Informatikos socialiniai ir etiniai aspeketai

Informacinė visuomenė, kompiuterio įtaka visuomenei, žmogui.

Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys. Galime įvardyti, kad tai žinios, kurias žmogus gauna, įsimena, perduoda; galime suprasti ir abstrakčiau: tai žmogaus suvoktas objekto turinys. Informacija daro įtaką žmonių santykiams, ji pasireiškia žmonių bendravime – komunikacijoje.
Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus, aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą mums suteikia tam tikros informacijos.
Informacinė visuomenė yra tai, ką turi pasaulis, prie ko einame ir mes Lietuvoje. Daalyvavimas informacinėje visuomenėje yra naudojimasis telefonu, televizoriumi, radijo aparatu, mikrokompiuteriu. Bet tai ne viskas. Informacinėje visuomenėje milijonai žmonių dirba kaip informacijos apdorojimo ir komunikacijos profesionalai. Visi informacijos paslaugų ir kompiuterių vartotojai naudoja savo asmeninį kompiuterių informacinius išteklius.
Pramonėje ir prekyboje kompiuteriai naudojami jau keletą dešimtmečių. Nauja tai, kad mikrokompiuterių informacijos apdorojimą ir paiešką padarė priklausomą ne vien nuo kompiuterių specialistų. Duomenis ir informaciją dabar apdoroja informacijos vadybininkai ir specialiai tam parengti darbuotojai. Duomenų apdorojimo specialistai kuria naujas informacijos sistemas, kad patenkintų viis didėjančius kokios nors organizacijos poreikius informacijai ir gamybos ar kitoms operacijoms valdyti. Valdydami pagrindinę informaciją šie darbuotojai lemia ir svarbiausius strateginius veiklos sprendimus firmoje, gamykloje, įstaigoje. Šie žmonės turi nuolat priimti svarbius sprendimus, o tam reikia turėti pakankamai informacijos le

engvai panaudojamus jos šaltinius. Čia gali padėti tik kompiuteriai. Šie darbuotojai gali papildyti darbo vietoje turimą informaciją kompiuterių tinklais, prisijungdami prie išorinių duomenų bazių. Kompiuteriniu paštu jie gali susisiekti su kompanijos bendradarbiais ar kitais toli dirbančiais reikalingais žmonėmis. Naujausi kompiuteriai skaitmeninę informaciją gali pateikti grafiškai. Žodiniai pranešimai kompiuteriais taip pat gali būti perduodami bet kuriam adresatui.
Jau įprasta darbo vietoje matyti kompiuterį. Jie paplito ir kasdieniniame gyvenime, buityje. Universitetai vis labiau pageidauja, kad būsimieji studentai mokėtų naudotis kompiuteriais. Informacijos technologijų skverbimasis į namų aplinką sukelia gausybę naujų pokyčių visuomenėje.
Informacinės visuomenės plėtra gyventojams suteikia naujas galimybes – atsiranda naujos veiklos formos, įprastinė, tradicinė veikla perkeliama į elektroninę erdvę. Pasaulyje ir mūsų šalyje vis daugiau dėmesio skiriama per internetą teikiamų elektroninių paslaugų plėtrai. Interneto naudojimas sparčiai teebeauga. Tyrimų bendrovės „Ipsos-Reid“ atliktos studijos duomenimis, pasaulio gyventojai vis dažniau naudojasi internetu. JAV užfiksuotas arčiausias interneto naudojimo rodiklis – 72% šalies gyventojų pasinaudojo internetu nors kartą per mėnesį. Lyginant su 2000 m., kuomet internetu naudosi 59% suaugusių gyventojų, augimas sudaro 13 punktų. Ekspertų teigimu, inernetas tampa būtinybe net ir tiems JAV gyventojams, kurie dar neseniai teigė nejaučią jokio poreikio naudotis tinklu. Tai siejama su vis platesniu interneto panaudojimu ir jo integracija į daugelį kasdieninių veiklų, pradedant bendravimu bei pramogomis ir baigiant banko sąskaitų tvarkymu, taip pa
at su plačiajuosčio interneto plėtra ir sparčiu naujų technologijų, pvz., skaitmeninių vaizdo kamerų bei MP3 grotuvų populiarėjimu.
Antrą vietą pagal interneto skvarbos rodiklį užima Kanada – šioje šalyje nors kartą per mėnesį naudojasi 62% suaugusių gyventojų. Trečią vietą užima Pietų Korėja, kur internetą naudoja 53% gyventojų; lyginant su 2000 m., kuomet internetu naudojosi tik 45%, tinklo vartojimo augimas šioje šalyje ryškus.
Didžiojoje Britanijoje internetu nors kartą per mėnesį naudojasi 50% gyventojų ir ši valstybė pasižymi pačiu didžiausiu interneto vartojimo augimu: nuo 2000m., kuomet internetu naudojosi 35%, rodiklis išaugo 15 punktų.
Nuo 2000 m. gana sparčiai interneto vartojimas padidėjo Japonijoje (nuo 33% iki 43%) bei Prancūzijoje (nuo 30% iki 37%)
Įdomūs duomenys apie IT naudojimą Lietuvoje yra pateikti Europos Komisijos užsakymu atlikto tyrimo „Applicant countries Eurobarometr 2001“ [Eurobarometras, 2001] ataskaitoje. Tyrimo metu buvo atsižvelgta 13 šalių – kandidačių į Europos Sąjungą situacija.

Kartu su intensyviais interneto plėtros tempais labai sparčiai auga informacijos internete kiekiai, tame tarpe smarkiai didėja kaupiamos informacijos apie fizinius bei juridinius asmenis. Sparčiai augant interneto vartotojų kiekiui, didėja ir nusikalstamos veiklos šioje srityje atvejų. Nusikalstamą veiklą skatina tokios interneto ypatybės kaip anonimiškumo išsaugojimo galimybės ir veiklos operatyvumas. Privatumo ir asmens duomenų apsaugos problemos tampa ypač aktualiomis.
Tyrimais nustatyta, kad vienas didžiausių informacinės visuomenės plėtros proceso stabdžių yra žmonių nepasitikėjimas bei baimė, kad jų asmeninė informacija bus panaudota neteisėtai, kad bu

us pažeidžiamos privatumo teisės. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad net 18% respondentų tiki, kad prekybos kompanijos jų pateiktą personalią informaciją panaudojo neteisėtai: 86% iš jų buvo įrašyti į reklamavimo per elektroninį paštą siuntimo sąrašus, o 46% pareiškė, kad jų informacija buvo parduota tretiesiems asmenims.
Europos Sąjungoje pastaraisiais metais itin didelis dėmesys skiriamas informacinės visuomenės paslaugų plėtros teisinių pagrindų formavimui, akcentuojant privatumo išsaugojimo ir asmens duomenų apsaugos problemas. Siekiama, kad ES Institucijos ir organai užtikrintų individų apsaugą, apdorojant asmens duomenis ir laisvą šių duomenų judėjimą. ES bendroji informacinės visuomenės plėtros politika įgyvendinama per antrinius teisės aktus – reglamentus, direktyvas, sprendimus. Šie teisės aktai reglamentuoja atskirus informacinės visuomenės reguliavimo aspektus (elektronines paslaugas, elektroninę prekybą, elektroninį parašą, elektronines komunikacijas, telekomunikacijų sektorių ir atskirus jo segmentus, asmens duomenų apsaugą ir kt).
Viešosios informacinės visuomenės paslaugos – tai informacijos tiekimas internetu, paslaugos arba komerciniai pranešimai, priemonės informacijai ieškoti, prie jos prieiti ir ją parsiųsti; prieigos prie ryšio tinklo suteikimas arba paslaugos gavėjo pateiktos informacijos pateikimas internete. Elektroninė viešoji paslauga apibrėžiama kaip paslauga, suteikianti asmeniui galimybę jo buvimo vietoje skaitmeniniu pavidalu viešaisiais kompiuterių tinklais atlikti jo poreikius tenkinančias įvairias procedūras ir gauti informaciją.
Viešosios informacinės visuomenės paslaugos suteikia jų vartotojams galimybę viešaisiais kompiuterių tinklais atlikti jo poreikius tenkinančias įvairias procedūras ir gauti informaciją.
Europos Sąjungos programiniai do
okumentai numato tokias viešąsias paslaugas gyventojams:
• Pajamų deklaravimas,
• Laisvų darbo vietų paieška,
• Socialinės kompensacijos,
• Asmens dokumentai,
• Automobilių registravimas,
• Leidimai statyti pastatus,
• Pranešimai policijai,
• Leidimų, publikacijų paieška bibliotekose,
• Gimimo ir mirties liudijimai,
• Gyvenamosios vietos deklaracijos,
• Interaktyvios gydytojų konsultacijos ir registracija poliklinikose,
• Paraiškos mokytis, kelti kvalifikaciją.
Viešosios paslaugos verslo subjektams:
• Įmonių mokesčiai,
• Pridėtinės vertės mokesčiai,
• Naujų įmonių registravimas,
• Duomenų suteikimas Statistikos departamentui,
• Viešieji pirkimai,
• Socialinės išmokos darbuotojams,
• Muitinės deklaracijos,
• Leidimai, kuriuos reikia derinti su aplinkos apsaugos tarnybomis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė pristatoma svetainėje adresu
http://www.lrvk.lt/
Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto svetainėje pateikiama tokia informacija:

• Vyriausybės sudėtis.
• 2001-2005 metų programa.
• Veiklos ataskaita.
• Informaciniai pranešimai.
• Teisės aktai (nutarimai, potvarkiai).
• Posėdžių darbotvarkės.
• Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų sutrumpinti strateginiai veiklos planai.
• Veikia nuorodos į Vyriausybės institucijų interneto svetaines.
• Yra nuoroda į Ministro Pirmininko interneto svetainę.

Ministerijos:
• Teisingumo.
• Susisiekimo.
• Kultūros.
• Ūkio.
• Vidaus reikalų.
• Žemės ūkio.
• Aplinkos.
• Socialinės apsaugos ir darbo.
• Užsienio reikalų.
• Krašto apsaugos.
• Sveikatos apsaugos.
• Švietimo ir mokslo.

Lietuvos Respublikos Seimas internete pristatomas šiais adresais:
http://www.seimas.lt/
http://www.lrs.lt/
Lietuvos Prezidento institucija internete pateikiama šiais adresais:
http://www.lrp.lt/
http://www.president.lt/
http://www.on.lt/hvaldzia.htm – pateikiamos nuorodos į daugelį valdžios institucijų svetainių.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 metų pabaigoje pritarė Elektroninės valdžios koncepcijai ir pavedė Vidaus reikalų ministerijai, suderinus su suinteresuotomis institucijomis, iki 2003 metų kovo 31 d. pateikti šios koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą. Koncepcija apibrėžia viešąsias paslaugas plačiąja prasme ir apima visas gyventojų ar verslo subjektų bendravimo formas, pavyzdžiui, paklausimą ir atsakymą į paklausimą, įvairių dokumentų užpildymą ir pateikimą, atsiskaitymus ir t.t. Šiuo nutarimu siekiama, panaudojant skaitmenines technologijas, pagerinti viešųjų paslaugų teikimą valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, šalies gyventojams, verslo subjektams:

• Sukurti geresnį priėjimą prie informacijos ir viešųjų paslaugų,
• Pagelbėti neįgaliems žmonėms efektyviau integruotis į visuomenę,
• Plėtoti viešąsias paslaugas nuotoliniais kanalais,
• Viešąsias paslaugas suskirstyti pagal rinkos dalies poreikius, geriau tenkinant tikslinių grupių poreikius,
• Įtraukti vartotojus į viešųjų paslaugų pertvarkymą ir tobulinimą.

Informacinės visuomenės kūrimo procesas yra sudėtingas ir daro poveikį visoms žmonijos veiklos sritims, todėl labai svarbu suprasti šio proceso esmę.Šiuo metu yra penki vyraujantys požiūriai į informacinę visuomenę; 1) technologinis; 2) ekonominis; 3) socialinis (užimtumo); 4) erdvinis; 5) kultūrinis.
Ypač svarbus kultūrinis požiūris.Sparčiai plintanti informacija veikia įvairių tautų kultūras, saviti jų elementai greičiau perimami arba atmetami, suvienodėja.Itin svarbi kalbos kultūra. Manoma, kad sėkmingai gyvuos tos šalys, kurių kultūra bus atspindys internete ir sava, ir kitomis kalbomis.Mokslininkams keliami labai svarbūs uždaviniai apibendrinti šnekamųjų kalbų gramatikas, kurti terminus, automatizuoti vertimą iš įvairių tautų kalbų.
Operacinės sistemos ar kitokios programos lietuviškos versijos darymas nemažai kainuoja. Lietuviškos versijos parengimui reikia vienų ar dvejų metų. Todėl programa pasensta.
Yra kitas, pigesnis programų pritaikymo savo kraštui kelias. Tai specialios, vartotojo sąsajos vertimo, programos panaudojimas. Sąsajos vertiklė veikia programos įkelties metu. Jinai išverčia valdymo komandas, dialogo langus, būsenos pranešimus, mygtukų pavadinimus. Ji neverčia pagalbos žinynų. Todėl ji neprilygsta lietuviškoms programų versijoms. Tačiau vertiklė nenustoja veikti, pasikeitus programos versijai. Reikia tik pakoreguoti jos žodynus naujai versijai. Todėl vertiklės panaudojimas yra pigesnis už lietuviškos programos versijos parengimą. Vertiklė nekeičia programos, o tik verčia. Išjungus vertiklę, programos vėl ima veikti savo pirminiu pavidalu.
Internete galima rasti KT International firmos reklamuojamą japonišką vertiklės “Superlinguist Manager” variantą. Įvairių kalbų žodynus teikia MDR Telemanagement Limited firmos vertiklė “Jargon”. Ši vertiklė veikia “Windows 95” ir “Windows 98” operacinėse sistemose. Yra šios vertiklės pagrindinės sisteminės “Windows” dalies žodynai danų, olandų, vokiečių, prancūzų, italų, japonų, norvegų, portugalų, ispanų, švedų, lenkų, suomių ir čekų kalbomis. Kuriami žodynai arabų ir kinų kalboms.
“Jargon” padėtų atsikratyti mūsų kompiuterijos žargono. Atsiradus lietuviškoms programų sąsajoms lietuviškose knygose būtų aptariamos lietuviškos sąvokos, komandos.
Organizuojant darbą kompiuteriu, turime atsižvelgti į kompiuterizacijos pranašumus ir pavojus. Svarbiausias įrenginys šiuo požiūriu yra displėjus. Eksplotavimo metu jis nerenovuojamas, prie jo sėdima betarpiškai arti, jis yra labiausiai pavojingas elektromagnetinės spinduliuotės požiūriu ir gali tapti regėjimo sutrikimų priežastimi.
Antras svarbus klausimas – teisingas kompiuterio instaliavimas: kompiuteris privalo būti inulintas. Betarpiškai arti dirbančiojo į elektros tinklą turi būti įjungta minimaliai įrangos, ją reikia iškelti bent metro atstumu, nes tai- galimi papildomos spinduliuotės šaltiniai. Tuo metu nenaudojama elektroninė įranga patartina iš tinklo išjungti visiškai, ištraukiant kištukus iš rozečių.
Trečias klausimas- darbo vietos organizavimas- reikalingi argonominius reikalavimus atitinkantys baldai, turi būti pakankamas apšvietimas, ventiliacija ir t.t.
Kai įvykdyti šie reikalavimai galima pradėti dirbti, įvertinant dar vieną reikalavimą- darbo rėžimą, ypač atkreipiant dėmesį į rekomenduojamą darbo su kompiuteriu laiką pagal amžiaus grupes.
Žmogaus darbą kompiuteriu galima vertinti kaip sistemos “žmogus- kompiuteris“ veiklą. Šios sistemos efektyvumas priklauso nuo dirbančiojo sveikatos būklės, kurią apsprendžia keli pagrindiniai faktoriai:

• Regėjimas- vartotojas turi dirbti neįtempdamas regos organo ir nevargindamas akių.
• Stuburas ,nugaros ir pečių lanko raumenys- sėdima kūno padėtis darbo metu neturi sukelti nemalonių pojūčių.
• Psichinė įtampa- vartotojas darbo vietoje turi jausti pakankama komfortą, tada jo veikla bus efektyvi, naudinga ir atneš dirbančiajam pasitenkinimą. Tai yra įpatingai savarbu, nes kompiuteris dažnai tampa streso ir psichologinės įtampos šaltiniu.
Yra surenkama ir apibendrinama statistinė informacija, pagal kuria yra daromos išvados ir parengiamos rekomendacijos, atitinkami standartai bei normatyviniai dokumentai. Kadangi visuotinis kompiuterizacijos procesas vyksta tik antrą dešimtmetį, toli gražu ne visos problemos yra įvardytos ar vienareikšmiškai išspręstos.
Veikiant kompiuterio įtaką vartotojo sveikatai, yra išskiriamos kelios pagrindinės kryptys ir nustatomos pagrindinės sveikatos problemos, kurios kyla dirbant kompiuteriu:
• padidintas akių nuovargis,
• dažnesnė trumparegystė,
• kaulų ir raumenų sistemos pažeidimai, dažnas stresas ir komplikuotos psichologinės problemos,
• odos pažeidimas veido bei kaklo srityje,
• poveikis nėščioms moterims bei vaisingumui.

Interneto ir bendravimo elektroniniu būdu etiketas

Žmogus- sociali būtybė, susikūrusi tam tikras elgesio visuomenėje normas. Per netrumpą žmonijos raidos laikotarpį susiklostė tam tikri žmonių papročiai, tradicijos, elgesio taisyklės. Tai nusakoma etiketu ir etika.
Etiketas – tinkamo, deramo, privalomo elgesio viešumos taisyklių visuma. Šios taisyklės dažniausiai negrindžiamos teoriniais paaiškinimais.
Interneto etiketas – tai visų interneto vartotojų elgesio taisyklių visuma.
Interneto etiketą būtų galima palyginti su garbės kodeksu. Jį kuria daugelis žmonių, tai ne vienos institucijos ar organizacijos reikalas. Interneto etiketas nėra privalomas, tačiau laikytis jo taisyklių yra natūralu kultūringam žmogui.
Amerikietė, Princetono universiteto dėstytoja V.Šija parašė knygą ,,Netiquette’’.Šioje knygoje ji suformulavo ir aptarė dešimt bendriausių kompiuterio tinklo etiketo taisyklių.

1 Gerbk žmogų.

2 Naudodamasis internetu laikytis tų pačių etikos taisyklių kaip ir įprastame gyvenime.

3 Žinok, kurioje interneto vietoje esi.

4 Taupyk kitų žmonių laiką.

5 Sukurk gerą savo įvaizdį internete.

6 Dalykis savo žiniomis.

7 Valdyk savo jausmus.

8 Gerbk kitų žmonių privatumą.

9 Nepiktnaudžiauk savo padėtimi.

10 Atlaidžiai žiūrėk į kitų žmonių klaidas.

Šios taisyklės yra labai artimos kiekvienam moralės normų besilaikančiam žmogui.
Vienas populiariausių interneto bendravimo būdų yra susirašinėjimas. Elektroninius laiškus, kaip ir paprastus, rašome laikydamiesi tam tikrų elektroninių laiškų rašymo taisyklių.
Svarbiausia, ką reikia atsiminti,- internete dera laikytis tų pačių mandagumo taisyklių kaip ir kasdieniame gyvenime, tik dar atidžiau, nes bendraudami internetu nematome žmogaus, negalime reaguoti į jo veido išraišką, žvilgsnį, neperduodame informacijos gestais, mimika, balso tembru ir pan. Šio skyrelio patarimų galioja ir apskritai naudojantis internetu.
1. Jei internetu naudojatės ne asmeniškai, tai būtinai sužinokite, kokios yra elektroninio pašto naudojimosi taisyklės jūsų įstaigoje.
2. Nepamirškite, kad elektroninis paštas nėra saugus. Todėl geriau nerašyti to, ko nerašytumėte , pavyzdžiui atvirlaiškiu.
3. Nesiūskite garndininių laiškų, neskleiskite reklaminės informacijos, tai pat ir pranešimų apie galimus virusus.
4. Nesiųskite (nepridėkite) didelių bylų.
5. Rašydami laišką būtinai nurodykite jo temą, kuri kuo tiksliau atspindėtų laiško turinį arba pabrėžtų tai, kas svarbiausia.
6. Stenkitės būti paslaugus laiško gavėjui. Nepamirškite pabaigoje parašyti savo vardą ir kitos papildomos informacijos.
7. Jei kasdien gaunate daug laiškų, tai iš pradžių peržvelkite jų temas, atrinkite skubiausius ir tik tada pradėkite atsakinėti į laiškus.
8. Neskubėkite kreiptis su klausimais,prašymais tiesiogiai į programų kūrėjus, interneto sistemų administratorius, firmų vadovus.
9. Venkite ilgų laiško eilučių.
10. Nesiūskite užgaulių.
11. Nerašykite laiškų vien didžiosiomis raidėmis. Tokie laiškai internete suprantami kaip įsakmūs,reikalaujantys, net rėksmingi.
12. Baigdami pokalbį, visada atsisveikinkite ir palaukite, kol pašnekovas atsisvekins.
13. Atminkite, kad bendravimas priklauso ne tik nuo jūsų valios, bet ir nuo įvairių techninių galimybių, pavyzdžiui, tinklo pralaidumo. Todėl būkite tolerantiškas ir atlaidus, jei negaunate atskymo. Nemanykite, kad viskas visuomet veikia be priekaištų ir priklauso tik nuo pašnekovo norų.

Bendraujant su keliais žmonėmis galioja tos pačios taisyklės,kaip ir bendraujant dviese. Tik reikia būti atidesniam, nes tada bendrauja skirtingų žmonių grupė, su skirtinga pasaulėjauta, jausmais, charakteriais. Todėl reikia dar labiau apgalvoti savo dėstomas mintis.

Be paprastų, jūsų elektroniniame pašte dažnai papuola reklaminiai laiškai (SPAM), jie būna ne tik angliški, lietuviški, bet ir kiniški ar kitos kalbos. Klausimas – iš kur reklamos siuntėjas gavo jūsų el. pašto adresą? Dažniausiai el. pašo adresai gaunami iš:

• Jūsų internetinio puslapio, kur paskelbti kontaktai. Šiuo atveju rekomenduojame neskelbti elektroninio pašto adreso tekstiniu būdu. Rodykite savo adresą kaip piešinėlį, tokiu atveju nepavyks adresų rinkėjams automatiškai pamatyti jūsų adreso.
• Registravotės įvairiose internetinėse svetainėse, dažniausiai loterijose, nemokamose pramogose. Apsisaugoti šiuo atveju galite turėdami dvi pašto dėžutes – vieną skirtą tokios registracijoms, kur bus siunčiamas SPAM`as ir kurią tikrinate retai, bei dėžutę, kuria naudojatės dažnai.
• Naujienų konferencijose, diskusijose nurodę tikrąjį savo el. pašto adresą. Šiuo metu paplitęs apsisaugojimo būdas – į savo el. pašto adresą įvedant papildomų simbolių, pvz. vardas#@takas.lt, jei žmogus, dalyvaujantis diskusijoje norės jums parašyti laišką, jis ištrins nereikalingus simbolius ir laiškas pasieks jus.
• Iš trečių rankų. PVZ. Jūs pranumeravote žurnalą internetu, kur buvote nurodęs savo el. pašto adresą. Žurnalo redakcija už tam tikrą mokestį perdavė adresus savo partneriams.

„SPAM“ tai informacijos siuntimas, bet ne vienu adresu, o labai daugeliu adresų, su tikslu – reklama. Įsivaizduokite, turite savo firmą, užsiimate kažkokia veikla, biznis neina, reikia reklamos, pinigų nėra. Už keletą šimtų dolerių nusiperkate keletą tūkstančių (ar keletą šimtų tūkstančių) e-pašto adresų ir jais siunčiate reklamą. Ir žinokite, daugelis ją perskaitys, galvodami, kad tai jiems asmeniškai siunčiama reklama, o gal ir susidomės. Bet šitai pridaro labai daug žalos tiek eiliniams vartotojams, tiek ir serveriams, kurie apkraunami nereikalinga informacija ir dirba ne vartotojams, o “spameriams”. JAV jau yra įstatymai šitai draudžiantys, firmos baudžiamos, net siūloma 5$ už “spamerių” e-pašto adresą. Tačiau kas nubaus kokį nors, Lietuvos Respublikos pilietį, ar kokį Albaną? Geriausiu atveju pagąsdins, nebeleis naudotis Internetu toje firmoje, atims pašto dėžutę. Tai labai panašu į lankstinukų siuntinėjimą į paprastą pašto dėžutę, skirtumas tik tas, kad popierius kainuoja labai daug, o “spaminimas” – centus, nes laiškus siuntinėja serveriai.

Apsisaugojimui nuo SPAM`o yra sukurtos specialios programos, kurios pagal sukurtas taisykles filtruoja gaunamus laiškus ir juos suskirsto. Tiesa sakant išbandęs jų tris – nusivyliau, nei viena tinkamai neapsaugojo manęs nuo šiukšlių. Dažnai geras laiškas buvo palaikytas SPAM`u, o SPAM`as – geru laišku. Tad bent jau kol kas nerekomenduoju naudoti antiSPAM programų – sumokėsite daug, o naudos bus mažai. Viena labiausiai man patinkančiu antiSPAM sistemų yra įdiegta google mail sistemoje (www.gmail.com), ji gan teisingai nuspėja kur yra SPAM`as ir 90% jų nepraleidžia. Didelis pliusas, kad šis el. paštas yra nemokamas ir didelės talpos.

Duomenų apsauga ir autorių teisės

Informacinėje visuomenėje informacija tampa svarbiu produktu, preke. Todėl neišvengiamai kyla teisinių informacijos naudojimo aspektų.
Vienas svarbesnių informacijos naudojimo teisinių aspektų- informacijos apsauga.Informacijos apsauga aprėpia du skirtingus dalykus:
1) kaip apsaugoti informaciją nuo klaidų bei iškraipymų ar praradimo pakenkus kompiuterio techninę įrangą- jam sugedus po įsilaužimo, taip pat suveikus kenkėjiškoms kompiuterių programoms- virusams;
2) kaip apsaugoti informaciją nuo neteisėto jos naudojimo arba piktavališko iškraipymo bei sunaikinimo.

Internetas prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų bei sujungia mus vienus su kitais. Iš pirmo žvilgsnio Internete viskas atrodo labai saugu, patikima, informatyvu ir t.t. Tačiau kiekvienas žmogus, bent kažkiek giliau domėjęsis ar dažnai besinaudojantis Internetu žino ir kitą dalyką – tai pavojų. Ypač paskutiniais metais padidėjo rizika užsikrėsti kokiu nors pavojingu virusu ar leisti pilnai išnaudoti savo kompiuterį pačiam visai to nežinant.
Absoliuti dauguma “įsilaužimų” į kompiuterius iš pasaulinio tinklo lieka nepastebėti. Pasak JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), šiuo metu užregistruojami tik maždaug penki procentai nelegalaus landžiojimo po svetimus kompiuterius atvejų. Niekieno netrukdomi hakeriai patenka į bankų duomenų apdorojimo sistemas ir naudojasi kitų indėlininkų santaupomis, elektroninio pramoninio špionažo profesionalai ir šiaip mėgėjai per “Internetą” vagia slaptus naujausios produkcijos planus. Viskas šioje situacijoje būtų pakenčiama, jei būtų įstatymai, kurie šitai draustų, tačiau, deja, pasaulyje apie 200 valstybių, ir įstatymai kiekvienoje skirtingi. JAV pavojų jau suuodė ir yra jau nemažai nuveikta, tuo tarpu Europoje ir ypač rytų bei centrinėje, įskaitant Rusiją, atsirado labai daug panašius dalykėlius pamėgusių žmonių.
Galima būtų išskirti kelis šiuo metu paplitusius kriminalinius Interneto atvejus:
1. Kreditinės kortelės.
2. Įsibrovimas į kito kompiuterį įvairiais tikslais.
3. Virusai.

Kompiuterinis virusas yra programa, savaime įsiskverbianti į kitas programas ir sugebanti daugintis. Gebėjimas daugintis yra sąlygojamas viruso ypatybės ieškoti dar neužkrėstų programų ar bylų, kurios yra kaupikliuose ir jas infekuoti. Jeigu, sakykim, esate susidūrę tik su “pramoginiu” virusu (pvz., neseniai siautęs “Love bug”) tai nereiškia, kad nėra kitų daug pavojingesnių. Virusų kūrimo tikslai ir paskirtis yra labai skirtinga – vieni tik trikdo kasdieninį kompiuterio ar kompiuterinio tinklo darbą, kiti gi skirti tam tikriems duomenims ieškoti ir naikinti. Kompiuterinių virusų padarinių šalinimas gali kainuoti daug brangiau negu visas tinklas (prarandama begalė neįkainojamos informacijos). Kompiuterių virusai beveik niekuo nesiskiria nuo biologinių virusų (jei palygintume kompiuterio sudedamąsias dalis ir žmogaus organus, o bylas ir programas su ląstelėmis gautume visišką analogiją). Terminą “kompiuterio virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fred Cohen 1984 metais. Po įvairių virusų siautėjimų (“Černobylis”, “Cornel/Arpanet”) kompiuteriniams virusams pradėta teikti tokią pačią reikšmę kaip ir AIDS ir kitoms pasaulinio mąsto ligoms ar nelaimėms. Kompiuterinių virusų grėsmė dar tik padidėjo nuo to, kad atsirado kompiuteriniai vietiniai tinklai, o vėliau ir globalūs – “Arpanet” ir “Internet”. Dėl virusų gebėjimo daugintis ir tinklų susikūrimo kelis ar keliasdešimt tūkstančių kartų padidėja jų griovimo ir plitimo mąstai.
Ši problema turi vieną aspektą. Išsivysčiusiose šalyse daugelis firmų, kuriančių programinę įrangą, rūpinasi ir antivirusinėmis programomis. Taip pat yra nemažai literatūros šiuo klausimu. Daugelis kompiuterių savininkų žino, kas yra kompiuterio virusas, kokios gali būti jo pasekmės, ir yra pasirengę su juo kovoti. Silpnai išsivysčiusiose šalyse (Lietuva irgi ne išimtis) labai paplitęs nekontroliuojamas įvairių programų kopijavimas, piratinės programinės įrangos platinimas. Tai ypač gera dirva kompiuterio virusams. Todėl mokyklose, įvairiose įstaigose užkratas yra kasdieninis reiškinys. Toks aplaidumas gali baigtis labai liūdnai jei pasitaikys pavojingo viruso egzempliorius. Taigi ne tik nuo techninių ir programinių priemonių priklauso kompiuterio saugumas, o ir nuo pačių vartotojų, požiūrio ir nuostatų .
Virusų, skirtų tik lengvai trikdyti kompiuterio darbą požymiai ir padariniai yra lengvai pastebimi, t.y. įvairūs vaizdai ar garsai, užrašai ar pan. Tokie virusai nedaro daug žalos. Kitų rimtesnių virusų dažniausiai pasitaikantys požymiai yra:
• pasikeičia command. com ir kitų sisteminių bylų dydis bei data;
• lėčiau nei įprasta programa įrašoma į atmintį, neaiškus kreipimasis į diską;
• neveikia kai kurios rezidentinės programos bei tvarkyklės;
• anksčiau normaliai dirbusi programa nustoja veikti;
• staiga sumažėja tiesioginės kreipties atmintis (RAM) dydis bei disko talpa ir t. t.
Visus virusus galima suskirstyti į kelias grupes pagal šiuos požymius:
• veikimo terpę;
• veikimo terpės užkrėtimo būdą;
• poveikio pavojingumą
Pagal pirmąjį požymį virusai dar skirstomi į tinklo, bylų ir įkėlos. Tinklo virusai plinta kompiuterių tinklais, bylų – įsiterpia į vykdomas bylas, įkėlos – į pirmąjį diskelio ar kietojo disko sektorių. Galimi mišrūs variantai, be to, tinklais gali plisti visų tipų virusai.
Pagal veikimo terpės užkrėtimo būdą virusai skirstomi į rezidentinius ir nerezidentinius. Rezidentinis virusas užkrėtimo metu tiesioginės kreipties atmintyje palieka savo rezidentinę dalį, kuri po to perima operacinės sistemos kreipimąsi į užkrečiamus objektus ir įsiterpia į juos. Rezidentiniai virusai yra kompiuterio atmintyje ir lieka aktyvūs, kol kompiuteris išjungiamas. Nerezidentinis virusas neužkrečia kompiuterio atminties ir yra aktyvus tik tam tikrą laiką.
Pagal padarytą žalą virusai būna:
• Neveiksmingi, nedarantys įtakos kompiuterio darbui, tačiau sumažinantys jo atmintį dėl viruso plitimo;
• nepavojingi, tačiau sumažinantys atmintį bei pasireiškiantys grafiniais, garsiniais ar kitokiais efektais;
• pavojingi, trikdantys kompiuterio darbą;
• labai pavojingi, naikinantys programas, duomenis, kompiuterio darbui reikalingą informaciją, įrašytą į sisteminės atminties sritį.

Tam kad apsisaugotumėte nuo virusų:
• įsigykite naujausias antivirusines programas ir periodiškai jas atnaujinkite (update).
• periodiškai tikrinkite diskus ir darbe naudojamas disketes naujausiomis antivirusų programomis, nes naujų virusų atsiranda kasdien;
• originalias disketes laikykite uždaras (write-protected) informacijai įrašyti. Tuomet virusas negalės patekti į jose esančias programas ir visuomet galėsite užkrėstąją programą pakeisti gera;
• periodiškai perrašykite į disketes, magnetooptinius diskelius ar kompaktinius diskus svarbius duomenų failus tam, kad galėtumėte juos pakeisti gerais.

Pakankamai patikimas sprendimas nuo virusų yra antivirusinės programos (Symantec Norton Antivirus 2002, McAfee Antivirus), kurios sužadintos ieško kompiuteryje jau žinomų kompiuterinių virusų kodų ir pagal juos nustato viruso tipą, veikimo principą ir sunaikina jį. Tokių programų trūkumas yra tas, kad jas reikia kas dieną atnaujinti naujai atrastų virusų kodais. Kitos antivirusinės programos (Doctor Web) ieško virusų pagal jų veikimo požymius, t.y. tikrina bylas ir programų sistemines bylas, jų parametrus ir lygina juos su duomenimis esančiais ROM. Tokiu būdu sukaupiama labai įvairiapusiška virusų veikimo principų duomenų bazė. Ši programa gali surasti naujus virusus jei jų veikimo principas nedaug kuo skiriasi nuo kokių nors anksčiau kurtų, taip pat lengvai randami patobulinti virusai. Tokių antivirusinių programų trūkumas yra tas, kad tokios programos gali tik atpažinti virusą ir pranešti apie tai vartotojui, tačiau negali to viruso pašalinti.
Labai populiarus yra apsauginių sistemų rinkiniai (Symantec Antivirus Solution 7.5, Norton Internet Security 2001). Juose yra įtrauktos ir antivirusinės programos ir IDS (intrusion detection system, t.y. programos, kurios ieško įsilaužimų į sistemą ir paraneša apie tai vartotojui), ugniasienės ( firewall t.y. programos, kurios seka visus žmones, kurie yra prisijungę prie tam tikro kompiuterio ir siunčia užklausimą vartotojui ar leisti jiems būti prisijungus), taip pat tuose rinkiniuose yra ir įvairių sprendimų paramos sistemų (programų, kurios remiasi jau įvykusiais įsilaužimų atvejais ir konsultuoja vartotoją kaip elgtis vienu ar kitu atveju).
Kiekvieni visuomenės nario intelektinis darbas turi būti įvertintas ir apsaugotas kaip ir bet kuri kita veikla. Rašytojų, dailininkų, kompozitorių kurybines teises gina autorių teisių įstatymas. Kompiuterių programos ir duomenų bazių rinkiniai taip pat priskirtini autoriniams kūriniams ir juos gina įstatymas.
1999 birželio 9 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kurio nuostatos taikomos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinei apsaugai. Naujausia šio įstatymo redakcija priimta 2003 m. kovo 5 d.
Bet kokio pavidalo ir bet kuria kalba sudarytos kompiuterių programos, įskaitant pradinę medžiagą, laikomos autorių teisės objektu.
Autorių teisių įstatymas laikomas:
1) autoriams ir subjektams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiams arba nuolat gyvenantys Lietuvoje fiziniai bei juridiniai asmenys;
2) autoriams, nepaisant jų pilietybės ir gyvenamosios vietos.
Autorių teisių įstatime išdėstytos pagrindinės sąvokos, aiškiai apibrėžiami teisinės apsaugos objektai, pateikiamas autoriaus asmeninių turtinių ir neturtinių teisių turinys, nustatomas autorių teisės galiojimo laikas bei išsamiai aptariamos sąlygos teisėtam kompiuterių programų it duomenų bazių naudojimui.
Lietuvos Respublikos autorių teisių apsauga taikoma bet kuria programavimo kalba ir bet kokio pavidalo kompiuterių programoms ir duomenų bazėms, įskaitant pirminį tekstą ir objektinį kodą, taip pat statinėms bei interaktyvioms interneto svetainėms.
Naujausius galiojančius įstatymus galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų duomenų bazėje.

Leave a Comment