skaitmeninė fotografija

Turinys

Dalykinė rodyklė

Adobe, 8, 17, 23

CMY(K), 7

Diafragma, 11

Fotoaparatas, 11

Gimp, 16

Megapikslių, 12

Paint Shop Pro, 8

Paint Star, 16

Paint.net, 16

PhotoShop, 8

RAW režimas, 12

WB, 12

1Paveikslėlių sąrašas:

2Lentelių sąrašas:

Įvadas

Svarbiausi fotografijos-ir skaitmeninės, ir kitokios- sprendimai yra susiję su pačiu vaizdu: kodėl mes jį norime nufotografuoti ir kaip jis atrodo. Žinoma, technologijų vaidmuo didžiulis, tačiau jos tegali padėti įgyvendinti mūsų idėjas bei mintis, ne daugiau. Fotografijos perėjimas nuo juostinės prie skaitmeninės, suteikė jai antrąjį kvėpavimą. Vien šis faktas skatina daugiau studijuoti ir analizuoti vaizdus bei jų savybes. Beto, skaitmeninis kadrų apdorojimas ir begalė jo teikiamų ryškumo, kontrasto bei spalvos korekcijos galimybių grąžina fotografams galimybę valdyti galutinį rezultatą. Žinojimas, kaip galima apdoroti vaizdą kompiuterinėmis programomis, priverčia apmąstyti kiekvieno kadro koregavimo galimybes. Taigi, šiame referate aptarsime kokį ilgąjį kelią nuo fotografo spragtelėjimo iki ilgojo koregavimo pereina vienas skaimeninis vaizdas, kol galės jį pamatyti paprastas žiūrovas. Kokią naudą neša objektyvai ir filtrai, kompozicijos, kontrasto ir spalvos svarbą. Aptarsime populiariausius fotoaparatus, kaip išrinkti fotoaparatą ir skaitmeninių vaizdų redagavimą ir nuotraukų formatus. Taip pat, pakalbėsime apie tai, į ką kreiptį dėmesį norint padaryti geros kokybės nuotrauką.

KOMPOZICIJA

Svarbiausias XX a. kompozicijos teorijos perversmas įvyko Vokietijoje, 1920 m., ir jo karščiausias taškas buvo Bauhausas. Ši meno, dizaino ir architektūros mokykla, atsiradusi 1919 m. Desau, meno teorijai padarė didžiulę įtaką, nes nuolat eksperimentavo ir abejojo dizaino principais.

Kompozicijos esmė yra sukomponuoti fotografiją; tai reiškia ją sutvarkyti, sudėlioti visus įmanomus grafinius kadro elementus. Į kompoziciją dėrėtų žiūrėti ne kaip į nustatytas dogmas, o kaip į tyrinėjimą, sąmoningas nuostatas bei galimybių visumą. Kompozicijos principai paaiškina, kodėl kai kurios fotografijos sukelia būtent tokius, o ne kitokius įspūdžius, ir kodėl galima iš anksto numatyti skirtingų vaizdo komponavimo būdų poveikį. Du patys svarbiaus principai yra kontrastas ir pusiausvyra.

Kontrastas

Nesvarbu, apie kokį kontrastą kalbame: tonų, spalvų, formų, ar kokį nors kitą, jis pabrėžia skirtumus tarp kadro grafinių elementų. Du kontrastuojantys elementai vienas kitą sustiprina, tačiau suderinti juos, išties sunki užduotis. Kontrastas tarp šviesos ir tamsos (chiaroscuro), tarp formų, spalvų ir net pojūčių, yra laikomas vaizdo kompozicijos pagrindu. Bauhauso mokyklos dėstytojas kontrastą įvardija tokiais žodžiais: aukštas/ žemas, ilgas/ trumpas, platus/ siauras, tankus/ retas, šviesus/ tamsus, juodas/ baltas, didelis/ mažas, tiesus/ kreivas, horizantalus/ vertikalus, įstrižas/ apskritas, kietas/ minkštas, lygus/ šiukštus, linija/ kūnas, ramus/ judantis, lengvas/ sunkus ir t.t.

Pusiausvyra

Pusiausvyra yra įtampos, priešingų jėgų suvaldymas, iš kurio gimsta stabilumo bei darnos pojūtis. Pusiausvyra yra darna, atomazga, sąlyga, intuityviai teikainti estetinį malonumą. Taigi pusiausvyros sąvoka gali būti taikoma bet kuraim grafiniam elementui. Kalbėdami apie jėgų pusiausvyrą fotografijoje paprastai griebiamės palyginimų iš fizinio pasaulio: sunkio jėga, svertai, svoris ir atramos taškai. Šie palyginimai turi racionalų pagrindą, nes mes realiai reaguojame į pusiausvyrą. Fotografiją galime sulyginti su svarstyklėmis, jei ką nors padėsime vienoje fotografijos pusėje- ne pačiame centre- ji praras pusiausvyrą, visai kaip svarstyklės. Pusiausvyrą galime skirstyti į simetrišką (arba statišką) ir dinamišką. Simetriškos pusiausvyros jėgos yra centruotos- viskas vienodai nutolę nuo vaizdo centro. Tokį vaizdą galime sukurti „padėję“ fotografuojamą objektą į patį fotografijos vidurį arba sukomponuoti du (ar daugiau) vienodo svorio elementus vienodu atstumu nuo centro. Dinamiška pusiausvyra supriešina nelygaus svorio elementus bei jėgas ir taip pagyvina vaizdą. Didelį objektą gali nusverti mažas, jei jis padedamas didesniu atstumu nuo atramos taško. Taip pat fotografijoje, mažas elementas gali nusverti dominuojantį, jei šį pastumsime labiau link fotografijos rėmų. Daugeliu atvejų pusiausvyrą padeda pasikti tarpusavio priešprieša. Tačiau su šiomis taisyklėmis fotografijoje dėrėtų elgtis atsargiai. Jomis ne visada tikslinga remtis kuriant savo kompozicijas, nes tai užveria kelią improvizacijai. Dažnai geriausi kadrai yra padaromi remiantis intuicija ir akimirkos emocija o ne įvairiomis taisyklėmis.

EKSPOZIJA

Ekspozicija apibrėžiama kaip šviesos, patenkančios ant fotoaparato jutiklio, kiekis. Taip pat fotoaparato nustatymai, parenkami šiai į fotoaparatą patenkamąjai šviesai fiksuoti. Norint teisingai nustatyti ekspozicijos trukmę, reikia turėti ir techninių žinių ir nuovokos. Viršutinė ir žemutinė ekspozicijos ribos yra pirmiausiai nustatomos pagal tai, kas yra matoma, vėliau- pagal tai, ką norime pamatyti. Taigi norėdami nustatyti ekspoziciją turime normalizuoti vaizdą, apytiksliai nustatyti, kaip mes iš tikrųjų jį regime. Ekspozicija glaudžiai susijusi su fokusu. Mūsų akis natūraliai juda „normalios“ (mums įprastos) ekspozicijos link, ypač jei vyrauja ryškios spalvos. Didesnis kontrastas greičiau patrauks mūsų dėmesį nuo šešėlio į šviesą, o mežesnis kontrastas leis akiai klajoti po kadrą. Taigi, jei kadre yra du skirtingi ryškūs plotai, ekspozicija gali sutelkti arba išsklaidyti dėmesį. Skaitmeninėje fotografijoje ypač svarbų vaidmenį vaidina ryškiai apšviestų plotų ekspozicija. Ji sukuriama esant nepakankamam išlaikymui, kurio dėka sukuriamos sodrios, „tirštos“ spalvos. Dvi svarbiausios ekspozicijos ypatybės yra siluetas ir blyksnis. Ryškiai apšviestų plotų ekspozicija sudarė sąlygas atsirasti siluetui, kai pirmajame plane esantis neapšviestas pavidalas „nepateikia“ jokios informacijos ir turime rinktis oriantaciją, žiūrėjimo tašką bei laiką(ankstus rytas, diena, vakaras ar naktis) kad galėtume perduoti savo žinią tik per jo kontūrus. Priešingame ekspozicijos skalės gale yra blyksnis, kuris gali turėti daug formų, tačiau fotografijoje jis dažniausiai sutinkamas ryškus švytėjimas su išsiliejusiais kraštais.

SPALVOS

Spalva fotografijos kompozicijai suteikia visiškai naują dimensiją. Mūsų spalvų suvokimas ir vertinimo mechanizmas apima optinius ir emocinius veiksnius. Apskritai, spalvos vaidmuo fotografijoje, kaip ir mene, yra milžiniškas. Yra trys plačiausiai naudojami spalvų parametrai: atspalvis, sotis ir ryškumas. [1]

Atspalvis kiekvienai spalvai suteikia vardą ir kaip tik jį turi galvoje dauguma žmonių kalbėdami apie spalvas. Tarkime, mėlyna, geltona, žalia yra atspalviai. Sotis lemia atspalvio intensyvumą arba grynumą: kai jis minimalus, turime visiškai neutralią pilką spalvą. Nuo ryškumo priklauso, ar atspalvis bus tamsus ar šviesus.

Spalvos esmė yra atspalvis, o pati paprasčiausia atspalvių schema yra apskritimas. Ne vieną amžių plėtotų spalvos mene teorijų pagrindą sudaro pagrindinių spalvų idėja. Trys spalvos – raudona, geltona ir mėlyna – yra laikomos pagrindinėmis dailininkų spalvomis (spaustuvininkai vadina CMY(K)). Akivaizdu, kad jos neatitinka trijų pagrindinių spalvų – raudonos, žalios ir mėlynos, – naudojamos spalvotoje fotografijoje, kompiuterių monitoriuose ir skaitmeniuose fotoaparatuose. Taip yra todėl, kad pagrindinėmis dailininkų spalvomis laikomos tos, kurias šviesa atspindi ant popieriaus ar drobės, o fotografams žinomos RGB spalvos yra praleidžiamos šviesos.

Svarbu atsižvelgti į spalvų tarpusavio santykius. Raudona šalia mėlynos atrodo kitaip negu raudona šalia žalios, o geltona juodame fone pasižymi visai kitokiu intensyvumu negu baltame fone. Skaitmenine fotografija suteikia didžiules spalvų valdymo galimybes, leidžia keisti atspalvius, sotį ir ryškumą.

Spalvų santykiai:

Klasikinė spalvų teorija teigia, kad labiausiai spalvos dera tada, kai jomis nuspalvinti plotai yra atvirkščiai proporcingi jų santykiniam ryškumui. Pasak J.W.Goethe‘s raudona ir žalia yra vienodai ryškios, todėl jas reikia derinti santykiu 1:1, oranžinė yra du kart ryškesnė už mėlyną, ir jų ideali kombinacija yra 1:2. Geltona ir violetinė stovi ryškumo skalės kraštuose, todėl idealus jų derinys būtų 1:3. Trijų spalvų deriniai paklūsta tam pačiam gretinimo gretinimo principui.

Paveikslėlis . Atspalvių schema – apskritimai.

FILTRAI

Paprastas būdas paversti savo nuotraukas unikaliais skaitmeninio meno darbais – naudoti filtrus, kurie integruoti į nuotrauką koregavimo programą, pavyzdžiui, Paint Shop Pro ir Adobe PhotoShop. Filtras (filter) – tai pavadinimas įrankių, kuriais galima koreguoti arba keisti nuotrauką. Jis vadinamas filtru, nes kai yra paleidžiamas, programa keičia nuotrauką pagal tam tikrą matematinį aprašymą, perfiltruoja originalios nuotraukos duomenis, kad galėtų pateikti pakeistą nuotrauką. Dažniausiai pasitaikančio filtro pavyzdys – ryškinimo (sharpening) filtras, kuris padidina nuotraukos taškų kontrastą, taip padidindamas tariamą vaizdo ryškumą.

Dažniausiai sutinkamų filtrų suvestinė:

Lentelė 1.. Filtrai ir jų apibūdinimai[3]

OPTIKA

Vaizdas fotografijoje formuojamas optiškai, todėl komponuojant kadrą labai svarbu tinkamai pasirinkti objektyvą. Skirtingo židinio nuotolio objektyvai ne tik skirtingai aprėpia vaizdą, bet ir stipriai paveikia vaizdo geometriją.

Židinio nuotolis.

Nors pakeitus židinio nuotolį pasikeičia tik žiūrėjimo kampas, šis pokytis labai smarkiai paveikia linijinę kadro struktūrą, gilumo pojūtį, proporcijų santykį ir labiau išraiškos nei tiesiogines matymo savybes. Pavyzdžiui, dėl židinio nuotolio gali pakisti žiūrovo santykis su vaizdu: teleobjektyvas paprastai atitolina objektą, o plačiakampis tarsi įtraukia žiūrovą į vaizdą. Atskaitos taškas yra židinio nuotolis, kuris leidžia sukurti apytiksliai tokį patį matymo kampą, kokiu regime ir mes. Apytiksliai, nes žmonių regėjimas ir objektyvų pateikiami vaizdai- skirtingi dalykai. Mes vaizdą peržvelgiame ir neturime tiksliai apibrėžtų vaizdo rėmų. 35mm fotoaparatu, kurio židinio nuotolis yra apie 40-50 mm, sukuriamas maždaug panašus įspūdis.

SKAITMENINĖS FOTOGRAFIJOS TECHNIKA

Skaitmeniniai fotoaparatai

Sąvoka

Fotoaparatas (gr. phos, kilm. photos ‘šviesa’ + lot. apparatus ‘įrenginys’) – tai optinis elektroninis prietaisas objektų atvaizdams gauti. Jis erdvinį vaizdą fiksuoja plokštumoje elektroninėje (puslaidinikių) matricoje.

Pagrindinės fotoaparato sudėtinės dalys: [3]

šviesos nepraleidžiantis korpusas;

objektyvas suformuojantis vaizdą plokštumoje ( daugiau informacijos apie objektyvus žr. Objektyvai );

šviesai jautri medžiaga fiksavimo įtaiso ekspoziciniame lange;

užraktas, dozuojantis šviesios poveikio į šviesai jautrią medžiagą laiką;

diafragma, reguliuojanti praeinančios šviesos kiekį;

vaizdo ieškiklis, rodantis, kokią vaizdo iškarpą formuoja objektyvas ekspoziciniame lange.

Skaitmenininiai fofoaparatai skiriasi vaizdo ryškumo nustatymo būdu, automatizavimo ir kt. požymiais.

Veikimo principas

Kelių lęšių objektyvu, įtaisytu metaliniame arba plastikiniame įtvare, į skaitmeninę matricą projektuojamas vaizdas.

Diafragma keičiant objektyvo angos skersmenį reguliuojamas pro objektyvą praeinantis šviesos srautas.

Sklendė atveria objektyvo angą eksponavimui ir reguliuoja šviesai jautrios medžiagos eksponavimo trukmę (išlaikymą).

Vaizdo ieškikliu, kurio optinė sistema dažniausiai gali atlikti ir tolimačio funkciją, nustatomi fotografuojamo vaizdo rėmai (kadras) ir ryškumas.

Eksponavimo trukmė nustatoma rankiniu būdu arba automatiškai naudojant eksponometrą arba lenteles (ji priklauso nuo fot. medžiagos jautrio ir apšvietos).

Matricoje gaunamas neregimas fotografuojamo objekto atvaizdas .

Vaizdo ryškumas

Vaizdo ryškumas įvairiuose fotoaparatuose nustatomas nevienodai. Pastovaus židinio nuotolio fotoaparatuose jis priklauso nuo ryškumo zonos dydžio.

Automatizuotuosiuose fotoaparatuose daugelis funkcijų (fokusavimas, eksponavimo trukmės nustatymas, blykstės įjungimas, filmo persukimas ir kt.) atliekama automatiškai.

Svarbiausi parametrai renkantis fotoaparatą[7]

Sensoriaus dydis (coliais). Didesnis sensorius priartina skaitmeninį fotoaparatą prie klasikinio 35 mm formato.

RAW režimas. Reikalingas tik tiems, kas pasiryžęs po fotografavimo dar nemažai laiko praleisti su Photoshop arba fotografuoja medžiagą grafikos manipuliacijoms.

„Papliūpos“ režimas. Tai fotografavimas be pauzės – vieno kadro po kito. Jei fotografuoji vaiką žaidžianį su šuniuku ar ralio automobilius, išneriančius iš už posūkio – pagauti gerą kadrą su vienetiniu kadru yra tas pats kaip laimėti teleloto.

Lęšis.

Optinis pritraukimas.

Uždelstas fotografavimas.

Šviesos balansas (WB). WB kompensavimas gali labai pagerinti net paprasčiausias kasdienes nuotraukas.

Yra keletas su fotoaparatais susijusių mitų[6]

Megapikslių mitas. Daugiau megapikselių nereiškia, kad fotaparatas yra geresnis. 8 Mpix kamera gali daryti geresnes nuotraukas nei 12 Mpix. Viskas priklauso nuo sensoriaus kameroje, o ne nuo megapikselių skaičiaus. Megapikseliai tik pasako kaip dideles nuotraukas galima spausdinti. Megapikselių skaičius parodo, kiek taškų (pikselių) patenka į fotomatricą. Fotomatrica konvertuoja objektyvo “pagautą” vaizdą į skaitmeninį pavidalą. Esmė ta, kad visi megapikseliai turi būti patalpinti į fotomatricą ir, kuo daugiau megapikselių turi fotoaparatas, tuo mažesni jie privalo būti, kad sutilptų į to paties dydžio matricą. O kuo mažesnis pikselis, tuo mažiau šviesos jis „pagauna” ir tokiu būdu vaizdo kokybė nukenčia. Taigi svarbiausia yra sensoriaus (fofomatricos) dydis, kuo jis didesnis, tuo geresnė kokybė.

Skaitmeninis priartinimas. Fotoaparatai vaizdą gali priartinti dviem būdais: skaitmeniniu ir optiniu. Kai maksimaliai išnaudojamas optinis priartinimas, automatiškai įsijungia skaitmeninis vaizdo didinimas. Tačiau skaitmeninis didinimas kenkia vaizdo kokybei.

Populiariausi fotoaparatai

Patys populiariausi skaimenininių veidrodinių fotoapratų gamintojai yra “Canon” ir “Nikon”. Karts nuo kartu populiaresnis tampa vienas ar kitas, į populiariausių dvejetuką kiti žymūs fotoaparatų gamintojai nepatenka.

Pastebima tendencija – žmonės dažniausiai (greičiausiai dėl finansinių priežasčių) yra linkę rinktis tarp pradinio lygio (angl.”entry-level”), skirtų pažengusiems (angl. “mid-range”) ir pusiau profesionalių (angl. “semi-pro “) fotoaparatų modelių.

Jei renkasi pažengusiems –„Canon” kompanija

Jei pradinio lygio ir pusiau profesionalius modelius, pasirenkamas „Nikon” vardas.

Išvada– geriausio nėra.

Paveikslėlis . Canon ir Nikon skaitmeniniai fotoaparatai

Objektyvai

Objektyvas – tai optinė konstrukcija, nuo kurios labiausiai priklauso nuotraukos kokybė. Juk pirmiausia šviesa prieš pasiekdama fotoaparato matricą (vaizdo jutiklį) arba juostelę turi praeiti ganą sudėtingą kelią tarp lęšių.[2]

Yra keletas būdų pagal ką galime skirstyti objektyvus. Taigi, kokie jie būna? Visų pirma objektyvus skirstome į pastovaus židinio nuotolio (dar kitaip vadinamus „fiksais“), pvz. 50mm ir kintamo židinio nuotolio („zoomai“), pvz. 17-40mm. Dauguma „fiksų“ užtikrina aukštesnę kokybę, bet nėra tokie universalūs kaip „zoomai“.

Pagal fokusavimą objektyvai yra skirstomi: automatinio fokusavimo ir rankinio fokusavimo objektyvai. Automatinio fokusavimo objektyvai turi jungiklį, kuriuo pagalba automatinį fokusavimą galima išjungti.

Kitas skirstymo būdas yra pagal rūšis (sąlyginis). Yra 3 objektyvų rūšis:

Plataus kampo objektyvai. Jų židinio nuotolis yra mažesnis negu 35mm. Juos dar galima paskaidyti į grupes:

Žuvies akis (fisheye): 8-15mm;

Ultra-platūs: 16-20mm;

Platūs: 20-35mm;

Standartiniai objektyvai. Jų židinio nuotolis yra tarp 35-55mm. Jų matymo kampas yra artimas žmogaus akies matymo kampui, t.y. apie 50 laipsnių.

Teleobjektyvai. Tokių objektyvų židinio nuotolis nuo 55mm. a. Standartinis tele: 55-100mm;

Tele: 100-300mm;

Super tele: 300 ir daugiau.

Esmė – kuo „platesnis“ objektyvas, tuo daugiau jis aprėpia erdvės, t.y. tuo daugiau telpa į kadrą.

Makroobjektyvai. Jų ypatumas yra tame, kad objektas nuotraukoje pateikiamas 1:1 masteliu arba didesnis negu yra iš tikrųjų. Jų minimalus susifokusavimo atstumas yra labai mažas. Neapsigaukite, užrašas „macro“ ant objektyvo dar nereiškia, jog tai tikras makroobjektyvas.

Tilt-shift tipo objektyvai. Jie koreguoja vaizdo perspektyvą. Jų pagalba galima išgauti papildomą išblukinimą (miniatiūros efektą) arba „ištiesinti“ realybėje kreivas linijas (atvirkščiai, nei padarytų fisheye objektyvas). Dažniausiai naudojami architektūros ar technikos fotografijoje.

Svarbu atsiminti, kad daugumos skaitmeninių fotoaparatų objektyvo židinio nuotolis bus didesnis, negu jis nurodytas ant objektyvo. Tai yra dėl to, kad ant objektyvo nurodomas židinio nuotolis skirtas pilno kadro fotoaparatams (arba fotoapratams naudojantiems 35mm juostelę), o dauguma skaitmeninių fotoaparatų naudoja apkarpytą matricą. Šis apkarpymas vadinamas „krop-faktoriumi“. Norint suprasti, koks bus objektyvo židinio nuotolis jūsų fotoaparate, židinio nuotolį padauginkite iš krop-faktoriaus. Pavyzdžiui, fotoaparato Canon EOS 7D krop-faktorius yra 1.6. Uždėjus plačiakampį 35mm objektyvą jis elgsis kaip 56mm standartinis objektyvas. Mėgėjams skirtų fotoaparatų židinio nuotolio daugikliai yra Canon – 1.6, Nikon, Sony, Pentax, Samsung – 1.5, Olympus, Panasonic – 2.

Toks židinio nuotolio traktavimas, žinoma, nėra tobulas. Bet jis leidžia palyginti objektyvų matymo kampus esant skirtingam kadro (matricos) dydžiui ir leidžia taikyti vienodą standartą.

Skaitmeninės fotografijos redagavimas[4]

Šiais laikais pasaulis be fotografijos redagavimo programų nebeįsivaizduojamas. Dažniausiai profesionaliai jomis naudojasi dizaineriai, reklamų kūrėjai, spaudos atstovai. Pavyzdžiui spaudoje prieš publikuojant beveik visi vaizdai yra redaguojami. Programos padeda patogiai ir estetiškai redaguoti vaizdus.

Naudojant skaimeninės fotografijos redagavimo programas, galima pasiekti labai daug tikslų. Verta paminėti:

nuotraukų vaizdo kokybės gerinimas, ryškumo didinimas;

nuotraukų kadravimas;

spalvų korekcijos;

juoda ir baltos spalvos konvertavimas;

raudonų akių efekto pašalinimas;

kontrasto korekcija;

fono valymas ir klonavimas;

spalvos atkūrimas;

apšvietimo efektai, šešėlis

trūkstamų sričių vaizdo atkūrimas;

įbrėžimų, dėmių, raukšlių, formų panaikinimas ir koregavimas ir kt.

Yra sukurta labai daug skaimeninės fotografijos redagavimo programų. Jas galima skirstyti į atviro kodo ir uždaro kodo.

Atviro kodo programos – kai kiekvienas norintis gali prisidėti prie jų kūrimo. Populiariausios programos – „Gimp“, „Paint.net“, „Paint Star“ ir kt.

Uždaro kodo programos –sukurtos komerciniais tikslais. Jos yra daug galingesnės už atviro kodo programas. Su jomis dirba daugelis profesionalų. Populiariausios programos – ,,Photoshop CS“ (Photoshop CS ) ir ,,Pixelmator“ ( Pixelmator ).

Photoshop CS

Tai grafikos redagavimo programa kuriama kompanijos Adobe Systems.

Viena populiausių nuotraukų redagavimo programų, su kuria dirba tiek paprasti namų vartotojai, tiek profesionalai. Visgi turbūt ji labiau pritaikyta profesionalams, nes namų vartotojai išnaudoja tik mažą dalį šios prgramos suteikiamų galimybių.

Leidžiama dviem formatais: Adobe Photoshop ir Adobe Photoshop Extended.

Išplėta versija turi papildomas funkcijas – leidžia kurti 3D vaizdus, judančią grafiką bei pažengusias atvaizdo analizavimo galimybes. Be Photoshop and Photoshop Extended, Adobe taip pat leidžia Photoshop Elements ir Photoshop Lightroom, kurie visi kartu vadinami „The Adobe Photoshop Family“.

Pirmojo Photoshop versija buvo sukurta programuotojo studento ir Adobe pagalba išleista 1990 metais.

Paveikslėlis . Viena iš Photoshop versijų

Failų formatas

Photoshop programa redaguojami failai saugomi .psd formatu.

Toks formatas talpina atvaizdą su visomis įmanomomis funkcijomis galimomis programoje – sluoksniai, kaukės, spalvos ir kt. Jis skiriasi nuo kitų formatų (pvz. : .JPG, .GIF), kurie teikia ribotą informacijos turinį.

PSD failo maksimalus aukštis ir plotis – 30 000 pikselių;

Failo dydis – 2 gigabaitai.

Programos failai kartais gali būti saugomi kaip .PSB, kas reiškia “Photoshop Big” reiškiantis milžinišką failo formatą.

Maksimalus aukštis ir plotis iki 300 000 pikselių

Failo dydis iki 4 Eksabaitų (4 mlrd. Gb).

Dėl populiarumo ir ,kad failai galėtų būti redaguojami tęstinai, PSD failai yra palaikomi ir kitose Adobe programose. Failas galimas naudojamas Adobe Illustrator, Adobe Premiere Pro ir  After Effects.

Tai leidžia kurti profesionalius aukštos kokybės DVD.

Taip pat taisu teikia galimybę galimybę tęstinai, nelinijiniu1 būdu redagauoti ir taikyti specialius efektus, tokius kaip pagrindas, tekstūra ir t.t. televizijai, filmams ir internetui.

Programa visų pirma stipri kaip pikseliais paremtų atvaizdų(rastrinių) redagavimu. Tačiau taip pat suteikia galimybes kurti, įterpti ir manipuliuoti vektorine grafika. Įrankiai ir komandos, tokios kaip Paths, Pen tools, Shape tools, Shape Layers, Type tools, Import command, and Smart object functions suteikia šią galimybę.

Keliant į Photoshop vektorinį objektą, jis gali būti importuotas Smart Object.

Daugiafunkciniai atvaizdų redagavimo įrankiai Photoshop programoje:

karpymas, dalijimas;

piešimas, tapymas;

matavimas, navigacija;

pasirinkimas;

šriftas;

retušavimas.

Photoshop programa gali būti praplėčiama papildomai įrašomomis programomis. Tai programos, galinčios atlikti tokias funkcijas, kurių vien tik su Photoshop neatliksi. Dažniausiai kitos kompanijos kuria papildinius Photoshop. Tai būna tarsi atskiros, naujos programos atidaromos Photoshop pagalba.

Pixelmator

Pixelmator – lietuvių programuotojų Sauliaus ir Andriaus Dailidžių sukurta komercinė paveikslėlių redagavimo programa. Ji yra skirta Mac OS Xoperacinei sistemai. Pirmoji versija buvo išleista 2007 metai, kainavo 59 dolerius. [8]

Kadangi ji skirta tik Apple vartotojams, ši programa pardavinėjama Apps parduotuvėje. Svarbu paminėti ir tai, kad lietuvių kūrėjų programa jau susilaukė solidaus įvertinimo. 2011 metais „Pixelmator“ gavo metų programos, pritaikytos „Apple“ kompiuteriams, apdovanojimą. Taip pat buvo įvertinta kaip geriausio dizaino programa.

Kaip sako patys kūrėjai, „Jei “Photoshop” skirta profesionalams, tai “Pixelmator” skirta visiems likusiems“.

Programa turi virš 40 įrankių. Pagrindiniai Pixelmator įranakiai:

pažymėjimo

piešimo

retušavimo

navigacijos

šrifto

spalvų korekcijos ir kt.

Taip pat turi 16 spalvos korekcijos įrankių ir virš 50 filtrų.

Pixelmator buvo pirmoji komercinė vaizdų redagavimo programa pilani išnaudojusi WebP2 vaizdų formatą

Kitos savybės:

veiksmų automatizavimas;

unikalus interfeisas darbui su paveikslėliais;

gali atverti Photoshop tipo failus bei kitus populiarius atvaizdų formatus;

sluoksniais paremtas vaizdų redagavimas;

susieta su Mac OS X ir iLife programomis kaip iPhoto ir Aperture;

greitas failų konvertavimas su automuotais įrankiais.

Apie skiriamąją gebą ir vaizdo suspaudimo būdus

Bene visi skaitmeniniai fotoaparatai leižia pakeisti nuotraukos dydį ir kokybe lemiančius parametrus: skiriamąją gebą ir vaizdo suspaudimo lygius. Dažnai žmonės fotografuodami naudoja pačią didžiausią skiriamąją gebą, kokią gali pasiūlyti skaitmeninis fotoaparatas. Tačiau toks pasirinkimas prasmingas tik tada, kai visas nuotraukas galima atspausdinti geros kokybės rašaliniu spausdintuvu. Peržiūrai kompiuterio arba televizoriaus ekrane, publikuoti internete ir kitiems panašiems kompiuteriniams darbams net ir megapikselių dydžio vaizdai yra per dideli. Mažesnę skiriamąją geba galima pasirinkti ir tada, kai spausdinama nedidelio formato nuotraukos. Toliau pateiksime nedidelę lentelę, kuri padeda pasirinkti tinkamą šio nuotraukų parametro vertę.

Lentelė 2.Skiriamosios gebos vertė

Išvados

Referate aptarėme daug krypčių susijusiu su skaitmenine fotografija, tarp jų:

Kompozicijos, spalvos ir kontrasto svarba

Filtrų ir objektyvų paskirtis

Kaip išrinkti fotoaparatą

Populiariausi fotoaparatai

Skaitmeninių fotografijų redagavimas

Literatūros sąrašas:

Harold Davis „Kūrybiška nespalvota fotografija“ 2011m.

Michael Freeman „Fotografo akis“ 2007m.

Dave Johnson – „Skaitmeniniai fotoaparatai“ 2004m.

Scott Kelby – „Skaitmenine fotografija“ 2008m.

http://www.nezinau.lt/atkreipti-demesi-renkantis-fotoaparata

http://www.nezinau.lt/dar-apie-megapikseliu-mita

http://www.nezinau.lt/kaip-issirinkti-skaitmenini-fotoaparata

http://www.pixelmator.com/

http://en.wikipedia.org/wiki/Adobe

1 Ne linijinis redagavimas – apibūdina skaitmeninį redagavimą, kai taisymai yra išsaugojami kompiuteryje o ne pavyzdžiui atvaide. Dėl to tolimesni taisymai yra galimi.

2 WebP – Google sukurtas vaizdų formatas. Leidžia vidutiniškai apie 40 proc. sumažinti internete skelbiamų atvaizdų „svorį“ neprarandant kokybės.