Vida Kniūraitė – Lietuvos istorijos paskaitos mokytojams 1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimasprieš Rusijos valdžią; sukilę Varšuvos gyventojai užėmė Belvederį,Nikolajaus I vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino rūmus. Lietuvojesukilimas prasidėjo ankstyvą 1831 m. pavasarį. 1831 m. sausio pabaigoje Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas,turėjęs parengti sukilimo planą ir vadovauti jo vykdymui. Manoma, kadkomitetą iš Varšuvos inicijavo Lelevelis. Tačiau rusų kariuomenei pavykoizoliuoti Vilnių ir todėl komiteto vaidmuo nebuvo labai didelis. Dėl nepaprastai sunkių pasirengimo sąlygų, kurios susiklostėRusijos valdžiai koncentruojant kariuomenę Lietuvoje, dėl ginklų stygiaus,silpnų tarpusavio ryšių sukilimo pradžioje lietuviai negalėjo stoti įatvirus mūšius su didesnėmis caro kariuomenės dalimis. Bet jie buvo pajėgūssuardyti valdžios administracinę struktūrą ir vietoj jos paskirti savoadministraciją. Prieš sukilėlius buvo metami stambūs kariuomenės daliniai, irapskričių sukilėlių valdžios komitetai iš miesto buvo priversti trauktis įsaugesnes vietas. Kelis kartus iš rankų į rankas ėjo Panevėžys, vienintelisLietuvos apskrities miestas, išsilaikęs sukilėlių rankose, kol atžygiavogenerolas Gelgaudas, vedęs karinius lenkų dalinius. Vilniuje buvo sutelkta 26 tūkstančiai rusų kariuomenės su 87patrankomis. Lenkų generolai – Gelgaudas, Chlapovskis, Rolandas atvedė apie12 tūkstančių žmonių su 28 patrankomis. Realiai tokia jėga rusams nebuvopavojinga. Kai kurie sukilėlių vadai tai suprato. Generolas Dembinskisįkalbinėjo Gelgaudą atsisakyti sumanymo pulti Vilnių. Tačiau Gelgaudasnepaklausė. Birželio 19d. Vakariniame Vilniaus pakraštyje – Panerių kalvose– įvyko mūšis. Sukilėliai patyrė daug nuostolių ir buvo priversti trauktis.Jų kariuomenė, dengdama Vakarų ir Vidurio Lietuvą, išsidėstė Kauno-Jonavos-Ukmergės linijose, bet gana greitai ėmė trauktis į Vakarus. Galima tik spėlioti, ar Gelgaudas buvo naivus avantiūristas, arvylėsi, kad vilniečiai griebsis ginklo ir kirs rusams iš užnugario. Tačiau
miestas nesukilo, tik menka dalis, daugiausia universiteto studentai,prisidėjo prie sukilimo. Liepos 9 d. sukilėlių karo taryba nutarė padalintisavo pajėgas į tris savarankiškas dalis. Gelgaudo ir Chlapovskio daliniaipo atkaklių kautynių ties Šiauliais, po gynybinių mūšių pasienyjepasitraukė į Prūsiją, kur buvo internuoti. Dembinskiui pavyko ne tik apeitiVilnių iš rytų, bet ir prasimušti į Lenkiją. Tik kur ne kur Žemaitijoje darruseno partizaninio karo židiniai, kurie iki žiemos buvo užgesinti. Labai mažai yra žinoma apie politinę Lietuvos sukilėlių programą.Svarbiausias sukilimo tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos viešpatystės, otik po to rinktis valstybės modelį. Gal tai ir buvo viena iš silpnųjų šioskovos parengimo pusių. Lenkų įtarimą kėlė net menkiausia užuomina apie Lietuvą.Sukilusioje Lietuvoje valdžia birželio mėnesį atiteko lenkų generolams.Tarp jų buvo ir lietuvių kilmės bajorų. Birželio 21 d. susikūrė Žemaitijos centrinė vyriausybė, kuriosiniciatorius buvo žemaičių sukilėlių ginkluotų pajėgų vadas J. Šimanovskis.Ši aplinkybė leido lietuvių istorikams gana tiesmukiškai teigti, jog kaikurie žemaičių sukilimo vadai įsivaizdavo galimybę sukurti savarankiškąLietuvos valstybę. Tačiau J. Šimanovskio vyriausybės suformavimas nebūtinaireiškė, kad lietuviai siekia ko nors daugiau, negu teisės išsaugotiLietuvos kaip unijos ar federacijos su Lenkija subjekto statusą.