1941m. birželio sukilimas

Turinys

1. Įvadas..............................3p.
2. Okupacija ir kylantis pasipriešinimas...................3p.
3. 1941 m. birželio 22 d. sukilimas jo eiga bei pasekmės..........5p.
4. Išvados..............................7p.
5. Literatūra..............................9p.

Įvadas
Tiriant lietuvių pasipriešinimo sovietinei valdžiai judėjimą dažnai nepelnytai užmirštamas pirmasis šio pasipriešinimo etapas. Tai 1941 m. birželio mėnesio įvykiai kai prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Tarybų sąjungos Lietuvoje kyla LAF‘o vadovaujamas antisovietinis sukilimas turėjęs tikslą savo jėgomis išvaduoti kraštą nuo bolševikų. Sukilėlių pasiaukojimo dėka dar iki įžengiant vermachto daliniams buvo išvaduoti Kaunas, Vilnius ir kai kurios kitos Lietuvos vietovės. Kartu su minėtais įvykiais aš norėčiau nušviesti kitą, taipogi mažai istorikų tyrinėtą 19 944 m. vykusią lietuviškų dalinių kovą su puolančia raudonąja armija. Dar 1943 m. pradėta telkti Vietinė rinktinė buvo ruošiama kaip tautinis lietuvių junginys turėjęs tikslą savo jėgomis priešintis antrajai sovietinei okupacijai. Bet po kovos su bolševikų diversantais bei Armija Krajova, vokiečių vadovybei suėmus rinktinės štabą ir nuginklavus dalį karių, Vietinės rinktinės tikslus perima Tėvynės apsaugos rinktinė(TAR) bei Lietuvos Laisvės armijos(LLA) kovai su bolševikais organizuotas „Vanagų“ sąjūdis.
Tiek 1941 m. birželio sukilimas, tiek ir 1944 m. bei vėlesnės pokario kovos pareikalavusios didžiulių aukų kartu su si iekiu išlaisvinti gimtąjį karštą turėjo dar vieną tikslą kurį pasiekė, o būtent parodyti pasauliui prievartinį Lietuvos įjungimo į Tarybų sąjungą pobūdį ir lietuvių pasiryžimą ginklu kovoti už savo laisvę.

Okupacija ir kylantis pasipriešinimas

1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašyta Nepuolimo su

utartis bei slaptieji sutarties protokolai kuriais buvo nulemtas Pabaltijo šalių likimas. Remiantis šiais protokolais Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, tačiau tų pačių metų rugsėjo 1 d. prasidėjęs antrasis pasaulinis karas priverčia abi totalitarines valstybes pasirašyti naują sutartį. Todėl jau rugsėjo 28 d. pasirašoma SSRS ir Vokietijos Sienų nustatymo ir draugystės sutartis, kuri mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą priskiria Tarybų Sąjungos įtakon. Vykdydama savo grobikišką politiką SSRS žengė pirmąjį žingsnį tų pačių metų spalio 10 d. privertusi Lietuvą pasirašyti „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo ir Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“ Remiantis šia sutartimi į Lietuvą buvo 1939 m. lapkričio 15 d. į Lietuvą buvo įvestos sovietų karinės dalys – 16-asis ypatingasis korpusas kurio sudėtyje be gausios karinės technikos bei aviacijos įėjo 20 000 sovietų karių. Sekantis sovietų žingsnis buvo 19 940 m. birželio 14 d. 23 val. Lietuvos vyriausybei įteiktas ultimatumas kuriuo apkaltinus Lietuvą spalio 10 d. sutarties nesilaikymu ultimatyviai pareikalaujama įsileisti į Lietuvą „pakankamai gausius“ sovietų karinius dalinius. Lietuvos politinė vadovybė nors ir nepritariant prezidentui priėmė ultimatumu ir leido sovietams be šūvio okupuoti kraštą. Tačiau tai, kad ultimatumą priėmė vyriausybė dar nereiškė, kad visi lietuviai susitaikė su šalies aneksija, ką parodė jau 1940 m. kilęs rezistencinis sąjūdis pavadintas Lietuvos aktyvistų frontu(LAF). Vienas iš įkūrėjų ir šio sąjūdžio vadovų buvo buvęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne plk. K. Šk kirpa. Susikūrusio LAF‘o laikinėją vyriausybę be Škirpos sudarė E. Galvanauskas , K. Brunius, A. Maceina ir K. Žalkauskas. LAF‘o tikslų kūrimosi laikotarpiu buvo suvienyti visas aktyvias Lietuvos jėgas kovai už Tėvynės išlaisvinimą. Pastaroji tėvynės išlaisvinimo idėja suvienijo įvairių politinių pažiūrų LAF‘o narius. Pačioje Lietuvoje be LAF‘o spontaniškai kilo keletas kitų rezistencinių sąjūdžių bei paplito pasyvusis pasipriešinimas – politinės veiklos boikotas. Kaip pasipriešinimo okupacinei tarybų valdžiai forma plačiai paplito atsišaukimų platinimas ypač suaktyvėjęs seimo rinkimų metu. Pasipriešinimas vyko ir Lietuvos kariuomenės pagrindu suformuotame 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse. Kaip vieną iš pasipriešinimo apraiškų reiktų paminėti 615-ojo artilerijos pulko kariškių protestą prieš priesaikos priėmimą bei reikalavimą teisės lankyti bažnyčią bei atsisakymą nešioti Raudonosios Armijos skiriamuosius ženklus bei pan. Tačiau NKVD pastangomis iš kariuomenės imta šalinti visus naujam režimui nepatikimus karius bei karininkus siekiant išvengti galimų antisovietinių išpuolių. Pirmiausia nukentėjo nepriklausomybės metais buvę partijų bei politinių ir visuomeninių organizacijų: Šaulių, Ateitininkų, Jaunalietuvių bei Skautų nariai. Tokiu būdu tarp 12 000 korpuso karių bei karininkų NKVD „išaiškino“ 3200 vienaip ar kitaip valdžiai prasikaltusių asmenų. Aktyvios NKVD veiklos kariuomenėje metu buvo susekta viena stipriausių pogrindinių pasipriešinimo organizacijų. Sudaryta iš aptyrusių karininkų ši organizacija buvo paruošusi ginkluoto pasipriešinimo planus, parengė žemėlapius ir palaikė ryšius su Vokietijoje esančiais lietuviais. Galimą tik spėlioti kokios reeikšmės galėjo turėti 1941 m. birželio sukilimui ši organizacija jei tik ji nebūtų išaiškinta. Tačiau sovietams panaikinus minėtą organizaciją pasirengimo ginkluotam sukilimui centru tapo Berlyne įsikūręs Lietuvos aktyvistų frontas, pradėjęs planuoti sukilimą dar 1940 m. pabaigoje. LAF‘o atsišaukimuose nurodoma, kad kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS Lietuvos miestuose bei miesteliuose turi kilti sukilimai, sukilėliai turi užimti kalėjimus, tiltus, fabrikus, geležinkelio mazgus, kitus svarbius objektus. Po visų per trumpą sovietinės valdžios laikotarpį įvykdytų represijų-pasireiškusių areštais bei trėmimais sukilimas tapo neišvengiamu ir buvo tik laukiama palankaus momento, kuris atėjo Vokietijai, vykdant Barbarosos planą, užpuolus SSRS.

1941 m. birželio 22 d. sukilimas jo eiga bei pasekmės

Organizuotas sukilimas prasidėjo jau birželio 22 d. vakare kai pirmiems vokiečių kariuomenės daliniams peržengus Lietuvos sieną Kaune veikiantys LAF‘o aktyvistai užėmė radiofoną ir pradėjo jį ruošti būsimoms transliacijoms. Tą patį vakarą buvo užimta ir radijo stotis. Siekiant sukelti paniką Raudonosios Armijos gretose buvo sukilėliai sunaikino armijos ryšio centrą bei karišką telefono centrinę stotį Vilijampolėje. Buvo išjungtas telefono ir telegrafo stočių veikimas, o sovietiniam karo komendantui siekiant suklaidinti pranešta, kad vokiečių desantininkai jau Kaune. Visi minėtieji sukilėlių veiksmai pasiekė norimų rezultatų, nes jau tos pačios dienos vidurnaktį iš miesto ėmė netvarkingai trauktis sovietinės kariuomenės daliniai , o jiems įkandin sekė sovietiniai darbuotojai ir aktyvistai. Minėtiems sukilėlių ve

eiksmams vadovavo bei juos derino LAF štabo vadovybė. Viena LAF štabo dalis su įgaliotiniu L. Prapuoleniu buvo įsikūrusi senelių prieglaudoje, o kita Chemijos instituto patalpose kur į sukilėlių gretas perėjo dviejų nuovadų pareigūnai. Jau kitos dienos ryte per užimtojo radiofono transliaciją L. Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, paskelbė sudarytos vyriausybės sąrašą. Tolesnio vadovavimo sukilimui funkcijas prisiėmė stichiškai susidaręs Vietinės apsaugo štabas(VAŠ). Ryžtingi ir gerai paruošti sukilėlių veiksmai lėmė tai , kad jau birželio 24-28 d. partizanai atvirai patruliavo išlaisvinto Kauno gatvėse . Tačiau neapseita buvo be ginkluotų susidūrimų bei aukų. Pradedant pirmomis sukilimo valandomis kildavo dažni ginkluoti susirėmimai su besitraukiančios Raudonosios armijos daliniais. Atimtais kovoje ginklais pavieniai sukilėlių būriai stodavo į kovą su skaitlingesnėmis priešo jėgomis norėdamos jiems užkirsti kelią atsitraukimui. Sukilimo mastas Vilniuje buvo nepalyginamai mažesnis. Tai lėmė pirmiausiai tautinė miesto gyventojų sudėtis pagal kurią lietuviai sudarė tautinę mažumą vilniečių tarpe. Veikti Vilniuje pradėta tik 23 d. vakare kai nemažą dalį Kauno galima sakyti jau kontroliavo sukilėliai. Pirmiausiai vilniečiai užėmė paštą, policijos būstines bei radijo stotį. Stengiantis išvengti plėšikavimo bei sabotažo Kauno sukilėlių pavyzdžiu buvo išstatytos sargybos prekių stotyje, aviacijos sandėliuose ir panašios paskirties vietose.

Sukilimas išplito ir kariuomenės gretose. Pirmi birželio 22 d. vakare sukilo Varėnoje dislokuoto 184-osios divizijos kariai, kurie apleidę sovietų jiems paskirtą dislokacijos rajoną išsiskirstė. Traukdamasis į Vilnių vienas šios divizijos 294-asis pulkas buvo vokiečių aviacijos klaidingai apšaudytas, jo likučiai buvo vokiečių internuoti Valkininkuose , o kito pulko žvalgai patys pasidavė vokiečiams. Tačiau kai kurių pulkų kariai užmezgė ryšį su aktyviai veikiančiais partizanų būriais, gavo iš jų šovinius bei stojo į jų gretas kovai už krašto išvadavimą. 23 d. vakare sukilo ir Vilniuje dislokuoti kariuomenės daliniai suteikę ginkluotos pagalbos kovą Vilniaus mieste bepradedantiems partizanams ir LAF‘o aktyvistams. Vėliausiai iš sovietinės kariuomenės trauktis bei jai priešintis pradėjo Pabradėje dislokuoto 179-osios šaulių divizijos kariai pradėję ginkluoti ištisomis kuopomis trauktis iš savo pulkų tik kai buvo paskelbta, kad visa divizija išvedama į Baltarusiją tolesnei kovai su besiveržiančia vokiečių kariuomene. Paklusti tarybinei vadovybei atsisakė. Ir karinės aviacijos pilotai ką įrodo tai, kad vietoje į Baltarusiją atskristi lauktų 12-13 lietuviškų AMBO lėktuvų atskrido tik keturi. Tokiu būdu apie 8 tūkstančiai buvusios Lietuvos kariuomenės karių sugebėjo apsiginti nuo sovietų kariuomenės ir liko Lietuvoje kai tuo tarpu apie 5 tūkstančiai karių sovietams pavyko išsivaryti i rytus.
Nemažiau svarbus yra ir provincijoje kilęs ginkluotas sukilimas, kuris pavienėse srityse buvo ruošiamas jau iki karo, bet pasiekė sukilimo mastus tik birželio 22-24 d. Provincijos sukilėliai dažnai veikė pavieniui nederindami savo veiksmų nei su vyriausiąja LAF vadovybe nei su kitomis pasipriešinimo organizacijomis. Kaip pabrėžia savo knygoje V. Brandiševskis išgirdę per radiją transliuojamą Lietuvos himną bei sužinoję apie Laikinosios vyriausybės sudarymą vietos gyventojai ėmė organizuoti partizanų būrius, kelti tautinę vėliavą, užiminėti valdžios pastatus bei rūpintis ginklų gavimu nuginkluojant pavienius raudonarmiečius. Dažnai siekdami izoliuoti mieste esančias įgulas partizanai nutraukdavo telefono ir telegrafo ryšį ir dažnai raudonarmiečiams besitraukiant pastodavo mažesnėmis jėgomis jiems kelią.

Išvados

Peržvelgiant visą sukilimo eigą reikėtų pažymėti, kad jam trūko organizuotumo, vieningo vadovavimo bei drausmės. Tai nulėmė savivalės atvejus-plėšimus sąskaitų suvedinėjimus kuriuos aprašė net to meto Lietuvos laikraščiai. Tebevykstant neteisėtiems suėmimams atkurtoji valdžia ėmė tirti visus savivalės atvejus ir siekė užkirsti kelią tolesniam kraujo praliejimui. Bet nežiūrint padarytų klaidų bei patirtų nuostolių sukilimas didžiąja dalimi įvykdė savo tikslus: savo tautinėmis jėgomis išlaisvino Vilnių, Kauną bei daugelį Lietuvos miestų bei miestelių, sustabdė pagal išgales besitraukiančių raudonarmiečių bei NKVD vykdomą terorą taikių gyventojų atžvilgių, sukėlė raudonosios armijos užnugaryje paniką bei suirutę tuo palengvindami jų sutriuškinimą bei vienas svarbiausių tikslų tai parodė, kad Lietuva į SSRS įėjo ne savo norų, o buvo prievarta aneksuota ir niekada neprarado vilties šią aneksiją panaikinti.
Tačiau nors dėka lietuvių ryžto bei patriotizmo sukilimas ir pavyko tolesnis Lietuvos likimas buvo jau nebe tautos rankose. Iškarto po sukilimo imta atkūrinėti Lietuvos valstybė niekaip nesiderino su okupacinės vokiečių valdžios planais pagal kuriuos Lietuva turėjo tapti viena iš okupuotųjų rytų teritorijų dalių kaip ir kitos okupuotos kaimyninės šalys. Todėl jau po 6 savaičių buvo panaikinta, veiklą pradėjusi Laikinoji Vyriausybė kurią pakeičia vokiečių paskirti devyni generaliniai tarėjai. Vėlesnieji įvykiai parodė, kad šios kolaboracinės pareigybės buvo sukurtos siekiant palengvinti vokiečiams Lietuvos kontrolę, pajungiant tiek materialinius tiek ir žmogiškus karšto resursus karo reikmėms ir tuo pačiu ruošiant dirvą Hitlerio išsvajotai „gyvybinei erdvei“ . Taip sovietinę okupaciją pakeičia nacistų okupacija sužlugdžiusi lietuvių viltis atkurti nepriklausomybę.

Literatūra

1. G. Surgailis. Lietuvos Kariuomenė 1918-1998 m. –Vilnius., -1998
2. V. Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos nepriklausomybę(1940 06-1941 09).

–Vilnius. -1996
3. Sud. A. Martinionis. Sukilimas 1941 m. Birželio 22-28 d. –Vilnius.-1995
4. B. Vaitkevičius. Antinacinis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje 1941-1944
metais.-Vilnius.-2001.