Adolfas Hitleris

ADOLFAS HITLERIS

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui
buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija
Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio
– Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I
Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į
pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera
tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į
Braunan miestelį.
Johanas sûnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai
isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde.
1885m. sausio 7dd. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko
Chidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo
pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis
atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio
20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu
Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas.
Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą
dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų
miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas
Hitleris.
Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jis
pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę
mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus
bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos
nesužavėjo.
Būdamas trylikos metų Adolfas neteko t

tėvo, o po ketverių metų mirė ir
motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas
vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia,
vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su
dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau
anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir
užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir
pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo
akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir
socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į
harmoningą visumą.
Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais.
Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima
suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos
ketinimus”.
Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas HHitleris pajuto
ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko
į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo
tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus.
Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte
susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo
batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų
pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnauti
senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos
paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą.
Jis gauna eilę pažymėjimo ž
ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam
suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius.
1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų
patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas.
Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo
paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę.
Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo
vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio
jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai
viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo
II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė.
Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti
nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus
tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris
nusprendė tapti politiku.
1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie
pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir
neapibrėžta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas
nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko
reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši
šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos
narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas.
Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon
revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia
Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami
kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui iš
šugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui
vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo:
po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną
Miuncheno pulką.
Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar
nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti.
Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę
partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje
draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei
planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko
pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių
nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius
aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą
pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti
ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos.
1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji
turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat
metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato.
A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m.
liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos
vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas
komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir
balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to
laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas,
kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pa
at metu padedami pagrindai
vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas
dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”.
Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo
bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas.
Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras
sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo
išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių
priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė
atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę.
Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai
išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir
kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo:
kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių
priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras
Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į
aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas
ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d.
generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet
koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis.
Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko.
1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio
darbas nebuvo nevykęs.
Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio
metai buvo dar priekyje.
1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir
draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus
tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A.
Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo
įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir
draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir
Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo.
Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos
išlaisvinimo sąlyga.
Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų.
Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas – pašalinti nevykusį
penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje.
Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos
seimelio rinkimų daviniai:
SDP

6 040 000
Vokiečių nacionalistai 5 778
313
Centras
3 920 000
Komunistai 3
746 000
Vokiečių liaudies partija 2 640
000
Tautinė vokiečių partija 1 924
000
Vokiečių demokratinė partija 1 657 000
Bavarų liaudies partija 946
000 ir kt.
Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės
partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę
paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į
vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė
tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris
būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti
sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas.
1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui
buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių
organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė
apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame
Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus
suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę
asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko
trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo
įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir
įmonėse, o ekonominiame gyvenime – boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo,
partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama,
visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj
persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus
išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija
vėl atgauna juridinį pagrindą.
Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių
aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą
susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A.
Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija,
natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo
būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo
sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios
vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam
kelią, tapdavo priešu.
Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo
veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir
medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė
masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis
gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A.
Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis.
Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija,
kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių
studentų nacionalsocializmo sąjungą”.
1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą.
Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra – kaip jo priešai
buvo linkę manyti – miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys
partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir
tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis
buvo praėjęs.
1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos
nacionalsocialistinė partija.
Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas
Hitleriui kalbėti.
Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių
žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės
minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo.
Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo
iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje.
1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę
vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą – Dr. Wilhelmą Fricą.
Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu
pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų – tai skaičiai
nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo
tapti idėjos kankiniais.
SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA
vadovavimą perėmė pats Hitleris.
Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją
sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos
vadovybė.
Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo
centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad
A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu
keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d.
Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo
būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo
kandidatūrą prezidento rinkimuose.
Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln,
už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo
nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų –
skaitant nuo reichstago rinkimų – savo balsus padidino beveik dvigubai.
Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada
nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi
kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS,
Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto
rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai
aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai
besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija.
Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš
46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30
vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.
Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo
ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho
vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su
sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams.
A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos.
1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują
kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo
ministrus.
Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas – Prūsija,
Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu
galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji
milžiniškos sąjūdžio kovos pusė – atsakingas valstybės atstatymo darbas po
dvylikos metų trukusios opozicijos.
Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę
nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio
bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves.
Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių,
t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo
nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288
atstovus.
Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo
visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip
žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs – taip stovi A. Hitleris savo
sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų
slenksčio.
Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A.
Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti
Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę.
Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė
priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio
statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos
prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu.
Kad taip įvyko – tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius.
Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus
negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį.
1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio
tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė,
kad savo galą pasitiks čia, Berlyne.
Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti
likimui – kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris
neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas,
kad nepateks priešininkui gyvas.
Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas praneðë Hitleriui
apie rusø pasistûmëjimà á prieká. Visi ðaudmenø ir maisto sandëliai buvo
arba prieðø rankose arba smarkiai apðaudomi jø artilerijos. Po poros dienø
ðaudmenys baigsis ir kariuomenë nebegalës prieðintis. Himlerio iðdavystë
padarë galà paskutinëms Hitlerio dvejonëms. Fiureris prisipaþino kad atëjo
laikas ruoðtis blogiausiam. Jis iðsikvietë savo sekretoræ Traudæ Jungæ.
“Mano paskutinis politinis testamentas”, – iðtarë fiureris. Drebanèia ranka
sekretorë ëmë uþsiraðinëti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaiðtai.
Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorëjo karo. Karas
buvo “iðprovokuotas be iðimties tø tarptautiniø veikëjø, kurie tarnavo þydø
interesams”.
Balandþio 29d. atëjo praneðimas, kad Musolinis ir jo meiluþë suðaudyti
partizanø, o jø kûnai pakabinti þemyn galva prie degalinës Milane. Ði þinia
pastebimai paveikë Hitlerá. “Að nepateksiu á prieðo rankas nei gyvas, nei
miræs – pareiðkë jis. Po mirties mano kûnas bus sudegintas ir dël to
niekada nebus surastas”.
Liepos 30-osios pusiaudiená sovietø kariuomenë uþëmë Tigartenà, o
prieðakiniai jø daliniai pasirodë gatvëje ðalia bunkerio. Sunku pasakyti
kaip tai paveikë Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietë pas save keliatà
þmoniø. Hitleris pavedëjo á ðalá savo adjutantà Giunðæ ir pasakë kad su
þmona jie tuojau nusiþudys, ir nori kad jø kûnai bûtø sudeginti.
Spausdamas rankà savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarë – “Reikia
turëti dràsos atsakyti uþ pasekmes – liksiu èia! Aš žinau, rytoj milijonai
mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”.
Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona
Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”.
Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką.
Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę
kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva
buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su
išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo
Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į
viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą.
Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie
pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva
gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie
kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol
ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su
siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo
žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus.

Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge
su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis
reichas”.

Leave a Comment