KAS YRA INFORMACINĖ VISUOMENĖ?

KAS YRA INFORMACINĖ VISUOMENĖ?

Virginijus Savukynas (toliau – V.S.): Pradėdami kalbėti apie informacinės visuomenės visuomenės apraiškas bei problemas, reiktų pasiaškinti, kas yra ta informacinė visuomenė. Klausimas platus, apimantis daugybę aspektų, tad nemanau, kad galima vienoje diskusijoje išsemti visus aspektus. Siūlyčiau apsistoti ties keletu problemų. Ši tema neišvengimai skyla į dvi dalis. Pirmoji būtų teorinė, t.y. analizuojami informacinės visuomenės apibrėžimai, daromos tipologijos, ieškoma optimaliausio varianto. Antras aspektas – o kas ta informacinė visuomenė yra socialinėje realybėje. Kitaip tariant, kokios iškyla problemos sparčios informacinių technologijų raidos akkivaizdoje. Kaip tik šiuo klausimu iškelsiu keletą minčių tolimesnei diskusijai.
Neseniai atliktais vokiečių tyrimais, aiškėja, jog interneto vartotojai yra sociališkai mobilesni ir aktyvesni. Aišku, ne internetas tokiais juos daro. Tiesiog aktyvesni žmonės yra atviresni įvairioms naujovėms, išmoksta naudotis naujomis technologijomis, nebijo rizikuoti ir bandyti. Informacinės technologijos tampa dar vienu įrankiu, skirstančiu į lyderius ir autsaiderius. Tie, kurie neišmoksta naudotis kompiuteriais, paliekami nuošalyje. Juk šis nemokėjimas dirbti kompiuteriu yra visai kas kita, nei nemokėjimas, sakykim, vairuoti automobilio. Šiuo atveju, prarandi komfortą, laiką, bet suutaupai pinigų. Ogi mūsų atveju prarandi ir konfortą, ir laiką, ir pinigus, ir dvasios ramybę. Visai nenustebčiau, jog būtų atlikti tyrimai, kurie parodytų, jog kompiuteriai varo stresą tiems, kas nemoka jais dirbti. Tai problemos ir klausimai, į kuriuos negalima neatsižvelgti.
Tai pat įd

domu padiskutuoti ir kitu aspektu: kur yra Lietuva? Paprastai situacija apibūdinama kritiškai: mes atsiliekame, mes nieko neturime, mes esame autsaideriai. UAB “Baltijos tyrimai/Gallup gegužės mėn. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, kasdien vidutiniškai naršo 2.7 proc. Lietuvos gyventojų (tai sudaro vos per 100 000 žmonių). Šiais skaičiais mes smarkiai atsiliekame nuo savo kaimynų bei kitų Europos šalių, nekalbant jau apie JAV.
Tačiau atkreipkime dėmesį ir į kitus faktorius. Vienas iš pagrindinių rodiklių, rodantis valstybių išsivystymą informacijos ir telekomunikacijų srityje yra santykio ITT/BVP procentas. . Lietuvoje tai sudaro apie 7 proc. Pagal šiuos skaičius Lietuva užima 12 vietą pasaulyje, aplenkdama tokias šalis kaip Danija, Vokietija, Belgija etc. Ši rinka Lietuvoje stebėtinai sparčiai plečiasi. Štai duomenys: 1994 metais ITT rinka sudarė 223,3 mln JAV dolerių, 1995 – 392, 1996 m. – 479,3, 1997 – 618,5, 1998 – 807,8, 1999 – 863,6, o 2000 m. prognozuojama jog ši rinka sudarys 11146,4 JAV dolerių. Mūsų informatikos specialistai yra gerai vertinami užsienio darbo rinkose. Vasarą Seimas priėmė Elektroninio parašo įstatymą. Prisiminkime, jog visiškai neseniai panašų įstatymą priėmė JAV. Infobalt paskaičiavimais Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 1995 metų išleido IT 345 mln. dolerių. Taigi iš kitos pusės, mes lyg ir rūpinamės informacinės visuomenės plėtra. Taigi situacija Lietuvoje, bent mano požiūriu, yra paradoksali: lyg ir žengiame pirmyn, bet lyg ir ne. Lyg darome, bet rezultato nėra. Tad kodėl mums viskas gaunasi “lietuviškai”?
Marius Povilas Šaulauskas (toliau M. Š.): Pirmiausia aš no
orėčiau patikslinti minėtą statistiką. Iš tikrųjų egzistuoja tokie skaičiai. Dėl ITT/BVP santykio: šis skaičius gautas skaičiuojant telefonus, tame tarpe prieštvaninius. Telefonijos dalis sudaro liūto dalį. Lietuva praktiškai nieko neinvestuoja į technologijų vystymą, ir tai yra daug svarbesnis kriterijus.
Antra pastaba. Yra du skirtingi terminai. Information society yra informacijos visuomenė, o informational society yra informacinė visuomenė. Visuomenė, kuri gamina sviestą ir skęsti svieste yra ne sviestinė, o sviesto visuomenė. Ne automobilinė ar padanginė, bet padangų ir automobilių visuomenė. Ir galima kalbėti tiek apie informacijos visuomenę, tiek apie informacinę visuomenę. Informacinė visuomenė, dar kitaip galim ją pavadinti virtualia visuomene, tai yra visuomenė, kurios buvimo būdas yra informacinis – virtualus. Aišku, kad čia šnekėsime ne apie tai, o apie INFORMACIJOS visuomenę. Trumpai galima pasakyti, kad terminas yra polisemiškas. Santarvės tarp mokslininkų nėra ir niekada nebuvo. Amerikiečiai ekonomistai jau po Antrojo pasaulinio karo kalbėjo apie informacinę visuomenę, kaip antrą industrializacijos bangą.
Jeigu pažvelgsime į Europos Sąjungos dokumentus, tai pamatysime, jog ten vengiama pateikti definiciją. Pavyzdžiui teigiama, kad informacijos visuomenė tai “kažkas, kas sugeba ir gali kažką daryti”. Šitas apibrėžimas neatlaiko jokios kritikos. Mūsų visuomenė gali daryti labai daug dalykų. Tai nėra skiriamasis požymis. Įvairūs autoriai ypatingai pomosofai (postmodern philosophy) teigia, kad informacijos visuomenė yra tokia visuomenė, kada informacinės technologijos yr
ra struktūrinė bendrabūvio dalis persmelkianti pagrindines interakcijas, t.y. persmelkianti pagrindines visuomeninio sąmbūvio sferas. O kokios pagrindinės tos sferos? Tai yra ekonomika, kultūra, politika ir t.t. Ir tada mes gauname griežtą kriterijų. Jei struktūrinė dalis, tai negali atimti nepakeitęs to bendrabūvio.
Kalbant apie Lietuvą kertinė sąvoka yra skaitmeninis sklastas (digital divide), kuris visą laiką vis didėja. Jis didėja dviem būdais: tarptautiniame ir vidiniame kontekste. Jeigu mes paimsim JAV ir Lietuvą, tai matysime, kad visą laiką didėja skirtumas, tas sklastas vis plečiasi, skatinama diferencijacija. Išsimokslinimas vis brangsta, reikia vis daugiau pinigų investuoti. Taigi mažėja žmonių, kurie gali sumokėti tuos pinigus, todėl didėja plyšys, sklastas. Vis daugiau pirmasis dešimtukas traukiasi nuo paskutinio. Informacijos visuomenė didina socialinę, turtinę nelygybę tiek viduje, tiek išorėje. Praktiškai yra viena valstybė – JAV, kuri diktuoja savo sąlygas visam pasauliui. Todėl Europos Sąjunga jau nuo 1994m. konsoliduojasi ir bando sumažinti tą atsilikimą. Mes turime kelti klausimą ne kaip pasivyti Ameriką (nejuokinkim žmonių) ir pakeliui pralenkti Europą, o kaip SUŠVELNINTI skaitmeninį sklastą.
Laimutis Telksnys (toliau – L. T.): Aš siūlau sutelkti dėmesį į tai kas yra ta informacijos visuomenė. Mano manymu apibrėžimas yra labai paprastas: informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kurios nariai naudojasi informacinėmis technologijomis. Naudojimosi sritys gali būti pradedant ūkine sfera, gamyba, paslaugomis ir ba
aigiant kultūra. O gal nuo jos reikėtų ir pradėti.
Šiuo metu vieši G. Grasas, kuris štai ką pasakė apie informacines technologijas: “Tai nauja vienatvės forma. Esu senamadiškas, neturiu kompiuterio. Rašau ranka, įterpiu piešinių ar brėžinių. Spausdinu rašomąja mašinėle keturiais pirštais. Nepasitikiu naujomis ryšio formomis. Internetas tik vidutiniokams gali suteikti papildomų galimybių, naujų minčių.” Galbūt jis neturi laiko, gal jam ir nereikia, aiškintis, ką duoda informacinės technologijos. Bet jeigu jis būtų ne Nobelio laureatas ir žiūrėtų į savo anūkų ateitį, tada jis kitaip manytų. Juk be jų negalima įsivaizduoti rytdienos, ir tie, kurie nemokės naudotis informacinėmis technologijomis liks autsaideriai.
Europos Sąjunga praeitais metais darė tyrimą ir išryškino 10 priežasčių, dėl kurių kai kuriems Europos Sąjungos valstybių gyventojams nereikia informacinės visuomenės, informacinių technologijų galimybių. Buvo apklausta 16.000 žmonių iš 15 Europos Sąjungos valstybių. Tie teiginiai yra tokie:
• man nereikia šios paslaugos asmeniniame gyvenime
• man jos nereikia darbe
• tai per brangu
• aš neturiu reikalingos įrangos
• šios paslaugos per daug komplikuotos
• aš neturiu pakankamai žinių apie šias paslaugas (pastebėkit irgi įdomu: nežino, bet nereikia)
• aš neturiu laiko, kad jomis naudočiausi
• mokamos interneto paslaugos sukelia man nemalonų jausmą (kaip ir mums)
• aš neturiu laiko mokytis, kaip informacijos technologijas naudoti
• aš niekuomet negirdėjau apie tokius dalykus.
Taigi šie žmonės, kurie už mus kol kas turtingesni, taip pat “bijo” informacinių technologijų. Taigi mes nesame unikalūs.
Dabar dėl 345 milijonų per 5 metus. Pirmas dalykas – tai net per maži pinigai lyginant su kitų šalių lėšomis, skiriamomis informacinės visuomenės plėtrai. Antras dalykas, kad tos lėšos įdėtos nežmoniškai neefektyviai. Iki šiol informacinė sistema muitinėse neveikia. Ji veika labai “subtiliai”: kada reikia veikia, kada nereikia neveikia. Antras pavyzdys: Lietuvoje dabar yra sukurta 80 duomenų bazių, iš kurių tik 5 šiaip taip “susikalba”. Visos kitos 75 kaip seniau Vokietijoje: kiek kalnų, tiek pilių, kiek pilių, tiek kunigaikštysčių. Kas kad sudėti pinigai – jie neefektyvūs. Dėl ITT rinkos – kas pagaminta? Nieko. Čia yra bėda.
Informacinės technologijos globalizuoja, niveliuoja kultūras. Mes esame maža tauta, bet kultūra nemaža. Ji graži ir turtinga. Turim panaudot informacines technologijas mūsų kultūrai skleisti, jai išsaugot. Aną dieną skaitau “7 meno dienas”, kuriose Agnė Narušytė piktinasi internetu. Tuo tarpu informacines technologijas, internetą galima šauniai panaudoti kultūros reikalams. Ji skundžiasi, kad fotografijų niekas nežiūri, niekas nežino, kad jos paslėptos muziejų saugyklose. Taigi naudokitės tomis technologijomis: skanuokite, dėkite į internetą ir rodykite. Tačiau ši galimybė neišnaudojama.
Ir dar vienas dalykas – tai etikos klausimas informacinėje visuomenėje. Internete galima rasti ir daug neetiškų dalykų. Informatikai kviečia vyriausybes įstatymais tai reguliuoti, nes ne viskas pats savaime susireguliuoja. Baigdamas noriu pasakyti, kad informacinės technologijos kaip instrumentas nėra blogas dalykas, bet jį galima naudoti ir geram, ir blogam. Todėl reikia kuo daugiau žmonių išmokyti tomis technologijomis naudotis ir sudaryti sąlygas jas naudoti savo gerbūviui ir kultūros reikalams.
V.S.: Visų pirma aš nesutikčiau, kad internetas niveliuoja kultūras. Tyrimai rodo, kad internetas kuo toliau, tuo labiau darosi multikultūrinis, multikalbinis. Internetinis pasaulis juda skaidymosi, o ne homogenizavimo kryptimi.
Antra pastaba dėl etikos. Iš tikrųjų tai svarbu. Kaip pavyzdys galėtų būti Delfi svetainė (http://www.delfi.lt). Kiekvienai ten skelbimai žinutei galima parašyti komentarą. Tad komentarų galima rasti įvairiausių, ir kai kurie akivaizdžiai prasilenkia su įstatymais. Lietuvoje yra įstatymas, draudžiantis kurstyti antisemitizmą. O www.delfi.lt svetainėje antisemitizmo kurstymo pavyzdžių galima rasti pakankamai daug. Ši problema nėra unikali – su ja susiduriama visame pasaulyje. Pavyzdžiui Vokietijoje yra įstatymas draudžiantis Shoah neigimą. Todėl įvairios neonacistinės grupuotės sukuria interneto svetainę ir ją užregistruoja JAV. Informacija yra vokiečių kalba, ir visi norintys Vokietijos piliečiai gali prie jos prieiti ir gauti informaciją. Amerikoje Shoah neigimas yra ginamas žodžio laisvės ir ten jokios teisinės problemos nėra. Vokietijoje ta problema iškyla.
M. Š.: Nesutinku su Laimučio Telksnio pateiktu informacijos visuomenės apibrėžimu, esą informacijos visuomenė yra tada, kai žmonės naudojasi informacinėmis technologijomis. Žmonės naudojasi ir automobiliais, bet tai nėra automobilių visuomenė. Automobilį galima teoriškai pakeisti traukiniu, kaip Vokietijoje ar helikopteriu, kaip Australijoje. Infotechnologijų naudojimo nutraukimas sukels krizę – tikrą krizę, sąmyšį, anomiją. Tik tokiu atveju reikš, jog mes gyvename informacijos visuomenėje.
L. T.: Su apibrėžimu galima ir sutikti ir nesutikti. Sako, kad galima karvę ir tramvajumi pavadinti, svarbu, kad ji pieno duotų. O su informacinėmis technologijomis situacija paprasta. Vieni žmonės, kurie galės, mokės ir norės pasinaudoti informacinėmis technologijomis – jie klestės, o kiti nemokėdami ar nenorėdami grims į vis liūdnesnę situaciją. Ir tada jau iškils socialinių problemų.
Kalbant apie nelabai estetišką ar etišką veikimą internete, reikia pasakyti, jog tai geras šaltinis įdomiems tyrimams. Šito ir norėdamas kitur nesurinksi.
M. Š: Globalizacijos procesas įvairina pasaulį. Pažiūrėkite, kaip mūsų jaunimas įvairėja. Ir įvairovė didėja visam pasauly. Viso pasaulio po dalelytę atsiranda kiekvienoj vietoje.
L. T.: Jeigu gyveni name su daugeliu langų, reikia ne tik į kitus pasižiūrėt, bet ir save parodyti.
M. Š.: Reikia ir save parodyti, kad būtų išvengta fobijų, kurių Lietuvoje yra daug. Žmonės bijo, kad nutautės. Vidutinio amžiaus žmonės bijo, kad padidės socialinė įtampa. Tai nėra kvaila baimė, tai yra pagrįsta baimė. Kaip išmokti tiek, kad prilygtum 16-mečiui?
Kai kalbame apie tinklažmogius, tai reikia žiūrėti, kokiame lygyje Lietuvoje panaudojamos informacinės technologijos. Mes galime išvardinti, kam naudoja kompiuterį: kaip padėklą kavai, papuošalą, spausdinimo mašinėlę. Dar naudoja elektroninį paštą, o duomenų bazės nežinomos.
Beje, JAV labiausiai auganti demografiškai grupė pagal amžių, kur vyksta didžiausias kilimas tai yra pensijinio amžiaus žmonės. Paaugliai ir pensininkai labiausiai mokosi ir išmoksta dirbti su internetu.
L. T.: Buvo minėta, kad internetas atitraukia nuo televizorių. Reikia pasakyti, kad ateina nauja era – interaktyvi televizija, kai televizoriai bus naudojami kartu su internetu.
M. Š.: Jie ir stabdo, jie aiškiai mato konkurenciją. Pernai metų pabaigoje, būtent žaidimų rinkos apyvarta pralenkė Holivudą. Tai didžiausias įvykis.
Žilvinas Beliauskas: Klausantis diskusijų apie informacinę visuomenę, ne pirmą kartą ateina į galvą mintis: juk ir anksčiau visuomenė negalėjo funkcionuoti be informacijos. Aišku, skiriasi informacijos naudojimo apimtys, arba poreikis toms apimtims. Neaišku kam reikalinga didžioji dalis informacijos. Informacija ir ankščiau buvo laikoma foliantuose, manuskriptuose, reikėjo tam tikrų žinių, kad prie jos prieiti: atsirakint spyną, surinkt kodą. Kaip ir dabar reikia tam tikro žinojimo, norint įeiti į tinklą. Tai kas yra esmė: ar informacijos gavimas ar pati technologija?
L. T.: Informacinės technologijos yra naujas įrankis. Beždžionė neturėjo lazdos. Žmogus įsitaisė lazdą. Dabar dar viena lazda. Globaliai žiūrint, aš su jumis sutinku, žmogus visada naudojosi informacija, kadangi tas įrankis yra veiksmingas įvairiose srityse. Bet, kadangi dabartinės informacinės technologijos ypatingai galingas įrankis, kuris sukelia ir naudingų efektų, ir abejotinų, ir galbūt pavojingų, todėl apie tai reikia kalbėt.
M. Š.: Galima sakyti, kad tai yra technologinė revoliucija, bet turinti didesnių socialinių implikacijų negu kitos industrinės revoliucijos.
Tadas Leončikas (toliau T. L.): Žvelgiant į Europos Sąjungos politiką šioje srityje pirmiausiai krinta į akis tai, kad sąmoningai vengiama apibrėžimų. Bet kaip ir pono Mariaus Šaulausko pomosofų atveju galima rekonstruoti vyraujantį konceptą. Tai, ką jie vadina informacijos visuomene, neturi nieko bendro su žmonių visuomene. Tas supratimas nurodo būtent technologijų sritį ir geriausiu atveju dar tuos žmones, kurie sėdi ir spokso į kompiuterį. Kalbama apie technologijų standartų suvienodinimą, rinkos liberalizavimą ir t.t. Ši definicija oficialiai yra nesimpatiška, dehumanizuota, visiškai nesocialinė, kaip čia buvo diskutuojama. Ir, beje, ten vartojamas terminas informacijos visuomenė ir jokia ten ne informational society.
M. Š.: Jeigu mes įtvirtinsime informacinę visuomenę, mes tada šią sąvoką naudosime abiem prasmėm. Ir kaip tada versim. Jei žmogus kalba tik žemaitiškai jis problemų neturės, jeigu jis daro mokslą, jis turės problemų.
L. T.: Nesivelsiu į šitą ginčą, bet noriu štai ką pasakyti. Jeigu ankstesni Europos Sąjungos dokumentai tikrai buvo nukreipti į technologinę pusę, tai nuo praeitų metų informacinių technologijų forumuose pradedamas akcentuoti humanizavimas.
T. L.: Tas dehumanizuotas apibrėžiamas yra nesimpatiškas turbūt todėl, kad tarsi atima kalbėjimų lauką. Apie technologijas turbūt ne daug kas iš esmės galėtų padiskutuoti. Tuo tarpu kalbant apie bendras socialines problemas abstrakčiai, tai gana paprasta kalbėti nesustojant. Bet, mano manymu, dehumanizuotas apibrėžiamas geras tuo, kad leidžia pastebėti tuos moralinius, etinius dalykus, nesupintus per daug su technologijomis.
M. Š.: Europos Sąjungos klerkai neduoda apibrėžimo, kas yra informacijos visuomenė. Europos Sąjunga tai nėra akademinė institucija, kuri duoda definicijas. Jos tiklas yra konstatuoti faktą apie informacijos visuomenę. Pasako, kad ji yra, ir kad vyksta tokie ir tokie pokyčiai. Norėčiau paryškinti idėją, kad Europos Sąjunga tikrai mato tas socialines implikacijas. Mašinos išplitimas vietoj arklio nepakeitė tiek gyvenimo, kiek pakeitė jį infotechnologijų įsiskverbimas. Keičia daug daugiau, negu kitkas. Dėl to šitos technologijos tampa tokios socialiai reikšmingos.
T. L.: Reikėtų gal nurodyti, kas čia tokio iš esmės pasikeitė.
M. Š.: Pasikeitė tai, kad prieš 10 metų darbą buvo galima gauti nemokant dirbti su kompiuteriu. Kitas aspektas – už vaikų išsilkavinimą reikės mokėti kokius 5 kartus daugiau, nei buvo sumokėta už mūsų išsilavinimą.
Kazys Almenas: Su kompiuteriais dirbu jau 40 metų. Iš mano taško žiūrint, einama žemyn. Mano supratimu matematinës kompiuterio šerdies suvokimo viršūnė buvo pasiekta prieš 10 ar 15 metų. Norint dirbt su kompiuteriais, reikėjo turėti giluminį žinojimą, žinoti programavimo kalbas, mokėti algoritmus ir t.t.. O vėliau atsirado tą procesą palengvinusios programos – Windows ir kitos – ir galvoti reikia vis mažiau ir mažiau. Dabar kiekvienas gali naudotis kompiuteriu. Nebūtina suprasti kas vyksta paspaudus klavišą. Iš mano pusės žiūrint, tai yra minusas, nes naudotojas susiduria tik su grafiniu antstatu, o matematika nustumta keletu žingsnių žemiau. O studentams nebereikia informatikos: paspaudi su pelę, ir viskas atlikta. Man atrodo, kad informacinė visuomenė tam tikra prasme banalėja, primityvėja ir tuo pačiu plečiasi.
M. Š.: Tiesiog prieš 15 metų tai buvo galima išmokti laisvu nuo darbo metu kaip hobi, o dabar tik profesionalai gali nardyti po kompiuterio “vidurius”: tiek hard, tiek soft. Dar daugiau – hard specialistai yra susiskirstę, nebėra specialistų, kurie galėtų nuodugniai išmanyti visą kompiuterį. Norint sekti naujus išradimus, reikia ne tik pačiam dirbti, bet ir turėti institutą, kuris sektų apie tai kas pasirodo.
K. A.: Mes kalbame apie skirtingus dalykus. Tie, kurie naudojasi kompiuteriais, auga geometrine progresija. Kai kalbama apie ‘kompiutrinę visuomenę’, kalbama pirmiausia apie naudotojus. O jų daug, nes kompiuteriais dabar gali naudotis kiekvienas.
Romas Apanavičius: Informacijos technologijos yra žmogaus produktas. Kaip tas produktas atsigręžia prieš patį žmogų?
L. T.: Suteikia puikias galimybes dirbti žymiai našiau, tačiau neleidžia snausti. Verčia dirbti greitai. Kompiuteriai duoda labai didelę laisvę, bet iš kitos pusės jie įspraudžia ir į tam tikrus rėmus. Dar vienas aspektas – informacinė ekologija. Pažiūrėkite, kas dabar darosi. Mes patys kai rašom ataskaitas, tai jas kompiliuojam ir iš anksčiau rašytų gabalų. Kitas dalykas, jeigu jūs naudojatės elektroniniu paštu, kiek jūs dabar gaunat nereikalingų elektroninių laiškelių? Ką su jais daryti?
M. Š.: Bendrai paėmus IT didina riziką. Viena yra aišku: kuo aukštesnės technologijos, kuo daugiau galimybių, kuo daugiau įrankių, tuo daugiau savižudybės būdų. Modernizacijos potencialas yra didelis tiek kurti, tiek žudyti. Kuo labiau išsivysčiusi valstybė tuo daugiau ji gali sukurti ir tuo efektyviau ji gali nužudyti. Holokausto nebūtų buvę, jei nebūtų technologijų, kurios leido tai padaryti, t.y. biurokratizuotas, legalizuotas žudymas. Kitas aspektas – susvetimėjimas. Tačiau ir čia yra savi pliusai: mažiau bendraujant tarpusavyje žmogžudysčių kreivė krinta, sunkaus kūno sužalojimo atvejų sumažėja. Kuo mažiau kontaktų, tuo mažiau rizikos, kad įvyks tai, kas žmogui šiaip nesvetima.
L. T.: Tęsdamas šias mintis norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad net ir naudojantis dabartinėmis technologijomis galima prisidaryti bėdų: nusiskandinti vonioje, įkišti pirštus į elektros tinklo rozetę, palįsti po automobilio ar traukinio ratais, iššokti iš skrendančio lėktuvo. Tačiau kalbant apie informacinę visuomenę, informacines technologijas, prisimenant jų negatyviąsias puses, didžiausią dėmesį vertėtų telkti jų gerosioms savybėms, pozityviosioms galimybėms.

Leave a Comment