Adolfas Hitleris

Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos politinis valstybės vadovas, vienas žymiausių ir galingiausių XXa. pasaulio diktatorių, pavertęs Vokietiją pilnai militarizuota valstybe ir sukėlęs II-jį pasaulinį karą. Antisemitizmą pavertęs pagrindiniu savo propagandos įrankiu, jis sukūrė Nacių partiją ir pavertė ją masiniu judėjimu. Metu, kai buvo užgrobęs didžiąją dalį Europos ir Šiaurinę Afriką, Adolfas Hitlerio įsakymu įvyko daug skerdinių, kurių metu žuvo didžioji dalis žydų (iš viso apie 96%) ir dalis, anot Hitlerio, “žemesniųjų” rasių atstovų. Į “žemesniųjų” rasių sudėtį įėjo ir lietuvių tauta.
Adolfas Hitleris gimė 1889 04 20 Bruno Miiestelyje, Aukštutinėje Austrijoje, netoli sienos su Vokietija. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu – Šiklgruberis, ketvirčiu – Pelclis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis liko neišaiškintas. Jo tėvas buvo sienos su Vokietija muitininkas Aloyzas Hitleris, o motina – valstietė Klara Pelcl. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įregistruotas kaip Adolfusas Hitleris, o ne kaip Adolfas Hitleris. Šešerių metu jis pradėjo lankyti pradinę mokyklą Tišlame. Vėliau lankė realinės pakraipos mokyklą Linre. Hitleriui esant trylikos mirštą jo tėvas, o po ketverių metų, 1906 metais, miršta ir jo motina. Tais paačiais metais jis metė mokyklą ir išvyko į Vieną. Nuo pat mažens Hitlerio svajonė buvo tapti dailininku, jis net kelis kartus bandė įstoti į Vienos Menų Akademiją, tačiau jo darbai egzaminų komisijos nežavėjo ir buvo atmesti. Hitleris Vienoje gyveno iš našlaičio pašalpos, vė

ėliau iš pinigų, kuriuos uždirbdavo pardavinėdamas savo nupieštus paveikslus. Nepriteklius, alkis ir neapykanta Habsburgų dinastijai už vokietybės niekinimą, suformavo Hitlerio nacistines pažiūras. Taip jam kilo mintis sujungti nacionalizmą ir socializmą į vieną harmoningą visumą. 1913 metais, būdamas 24 metų amžiaus, išvyksta gyventi į Bavariją, Miuncheną. Ten jis pradėjo studijuoti architektūrą, pragyvenimui užsidirbdamas iš plakatų piešimo.
1914 08 01, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui A.Hitleris įstoja į vieną Bavarijos būrį savanoriu. 1916 spalį jis sužeidžiamas, bet vos tik paleistas iš ligoninės, jis vėl grįžta į frontą. Už tai gauna pirmos klasės geležinį kryžių ir dar kelis apdovanojimus už drąsą ir pasiaukojimą. 1918 spalio mėnesį Hitlerio dalinys pateko į anglų patrankų ugnį. Tąkart pirmą kartą buvo panaudotos nuodingosios dujos. Apsinuodijęs dujomis ir apakęs jis pateko į ligoninę. Po to įvykio Hitleris daugiau į frontą nebegrįžo.
1919 05 01 Hitleriui buvo pavesta išsiaiškinti reevoliucinius įvykius, kilusius 2-aname pėstininkų pulke. Netrukus Hitleriui atsirado proga kalbėti plačiai auditorijai. Tai buvo debatai skirti kareivių pilietiniam mąstymui ugdyti. Po kelių dienų Adolfas jau “švietimo karininkas”. 1919 vasarą buvo kuriama Vokiečių darbininkų partija, su kurios veikla Hitlerio vadovybė jam liepė susipažindinti. Hitleriui pasiūlyta tapti šios partijos galva. Jis šį pasiūlymą priėmė, nes galvojo, kad tai būdas įgyvendinti savo planus. Partija persivadino į Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partiją (VNSDP). Jos nariai dar vadinami naciais. Tai buvo ultradešiniųjų pažiūrų partija. 1920 02 24 įvyko pirmasis partijos suvažiavimas. Hi
itleriui buvo pasiūlyta išdėstyti partijos programą. Jis pasiūlymą priėmė. Pagrindiniai partijos programos punktai buvo šie:
1. suteikti lygias teises Vokietijai;
2. pripažinti Vokietijos teisę, susijungti į Didžiąją Vokietiją;
3. turėti kolonijų;
4. atimti pilietybę iš žydų;
5. įvesti spaudos cenzūrą;
6. panaikinti demokratiją;
7. žmonių ir tautų gyvenimą reguliuoti atrankos per karą dėsniu;
8. išlieka tik stipriausieji;
9. “Vokietija – aukščiau visko.
Nuo 1920 gruodžio ėjo partijos pažiūras atitinkantis leidinys, pavadintas “Vöelkischen Beobachter”. Nuo 1923 tai jau pilnavertis dienraštis. 1921 spalį Hitleriui oficialiai pavesta vadovauti partijai, bendraminčiai jį pradeda vadinti fiureriu. Pirmiausia Hitleris pašalina partijos komitetą ir balsavimą ir įveda atsakingumo principą. Nuo tol jis yra vienintelis atsakingas už partijos vadovavimą. Taip pat jis sugalvoja pasisveikinimą su pakelta ranka ir šūkį “Hai” (“Heil”). Partijos simboliu tampa juoda svastika raudoname fone, o neatsiejama aprangos dalis tampa rudi marškiniai ir taip pat rudi galife.
Hitleris pradeda kurti dalinius skirtus tvarkai palaikyti. Tie daliniai nebuvo Hitlerio sumanymas, jis tik pritarė E.Romo (Ernst Röhm) siūlymui sukurti “Gimnastikos ir sporto sekciją”, skirtą apsaugai. 1921 metais ta sekcija pavadinta SA(“Sturmabteilung” – karinis būrys). Šie daliniai buvo skirti kovoti su komunistais, socialdemokratais, ginti VNSDP susirinkimus, persekioti žydus. Jiems Hitleris skyrė daug dėmesio ir stengėsi plėsti SA. 1923 metais SA gretose buvo apie 1150 žmonių, o po dešimties metų jų padaugėjo net iki 50 tūkst. žmonių. Nuo 1926 SA vadovavo Francas Pfeferis fon Salomonas. Be SA Hitleris 1925 metais sukūrė ir
r SS (“Schutzstaffel” – gynybos brigada). Tai buvo asmeninė Hitlerio gynybos armija, skirta tik apsaugai.
1923 Hitleris buvo pakankamai pajėgus, kad pabandytų nuversti vietinę Bavarijos valdžią. Generolas E.Liudendorfas pažadėjo paremti Hitlerio planą. 1923 11 08 Hitleris davė įsakymą pagrobti Bavarijos vyriausybės lyderį ir paskelbė revoliuciją. Kitą dieną A.Hitleris, E.Liudendorfas ir maždaug 3000 vyrų įžengė į Miuncheną. Staiga policija pradėjo šaudyti į demonstrantus. 16 žmonių žuvo, Hitleris pabėgo į savo vilą Vifinge. Tą pačią dieną generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad VNSDP yra draudžiama ir bet kokie jos veiksmai yra baudžiami. Po kelių dienų Hitleris buvo suimtas ir 1924 02 26 nuteistas kalėti penkerius metus Lansbergo kalėjime. Šis Hitlerio bandymas sukelti perversmą buvo pavadintas “Alaus puču”. Toks pavadinimas duotas, nes Hitlerio šalininkai Bavarijos valdininką pagrobė per bavarų valdžios susirinkimą, kuris vyko alaus bare. Iš penkių Hitleriui skirtų kalėti metų jis kalėjo tik aštuonis mėnesius. Kol sėdėjo kalėjime, Hitleris parašė garsiausią savo veikalą “Mano kova” (“Mein Kampf”), kuriame aprašo savo nepastovų gyvenimą, apkaltina keletą asmenų dėl nesėkmių, skleidžia savo pažiūras. Pirmą kartą Vokietijoje ši knyga išleista 1924 metų pabaigoje. Į lietuvių kalbą vertimo nėra. “Alaus pučas Hitleriui nebuvo visiškai nenaudingas – dabar apie jį ir VNSDP žino visa šalis. Hitleriui išėjus iš kalėjimo, nacių lyderiai E.Romas, J.Gebelsas ir R.Hesas paskatino jį vėl užimti partijos pirmininko postą. 1925 02 27 Miunchene, Bugerbo rūsyje, senoji VN
NSDP buvo atgaivinta su Hitleriu priešaky, nors sėdėdamas kalėjime jis atsisakė būti bet kokio judėjimo vadu. Savo kalboje Hitleris pasakė: “Man reikės septynių metų, kad nacių judėjimas būtų populiarumo viršūnėje.” Visi nariai perregistruojami, jiems išduodami nauji nario bilietai. O 1926 05 22 partija atgauna juridinį pagrindą, nuo to laiko ji jau pilnateisė ir pilnavertė partija. Partijos propagandai ir idėjoms skleisti Hitleris sukuria “Vokiečių studentų nacionalsocialistų sąjungą”. 1926 rugpjūtį Hitleris tampa Austrijos nacionalsocialistinės partijos pirmininku.
Dėl 1929 metais prasidėjusios ekonominės krizės, Hitleris aiškino jog tai yra žydų-komunistų sąmokslas. Šiuo savo teiginiu jis pritraukė milijonus balsuotojų. Todėl nuo 1928 metais vykusių rinkimų, kur VNSDP gauna 2,5% balsų (12 vietų reichstage), rinkėjų padaugėja, ir per 1930 metų rinkimus naciai gauna jau 18% balsų, kas sudaro 107 vietas Reichstage. 1932 liepą įvykusiuose rinkimuose VNSDP gavo net 38% balsų. VNSDP tapo stipriausia reichstago partija, o H.Geringas – reichstago pirmininku. Naciams atėjus į valdžią SA draudimas panaikinamas ir ji siautėja niekieno nekliudoma. Po kelių mėnesių šalies prezidentas P. fon Hindenburgas paleido šią vyriausybę. 1933 01 30 P. fon Hindenburgas paveda Hitleriui suformuoti vyriausybę.
Naujoji vyriausybė reichstage turėjo 247 balsus iš 608, todėl Hitleris paleido ją. 1933 02 27 naktį naciai padegė reichstago rūmus, o kaltę suvertė komunistams. Per 1933 03 05 rinkimus VNSDP gavo 44% rinkėjų balsų (17,3 mln. Rinkėjų ir 288 vietos iš 647).
Būdamas valdžios viršūnėje Hitleris greitai pasiskelbė esąs Vokietijos diktatorius. Dešimtys tūkstančių antinacistų, dauguma pirmosiomis Hitlerio buvimo valdžioje dienomis, buvo suimti ir uždaryti koncentracijos stovyklose, o visi nesutarimai nuslopinti. Visos partijos, išskyrus VNSDP, buvo uždarytos, o uždarytųjų partijų nariai persekiojami ir žudomi. Hitleris praplėtė kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus, o 1934 metais mirus prezidentui Pauliui Hindenburgui, jis sujungė kanclerio ir prezidento postus į vieną, taip jis tapo Vokietijos galva. 1933 metų viduryje uždraustos profsąjungos, jų vadai suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Profsąjungas pakeitė nacistinės pakraipos organizacijos, tokios kaip “Darbo frontas”, “Hitlerjugendas”. Įvesta griežta spaudos, radijo cenzūra.
1933 balandžio mėnesį Hitleris sukūrė naujus būrius – SD (Sicherheitsdienst) arba Gestapą (valstybės saugumo tarnyba). Ji skirta kovai su politiniais oponentais, žydais, veikė kaip šalies policija. Taip pat jis išplėtė jos teises taip kad ji galėtų veikti nebaudžiama. Teismai buvo visiškai priklausomi nuo valdžios. Nuo 1934 balandžio SS vadovavo H.Himleris, o nuo 1936 jis vadovavo jau ir visai Vokietijos policijai. Vėliau į koncentracijos stovyklas buvo siunčiami inteligentai, nusikaltėliai, režimui nepaklūstantys žmonės, nors neretai įkalintųjų ar teroro aukų gretose atsidurdavo ir naciai. Bene geriausias to įrodymas buvo 1934 metais iš birželio 30-osios į liepos 1-ją įvykdytos žudynės. Tąnakt, Hitlerio įsakymu, SS vyrai išžudė SA būrių vadus. Tarp jų buvo ir E.Romas, Hitlerio bendražygis nuo “Alaus pučo” laikų. Šis išpuolis pavadintas “Ilgųjų peilių naktimi”.
Žydų likimas buvo kur kas liūdnesnis nei bet kurių kitų žmonių. Nuo VNSDP susikūrimo iki I-jo pasaulinio karo pradžios jų sumažėjo keletą kartų. Sunkiausi laikai žydams buvo atėjus Hitleriui į valdžią 1933 metais, kai kasdieną nuo SA išpuolių žūdavo žydai. Naikinti žydus Hitleris dar buvo sumanęs paauglystėje, tai buvo numatęs ir VNSDP programoje, tik kur kas švelniau išreiškęs. 1933 metais iš žydų buvo atimta pilietybė, jiems uždrausta lankytis viešose vietose, naudotis viešuoju transportu. Jie buvo pašalinti iš bet kokių užimamų pareigų valstybės valdyme. Taip pat darbdaviams buvo įsakyta atleisti žydus iš darbo. SA rengdavo žydų pogromus, atiminėdavo iš jų turtą ir atiduodavo valstybei, pačius žydus išveždavo į koncentracijos stovyklas. Didžiausias jų surengtas 1938 metų lapkričio 9-osios naktį į 10-ąją, pavadintas “Krištolo naktimi”. Iš ryto išėję į gatves, žmonės pamatė gausybę stiklo šukių – buvo puolamos žydų gyvenvietes, daužomi parduotuvių vitrinų stiklai. Hitleris žydus iškeldavo kaip rasiškai beverčius žmones.

Vilnius
2002

Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos politinis valstybės vadovas, vienas žymiausių ir galingiausių XXa. pasaulio diktatorių, pavertęs Vokietiją pilnai militarizuota valstybe ir sukėlęs II-jį pasaulinį karą. Antisemitizmą pavertęs pagrindiniu savo propagandos įrankiu, jis sukūrė Nacių partiją ir pavertė ją masiniu judėjimu. Metu, kai buvo užgrobęs didžiąją dalį Europos ir Šiaurinę Afriką, Adolfas Hitlerio įsakymu įvyko daug skerdinių, kurių metu žuvo didžioji dalis žydų (iš viso apie 96%) ir dalis, anot Hitlerio, “žemesniųjų” rasių atstovų. Į “žemesniųjų” rasių sudėtį įėjo ir lietuvių tauta.
Adolfas Hitleris gimė 1889 04 20 Bruno Miestelyje, Aukštutinėje Austrijoje, netoli sienos su Vokietija. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu – Šiklgruberis, ketvirčiu – Pelclis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis liko neišaiškintas. Jo tėvas buvo sienos su Vokietija muitininkas Aloyzas Hitleris, o motina – valstietė Klara Pelcl. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įregistruotas kaip Adolfusas Hitleris, o ne kaip Adolfas Hitleris. Šešerių metu jis pradėjo lankyti pradinę mokyklą Tišlame. Vėliau lankė realinės pakraipos mokyklą Linre. Hitleriui esant trylikos mirštą jo tėvas, o po ketverių metų, 1906 metais, miršta ir jo motina. Tais pačiais metais jis metė mokyklą ir išvyko į Vieną. Nuo pat mažens Hitlerio svajonė buvo tapti dailininku, jis net kelis kartus bandė įstoti į Vienos Menų Akademiją, tačiau jo darbai egzaminų komisijos nežavėjo ir buvo atmesti. Hitleris Vienoje gyveno iš našlaičio pašalpos, vėliau iš pinigų, kuriuos uždirbdavo pardavinėdamas savo nupieštus paveikslus. Nepriteklius, alkis ir neapykanta Habsburgų dinastijai už vokietybės niekinimą, suformavo Hitlerio nacistines pažiūras. Taip jam kilo mintis sujungti nacionalizmą ir socializmą į vieną harmoningą visumą. 1913 metais, būdamas 24 metų amžiaus, išvyksta gyventi į Bavariją, Miuncheną. Ten jis pradėjo studijuoti architektūrą, pragyvenimui užsidirbdamas iš plakatų piešimo.
1914 08 01, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui A.Hitleris įstoja į vieną Bavarijos būrį savanoriu. 1916 spalį jis sužeidžiamas, bet vos tik paleistas iš ligoninės, jis vėl grįžta į frontą. Už tai gauna pirmos klasės geležinį kryžių ir dar kelis apdovanojimus už drąsą ir pasiaukojimą. 1918 spalio mėnesį Hitlerio dalinys pateko į anglų patrankų ugnį. Tąkart pirmą kartą buvo panaudotos nuodingosios dujos. Apsinuodijęs dujomis ir apakęs jis pateko į ligoninę. Po to įvykio Hitleris daugiau į frontą nebegrįžo.
1919 05 01 Hitleriui buvo pavesta išsiaiškinti revoliucinius įvykius, kilusius 2-aname pėstininkų pulke. Netrukus Hitleriui atsirado proga kalbėti plačiai auditorijai. Tai buvo debatai skirti kareivių pilietiniam mąstymui ugdyti. Po kelių dienų Adolfas jau “švietimo karininkas”. 1919 vasarą buvo kuriama Vokiečių darbininkų partija, su kurios veikla Hitlerio vadovybė jam liepė susipažindinti. Hitleriui pasiūlyta tapti šios partijos galva. Jis šį pasiūlymą priėmė, nes galvojo, kad tai būdas įgyvendinti savo planus. Partija persivadino į Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partiją (VNSDP). Jos nariai dar vadinami naciais. Tai buvo ultradešiniųjų pažiūrų partija. 1920 02 24 įvyko pirmasis partijos suvažiavimas. Hitleriui buvo pasiūlyta išdėstyti partijos programą. Jis pasiūlymą priėmė. Pagrindiniai partijos programos punktai buvo šie:
1. suteikti lygias teises Vokietijai;
2. pripažinti Vokietijos teisę, susijungti į Didžiąją Vokietiją;
3. turėti kolonijų;
4. atimti pilietybę iš žydų;
5. įvesti spaudos cenzūrą;
6. panaikinti demokratiją;
7. žmonių ir tautų gyvenimą reguliuoti atrankos per karą dėsniu;
8. išlieka tik stipriausieji;
9. “Vokietija – aukščiau visko.
Nuo 1920 gruodžio ėjo partijos pažiūras atitinkantis leidinys, pavadintas “Vöelkischen Beobachter”. Nuo 1923 tai jau pilnavertis dienraštis. 1921 spalį Hitleriui oficialiai pavesta vadovauti partijai, bendraminčiai jį pradeda vadinti fiureriu. Pirmiausia Hitleris pašalina partijos komitetą ir balsavimą ir įveda atsakingumo principą. Nuo tol jis yra vienintelis atsakingas už partijos vadovavimą. Taip pat jis sugalvoja pasisveikinimą su pakelta ranka ir šūkį “Hai” (“Heil”). Partijos simboliu tampa juoda svastika raudoname fone, o neatsiejama aprangos dalis tampa rudi marškiniai ir taip pat rudi galife.
Hitleris pradeda kurti dalinius skirtus tvarkai palaikyti. Tie daliniai nebuvo Hitlerio sumanymas, jis tik pritarė E.Romo (Ernst Röhm) siūlymui sukurti “Gimnastikos ir sporto sekciją”, skirtą apsaugai. 1921 metais ta sekcija pavadinta SA(“Sturmabteilung” – karinis būrys). Šie daliniai buvo skirti kovoti su komunistais, socialdemokratais, ginti VNSDP susirinkimus, persekioti žydus. Jiems Hitleris skyrė daug dėmesio ir stengėsi plėsti SA. 1923 metais SA gretose buvo apie 1150 žmonių, o po dešimties metų jų padaugėjo net iki 50 tūkst. žmonių. Nuo 1926 SA vadovavo Francas Pfeferis fon Salomonas. Be SA Hitleris 1925 metais sukūrė ir SS (“Schutzstaffel” – gynybos brigada). Tai buvo asmeninė Hitlerio gynybos armija, skirta tik apsaugai.
1923 Hitleris buvo pakankamai pajėgus, kad pabandytų nuversti vietinę Bavarijos valdžią. Generolas E.Liudendorfas pažadėjo paremti Hitlerio planą. 1923 11 08 Hitleris davė įsakymą pagrobti Bavarijos vyriausybės lyderį ir paskelbė revoliuciją. Kitą dieną A.Hitleris, E.Liudendorfas ir maždaug 3000 vyrų įžengė į Miuncheną. Staiga policija pradėjo šaudyti į demonstrantus. 16 žmonių žuvo, Hitleris pabėgo į savo vilą Vifinge. Tą pačią dieną generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad VNSDP yra draudžiama ir bet kokie jos veiksmai yra baudžiami. Po kelių dienų Hitleris buvo suimtas ir 1924 02 26 nuteistas kalėti penkerius metus Lansbergo kalėjime. Šis Hitlerio bandymas sukelti perversmą buvo pavadintas “Alaus puču”. Toks pavadinimas duotas, nes Hitlerio šalininkai Bavarijos valdininką pagrobė per bavarų valdžios susirinkimą, kuris vyko alaus bare. Iš penkių Hitleriui skirtų kalėti metų jis kalėjo tik aštuonis mėnesius. Kol sėdėjo kalėjime, Hitleris parašė garsiausią savo veikalą “Mano kova” (“Mein Kampf”), kuriame aprašo savo nepastovų gyvenimą, apkaltina keletą asmenų dėl nesėkmių, skleidžia savo pažiūras. Pirmą kartą Vokietijoje ši knyga išleista 1924 metų pabaigoje. Į lietuvių kalbą vertimo nėra. “Alaus pučas Hitleriui nebuvo visiškai nenaudingas – dabar apie jį ir VNSDP žino visa šalis. Hitleriui išėjus iš kalėjimo, nacių lyderiai E.Romas, J.Gebelsas ir R.Hesas paskatino jį vėl užimti partijos pirmininko postą. 1925 02 27 Miunchene, Bugerbo rūsyje, senoji VNSDP buvo atgaivinta su Hitleriu priešaky, nors sėdėdamas kalėjime jis atsisakė būti bet kokio judėjimo vadu. Savo kalboje Hitleris pasakė: “Man reikės septynių metų, kad nacių judėjimas būtų populiarumo viršūnėje.” Visi nariai perregistruojami, jiems išduodami nauji nario bilietai. O 1926 05 22 partija atgauna juridinį pagrindą, nuo to laiko ji jau pilnateisė ir pilnavertė partija. Partijos propagandai ir idėjoms skleisti Hitleris sukuria “Vokiečių studentų nacionalsocialistų sąjungą”. 1926 rugpjūtį Hitleris tampa Austrijos nacionalsocialistinės partijos pirmininku.
Dėl 1929 metais prasidėjusios ekonominės krizės, Hitleris aiškino jog tai yra žydų-komunistų sąmokslas. Šiuo savo teiginiu jis pritraukė milijonus balsuotojų. Todėl nuo 1928 metais vykusių rinkimų, kur VNSDP gauna 2,5% balsų (12 vietų reichstage), rinkėjų padaugėja, ir per 1930 metų rinkimus naciai gauna jau 18% balsų, kas sudaro 107 vietas Reichstage. 1932 liepą įvykusiuose rinkimuose VNSDP gavo net 38% balsų. VNSDP tapo stipriausia reichstago partija, o H.Geringas – reichstago pirmininku. Naciams atėjus į valdžią SA draudimas panaikinamas ir ji siautėja niekieno nekliudoma. Po kelių mėnesių šalies prezidentas P. fon Hindenburgas paleido šią vyriausybę. 1933 01 30 P. fon Hindenburgas paveda Hitleriui suformuoti vyriausybę.
Naujoji vyriausybė reichstage turėjo 247 balsus iš 608, todėl Hitleris paleido ją. 1933 02 27 naktį naciai padegė reichstago rūmus, o kaltę suvertė komunistams. Per 1933 03 05 rinkimus VNSDP gavo 44% rinkėjų balsų (17,3 mln. Rinkėjų ir 288 vietos iš 647).
Būdamas valdžios viršūnėje Hitleris greitai pasiskelbė esąs Vokietijos diktatorius. Dešimtys tūkstančių antinacistų, dauguma pirmosiomis Hitlerio buvimo valdžioje dienomis, buvo suimti ir uždaryti koncentracijos stovyklose, o visi nesutarimai nuslopinti. Visos partijos, išskyrus VNSDP, buvo uždarytos, o uždarytųjų partijų nariai persekiojami ir žudomi. Hitleris praplėtė kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus, o 1934 metais mirus prezidentui Pauliui Hindenburgui, jis sujungė kanclerio ir prezidento postus į vieną, taip jis tapo Vokietijos galva. 1933 metų viduryje uždraustos profsąjungos, jų vadai suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Profsąjungas pakeitė nacistinės pakraipos organizacijos, tokios kaip “Darbo frontas”, “Hitlerjugendas”. Įvesta griežta spaudos, radijo cenzūra.
1933 balandžio mėnesį Hitleris sukūrė naujus būrius – SD (Sicherheitsdienst) arba Gestapą (valstybės saugumo tarnyba). Ji skirta kovai su politiniais oponentais, žydais, veikė kaip šalies policija. Taip pat jis išplėtė jos teises taip kad ji galėtų veikti nebaudžiama. Teismai buvo visiškai priklausomi nuo valdžios. Nuo 1934 balandžio SS vadovavo H.Himleris, o nuo 1936 jis vadovavo jau ir visai Vokietijos policijai. Vėliau į koncentracijos stovyklas buvo siunčiami inteligentai, nusikaltėliai, režimui nepaklūstantys žmonės, nors neretai įkalintųjų ar teroro aukų gretose atsidurdavo ir naciai. Bene geriausias to įrodymas buvo 1934 metais iš birželio 30-osios į liepos 1-ją įvykdytos žudynės. Tąnakt, Hitlerio įsakymu, SS vyrai išžudė SA būrių vadus. Tarp jų buvo ir E.Romas, Hitlerio bendražygis nuo “Alaus pučo” laikų. Šis išpuolis pavadintas “Ilgųjų peilių naktimi”.
Žydų likimas buvo kur kas liūdnesnis nei bet kurių kitų žmonių. Nuo VNSDP susikūrimo iki I-jo pasaulinio karo pradžios jų sumažėjo keletą kartų. Sunkiausi laikai žydams buvo atėjus Hitleriui į valdžią 1933 metais, kai kasdieną nuo SA išpuolių žūdavo žydai. Naikinti žydus Hitleris dar buvo sumanęs paauglystėje, tai buvo numatęs ir VNSDP programoje, tik kur kas švelniau išreiškęs. 1933 metais iš žydų buvo atimta pilietybė, jiems uždrausta lankytis viešose vietose, naudotis viešuoju transportu. Jie buvo pašalinti iš bet kokių užimamų pareigų valstybės valdyme. Taip pat darbdaviams buvo įsakyta atleisti žydus iš darbo. SA rengdavo žydų pogromus, atiminėdavo iš jų turtą ir atiduodavo valstybei, pačius žydus išveždavo į koncentracijos stovyklas. Didžiausias jų surengtas 1938 metų lapkričio 9-osios naktį į 10-ąją, pavadintas “Krištolo naktimi”. Iš ryto išėję į gatves, žmonės pamatė gausybę stiklo šukių – buvo puolamos žydų gyvenvietes, daužomi parduotuvių vitrinų stiklai. Hitleris žydus iškeldavo kaip rasiškai beverčius žmones.

literatūra:
1. Microsoft Encarta 1998
2. Compton’s Interactive Encyclopedia 1998
3. A.Bubnys “Vokiečių okupuota (1941-1944)”; Vilnius 1998
4. A.Eidintas “A.Smetona”; Vilnius 1990

Leave a Comment