmės.Prie apeiginių dalykų E. Grigalavičienė priskiria Vosgėlių piliakalnyje rastas šu-kas. Taip pat ir muzikos instrumentą rąstą Narkūnų piliakalnyje. Tai 6-7 cm ilgio, tuščia-viduris kaulas, kurio viduryje priešpriešais išgręžtos 2 skylutės. Daugiau tokių dirbinių Lietuvos teritorijoje nerasta.Aukojimai Kiekvieno kulto pagrindinė apeiga yra aukojimas. Tikriausiai per aukas žmonės palaikė santykius su dievais, atsidėkodami, ko nors prašydami, o gal netgi norėdami kam nors pakenkti. Aukojimo formų ir būdų būdavo įvairių. Atrodo, kad seniausias aukas au-kodavo vandenyje ar pelkėse. Tai rodo archeologiniai radiniai. Pelkėse randama žvejų luotų, kartais pavienių dirbinių. Deja, dažnai sunku nustatyti kas buvo paaukota, o kas paprasčiausiai nuskendo, buvo pamesta.
Vėliau aukas imta deginti. Aukojimo židinius nuo paprastų židinių galima atskirti. Aukojimo židiniai būna daug gilesni, iki 1 m ar dar gilesni. Dažniausiai jie būdavo neva-lomi, turi daug sluoksnių. Greičiausiai po apeigų ugnis būdavo užgesinama smėliu. daž-niausiai aukojimo židiniai būna atokiau nuo pastatų.Kulto apeigas atlikdavo ir alkuose (alkavietėse). Dažniausiai tai buvo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai, nedideli laukeliai arba pievelės prie upelių ar jų santa-kų . Alkuose įrengdavo aukurus, kūrendavo ugnį, aukodavo aukas.Ankstyvuoju geležies amžiumi datuojama Lapainos aukų duobė . Apeiginis aukų židinys lyg ir buvęs Narkūnų piliakalnyje, šalia kurio buvo tyčia sudaužytų puodų krūva, o netoliese – smulkiais akmenukais grįsta aikštelė ir stovėjo apskritas 3,5 m skersmens pastatėlis su židiniu .Apeiginės reikšmės, matyt, turėjo ir įvairūs akmenys, tačiau sunku atpažinti apei-ginius akmenis, o juo labiau juos datuoti. Galbūt prie tokių akmenų galima priskirti ak-menis su iškaltomis duobutėmis. Dubenuotieji akmenys dažniausiai apskriti, o paviršiuje iškaltos duobutės įvairių formų. Duobučių reikšmė iki šiol nėra išaiškinta.E. Grigalavičienė atkreipia dėmesį į Sokiškių piliakalnyje kultūriniame sluoksnyje atidengtą akmenį, kuris buvo pastatytas, o ne nuverstas. Šis akmuo plokščias, netaisyk-lingo keturkampio pavidalo, 1,2 m ilgio, 0,8 m pločio, 0,8 m aukščio, į viršų plonėja ir siaurėja, o viena visiškai plokščia jo pusė nukreipta į rytus. Akmuo stovėjo ant akmenų grindinėlio. Apeiginiai akmenys priskiriami I tūkst.. pr. m. e.Žinoma apeigas turėjo kažkas atlikti. Matriarchato laikotarpiu, greičiausiai, apei-gas atlikdavo moterys, o patriarchato – vyrai.Svarbu paminėti ir pastatus, skirtus aukojimams, apeigoms. Ankstyvajame metalų laikotarpyje prie tokių pastatų priskiriami Kurmaičių, Bačkinkėlių ir Kerelių pastatai.Kerelių piliakalnyje rasta keli apskrito plano pastatai. Jie buvo negyvenamieji, o tikroji paskirtis galėjo būti įvairi. Vienas apvalus statinys stovėjo piliakalnio aikštelės vi-duryje. Išlikę du stulpaviečių ratai, iš kurių vienas 3 – 3,5 m skersmens, ji supo kitas, di-desnis 4,5 – 6 m skersmens ratas. Tarp ratų 50-70 cm atstumas. Vidinį ratą sudarė dvigu-ba kuolų eilė, kur kuolai įkalti po du 5-10 cm atstumu vienas nuo kito ir 15-20 cm atstu-mu tarp porų. Priešpriešais būta plačių įėjimų į pastatą – kelių metrų pločio tarpų. Pastato paskirtis neaiški.Su kultu siejamas Kurmaičių piliakalnio statinys. Jis stovėjo žemesnėje rytinėje piliakalnio aikštelės dalyje. Išlikęs puslankio formos akmenų grindinys, kurio plotis 2-3 m, o tarpas tarp puslankio galų – 18 m. Vidinėj pusėj aptikta eilė stulpaviečių, išsidėsčiu-sių kas 2-3 m viena nuo kitos. Viduryje atidengtas apie 3 m dydžio keturkampis grindi-nys, sudėtas iš smulkių akmenų. Apie grindinį – keturios 2 m skersmens ir iki 1 m gylio duobės, kuriose rasta pelenų, suskeldėjusių akmenų, puodų šukių.Panašiai įrengtas ir Bačkinkėlių piliakalnio apskritasis pastatas, tik jo aikštelė plūkta moliu, o apjuosta akmenų grindiniais. Viduryje ratu išsidėsčiusios stulpavietės. Šie Kurmaičių ir Bačkinkėlių statiniai, galbūt šventyklos, datuojami paskutiniais amžiais prieš mūsų erą.IŠVADOS
Senovės lietuvių pasaulėžiūra, tikėjimai, religija, magija yra labai svarbūs dalykai, reguliavę visą ankstyvųjų metalų laikotarpio žmonių gyvenimą. Tiksliai atkurti šiuos da-lykus yra sudėtinga, nes to meto žmonės nepaliko rašto paminklų ar piešinių. Tačiau šio laikotarpio pasaulėžiūra yra bendrais bruožais būdinga visai Vidurio ir Šiaurės Europai, taigi ir Lietuvai. Remiantis tuo, o taip pat ir Lietuvoje rastais archeologiniais radiniais ir objektais bei tautosaka ir etnologija, galima susidaryti bendrą vaizdą apie to meto pasau-lėžiūrą, tikėjimus, religiją, magiją.
Žmonės suprato, kad egzistuoja aukštesnės jėgos. Jie tikėjo, kad blogio galima išvengti, o gėrį prisišaukti atliekant tam tikrus veiksmus, kalbant užkeikimus ar turint tam tikrus daiktus. Suprato, kad mirtis yra riba tarp dviejų pasaulių, todėl laidosenos pokyčiai rodo ir pasaulėžiūros pokyčius. Įtaką darė ir kitų šalių žmonės per mainus, prekybą. atsi-radus Lietuvoje pirmiesiems metalams pasikeitė ir žmonių gyvenimas ir pasaulėžiūra. Nors tų žmonių magija rėmėsi klaidingais dėsniais, tačiau klaidingi jie atrodo šiuolaikiniam žmogui. Žmonių pasaulėžiūra ir tikėjimas atitiko to meto žmonių sąmonę ir poreikius.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972.2. Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990.3. Girininkas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. Materialinės ir dvasinės kul-tūros raida, genčių formavimasis. V., 1997.4. Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1995.5. Lietuva iki Mindaugo. V., 2003.6. Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. V., 1995.7. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983.