Informacinė visuomenė. Kompiuterio įtaka visuomenei, žmogui

Turinys:
Informacinė visuomenė: dabartis ir perspektyvos ....................1
Pozityvieji ir negatyvieji informacinės visuomenės aspektai .............1
Informacinės visuomenės perspektyvos........................2
E. valdžia Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.......................3
Kokia e.demokratijos ateitis?..............................5
Literatūra..............................7Informacinė visuomenė: dabartis ir perspektyvos
Šiandienos gyvenimas neįsivaizduojamas be tokių sąvokų kaip “informatika”, “informacija”, “informacinės technologijos”, “informacinė visuomenė”. Nekreipdami dėmesio į tariamo šių sąvokų (ypač “informacija”) paprastumo įspūdį pastebėsime, kad jos apibrėžiamos ir interpretuojamos įvairiai. Prof. K.V.Paulausko redaguotame kompiuterijos žodyne pateikiamos 5 sąvokos “informacija” traktuotės. Ko gero, jų yra daugiau. Pateiksime tokį informacijos apibrėžimą: “Informacija yra žinių, kurias žmogus gali suvokti, priimti irr panaudoti, visuma”. Informacija gali būti perduodama žodžiu, raštu ar ryšio priemonėmis. Kalbant apie moderniąją informacinę visuomenę reikia pabrėžti, jog ryšio priemonės kompiuterizuotos, taigi informacija perduodama ir kompiuteriais. Toliau kalbėsime apie būtent kompiuteriais perduodamą ir apdorojamą informaciją.
Terminą “informacinės technologijos” apibrėžti lengviau. Tačiau irgi galima jį traktuoti dvejopai. Svarbu, kaip interpretuojama sąvoka “technologija”. Ją galima suprasti ir kaip atlikimo metodų bei priemonių visumą, ir kaip tų metodų bei priemonių panaudojimą. Taigi informacinės technologijos gali būti apibrėžiamos kaip informacijos kaupimo (saugojimo), apdorojimo (iir paieškos), pateikimo metodų ir priemonių sistema. Kita vertus, informacinės technologijos gali būti traktuojamos kaip aukščiau minėtos metodų ir priemonių sistemos taikymas praktiniams visuomenės uždaviniams spręsti. Reikia nepamiršti, kad technologija yra informacinė tik tada, kai jos taikymas pagrįstas visapusišku kompiuterių pa

anaudojimu. Visapusiškas informacines technologijas naudojanti visuomenė ir yra informacinė, arba modernioji (postmodernioji), visuomenė.
Informacinei visuomenei būdinga daugybė naujų aspektų. Straipsnis nagrinės pozityviuosius ir negatyviuosius aspektus. Čia nepretenduojama aprėpti visą būdingų bruožų įvairovę ir smulkiai išvardinti visus požymius, tik norima aptarti esminius informacinės visuomenės aspektus (2 skirsnis). Bandoma įžvelgti ir tas kryptis, kuriomis turėtų vystytis informacines technologijas vartojanti visuomenė bent jau artimiausioje ateityje. Kai kurios tokios prognozės pateikiamos 3 skirsnyje. Straipsnio pabaigoje akcentuojami dalykai, kurie, autoriaus nuomone, yra opiausi informacinei visuomenei.Pozityvieji ir negatyvieji informacinės visuomenės aspektai
Informacinės visuomenės aspektai – atskirai pozityvieji ir negatyvieji – išdėstyti pagal svarbą, nors tai ir sudėtinga, kadangi aspektų svarbą sunku objektyviai įvertinti. Pozityvieji aspektai būtų tokie.
A. Informacijos apdorojimo greitis. Tai ir informacijos paieškos, ir jos perdavimo bei kopijavimo greitis. Jos appdorojimo greitis – priežastis, turėjusi daugiausia įtakos formuojantis informacinei visuomenei.
B. Informacijos masiškumas. Šis bruožas irgi labai būdingas informacinei visuomenei. Be jo visuomenėje būtų tik informacijos specialistų antsluoksnis. Šis masiškumas skatina visuomenės švietimą, švietėjišką veiklą. Naujų technologijų ryšio priemonių diegimas, pvz., radijo bangomis pagrįstas ryšys tarp kompiuterių, dar labiau vysto masiškumą.
C. Informacijos globalizacija. Išplėtojus pasaulinį kompiuterių tinklą informacija tampa globaline. Dabar informacijos vartotojams nekliudo nei valstybių sienos, nei geografinė padėtis.
D. Informacijos apdorojimo patogumas. Informacijos apdorojimo patogumas, lengvumas asocijuojasi su jos apdorojimo, pirmiausia &#
#8211; paieškos greičiu. Nereikia gaišti laiko vaikščiojant į bibliotekas, pakanka savo namuose turėti personalinį kompiuterį, prijungtą prie pasaulinio tinklo. Leidžia gauti ir siųsti informaciją bet kurioje situacijoje – kelionėje, atostogaujant ir pan.
E. Informacijos gausumas. Kompiuterinė bei kita organizacinė technika suteikia praktiškai neribojamas galimybes informacijai kopijuoti ir dauginti. Tai suteikia galimybes surasti reikiamą informaciją bet kurios srities specialistui.
F. Alternatyvūs informacijos šaltiniai ir pateikimo formos. Būdinga šiuolaikinių informacijos sistemų ypatybė – informacija dubliuojama, ji gali būti saugoma ir pateikiama vartotojams įvairiais pavidalais (teksto, grafikos, audio, video ir pan.).
Negatyvieji informacinės visuomenės aspektai būtų nagrinėjami tokia tvarka.
A. Išaugę gyvenimo kaštai. Suprantama, kad už naujus patogumus (pozityviuosius aspektus) turi būti sumokama mažesne ar didesne kaina. Tai – išaugę mūsų gyvenimo kaštai.
B. Neteisėto manipuliavimo informacija padažnėjimas. Išaugus informacijos kiekiams ir jai tapus lengvai prieinama, padidėja neteisėtų, nesankcionuotų veiksmų su informacija, duomenų bankais bei duomenų apdorojimo programomis tikimybė, – pradedant “virusų” kūrimu ir baigiant sprogstamųjų medžiagų “receptų” platinimu. Neužkertant tam kelio, bus sunku kontroliuoti žalingos (smurtinės, pornografinės, keliančios grėsmę žmonių sveikatai ir pan.) informacijos platinimą.
C. Informacinės visuomenės narių susiskaldymas. Šiuolaikinė visuomenė sparčiai skaidosi, susidaro dvi grupės: vadinamieji “profesionalai” – “žinantys viską apie nieką” ir “mėgėjai” – “žinantys nieką apie viską”. Galima “nevaldomos diferenciacijos” grėsmė: informacijos specialistai dirbs sau, tenkins savo interesus, užsisklęs savame rate. La
aikui bėgant tas ratas vis siaurėtų, kol pasiekęs tam tikrą ribą vienaip ar kitaip žūtų.
D. Psichologinio, etinio pobūdžio problemos. Greitai besivystančios informacinės technologijos sudaro sąlygas plisti reiškiniams, kurių anksčiau rimtai nevertino arba jų nebuvo. Visų pirma reikia paminėti “kompiuterio sindromą” – fenomeną, atsiradusį per pastaruosius 10-15 metų tarp kompiuterių specialistų ir kai kurių, ypač jaunųjų, vartotojų. Šio fenomeno požymiai – tai perdėtas dėmesys kompiuteriui, pernelyg ilgas darbo laikas, neritmingas poilsis, fizinės veiklos stoka. Pasekmės – asmenybės vienpusiškumas, pilietinis pasyvumas, apatija ir kt.
E. Sunkumai, susiję su informacijos paieška esant informacijos gausumui. Nemažai daliai informacinės visuomenės narių – nepatyrusiems kompiuterių vartotojams – sunku orientuotis, tuo labiau – efektyviai ir racionaliai panaudoti “informacijos vandenyną”. Todėl svarbu, kad būtų skiriamas deramas dėmesys šiai disciplinai.Informacinės visuomenės perspektyvos
Ateities perspektyvų spėjimas – ypač tokiai supersudėtingai, dinamiškai sistemai kaip informacinė visuomenė – išties keblus uždavinys. Tai rašytojų-fantastų “darbo laukas”. Be to, problematiška atskirti ir nusakyti tai, ko dar nėra ir kas yra tendencija, ir tai, kas jau egzistuoja ir yra realybė. Atskirti tendenciją nuo realybės sunku tiek laike, tiek erdvėje. Vis dėlto kai kurios kad ir netolimos ateities vystymosi tendencijosyra numatytos.
A. Virtualioji aplinka ir veikla. Naujausioji kompiuterinė technika suteikia jos vartotojams anksčiau neįsivaizduotas galimybes. Viena iš jų – atsidurti aplinkoje, kuri sukuriama realaus pasaulio objektus, vaizdus, pr
rocesus projektuojant kompiuterių erdvėje. Tokia aplinka vadinama virtualiąja.
B. Elektroninė prekyba, elektroniniai pinigai. Pirma, kartu su elektronine prekių užsakymo ir atsiskaitymo sistema turėtų plėtotis ir elektroninė prekių “prenumeratos” sistema. Šios sistemos veikimą primintų dabartinė periodinių leidinių prenumerata, tik prenumeruojami būtų ne tik laikraščiai ir žurnalai, bet ir kitos plataus vartojimo prekės (maisto produktai, buities reikmenys, rūbai ir kt.). Prekės būtų nuolat pristatomos jas užsakiusiems abonentams į namus. Už prekes atsiskaityti būtų galima iš anksto, dalimis arba kreditan.
Antra, visiškas grynųjų pinigų eliminavimas iš apyvartos – tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau popierinius banknotus ir monetas pakeis elektroninės atsiskaitymo kortelės, panašios į dabar cirkuliuojančias mokėjimo korteles, bus globalinis tų kortelių aptarnavimo terminalų tinklas. Kreditinės kortelės, suteikiančios galimybių skolintis pinigus, padėtų prekybai tapti lanksčia ir liberalia.
C. Naujos kartos programų paketai (programos). Žmonėms svarbi ta terpė, kurią sukuria jų vartojami programų paketai. Kiekvienas vartotojas pageidauja, kad programa kuo labiau atitiktų jo veiklos pobūdį, patyrimą, įgūdžius, charakterį. Adaptuoti vartotojui programos aplinką, funkcijas galima įdiegimo (instaliavimo) metu. Geriau, kai pati programa darbo metu leidžia vartotojui ją konfigūruoti, t.y. nustatyti patogiausią aplinką, įjungti ir išjungti būtent tam vartotojui reikalingas funkcijas, operacijas, “išlaisvinti” kompiuterio atmintį nuo informacijos, kuri nebūtina išsirinktoms funkcijoms atlikti. Taigi veikiančios programos – “save konfigūruojančios”. Tokių programų vartotojai veikia pagal principą “surink pats”, tarsi “sukonstruoja” sau darbo instrumentą.
Informacinė visuomenė tampa kaip niekada anksčiau laisva. Jos nariams atsiveria nauja laisvė nevaržomai ugdyti save, tobulinti, nuolat kelti kvalifikaciją. Praktiškai neribojamas žinių įgijimas, įgytų žinių visapusiškas taikymas, naudojimas ir kt. Tačiau tiek informacinės, tiek apskritai visuomenės laisvė būtinai susijusi su jos narių atsakomybe. Laisvė ir atsakomybė – neatskiriamos. Atsakomybės “kiekis” tiesiog proporcingas laisvės “kiekiui”, tik gali skirtis laisvės ir atsakomybės atitikimo laipsnis, jų santykis. Idealus atvejis: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau ir atsakomybės.Tačiau taip toli gražu nėra. Dažnai atsakomybės “kiekis” neatitinka laisvės “kiekio” (atsakomybės per mažai). Ypač tai pasakytina apie moderniąją informacinę – supercivilizuotą – visuomenę. Todėl svarbu, kad informacinė visuomenė būtų pakankamai atsakinga už naujas laisves, patogumus, malonumus. Informacinės visuomenės ateitis priklausys būtent nuo įgytos laisvės ir prisiimtos atsakomybės už tą laisvę santykio.E. valdžia Lietuvoje ir Europos Sąjungoje
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, elektroninė valdžia susiduria su techninėmis, teisinėmis ir metodinėmis problemomis. Informacinės naujovės turi žengti kartu su atitinkamais valstybinio sektoriaus teisinės bazės pakeitimais. Priešingu atveju, bet kokia reforma pasmerkta žlugti.
Daugelis Europos valstybių pradėjo rengti projektus dėl regioninės ir informacinės visuomenės plėtros. Didelis dėmesys skiriamas e. valdžios plėtrai. 2002 metais Europos Komisija Sevilijoje sukūrė „E. Europos veiksmų planą 2005“ (eEurope 2005 Action Plan), į kurią įtraukti Lisabonos strategijos aspektai, susiję su informacine visuomene. E. valdžia šiame projekte tapo prioritetine sritimi. Jame taip pat aptariama visų visuomeninių organizacijų prieiga prie interneto, techninė priežiūra realiuoju laiku, kiekvieno visuomenės nario prieiga prie pasaulinio tinklo, informacija apie turizmo paslaugas ir t.t. Plane taip pat numatomos veiklos gairės e. mokymo ir e. medicinos srityse, kurios susijusios su e. valdžios plėtra.
Remiantis šiuo planu, Lietuvos vyriausybė parengė atitinkamą ilgalaikę strategiją, informacinės visuomenės plėtros strategiją ir su ja susijusius kasmetinius planus, dokumentus, kurie įrodo vyriausybės institucijų gebėjimą plėsti informacinę visuomenę. 2004 metų balandžio mėn. priimta „Visuomeninės administracijos strategija 2010 m.“ (Public Administration Development Strategy 2010), kurioje taipogi akcentuojama e. valdžios plėtra.
2004 metais atlikta apklausa parodė, kad 71 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog internetu teikiančios paslaugas administracinės institucijos palegvina piliečių aptarnavimą, 70 proc. laikosi nuomonės, jog toks procesas padeda sutaupyti laiko, 64 proc. įsitikinę, kad elektroninės paslaugos teikiamos greičiau, negu tradicinės. Remiantis šios apklausos rezultatais, 11 proc. Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 metų lankėsi valstybinių institucijų interneto puslapiuose, tai sudaro 38 proc. visų interneto vartotojų (paskutinį 2003 metų ketvirtį tai sudarė 6 proc. ir 28 proc. ). Dauguma lankytojai aptarė politinius leidinius su kitais vartotojais (24 proc.) arba siuntė pranešimą leidinio autoriui.
Remiantis „E. Europos veiksmų planu 2005“, ES valstybės-narės iki 2002 metų pabaigos privalėjo įdiegti piliečių aptarnavimo internetu sistemą. 2003 metais 63 proc. visuomeninių organizacijų teikė elektronines paslaugas, bet paskutiniaisiais metais tolimesnė veikla neįgyvendinama.
Lietuvoje geriausiai veikia gyventojų pajamų elektroninio deklaravimo sistema, užimtumo tarnybų paslaugų sistema, viešųjų bibliotekų informacija, muitinės deklaravimo sistema ir statistinių duomenų pateikimas. Remiantis 2004 m. liepos 14 dienos „Elektroninio deklaravimo sistemos“ ataskaita, el. būdu atsiųsta beveik 3 tūkst. gyventojų turto ir per 20 tūkst. gyventojų pajamų deklaracijų.
Lietuvoje interneto vartotojai retai ieško informacijos valstybinių institucijų interneto puslapiuose (2003 metų duomenimis – 6 proc. Lietuvos gyventojų). Tai galima paaiškinti tuo, jog juose informacija įdedama, tačiau nėra interaktyvumo, t.y nėra dialogo tarp gyventojų ir valdžios. Kia kuriuose puslapiuose informacija atnaujinama retai arba pateikiama tik anglų kalba. Valdžia naudojama el. paštą kaip neoficialią komunikacijos priemonę. Tai užkerta kelią tolimesniam e. bendravimui ir el. paslaugų plėtrai.
Įgyvendindamas Vyriausybės 2001-2004 m. programos įgyvendinimo priemonių planą ir Elektroninės valdžios koncepciją, Informacinės visuomenės plėtros komitetas pristatė informacinę sistemą „Valdžios elektroniniai vartai“. Joje „vieno langelio“ principu teikiama viešųjų administravimo institucijų paslaugų ir viešoji informacija gyventojams, verslo subjektams ir kt. „Valdžios elektroniniai vartai“ vartotojas turi galimybę greitai ir patogiai susirasti ir pasinaudoti pageidaujamomis viešosiomis paslaugomis, gauti dominančią viešąją informaciją.
Pastaruoju metu Lietuvoje pastebimas susidomėjimas elektroninės valdžios paslaugomis – 2003 m. nors kartą internetu į viešojo .administravimo institucijas yra kreipęsi 28 proc. visų interneto vartotojų Lietuvoje. Tai sudaro 5,8 proc. visų šalies gyventojų. Daugiau negu pusė (53 proc.) besilankančių valdžios institucijų tinklapiuose siekė susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir pateikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo. 17 proc. viešojo administravimo institucijų interneto svetainių lankytojų kreipėsi į valstybės ar savivaldybės tarnautojus, atsakingus už dominantį klausimą..Kokia e.demokratijos ateitis?
Šiandien neretai galime išgirsti kalbant apie demokratijos saulėlydį. Tokioje situacijoje būtina sukurti naujus atstovaujamosios demokratijos kanalus, kurie remtųsi šiuolaikinėmis informacijos ir komunikacijos technologijomis. Apie tai ir svarsto vienas žymiausių elektroninės demokratijos advokatų Stevenas Cliftas. savo straipsnyje “Elektroninės demokratijos perspektyvos” siūlo elektroninės demokratijos viziją, kuri ateityje galėtų tapti neatskiriama “realios” demokratijos dalimi ir kiekvienos valdžios būtinybe.
1994m. jis pradėjo kurti Minesotos elektroninės demokratijospuslapį, kurį laikė tik eksperimentu. Dabar jis tvirtina, kad internetas gali patobulinti įprastinę demokratiją, suteikdamas galimybę kiekvienam piliečiui dalyvauti šalies valdyme nepriklausomai nuo jo buvimo vietos ir laiko. Informacijos amžiuje mes galime perkelti parlamento rūmus ir posėdžių sales į kiekvienus namus, mokyklą ar darbo vietą. Sukūrus reikiamą informacijos infrastruktūrą mes galėtume spręsti visuomenės problemas ir nelikti valdžios sprendimų nuošalėje, sugebėdami vien tik protestuoti.
Taigi elektroninės demokratijos perspektyva numato informacijos ir komunikacijos technologijų atėjimą į egzistuojančius demokratijos sektorius. Taip galime kalbėti apie virtualias kampanijas ir politines partijas, internetinę advokatavimo bei lobistikos veiklą, elektroninę vyriausybę, žiniasklaidos ir interneto vartų puslapius, pilietinės visuomenės iniciatyvas, kuriančias erdvę elektroniniams piliečiams bei kt.
Didžiausias dėmesys tenka elektroninei vyriausybei, kurią aš įsivaizduoju kaip jungtį tarp piliečių ir internetu pasiekiamų valdžios institucijų. Mažiausiai, kuo gali pasitarnauti tokia elektroninė vyriausybė, yra geriau prieinama informacija bei didesnis aiškumas apie vykstančius politinius procesus.
Glaudesnis ryšys tarp piliečių ir valdžios institucijų gali būti įgyvendintas keliomis pagrindinėmis elektroninės demokratijos praktikomis. Viena iš jų yra asmeniškas piliečių informavimas elektroniniu paštu. Jei žmogui reikia kokio nors leidimo arba jis susidomi kokia nors tema, jis būna asmeniškai informuojamas elektroniniu paštu apie atitinkamus valdžios planus ar sprendimus. Tokia nuo informavimo neatskiriama personalizacija turi tapti tikruoju elektroninės demokratijos rodikliu. Svarbu ir tai, kad visi valdžios susirinkimai būtų skelbiami ir tiesiogiai transliuojami internete arba prieinami jo archyvuose. Internetas piliečiams suteikia galimybę per atstumą stebėti konferencijas bei iš karto gauti visą susirinkimų medžiagą ar dalijamus tekstus..
Kitas elektroninės demokratijos bruožas yra visuomenės konsultacijos ir pasiūlymai internetu. Kad kraštutinės politinės pažiūros nesklandytų internete ar politikų elektroninio pašto dėžutės nekentėtų nuo žinučių antplūdžio, politinės institucijos sukurs specialias virtualių konsultacijų svetaines, kuriose bus renkama informacija ir piliečių patarimai politiniais klausimais. Čia nebus vietos laisvoms ir nekontroliuojamoms diskusijoms, kokios vyksta kai kuriuose interneto puslapiuose. Visuomenės konsultacijos turi vykti pagal struktūruotą tvarką, egzistuojančią normaliuose parlamentiniuose ir įstatymų leidybos procesuose..
Šios elektroninės demokratijos praktikos gali būti įgyvendintos iki 2015 m., o kitos pastabos numato demokratijos perspektyvas dar tolesnei ateičiai.
Bene demokratiškiausias interneto aspektas yra galimybė žmonėms burtis į grupes ir komunikuoti tarpusavy, todėl svarbus vaidmuo turėtų tekti giminei ir elektroniniam susirašinėjimui tarp šeimos narių, draugų ar bendradarbių. Toks socialinis tinklas plečiasi su kiekviena karta ir, stiprindamas tarpusavio ryšius, kuria informacija besidalijantį klaną. Manau, kad atsitiktinė jo politizacija turės didelę įtaką elektroninės demokratijos raidai, ypač tokiais svarbiais momentais kaip karas, prezidento teisių apribojimai ar apkalta.
Nemažiau svarbi aplinkybė yra “viešojo interneto” egzistavimas. Jis turi sujungti valdžios ir vietinių bendruomenių in.iciatyvas bei klestėti ne siekdamas pelno, bet tenkindamas pilietinius visuomenės poreikius.
Galutiniu tikslu lieka elektroninių piliečių susikūrimas. Šiandien, deja, dauguma žmonių užmiršta, kad internete galima rasti politinės informacijos. Jie mano, kad pasauliniame tinkle egzistuoja pasiūlos problema, tačiau reikia įsidėmėti, kad jaučiamas ir paklausos trūkumas. Geriausia būtų, jeigu iki 2015 metų susiformuotų vidutiniškai stiprios informacines technologijas įvaldžiusios demokratinės institucijos ir gana motyvuoti elektroniniai piliečiai. Jei tie 1-5 proc. žmonių, kurie aktyviai reiškiasi politiniame ir visuomeniniame gyvenime naudosis interneto galimybėmis ir virtualiu dalyvavimu sudomins daugiau paprastų žmonių, tada internetas iš tiesų taps reformų įrankiu ir patobulins demokratinius procesus bei demokratinės savivaldos rezultatus.

Literatūra:

http://www.lic.lt/publ/ia5/ia5_12.htm
http://aldona.mii.lt/pms/kalba/probl.html
http://online.5ci.lt/article.asp?articleID=7221〈=l
http://vmc.ppf.ktu.lt/etika/new_page_3.htm
http://www.omni.lt/index.php?base/z_42795
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/02/2infov.html
http://www.lvi.lt/article/archive/16/
http://www.lvi.lt/article/archive/17/

http://www.lvi.lt/article/archive/18/

Leave a Comment