Meksika – kontrastų šalis
Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92 mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių palikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų. Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai – actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbedami apie didžiasias mūsų kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar. Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir actekų imperijos metas.
Actekai – Saulės kariai (įvadas)
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai išgyveno…
Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape, apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti ieškojimams.Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai (Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes. Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje, vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi apsistoti.Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti, perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų, perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo – erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose, oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie tęsė mainus su kaimynais.Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat ten niekas niekada nematė arklių.Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse, bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais tekėjo gėlas ir švarus vanduo.
Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje” rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas…”Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar išgerti”.
Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščių fermos, laukinių žvėrių aptvarai (tari mūsų zoologijos sodai), gausu fontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečių užeigos, šventikų rajonai ir kita. Virð pastatø matësi ðventyklø piramidþiø virðûnës. Didþiausioji piramidë (maþdaug pusës Egipto Gizos piramidës aukðèio, bet dvigubai platesnë) buvo Cholula mieste. Ir nuostabus Tlatelolco turgus, tiesiog pakerëjæs ispanus, kurie sakësi, anksèiau nieko panaðaus dar neregëjæ.Viskas, kas buvo gaminama Ispanijoje, turëjo atitikmená èia. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams ir puodþiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayuca akmentaðiams, Xilotepec medþiokliams, Cuitlahuac þvejams, Quauhtitlan krepðiø pynëjams, Xochimilco gëlininkams. Meno lygis buvo tokio aukðto lygio, kad jie sugebëdavo ið vientiso kristalo gabalo iðrëþti natûralaus dydþio þmogaus kaukolæ.Galëjai nusipirkti bet kà – auksinius papuoðalus ir auksinius paukðèius, judinanèius galvas, indus ið lakuoto medþio ir molio, bronzinius kirvius, kariø ðalmus ir ðarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodþius, kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius. Neminësime jau áprastø maisto darþoviø prekiø, kurias paávairindavo kakavos ir nealkoholinio Pulque gërimai. Actekai nuo pirmøjø eros amþiø valgë su ðaukðtais ir ðakutëmis – o juk Europoje lëkðtës, ðaukðtai ir ðakutës nebuvo visuotinai paplitæ iki pat XVI a. pabaigos.
Pačiame miesto viduryje buvo įspūdingo dydžio aikštė, kur stovėjo Imperatoriaus pilis. Dabar ten yra nacionalinė pilis, kartu su prezidentūra. Tais laikais Tenotičlanas talpino apie milijoną gyventojų. Tai tik 1/20 dabartinio žmonių skaičiaus.Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti dievus.
Actekų kosmologija ir kosmogonija
Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mita. Jis sako, kad pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus: Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį.Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė nešviečia. Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs didžiuliu žemės drebėjimu.Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas, tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir Tekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyjem idant sukurtų naują epocha. Jiedu pasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė neteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla, juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi dievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka taip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.
Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu. Tam tikra prasme actekai jautësi atsakingi uþ visà kosmosà, uþ kasdiená Saulës judëjimà dangaus skliautu. Jø ritualai ir buvo skirti palaikyti Saulæ. Ir nëra didesnës jëgos, nei ta, kurià teikia þmogaus auka. Actekai kariaudavo karus, idant susirinktø pakankamai belaisviø. O per pagrindinius metinius aukojimus bûdavo nuþudoma apie deðimt tûkstanèiø þmoniø. Tada saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.Religijos branduolys – žmonių aukojimas
Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje.Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos ašimi.Þemdirbiø religijos kartais, prieð sëjos pradþià, numanydavo þmogaus aukos galimybæ, reèiau tokia auka buvo dedama per derliaus ðventes. Religiniu istoriniu poþiûriu tai suprantama taip: visos þemdirbiø genties likimas priklausë nuo derliaus, tad dievams prieð sëjà bûdavo skiriama pati baisiausia, bet ir vertingiausia auka – þmogaus gyvybë. Bet vis dël to religijø istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip. Kruvini ir pabaisiðki actekø ritualai vis dëlto nebuvo kaþkokio prigimtinio jø þiaurumo apraiðka (nors be to, þinia, neapsieita). To paprasèiausiai reikalavo “pasaulio tvarka”, to reikalavo mitai, pagal kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdþiai visada sàlygoja religijas.Pasak actekø mitologijà, kadaise gyvenæs “aukso amþiaus” kultûrinis didvyris Kekalkoatlis valdë laimingà tautà. Taèiau á þërintá pasaulá ásiverþë burtininkas Tekatlipoka, kas reikðtø “Rûkantis veidrodis”. Jis organizavo prieð Kekalkoatlá nukreiptà judëjimà ir jo tikslas buvo ne tik Kekalkoatlá, bet ir ávesti þmoniø aukas.
Mat Kekalkoatlio valdymo metu jo valia buvo praktikuotos tik gyvaèiø, drugeliø, þiogø aukos. Þmogaus aukojimo Kekalkoatlis vengë. Tekatlipokai klasta ir maginëmis priemonëmis pavyko ásibrauti á tuometinæ sostinæ Tolanà, á valdovo rûmus. Jis nugirdo Kekalkoatlá, kuris apsvaigæs santykiavo su savo seserimi, vyriausiàja þyne, ir dël tos prieþasties buvo priverstas atsisakyti sosto. Atgailaudamas dël savo nusiþengimo Kekalkoatlis paliko miestà ir iðplaukë plaustu, taèiau pasiþadëjo kada nors sugráþti. Ásivieðpatavo piktasis burtininkas Tekatlipoka, su visomis to vieðpatavimo lemtimis, taigi ir su þmoniø aukojimu.Ið ðio mito galima spëti, kad ir patiems actekams þmoniø aukojimas nebuvo toks jau įprastas dalykas, jie puikiai nuvokë, kad tai “nëra gerai”. Taèiau to reikalavo religija. Tekatlipokos eroje þmoniø aukos yra neiðvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo actekiðkojo kosmoso pagrindas.Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.
Legenda apie Baltąjį dievą
“Jie gali padaryti beveik bet ką – atrodo, kad jiems nėra nieko, kas būtų per sunku <…>; ir visa tai ateina iš Quetzalkoatlio menų ir žinių”. Fray bernardino Sahagun.
Daug legendø apie Baltàjá dievà byloja, kad jis atneðë indënams visus jø mokslus, þinias ir iðmanymà, ástatymus ir aukðtesnájá civilizacijos lygá. Kvuetzalkoatlis (tultekams ir actekams. Inkams ji Virakoèa, o majams – Kukulkanas) mokë þmones moralës dalykø, davë jiems protingus ástatymus ir parodë, kaip reikia ádirbti þemæ. Jis draudë þmoniø aukas ir ðlovino taikà. Þmonës nustojo žudyti gyvulius ir to nedarë net dël maisto – jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panaðiai kalbama apie Baltàjá dievà legendos visose Centrinës ir Pietø (bei kai kuriose Ðiaurës) Amerikos indënø gentyse.
Taèiau aukso amþius truko neilgai ir demonas sugundë Kvuetzalkoatlá nusidëti taip smarkiai iðtvirkaujant ir apleidþiant savo religines prievoles, kad buvo priversta palikti ðalá kartu su savo pasekëjais. Kitose legendose pasakojama, kad jis sëdo á laivà ir iðplaukë á ðalá, ið kurios buvo atvykæs. Bet paþadëjo sugráþti.Pietø Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktà, kad Titikaka eþero apylinkëse lankësi galingas barzdotas vyras, kuris mokë þmones ástatymø ir civilizacijos dalykø. Jis buvo visø daiktø Kûrëjas ir mokë þmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltàjá þmogø buvo taip ádiegtos á indënø sàmonæ, kad ispanus jie priëmë kaip pranaðystës iðsipildymà. Tuo labiau, kad ávykiai sutapo laike. Actekø þyniai buvo nustatæ, kad Baltasis dievas palikæs juos Ce-acatl (1 nendrës) metais turi gráþti Ce-acatl metais, kurie pagal actekø kalendoriø kartojasi kas 52 metai. Artëjant Ce-acatl buvo tiriamos þvaigþdës ir ieðkoma kitø þenklø, liudijanèiø naujo ciklo pradþioje gráð Baltasis dievas. Ir keistas sutapimas ávyko prieð atkeliaujant ispanams – pasklido kalbos apie “vandens namus su gulbiø sparnais”, kurie plaukioja prie jø krantø. Ir netrukus po Ce-acatl pradþios pasirodë Kortezas. Sutapo net iðpranaðauta “9 vëjø” diena. Baltasis dievas palikæs indënus neðiojo juodà beretæ ir juodà mantijà – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-øjø balandþio 22 d., ketvirtadienis.
Kaip galëjo indënai nepatikëti tokiu stebuklu? Taèiau ðá kartà barzdotieji baltieji tebuvo piratø ir ieðkotojø gauja – jiems gyvybë buvo pigi, o atëjo jie su kardu ir ugnimi. Indënai kanèias priëmë kaip atpildà ið Baltojo dievo rankø – ir tai padëjo saujelei avantiûristø sunaikinti civilizacijà beveik þemyne. Taèiau mes negalime atmesti þiauriø kruvinø þmoniø aukø karo dievybiø ðventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines tautas augo karo dievø svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanø metu per vienà dienà bûdavo paaukojama net keli tûkstanèiai þmoniø. Pasakojama, kad kraujas tekëjo upeliais. Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarø visuomenæ. Bet kartu buvo sudeginta tûkstanèiai indënø religiniø, istoriniø ir moksliniø traktatø. Buvo griaunamos ir ðventyklos – taip naikinant “stabø” garbinimà. Bernal Diaz raðë: “…visos melagystës buvo atiduotos þemei; ir nieko neliko”. Toks indënams buvo Baltojo dievo sugráþimas.Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė
Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo gyvi kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo Korteso vertėju.Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug 2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.
Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių, todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais.
Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o tai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas sudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai. Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida. Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto. Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma, bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrove auksu. Bėgdami jie prarado 1/3 visų likusių karių.Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną. Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti.Įvairuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai. Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos istorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti atsargiau, o geriausia – nešališkai.Naudota literatūra:
1. MEXICO, originated and developed by Bato Tomasevic, text by Kenneth McKenney, design by Gane Aleksic. Printed in Slovenia. Flint River.2. Lietuvos turistai actekų ir majų žemėje / Bernardas Paukštys // Geologijos akiračiai, 1999, Nr. 2, p. 60-68.3. Internetas. http://www.elnet.lt/vartiklis. Mitologijos puslapis.