“1863 – 1864 m. sukilimo Lietuvoje revoliuciniai elementai”

1863 – 1864 m. sukilimas Lietuvoje turėjo didelės įtakos kultūrinei bei politinei šalies raidai. Sukilimas buvo pralaimėtas, tačiau atnešė svarių pokyčių valstybės gyvenime. Kalbant apie sukilimo priežastis, raidą bei pasekmes, iškyla probleminis klausimas – ar būtų galima šį sukilimą vadinti revoliucija?

Šiame darbe bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus:
 Kas yra revoliucija, nuo ko priklauso jos pobūdis.
 Kokie yra esminiai revoliucijos ir sukilimo skirtumai.
 Ar buvo revoliucinių elementų 1863 – 1864 m. sukilime (kas paskatino sukilimą, kokie buvo jo uždaviniai, kovos formos bei rezultatai revoliucijos kontekste).
 1863 – 1864 m. sukilimas Lietuvoje pasauliniam kontekste (kokie šio sukilimo skkirtumai ir panašumai lyginant su kitų šalių XIX a. revoliuciniais judėjimais).

Enciklopedinė revoliucijos samprata teigia, jog revoliucija – tai esminiai visuomenės gyvenimo perversmai, kurie pakeičia visuomenės struktūrą (Vyr. red. A.Barkauskas, Vilnius, 1971, p.71). Revoliucijos pobūdis (socialinis turinys), jos uždaviniai, varomosios jėgos, kovos formos, rezultatai ir reikšmė priklauso nuo tų šalių, kuriose revoliucija vyksta, visuomenės ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio bei istorinių to laikotarpio aplinkybių.
1863 – 1864 m. sukilimą Lietuvoje paskatino keletas veiksnių: alinanti Rusijos priespauda, nepasitenkinimas baudžiavos panaikinimo sąlygomis, siekimas panaikinti feodalines atgyvenas (luomines privilegijas), noras suulyginti piliečių teises.

1863 metų pradžioje prasidėjęs ginkluotas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje pratęsė išsivadavimo iš rusų viešpatystės epopėją. Pagrindinis jo tikslas buvo politinis – atkurti prieš du trečdalius amžiaus sužlugdytą valstybę. Šiuo požiūriu 1863 – 1864 m. sukilimas perėmė ankstesnių anticarinių judėjimų tradiciją. Tačiau buvo ir da

aug naujo. Pirmiausia pasikeitė socialiniai tikslai. Ankstesnių pralaimėjimų pamokos nenuėjo niekais, be to, kitokia buvo socialinė, politinė bei tarptautinė Rusijos padėtis po nesekmės Krymo kare (1853 – 1856 m.) ir po 1861 m. valstiečių reformos. Sukilimo vadai negalėjo nepasiūlyti liaudžiai daugiau negu deklaravo baudžiavos naikintojas Aleksandras II savo 1861 m. vasario 19 dienos manifeste. Įvairios anticarinės grupuotės Lietuvoje skirtingai suprato valstiečių apdalijimo žeme klausimą bei politinius ir socialinius judėjimo uždavinius. Vieni – konservatyvusis judėjimo sparnas – pirmiausia akcentavo būtinumą išsivaduoti iš Rusijos valdžios ir tik po to imtis vidaus reformų; kiti – revoliucingai nusiteikę demokratai – manė, kad anticarinis išsivaduojamasis karas turėtų sutapti su socialinės revoliucijos pradais: tik davę valstiečiams žemės ir sulyginę piliečių teises jie įsivaizdavo galintys paversti judėjimą masiniu. Nors konfliktas dėl įtakos sukilimo organizavimo darbui ir ginkluotoms koovoms buvo akivaizdus, bendras tikslas – išsivaduoti iš rusų priespaudos – niekam nekėlė abejonių. Dar viena aplinkybė, smarkiai skyrusi 1863 – 1864 m. sukilimą nuo visų ankstesniųjų, tai pačios Rusijos sustiprėjusios demokratinės jėgos bei jų parama lenkams ir lietuviams. Po nesėkmingo 1825 m. gruodžio sąmokslo Peterburge net Aleksandras Puškinas šlovino rusų ginklo galią, slopinant 1830 – 1831 m. sukilimą, o Nikolajaus Černyševskio, Aleksandro Gerceno rusų revoliucinių demokratų karta jau solidarizavosi su anticariniu judėjimu buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, siekė įžiebti sukilimą pačioje Rusijoje (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.140). Tiesa, rusų vi
isuomenėje, išskyrus universitetinius sluoksnius, revoliucinės idėjos nebuvo itin populiarios.
Taigi, kaip jau buvo minėta, revoliucijos pobūdis priklauso nuo politinių bei ekonominių šalies, kurioje ji vyksta, savybių bei istorinių aplinkybių. 1863 – 1864 m. sukilimo pobūdį nulėmė tuometinis Rusijos carinis režimas, visuomeninė padėtis pačioje Rusijoje, kuriai be abejo didelės įtakos turėjo ir pralaimėtas Krymo karas. Galima teigti, jog, bręstant sukilimui, jau ėmė ryškėti revoliuciniai išsivaduojamosios kovos elementai.
Tiesiogiai sukilimo ruošimas vyko kelerius metus. Jau 1861 m. vasarą, rusų kariuomenei sušaudžius demonstraciją Varšuvoje, visoje Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjus gedulingoms manifestacijoms, pradėjo kurtis revoliucingai nusiteikusio visuomenės sparno, vadinamųjų “raudonųjų” – organizacijos, iki 1862 m. vasaros susibūrusios į Judėjimo komitetą, rudenį pertvarkytą į Lietuvos provincijos komitetą (LPK). Vėliau komitetas užmezgė ryšius su Centriniu tautiniu komitetu Lenkijoje (CTKL).
Konservatyviajam dvarininkų sluoksniui atstovavo “baltieji”, kurie turėjo oficialias visuomenines institucijas, valstiečių reformos įgyvendinimo komitetus ir taikos tarpininkų tinklą. 1859 – 1860 m. veikę pusiau legalūs “baltųjų” būreliai itin išplito 1861-ųjų vasarą, užsibrėžus “paimti judėjimo vairą iš viršaus ir, remiantis jau paruoštais visuomenės kadrais, sukurti visame krašte slaptą organizaciją [.]” (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.140). “Baltųjų” programoje taip pat buvo numatyta reikalauti išplėsti bajorų savivaldos teises, atkurti Vilniaus universitetą, steigti mokyklas ir bibliotekėles liaudžiai, leisti ir platinti literatūrą gimtąja kalba, o svarbiausia – labai atsargiai, palaipsniui keisti žemvaldžių santykius su valstiečiais, stengiantis išsaugoti stambiąją že
emėvaldą, buvusiose baudžiauninkuose matant pigią laisvai samdomą darbo jėgą. “Baltieji”, kuriems vadovavo Jokūbas Geištoras, Aleksandras Oskerka, Antanas Jelenskis, Aleksandras Domeika, disponavo ne tik didelėmis specialiai iš dvarų surinktomis lėšomis, bet ir nemenka politinio veikimo patirtimi, vis dar stipria įtaka beturtei šlėktai. Visa tai turėjo didelės reikšmės kovojant dėl sukilimo vadovybės.
“Raudonųjų” vadai – iš Žemaitijos kilęs kunigas Antanas Mackevičius, juristas Konstantinas Kalinauskas, vilniaus karo apygardos vado adjutantas Liudvikas Zveždovskis – labiau už “baltuosius’ buvo įsitikinę, jog reikia spartinti sukilimo pradžią.
1863 m. sausio 22 dieną – ši data laikoma sukilimo pradžia – centrinis tautinis komitetas Lenkijoje išleido manifestą, kuriame deklaravo sukilimo tikslus. Lietuvos provincijos komitetui buvo netikėta, kad sukilimas parasidės anksčiau numatyto termino. Bet jis buvo priverstas imtis Lietuvos sukilimo valdžios funkcijų ir paskelbti manifestą bei agrarinius dekretus, atitinkančius Lenkijos tautinio komiteto dokumentus.
Sukilimo vadovaujamųjų organų veikla organizuojant sukilimą buvo tapati bet kokiai priešrevoliucinei organizuojamajai veiklai. Revoliucinį pobūdį turėjo ir sukilimo kovos būdai bei formos.
Strateginė lietuvių sukilėlių užduotis buvo trukdyti rusų kariuomenės susisiekimą palei Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir neleisti sparčiai permesti kariuomenės iš Rusijos į Lenkijos Karalystę. Tačiau militarinė situacija Lietuvoje buvo nepaprastai komplikuota ir nepalanki sukilėlių veiksmams. Mat po balandžio mėnesį Aleksandro II vyriausybei įteiktų Vakarų valstybių protesto notų atrodė, kad prie Baltijos krantų iškilo grėsmė naujo rusų karo su
u Anglija ir Prancūzija, kurios parklupdė Europos žandarą Kryme. Militariniu požiūriu rusų kariuomenės buvo kur kas daugiau negu būtų reikėję sukilimui nuslopinti. Pakeisti padėtį galėjo tik didžiųjų vakarų Europos valstybių įsikišimas, tačiau be rusų vyriausybei įteikiamų protesto notų bei nesėkmingos internacionalinės jūrų ekspedicijos, išplaukusios iš Londono su 1000 karabinų, 750 kardų ir įvairia amunicija į Lietuvos pajūrį, nieko realaus padaryta nebuvo (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.142).
Didžiausio sukilėlių susidūrimo su rusų kariuomene istorija susijusi su 1863 m. gegužės 7-ąja, kai ties Medekių kaimu netoli Biržų rusų daliniams, kuriems vadovavo generolas majoras Ivanas Ganeckis, pavyko užkirsti sukilėliams kelią ir priversti juos stoti į atviras kautynes. Mūšis buvo pralaimėtas. Sukilimo karinę vadovybę jis privertė pakeisti kovojimo strategiją: atsisakyti didelių operacijų, apsiriboti mažų judrių būrių partizaniniais veiksmais, nestoti į atvirus mūšius su priešu.
Nors sukilimo išvakarėse išsikristalizavusios “baltųjų” ir “raudonųjų” grupuotės organizuojant pasipriešinimą nerado bendrų atspirties taškų, sukilimo metu ginklo griebėsi bajorai, amatininkai ir valstiečiai. Tai rodo, jog sukilimas vienijo žmones bendram tikslui – carinės priespaudos panaikinimui, o visi aspektai, susiję su baudžiava ir skirtingais socialinių sluoksnių tikslais, nors ir buvo labai svarbūs, visgi liko antrame plane. Iš kitos pusės nesutarimai tarp “raudonųjų” ir “baltųjų”, lygiai kaip ir vis aštrėjęs antagonizmas tarp lenkų ir lietuvių, labai silpnino sukilėlius.
Tuo tarpu Maskva sukilimui malšinti pasiuntė Michailą Muravjovą, kuris jau buvo pasižymėjęs 1831 m. sukilimo malšinimu ir buvo gavęs Koriko vardą. Jis perėmė Vilniaus generalgubernatoriaus postą ir tuoj pat įvedė teroro valdžią. Buvo sudaryta ypatinga tardymo komisija ir įvesti karo lauko teismai. Visose apskrityse paskirti karo viršininkai, kurie privalėjo “valyti” savo teritoriją nuo sukilėlių. Miestams liepta sudaryti gyventojų sąrašus ir policijai tikrinti jų ištikimybę. Buvo uždėti sunkūs mokesčiai, pavyzdžiui, Vilniaus katalikai ir žydai turėjo mokėti 180000 rb. mokestį, dvarams taip pat buvo paskirtos įvairios kontribucijos – mokesčiai iki 10% jų vertės (V.D.Sruogienė, Vilnius, 1990, p.248). 1864 m. buvo panaikinta bajoriškoji savivaldybė Lietuvoje su jos seimeliais ir teismais. Tai labai susilpnino lenkų politinę įtaką Lietuvoje. Šią įtaką dabar turėjo pakeisti vis didesnė okupacinės administracijos įtaka per savo valsčiaus sekretorius, apskričių viršininkus, mokytojus, žandarus ir tt. (V.Maciūnas, Vilnius, 1990, p.331). Taigi, Muravjovas visų pirma pasistengė išnaudoti atsiradusius nesutarimus tarp valstiečių ir dvarininkų, bei lietuvių ir lenkų, daugiausia savo ginklo ašmenis nukreipdamas prieš sulenkėjusius dvarininkus ir lenkiškai įtakai pasidavusią Katalikų Bažnyčią.
Malšinant sukilimą, buvo nustatytos 5 nusikaltimų kategorijos – pirmojoje mirties bausmė vykdoma be tardymo ir teismo, antrojoje su tardymu, o kitose bausta administracinėmis bausmėmis – kalėjimu, trėmimu į Sibirą, turto konfiskavimu ar policijos priežiūra.
Lietuvoje nuo maišto pradžios iki 1865 m. sausio 1 dienos buvo įvykdytos tokios bausmės:
Nuteista mirties bausme........................182

Teismo sprendimais išsiųsta į katorgos darbus..............972
Ištremta į Sibirą...........................1437
Ištremta į Rusiją...........................1529
Paimta į kariuomenę.........................364
Suimta..............................864
Nubausta įvairiomis bausmėmis......................9361
( V.Girininkienė, Kaunas, 1991, p.81, 82, 83 ).

Manoma, kad aukų buvo daugiau, nes dokumentuose neminimi žuvusieji kautynėse ir emigrantai.
Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje sukilimas buvo pralaimėtas. Žlugo ne tik viltys ginklu išsivaduoti iš užkariautojų valdžios, kartu žlugo ir ištisos epochos bajoriškojo judėjimo tradicija. Buvo skaudžiai pažeisti kultūriniai ir dvasiniai lietuvių tautos interesai: uždrausta lietuvių raštija lotyniškais raštmenimis, įnirtingai persekiojama Katalikų Bažnyčia, kraštą užplūdo rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys valdininkai ir kolonistai. Kita vertus, sukilimas privertė caro valdžią išplėsti valstiečių reformą, sudaryti lietuvių valstiečiams geresnes gyvenimo sąlygas ir pabandyti sukurti socialinę savo politikos krašte atramą, nukreiptą prieš “maištaujančią lenkų šlėktą” (E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas, Vilnius, 2001, p.150).
Taigi, apžvelgus sukilimo uždavinius, kovos formas ir eigą, galima padaryti išvadą, kad šie aspektai iš esmės neprieštarauja revoliucijos sąvokai. Ir revoliucija, ir sukilimas yra ginkluotas pasipriešinimas prieš esamą tvarką valstybėje. Bet esminis revoliucijos ir sukilimo skirtumas glūdi ne pirminiame, o antriniame šio pasipriešinimo plane, t.y. jo rezultatuose.
Visgi būtų klaidinga teigti, jog 1863 – 1864 m. sukilime nebuvo revoliucinių elementų. Ypač tai išryškėja šį sukilimą lyginant su kitų šalių sukilimais bei revoliucijomis XIX- ame amžiuje.

XIX- ą amžių galima vadinti revoliucijų šimtmečiu, nes pasipriešinimo kovos visame pasaulyje sekė viena po kitos, viena revoliucija darė įtaką kitai. Ir nors 1863 – 1864 m. sukilimas vyko antrojoje šimtmečio pusėje, Lietuvą, kaip ir Lenkiją, jau buvo paveikusi bendra išsivadavimo iš svetimųjų bei feodalinių santykių likvidavimo nuotaika.
Jau XIX amžiaus pradžioje išprovokuoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvairiose pasaulio šalyse prasidėjo pasipriešinimo judėjimai. Nors 1815 m. kovai su revoliucija sudaryta “Šventoji sąjunga” ir stengėsi užgniaužti revoliucijas, jau XIX amžiaus 3- iame dešimtmetyje per eilę šalių persirito revoliucinių judėjimų banga. Visose Europos šalyse toliau vystėsi kapitalistiniai santykiai, gausėjo manufaktūrų, augo fabrikų gyvenvietės, o kaimo vietovėse didėjo vargingųjų valstiečių skurdas. Ispanijoje ir Italijoje liaudies padėtis blogėjo dėl to, kad bajorai ir dvasininkai vis didino valstiečių prievoles, o patys tuo tarpu naudojosi savo privilegijomis.
Amerikos ispanų kolonijose nuo 1810 m. prasidėjo sukilimai, kolonijos ėmė skirtis nuo Ispanijos. Ispanijos vyriausybė ne kartą siuntė kariuomenę į atsiskyrusias kolonijas, bet nagalėjo priversti jų paklusti. 1820 m., pasinaudojęs neramumais šalyje, ispanų pulkininkas Rafaelis Riegas pradėjo sukilimą, kurio tikslai buvo panaikinti inkviziciją, apdėti mokesčiais bajorus ir dvasininkus, grąžinti 1812 m. konstituciją. Iš pradžių atrodė, kad Riego pradėtas sukilimas bus pralaimėtas, bet vėliau judėjimas persimetė į daugelį provincijų ir į pačią Ispanijos sostinę – Madridą. Tada Ispanijos karalius buvo priverstas nusileisti – jis panaikino inkviziciją ir grąžino konstituciją (A.Jefimovas, Kaunas, 1971, p.143). Tačiau 1823 m. “Šventosios sąjungos” pasiųsta armija negailestingai susidorojo su revoliucionieriais ir grąžino karaliaus patvaldystę.
Revoliucija Ispanijoje yra geras skirtumo tarp revoliucijos ir sukilimo pavyzdys. Nors ir buvo numalšinta, Ispanijos revoliucija atitinka revoliucinį pobūdį, nes išprovokavo (nors ir trumpalaikį) visuomenės perversmą.
Kiek vėliau, 1848 – 1849 m. Prancūzijoje, susiskaldžiusiose Vokietijos valstybėse ir Austrijos imperijoje įvyko revoliucijos. Vokietijoje ir Austrijos imperijoje svarbiausia revoliucijų priežastis buvo ta, kad feodaliniai santykiai stabdė šiose šalyse kapitalizmo vystymąsi, tuo tarpu 1848 m. Prancūzijos revoliucija kilo dėl gilių vidinių kapitalizmo prieštaravimų.
Ko gero, artimiausia 1863 – 1864 m. sukilimui buvo revoliucija Austrijos imperijoje. Ši imperija, Habsburgų monarchija, buvo daugianacionalinė valstybė. Iš 37 mln. imperijos gyventojų 1847 metais 18 mln. buvo slavai (čekai, slovakai, lenkai ir kt.), 7 mln. – Austrijos vokiečiai, 5 mln. – vengrai, likusieji – italai ir rumunai (A.Jefimovas, Kaunas, 1971, p.190). Austrijoje vyravo ypač stipri nacionalinė priespauda. Viešpataujanti nacija buvo Austrijos vokiečiai. Italai ir slavai buvo žiauriai engiami, vokiškųjų imperijos valdžios organų priklausomybėje buvo ir vengrai. Tuo pačiu vengrų dvarininkai patys engė slavų valstiečius. Čia būtų galima įžvelgti panašumą su Carine priespauda Lietuvoje, tik ji nebuvo tokia daugiasluoksnė kaip Austrijoje ir atėjo iš svetimos valstybės, o ne iš svetimos tautos toje pačioje valstybėje. Dar vienas panašumas tarp Austrijos revoliucijos ir 1863 – 1864 m. sukilimo Lietuvoje glūdi jų priežastyse: baudžiava, dvarininkų ir valdininkų savivaliavimas, žiauri priespauda egzistavo abejose šalyse. Visi kiti pasipriešinimo elementai šiose šalyse turi daugiau skirtumų nei panašumų. 1848 m. Austrijos monarchijos sostinėjė – Vienoje – prasidėjęs galingas revoliucinis judėjimas buvo išprovokuotas žinios apie respublikos paskelbimą Paryžiuje, todėl buvo staigus (skirtingai nuo sukilimo Lietuvoj, kuriam buvo ilgai ruošiamasi). Kitas skirtumas glūdi kovojančiuose sluoksniuose: Austrijoje pasipriešinime dalyvavo darbininkai ir amatininkai, Lietuvoje – visų luomų atstovai. Tai nulėmė daugiau ekonominis Austrijos revoliucijos pagrindas – Lietuvoje jis turėjo daugiau išsivaduojamąją iš svetimšalių priespaudos nei iš feodalinių santykių formą.
Revoliucija Austrijos imperijoje nenuvertė monarchijos, nepanaikino nacionalinės priespaudos, liko tarsi neužbaigta. Tuo ji artima 1863 – 1864 m. sukilimui Lietuvoje.

Išvados

Enciklopedinis revoliucijos apibrėžimas teigia, jog revoliucija yra perversmas. Tai reiškia, jog galutinis ginkluotos kovos tikslas turi būti pasiektas ir taip turėtų būti pakeista visuomenės struktūra. Tam, kad tikslas būtų pasiektas, varomoji pasipriešinimo jėga turi laimėti. 1863 – 1864 m. sukilimas turėjo svarbius padarinius: buvo panaikintas lažas, sumažinti išperkamieji mokesčiai, valstiečiai atgavo dirbtą žemę, dalis bežemių gavo žemės. Tačiau sukilimas buvo pralaimėtas, nebuvo atsikratyta svetimos tautos priespaudos, todėl visuomeninis perversmas neįvyko ir 1863 – 1864 m. sukilimo negalima vadinti revoliucija.
Tačiau šis sukilimas visgi turėjo revoliucinį pobūdį, nes jame ypač išryškėjo revoliuciniai elementai. Revoliuciniai išsivaduojamojo judėjimo elementai ėmė ryškėti dar neprasidėjus sukilimui, paruošiamojoje ir organizacinėje veikloje, vėliau jie įgavo griežtesnes formas sukilimo kovų ir sukilimo malšinimo kontekste – aukų skaičius malšinant sukilimą prilygo revoliuciniams masteliams.
Lyginant 1863 – 1864 m. sukilimą Lietuvoje su kitais XIX amžiaus revoliuciniais judėjmais pasauliniame kontekste, galima padaryti išvadą, kad atsižvelgiant į skirtingas tų šalių istorines aplinkybes, sukilimas Lietuvoje turėjo tam tikrų sąlyginių panašumų (pavyzdžiui su Austrijos imperijos revoliucija), todėl jame tikrai buvo revoliucinių elementų.

literatūra

• E.Aleksandravičius, A.Kulikauskas //Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje//, Vilnius, 2001.
• V.D.Sruogienė //Lietuvos istorija//, Vilnius, 1990.
• Red. V.Maciūnas //Lietuvių enciklopedija 15 tomas. Lietuva//, Vilnius, 1990.
• Vyr. red.A.Barkauskas //Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija//, Vilnius, 1971.
• Red. V.Girininkienė //1863 – 1864 metai Lietuvoje. Straipsniai ir dokumentai//, Kaunas, 1991.
• A.Jefimovas //Naujųjų amžių istorija//, Kaunas, 1971.

Leave a Comment