Japonijos gyventojai

Japonai labai mėgsta švarą. Jie prausia visą kūną du kartus per dieną, o vieną kartą būtinai po darbo. Šiam papročiui įsigalėti įtakos turėjo karšti šaltiniai, trykštantys iš po žemės daugelyje jų krašto vietų. Kur tokių versmių nėra, ten yra gerai įrengtos, švarios bei pigios viešosios pirtys. Visi maudosi kartu: ir vyrai, ir moterys, ir vaikai, visai nuogi. Vienoje pirties dalyje jie nusiprausia kūną, o kitoje – plaukioja gryno ir vėsaus vandens pripildytame baseine, grįstame kokliais.
Japonai, o ypač japonės, labai mėgsta puuoštis. Tarp jų nuo seniausių laikų yra įprasta baltintis veidus, juodai ryškinti antakius ir raudonai dažytis lūpas, o ištekėjusioms moterims juodintis ir dantis. Labai daug dėmesio japonės skiria plaukų sušukavimui. Jų plaukai pastatyti kuodeliais ir kartu išlankstyti dideliais kuokštais. Taip susišukuoti neretai prireikia net savaitės laiko.
Japonai atlieka labai gražias ir įspūdingas apeigas. Numirusius jie laidoja tik naktį, lydėdami išsirikiavę nesibaigiančiomis virtinėmis, kuriose kiekvienas neša po žibintą ir gieda tylius himnus. Japoniškų tikybų išpažintojai namie laiko nedideles savo garbinamų dievų statulėles. Kaas rytas, šeimininkės prieš jas padeda pirmąjį valgį. Prieš statulėles japonai meldžiasi stovėdami, sudėję rankas. Taip pat japonai labai mėgsta teatrą. Anksčiau kiekviename miestelyje buvo galima matyti vežiojama ant ratų scena, kurioje vaidindavo viena ar kelios artistės. Tačiau dabar kino te

eatrai baigia išstumti šį japonų meną.
Vargingų japonų mergaitės pasiekusios subrendimo amžiaus (14–16 metų), išleidžiamos į miestą. Jos ten virsta dažniausiai šokėjomis. Pabuvusios ten keletą metų ir užsidirbusios pinigų, grįžta į namus, išteka ir tampa motinomis, labai atsidavusiomis savo šeimai, o ypač vaikams. Japonai iš tų žmonių, kurie labai mėgsta keliauti po savo šalį bei kitus pasaulio kraštus.
Kiekvienas jų, nuo turtingo iki varguolio darbininko, laiko būtinu dalyku bent kartą per savo visą gyvenimą aplankyti savo šventąjį kalną Fudzijamą ir „Dai-Butsu“ Kamakūroje. Kai ateina vidurvasaris, aptirpsta sniegas ant Fudzijamos, dauguma japonų apsivelka ilgais baltais drabužiais ir traukia į Fudzijamos viršūnę pėsčiomis. Kas pavasaris jų krašte pražysta sakuros rausvais tankiais žiedais. Tuomet visi japonai – seni ir jauni – traukia į sakuros sodus ir ten leidžia laiką ilsėdamiesi. Sakurų žydėjimo metas laaikomas gražiausiu Japonijoje.

Japonų masinė kultūra

Japonai masiškai dalyvauja sporto varžybose – kaip žiūrovai arba kaip dalyviai. Jie mėgsta krepšinį, tinklinį, gimnastiką ir daug kitų sporto šakų ir žaidžia beveik visus žmogaus išrastus žaidimus. Jie kopia į aukščiausius kalnus ir be niekieno pagalbos plaukioja po didžiausius vandenynus. Golfas, nepaisant jo brangumo skurdžioje Japonijoje – privalomas kiekvienam ambicingam verslininkui: auga teniso mėgėjų gretos. Žirgų lenktynės, beisbolo čempionatai nuolatos pritraukia dešimtis tūkstančių žiūrovų. Profesionalias beisbolo komandas remia verslininkų firmos, dažnai – geležinkelio linijos, prie kurių yra įrengtos jų ai

ikštės, o kai kurie komandų pavadinimai, visuomet tik angliški, pažįstami ir amerikiečiams – „Yomiuri milžinai“, kartais ir visai keisti – „Hirosimos karpiai“. „Žmonių – kalnų“ imtynės sumo pasirodė esančios puikus televizijos reginys ir vėl išpopuliarėjo. Slidinėjimo trasos žiemą būna pavojingai perpildytos. Shonan paplūdimiai netoli Tokijo sutraukia per milijoną žmonių. Vasarą Fudzijamos šlaitai sutraukia daug žmonių, besidominčių alpinizmu.
Ekskursijų būriai pavasario ir rudens sezonais užtvindo gražiausius gamtos kampelius ir nutrypia juos taip, kad jie netenka vaizdo arba iš jų beveik nieko nelieka. Prekybinėse gatvėse ir masinių pasilinksminimų vietose, kuriose tūkstančiai barų, kavinių, restoranų, visuomet gausu žmonių. Pirmasis įspūdis, kurį patiria japonas, atsidūręs Amerikos mieste arba priemiestyje – netikėtumas, kad gatvėse tiek mažai žmonių, tarsi čia ką tik būtų praūžęs viesulas.
Japonų visuomenė masiškai plūsta į dailiuosius menus. Arbatos ceremonialas, gėlių aranžavimas ir tradiciniai šokiai – jaunų moterų lavinimo dalis; japonų moterys jų mokosi lankydamos didelius būrelius. Daug mažų vaikų groja smuiku pagal Suzuki metodą. Vakarietiška muzika, tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė, sutraukia aibę klausytojų, kurių didžioji dalis – jaunimas.
Japonų architektai garsūs visame pasaulyje. Nepaprastai produktyvūs šiuolaikiniai dailininkai ir grafikai. Japonų dizaineriai žymūs Niujorke ir Paryžiuje. Daugelis tradicinių menų dabar gyvybingesni nei prieš keletą dešimtmečių. Energingai plėtojasi japonų literatūra ir keramika.
Daugelis masinės japonų kultūros dalykų pakankamai pažįstama ir amerikiečiams, kurie, palaikydami masinę ku
ultūrą, galimas daiktas, koja kojon, žengia su japonais. Bet kai kuo japonai pirmauja. Niekas kitas pasaulyje taip gerai neapibūdina šiuolaikinės masinės visuomenės, kaip minios transporto keleivių – iš tiesų milijonai, – kurie kasdien kaip potvynių ir atoslūgių bangos plūsta per didžiąsias Tokijo ir Osakos stotis.
Užsieniečiams šitos begalinės minios žmonių, iš šalies žiūrint labai panašių ir vienodai apsirengusių, nustatyta tvarka judančių į galutinius paskirties punktus,
gali pasirodyti kaip robotizuota mūsų ateities vizija. Bet jeigu mes įsižiūrėtume geriau ir pajėgtume prasiskverbti pro mus skiriantį kalbos barjerą, pamatytume, jog ši kad ir kaip perpildyta bei vienoda ateitis tebepasižymi neabejotinai žmogiškais bruožais, o ją kuria energingi ir kūrybingi žmonės.

Japonų kalba

Daugelis teigia, kad japonų kalba yra gana netiksli, ir dėl to kyla labai daug nesusipratimų. Žinoma, ji gali būti netiksli, bet tik tada kai to nori kalbantys pašnekovai. Japonai linkę į neaiškias, miglotas frazes. Kai jie nori pasakyti aiškiai, pavyzdžiui rengdami įstatymus, japonų kalba tiksli kaip ir anglų. Kita vertus, japonai labiau mėgsta sugestyvų, kartais dviprasmišką, literatūrinių rašinių stilių ir ne itin garbina perregimą nelyg stiklas rašymo būdą, tokį populiarų kai kuriose Vakarų šalyse, bet tai jau – literatūrinio skonio, o ne kalbos prigimties dalykai.
Kitas mitas – esą daugybė japonų kalbų. Absurdiška taip teigti, kalbant apie šalį, kurioje visuotinis švietimas dabartiniais laikais nu

ušlavė daugybę tarmybių ir išblukino regioninius tarties skirtumus. Net ir anksčiau japonams jie buvo būdingi ne daugiau kaip vokiečiams ar prancūzams. Mitas apie įvairias japonų kalbas kyla turbūt iš to, kad japonų kalboje esama mandagumo bei oficialumo lygių skirtumų. Jie būdingi visoms kalboms, bet tokie skirtumai itin reikšmingi japonams dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – socialinių ir amžiaus skirtybių svarba, kurią lemia ne tokia jau tolima feodalinė Japonijos praeitis. Kita – japonų polinkis praleisti tuos sakinio dėmenis, ypač veiksnius, kurie suprantami iš konteksto arba mandagumo lygmens.
Tuo japonų kalba skiriasi nuo indoeuropiečių, kur būtini visiškai nieko nereiškiantys ir net absurdiški kalbos elementai. Angliškai nepasakysi „namas“, prieš tai neištaręs kurio nors iš artikelių. Net ir tiems anglams, kurie susipažinę su indoeuropietiška giminių sistema, atrodo kvaila, kad prancūzai kėdę priskiria prie moteriškos giminės – „la chaise“, o pieštuką prie vyriškos – „la crayon“, ir būtent nuo to priklauso visos kitos modifikacijos. Kita ypatybė, – japonams nebūtina apibrėžti „aš“, „tu“ arba „jie“, jeigu subjektas aiškus iš konteksto ar mandagumo lygmens. Japonams, daug dėmesio teikiantiems amžiui ir grupei, kuriai priklauso žmogus, mandagumo ar neutralumo formos kartu nurodo ir subjektą. Taigi irassharu reikš tu eini, mairu – aš einu, o iku – jie eina. Tai gali būti painu svetimšaliams, bet nekelia nė mažiausių sunkumų japonams, kaip ir neliudija, kad japonai turi daug skirtingų kalbų.
Japonų rašyba, taip pat kaip ir kalba, yra gana sudėtinga. Japonų rašyba – tai daugiau nei 2000 kinų rašmenų (kanji), daugiausia skaitomų įvairiais būdais, ir dviejų fonetinių sistemų, kilusių iš kanji ir vadinamų hiragana bei katakana, bet žinomų bendru kanos vardu, mišinys. Ši įvairialypė rašybos sistema lemia, kad japoniškai rašyti sunkiau nei bet kuria kita pasaulio kalba, tačiau tai nepažeidžia japonų kalbos vieningumo.
Užsieniečiai dažnai stebisi, kaip japonai pakenčia tokią sunkią kalbą ir rašybą, reikalaujančią tiek intelekto pastangų ir sunkaus mokymosi atmintinai. Tačiau pakeisti japonų kalbą ir rašybą yra neįmanoma. Kanji japonams per daug reikšminga estetiškai ir per daug tvirtai susijusi su Japonijos kultūra ir istorija, kad jiems būtų paprasta jos atsisakyti. Kanji labai gerai tinka ir vardų santrumpoms, šūkiams bei trumpoms, bet turiningoms antraštėms.

Leave a Comment