Įvesties įrenginiai

TURINYS

Įvadas 3
1. Klaviatūra 3
2. Kompiuterinė pelė 9
3. Skaitytuvas 10
3.1. Skaitytuvų raidos istorija 10
3.2. Skaitytuvų klasifikacija 11
3.3. Stebuklingas „rašiklis“ C – PEN 13
3.4. Skaitytuvų naudojimo sferos 13
3.5. Skaitytuvų vystymosi ir naudojimo perspektyvos 14
4. Kiti įvesties įrenginiai 14
4.1. Vairalazdė 15
4.2. Valdymo pultas 15
4.3. Valdymo rutulys 15
4.4. Grafinė planšetė 16
4.5. Skaitmeninės lentelės (planšetai) 17
4.6. Šviesos plunksna(pieštukas) 17
4.7. Lietimui jautrus ekranas 18
Išvados 19
Nuorodos

ĮVADAS
Kompiuteris – tai elektroninių ir elektromechaninių įtaisų sistema, kuri gali dekoduoti ir vykdyti įvairias programas. Kompiuterį sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.

Techninė įranga. Kompiuterio techninė įranga skirstoma į keturias grupes: įvedimo, išvedimo, saugojimo ir apdorojimo.

Įvesties įrenginiais žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, o išvesties įrenginiais – kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui. Įvesties ir išvesties įrenginių yra daug ir įvairių, jie nuuolat tobulinami, atsiranda naujų. Šiame referate mes aptarsime įvesties įrenginius: klaviatūrą, pelę, skaitytuvą,
Klaviatūra tai pagrindinis įvesties įrenginys skirtas raidėms, skaitmenims ir kitokiems ženklams įvesti į kompiuterį bei jam valdyti.
Klaviatūra turi analogą – rašomąją mašinėlę, tačiau pirmoji pranašesnė, nes turi daugiau papildomų klavišų.
1. KLAVIATŪRA.
Klaviatūrą mes galėtume apibūdinti, kaip personalinio kompiuterio sudedamąją dalį su kuria mes bene labiausiai kontaktuojame, bet mažiausiai galvojame apie ją.
Pagal klavišų skaičių, klaviatūros skirstomos į du tipus:
• Standartinę, kartais dar vadinamą XT tipo klaviatūrą, turinčią 92 klavišus;
• Išplėstąją arba AT tipo klaviatūrą, kurioje yra 1001-102 klavišai.

Kompiuterių klaviatūros išradinėjimas prasidėjo nuo spausdinimo mašinėlės išradimo. Christopher Latham Sholes pirmasis 1868 metais užpatentavo spausdinimo mašinėlę, masinėje prekyboje jos pasirodė 1877 metais.
Kelios raktinių technologijų plėtotės pervedė spausdinimo mašinėlę į kompiuterio klaviatūrą.
Teletaipo mašina pasirodė 1930 metais, jungiantis spausdinimo mašinėlę (tada naudotą kaip įvedimo ir sp

pausdinimo įrenginį) ir telegrafą. Taip pat buvo sukurtos perfakortinės spausdinimo mašinėlės. Jose kiekvienas klavišo paspaudimas išmušdavo skylutę kortoje.
Ankstyvosios kompiuterių klaviatūros buvo pagamintos naudojant teletaipo ir perfojuostų technologijas. 1948 metais “Binac” firmos kompiuteriai turėjo prijungtas elektromechaniškai kontroliuojamas spausdinimo mašinas. Jos buvo naudojamos ir įvedimui (įrašymui į magnetinę juosta) ir išvedimui (spausdinimui). Taigi atsirandančios elektrinės spausdinimo mašinėlės pagerino ryšį tarp šių mašinėlių ir kompiuterių.
1964 metais buvo sukurti pirmieji VDT (video displėjų terminalai) kurie įgalino vartotojus matyti kokią informaciją jie įvedinėja į kompiuterį, ją koreguoti. Su VDT technologija atsirado ir elektrinės klaviatūros. Šios klaviatūros siunčia elektroninius impulsus kompiuteriui.
Laikui bėgant padėtis keitėsi. Kompiuterius vis daugiau imta taikyti tekstams apdoroti. Didžiausias lūžis įvyko atsiradus asmeniniams kompiuteriams. Kompiuteriu ir jo klaviatūra ėmė naudotis ne tik programuotojai, bet ir įvairūs raštininkai, taarnautojai, rašytojai. Todėl nenuostabu, kad kompiuterių gamybos pionieriai amerikiečiai kompiuterio klaviatūrą sutapatino su nacionaline rašomosios mašinėlės klaviatūra. Šios klaviatūros simboliai sudaro JAV standarto ASCII (American Standard Code for Information Interchange) spausdintinų simbolių aibę (1 pav.). Joje yra visi simboliai, kurių reikia angliškai kalbančiam amerikiečiui raštininkui: skyrybos ženklai, raidės ir kiti šios šalies raštijai būdingi ženklai (@ # $). Prie jos teko prisitaikyti ir programuotojams. Šitaip programuotojas buvo priverstas „laikytis dietos“, bet nenumarintas. Programoms užrašyti jis galėjo vartoti visus klaviatūroje esančius simbolis, nors ir ne pa
agal tikrąją jų paskirtį, pavyzdžiui, vietoj daugybos ženklo × rašyti žvaigždutę *, vietoj – „stogelį“ ^. Programoms rašyti buvo pritaikyti komercinis @, dolerio $, numerio # ženklai.

Kaip jau teigta, kompiuterio klaviatūra buvo sugalvota remiantis analogu – rašomąja mašinėle. Daugiau kaip šimtą metų rašytojams, raštininkams, valdininkams ji buvo nepakeičiamas įrankis tekstams spausdinti. Jos pagrindinė dalis – klavišai, kuriuos paspaudus, popieriuje gaunamos raidės, skaitmenis ar skyrybos ženklai. Kadangi tekstuose reikalingos didžiosios ir mažosios raidės, skaitmenys bei įvairūs skyrybos ženklai, tai reikia nemažai (daugiau kaip 90) klavišų. Jei klavišui priskirta mažoji ir didžioji raidės, ant klavišo rašoma tik pastaroji. Šiaip ženklai klaviatūroje žymimi įvairiai. Klaviatūroje paprastai būna lotyniškos raidės. Kitų kalbų raidės dažniausia žymimos kitomis spalvoms, dažnai būna kiek blankesnės už lotyniškas. Lietuviškos raidės kaip taisyklė išdėstomos viršutinėje klaviatūros dalyje ir išskiriamos kita spalva. Ant klavišų vienas ženklas rašomas maždaug klavišo viduryje arba kairėje viršuje (vadinama pirmuoju arba pagrindiniu lygiu), kitas – kiek aukščiau viršuje arba dešinėje apačioje (vadinama antruoju lygiu). Pirmuoju lygiu gaunami visi pagrindiniai ženklai (pvz., mažosios raidės), antruoju, paspaudus specialų klavišą kairėje ar dešinėje klaviatūros pusėje (kitaip tariant perjungus lygį) – papildomi ženklai (pvz., didžiosios raidės).
Daugumos rašomųjų mašinėlių raidės išdėstomos trimis klavišų eilėmis. Priimta klaviatūras vadinti pagal jų viršutinės raidžių eilės pirmas kairiausias raides. Dažniausiai naudojamos klaviatūros, kurių viršutinės raidžių ei

ilės pirmieji klavišai yra raidės Q, W, E, R, T, Y, jos vadinamos QWERTY. Analogiškai vadinamos ir kompiuterio klaviatūros.
Kompiuterio klaviatūroje turi būti visi tekste vartojami ženklai, t. y. visa, kas buvo rašomojoje mašinėlėje. Be to, reikia nemažai klavišų kompiuterio darbui valdyti. Todėl kompiuterio klaviatūra buvo papildyta valdančiais klavišais. Vėliau prireikė dar daugiau ženklų, todėl reikėjo pasirinkti: ar didinti klavišų skaičių, ar ieškoti kitokių būdų ženklams įkurdinti. Buvo pasirinktas pastarasis – įvestas dar vienas, trečiasis lygis. Dabar kai kurie klavišai turi du, kiti – tris lygius.
Iš esmės klaviatūra-tai daugybė jungiklių, sujungtų su mikroprocesoriumi, kuris valdo kiekvienos jungties būvį ir priima signalus, kada pakeisti tą būvį.
Procesorius klaviatūros viduje turi suprasti ir atlikti keletą dalykų:
• Klavišų poziciją klavišų matricoje (key matrix);
• Kontroliuoti signalus;

pav. Nr1
Klaviatūros mikroprocesoriaus ir kontrolerio schemos

Klavišų matrica (key matrix)-tai schemų tinklas esantis “po klavišais”. (žr. pav Nr.2) Spaudžiant klavišą sujungiamas tarpas tarp schemos kontaktų, tada ima tekėti labai mažos įtampos srovė. Procesorius kontroliuoja visų klavišų matricos (key matrix) kontaktų būsenas (yra kontaktas arba nėra kontakto). Kai procesorius aptinka sujunktą kontaktą (paspaustas klavišas), jis palygina simbolių kodą klavišų matricoje su simbolių žemėlapiu (character map) esančiu atmintyje (ROM). Simbolių žemėlapis (character map) faktiškai yra skirtas nustatyti kokiomis koordinatėmis (x, y) klavišų matricoje yra užkoduotas tam tikras kl

lavišas.

Pav. Nr.2 Klavišų matrica (key matrix)

Simbolių žemėlapis (character map) klaviatūroje gali būti pakeistas kitu simbolių žemėlapiu, palaikomu kompiuterio. Tai yra daroma pakankamai dažnai tais atvejais, kai reikalingos kalbos, kurių simboliai neturi angliškų ekvivalentų.
Kai mes spausdiname, procesorius, esantis klaviatūroje, analizuoja klavišų matricą (key matrix) ir nustato kokį simbolį nusiųsti į kompiuterį. Jis palaiko šiuos simbolius klaviatūros atminties buferyje, kuri dažniausiai būna 16 bitų. Tada procesorius duoda signalą siųsti duomenis į kompiuterį per kokią tai jungtį.
Labiausiai paplitusios šios klaviatūrų jungtys:
• 5-pin DIN (Deustche Industrie Norm)
• 6-pin IBM PS/2 mini-DIN
• 4-pin USB (Universal Serial Bus)
• internal connector-vidinė junktis (nešiojamiems kompiuteriams (laptops))

pav. Nr.3
6-pin IBM PS/2 mini-DIN junktis

DIN junktis retai benaudojama. Daugiausiai naudojama PS/2 mini-DIN junktis (žr. 2 pav.), nors pastaruoju metu vis labiau plinta USB jungtys. Nepaisant to kokia jungtis yra naudojama, siuntimo principas išlieka toks pats. Du pagrindiniai dalykai siunčiami laidu: tai yra elektros energija, kuri yra reikalinga klaviatūrai (~5v) ir aišku duomenys keliaujantys į kompiuterį užkoduoti ASCII (The American Standard Code for Information Interchange) kodu.
Kitas laido galas jungiasi su prievadžiu (port), kuris yra valdomas kompiuterio klaviatūros kontroleriu. Tai integruota schema, valdanti duomenis, kurie ateina iš klaviatūros ir per tą schemą-tiesiai į operacinę sistemą.

Taigi klaviatūra panaši į rašomąją mašinėlę, tik turi daugiau papildomų klavišų. Suprantama, kad klaviatūras projektuojančios firmos rūpinasi jų patogumu, išvaizda, modernumu, todėl jos vis keičiamos, tobulinamos. Nežiūrint gausios klaviatūrų įvairovės, jos visos turi daug bendrumų. Klaviatūros klavišai skirstomi į penkias grupes.
1. Teksto įvedimo klavišai – raidės, skaičiai bei specialūs simboliai (~ ! @ # $ % ^ & *( ) + – { }[ ] : ; “ ‘ , . ? /);
2. Mažoji skaičių klaviatūra, skirta greitam ir patogiam skaitinių duomenų įvedimui. Ji išdėstyta klaviatūros dešinėje pusėje;
3. Funkciniai klavišai (F1, F2, F3,., F12). Jie išdėstyti klaviatūros viršuje arba kairėje. Šie klavišai yra programuojami, t.y. kiekviena programa jiems gali priskirti savas reikalingų veiksmų sekas;
4. Papildomo kursoriaus ir valdymo klavišai.. Šiai grupei priklauso klavišai: ­, ¯, ®, , PgUp, PgDn, Home, End, Tab, leidžiantys mažesniu ar didesniu žingsniu įvairiomis kryptimis perkelti ekrane kursorių. Taip pat šiai grupei priklauso kai kurie redagavimo klavišai: Insert (įterpti), Delete (naikinti), Backspase (naikinti simbolį esantį į kairę nuo kursoriaus);
5. Tarnybiniai klavišai:

– perjungia mažųjųdidžiųjų raidžių režimus;

– įjungia ir “užrakina” didžiųjų raidžių įvedimo rėžimą;

(¿ > arba [Return]) – persiunčia įvestą informaciją kompiuteriui;

– įjungia ir “užrakina” skaičių įvedimo režimą mažojoje skaičių klaviatūroje;

– leidžia atsisakyti pasirinkto veiksmo.

Didžiausia yra ženklų sritis. Jos pagrindinė dalis atitinka rašomosios mašinėlės klavišus. Čia išdėstytos visos raidės, skaitmenys, skyrybos ženklai, kai kurie specialūs simboliai bei valdymo klavišai (Shift, Ctrl, Alt, Enter).
Dažniausia naudojama kompiuterio klaviatūra dešinėje turinti atskirą skaitmenų klaviatūrą (drauge su aritmetinių operacijų ženklais). Ja ypač patogu naudotis, kai tenka rinkti daug skaičių.
Tarp ženklų srities ir skaitmeninės srities yra redagavimo sritis. Ji susideda iš dviejų dalių. Keturi apačioje esantys krypčių klavišai gali pastumti žymeklį visomis keturiomis kryptimis. Virš jų esantys dar keli klavišai gali atlikti įvairius kitus žymeklio perkėlimo veiksmus: į puslapio pradžią (Page Up), į puslapio pabaigą (Page Down), į eilutės pradžią (Home), į eilutės pabaigą (End).
Viršutinė kairiausia klaviatūros eilutė vadinama valdymo sritimi. Joje esantys funkciniai klavišai (žymimi F1, F2, F3, F4, ., F12) atlieka įvairias programų kūrėjų numatytas funkcijas. Pavyzdžiui, daugelyje programų klavišu F1 iškviečiamas žinynas, F5 – kopijuojama, F7 – klaidų patikrinimas, F8 – šalinama.
Kai kurie iš valdymo klavišų yra labai svarbūs ir dažnai naudojami. Vienas tokių – klavišas Enter, jis vadinamas įvesties arba vykdymo klavišu. Jį spaudžiame, surinkę kiekvieną nurodymą kompiuteriui – tuomet kompiuteris žino, kad jau pateikta visa komanda ir reikia ją vykdyti. Papildomas valdymo funkcijas atlieka klavišai Ctrl, Alt, Shift.
Kaip veikia klaviatūra, kitaip tariant kaip klavišais perduodama informacija kompiuteriui? Po klavišais yra laidininkų matrica (tinklelis, rėmelis), sudaryta iš eilučių ir stulpelių. Speciali elektroninė schema (klaviatūros valdiklis) nuolat perskaito (“peržiūri”) matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiami atitinkami matricos kontaktai. Valdiklis randa klavišo paliestą matricos eilutę ir pradeda skaityti matricos stulpelius. Suradęs paliestą stulpelį, valdiklis suformuoja klavišo vietos kodą ir perduoda jį kompiuteriui. Kompiuteris įsimena šį kodą, jį iššifruoja ir ekrane parodo kodą atitinkantį simbolį arba vykdo su klavišu susietą komandą. Atleidus klavišą, vėl siunčiamas signalas, kad klavišas jau nebepaspaustas. Jeigu kitas klavišas paspaudžiamas neatleidus pirmojo, įsimenami abiejų klavišų kodai ir t. t. Kompiuteryje gautas klavišo (ar klavišų kombinacijos) kodas iššifruojamas: naudojantis specialia kodavimo lentele nustatoma, kokio tai būta simbolio. Klavišo reikšmė priklauso ne tik nuo jo vietos klaviatūroje, bet ir nuo naudojamos kodavimo lentelės, todėl ta pačia klaviatūra galima rašyti skirtingų kalbų raides.
Lietuvoje dažniausiai vartojamos QWERTY arba ĄŽERTY klaviatūros. Pastarojoje lietuviškos specifinės raidės išdėstomos vietoj nereikalingų mūsų kalbai raidžių.
Šiuo metu sukurtas lietuviškos ĄŽERTY klaviatūros standarto projektas, pagal kurį mūsų kalbai reikalingi ženklai išdėstyti patogiau – dviem lygiais.
Dauguma priprato nagrinėti klaviatūrą kaip tam tikra tvarka išdėstytų mygtukų rinkinį. Bet iš tikrųjų šioje srityje dar liko nemažai vietos žmogaus fantazijai bei išradingumui, todėl atsiranda vis naujesnių, tobulesnių klaviatūrų. Klaviatūros tobulinamos arba suteikiant tam tikrų naujų savybių įprastoms “mechaninėms” klaviatūroms, simbolius įvedant nuspaudus atitinkamą mygtuką, arba naudojant naujus informacijos įvedimo būdus.
Pasaulis o kartu ir technika juda į priekį, todėl būtu visai ne nuostabų jei rytoj atsirastų dar naujesnė, funkcionalesnė, patogesnė bei mažesnė klaviatūra.

2. PELĖ.

1963 metais pelę (mouse) išrado Duogl Engelbart (JAV). Pelė – mažas įvesties įrenginys valdomas ranka, turi dažniausiai du arba tris klavišus. Pelė palengvina darbą su programomis. Pelė yra maždaug plaštakos dydžio, viršuje turi vieną („Macintosh“ kompiuterio pelė) ar daugiau klavišų, apačioje – judėjimo atpažinimo įtaisą (dažniausiai rutuliuką).Pelė stumdoma ant kilimėlio (mosuse pad), valdo vaizduoklio ekrane pelės žymeklį (cursor). Žymekliu parenkamos ekrane išdėstytos piktogramos, įvedami reikalingi duomenys. Šiandien nelabai įsivaizduojame kompiuterį be pelės – ja greičiau ir patogiau nurodyti veiksmus kompiuteriui. Pelė laikoma šalia klaviatūros (dešinėje, jei dirbantysis dešiniarankis), geriausia – ant specialaus padėklo, kad laisvai judėtų. Su kompiuteriu pelė sujungta plonu laidu, primenančiu tikros pelės uodegą. Pelės viduje yra rutuliukas (apverskite ir įsitikinkite). Stumdant pelę, tas rutuliukas juda ir sukioja du vienas kitam statmenus ritinėlius, kurių galuose įtaisyti plyšiuoti diskeliai. Vienoje diskelio pusėje yra spinduliuojantis įtaisas (spinduolis), kitoje – foto elementas. Sukantis diskeliui, spinduolio įtaiso skleidžiama šviesa pro plyšelius pasiekia foto elementą. Pagal jo signalus nustatoma rutuliuko judesio kryptis ir pelės nueitas atstumas. Rutuliuko judėjimas susietas su pelės žymekliu ekrane, taigi, stumdant pelę, juda ir žymeklis ekrane. Stumdant pelę ant specialaus kilimėlio, valdomas žymeklis vaizduoklio ekrane, o paspaudžiant pelės klavišus kompiuteriui perduodamos komandos. Pelės paprastai turi vieną, du arba tris klavišus (pelės klavišus dar galima vadinti mygtukais). Šiuo metu tikriausia populiariausios dviejų mygtukų su rutuliukų pelės. Taigi stumdant pelę žymekliu surandamas reikiamas objektas ekrane, o paspaudžiant vieną iš jos klavišų – kompiuteriui perduodamas nurodymas, kokį veiksmą atlikti. Taigi, sudėtingesnė pelė gali turėti ratuką dokumentui ekrane stumdyti vertikalia ir horizontalia kryptimi, dar keletą klavišų. Dažniausiai kairysis pelės klavišas naudojamas komandai įvesti. Paspaudus kairį pelės klavišą galima pastumti ekrane esanti paveikslėlį, esanti ekrane objektą pažymėti ir t.t. Dešiniuoju klavišu iškviečiamas žymeklio vietai tinkamas papildomas programos meniu.
Labiausiai paplito optinės mechaninės pelės. Jų dugne yra rutulys, kuris stumiant pelę rieda kilimėlio paviršiumi ir suka vienas kitam statmenus ritinėlius, prie kurių ašelių yra pritvirtinti plyšėti diskeliai. Vienoje diskelio pusėje yra spinduolis, o kitoje – foto elementas. Sukantis diskeliui, moduliuojamas iš spinduolio į foto elementą patenkančios šviesos intensyvumas. Stumiant pelę pirmyn ar atgal, sukasi vienas diskelių, o stumiant į kairę ar į dešinę, – kitas. Pelei judant įstrižai, sukasi abu diskeliai. Pagal foto elementų signalus pelės valdiklis nustato pelės judėjimo kryptį, greitį bei nueitą atstumą ir duomenis apie judėjimą perduoda į kompiuterį. Pagal šiuos duomenis kompiuteris valdo žymeklį vaizduoklio ekrane.
Pelės, kaip ir kiti techniniai įrengimai, nuolat tobulinamos, gaminamos vis įvairesnių formų.
Pelei analogiškas prietaisas yra valdymo rutulys. Tai tarsi apversta pelė, veikianti tuo pačiu principu. Skirtumas tik tas, kad pelės rutuliukas juda paviršiumi, o valdymo rutulys – sukiojamas pirštais. Šis įtaisas vis populiaresnis, ypač nešiojamuose kompiuteriuose, nes nereikia vietos jam stumdyti.

3. SKAITYTUVAS.
Šį įrenginį mes vis dažniau matome parduotuvėse – juo perskaitomas ant kiekvienos prekės esantis brūkšnelių kodas ir informacija perduodama į kompiuterį, sujungtą su kasa.
Skaitytuvas – įrenginys, perkeliantis vaizdą nuo popieriaus į kompiuterį.
Skaitytuvo veikimas pagrįstas dokumento kopijavimu į kompiuterio atmintinę naudojantis stipriai apšviesto dokumento atspindėtą ir foto elementų
surinktą šviesą.
Skaitytuvai dar kartais vadinami skeneriais (iš anglų kalbos žodžio „scanner”) ar skaitiiais. Skaitiiais geriau būtų vadinti rankinio skaitytuvo skaitančiąją galvutę.
Skaitytuvų būna įvairių. Dažniausiai skiriamos dvi grupės: staliniai ir rankiniai. Staliniai panašūs į kopijavimo aparatus, kopijuojamas dokumentas dedamas į jų vidų ant stiklo. Jais patogu naudotis, todėl jie labiausiai paplito – plokštieji staliniai skaitytuvai. Jais skaitomas dokumentas dedamas ant stiklinio stalelio ir prispaudžiamas dangčiu. Skaitant po stiklu esanti galvutė juda mažais žingsneliais. Kiekvieną kartą jai sustojus matuojami foto elementų signalai. Kuo daugiau foto elementų yra liniuotėje, kuo mažesniais žingsneliais ji juda ir kuo tiksliau matuojami foto elementų signalai, tuo tiksliau nuskaitomas dokumentas. Skaitymo tikslumas skersai ir išilgai dokumento matuojamas optine skiriamąja geba, kuri išreiškiama atskiriamų taškų skaičiumi colyje (dpi – dots per inch) bei foto elemento signalo išmatuojamų reikšmių skaičiumi, išreikštu bitais. Pavyzdžiui, sakoma, kad skaitytuvo optinė skiriamoji geba yra 600 x 1200 dpi, o kiekvienam nuskaityto dokumento taškui aprašyti skiriama 40 bitų.
Vaizdo skaitytuvai skirti duomenims, daugiausia grafiniams, į kompiuterį įvesti tiesiai iš dokumento. Į kompiuterį nukopijuotą vaizdą galima naudoti tiesiogiai, pavyzdžiui, įterpti į kuriamą dokumentą kaip paveikslėlį, arba prieš naudojant apdoroti įvairiomis programomis. Labai svarbu, kad nukopijuotą tekstą kaip grafinį vaizdą vėl galima paversti redaguojamu tekstu. Tam naudojamos rašto ženklų atpažinimo programos (OCR – Optical Character Recognition).
Skaitytuvai būna spalviniai ir nespalviniai, t. y. skaitantys spalvotus ir nespalvotus vaizdus.
Visi skaitytuvai turi tolygiai dokumentą apšviečiantį šviesos šaltinį ir foto imtuvą, dažniausiai foto elementų liniuotę ar matricą, kuri atsispindėjusią nuo dokumento arba perėjusią per skaidrę, šviesą paverčia elektriniu signalu, proporcingu jos intensyvumui. Gautą analoginį signalą skaitytuvas pakeičia skaitmeniniu ir perduoda kompiuteriui, kuris nuskaitytą vaizdą parodo ekrane.
Spalvotu dokumentų skaitytuvai turi trigubas liniuotes, sudarytas iš raudonai, žaliai ir mėlynai šviesai jautrių foto elementų arba trigubas šių spalvų taškinių šviesos šaltinių liniuotes ir vieną foto elementų liniuotę.
Rankinis skaitytuvas traukiamas kopijuojamo dokumento paviršiumi.
Skaitytuvų darbo kokybė priklauso nuo jų gebėjimo skirti vieną nuo kito taškus. Pakankamai geras vaizdas gaunamas, kai skaitytuvas skiria apie 300 taškų viename colyje (1 colis  25,4 mm). Vartotojas pats nustato taškų skaičių skaitytuvo leistinų parametrų ribose.

4.KITI ĮVESTIES ĮRENGINIAI

Yra daug ir kitų įvesties įrenginių – vairalazdė, valdymo pultas, svirtis, šviesos pieštukas, sensorinis ekranas ir kt.. Jie pakankamai brangus, be to jiems reikia specialios programinės įrangos, todėl nėra labai populiarus populiarūs.
Vairalazdė
Vairalazdė anglų kalboje – „joystick“. Žaidžiant kompiuterinius žaidimus, vairalazde patogu valdyti įvairius erdvėje, žemės paviršiuje ar vandenyje judančius objektus, liepti vykdyti įvairias komandas. Vairalazdės rankena yra perjunginėjami keturi krypties jungikliai (diskretinė vairalazde) arba valdomi potenciometrai (tolydinė vairalazde). Palenkus diskretinės vairalazdės rankeną į dešinę, ji įjungia dešinį jungiklį ir generuoja kodą, kuris stumia žymeklį vaizduoklio ekrane į dešinę, o palenkus rankeną įstrižai, ji įjungia du jungiklius ir stumia žymeklį įstrižai. Palenkus tolydinės vairalazdės rankeną į dešinę arba į kairę, ji suka vieną potenciometrą, o palenkus į priekį arba atgal – kitą potenciometrą. Lenkiant rankeną įstrižai sukami abu potenciometrai. Tokia vairalazde valdomo objekto judėjimo greitį ir kryptį ekrane galima keisti tolygiai. Nuo programos priklauso, kokia komanda bus vykdoma paspaudus vieną ar kitą vairalazdės mygtuką.
Žaidimams skirti valdymo pultai yra labai įvairūs. Paprastame pulte yra tik specializuotų mygtukų rinkinys, sudėtingame gali būti pagrindiniai automobilio, lėktuvo ar kito objekto valdymo įtaisai (pvz., vairas, akceleratorius). Kompiuteris su tokiu pultu gali būti naudojamas kaip treniruoklis, pavyzdžiui, vairuotojui ar lakūnui rengti.

Valdymo pultas
Žaidimams skirti valdymo pultai yra labai įvairūs, kiekvienas išsirenka pagal savo poreikius. Paprastame pulte yra tik specializuotų mygtukų rinkinys, sudėtingame gali būti pagrindiniai automobilio, lėktuvo ar kito objekto valdymo įtaisai (pvz., vairas, akceleratorius). Kompiuteris su tokiu pultu gali būti naudojamas kaip treniruoklis, pavyzdžiui, vairuotojui ar lakūnui rengti.

Valdymo rutulys

Valdymo rutulys – tai “apversta” pelė. Žymeklis ekrane valdomas sukinėjant rutulį ranka, o komandos siunčiamos paspaudžiant šalia rutulio įtaisytus klavišus. Valdymo rutuliui nereikia kilimėlio, todėl jis dažniausiai naudojamas nešiojamuosiuose kompiuteriuose.

Grafinė planšetė

Grafinė planšetė – grafinių duomenų įvedimo įtaisas. Tai stačiakampė lentelė su lietimui, temperatūrai arba šviesai jautriu paviršiumi. Ant jos galima braižyti arba rašyti specialiu arba ir paprastu pieštuku, šviesos plunksna, netgi liečiant pirštais (tai priklauso nuo konkrečios planšetės tipo), o piešinys iš karto keliamas į kompiuterio vidinę atmintinę ir matomas ekrane.

Piešiama specialiu pieštuku. Lentelė duomenis apie pieštuko vietą ir prispaudimo jėgą perduoda kompiuteriui. Kompiuteris rodo lentelėje piešiamą liniją, kurios ryškumas priklauso nuo spaudimo. Piešiant galima nurodyti įvairius pieštuko parametrus, pavyzdžiui, spalvą, linijos storį, paversti pieštuką teptuku.
Pieštuko vietai lentelėje nustatyti naudojami įvairūs būdai. Pavyzdžiui, po elektromagnetinės lentelės paviršiumi yra tankus laidininkų tinklelis (dešimtys laidininkų milimetre). Signalai apie pieštuko skleidžiamą arba keičiamą magnetinį lauką per tinklelį perduodami lentelės valdikliui, kuris gautus signalus paverčia kompiuteriui suprantamais kodais.
Inžinieriams šie įrenginiai dažniausiai reikalingi koordinatėms brėžinyje nurodyti ir įvesti į kompiuterį. Dailininkai atitinkamą planšetės modifikaciją naudoja piešti ir piešinį įvesti į kompiuterį.
Esant tokioms skirtingoms taikymo sritims, gaminamos įvairios elektromagnetinės ir akustinės planšetės. Visuose šiuose įrenginiuose virš koordinates galinčio fiksuoti plokščio keturkampio vedžiojamas žymeklis, kuris dažnai vadinamas elektroniniu plunksnakočiu. Elektromagnetinių laukų pagrindu veikiančių planšečių paviršiuje dviem tarpusavyje statmenomis kryptimis įmontuojamai ploni laidininkai. Planšetės žymeklio koordinatės fiksuojamos signalais, kurie indukuojami iš žymeklio įrenginio į laidininkus. Žymeklio pozicijai fiksuoti, atsižvelgiant į technologiją, gali būti vartojamas signalo reikšmės, fazės ar kodo pokytis.
Kartu su žymekliais dažnai vartojamos ranka valdomos 2, 4 ar 16 mygtukų programuojamos klaviatūros. Pavertimo į skaitmenine informacija planšetėmis su klaviatūromis į kompiuterį įvedami koduojamų objektų identifikatoriai. Elektroniniais plunksnakočiais piešiama ir braižoma grafinėse planšetėse. Plunksnakočiai jautrūs prispaudimo prie planšetės pagrindo jėgai. Prispaudimu keičiamas brėžiamos juostos plotis, raštas, spalva ar spalvos sodrumas. Plunksnakočiai turi nuo 120 iki 256 prispaudimo lygių.
Planšečių matmenis ir tikslumą lemia jų paskirtis. Daugelis grafinių ir nedidelė dalis skaitmeninių planšečių stalinės ir jų matmenys – 12 x 12 colių. Dideliems brėžiniams paversti skaitmenine informacija gaminamos autonominės planšetės, kurių kodavimo stalo matmenys, pavyzdžiui, 44 x 60 colių. Pavertimo į skaitmeninę informacija ir grafinių planšečių tikslumas – nuo 0,2 iki 0,05 milimetro.

Skaitmeninės lentelės (planšetai)

Tai įtaisas, perduodantis į kompiuterį specialios plunksnos – rodyklės koordinates. Judant plunksnai lentele, į kompiuterį perduodami visi linijos taškai. Keitimo būdai:
• lentelės paviršiuje indukuojamas elektromagnetinis laukas, o plunksna šį lauką iškreipia ir tuo fiksuojama jos padėtis.
• Plunksnos padėčiai nustatyti naudojamas magnetostrikcijos reiškinys. Tam po lentelės plokštuma patalpinamas laidininkų tinklelis, kurio laidų susikirtimo ristos nustato koordinates. Per laidus praleidžiami srovės impulsai, sukuriantis elektromagnetinį lauką. Plunksna pajunta (detektuoja) šį lauką, ir tai leidžia nustatyti jos koordinates.

Šviesos plunksnos

Šviesos plunksna – tai pieštuko tipo įtaisas, priimantis šviesą iš vamzdelio ekrano liuminoforo per antgalyje įmontuotą foto elementą.
Elektroniniame vamzdelyje iš elektroninės patrankos gautų elektronų pluoštelį atlenkia vertikalaus ir horizontalaus atlenkimo sektorius, sukuriantis šviesos taško skleistinę. Šviesos taškas liuminescenciniame ekrane palieka šviesos pėdsaką.
Spalvotuose vamzdeliuose liuminoforas yra sudarytas iš atskirų pluoštelių, kuriuos sudaro į tiesę ar į trikampį išdėstyti skirtingų spalvų taškai R, G, B (raudonas, žalias, mėlynas). Juose patrankinę sudaro trys spinduliai – R, G, B.

Lietimui jautrus ekranas

Lietimui jautrus ekranas – įrenginys įvedantis informaciją liečiant pirštu tam tikrą kompiuterio zoną, dažniausiai vaizduoklio ekrane. naudojami viešose informacinėse sistemose. Pavyzdžiui, priėję prie oro uoste stovinčio informacinio kiosko ir pirštu palietę ekrane matomą klausimą, netrukus vaizduoklyje pamatysite atsakymą. Panašūs ekranai naudojami kišeniniams kompiuteriams valdyti. Jie veikia panašiai kaip grafinės lentelės.

Šviesos pieštukas ir sensorinis ekranas – patogūs įvesties įrenginiai, tačiau šiandien dar brangūs, jiems reikia specialios programinės įrangos, todėl nėra itin populiarūs.

Medžiaga surinkta iš:

http://aldona.mii.lt/pms/kalba/klav/
http://aldona.mii.lt/pms/kalba/klav-prg.html
http://computer.howstuffworks.com/keyboard.htm/printable
http://halfkeyboard.com
http://www.acercm.com
http://www.flexis.co.kr
http://www.fingerworks.com
www.ipc.lt/
www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=3&zn=45
www.ik.ku.lt/lessons/konspekt/cs-intro/infiv1.html
www.lkka.lt/~g.rastauskiene/paskaita/komp/1_3_1_technine_iranga.htm
http://kompiuterija.info/content.php?article.41
www.el.vtu.lt/distancija/in_out1-3.htm
www.ik.ku.lt/lessons/konspekt/cs-intro/infiv6.html
www.krm.lm.lt/metodinemedziaga/KOMPIUTERIS.doc
www.kf.vu.lt/~public/2002/ab1/egle/Referatas.htm
http://lab2.e-kursai.lt:8081/nmptvt/eknygos/infotechno/infotech4_003.htm
http://www.elektronika.lt/articles/computers/
http://www.hakeriai.lt/articles.php?id=8562
http://www.angelfire.com/amiga2/manciusm/skaner2.htm

Leave a Comment