Jonas Deksnys

Jonas Deksnys

Daunoras, Daumanto knygos veikėjas, 1960 Tiesoje pasiskelbęs kaip Jonas Deksnys, suvaidino svarbią rolę — rylininko tarp krašto rezistencijos ir laisvojo pasaulio. Toje rolėje vertingiausias jo privalumas — nebijoti rizikos, leistis į pavojus, lyg į avantiūra. Tai ryšio technikas. Šioje rolėje jis nebuvo plieninis. Jis davėsi lankstomas. Lankstomas gražumu ar piktumu. Lankstomas svetimos valios, draugingos ar priešiškos. Lankstymo etapais nužymėtas J. D. kelias rezistencijoje.
Rezistencijos kelyje atsidūrė 1940 ir bolševikų buvo pasodintas į kalėjimą. Su karo pradžia iš kalėjimo išėjo ir tuojau įsijungė į L. Aktyvistų Fronto štabą Kaune. Suulinko, susvyravo, kai Aktyvistų Frontą suskaldė tada vadinami nacionalistų. veikėjai. Bet tada apsispręsti jam padėjo pats faktas, kad LAP tuojau buvo vokiečių civilinės valdžios uždarytas. Tada J. D. nuėjo į Laisvės Kovotojų Sąjungą ir aktyviai reiškėsi kaip jos atstovas Vlike, kaip radijo ryšio su užsieniu organizatorius. 1944 pavasarį buvo suimtas kartu su kitais Vliko nariais ir iš nacių kalėjimo išėjo tik amerikiečių kariuomenei užėmus Bayreuthą.
Jei kalėjimas kiečiau įspaudžia ar paryškina kurią žmogaus charakterio žymę, tai J. Deksnys iš kalėjimo išėjo su įsisukusia paagieža vienos ideologinės grupės žmonėm (laiškuose ir paskiau spaudoje vadina juos bendru vardu – krikdemais). Regėjo juose norą dominuoti lietuvių visuomenėje, užstojant kelią kitiems, diriguojant tą visuomenę idėjom, kurios jam rodės netinkamos. Jautėsi užstojamas ir jis pats, o dominuoti noras jam ne

ebuvo svetimas. Laimėti dominavimą galėjo naujais drąsiais žygiais, kuriais pasuktų visuomenės pasitikėjimą į savo pusę. Pasitaręs su draugais ir jam patikimų vad. kairiųjų partijų atstovais, slaptai išvyko į Lietuvą.
Atsitiko taip, kad Vokietijoje 1946 Vlikas jo, grįžusio iš Lietuvos, nepriėmė į savo narius. Tada Vlikas dar kreipė dėmesį į savo darbo paslapties išlaikymą. O buvo žinia, kaip J. D., vokiečių-suimtas, išsipasakojo apie visus kitus. Dėl šio nepriėmimo J. D. apkartimas prieš anos ideologinės grupės žmones susijungė su apkartimu prieš Vliką. Pasitaręs Luebeke su savo draugais, tais pat 1946 ryžosi keliauti antrą kartą į Lietuvą. Ten nuvykęs jau nieko nepasakojo apie Vliką. Ten nuvyko su idėja perorganizuoti rezistenciją? Į Bendro Demokratinio Pasipriešini-mo Sąjūdį (BDPS) ir Vyriausią Lietuvos Atstatymo Komitetą (VLAK). Tai buvo padaryta, ir J. D. tapo abiejų tų orrganizacijų vadovybes nariu. Iš BDPS parsivežė specialų įgaliojimą sudaryti Vakaruose BDPS užsienio delegatūrą. Delegatūra turėjo atsistoti užsienių visuomeninio gyvenimo priešaky vietoj Vliko kaip organas, kuris tiesiogiai paskirtas krašto rezistencijos, o tos delegatūros prieky pats J. Deksnys. Delegatūros idėjai paremti J. D. skelbė patrauklu krašto primato argumentą.
Apkarto dar labiau, kai Vliką sudarančių grupių žmonės neginčijo krašto primato, tik reiškė abejojimus, o kai kurie tiesiai nepatikėjo, kad ta J. D. pristatyta delegatūra yra krašto rezistencijos valios padaras. Faktiškai tai reiškė, kad nepasitikėjo J.
. D. liudijimais.

Nepasitikėti — būdinga žymė rezistencijos veikloje. Nemaloni, bet reikalinga. Po eilės metų J. D. paskelbė, kad tada nepasitikėti juo buvo pagrindo. ‘Švyturyje 1962, Nr. 10 J. D. rašė, kad tuos dokumentus jis buvo sufabrikavęs, grįždamas iš Lietuvos. (Jis painformavęs apie tai tik savo grupės artimuosius draugus: Vokietaitį, Valiulį, Greimą ir Railą). Fabrikacijos buvusios būtinos pakelti savosios grupės vertei britų žvalgybos akyse, o ypač kovojant su kitom politinėm grupėm — ,,užsienyje su britų pagalba paveržti iš krikdemų politinės buržuazinės visuomenės vadovavimo iniciatyvą” (Pagal Laisves atpasakojimą 1962 birželio, 19).
Tačiau ir šiuose atsiminimuose ]. D. nepasakojo tragiškesnio) tų dokumentų pobūdžio. Tada niekas nežinojo, nei pats J. D. gal nenujautė, kad delegatūros įgaliojimuose buvo du parašai; viršum Hektoro, paties J. D., parašo buvo dar parašas Erelio, kuris buvo ne kas kitas kaip MVD infiltruotas į rezistencijos viršūnes agentas Juozas Albinas Markulis, Vilniaus medicinos fakulteto profesorius, veikęs kartais BDPS vadovybės, kartais Laisves Armijos vardu. Negalėjo gal ir J. D. nujausti, kad tuo metu, kai jis lankėsi Lietuvoje 1946, jis buvo pakviestas Erelio apsigyventi Vilniuje jo bute; kad tik Erelio dėka jis iš Vilniaus galėjo repatrijuoti kaip lenkas Franek Matuzenovif, išleistas tariamai iš psichiatrinės ligonines; kad dėl to jį, kaip iš ligoninės išleistą, ir lydėjo iki Gdynės. Erelio duotas draugas Antanas, ku

uris turėjo perimti iš J. D. visus ryšio punktus, o paskui ir visą medžiagą, kurią J. D. pristatys iš laisvojo pasaulio į Gdynę. Antanas buvo per Erelį pristatytas kitas MVD agentas. Apie tai J. D. turėjo patirti tik 1947 pradžioje, kada Juozas Lukša prasilaužė pro geležinę uždangą ir atsirado Gdynėje. Buvo tada abiem nustebimo — Lukšai, kad patyrė, jog Deksnys yra Gdynėje, o ne mažiau ir Deksniui, kad vietoj sutarto pasimatymo su Ereliu pasirodė Lukša. Bet Deksnys į pasimatymą su Ereliu dvi savaites buvo pasivėlinęs. Erelis, nesulaukdamas, turėjo suprasti, kad jis jau yra dešifruotas ir Deksnys apie tai painformuotas. Laimingas sutapimas suvedė Lukšą su Deksniu, išgelbėjo ryšius su užsieniu nuo MVD, išgelbėjo tam laikui ir patį Deksnį.
Galima manyti, kad šita paaiškėjusi padėtis, o gal ir Daumanto pasirodymas Vakaruose palenkė Deksnį naujam žingsniui — neužsispirti ilgai dėl BDPS delegatūros ir pasitarimuose su Vliku 1948 ją likviduoti, virstant toliau ryšininku tarp Vliko ir krašto pogrindžio, prisiimti tokiu būdu nauja, Vliko, ,,kontrole” . . . Betgi prisiimti Vliko kontrolę jam psichologiškai nebuvo lengva. Tiek jo prieš Vliką buvo veikta. Ir ilgai neišgalėjo J. D. būti lojalus susitarimui su Vliku. Netrukus susitarimą tylom nutraukė, grįždamas prie britų kontroles ir išvykdamas 1949 į Lietuvą trečiu kartu.
Iš Lietuvos nebegrįžo. Ilgesnį laiką vaikščiojo tiktai gandai, kad ten jis es
sąs sovietų saugumo kontrolėje. Oficialiai tai patvirtino 1960 vasario 20 Tiesoje J. Deksnio ,,išpažintis”. Ji parodė, kad suimtas jis turėjo būti atviras, kaip atviras buvo ir gestapo suimtas. Jis buvo priverstas atsidurti ir naujo ryšininko rolėje — pirmiausia skelbti suniekinimus savo artimiausiems organizacijos draugam, skelbti suniekinimus tiems, kurie su pagarba buvo žiūrėję į rezistenciją. Papildomai savo atsiminimuose, kurių dalį paskelbė. 1962 Švyturys, turėjo suniekint ( ir save, pasakodamas, kaip žvalgybų įrankiu buvęs ne tik, Vlikas, bei jį sudarančios grupės, bet ir jis pats blaškęsis tarp amerikiečių, britų ir Švedų žvalgybų. Tačiau sau jis priskiria ir nuolat kartoja vieną dorybę — jis vykęs į Lietuvą atkalbėti nuo pasipriešinimo, sulaikyti kraujo liejimą. Gal tas argumentas ir buvo reikalingas tam, kad Sovietai galėtų parodyti, jog buvo pagrindo Deksniui dovanoti. Tuose pareiškimuose apie pastangas sustabdyti pasipriešinimą iškyla iš naujo J. D. iš kalėjimo išsineštas apkartimas prieš ,,krikdemus”, ir dėl to jiems suverčiami kaltinimai už kraujo liejimą.

Perdaug žinoma yra sovietines propagandos technika, kad patikėtum, jog Deksnys gali rašyti laisvai. Pagal įprastą techniką atsiminimuose jis turi duoti faktus, kurie jam buvo gerai pažįstami iš bendradarbiavimo su rezistencija, o sovietinė cenzūra ir redakcija deda jiems spalvas ir komentarus, kad J. D. atsiminimus paverstų kovos įrankiu prieš rezistenciją. Tačiau 1962 Švyturyje paskelbtas vienas J. D. pareiškimas gali būti ir tikras ir nuoširdus:
,,Politinio gyvenimo raida yra tokia sudėtinga ir vingiuota, jog ne visi sugeba ir ne visiems pavyksta nueiti tiesiu kovų ir pergalės keliu. Didžiųjų socialinių kataklizmų laikotarpiais atskiri individai neretai patenka į tamsų politinės veiklos labirintą, iš kurio jie išeina į dienos šviesą, jeigu jiems pavyksta užčiaupti Ariadnos siūlą, po sunkių vidinių lūžių, skaudžių nusivylimų ir iliuzijų sudužimo”.
Čia J. Deksnys išsako turbūt savo istorija. J. Deksnio istorija yra istorija žmogaus, kuris turėjo energijos blaškytis po labirintus, bet neturėjo to Ariadnos siūlo. Neturėjo principų, kurie padėtų eiti tiesiu lietuvio ir žmogaus garbingu keliu.
Jonas Deksnys yra tik 7 metais vyresnis už Juozą Lukšą, bet visa savo dvasia tai yra kitas veidas rezistencijos paveiksle — rezistencijos veikėjas, išdavęs rezistenciją.

Leave a Comment