Anglijos revoliucija XVIIa.

TURINYS

Turinys 1

1. Nedarbas ir gyventojų užimtumo aspektai......................2

2. Gyventojų užimtumo lygis 7

3. Bedarbystės lygis 8

4.Apibendrinimas 9

Literatūra 11

1. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kas gali, dirba.
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka.Todėl kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. . Darbo jėga – tai darbingo ammžiaus (nuo 18 m.) ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruojasi įdarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.
Kaip žinoma, darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais. Nedarbo lygis – ekonominis roodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška.
Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žm

mones, gaunančius darbą). “Pritekėjimą” didina: darbo atsisakę, laikinai nedirbantys, priverstinai išėję iš darbo, naujai tapę darbo jėga gyventojai. “Nuotėkį” didina: sugrįžę į darbą, naujai pasamdyti, nebelaikomi darbo jėga gyventojai.
Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos.
Dėl prislėgtojo ir paslėptojo nedarbo oficialus nedarbo lygis yra mažesnis nei neoficialus. Prislėgtąjį nedarbą vadiname tokį, kai darbo paieškos nutraukiamos kaip beviltiškos. Paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1-0,5 proc. darbo jėgos.
Paslėptasis nedarbas – tai bet koks darbas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau officialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų , vėl sumažina nedarbo lygį.
Bet būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Dalis nedirbančių sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės.Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo pašalpų. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu.
Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius, o gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų po
oreikis.
Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru.
Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat.
Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio ly
ygio) reikalavimų.
Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga.
Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.
Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.
Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito.
Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai.
Šiandien žodis “nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nu
uostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan.
Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir įgyti sugebėjimai, žinios.
Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę, kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tikisi, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą.
Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu.
Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. Santykis 1:2.5 arba 2:5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu.
Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika nebegali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis.
Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau kalbėdami apie visišką užimtumą jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo.

2. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO LYGIS

Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra minimalus ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti.

1. formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą.
2. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.
Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu.
Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas darbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą.
Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža.
Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan.

Lietuvos gyventojų ir darbo jėgos dinamika pateikta 1 lentelėje:

Gyventojai ir darbo jėga.
Metai Darbingo amžiaus ir vyresni gyventojai, tūkst. Darbo jėga, tūkst. Iš jų Aktyvumo lygis, % Užimtumo lygis, %

užimti Bedarbiai
19901991199219931994199519961997 2827,82846,12848,92846,42848,22853,92862.12873,3 1852,71902,81879,31859,31740,71752,61783,51773,7 1852,71897,61855,21778,21675,01643,61659,01669,2 – 5,2 24,1 81,1 65,7109,0124,5104,5 65,566,966,065,361,161,462,361,7 65,566,765,162,558,857,658,058,1

1 lentelė

Iš šių duomenų matome, kad 1990-1997 m. darbo jėga ir jos užimtumas mažai kito, nors nedarbo lygis išaugo.
Atkūrus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomikos sąlygas, gyventojų užimtumas pasikeitė. Dirbančių gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę, žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės ir kt. Pradėjus reformuoti ekonomiką, daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai, žymiai sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo paslaugų sferoje. Tačiau kai kurių paslaugų sumažėjo ir atsidūrė prie išnykimo ribos (skalbyklos, pirtys, poilsio namai ir pan.).
3. BEDARBYSTĖS LYGIS

Nedarbo lygis Lietuvoje nuo 1990 m. nuolat auga. Labiausiai jis išaugo 1993 m. 3,1%. Bedarbių skaičius apskrityse ir nedarbo lygio raidos dinamika parodyta 1.7 lentelėje ir 1.5 pav.

Bedarbių skaičius apskrityse (tūkst.)
Metai 1992 1993 1994 1995 1996 1997
Iš viso 24,1 81,1 65,7 109,0 124,5 120,2
Alytaus apskritis 1,2 4,2 4,1 7,4 7,9 8,0
Kauno apskritis 2,9 12,5 8,1 16,6 19,5 16,0
Klaipėdos apskritis 1,9 9,6 8,8 13,3 14,0 11,2
Marijampolės apskritis 1,1 3,2 2,1 4,7 5,1 6,3
Panevėžio apskritis 2,4 9,6 7,5 9,5 10,2 12,2
Šiaulių apskritis 2,6 10,2 8,6 13,8 13,7 16,7
Tauragės apskritis 1,9 6,8 5,7 7,5 7,2 5,6
Telšių apskritis 0,9 2,7 2,3 6,1 6,2 4,8
Utenos apskritis 2,4 6,0 4,3 6,1 6,6 8,0
Vilniaus apskritis 6,8 16,3 14,2 24,0 34,1 31,5

Netolygus bedarbytės lygis yra bedarbių amžiaus grupėse, lyčių atžvilgiu, pagal išsimokslinimą.
Bedarbiai, turintys aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą pagal specialybių grupes pasiskirsto netolygiai. Jų nedarbo priežastys yra įvairios. Didžiausią įtaką turėjo šalies ūkio struktūros pokyčiai, sumažėjęs darbo vietų skaičius ir kt.
Nemažiau svarbi jaunimo bedarbystės problema. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 1996 m. IV ketvirčio pabaigoje šalyje iki 25 m. bedarbiai sudarė 18,8 %. Mažėjimo tendencija buvo ryški ir 1997 m. – ji sudarė 17,9 %. Taigi galima teigti, kad jaunimo bedarbystė stabilizavosi, bet tai neskatina didelio optimizmo, nes ne visi darbo neturintys jauni žmonės kreipiasi į darbo biržas.
Moterų bedarbystės lygis yra didesnis negu vyrų. Tai priklauso nuo kelių priežasčių – darbo vietų sumažėjimo viešbučiuose, restoranuose, valstybės valdymo ir kitose veiklos sferose. Aptarnavimo įmonės kaimo vietose baigia išnykti. Poilsiautojų ir besigydančių poilsio namuose bei sanatorijose, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo per pusę. 1997 m. pabaigoje moterų bedarbių buvo 53,9 tūkst. arba 54,4 % visų bedarbių skaičiaus. Didžiausias moterį bedarbių skaičius (61 %) yra nuo 50 iki 54 m. amžiaus grupėje. Daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą. Baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria šeimą, keičia gyvenamą vietą ir pan., o tada sunkiau susirasti darbą pagal specialybę. Gana svarbi priežastis – vis neatsigaunanti šalies ekonomika bei gamyba pramonėje, žemės ūkyje ir paslaugų sferose.

4. IŠVADOS

Gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu.
Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kt. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties gerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.

LITERATŪRA

Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 2001.
Sakalauskas V. Statistika su statistika. Vilnius, 1998.
Bagdonas E., Sakalas A. Ekonominių reiškinių tarpusavio ryšio analizė. Kaunas, 1987

Leave a Comment