Algirdo ir Kęstučio užsienio politika

ĮVADAS

Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas prieš mirdamas padalija savo valstybę sūnums: Kęstutis gavo vakarinę Lietuvos dalį su Trakais, Algirdas, jau valdęs Vitebsko kunigaikštiją, – Rytinę su sostine Krėvoje, Manividas – Kernavę, o guduose Slaniną, Narimantas įsitvirtino Pinske, Karijotas – Naugarduke, o Liubartas paveldėjo Volinę. Tėvui netikėtai mirus, 1341 – 1342 m. Jaunutis pasiskelbė visos Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Jaunutis neilgai teišsilaikė didžiojo kunigaikščio soste. Būdamas mažiau gabus už savo brolius, jis nesugebėjo palaikyti tvarkos, ir kiti broliai jo neklausė. Šiaurėje, kunigaikštis Algirdas nuo Livonijos kryžiuočių sėkmingai gynė Pskovą. Jis brrovėsi net iki Možaisko, sudegindamas jo priemiesti. Tuo tarpu Kęstutis, kuris, valdydamas vakarinę Lietuvos dalį, tarytum stovėjo valstybės sienų sargyboje, saugodamas jas nuo vokiečių, didžiai susirūpinęs sekė nepaprastą kryžiuočių ruošimąsi karui su Lietuva. Pamatęs, kad Lietuvai gresia didžiausiais kryžiuočių pavojus, ir suprasdamas, kad Jaunutis nesugebės pavojaus atremti, Kęstutis, susitaręs su Algirdu, 1344 – 1345 m. žiemą užėmė Vilnių, pašalino Jaunutį iš didžiojo kunigaikščio sosto, duodamas jam valdyti kitas žemes.
Po perversmo, kurį Kęstutis įvykdė be kraujo praliejimo, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapo Algirdas (1345-1377). Kęstutis tapo Allgirdo padėjėju. Todėl netikslu kalbėti apie pilną diarchijos sistemą.
Gyvendami artimame sąlytyje ir pavojaus metu vienas antram teikdami pagalbą, abu broliai turėjo savo atskirus pagrindinius uždavinius: Algirdas – valdyti ir plėsti Lietuvos žemes Rytuose, o Kęstutis –ginti Lietuvą nuo vokiečių ordino puolimų.

LIETUVOS PA

ADĖTIS VALDANT ALGIRDUI IR KĘSTUČIUI

Tuoj po perversmo reikėjo atremti kryžiuočių žygį. Ordinas, paskleidus dezinformaciją apie įsiveržimą į jo valstybę, žygį sustabdė, o lietuviai nusiaubė Livoniją. Nuolatinių kovų 1345 – 1347 m. iniciatyva ir persvara buvo Lietuvos pusėje, žygius rengė bei juose dalyvavo Algirdas ir Kęstutis kartu. Nuo jųdviejų santykių labai priklausė valstybės būklė. Šaltiniai rodo bendradarbiavimą ir susiklausymą, pabrėžia broliškus jausmus. Šie daug reiškė, bet svarbiausia buvo tai, kad, nesujungusi visų jėgų, LDK nebūtų atsilaikiusi gausiuose frontuose. Vykstant nuolatiniams karams su Ordinu ir konfliktams su Lenkija, buvo neįmanomas koks nors Kęstučio separatizmas. Jis būtų buvęs politine savižudybe.
Algirdas paveldėjo didelę valstybę bei įtemtus santykius su gausiais kaimynais. Išskirtini bent trys konfliktų ir karų arealai: pati Lietuva ir kitos LDK sritys – kryžiuočių agresijos objektas, Dniepro aukštupio irr kairiųjų intakų baseinas – LDK ekspansijos bei varžybų su Maskva objektas, taip pat Haličio – Volinės žemė, kur susikirto LDK ir Lenkijos bei Vengrijos ekspansija. Už Rusijos dar stovėjo Aukso orda. Sėkmingai koordinuoti valstybės veiksmus tokioje didelėje erdvėje ir su tokia daugybe partnerių galėjo stiprus valdovas, nepriverstas derinti veiksmų su kitų dinastijos narių interesais. Toks ir buvo Algirdas, sprendęs visus valstybės reikalus ir įgyvendinęs savo sprendimus, ypač karo žygiuose bei mūšiuose Vokiečių ordino fronte ar Rusijoje.
Iškiliausias Algirdo bendradarbis visą laiką buvo Kę

ęstutis. Jis valdė didžiąją pačios Lietuvos dalį, buvo kovos su kryžiuočių agresija įkvėpėjas. Jo darbas – kasdienis gynybos organizavimas, gausių žygių atrėmimas, įtampą ir nerimą Ordino valstybėje sėjančių būrių siuntimas į ją. Kęstutis visą laiką būdavo šalia Algirdo grėsmingų susidūrimų su kryžiuočiais Lietuvoje, didelių žygių į Ordino valstybę ar Rusiją metu. Jam dažnai tekdavo pačiam vadovauti žygiams, taip pat ir Rusijoje. Nuveikti dideli darbai ir atsakomybė suteikė Kęstučiui tokį savarankiškumą, kad amžininkai dažnai jį gretindavo su Algirdu, ypač ten, kur Algirdas mažiau reiškėsi.
Po sėkmingų 1345-1347 m. kovų, kai kryžiuočiai veržėsi į valstybės centrą, jiems kelią pastojusios pajėgos iš visos LDK 1348 m. pralaimėjo Strėvos mūšyje. Tuo metu LDK prarado įtaką Pskove ir Naugarde. Maskvos kunigaikščiai vengė atvirų kovų su LDK, bet stengėsi patraukti i savo pusę į LDK įtaką patekusius smulkius Dnepro baseino žemių kunigaikščius. Jie 1349 m. sužlugdė Algirdo pasiuntinybės į Aukso Ordą pastangas užmegzti gerus LDK ir totorių santykius.

ALGIRDO POLITINĖ PROGRAMA
Algirdas atėjo Lietuvos valdyti su aiškiai nusistovėjusia politine programa, nors jos išviršinis suformavimas buvo pareikštas tik 1358 m. Lietuvos suvereno atsakyme į imperatoriaus Karolio VI pasiūlymą krikštytis: visų sričių, kur gyvena lietuviai, sujungimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio rankose; Ordino panaikinimas Baltijos pajūryje ir jo perkėlimas į stepes kovai su totoriais; Vakarų nekliudymas Lietuvai užvaldyti visas rusų gyvenamas žemes. Lietuvos vakarų siena tu

urėjo prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, paskum Priegliumi iki Aismarių, toliau Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių, o toliau į rytus Dauguvos upe. Tuo būdu visi Rytprūsiai su Karaliaučiumi turėjo pereiti Lietuvai. Rusija šioje programoje nebuvo laikoma lygiateise sritimi. Posakis „Omnis Russia ad Letwinos deberet simpliciter pertinere“ rodo, kad rusų gyvenamosios sritys turėjo būti tik lietuvių ekspansijos plotai. Trumpai sakant, Algirdas norėjo Rytų Europos lygumoje sukurti Lietuvos imperiją, kurioje vyrautų lietuviai. Algirdo taip aiškiai suformuluota politinė programa pasidarė kelrodis visiems jo įpėdiniams iki XVII a.

LIETUVOS DERYBOS DĖL KRIKŠTO

Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija, visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Kryžiuočiai Europoje dėjosi oficialiais Lietuvos krikštytojais, bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Ne po vieno, net gana sėkmingo, savo žygio jie nereikalavo krikštytis, nes Lietuvos krikštas butų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Tada jie butų nebegalėję toliau kariauti, būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių, ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas butų žuvęs amžinai.
Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietuvius, tai panoro jos gauti ir Kazimieras, kariaująs su lietuviais dėl Volinės. Jis irgi kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius, o norėdamas pakenkti ordinui, ėmė rūpintis ir Lietuvos krykštu. Tik pradėjęs kariauti su lietuviais, jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir ta

atai pranešė popiežiui (1349 m). Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Bet Kęstučio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu; iš tikro jis ne neketino krikštytis. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko, Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Volinės pilių, ir vėl prasidėjo karas. Tada Kazimieras ėmė rūpintis, kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Karolis IV

Derybos su Rusija

Po 1348-1349 m. nesėkmių Algirdas siekė susitarti Rusioje su Maskva. Susitarimas 1350 m. buvo sutvirtintas Algirdo bei Liubarto santuokomis su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštytėmis (Algirdo žmona tapo tveriškė Julijona). Taika nebuvo tvirta, jau 1352 m. LDK ir Maskva susikirto Smolenske, bet, nors ir neilgam, buvo atsisakyta karo veiksmų, sureguliuoti santykiai su Maskvos siuzerenu – Aukso Orda. Dabar Algirdas Rusioje labiausiai rūpinosi sutvarkyti LDK stačiatikių bažnyčios reikalus. Varžybos dėl bažnytinių reikalų tarp LDK ir Maskvos baigėsi tuo, kad 1354 m. Konstantinopolio patriarchas Aleksijų įšventino Šiaurės rytų Rusios metropolitu ir Algirdo žmogų Romaną – LDK stačiatikių bažnyčios metropolitu. Tai buvo svarbus laimėjimas, padėjęs Algirdui konsoliduoti gudų žemes bei plėsti ekspansiją Rusioje, įgyvendinti siekimą, išdėstytą 1358 m. – visa Rusia turi priklausyti LDK.

Derybos su Lenkija

Sudėtinga situacija 1349 m. susiklostė ir Lenkijos pasienyje, kur Palenkę valdė Kęstutis, o dėl Haličo- Voluinės žemių varžėsi Liubartas. Romos popiežių pasiekė Lenkijos karaliaus Kazimiero iniciatyva dėl Lietuvos krikšto. Jis pritarė tiems ketinimams, žadėdamas Kęstučiui karaliaus karūną. Tačiau net nežinia, ar Kęstutis gavo popiežiaus bulę, nes rudeni Kazimieras užpuolė Liubarto valdas. Karo veiksmai pasienyje vyko ir kitais metais. 1351 m. įvyko bendras Lenkijos ir Vengrijos žygis. Kęstutis juos pasitiko prie savo žemių ribos, Palenkėje. Mūšis neįvyko, pereita prie derybų. Kęstutis sutiko krikštytis, jam vėl buvo pasiūlyta karaliaus karūna. Pirma proga Kęstutis nutraukė susitarimą, ir tai parodė, kad derybomis jis norėjo tik sustabdyti įsiveržėlius. 1349 m. ir 1351 m. Lietuvai krikštytis siūlė kaimynai, tačiau derybos nebuvo gerai paruoštos, greitai iširdavo, iš esmės skyrėsi nuo solidžių Gedimino bandymų krikštytis. Jas dar galima laikyti nepavykusiu bandymu sukiršinti Algirdą ir Kęstuti, nes jokių konfliktų tarp jų nekilo. LDK bei Lenkijos pasienyje kovos aprimo tik 1352 m., kai pagal paliaubų sutarti Liubartui atiteko Voluinė, o Lenkijai – Haličas.

Derybos su imperatoriumi Karoliu VI

1358 m. imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus, siūlydamas krikštytis. Abu kunigaikščiai pasiuntė pas imperatorių į Niumbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sunų Patriką), kuris įtikino imperatorių, kad Lietuva tikrai krikštysis. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją, Prahos arkivyskupo Ernesto vadovaujamą. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Delegacija neatvyko į Lietuvą, bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Prasidėjus deryboms, Algirdas su Kęstučiu, neatsisakydami krikštytis, pareikalavo, kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Be to, jie pareikalavo, kad daugumas ordino užimtų žemių butų gražintos Lietuvai, – kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės, paskui – visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas, o nuo Aiviekstės upės intako – anapus Dauguvos esanti Latgala, Tad Lietuvos valdovai pareikalavo atiduoti jiems beveik visus lietuvių giminių gyvenamuosius kraštus.
Aišku, kad jų reikalavimas buvo teisingas. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Priešingai, jis buvo imperijos narys, ir imperatoriui butų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Bet ir panorėjęs imperatorius butų negalėjęs iškelti ordino, nes šis butų jo neklausęs. Tad ordinas pasiliko kur buvęs, o Lietuva pasiliko pagoniška. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu, jis ,jau nebebuvo daugiau keliamas.

Lietuvos santykiai su kaimyninėmis šalimis XIV a. antroje pusėje

Lietuvos santykiai su Rusija

Po neilgos pertraukos Algirdas XIV a. 6-ojo dešimtmečio viduryje vėl ėmėsi Rusios žemių prijungimo. Iš pradžių daugiausia dėmesio skyrė Smolenskui. Šis tai jau buvo pripažinęs Gedimino viršenybę, dalyvavo Strėvos mūšyje, tai jame imdavo viršų promaskvietiška grupuotė. Algirdas 1356-1359 m. apsupo Smolenską iš jo atimtomis ir LDK valdomis paverstomis žemėmis. Smolenskas pripažino Algirdo valdžia, išlaikydamas savo kunigaikščius. Algirdas aktyviai veikė Severėnų Naugardo bei Černigovo žemėse, jo įtaka ėmė siekti Oką. Įvykių eiga čia nežinoma, galima kalbėti apie jų rezultatus – Briansko ir Trubčevsko kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Dimitras, kitas sūnus Kaributas – Černigovo ir Severėnų Naugardo kunigaikščiu. Starodubo ir Rylsko kunigaikštis buvo Patrikas Narimantaitis.
1361 m. mirus metropolitui Romanui, LDK stačiatikių bažnyčia tapo pavaldi Aleksijui. Algirdas 7-ojo dešimtmečio pradžioje atliko dar 2 dideles karines operacijas. 1362 m. prie LDK visiškai prijungtą Kijevą valdyti jis pavedė Vladimirui Algirdaičiui. Aukso Ordą ištikus suirutei, Algirdas 1362 m. rudeni surengė žygį į totorių valdomas žemes tarp Dnepro žemupio bei Pietinio Bugo, prie Mėlynųjų vandenų sumušė tenykščius totorių chanus ir paliko sūnėnus Karijotaičius įsitvirtinti vadinamojoje Podolėje.

Lietuvos santykiai su Ordinu

Plačiai užsimoti Rusioje buvo galima ir to dėl, kad iki XIV a. 7 -ojo dešimtmečio pradžios karo su kryžiuočiais fronte buvo palyginti ramu. Kryžiuočiai neišnaudojo 1348 m. pergales Strėvos mūšyje (ji, matyt, buvo ne itin didelė) ir net rečiau rengė žygius į Lietuvą. Abudu Ordinai, Vokiečių ir Livonijos, 1345-1361 m. surengė į LDK tik apie 18 žygių. Vos 1352 m. žiemą Ordinas surengė žygį į Žemaitiją, paskui kryžiuočius įsiveržė Algirdo, Kęstučio ir Patriko būriai ko gero dar baisiau nusiaubė Ordino žemes. Taip buvo ir artimiausiais metais, kai į Ordino įsiveržimus lietuviai
atsakydavo tuo pačiu, nevengdavo pirmieji suduoti smūgį Ordinui. Tokius lietuvių veiksmus butų galima paaiškinti tvirta energingai veikiančių Algirdo ir Kęstučio nuostata, vidaus persitvarkymais Ordine, laikinai jį galėjusia susilpninti maro epidemija. Ordinui plėsti agresiją į Lietuvą visada trukdė derybos dėl jos krikšto.Taip gal buvo 1349 m., bet spontaniškos 1351 m. derybos galėjo likti ir nepastebėtos. Kitaip viskas vyko, kai bene 1357 m. Lietuvos krykšto iniciatyvos ėmėsi imperatorius Karolis IV. Derėtis pas jį buvo pasiųstas kažkuris Gediminaitis, o pas Algirdą 1358
m. atvyko imperatoriaus pasiuntiniai. Algirdas pareikalavo, kad Lietuvai butų grąžintos Ordino užimtos jos valdovų tėvoninės žemės ir LDK siena eitų Alnos ir Priegliaus upėmis, Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių, Dauguva iki Aiviekstės žiočių ir pastarąja pro Lubano ežerą Rusios link. Vokiečių ordinas turėtų būti iškeltas į Rusios stepes ginti krikščionis nuo totorių. Tačiau visa Rusia turinti priklausyti LDK. Šias sąlygas galima laikyti pagoniškosios Lietuvos valstybės Gedimino
giminės valdovų politine programa, motyvuojančia jų veiksmus iki pat Lietuvos krikšto.
Derybos iširo, nes katalikiškosios Europos politinėms jėgoms sąlygos buvo nepriimtinos. Derybos, matyt, paskatino Vokiečių ordiną sukrusti ir vėl pulti Lietuvą. Taip ir atsitiko 1362 m., kai kryžiuočiai po ilgos apgulties paėmė Kęstučio sūnaus Vaidoto gintą mūrinę Kauno pili. Po šio laimėjimo didžiojo magistro Vinricho Kniprodės vadovaujamas Ordinas atkuto. Livonijos ordinas iš šiaurės 1363-1367 m. kelis kartus puolė Upytę ir pasienio sritis. Vokiečių ordinas 1364 m.
išžvalgė kelię į šiaurę nuo Kauno pro Ariogalą, Žeimius iki Šventosios. Juo jis pasinaudojo
1365 m., išnaudodamas į Ordiną pabėgusio Kęstučio sūnaus Butauto pretenzijas į LDK sostą, žygiavo iki Vilniaus, pakeliui sudegindamas Kernavės ir Maišiagalos pilis. Didelis žygis surengtas 1367 m., kai buvo pasiekti Trakai. Lietuvių kontrsmūgiai šiuo metu gerokai retesni, minėtini 1364 m. ir 1365 m. Algirdo bei Kęstučio žygiai.
LDK padėtį sunkino nesureguliuoti santykiai su Lenkija dėl Voluinės. Pagrindinės jėgos čia nebuvo traukiamos, tačiau tekdavo paremti Liubartą. 1366 m. Lenkija surengė pora sėkmingų žygių į Voluinę, savo vasalu padare Belzą valdanti Jurgi Narimantaitį, su Kazimieru bendradarbiavo Podolės Karijotaičiai. Tokiomis aplinkybėmis Algirdas, Kęstutis ir Liubartas sudarė sutarti bei pasidalijo Voluinę su Kazimieru ir jo vasalais Gediminaičiais. Kovos atsinaujino jau 1367
m., o 1370 m., Kazimiero mirties metais, Kęstutis ir Liubartas atsiėmė visą Voluinę.
LDK padėtis čia pagerėjo, negrėsė Lenkijos diversija. Algirdas po 1366 m. į Voluinės
reikalus jau nesikišo.
1367 m. prekybos sutartis su Livonijos ordinu karo veiksmų nesustabdė. Jie XIV a. 7-8-ajame dešimtmetyje kasmet vis labiau plėtėsi. Lietuvai pavojus kilo dėl 3 veiksnių. Pirma, tebepuldama Žemaitiją, panemunę, Gardino žemę, Vokiečių ordino kariuomenė vis dažniau traukdavo į Lietuvos gilumą, iki Vilniaus ir Trakų. Po minėtų 1365 ir 1367 m. žygių ypač dideli buvo 1375 ir 1377 m. žygiai. Antra, Livonijos ordinas 8-ajame dešimtmetyje vis dažniau žygius rengė į Šventosios
baseiną ir pasiekdavo Neries krantus netoli Vilniaus. Dažnai koordinuojamų žygių skaičius yra įspūdingas: 1362-1382 m., iki Kęstučio mirties, Vokiečių ordinas apie 56 kartus žygiavo į LDK, Livonijos – 22, 1373 ir 1375 m. ne mažiau kaip po 5 kartus.
Trečia, sugriovęs Kauną 1362 m., Veliuoną – 1348 m. bei 1363 m. ir kitas panemunes pilis, Ordinas trukdė lietuviams jas atstatyti ir tęsė prie Bajerburgo pradėtą darbą, statydinosi prie Nemuno išbandytą priemonę svetimoms žemėms užgrobti – Ordino pilis Gotesvederį (1362-1369 m.), Marienburgą (1367-1368 m.). Tai sunkiai sekėsi, lietuviai dažnai jas puolė, nes jos buvo ypač pavojingos Lietuvai.
Nepadėjo Lietuvai ne eilinis popiežiaus siūlymas krikštytis 1373 m., į jį nereaguota. Lietuva, tapusi visiškai politiškai izoliuota, likusi be sąjungininkų, turėjo pasitikėti tik savo jėgomis. Nors kiek sustabdyti Ordino žygius galėjo tik atsakomieji žygiai i jo valstybę. Tačiau didelis Algirdo ir Kęstučio žygis 1370 m. baigėsi pralaimėjimu prie Rūdavos. Vis dėlto 1373-1377 m. Kęstutis, Algirdas ir jų sūnūs surengė ne mažiau kaip 7 žygius. Šie žygiai nebuvo tokie efektyvus, kaip
1345-1361 metais.

KOVOS SU RUSIJA

Pavojus iš Vakarų vis didėjo, o LDK po kelerių metų (1363-1367 m.) pertraukos vėl buvo įtraukta į karą Rusioje. Pagrindinis LDK politinis varžovas Šiaures rytų Rusioje – Maskva telkė sąjungininkus, išnaudodavo stačiatikybės teikiamas propagandos galimybes ir stiprėjo. LDK tebepalaikė Rusioje Maskvos oponentus, visų pirma Tverę, ir Algirdas surengė 3 žygius į Maskvą, matyt, tikėdamasis padėti Tverės kunigaikščiui Mykolui užimti Vladimiro, t. y. Šiaurės rytų Rusios, didžiojo kunigaikščio sostą, jau seniai buvusį Maskvos kunigaikščių rankose. 1368 m. Algirdas, Kęstutis, Smolensko ir Tverės pulkai atžygiavo prie Maskvos, bet Kremliaus paimti net nebandė. 1370 m. žygis buvo pakartotas, bet Kremlius vėl nešturmuotas, pagaliau ir 1372 m. žygis baigėsi be rezultatų. Tarp tų žygių Algirdui dar tekdavo tramdyti tarp LDK ir Maskvos besiblaškančius smulkius pasienio kunigaikščius. Laimėjimu galime laikyti LDK stačiatikių bažnyčios metropolijos
atkūrimą po energingo Algirdo 1371 m. demaršo Konstantinopolio patriarchate ir ilgos bylos. 1375 m. metropolitu buvo paskirtas energingas ir gudrus dvasininkas Kiprijonas.
Tverės palaikymo akcija, pareikalavusi kelių žygių į Maskvą ir atitraukusi iš vakarų ten reikalingas pajėgas, LDK nieko nedavė, tik sustiprino Maskvos autoritetą Rusioje, parodė, kad lengvas LDK skverbimasis į Rusios žemes baigėsi. Taigi 8-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos valstybė pakliuvo į sunkią padėtį. Negana to, Liubartas ir Kęstutis 1376 m. vėl pradėjo kovas su Lenkija. Po 1377 m. lenkų puolimo buvo susitarta, kad Liubartui priklauso visa Voluinė, tačiau LDK
jėgos buvo dar labiau skaidomos.

ALGIRDO MIRTIS

Susiklosčius tokiai padėčiai, 1377 m. gegužės mėn. mirė Algirdas. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ant žirgo, Algirdas pasižymėjo kaip labai energingas, gabus karvedys, gebėjo aprėpti didžiulės valstybės reikalus. Jis daugiau pasitikėjo ginklu negu diplomatija. Suprasdamas politinę krikščionybės svarbą, jis liko pagonis. Tą pati galima sakyti apie artimiausią Algirdo talkininką Kęstutį. Jie puikiai veikė konkrečiomis aplinkybėmis, bet nematyti, kad butų skyrę daugiau dėmesio ir pastangų per 1358 m. derybas išdėstytai savo politinei programai įgyvendinti. Daugiausia tradicinė politinė veikla nebedavė reikiamų rezultatų, susiklosčius naujoviškoms situacijoms.
Pirmojoje Algirdo valdymo pusėje LDK turėjo iniciatyvą: ir Rusioje, ir kare su kryžiuočiais daug laimėta. Valdymo pabaigoje jau pakliūta į gilią krizę, nes nepaprastai padidėjo kryžiuočių spaudimas, o ekspansija Rusioje atsitrenkė i rusų valstybę – Maskvą. Svarbiausia nesėkmių priežastis buvo politinis ir kultūrinis konservatizmas, užkirtęs kelią krašto modernizavimui, atvedęs LDK į politinę izoliaciją. Be sąjungininkų jai vienu metu teko skaidyti jėgas ir kovoti toli vienas
nuo kito esančiuose frontuose. Didžiausi Algirdo laimėjimai buvo kryžiuočių agresijos atlaikymas ir tai, kad, suderinęs Gediminaičių interesus, išlaikė vieningą, į dalines kunigaikštystes
nesuskilusią LDK.

IŠVADOS

1. Būdingi Algirdo ir Kęstučio užsienio politikos bruožai:
 Rusų žemių prijungimas prie LDK:
• Užėmė žemes rytuose: dalį Smolensko, Brianską, Rževą, Mstislavlį, Seversko Naugarduką, Černigovą, Starodubą, Trubčeską;
• Pietuose kovojo su mongolais totoriais – 1363 m. prie Mėlynųjų Vandenų upės juos sumušė, prijungė Mažąją Podorę, didelę Voluinės žemės dalį;
• Turėjo įtakos Naugardukui ir Pskovui;
• Rėmė Tverės valdovus prieš Maskvą;
• 3 kartus puolė Maskvą: 1368, 1370, 1372 m.
• Į žygius ėjo Algirdas
 Vokiečių ordinų agresijos atrėmimas:
• Ordinui pakeitus kariavimo taktiką – siekiant nedideliais, bet dažnais puolimais varginti lietuvius – nuolatinė kova vyko prie Nemuno krantų;
• 1345 – 1377 m. kryžiuočiai surengė 70, o kalavijuočiai – 30 žygių į Lietuvą;
• Lietuviai per šį laikotarpį surengė atsakomuosius žygius – 30 prieš kryžiuočius, 10 prieš kalavijuočius;
• Daugiausia kovojo Kęstutis, 1361 m. buvo patekęs į vokiečių nelaisvę;
• Kęstutis ir Algirdas žadėjo krikštytis, jeigu Ordinas grąžins žemes prie Baltijos jūros;
• Svarbiausi mūšiai: 1348m.-Strėvos mūšis;1362 m. Kauno pilies išgriovimas; 1370 m. mūšis prie Rūdavos.
2. Algirdo ir Kęstučio valdymo rezultatai:
 Didžiausi laimėjimai: kryžiuočių agresijos atlaikymas; vieningos LDK išlaikymas
 Sėkmingai įvykiai klostėsi pirmoje valdymo pusėje (iniciatyva ir Rusijoje, ir kare su kryžiuočiais), tačiau valdymo pabaigoje LDK pateko į gilią krizę (padidėjo kryžiuočių spaudimas, o ekspansija į Rytus susidūrė su Maskvos interesais)
 LDK nesėkmių priežastys: politinis ir kultūrinis konservatizmas, atvedęs valstybę į politinę izoliaciją ir užkirtęs kelią krašto modernizavimui (Algirdas ir Kęstutis išliko pagonys; daugiau pasitikėjo ginklu negu diplomatija)

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius „Lietuvos istorija iki 1795 metų“;
2. Vanda Dugirdaitė – Sruogienė „Lietuvos istorija‘
3. Zenonas Ivinskis „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“
4. Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys
5. Audronė Petrauskaitė „Istorija. Trumpas istorijos kursas“
6. Rimutė Morozovienė „Lietuvos ir pasaulio istorijos lentelės“
7. Lietuvos istorijos atlasas

Leave a Comment