Algirdas — tėvo Gedimino politikos tęsėjas Rytuose. Čia jis užkariavo Smolenską, įsitvirtino Kijeve (1363 m.), siekė įkurti atskirą bažnytinę metropoliją stačiatikiams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, kur buvo paplitęs šis tikėjimas. Jo įtaka buvo jaučiama kaimyninėse Naugardo ir Pskovo kunigaikštystėse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdų išsiplėtimas į Rytus suformavo ir didžiavalstybinius Lietuvos valstybės siekius. 1358 m. derybose su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV Lietuva pareikalavo senųjų baltų žemių, kurias užgrobė kryžiuočiai, siekė, kad būtų pripažinta teisė į visos Rusios užkariavimą. Šią programą Algirdas bandė realizuoti 1368, 1370, 1372 m. žygiais prieš stiprėjančią Maskvos kunigaikštystę. Lietuvos užkariavimai Rytuose kartu buvo sudėtinė kovos prieš kryžiuočius dalis. Tik Algirdui valdant rusų kunigaikščių pajėgos buvo įjungiamos į pastovią kovą prieš vokiečių riterius. Sėkminga Algirdo Rytų politika užtikrino ir vakarinių sienų gynybą. Kad Lietuva atlaikė kryžiuočių spaudimą, nemažas Algirdo nuopelnas.