Meilės reiškinys antikos filosofų akimis

Turinys

Įvadas..............................
1.Meilės reiškinys antikos filosofų akimis.......................
2. Meilės reiškinys F. Nyčės ir Ė. Fromo akimis...................
Išvados..............................
Literatūra..............................

Įvadas

Meilė yra pirmykštė ir pagrindinė žmogaus dvasinė galia, atskleidžianti vertybių pasaulį ir vedanti į aukščiausią vertybių realizavimą. Tiek savyje, tiek kitose būtybėse ar aplinkiniame pasaulyje. Ji visokiais būdais ir pavidalais reiškiasi ir apima visas žmogaus dvasios galias ir emocijų rūšis. Meilė apsprendžia mūsų pažinimą, vertinimus, pasaulėžiūrą ir visą mūsų dvasios pasaulį. Meilė savo kryptimi eina nuo žemesnių vertybių prie aukštesnių, todėl ji visada yra atsidavimas, kuris nuo paprasčiausio tarnavimo gali kilti ikki savęs paaukojimo. Šiuo atsidavimu vyksta savęs praturtinimas ir išsivadavimas iš vienišumo. O pati meilė savo pradžią turi žmogaus ribotume, jo nepasitenkinime savimi ir siekime save papildyti aukštesniais būties pradais.

Meilės reiškinys antikos filosofų akimis

Nors meilė savo esme sudaro pagrindą visuomeninių žmonių santykiams, ji taip pat turi didelę reikšmę idėjoms pažinti, kaip ją iškelia Platonas savo eroso supratimu, su Dievu susijungti, kaip moko krikščioniškoji filosofija. Meilės dalyviai, Platono žodžiais, yra lygūs vargšai ir turtingieji, reikalauja ir duoda, formuoja ir vienas antro foormuojami. Šitai atskleidžia kitą – socialinį jos charakterį.

Eros graikų supratimu daugiau reiškia savo laimės siekimą, o agape reiškia užmiršti savo laimę, aukotis kitiems iki visiško savęs praradimo. Eros nori savo objektą įgyti, agape jį išgelbėti. Paskutinioji meilės samprata aišku kilnesnė ir to

obulesnė.

Vienalytė meilė. Dabar tai yra iškrypimas ne tik meilės, bet ir gyvenimo būdo, bet senovės graikai nusidėdavo. Pats žodis “lezbijietės” kilo iš vienos salos pavadinimo “Lesbosa”, kur buvo pirmą kartą aprašyta meilė tarp moterų, pačios lezbijietės. Ta moteris – įžymi senovės graikijos poetesė Sapfo (VI a. iki m.e.). Moterys senovės graikijoje turėjo savo religinius kultus, kur vyrai buvo neprileidžiami. Tai buvo pagrindinė Lesboso politika. Čia vykdavo vestuvės, meilės intrigos, pavydas, išsiskyrimai.

Atėjusi iš Graikijos į Persiją “meilė” tarp vyrų buvo natūralus dalykas senovės graikų filosofui Platonui, kuris teigė, kad meilė tarp vyrų tai aukščiausia meilės forma. Savo kūrinyje “Puota” jis viską pervertė aukštyn kojomis. Bet visgi Senovės Graikijoje meilė buvo labai vertinama. “Puotoje” meilė išaukštinama, be to ten teigiama, kad tai teigiamas moralės reeiškinys. Aristofano mintis, kad meilė – tai siekimas ieškoti savo prarastos pusės (“pusmarkio”), buvo priimta ir išplėtota V.S. Solovjovo, kuris pasakė, kad “meilės nedalomumo viršūnė pasireiškia vienatinėje meilėje. Čia vienas tėra meilės objektas ir jis panardina savyje antrąjį.”

Žmogaus buvimas – pasaulyje yra buvimas – kartu, t.y. buvimas su kitais žmonėmis. Kad asmuo save realizuotų, jam reikalinga laisvės erdvė. Šis reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (šeimoje) abu reikalavimus sutaiko pirmiausia meilė, abipusis pripažinimas, atžvalga, pasiryžimas. Žinome, kad žmogus biologiškai nėra gyvūnas. To
odėl žmogaus seksualumas įgyja ypatingą antropologinę reikšmę. Žinoma, seksualumo pagrindą sudaro žmogaus gyvūniškumas ir šiuo požiūriu jis yra biologiškai sąlygotas. Tačiau žmogaus kūniškajame buvime – pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus. Tad lyčių skirtumas taip pat nėra “vien biologinis” žmogaus aspektas, bet paliečia visą žmogaus buvimą – pasaulyje.

Šiuo skirtumu duodamas pirmapradis skirtingumas, bet kartu ir pirmapradis lyčių tarpusavio ryšys. Šis ryšys tam tikra visiškai apibrėžta prasme sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Tai, ką Platonas teigia “Puotoje”, Aristotelis glaustai apibendrina taip:

Pirmiausia vienas su kitu susijungti turi tie, kurie vienas be kito negali egzistuoti, būtent, moteriškasis ir vyriškasis pradai.

Šį susijungimą jis laiko esminiu, natūraliu bet kokios bendrijos ir bendruomenės šaltiniu. Bet tokiu būdu į akiratį patenka santuoka kaip ta bendrija, į kurią yra orientuotas žmogaus seksualumas. Aristoteliui priklauso tekstas, kuris, nežiūrint senumo, nusipelno, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys.

Atrodo, kad tarp vyro ir moters iš prigimties egzistuoja draugystės arba meilės santykis. Juk žmogus iš prigimties labiau sutvertas santuokinei nei pilietinei bendrijai, kadangi šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė, o dauginimasis yra bendras visoms juslioms būtybėms. Kitos gyvos būtybės sudaro bendriją ir bendrauja būtent tik dėl dauginimosi, tuo tarpu žmones suburia ne tik dauginimasis, bet ir gyvenimo poreikiai. Abiejų lyčių uždaviniai ir darbai yra padalyti iš

š anksto, ir vyro jie yra kitokie negu moters. Šitaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiekvienas įnešdamas savo dalį į bendrą reikalą. Todėl santuokoje galima lygia dalimi aptikti ir tai, kas naudinga, ir tai, kas malonu. Kitą ryšį tarp sutuoktinių, atrodo, sudaro vaikai, todėl bevaikės santuokos lengvai išyra. Juk vaikai yra abiejų sutuoktinių bendras turtas, o tai, kas bendra, sutvirtina.

Aristotelis tiksliai pastebėjo, kaip meilė pakeičia dviejų žmonių gyvenimą, kokia iš tikrųjų turi būti tvirta šeima, kuri neiširtų. Kad bendri dviejų žmonių interesai, siekiai juos tik suartina, vaikas šeimoje taip pat. Stipriausia meilė yra šeimyninė , nes čia vienų sielvartas ir kančia yra tiek pat jautrūs kitiems, kaip ir vienų džiaugsmas ar laimė. Abipusėje dviejų asmenų meilėje šitas nedalomumas pasiekia tokio jautraus taško, kad mažiausias vieno išsiskyrimas, kelia kitame paniką ir ardo pačios meilės pagrindus. Save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. Tik nepakartojamu būdu šeima suteikia galimybę suderinti bendravimą ir bendradarbiavimą, meilę ir darbą. Dėl to dažniausiai žmonės, kurie yra įsimylėję lengviau pasiekia aukso vidurį – laimę. Tai ir byloja graikiškasis eros, kuris reiškia laimės siekimą. Be to Aristotelis galima sakyti artimesnis mūsų laikmečio nuostatoms. Mums santuoka, tai dviejų mylinčių vienas kitą žmonių susijungimas. Platono meilės samprata mus šiek tiek šokiruoja, nes meilė ta

arp vyrų mums yra dar iki šiol nepriimtinas reiškinys (įpatingai Lietuvoje).

Sokratas įrodinėja, kad meilė – tai meilė savo gerovei, meilė amžinai būti savo gerovės savininku, meilė nemirtingumui. Bet žmonės mirtingi. Ši dalia mums skirta nemirtingųjų dievų, kurie davė mums vieną vienintelę galimybę būti nemirtingais ir laimingais per kūdikio gimima. Naujos givybės atsiradimas – tai mūsų mirtingųjų žmonių nemirtingumas, paliekamas amžiams apie save atsiminimas vaikui gimstant. Mes paliekame dalelę savęs.

Viskas žmogiškoj būty ir jos pasireiškimuose yra tikslinga, dėlto žmogiška meilė taip pat negali neturėti savo tikslo. Žmogus savo protu gali tą tikslą atsekti, jį pagilinti ir įprasminti. Tačiau žmogus niekada jo neapsprendžia, nes meilės tikslas glūdi pačioje jos prigimtyje. Anot Sokrato meilės tikslas – palikti šioje žemėje savo palikuonis, kurie užtikrintų žmogui nemirtingumą, palikti dalelę savęs. Aristotelio meilės tikslas siekti laimės, sukuriant šeimą. O anot Platono meilės reikia siekti tam, kad įgytum laimę. Kiekvienam meilė – tai skirtingas reiškinys. Antikos filosofai taip pat skirtingai žiūrėjo į meilę. Dabar meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Dabar iš meilės bėra likusi tik pareiga. Dėlto žmonės apgaudinėja save ir kitus, kas suskaldęs tarp dviejų priešingos jam lyties žmonių savo jausmus, tariasi mylįs vieną ar kitą. Arba jis iš tikrųjų myli vieną arba antrą, bet jokiu būdu ne abu. Galima sakyti, beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą, kai tuo tarpu meilė yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Antikos filosofai teisingai pastebėjo, kad meilė gali įtakoti tavo laimei. Platonui meilė – tai būdas pasiekti ir įgyti laimę ir, kad tik mylėdamas žmogų (nesvarbu kokios lyties jis be būtų) tu patirsi laimę.

Meilės reiškinys F. Nyčės ir Ė. Fromo akimis

Frydrikas Nyčė rašo apie artimo meilę, kaip apie bandymą pasprukti nuo savęs. Nyčė ironizuoja: jis ieško slaptų meilės artimam šaltinių, apie kuriuos žmogus nesusimąsto. “Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai viens kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti”,- rašo Nyčė. Filosofas skatina mylėti artimajame tai, kuo jis dar gali tapti: jo valios galią, jo kūrybiškumą, laisvę. Tai meilė “tolimajam”- antžmogiui.

“Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit.”

“Jūs geidžiat, kad kas nors išgirstų, kada apie save vien gera jūs kalbėti norit; ir kai tik žmogų šį jums suvedžiot pavyksta, kad apie jus gerai jisai manytų, tuomet ir patys jau gerai apie save galvoti imat.” Ištrauka iš veikalo “Štai kaip Zaratrusta kalbėjo”

Moterys tiki, kad meilė viską gali,- sako Nyčė, beveik apgailestaudamas, kad toks tikėjimas apgauna. Gal meilės troškimas ir jos stoka atrado pragarą ir Dievą?-samprotauja jis.

“.moteriai norisi tikėti, kad meilė viską gali,- tai jos tikrasis tikėjimas. Ak, tik tas, kas pažino žmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė!” ištrauka iš veikalo “Anapus gėrio ir blogio”
Ėrichas Fromas meilę laiko produktyviu žmogaus egzistavimo problemos sprendimu. Žmogus vienintelis iš gyvų būtybių praradęs harmoniją su gamta- protas jam atveria jo ribotumą ir laikinumą. Atsivėrusi vienatvė tampanti jo gėdos ir kaltės šaltiniu. Žmogus priverstas ieškoti naujo ryšio su pasauliu. Vienatvę įveikia ir neproduktyvūs ryšiai. Fromas juos vadina mazochizmu (noru paklusti) ir sadizmu (noru valdyti). Meilė skiriasi nuo šio simbiotinio neproduktyvaus savęs susiejimo su pasauliu kūrybinga veikla. Mylėti, rašo Fromas, tai visų pirma duoti, o ne imti. Produktyvus žmogus duodamas nebijo prarasti. Tuo jis paliudija savo jėgą bei turtingumą. Mylėti- tai rūpintis tais žmonėmis, kuriuos mylime. Tačiau rūpinimasis ne dėl to, kad mylimi žmonės paklustų. Meilė- tai sugebėjimas pamatyti kitą tokį, koks jis yra. Meilė- tai laisvės kūdikis.

Ištrauka iš “Meilės menas”. Meilė- tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia- objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas ir yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris, norėdamas tapyti, nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: “Aš tave myliu”, turiu būti pasirengęs sakyti: ”Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu save”.

Išvados

Kiekvienas meilę supranta skirtingai, skirtingai nusakomas šis jausmas. Skirtingų epochų filosofai taip pat skirtingai nusako meilės fonomeną.
· Platonui meilė- tai laimės siekimas, tai teigiamas moralės reiškinys.
· Aristotelis teigia jog, stipriausia meilė yra šeimyninė , nes čia vienų sielvartas ir kančia yra tiek pat jautrūs kitiems, kaip ir vienų džiaugsmas ar laimė. Atrodo, kad tarp vyro ir moters iš prigimties egzistuoja draugystės arba meilės santykis. Juk žmogus iš prigimties labiau sutvertas santuokinei nei pilietinei bendrijai, kadangi šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė, o dauginimasis yra bendras visoms juslioms būtybėms.
· Sokratas įrodinėja, kad meilė – tai meilė savo gerovei, meilė amžinai būti savo gerovės savininku, meilė nemirtingumui.
· Frydrikas Nyčė rašo apie artimo meilę kaip apie bandymą pasprukti nuo savęs. “Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit.”
· Ėrichas Fromas meilę laiko produktyviu žmogaus egzistavimo problemos sprendimu. Mylėti- tai rūpintis tais žmonėmis, kuriuos mylime. Tačiau rūpinimasis ne dėl to, kad mylimi žmonės paklustų. Meilė- tai sugebėjimas pamatyti kitą tokį, koks jis yra. Meilė- tai laisvės kūdikis.

Literatūra

1. Ackrill J.L. Aristotelis
2. Balčius J. Platono etika
3. Filosofijos istorijos chrestomatija
4. Gorskis D.P. (1990). Meilės filosofija
5. Lietuvių enciklopedija (18 Tomas)

Leave a Comment