ADOLFAS HITLERIS
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizuibuvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (MarijaAna Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio– Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų IVieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti įpasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjeratuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi įBraunan miestelį.Johanas sûnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiaiisisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde.1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano NepomukoChidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuopat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtisatsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiuPelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas.Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tądieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarųmiestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris AdolfasHitleris.Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jispradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinęmokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartusbandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijosnesužavėjo.Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė irmotina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamasvienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia,vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su
dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jauanksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra iružsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas irpažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš joakis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo irsocializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti įharmoningą visumą.Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais.Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galimasuvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijosketinimus”.Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajutoilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvykoį Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuotarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus.Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizontesusibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervobatalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarųpulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnautisenoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vospaleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą.Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jamsuteikiama pirmos klasės geležinis kryžius.1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglųpatrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas.Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvopaskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę.Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjovis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kieliojūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kaiviskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien WilhelmoII galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė.Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augtinesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškustas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitlerisnusprendė tapti politiku.1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jiepavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški irneapibrėžta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininkų partijasnacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūkoreikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Šišešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis josnarys nebūtų jai likimo padovanotas vadas.Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijonrevoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškiaAdolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiamikursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriuivienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo:po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vienąMiuncheno pulką.Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai darnežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti.Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinępartiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šiojedraugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių beiplanų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvykopirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečiųnacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusiusaną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartąpasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovotine vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos.1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar jiturėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų patmetų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato.A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m.liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijosvadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamaskomitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais irbalsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo tolaiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas,kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindaivėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtasdalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”.Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvobavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas.Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentrassušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjoišdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos daliniųpriešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybėatstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę.Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyraiišžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir irkiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo:kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kuriųpriešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistrasLiudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko įaukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtasir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d.generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad betkoks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis.Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko.1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitleriodarbas nebuvo nevykęs…Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžiometai buvo dar priekyje.1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį irdraugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjustolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A.Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvoįvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams irdraugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą irScheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo.Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautosišlaisvinimo sąlyga.Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų.Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas – pašalinti nevykusįpenkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje.Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijosseimelio rinkimų daviniai:SDP 6 040 000Vokiečių nacionalistai 5 778313Centras3 920 000Komunistai 3746 000Vokiečių liaudies partija 2 640000Tautinė vokiečių partija 1 924000Vokiečių demokratinė partija 1 657 000Bavarų liaudies partija 946000 ir kt.Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvėspartijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybępaimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, įvieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakėtik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitlerisbūdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovautisąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas.1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriuibuvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautiniųorganizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrėapie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomameMiuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementussuburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulęasmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Viskotrūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjoįstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse irįmonėse, o ekonominiame gyvenime – boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo,partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama,visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš naujpersiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietusišduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partijavėl atgauna juridinį pagrindą.Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškiųaiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimąsusiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A.Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija,natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjobūti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmosunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galiosvesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jamkelią, tapdavo priešu.Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savoveikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko irmedžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidėmasėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Visgausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A.Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis.Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija,kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečiųstudentų nacionalsocializmo sąjungą”.1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą.Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra – kaip jo priešaibuvo linkę manyti – miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patyspartijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos irtikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpisbuvo praėjęs.1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijosnacionalsocialistinė partija.Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimasHitleriui kalbėti.Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusiųžmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinėsminties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo.Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvoiškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje.1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinęvyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą – Dr. Wilhelmą Fricą.Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotupilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų – tai skaičiainacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjotapti idėjos kankiniais.SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SAvadovavimą perėmė pats Hitleris.Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo jąsudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijosvadovybė.Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapocentru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kadA. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniukeliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d.Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuobūdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savokandidatūrą prezidento rinkimuose.Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln,už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvonepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų –skaitant nuo reichstago rinkimų – savo balsus padidino beveik dvigubai.Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekadanesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsikritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS,Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet kraštorinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimaiaiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiaibesiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija.Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karoministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reichovyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti susprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams.A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos.1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naująkabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savoministrus.Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas – Prūsija,Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartugalutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antrojimilžiniškos sąjūdžio kovos pusė – atsakingas valstybės atstatymo darbas podvylikos metų trukusios opozicijos.Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžęnacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radiobangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves.Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių,t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvonacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288atstovus.Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savovisos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaipžmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs – taip stovi A. Hitleris savosukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikųslenksčio.Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A.Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakeltiVokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę.Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengėpriversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kuriostatoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijosprisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu.Kad taip įvyko – tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius.Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurusnegailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį.1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiureriotučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė,kad savo galą pasitiks čia, Berlyne.Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenktilikimui – kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitlerisneleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas,kad nepateks priešininkui gyvas…Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas praneðë Hitleriuiapie rusø pasistûmëjimà á prieká. Visi ðaudmenø ir maisto sandëliai buvoarba prieðø rankose arba smarkiai apðaudomi jø artilerijos. Po poros dienøðaudmenys baigsis ir kariuomenë nebegalës prieðintis. Himlerio iðdavystëpadarë galà paskutinëms Hitlerio dvejonëms. Fiureris prisipaþino kad atëjolaikas ruoðtis blogiausiam. Jis iðsikvietë savo sekretoræ Traudæ Jungæ.“Mano paskutinis politinis testamentas”, – iðtarë fiureris. Drebanèia rankasekretorë ëmë uþsiraðinëti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaiðtai.Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorëjo karo. Karasbuvo “iðprovokuotas be iðimties tø tarptautiniø veikëjø, kurie tarnavo þydøinteresams”.Balandþio 29d. atëjo praneðimas, kad Musolinis ir jo meiluþë suðaudytipartizanø, o jø kûnai pakabinti þemyn galva prie degalinës Milane. Ði þiniapastebimai paveikë Hitlerá. “Að nepateksiu á prieðo rankas nei gyvas, neimiræs – pareiðkë jis. Po mirties mano kûnas bus sudegintas ir dël toniekada nebus surastas”.Liepos 30-osios pusiaudiená sovietø kariuomenë uþëmë Tigartenà, oprieðakiniai jø daliniai pasirodë gatvëje ðalia bunkerio. Sunku pasakytikaip tai paveikë Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietë pas save keliatàþmoniø. Hitleris pavedëjo á ðalá savo adjutantà Giunðæ ir pasakë kad suþmona jie tuojau nusiþudys, ir nori kad jø kûnai bûtø sudeginti.Spausdamas rankà savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarë – “Reikiaturëti dràsos atsakyti uþ pasekmes – liksiu èia! Aš žinau, rytoj milijonaimane keiks. Na, ką gi, toks likimas”.Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmonaEva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”.Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką…Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrękambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galvabuvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, suišbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojoHitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį įviršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą.Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kempliepamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Evagulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo priekūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kolji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę susiaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvožmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus…Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Draugesu juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetisreichas”.