Informacijos greitkelyje

Informacijos greitkelyje
Prof. habil. fizikos dr. JONAS GRIGAS

Prieš 15 metų lankantis Japonijos Panasonic firmoje, jos prezidentas pasakė, kad XXI amžius bus kompiuterių ir ryšių amžius, informacinių technologijų revoliucijos amžius. Mes prie jo artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves. Esame tarsi ant informacijos greitkelio, kuriame yra stovėjimo aikštelių ir kontrolės punktų. Šviesolaidžių tinklai apraizgė visą pasaulį, rado kelią į mūsų namus, į kuriuos informaciją neša elektronai ir fotonai. Šviesolaidis vienu metu perduoda apie milijoną telefoninių pokalbių, kartu su garsu galima peerduoti ir vaizdą. Informacijos greitkelis privertė daugelį iš mūsų nusipirkti kompiuterį ir išmokti juo naudotis. Kompiuteriu naudotis žmonės turės išmokti taip, kaip skaityti ir rašyti. Rėjus Bredburis knygoje __Farenheitas 451__ jau šeštąjį dešimtmetį, greit po televizorių ir kompiuterių pasirodymo, rašė apie prikaustytus prie elektroninių ekranų, knygų jau neskaitančius žmones, džiūgaujančius, kai ugniagesiai degino jų knygas. Nenumatytų pasekmių dėsnis valdo visas technologines revoliucijas. 1438 m. Johanas Gutenbergas Biblijai dauginti išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą, mokslo pažangą ir industrinės revoliucijos pradžią.
Nors suunku numatyti šiuolaikinės informacijos revoliucijos mastą, mes matome, kaip keičiasi mūsų kasdienis gyvenimas. Mokytojai moko mokinius pasitelkę televiziją ir kompiuterius, studentai universitetuose didelę laiko dalį praleidžia dirbdami su kompiuteriais, laboratorijose mokslinių tyrimų aparatūrą valdo ir rezultatus analizuoja kompiuteriai. Mus tvirtai pr

risirišo ir televizijos ekranai. Net kaime iškilo palydovinės televizijos antenos. Amerikos ir kai kurių Europos šalių moksleiviai beveik tiek pat laiko praleidžia prie televizorių ekranų, kiek ir mokykloje, o suaugę beveik tiek, kiek darbe.
Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Naujų informacijos technologijų sukeliami pokyčiai tokie subtilūs, kad mes vargiai juos pastebime. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Žmonės susirinkdavo pašnekėti, o kaime – ir padainuoti. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Tik ketvirtadalis amerikiečių pažįsta savo kaimynus. Užuot pareiškę tiesiogiai užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse &##8211; elektroniniu paštu ar faksu. Kompiuteriai siūlo begales įdomių žaidimų, padeda tvarkyti piniginius reikalus, išsirinkti ir užsisakyti pirkinius, videofilmus ir daugybę kitų paslaugų neišeinant iš namų, nebendraujant su žmonėmis tiesiogiai. Visuomenė dar labiau susvetimės ir taps izoliuota įnikus į Internetą – pasaulinį ryšių tinklą, leidžiantį bendrauti tarpusavyje bet kokiu atstumu. Kita vertus, gaudami daugiau informacijos, žmonės negali būti izoliuoti. Bet kokią informaciją dabar galima paskleisti po pasaulį per dieną. Elektroninė erdvė tampa prieinama visiems pasaulio žmonėms. Netruks ateiti tas laikas, kai 500 televizijos kanalų ki
imš žmonėms į galvas informacinį šlamštą, kurio ir dabar jau per akis. Kam reikia tiek kanalų, kai vienu metu gali žiūrėti tik vien&agr ve;? Televizijos vadovai mano, kad žmonėms visai nesvarbu, ką žiūrėti. Jau dabar geriau pažįstam televizijos serialų šeimas nei savo kaimynus.
Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ar daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas skaitmenine kompiuterių kalba virsta 1 ir 0 rinkiniu; 1 atitinka elektroninis impulsas, o 0 – pauzė. Kad ir ką galvotume, ši elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, bendrauti su skriejančiais apie Žemę astronautais, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius mokslinius straipsnius, naudotis pasaulio bibliotekų lobiais ar skaityti biržų ataskaitas. Namai virsta virtualia įstaiga, pasaulis – virtualia visuomene, kurioje galimos virtualios kelionės ir net virtuali meilė. Visa tai nauja realybė. Viljamas Gibsonas, 1984 m. pirmą kartą aprašęs virtualią realybę, teigia, kad elektroniniai ryšiai teikia jausminę ekspansiją, per kurią žmonės patiria daug įspūdžių geografiškai likdami tame pačiame taške, ir įspėja, jog virtualumas gali tik padidinti fizinę realybę, bet ne pakeisti ją, jog tiesiogiai žmonėms bendrauti yra būtina.
Smegenų tyrimai nerado fizikinio pagrindo jaunimo nepasotinamam elektroninės stimuliacijos troškuliui. Sėdėti pr
rie kompiuterio ir bendrauti tik su vaizdais yra tarsi protinė masturbacija. Tėvai galėtų drausti ją, bet jie patys nepajėgia atsitraukti nuo televizoriaus ekrano. Nedaugelis išsivysčiusiose šalyse galėtų savaitę išsiversti be telefono, televizoriaus ir kompiuterio. Impulsas veikia priešinga kryptimi. Mūsų priklausomybė nuo elektroninio draugo didės, kai taps visiems prieinami kišeniniai imtuvai – telefono, fakso, kompiuterio ir televizoriaus kombinacija, turinti šimtus garso, vaizdo ir fakso kanalų, optiniais kabeliais ir palydovais sujungtų į pasaulinį informacijos tinklą. Tokių imtuvų jau yra pasaulio rinkoje, bet daugumai jie dar per brangūs. Tokios technologinės naujovės neprasiskverbia į visuo enę, kol kažkas negauna iš to pelno. Pirmasis faksas buvo pasiųstas iš Lijono į Paryžių 1865 m., tačiau faksas iškart nepaplito dėl savo brangumo. Teksto kodavimas ir perdavimas atpigo po 120 metų. Pasitikėjimas elektroniniu ekranu yra informacinės civilizacijos plitimo dalis. Ši civilizacija kuria šliaužiantį monotoniškumą, kuris gresia mažų tautų kultūroms. Šio monotoniškumo šaltinis yra reklamos ir linksmybių industrija. Amerikiečiai kasmet parduoda kino ir televizijos filmų daugiau kaip už 5 milijardus dolerių. Delio laikraštis juos pavadino termitais, ryjančiais jų tradicines vertybes. Argi mes to paties nematome Lietuvoje?
Informacijos technologijos grasina knygoms. Nuo tekstų, rašytų ant papiruso prieš 4000 metų, iki šiol knygos pasikeitė. Iki dabartinio elektroninio iššūkio jos buvo svarbiausia tautos savimonės priemonė. Kol kas knygos populiarios. Technologija skatina pa
asitikėjimą rašytu žodžiu. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Šios skaitmeninės informacijos spausdinimo ir dauginimo paprastumas padidino popieriaus suvartojimą iki neregėto masto. Bet televizija ir kompiuteriai plinta tarp žmonių, kurie nenori skaityti kažko esminio, kas reikalauja susikaupimo ir mąstymo. Jiems labiau patinka kanalų kaita, momentinis pasitenkinimas, greitai judantys spalvoti vaizdai, nuolatinis stimuliavimas, pasaulis, kuriame didžiausia nuodėmė yra nuobodulys.
Technologijos keičia ir knygas, tradicinės knygos tampa tarsi arklių traukiami vežimai. Elektroninės knygos siūlo ištisą garsų, vaizdų ir žodžių seką. Jos patogios mokytis užsienio kalboms, skaitant klausantis tarimo, patogios mokytis matematikai, lygtims judant elektroniniu ekranu. Jeigu kokiu nors klausimu nori sužinoti daugiau, spusteli pelę ir ekrane matai paaiškinimą. Elektroninių enciklopedijų jau parduodama daugiau nei tradicinių. Elektronikos dominavimas dar padidės, kai kišeniniais imtuvais galėsime naršyti po pasaulio bibliotekas. Tie, kurie priešinsis arba nesugebės naudotis naujosiomis technologijomis, liks praeityje. Praėjus šimtmečiui po Gutenbergo išradimo, daugelis tikėjo, jog vertingos ir gražios yra tik ranka rašytos knygos. Italijos renesanso vadas Frederigas Montefeltras sakė, kad jam &qu t;būtų gėda turėti spausdintą knygą__. Toks požiūris atskyrė žmones nuo naujų idėjų ir mokslinės informacijos, kuri buvo prieinama tik spausdintose knygose. Interneto apsakymuose kiekvienas skaitytojas gali įterpti savo dalį. Išnyksta tradicinis autorius ir originalas. Kai kuriuose universitetuose studentai jau mokosi integruoti garsą į vaizdinius apsakymus. Kasmet JAV parduodama dešimtys tūkstančių tokių elektroninių apsakymų kompaktiniuose diskuose.
Informacija yra tarsi nauja gyvybės forma. Informacijos neámanoma išlaikyti vienos valstybės ribose kaip ir vėjo. Informacinės technologijos toli pralenkia žmogaus smegenų galias. Mokslas tvirtina, kad normalios smegenys turi apie milijoną milijardų ryšių tarp nervų ląstelių, tačiau žmogus vis mažiau sugeba valdyti būdus, kuriais informacinės technologijos veikia mūsų ekonominá ir politiná gyvenimą. Laisvai cirkuliuojanti informacija ugdo demokratiją, o jos milžiniškas kiekis keičia pačią demokratiją. Tokioje komunikacijų struktūroje centralizacija bus neámanoma. Naudojant informacines technologijas, vis mažiau svarbi bus žaliavų šaltinių, darbo jėgos ir kapitalo vieta. Pinigai elektroniniais tinklais juda šviesos greičiu. Pasaulio elektroninė e rinkoje kasdien cirkuliuoja trys milijonai dolerių, dvigubai daugiau nei metinis JAV biudžetas. Prieš dvi kartas politikos analitikai pasaulio ekonomikos ryšius vertino, skaičiuodami geležinkelio vagonų judėjimą tarp šalių. Dabar jie skaičiuoja judėjimą telekomunikacijų tinkle. Jei prieš porą metų man reikėdavo informacijos iš kokios nors šalies, aš rašydavau laišką. Dabar ją akimirksniu gaunu elektroniniu paštu iš bet kurios pasaulio šalies arba randu Internete. Mokslinių konferencijų organizatoriai visą informaciją siunčia ir priima tik elektroniniu paštu, vis daugiau mokslo žurnalų straipsnius priima tik elektroniniu paštu. Jei nemoki bendrauti elektroniniais ryšių kanalais, atsiduri už borto. Ne laiškanešiai, o elektronai ir fotonai neša informaciją. Dirba čių infoaplinkoje žmonių nuolat gausėja. Manoma, kad 2000 m. trečdalis JAV darbo vietų bus susijusios su infoaplinka. Bitai atneša tūkstančius naujų darbo vietų. Todėl keisis darbo pobūdis, išaugs nauja visuomenė. Kiek kas sugebės, tiek pasikeis. Viešėdamas Šveicarijoje prof. L.Gauklerio šeimoje, stebėjausi, kaip jo gimnazistai sūnūs ne tik naršo kompiuteriu po pasaulio bibliotekų žinynus, bet ir kuria originalias kompiuterių programas. Norėdama bendrauti su pasauliu ir būti jo dalimi, Lietuva turi atsiverti informacijai ir idėjoms. Tam reikia gamtamoksliškai ir techniškai mokyti jaunimą, neuždaryti jo vien filologinių žinių kiaute. Sokratas gali būti kiekvienoje auditorijoje. Juk žmogus kuria pats save.
Internetas išaugo iš JAV gynybos departamento ryšių sistemos, kurią septintąjį dešimtmetį sukūrė Vintonas Kertas ir Robertas Kanas, kad išliktume branduolinio karo atveju. Praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė jį iš vyriausybės glėbio, ir dabar 180 šalių yra sujungtos į Interneto tinklą. Informacijos pilna aplink mus, tik reikia mokėti ją suvokti, o tam reikia intelekto, mokslinio išsilavinimo. Internetui prieinama viskas, ko žmogui reikia, nes gyvename informacijos upėje. Bet Internetas gali tapti maitinamu reklamos, kaip radijas ir televizija. Tačiau didelė Interneto kaina skaldo žmones ir šalis į informacijos turtuolius ir beturčius ir grasina demokratijos pagrindams. JAV armija bando ginklus, sujungtus su videokamera ir kompiuteriu, įgalinančius viską matyti vietov euml;s žemėlapyje ir efektyviau tarpusavyje bendrauti. Trečdalis amerikiečių namuose turi kompiuterius, prieinamus informacijos kosmosui. Bet daugelyje šalių dar daug kas neturi net telefono, ne tik kompiuterio. O jei turi, jie yra beverčiai, kol vyriausybės neinvestuos milijardus dolerių į telekomunikacijų infrastruktūrą – optinius kabelius, siųstuvus ir palydovus. Tačiau ir tas nepadės neišsilavinusiems, infoberaščiams žmonėms. Tačiau nemokšiškumas turi ir gerųjų pusių, tai palaima.
Informacija yra žinios, o __žinios yra sielos maistas_ – sakė Platonas. Bet informacija yra ir prekė, kieno nors nuosavybė ir už ją reikia mokėti. Kas ją valdys, bus turtingi. Ateitis yra ta vieta, kur praleisime likusį gyvenimą. Kai kurie iš mūsų ateinantį šimtmetį pereis į naują pasaulį, kiti liks senajame. Pirmieji žengs pirmyn kartu su besivystančiomis technologijomis, galbūt net su mąstančiais ir judančiais kompiuteriais. Jie turės mažyčius kompiuterinius sekretorius, kurie tvarkys jų gyvenimą, parūpins visko, ko reikia, kai kam patarinės, nors protingiems ir nereikia patarėjų, jų reikia tik kvailiams ir prezidentams. Niekas nežino, kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kai kurios šalys jau tiria branduolių sukinių sąsukinės s induliuotės panaudojimą ryšiams. Sąsukiniai laukai visiškai skirtingi nuo elektromagnetinių ir gravitacinių. Sąsukinė spinduliuotė sklinda neslopdama didesniu nei šviesos greičiu, sklinda vandeniu ir žeme. Rusijos gamtos mokslų akademijos Tarptautinis teorinės ir taikomsosios fizikos institutas jau seniai tiria sąsukinius laukus. Šio instituto akademikas A.Akimovas tvirtina, kad jau sukurti tokios spinduliuotės generatoriai ir imtuvai, kad tokiais ryšio kanalais jau perduodama skaitmeninė informacija. Manoma, kad mintys ir ekstrasensinė (jei tokia yra) informacija perduodama ir priimama taip pat sąsukine spinduliuote. Tad kur mus nuves didėjanti kompiuterių ir ryšių galia? Mes galime pasikliauti tik skaitmeninės navigacijos genijais. Viena kryptis aiški: tai didėjantis informacijos kultas, tikėjimas, kad įsikibus į internet&agrav ; ar kitus ateities tinklus, būsime tvirti ir išradingi, turėsime daugybę faktų, švytėsime nuo informacijos, patirsime keliavimo jausmą nekeliaudami. Ne auksas, bet fotonai, o gal kada nors ir sukiniai valdys mus.
Naujos technologijos žada vis daugiau informacijos vis mažesnių pastangų kaina. Girdėdami šiuos pažadus, turime subalansuoti tikėjimą technologija ir tikėjimą savimi. Išmintis ir įžvalgumas dažnai ateina ne iš sukauptų faktų, bet iš ramaus susimąstymo. Tai, ką mes turime vertingiausio – moralę ir gailestingumą, – galime rasti tik savyje, bet ne Internete. Apkabindami ateitį, galime likti ištikimi mūsų nekintamam žmoniškumui.

Leave a Comment