Aleksandro Didžiojo vaidmuo civilizacijų raidoje

IVa.pr.Kr. Sparta sutriuškina išdidžiuosius Atėnus. Nuo šio šimtmečio Atėnai netenka savo politinio, karinio ir ekonominio ”lyderio” vaidmens, tuo tarpu daugelis kitų graikų miestų, ypač Tėbai ir Sparta, toliau grumiasi dėl pirmos vietos. Tačiau į neįtikimiausią nuotykį visą graikų pasaulį pastūmėja tie veiksniai, kurie susiformuoja už šitos erdvės ribų – Makedonijoje. Šį kartą graikus suvienija ”svetima” galybė, paskui jau susibūrę graikai nukariauja Rytus. Nuostabus sapnas apie Europos ir Azijos sąjungą. Makedonija – atoki Balkanų sritis, likusi nuošalyje nuo graikų pasaulio; graikai laiko jos gyventojus primityviais baarbarais, kalbančiais nesuprantama kalba.359 m. pr. Kr. Makedonijos karaliumi tampa Pilypas II. Jis pertvarko savo valstybę ir sukuria falangų kariuomenę (Senovės graikų ir makedoniečių kovinė sunkiai ginkluotų pėstininkų kautynių rikiuotė, sudaryta iš suglaustų eilių, kuri turėjo didžiulę smogiamąją jėgą.Jomis pergales skynė Aleksandras Didysis.)
Pilypas II leidžiasi užkariauti svetimų teritorijų, prisijungia Trakiją, Tesaliją ir Chalkidikę. Paskui po mūšio prie Cheronėjos 338 m. pavergia graikų miestus, suteikia kai kurių laisvių Atėnams, visus kitus, išskyrus Spartą, suvienija ir sudaro Korinto sąjungą, kad galėtų geriau kontroliuoti. Nuuo šiol visiems laikams baigiasi suverenaus ir nepriklausomo miesto valstybės vaidmuo.
Vos nusprendęs pradėti karą su persais, Pilypas 336 m. buvo nužudytas. Jo sūnui Aleksandrui Didžiajam buvo dvidešimt metų, kai jis užžėmė Makedonijos sostą. Peloje, Makedonijos sostinės karaliaus rūmuose, jį mokė geriausi mo

okytojai, tokie kaip Aristotelis. Lavino kūną, taurino dvasią. Aleksandras, gražus ir žavus jaunuolis, nori nedelsdamas įgyvendinti tėvo idėją: galutinai išvaduoti Graikiją iš persų jungo; Mažosios Azijos miestai laukia, kad juos išlaisvintų. Jaunasis karalius su 50 000 vyrų persikelia per Helespontą. Darijus, persų karalius , toks tikras dėl savo pranašumo, kad jam nekliudo. Bet Aleksandras nugali persus ir vieną po kito išvaduoja Mažosios Azijos miestus; Sarduose, Efese, Prijenėje, Milete atgimsta graikų demokratija. Darijus ir išžygiuoja prieš Aleksandrą: persai vėl pralaimi prie Iso miesto 333 m. pr. Kr.
Paskui , kritus Tyrui ir Sidonui, atsiveria kelias į Egiptą: ten pastatomas naujas miestas , Aleksandrija, pirmasis iš ilgos virtinės miestų, turinčių tą patį vardą. Tuomet Makedonietis užkariautojas pasuka į Rytus. Mesopotamijoje,prie Gaugamelų kaimo, jis vėl sutriuškina persus,kurie daugiau nebesipriešina ir atveria jaam Babilono vartus.Bėga metai. Aleksandras jau pavergė Persiją, Partus, Arachosiją, Baktriją, Sogdianą.Jis atsidūrė prie Indijos vartų ir nukariavo ją. Vakarų sienos tapo Rytų sienomis,nutįso iki Indo upės.Bet ten išvargę pulkai priverčia Aleksandrą traukti atgal. Grįždamas Aleksandras miršta Babilone323 m., greičiausiai nuo maliarijos.
Aleksandras nepaliko teisėto įpėdinio,tat tarp atskirų karvedžių užverda kova dėl valdžios, užsibaigia didžiulės imperijos padalijimu. Egiptas atitenka Lagidų dinastijai, Siriją ir Babiloną ima valdyti seleokidų dinastija, o Graikija ir Makedonija tampa Antigonidų valdomis.
Taigi Pilypui II paruošus dirvą, Aleksandras Makedonietis ga
alėjo sujungti graikų genijų su Rytų civilizacijų dvasia. Susikūrė vadinamoji helenistinė civilizacija (kurią sudarė graikų, persų, mesopotamiečių,egiptiečių kultūros)gyvavusi tris šimtmečius didžiuliame plote nuo Graikijos iki Indijos ir palikusi žymų pėdsaką žmonių ir daiktų pasaulyje,ypač institucijose,kurias vėliau pasiskolino romėnai. Helenizmas – Aleksandro Didžiojo pradėtasis kultūros periodas, kai graikų kultūra paplito Rytuose ir, gavusi rytietiškumo požymių, tapo toli į rytinę Aziją, spinduliuojančia kultūra. Šios kultūros įtaka nesibaigia helenistiniu periodu 30 m. pr. Kr., bet trunka iki antikinio pasaulio pabaigos.Žymiausi helenizmo kultūros centrai – Atėnai, Aleksandrija, Antiochija, Rodo sala. Helenistiniai miestai buvo statomi pagal tam tikras planavimo taisykles. Arčiau miesto centro įsikurdavo pasiturintys gyventojai, o pakraščiuose varguomenė. Išsiskyrė prekybos, sporto,religinių, kt. pastatų kvartalai.Įdomu tai, kad Aleksandrijoje Makedonietis pats nustatė pagrindinių gatvių,sankryžų kryptis. Aleksandrijoje atsirado naujo tipo patatų: biblioteka, muziejus, Faro švyturys, iš Rytų perimta gatvių grindimas.

Naudota literatūra:Kristina Miurich – Deklu ”Istorija 1”,1994 m. Baltos lankos

Leave a Comment