Informacijos saltiniai ir saugyklos

Visa iš ko galime gauti informacijos, vadiname informacijos šaltiniu. Tai gali būti televizorius, knyga, žmogus, kompiuterinė laikmena. Informacijos saugyklose (muziejuose, bibliotekose, duomenų bazėse) kaupiami informacijos šaltiniai, užfiksuoti laikmenose – dokumentuose.

Prireikus atlikti kokį nors darbą, dažnai nemaža laiko sugaištame beieškodami reikalingos informacijos. Informacijos paieškos kelių yra daug. Laikraščiai, žurmalai, knygos, nuotraukos, kino filmai, draugų žinios, internetas–visa tai yra informacijos šaltiniai.

Informacijos šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:

1) gamtos reiškiniai (saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis);
2) informacija, gaunama tiesiogiai iš žmogauų bendravimo, pavyzdžiui, mokinio ir mokytojo pokalbis;
3) informacija, gaunama išš dokumento, pavyzdžiui, skaitant knygą, žiūrint filmą, klausantis radijo įrašo.

Patikimesnis, svaresnis yra paskutinis būdas, kadangi juo paprastai perteikiama tikslesnė informacija, ją galima ilgai tyrinėti, įsigilinti ir gauti daugiau informacijos.

Kalbant apie dokumentą, svarbu ir laikmena, kurioje jis saugomas, – informacijos užrašymo (kodavimo) forma. Klasikinis dokumento pavyzdys – knyga. Dėl technologijos įtakos dokumento samprata labia išsiplėtė. Dokumentais vadinami ne tik spausdiniai, bet ir fotografuotiniai dokumentai, magnetinės juostelės, diskeliai, optiniai diskai,garso, vaizdo įrašai.

Dokumentus, kaip informacijos šaltinius, galėtume suskyrstyti į šias pagrindines grupes:

1) rašytiniai (spauzdiniai ir rankraščiai);
2) garsiniai (kasetės, pllokštelės);
3) vaizdiniai (fotografijos, vaizdajuostės);
4) kompiuteriniai (diskai, kompaktinės plokštelės, internetas).

Spaudiniai – tai knygos, brošiuros, albumai, atlasai, žemėlapiai, įvairūs informaciniai lapeliai, atvirukai, programos, kvietimai, žurnalai, laikraščiai, biuleteniai, specialūs leidiniai.

Rankraščiai – tai seniausiai žinomi informacijos šaltiniai. Rankraštinius informacijos dokumentus dabar dažniausiai komplektuoja tik didžiosios mokslinės bibliotekos. Jos sa

augo žymius rašytojų, mokslininkų archyvus.

Vaizdiniai dokumentai – nuo paprasčiausių nuotraukų, piešinių, paveikslų iki vaizdajuosčių.

Garsiniai dokumentai – tai įvairūs garso, muzikos,kalbos įrašai: garso, magnetinės juostos, kompaktinės, optinės plokštelės.

Kompiuteriniai dokumentai – tai įvairi informacija, kaupiama kompiuterinėse laikmenose. Iš esmės kompiuteriniai dokumentai apima visas pirmiau išvardytas rūšis. Kompiuteriuose (jų laikmenose: diskuose, kompaktinėse plokštelėse, diskeliuose) gali būti saugomi tiek spausiniai (parengtos skaityti knygos), tiek garsinė bei vaizdinė informacija.

Dabar vis daugiau informacijos šaltinių randama internete –visuotiniame kompiuterių tinkle. Juos nurodyti nesunku: vėlgi pirmiausia pateikiamas dokumento autorius, pavadinimas, paskui –interneto adresas. Tačiau interneto adresas nėra patikima informacija. Autorius lengvai gali jį pakeisti, perkelti dokumentą į kitą vietą ir panašiai. Ką gali rasti šiandien, rytoj gali būti jau išmesta. Todėl būtina pateikti dokumento autorių ir pavadinimą. Žmonija jau seniai suvokė informacijos kaaupimo ir saugojimo svarbą. Buvo kuriamos specialios informacijos saugyklos. Taip atsirado biblioteka, muziejus,fonotekos.

Dabar kuriamos didžiulės kompiuterinės informacijos saugyklos –omenų bazės– sutvarkyti duomenų rinkiniai, esantys kompiuterio atmintyje. Jose gerokai paprasčiau apdoroti šimtus tūkstačių duomenų, išmesti pasenusius, nuolat papildyti naujais, greitai rasti reikiamą informaciją.

Viena populiariausių informacijos saugyklų –biblioteka. Tai įstaiga, kaupianti, sauganti, tvarkanti dokumentus, kad jais galėtų naudotis visiuomenė ar atskiri jos nariai.
Didžiausia Lietuvos biblioteka – Nacionalinė Matyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Joje saugoma apie 9 mln. bibliografinių vienetų.

Kol kas mūsų bibliotekose dažniausiai saugomi spauzdiniai, ta
ačiau yra bibliotekų, kaupiančių garso įrašų kasetes, vaizdajuostes, kompaktines plokšteles. Dabar bibliotekos vis labiau kompiuterizuojamos ir nemažą dalį informacijos šaltinių galima rasti kompiuterinėse laikmenose arba internete. Kompiuterinių technologijų plėtra paskatino bibliotekas jungtis į bibliotekų tinkles.

Atėję į biblioteką, pirmiausia susirandame bene reikalingiausią jos skyrių –abonementą. Šis pracūzų kilmės žodis reiškia „naudotis kuo nors tam tikrą laiką“. Dabar abonementu įprasta vadinti tą vietą bibliotekoje, kurioje knygos išduodamos į namus.

Nuo seniausių laikų stengiamasi bibliotekoje patogiau sutvarkyti knygas, kad jos nepasimestų, būtų greitai ir lengvai surandamos. Lentynose sudėstytoms knygoms rasti būtinas katalogas. Šis žodis atkeliavo iš Senovės Graikijos laikų ir reiškia „aprašymą“.

Jeigu žinome norimos knygos pavadinimą ir autorių, tai nesunku rasti ir pačią knygą –susirandame abėcėliniame kataloge reikiamą kortelę: joje bus nurodytas knygos šriftas. Pagal šriftą kiekvienas bibliotekininkas greitai išrenka knyga –net iš milijonų knygų, esančių toje bibliotekoje.

Bet nedaug tepadės abėcėlinis katalogas, jei norėsime pasirinkti literatūros kokia nors viena tema ar klausimu. Tam teks kreiptis į sisteminį katalogą, kuriame knygų kortelės tvarkomos pagal turinį, įvairias mokslo šakas.

Kad greičiau rastume norimą temą sisteminiame kataloge, galime žvilgtelti į sisteminio katalogo abėcėlinę-dalykinę rodyklę. Joje būna nurodyta, kuriose skyriuose kokių knygų reikia ieškoti.

Dabar bibliotekų knygų, spauzdinių katalogai suvedami į kompiuterių bylas. Taip daug paprasčiau susirasti norimą leidinį.

Leave a Comment