Ankstyvoji krikščionybė

ĮVADAS

“Ankstyvąjį krikščionybės laikotarpį įprasta vadinti Senove. Sekant visuotine istorija, šis laikotarpis apima epochą nuo Bažnyčios įkūrimo Jėzaus Nazariečio asmenyje iki vadinamųjų Viduramžių. Toks skirstymas periodais nurodo, kad Bažnyčios istorija rutuliojosi lygiagrečiai su vėlyvąja Romos imperijos istorija. Ten nuolat vyko Kristaus išpažinėjų konfliktai su aplinkinio pasaulio religijomis. Svarbiausia tų konfliktų priežastis buvo įsitikinimas, kad tik dievų kulto dėka laikosi valstybė. Tačiau naujas Romos religijos politikos posūkis ketvirtojo šimtmečio pradžioje, valdant imperatoriui Konstantinui, o vėliau ir jo įpėdiniams, viską apvertė aukštyn kojomis. Daabar jau krikščionių Dievo garbinimas turėjo garantuoti valstybės amžinybę.”*

Perskaičiusi šią ištrauką labai susidomėjau tuo, kaip tokia religija, kuri nuolat buvo persekiojama ir naikinama, sugebėjo ne tik išlikti, bet ir nugalėti nepaprasta ir tobula laikytą pagoniškąją religiją. Tačiau žinoma, viską aprašyti tokiame darbe tikrai negalėčiau, nes paprasčiausiai mums ir laiko buvo skirta tikrai nelabai daug. Be to, tai labai plati tema ir apžvelgti krikščionybės atsiradimo, išplitimo bei įsigalėjimo priežastis ir pasekmes, o dar paminėti visas su tuo susijusias asmenybes ir svarbiausius įvvykius tikrai neįmanoma. Tačiau vien dėl tos priežasties aš neatsisakiau minties, plačiau susipažinti su krikščionybės istorija ir nepasirinkau kitos temos savo darbui. Bet vieną pakeitimą tikrai padariau – aš pasirinkau tik tą temos dalį, kuri man pasirodė įdomiausia, tai yra, krikščionybės le

egalizavimą. Taip pat bandysiu apžvelgti ir paskutinįjį krikščionių persekiojimą, ir Konstantino biografiją bei jo atėjimą į valdžią, ir tai, kaip ir kas pasikeitė po krikščionybės legalizavimo.

Projektinį darbą turime rašyti remdamiesi Moros F. romanu “Aukso karstas”, tačiau šioje knygoje aprašomi kiek ankstesni įvykiai (Diokletiano valdymo metai (284 – 305) ) ir Konstantiną čia matome tik kaip antraeilį personažą. Čia galime tik stebėti, kas įtakoja Konstantino asmenybės formavimąsi. O be to, tai nėra mokslinė literatūra. Ir kaip autorius bebūtų stengiąsis, jį tikrai įtakojo tai, kad knyga, nežiūrint į tai, kad čia istorinis romanas, vis dėlto yra grožinė, o taip pat ir laikmetis, kada jis šią knygą rašė. Taigi kiekvienas, dar net neskaitęs šio romano, manau, jau gali pasakyti, kad knyga tikrai nėra labai objektyvi. Dėl šių priežasčių šiuo roomanu aš remiuosi nedaug, o visa informacija paimta iš kitų knygų (žiūr. Literatūros sąrašą). Daugiausia naudojausi viena knyga, tai yra Lenzenweger J. ir kt. “Katalikų bažnyčios istorija” I d. Ten tikrai plačiai ir, mano nuomone, objektyviai aprašomi visi, su krikščionybės legalizavimu susiję, įvykiai, o taip pat ir pati Konstantino asmenybė. Daugiausia pirminių šaltinių, o taip pat ir paties Milano edikto ištrauką (žiūr. Priedus) radau “Krikščionybės kronikoje”. Aš stengiausi visiškai nesinaudoti Lietuvoje dar prieš nepriklausomybę išleistomis knygomis. Paklausite kodėl? Mano atsakymas bū
ūtų tik vienas: aš tikrai nepasitikiu tų knygų informacija ir objektyvumu. Žinoma nesakau, kad viskas, kas ten parašyta yra tik melas bet tikrai tikiu, kad didelė dalis svarbios informacijos ten nutylima.

Paskutinysis krikščionybės puolimas

Paskutinysis didelis krikščionių persekiojimas Romos imperijoje buvo dar žiauresnis už ankstesniuosius, tačiau jis galų gale baigėsi krikščionių pripažinimu. Galiausiai krikščionybė pirmą kartą tapo teisėta religija (“religio licita”). Tačiau jos padėtis net ir po to vis dar buvo netvirta.

Viskas prasidėjo 303 m. vasario 23 d., Nikomedijoje, kai romėnų kareiviai apiplėšė ir sugriovė katedrą, esančią priešais imperatoriaus rūmus Mažosios Azijos mieste. Tačiau buvo žudomi ir persekiojami ne tik į grupes susijungę krikščionys, bet ir pavieniai žmonės, kurie kartais tokių kančių susilaukdavo vien dėl neteisingų kaltinimų, šmeižto. Taipogi nieks neatsižvelgdavo nei į žmogaus lytį, nei į amžių: “<.> paauglių būrys mėgdavo išbandyti savo jėgas žaidimų aikštelėje, ir štai tenai kiti žaidėjai ėmę erzinti geriausią disko metiką ir pravardžiuoti jį krikščionimi. Kilusios didelės muštynės, ir viskas baigėsi tuo, kad kiti žaidėjai tą paauglį negyvai užspardę.”* Jau kitą dieną, vasario 24 – ąją, imperatorius Diokletianas išleido ediktą, pagal kurį turėjo būti sugriautos visos bažnyčios. Tokį imperatoriaus sprendimą paskatino tai, kad daugelis krikščionių etiniais sumetimais atsisakydavo karinės tarnybos, tuo dar labiau sustiprindami imperatoriaus būgštavimus, kad krikščionys yra nelojalūs imperijai.Taip pat persekiojimų ba

angą išpranašavo Apolono žynys**. Jis įtikino imperatorių, jog krikščionys esą blogų pranašysčių priežastis. Ir šis nedelsdamas pradėjo juos persekioti. Tačiau skaitydami “Aukso karstą” mes galime nuolat pastebėti, kad visi skatinimai kyla iš Galerijaus, kuris nuolat atvyksta pas Imperatorių ir skundžiasi krikščionimis. Diokletianui nuolat rūpėjo tik jo sūnus Kvintiporas ir į Galerijaus skundus jis per daug dėmesio nekreipdavo: “Valdovui visai nerūpėjo, kiek jo ir Galerijaus valdomose provincijose išgriauta bažnyčių ir kiek sukišta į kalėjimus vyskupų ir kunigų.”*** Gal dėl to jis turėjo nepaprastai didelę valdžios sferą tetrarchijoje – bent jau taip viskas pavaizduota šiame romane. Tačiau Galerijus darė tikrai viską, kas tik buvo įmanoma, kad dar labiau pažemintų krikščionis imperatoriaus akyse. Jis pats gerai nepažindamas šios religijos, nuolat Diokletianui pasakodavo tokius dalykus, kurie mums, šių laikų žmonėms, atrodo neįtikėtini, pavyzdžiui, kartą jis imperatoriui parašė tokį laišką: “Štai Nikomedijoje krikščionys atkasė <.> bedievių kaulus – aš čia kalbu apie keturis nusikaltėlius, kurie kėsinosi į tavo gyvastį, ir tu, išklausęs mano maldavimų, leidai nubausti juos mirtimi. Prie tų kaulų jie sako tokius burtažodžius, kurie verstų prisikėlusias nusikaltėlių sielas pirmiausia užtraukti nelaimę ant tavo galvos. Tave jie vadina Antikristu, kuris įkūnija visą blogį, ir dar jie, gailestingiausiasis valdove, sako, kad tavyje įsikūnijo Nerono dvasia.”****

Diokletianas griebėsi jau anksčiau išleisto De
ecijaus edikto, reikalaujančio atnašauti dievams, dar labiau jį sugriežtindamas: visi krikščionys privalėjo atnašauti gėrimus dievams, o už šio įsakymo nevykdymą grėsė mirties bausmė. Dvasininkai buvo suiminėjami tikintis, kad taip vis mažiau žmonių prisijungs prie krikščionių Dievo išpažinėjų. Tūkstančiai krikščionių buvo nukankinta ir iš visų krikščionybės šalininkų buvo atiminėjami jų apdovanojimai ir titulai. Buvo uždraustos visos krikščionių pamaldos, Biblijos konfiskuojamos ir deginamos. Tačiau, nepaprastai visų nuostabai, tokie poelgiai tik dar labiau suartindavo krikščionis, o jų skelbiama religija dar labiau išpopuliarėjo. Tačiau senųjų dievų populiarumas krito taip pat negreitai. Juolab, kad nuolat atsirasdavo įvairiausių kaltinimų paties krikščionių Dievo atžvilgiu. Net ir dėl visų persekiojimų buvo kaltinamas Dievas. “Senieji dievai ne tokie – jie visada globojo imperatorių, ir dabar jie vėl įrodė esą stipresni už naująjį dievą. Tai tie dievai ir paskatino jį (imperatorių – Aut.) skelbti karą gobšiam ir pavydžiam naujajam dievui, kuris draudžia neapkęsti žmonių, bet pats mirtinai neapkenčia kitų dievų.”*

Vakaruose po 305-ųjų metų persekiojimai aprimo, kai šios imperijos dalies cezariu tapo Konstancijus Chloras. Jis vangiai vykdė krikščionių persekiojimo politiką. Jo valdomoje teritorijoje beveik nebuvo kankinių, nuo egzekucijų jis susilaikė, o žinios apie sugriautus maldos namus, kuriuose rinkdavosi krikščionys, įvairiuose šaltiniuose yra prieštaringos. Yra duomenų, kad ir jis liepė griauti bažnyčias Galijoje, Britanijoje ir Ispanijoje, tačiau kiti šaltiniai tikina, kad tai tik fiktyvūs duomenys, išgalvoti tam, kad neužsitraukti bendravaldžių rūstybės. Ramybės periodai leido krikščionims plėtoti ir tobulinti savo organizacines struktūras ir net iškelti Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo galimybę. 306 m. liepos 25 d. Konstancijus Chloras mirė Jorke.

Tačiau ne visoje imperijoje krikščionybei išlikti ir įsitvirtinti buvo lengva. Rytinėje imperijos dalyje buvo priešingai – ir Diokletianui atsisakius sosto, augustas Galerijus tęsė žiaurius persekiojimus. Tik gulėdamas mirties patale ir matydamas, kad visi persekiojimai buvo neefektyvūs, jis 311 m. pakeitė savo politiką ir davė nurodymą, kad “krikščionys gali vėl išpažinti savo tikėjimą ir atstatyti savo susirinkimų vietas”**; tiesa, tik su sąlyga, kad jie jokiu būdu neveiks prieš esamą tvarką. Šis žingsnis buvo nepaprastai svarbus krikščionybės kelyje į pripažinimą. Po to sekę įvykiai jau buvo tik šio edikto pasekmės. Krikščionybės įsitvirtinimas visuomenėje jau buvo neišvengiamas.

Konstantinas ir jo atėjimas į valdžią

Konstantinas gimė tikriausiai 280.02.27 Naiso (Nyso) mieste iš vakarinės dalies cezario Konstancijaus Chloro ir smulkininkės Elenos ryšio. “Aukso karste” mes galime suprasti, kad Elena buvo krikščionė. Ir nors Konstantino tėvas, tituluotas cezariu (289) , vedė Teodorą, vakarinės imperijos dalies imperatoriaus Maksimijano podukrą, ryšys su motina ir krikščionybe nenutrūko. Visą savo vaikystę Konstantinas praleido pas motiną Eleną. Vėliau jis buvo auklėjamas Romos imperijos rytinės dalies imperatoriaus Diokletiano dvare, kur įgijo karinių bei politinių įgūdžių. Tačiau net ir gyvendamas dvare, Konstantinas niekad nepamiršo motinos ir nuolat savo tėvui sakė: “Man rūpi ne tavo žmona, o mano motina. Tavo žmoną aš pagerbiu kasdien. Tai gera moteriškė ir labai myli tave. Bet aš – ne jos vaikas.”* Savo tėvo Konstantinas niekad nepriskyrė prie krikščionių persekiotojų ir tai, savaime suprantama, turėjo labai daug įtakos vėliau jo vykdomai politikai imperijoje. Jau jaunąjį Konstantiną visi žinojo kaip krikščioniškosios religijos šalininką: “Princepsą atpažino uosto vežikai, žuvų prekijai, vandens nešėjai, visokie dykinėtojai, uosto darbininkai, o tarp jų būta nemažai krikščionių. Mat buvo plačiai kalbama, kad princepsas esąs palankus vieno dievo garbintojams.”** Jo tėvas nuolat bendravo su krikščionimis ir “Aukso karste” galime rasti net ir tokių šiuos santykius apibūdinančių žodžių, kaip kad “Konstancijus viską apsakė savo bičiuliams barbarams”*** (taip Romos imperijoje buvo vadinami krikščionys bei svetimšaliai). Taigi Konstantino santykiai su krikščionimis buvo lyg ir savaime suprantami. Konstancijui Chlorui mirus (306), žygio į Britaniją metu, kariuomenė, sulaužydama tetrarchinę valdovų sistemą, paskelbė Konstantiną imperatoriumi. Būdamas tėvo įpėdinis, Konstantinas tęsė jo religijos politikos tradiciją. Tačiau tuo pačiu metu Romoje vietos kariškiai valdovu išsirinko imperatoriaus sūnų Maksencijų****. Tokiu būdu kova vakarinėje imperijos dalyje buvo neišvengiama.

Po Tolerancijos edikto paskelbimo vakarinės imperijos dalies religijos politikos praktika įsigalėjo ir rytinėje dalyje, o Konstantinas pasirodė esąs realiai mąstantis valstybės veikėjas. Greita Galerijaus mirtis sužadino jo, kaip valdovo, ambicijas, o jas dar labiau kurstė Maksencijaus pretenzijos į sostą; pastarasis kaip tik sustiprino savo valdžią Italijoje.

312 m. spalio 28 d. ties Milvijaus***** tiltu Konstantinas nugalėjo savo priešą Maksencijų ir įsiviešpatavo vakarinėje Romos imperijos dalyje. Savo pergalę Konstantinas vertino kaip krikščionių Dievo globos įrodymą. Tolimesni jo politikos rezultatai – krikščionybės pripažinimas ir valstybės sąjunga su Bažnyčia.

Konstantino Romos puolimą galima vadinti lengvabūdišku. Vadovaudamas daug mažesnei kariuomenei, Konstantinas per Alpes patraukė į Italiją, Romos link. Jo priešininkas Maksencijus ne įsitvirtino už Romos miesto sienų, o būdamas įsitikinęs savo pergale nutarė susikauti prie Romos vartų. Tačiau ties Milvijaus tiltu per Tibro upę nelauktai nugalėjo Konstantinas ir užvaldė visą vakarinę Romos imperijos dalį (Britaniją, Galiją, Ispaniją, Šiaurės Afriką). Dar po vienos pergalės prieš rytinės Imperijos dalies bendravaldį Licinijų, 324 metais, jis tapo vienvaldžiu visos Romos imperijos valdovu.

Savo netikėtą pergalę Konstantinas priskyrė krikščionių Dievui. “Konstantinui per sapną buvo nurodyta savo karių skydus paženklinti Dangaus Dievo ženklu ir tuomet pradėti kovą”******, – aiškino istorikas Laktancijus Konstantino motyvaciją. Eusebijas tuos sapne gautus nurodymus aprašo plačiau: Konstantinui meldžiantis, danguje pasirodė “išties nuostabus Dievo ženklas – švytintis kryžius su užrašu su šiuo ženklu nugalėsi!”*. Stebuklą matė visa jo kariuomenė. Aprašymas tikriausiai pagražintas, nors Eusebijas ir pabrėžia, jog Konstantinas pats jam apie tai pasakojęs ir priesaika patvirtinęs regėjęs Kristų. Tačiau tai, kad jokiame kitame tų laikų dokumente panašus reiškinys neminimas, verčia abejoti, ar istoriškai šis aprašymas yra tikras. Užtat žinoma, kad Konstantino karių vėliavose lemiamo mūšio metu buvo ženklas Chi – Rho (XP). Savo vėliavos su Kristaus monograma kopijas Konstantinas liepė padaryti visiems savo kariuomenės daliniams.

Tuoj po pergalės Konstantinas ėmė naikinti visus krikščionims taikomus apribojimus. Jau triumfo eitynių per Romą metu Konstantinas demonstratyviai nėjo į Kapitolijų. Tuo jis viešai parodė, kad atsiriboja nuo religinių savo pirmtako tradicijų ir pasikliauja tuo Dievu, kuris jam padovanojo pergalę ir kurio ženklas puikavosi ant jo pulkų vėliavų. Ši demonstracija anaiptol nereiškė, kad pagoniškieji kultai nuo šiol bus varžomi. Kaip ir anksčiau, pagonių šventikai galėjo atlikti aukojimo ceremonijas.

Dar 312/13 metų žiemą Konstantinas perdavė Romos krikščionių bendruomenei Laterano sritį, kur buvo pastatyta Konstantino bazilika (dabar San Giovani Laterane).
Tikintieji Konstantino posūkį į krikščionybę aiškina jo atsivertimu: Dievas pasirinkęs Romos valdovą savo įrankiu, kad jis pasitarnautų krikščioniškosioms misijoms Romos imperijoje. Dar ir dabar Graikų Ortodoksų Bažnyčia laiko Konstantiną apaštalams lygiu valdovu ir garbina jį kaip šventąjį. O modernieji istorikai, pavyzdžiui, Jakobas Burkhardtas, įtaria, kad Konstantinas kovoje dėl valdžios vadovavosi išskaičiavimais. Jo tariamasis atsivertimas nieko bendra neturi su religija, o esąs tik taktinis manevras. Siekdamas valdžios Konstantinas tik norėjęs tokiu būdu užsitikrinti vis gausėjančių krikščionių paramą. Istorinė tiesa, matyt, yra kažkur per vidurį. Atsivertimo versijai prieštarauja ne tik nepatikimi šaltiniai, bet ir psichologinės priežastys. O laikantieji tokį žingsnį tik taktiniu ėjimu neatsižvelgia į tai, kad Konstantinas gyveno pasaulyje, kur religijos vaidmuo buvo labai didelis ir kur dievams buvo priskiriama reali galia. Taigi Konstantino pasinaudojimą krikščionybe veikiausiai galime laikyti vykusia taktika.

Dar viena nesulaikomo Konstantino kilimo priežastis tikriausiai buvo jo nesutramdomas valdžios troškimas. Tikslui pasiekti jis nevengdavo net žmogžudysčių: jam priskiriamas jo uošvio Maksimiano nužudymas (301) bei Licinijaus (325) ir jo sūnaus (336) pasmaugimas. Net Konstantino pirmoji žmona Fausta ir vyriausias sūnus Krispas tapo jo valdžios troškimo aukomis.

Svarbiausia tai, kad Konstantinas sugebėjo visą Romos imperiją ir jos valdžią paimti į savo rankas. Po jo jau tik Konstantijus (350 – 361), Julianas, Jovianas ir Theodosijus Didysis (keliems 394 – 395 metų mėnesiams) sugebėjo suvienyti imperiją.

Nauja religijos politikos kryptis

313 m. birželio 13 d., Nikomedijoje Konstantinas ir jo bendravaldis Licinijus suteikė krikščionims nevaržomą ir neribotą teisę išpažinti savo religiją (religio licita). Konfiskuotas turtas, pastatai ir žemės turėjo būti sugrąžinti Bažnyčiai. Milano Tolerancijos ediktas buvo parašytas remiantis Galerijaus ediktu, taigi matome, kad tai, ką mes jau minėjome, kad po Galerijaus edikto jau nieks negalėjo sustabdyti krikščionybės kilimo, yra tikra tiesa. Pagoniškieji papročiai, išskyrus haruspicijas* privačiuose namuose, beveik nebuvo apriboti. Net ir 324 m. Konstantinas leido pastatyti Umbrijos mieste Hispelume šventyklą imperatoriaus šeimos garbei. Dėmesio vertas jo įpareigojimas, kad šventyklos neturi suteršti apgaulingi prietarai. Aišku, kad jis atmetė senojo imperatoriaus kulto esmę – aukojimą, nors paliko Pontifex maximus titulą – “imperatoriaus asmuo yra šventas ir neliečiamas”** – bei funkciją, tokiu būdu tapdamas atsakingas ir už religijos sferą.

Sparčiai ėmė didėti krikščionybės įtaka, turėjusi ir humanizuojantį poveikį. 315 metais buvo paskelbtas nutarimas, draudęs žaloti nuteistųjų veidus. Kalbant apie vergus – tai buvo pats svarbiausias Antikos visuomeninės ir ekonominės santvarkos klausimas, – 316 metų raštu jiems buvo leidžiama dovanoti laisvę Bažnyčioje. Pagal 318 metų įstatymą ginčus galėjo spręsti vyskupo teismas. 321 metais imperatorius Konstantinas išleido įstatymą, draudusį darbą sekmadieniais. Tai buvo ženklas, kad visuomenės gyvenimą vis labiau formuoja krikščionybės principai. Religijos politika aiškiai krypo į valstybės ir Bažnyčios sąjungą. Laikui bėgant pagoniškieji kultai pamažu neteko reikšmės.

Svarbiausia, mano manymu, buvo tai, Konstantino religijos politika atvėrė naujas ir nepaprastai plačias galimybes literatūrinei veiklai. Cezarėjoje Origeno įkurtoje mokykloje, kuri turėjo garsią biblioteką, mokėsi Eusebijas (+339). Naudodamasis bibliotekoje esančiais šaltiniais, jis parašė “Kroniką” bei “Bažnyčios istoriją”. Rašydamas šiuos veikalus Eusebijas siekė vienintelio tikslo – įrodyti krikščionybės tiesas. Jo istorijos planas vaizduoja Bažnyčios kelią per visas priespaudas (paskutinį kartą Eusebijas papildė knygą po Licinijaus mirties (324) ) iki Dievo siųsto išlaisvinimo valdant Konstantinui, kurį panegiriškame gyvenimo aprašyme jis vadina “ Visagalio Dievo draugu”. Eusebijas laikomas Bažnyčios istorijos pradininku.

Perėjimą iš persekiojimų į Bažnyčios laisvę atspindi ir daugiau Konstantino epochos kūrinių. Jų tarpe yra ir Arnobijaus Sikiečio (+ apie 327) knyga “Prieš pagonis”, kur demonstruojamas paviršutiniškas biblijinio Apreiškimo pažinimas. Jo mokinys buvo Laktancijus (jis minimas ir “Aukso karste”); imperatorius Diokletianas jį pasikvietė retoriku į Nikomedijos rūmus. Tokių kūrinių ir autorių buvo žinoma dar daug daugiau.

Tačiau Rytuose, kur bendravaldis Maksiminas Daja iki pat jo nuvertimo 313 metų balandžio mėnesį vykdė krikščionims priešišką politiką. Krikščionys buvo atleidžiami iš valstybinės tarnybos, bendruomenių gyvenimas varžomas, “<.> buvo grobstomos tik bedievių relikvijos. Krikščionių dievas buvo itin nekenčiamas, bet ir įnirtingiausi stabmeldžiai negalėjo nuneigti tų stebuklų, kurių jis yra padaręs savo šalininkams. Net ir didžiausi to dievo niekintojai stengėsi įsigyti kokią nors nukankinto bedievio relikviją. Ją gauti buvo nesunku, nes aukų buvo daug, o budeliai su negyvais aukų kūnais galėjo daryti viską, ką tik panorėjo, be to, tos relikvijos buvo palyginti nebrangios.”* Taigi matome, kad ne tik gyvi krikščionys buvo niekinami ir negerbiami, bet net ir mirusieji negalėjo mėgautis amžinuoju poilsiu. Tokia padėtis rytinėje imperijos dalyje leido Konstantinui savo visuotinės valdžios siekį pateikti kaip religinį karą. Po kryžiaus ženklu jis nuvedė savo kariuomenę prieš svainį ir 324 metais jį nugalėjo prie Adrianopolio ir Chrizopolio. Maksiminas Daja netrukus, dėl suokalbio su gotais, buvo nužudytas. Konstantinas tapo vienvaldis, patenkinęs garbės ir valdžios troškulį.

Turėdamas visuotinę valdžią, Konstantinas visoje imperijoje galėjo vykdyti vieningą politiką, pirmiausia krikščionybės atžvilgiu. Iš įsitikinimo, kad už savo šlovingą pergalę turi būti dėkingas krikščionių Dievui, atsirado Konstantino valdymo programa. Pilnas nepalaužiamo tikėjimo savo misija,- tikėjimą dar labiau sustiprino pergalė prieš Licinijų, – Konstantinas ėmėsi tokios religijos politikos, kurios tikslas buvo visiškai sujungti Bažnyčią ir valstybę. Būtent rytinės provincijos, kuriose buvo daug krikščionių, entuziastingai palaikiusių valdovą, dabar patyrė jo kilniadvasiškumą. Jis ne tik kompensavo padarytą žalą, laikydamas tai savo religine priederme, bet ir visur rėmė krikščionybę. Bendruomenės apėmė tikra kūrimosi karštinė, jų nariams kelias į valstybinius postus buvo atviras, jie netgi naudojosi pirmumo teise, o vyskupai tapo imperatoriaus dvariškiais.

Sunkiausia prie naujojo tikėjimo pereiti buvo didikams ir literatams: mokytas žmogus nori tikėti sąmoningai. Be to, jiems trūko gyvenimo energijos ir galios atmesti senovės tradicijoms, jiems nerūpėjo naujovių ieškojimai. Jie – harmoningi, bet gausių tradicijų ir ilgai viešpatavusios helenistinės kultūros prislėgti ir nuvarginti žmonės. Jie jau nemokėjo gyventi be senųjų dievų, o naujojo Dievo bijojo.

Matome, kad Konstantino dėmesys buvo sutelktas į vieną tikėjimą ir vieningą Dievo garbinimą. Šiai vienybei sustiprinti jis sušaukė – greičiausiai savo paties iniciatyva – vyskupų Susirinkimą Nikėjoje, kuriame, jam dalyvaujant, 325 metais nuo gegužės iki liepos buvo nagrinėjami ginčytini klausimai. Susirinkimas parodė, kad Bažnyčia ir valstybė integruojasi. Tai buvo imperinis Susirinkimas. Jo metu Bažnytinės struktūros buvo priderintos prie imperijos provincijų sienų, o metropolitams bei provincijų Sinodams suteikti teisiniai įgaliojimai, – akivaizdu, kad abi galybės susijungė. Ir nors Konstantinui tas uždavinys atimdavo daug laiko, vis dėlto jis ir toliau siekė integruoti krikščionybę į imperijos gyvenimą. Naujai pertvarkant visuomenę, vis labiau buvo paisoma krikščioniškų motyvų, stengiamasi išvengti smurtavimo. Buvo apribotos savo žiaurumu garsėjusios gladiatorių kovos, atsisakyta bausmės nukryžiuojant. 326 metais išėjo griežtas įstatymas, pagal kurį žmona už santuokinę neištikimybę buvo baudžiama mirtimi. Tačiau taip ir neaišku, ar Konstantino namų tragediją, kurios aukomis tais pačiais metais tapo sūnus Krispas ir žmona Fausta, sukėlė santuokinė neištikimybė ir ar ji šio įstatymo pavyzdžiu turėjo pamokyti kitus. Kad ir kaip būtų, imperatorius nedvejodamas pripažino, kad įstatymas galioja ir jo paties šeimai. Nors ir nebuvo uždraustas krikščionims visiškai nepriimtinas vaikų pametimas, tačiau stengtasi pašalinti to reiškinio priežastis, neturtingiems tėvams teikiant valstybės paramą. Nežmoniškai didelio pritarimo susilaukė įstatymas, draudžiantis išskirti vergų šeimas dalijantis palikimą. Šiuose įstatymuose išryškėjo humanizuojantis bruožas, – populiarios filosofinės srovės susijungė su krikščioniškomis nuostatomis.

Būdamas visuotinis valdovas, Konstantinas galėjo be politinių sumetimų tęsti krikščionybės integravimo darbą. Nors senųjų Romos senato giminių autoritetas dar nebuvo sunykęs, atskiros priemonės, kaip pavyzdžiui įplaukų atėmimas ar net šventyklų griovimas liudijo, kad siekiama apriboti pagoniškųjų kultų praktika. Nuo 324 metų imperatorius vis labiau ėmė simpatizuoti krikščionybei, tai yra tiems, kurie laikėsi katalikiškojo įstatymo. Todėl eretikams ir schizmatikams imperatoriaus privilegijos nebuvo teikiamos. Katalikų Bažnyčios vyskupams būdavo suteikiamos garbės teisės, nors į kilmingųjų sluoksnį jie būdavo pakeliami gan retai.

Įteisinęs krikščionybę, Konstantinas pradėjo savo didžiąją statybų programą. Be kitų, imperatorius apie 325 metus Vatikane pastatė baziliką apaštalo Petro atminimo vietoje, taip pat ir jo motinos Elenos nurodymu buvo pastatyta daug bažnyčių ir rūmų. Imperatoriaus statybinių užmojų viršūnė buvo prie Bosforo sąsiaurio įkurta naujoji sostinė Konstantinopolis. Nepaisant senųjų architektūros bei miesto išplanavimo formų, naujoji Roma vis dėlto turėjo atrodyti krikščioniškas miestas – tik bažnyčios, ir jokių pagoniškų šventyklų! Kai 330 metais miestas buvo pašventintas ir tapo imperatoriaus rezidencija, jame buvo įgyvendinama ne tik krikščioniška religijos programa, – į Rytus persikėlė ir politinio gyvenimo centras. Ten, be sienų saugumo, imperatoriui dar rūpėjo išlaikyti ir pusiausvyrą tarp gyventojų ir dažnai korumpuotos valdžios aparato.

335 metais Bažnyčia šventė savo 300 metų sukaktį. Ta proga istorikas Eusebijas taip pavaizdavo Konstantino viešpatavimą, palygindamas jį su dangaus valdovu: “Tai jis (Kristus), visos Visatos valdovas, Dievo Žodis, esantis virš visų daiktų ir visuose daiktuose, regimuose ir neregimuose, juos persmelkia. Iš Jo ir per Jį (mūsų) imperatorius, kaip Dievo draugas, yra dangiškojo Valdovo paveikslas ir taip, kaip ir Aukščiausiasis, pats tvarko visus žemiškuosius reikalus”*. Tokiame Konstantino išaukštiname glūdi valdovo ideologijos šaknys, vėlesniais laikais toji ideologija suformavo įvairias imperatoriaus valdžios formas; perėmusi romėnų tradicijas, ji sukūrė ir krikščioniškosios karalystės idealą.

Besiruošdamas karui su persais, Konstantinas Nikomedijoje pajuto artėjančią mirtį. Mirties patale jį pakrikštijo rūmų vyskupas arijonas Eusebijas. Manau, kad žengti šį žingsnį anksčiau jam kliudė tai, kad Romos imperatoriaus titulas nuo seno buvo glaudžiai susijęs su pagonių pasauliu. Naujakrikštas imperatorius Konstantinas mirė netoli Nikomedijos per 337 metų Sekmines. Kategorišku imperatoriaus pageidavimu jo palaikai buvo iškilmingai atgabenti į Konstantinopolį ir palaidoti jo pastatytoje Apaštalų bažnyčioje. Dvylikos kenotafų** apsuptas antkapis neabejotinai liudijo, kad Konstantinas laikė save lygiu apaštalams ir taip rūpinosi savo religiniu autoritetu. Gegužės 21 dieną Rytų Bažnyčios švenčia “Garbingųjų, Dievo apvainikuotųjų, apaštalams lygių valdovų Konstantino ir Elenos atminimą”. Miręs valdovas Vakaruose buvo apgaubtas vadinamąja Silvestro legenda, pasak kurios susirgusį imperatorių pakrikštijęs popiežius Silvestras I (314 – 335), taip išgydydamas nuo raupsų. VII amžiuje atsiradusi klastotė, žinoma Konstantino dovanos vardu, pasakoja tą patį įvykį pridurdama, kad imperatorius, atsidėkodamas už išgydymą, popiežiui perdavęs imperatoriaus insignijas ir valstybės Vakarus, nes “būtų neteisinga žemiškajam imperatoriui valdyti ten, kur dangiškasis valdovas nuskyrė vyskupų pirmenybę ir krikščionių religijos galvą”*.

Taigi matome, kad per pirmuosius 300 savo gyvavimo metų krikščionybė padarė svaiginantį šuolį – mažos žydų sektos Tikėjimas tapo visuotinai pripažinta religija. Po persekiojimų ir juodinimo prasidėjo spartus ėjimas į priekį, kartu susiduriantis su naujais apribojimais ir naujomis priklausomybėmis. Mat iš mažumos religijos krikščionybė tapo ne tik visuomenine, bet ir valstybine religija. Tokia permaina įnešė dramatiškų pasikeitimų ir į pačios Bažnyčios savimonę, ir į visą antikos visuomenę. Kulminacija galima laikyti 380 metus, kai imperatorius Teodosijus paskelbė krikščionybę vienintele leista religija.

Amžiams slenkant, pati Konstantino Didžiojo asmenybė vertinama prieštaringai. Pripažįstamas faktas, kad Konstantinas sudarė sąlygas krikščionybei laisvai skleistis vėlyvosios Antikos visuomenėje, tačiau galima rasti ir atviros kritikos, smerkiančios vadinamąjį konstantiniškąjį posūkį, kuris dažniausiai suprantamas kaip nuopuolis. Galima išgirsti net ir tokių nuomonių, kad Konstantinas legalizavo krikščionybę tik norėdamas visą Imperijos valdžią perimti į savo rankas. Bet tada iškyla vienas klausimas – kodėl Konstantinas, net ir perėmęs visą valdžią į savo rankas, ir toliau taip aktyvia rėmė krikščionybę? Čia ir susikerta daugumos istorikų nuomonės: pirmieji teigia, kad krikščionybės legalizavimas ir tolesnis jos rėmimas buvo natūralus žingsnis, nes Konstantinas pats buvęs krikščionis, o kiti teigia, kad tolimesni įvykiai buvo tik nenumaldomo noro visą valdžią išlaikyti savo rankose padarinys. Tačiau aišku viena – savo pergalę laikydamas Dievo pritarimu, imperatorius krikščionybę, kai naują religinį pamatą bei visuotinį kultą, siekė integruoti į valstybę.

Tačiau net ir po viso to, Romos liaudis, visi šie pagų, arba kaimo apskričių, gyventojai dar ilgai buvo stabmeldžiai, arba pagonys (pagani). Dar VI amžiuje Šv. Benediktas skundėsi, kad kvaili kaimiečiai garbiną Apoloną, kurio alkas buvo netoli nuo Benedikto įsteigto Monte Kassino (Monte cassino) vienuolyno. Net ir Karolio Didžiojo laikais vyskupai be perstojo kovojo su prietarais ir stabmeldyste. Pati Bažnyčia tuomet vis dar neteigė, kad nėra stabmeldžių dievų, tik laikydama juos demonais, draudžia juos garbinti. Krikščionybė ne išstūmė judaizmą ir pagonybę, o veikiau, manau, tik pakeitė šiuos tikėjimus, tik daug labiau juos patobulindama. Tai, kuo anksčiau buvo tikėta nesąmoningai ir klaidingai, tapo tikra ir nepaprastai reikšminga krikščionių tikyboje. Neliko nei helenistų, nei žydų atskirųjų kultūrų, tačiau atsirado nauja krikščioniškoji kultūra, o joje savo vietą suranda ir buvęs žydas, ir buvęs helenas.

Krikščionybės legalizavimas, tai ne tik dokumentas, leidęs laisvai garbinti tą vienintelį Dievą. Žinome, kad dar ilgai tęsėsi įvairūs persekiojimai. Krikščionybė į Imperijos politinį ir socialinį gyvenimą integravosi palaipsniui. Ir visas tas procesas vyko pačioje liaudyje. Nuolat. Nejučiomis stabmeldžių šventės virto krikščionių šventėmis, o pagoniškieji dievai ilgainiui sutampa su krikščionybės šventaisiais. Iš nuolat kapinėse statytų stabmeldžių stulpų palaipsniui taip pat buvo pereita prie krikščionybės simbolių.

IŠVADOS

303 m. vasario 23 d., Nikomedijoje, prasidėjo paskutinysis krikščionybės puolimas. Jau kitą dieną, vasario 24 – ąją, imperatorius Diokletianas išleido ediktą, pagal kurį turėjo būti sugriautos visos bažnyčios. Ediktas buvo parašytas remiantis anksčiau išleistu Decijaus ediktu, reikalaujančiu atnašauti dievams. Už įstatymo nevykdymą buvo baudžiama mirtimi, o taip pat buvo suiminėjami dvasininkai. Buvo išžudyta nepaprastai daug krikščionių, tikintis, kad taip vis mažiau žmonių prisijungs prie pagoniškojo Dievo garbintojų. Tačiau, visų nuostabai, tai tik dar labiau suvienydavo krikščionis. 311 m. Galerijus, jau gulėdamas mirties patale, davė nurodymą, kad “krikščionys gali vėl išpažinti savo tikėjimą ir atstatyti savo susirinkimų vietas”*; tiesa, tik su sąlyga, kad jie jokiu būdu neveiks prieš esamą tvarką. Tai buvo žingsnis krikščionybės pripažinimo link.
312 m. spalio 28 d. ties Milvijaus tiltu Konstantinas nugalėjo savo priešą Maksencijų ir įsiviešpatavo vakarinėje Romos imperijos dalyje. Savo pergalę Konstantinas vertino kaip krikščionių Dievo globos įrodymą. Būtent tam įvykiui jis vėliau ir priskyrė krikščionybės legalizavimą bei integraciją į valstybės valdymą. Religijos politika sparčiai krypo į valstybės ir Bažnyčios sąjungą.
313 m. birželio 13 d., Nikomedijoje Konstantinas ir jo bendravaldis Licinijus pasirašė Milano Tolerancijos ediktą. Galiausiai krikščionims buvo suteikta nevaržoma ir neribota teisė išpažinti savo religiją. Konfiskuotas turtas, pastatai ir žemės turėjo būti sugrąžinti Bažnyčiai. Tačiau pagoniškieji kultai bei papročiai liko beveik neapriboti.
Visuomenėje krikščionių įtaka didėjo labai sparčiai. Tai turėjo taip pat ir humanizuojantį poveikį, nes pagaliau buvo priimti tokie įstatymai, kaip pavyzdžiui draudimas žaloti veidą, vykdyti mirties bausmę nukryžiuojant ir pan. Krikščionybės pripažinimas taip pat atvėrė plačią erdvę literatūrinei veiklai.
325 metais nuo gegužės iki liepos, Nikėjos susirinkime, bažnytinės struktūros buvo priderintos prie imperijos provincijų sienų, o metropolitams bei provincijų Sinodams suteikti teisiniai įgaliojimai, – akivaizdu, kad abi galybės susijungė. Ir nors Konstantinui tas uždavinys atimdavo daug laiko, vis dėlto jis ir toliau siekė integruoti krikščionybę į imperijos gyvenimą.
Pamažu pagoniškieji kultai visiškai nebeteko prasmės. Vis daugiau ir daugiau žmonių rėmė krikščionybę, kol galiausiai pagoniškoji religija buvo visiškai išstumta iš Romos imperijos gyvenimo.

PRIEDAI

Milano Tolerancijos ediktas (313)

“Aš, imperatorius Konstantinas, ir aš, imperatorius Licinijus, laimingai susitikome Milane ir aptarėme visus visuomenės gerovės ir saugumo klausimus. Tarp tų dalykų, kurie, mūsų nuomone, daugeliui žmonių būtų naudingi ir kuriuos pirmiausia reikėtų sutvarkyti, yra ir dievų garbinimas, todėl mes manome, kad krikščionims, kaip ir visiems kitiems, turime leisti laisvai garbinti tą religinę galybę, kurią jie nori. Tada kiekviena Dangaus soste esanti dievybė bus palanki mums ir visiems mūsų pavaldiniams. Mes nenorime niekam uždrausti išpažinti tą religiją, kuri jam atrodo tinkamiausia. Tuomet aukščiausioji Dievybė, kurios mes laisva valia laikomės, visur rodys jai įprastą gerumą ir maloningumą.

Dabar visi tie, kurie nori prisijungti prie krikščionių praktikuojamos religijos, gali laisvai ir paprastai, nebijodami jokių trukdymų ir apsunkinimų, išpažinti ją.Tie, kurie nusipirko iš valstybės ar ko nors kito vietas, kuriose anksčiau krikščionys rinkdavosi, privalo jas jiems grąžinti, nereikalaudami pinigų ar kompensacijos, nevilkindami ir nesudarydami jokių kliūčių. Ir tie, kurie tokias vietas gavo dovanų, taip pat turi kuo greičiau grąžinti krikščionims.”*

Tuo metu labiausiai palaikymo susilaukęs krikščionių teiginys:

Į dievus esanti panaši ir žmogaus siela, tiksliau sakant – vidus, iš geriausių atomų sudėtas žmogaus kūnas. Šiems atomams subyrėjus, visai numirštanti siela; bet nereikia bijoti mirties: kol tu gyvas, josios dar nesą, o jai atėjus, nebebūsią tavęs. Reikią kuo laimingiausiai gyventi gyvam esant, o laimingo gyvenimo principas esąs nekentėti ir būti ramiam.

Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažintis

Tikiu Vieną Dievą, Visagalį Tėvą, Dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos. Gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visa padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų Išganymo nužengė iš Dangaus.

Šventosios Dvasios veikimu priėmė Kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie Kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į Dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.

Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.

Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų Prisikėlimo ir būsimo Amžinojo Gyvenimo. Amen.*

Apaštalų tikybos išpažinimas

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų; sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.**

Šiuos abu poterius įdėjau palyginimui. Matome, kad poteriai tik tapo trumpesni, o tikėjimo esmė ir teiginiai nepakito. Yra net vietų, kur sutampa žodžiai ar net ištisos frazės. Tai mums tik įrodo, kokia iš tiesų stipri yra krikščionybė, kaip tikėjimas.

Ferenco Moros istorinio romano “Aukso karstas” bei projektinio darbo panaudojimo mokykloje galimybės

Svarbiausia, kaip galima pasinaudoti šiuo romanu mokykloje, yra galimybė perskaičius romaną geriau įsivaizduoti Romos imperijos valdymą, santykius tarp pagonių bei krikščionių ir imperatoriaus bei jo šeimos ir pavaldinių gyvenimą. Kadangi tai nėra mokslinio pobūdžio knyga, ją skaityti yra tikrai nelabai sunku, o informaciją įsisavinti daug lengviau nei skaitant vadovėlį ar kitą mokomąją literatūrą. Vienintelis minusas yra tas, kad romane yra išgalvotų veikėjų, iškraipytų faktų ir 100 % pasitikėti visa knygoje pateikiama informacija negalima. Bet tai žinant ir turint bent šiokias tokias žinias apie Senovės Romos istoriją, knygą patarčiau perskaityti tikrai kiekvienam.
Asmeniškai man knyga paliko tikrai gerą įspūdį. Kadangi mes šiemet mokėmės Senovės Romos istoriją, knyga tik pagilino jau turėtas žinias ir daugeliui temų, kaip pavyzdžiui romėnų drabužiai, krikščionių ir pagonių santykiai, galiu pasakyti, padėjo pagrindus, nes prieš skaitant knygą žinių šioms temoms tikrai neturėjau daug.
Projektinis darbas man buvo tikrai labai naudingas. Visų svarbiausia, aš stengiausi savo darbui pasirinkti tokią temą, kuri man duotų kuo daugiau naudos. Žinoma mano norai bei interesai neliko paskutinėje vietoje. Mane sudomino viskas, kas romane buvo rašoma apie krikščionybę, o taip pat manau, kad klausimų apie krikščionybę taip pat būna ir egzamine, taigi rašydama ši projektinį darbą stengiausi sukaupti kuo daugiau žinių, kurios man galėtų praversti kitais metais laikant istorijos egzaminą.
Kaip mano projektinis darbas galėtų būti panaudotas mokykloje? Manau, kad tokiais darbais galėtų pasinaudoti žemesniųjų klasių moksleiviai rašydami projektus. Pati atsimenu, kad mums mokytojai nuolat duodavo vyresniųjų klasių moksleivių darbus, kad pažiūrėtume, kokia tvarka jie turi būti rašomi, kas į darbus turėtų būti įtraukta ir kokia informacija yra nebūtina ar net visiškai nereikalinga. Taip pat jaunesniųjų klasių moksleiviai prasčiau moka dirbti su daug knygų ir šaltinių. Jie dar nemoka atrinkti, lyginti bei grupuoti informacijos. Todėl tokie darbai, kad dirbama ne tik su vadovėliu, kai lyginama grožinės bei mokslinės literatūros pateikiami duomenys jiems tikrai gali padėti.
Aš bedarydama šį projektinį darbą tikrai daug sužinojau apie krikščionybę, jos legalizavimą ir to įvykio pasekmes. Manau tai daug efektyvesnis mokymosi būdas nei vien vadovėlių skaitymas.

Leave a Comment